religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1981 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXII, NO. 2
37 |
Jonas Miškinis |
|
40 |
Antanas Saulaitis, S.J. |
|
43 |
Andrius Valevičius |
|
45 |
Alė Rūta |
|
48 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
51 |
P. Daugintis, S.J. |
|
56 |
Dr. A. Protas |
|
57 |
A. A. |
|
60 |
Danutė Bindokienė |
|
62 |
Vytautas Kasnis |
|
64 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
67 |
Vytas Butvila |
|
70 |
Red. |
|
71 |
J. Pr. |
|
72 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas dail. Danguolės Jurgutienės tapybos darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
JONAS MISKINIS
Žmogus gyvena ne kažkokiose dausose, bet žemėje. Žemė yra plati. Po visą tą plačiąją žemę yra išsibarstę žmonės. Šiandien žmonija dar nėra valdoma iš vieno pasaulinio centro. Žmones vienus nuo kitų skiria įvairios gyvenimo sąlygos: klimatas, rasė, kalba, papročiai. . . Šias gyvenimo sąlygas žmonija yra priėmusi ir prie jų prisitaikiusi. Iki šiol dar niekam nepasisekė žmonių padaryti lygiais visais atžvilgiais. Nepasisekė žmonių padaryti vienminčiais ir sujungti vienai pasaulinei valdžiai. Žmogus yra sėslus. Jis gyvena vienoje vietoje, atskirtas nuo kitų, toliau gyvenančių. Gyvendamas vienoje vietoje, jis įeina į vienokio ar kitokio pobūdžio vietinius sambūrius.
Aplamai pasaulis yra suskirstytas į atskiras valstybes, kurios negali susilieti į vieną. Žmoguje yra galingas instinktas, kuris jį verčia įeiti į glaudesnį kontaktą su jam artimesniaisiais žmonėmis. Žmogus pasirenka vieną labiau organizuotą grupę ir joje prisiglaudžia; joje ieško užuovėjos ir paramos. Pasak kai kurių filosofų, prisidėti prie vienos grupės reiškia save pastatyti prieš kitas grupes. Vargas, nelaimė, pavojus, baimė žmogų moko glaudžiau sutapti su sau artimesniaisiais. Iš šito sutapimo gimsta teisinė sąmonė, ištikimumas, patriotinis nusiteikimas. Patriotiškumas, matyt, yra neišvengiamas ir žmogaus gyvenimui reikalingas dalykas.
TĖVYNĖS MEILĖ
Pasaulyje yra tokių dalykų, kuriuos mes tepagauname regėjimu, pvz. šviesa, spalva; yra ir tokių, kuriuos žmogus tesuvokia girdėjimu: garsai, muzika. Tačiau yra ir tokių dalykų, kurie gali būti suprasti ir išgyventi tik meile. Prie jų priklauso ir tėvynė.
Patriotinis patyrimas yra žmogaus išgyvenimas be jokių ieškojimų ir didesnių tyrinėjimų. Jis savaime yra išgyvenamas. Žmonės instinktyviai, gam-
DANGUOLĖ JURGUTIENĖ Erdvių naktis (aliejus)
tiškai ir nejučiomis pripranta prie tos aplinkos, kurioje gyvena, prie gamtos, kaimynų, prie savo šalies kultūros ir savo tautos gyvenimo. Bet tuo dar dvasinė patriotiškumo esmė nėra paliečiama. Mat čia tėvynės meilė yra išgyvenama kaip tam tikras, dar neaiškus linkimas, kuris kartais visai sunyksta, o kai kada pasireiškia aklu, visai neprotingu instinktu, net aistra, nuslopinančia žmogaus sieloje net sąžinės balsą bei teisingumo pajutimą. Tai aklas afektas. Jis greitai išsigimsta ir tampa pikta grobuoniška aistra, niekinančia visa, kas ne sava, skatinančia kitus neapkęsti. Šitoks "patriotas” išgyvena ne kūrybinį polėkį, bet laikiną pyktį. Toks žmogus išgyvena ne tėvynės meilę, o keistą, net pavojingą šovinizmo mišinį, pasididžiavimą, už kurio dažnai slepiasi asmeninis savanaudiškumas. Tokie "patriotai” nežino nei ką jie myli, nei ko nemyli. Jie vadovaujasi ne dvasiniais motyvais, bet aklu masių instinktu. Nors reikia pripažinti, kad aklu instinktu apmestas ir ataustas patriotiškumas yra kur kas geresnis dalykas, negu visiška tėvynės meilės stoka. Bet reikia pastebėti, kad toks instinktyvus patriotizmas šiandien kai kur yra į kultą pakeltas ir žmonijai labai pavojingas. Ne šitokio patriotizmo dabar yra pasiilgusios tautos. Jos yra pasiilgusios sąmoningo patriotiškumo, kuriame darniai sugyvena aistringa meilė bei pasiaukojimas su išmintingu blaivumu ir saiko pajautimu.
ANTANAS SAULAITIS, S.J.
Jeigu būtume ne baltosios rasės nariai, būtų lengviau aptarti, kas yra lietuvis. Įrodyti, pavyzdžiui, kad esi Šiaurės Amerikos indėnas, turėtum būti bent aštuntadalį indėnų kilmės, priklausyti genčiai ar draugijai, mokėti kalbą ar šokį, būti kitų laikomas indėnu. Panašiai ir su afrikietiškos kilmės gyventojais — spalva padėtų skirti žmogų į kategoriją, kad žinotume, kaip su tokiu žmogumi elgtis ir į jį reaguoti. Prie lietuviškumo prisideda ne tik kilmė, bet ir tam tikra sąmonė ar sąmonės galimybė. Pasakyti, kad "lietuvis yra lietuvių kilmės asmuo, kuriam rūpi ar galėtų rūpėti Lietuvos reikalai”, nepatenkins labiau fiziniu paveldėjimu kitus apsprendžiančius asmenis. Nei spaudoje, nei organizacijose sąmoningai šio lietuviškumo masto reikalo nekeliame, bet toks mastas vis dėlto veikia santykiuose tarp žmonių, kuriuos paliečia lietuviškasis gyvenimas.
Gal nėra idealu, bet kiekvieną žmogų turime kaip nors apibrėžti: doras, nedoras, patikimas ar ne, vienos ar kitos profesijos. Kartais tokia etiketė prisegama ketvirto skyriaus suole ir ligi grabo lentos žmogų vadiname "neramia dūšia” ar kaip nors kitaip. Kai alkoholikas nustoja gėręs, šeima ir artimieji nebežino, kaip su juo elgtis. Kai trečios kartos lietuviškomis nuotaikomis persiėmęs žmogus ateina į pokarinių ateivių tarpą, taip pat nežinome, kaip su juo ar su ja apsieiti, nes turėtume lietuviškumo mastą praplėsti. Jeigu lietuviškumo mastas siauras ("kalba lietuviškai”), užtikrinsime lietuvybės grynumą. Jeigu mastas platus, galėtume Lietuvai ugdyti daugiau draugų.
Išeivijoje apibūdinant bet kurios tautybės asmenį, atmintina, kad tik dalis kitame krašte gyvenančių tos kilmės asmenų veikliai dalyvauja imigrantų (ar etninės grupės) gyvenime. Veiklieji lietuviai tėra lietuviu išeivijos dalis, o ne visuma, kurios reikėtų lietuviškumo mastui nustatyti. Lygiai taip pat lietuviškoji (ar kitos tautybės) etninė veikla nėra tos kultūros visumos atspindys. Kitame krašte gyvendami, imigrantai atgaivina ar perkelia tik kai kurias savo tautos kultūros apraiškas, o ne kultūros reprezentacinį skerspjūvį. Ateiviai taip pat nejučiomis pasisavina naujojo krašto vertybes, kurios naudingos, palankios ar parankios, jas prisitaikydami pagal savo skonį ir supratimą.
ANDRIUS VALEVIČIUS
Gyvename tikrai įdomiais laikais. Jau kuris metas esame liudytojai atgijusio dėmesio religijai ir pastangų iš naujo jos ieškoti ir ją apmąstyti ar ja net gyventi. Knygos, nagrinėjančios kontempliaciją ir mistiką, yra tarsi tvanas užplūdusios rinką. Dabarties žmogus nori nusikratyti šiandieninės grynai apyvarta ir prekyba besirūpinančios visuomenės; jis ieško išsilaisvinimo, mėgindamas kurti naują civilizaciją, kurios pagrindas nebebūtų tik kova dėl ekonominio būvio.
Ir iš tikro! Įsijungę televiziją, matome joje vis daugiau ir daugiau religinio pobūdžio programų. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, pasakoja apie savo gyvenimą, kalba apie religinį savo atsivertimą, apie naują savyje patirtą šviesą. Spaudoje skaitome apie atsinaujinimo sąjūdžius, kurių paskatinti žmonės renkasi maldai ir mąstymui. Seniau vyravę sausi įsakantieji ar perspėjantieji balsai čia jau išnykę; čia jie skamba šiandien net džiugiai. Dažnai girdime iš savo pažįstamųjų, kad atėjęs laikas atsinaujinti, iš naujo "gimti”, bet šį kartą — Šventojoje Dvasioje. Kiek daug dabar yra žmonių, kurie liudija Dievo buvimą, tiesiog prisipažindami iš tikro Jį radę!
Ir vis dėlto, nežiūrint visų šių žavinčių knygų ir liudijimų, sutinkame nemaža ir tokių tikinčiųjų, kurie, nors ir skaitydami apie šviesą, jaučiasi betgi tebeklaidžioją tamsoje. Jie irgi norėtų Dievą rasti. Bet juo stropiau jie Jo ieško, juo neaiškiau jiems viskas darosi. Kiek vienų kojos jau, atrodo, nebesiekiančios žemės, tiek kiti vis dar regi save įklimpusius kasdieninio gyvenimo purve. Jie galėtų, pasak psalmininko, tarti: "Įklimpau į gilią dumblynę, nėra man kur kojos atremti... Pailsau, bešaukdamas garsiai. .. ir akis pražiūrėjau, belaukdamas Dievo pagalbos” (Ps 68, 3-4) .1
(Ištrauka iš kelionės įspūdžių knygos rankraščio )
ALĖ RŪTA
Pagaliau — Vilnius! Jau mūsų žingsniai ant Lietuvos žemelės, rankos pilnos gimtinėj išaugintų žiedų. Slenku su minia link autobuso; ašaroti giminės kažkur pasitraukia. Kažkas garsiai dar šaukia Graužinį; matau Vita dar gražesnė su gėlėmis... Rusaitė Viktorija suskaičiuoja įlipant, ar visi, ir — jau sėdim, pro autobuso langus liejantis Vilniaus prietemai.
Ne, į žmones nesidairau; tik pamatau dar Stasį, kalbant su pražilusia moterim — tai, matyt, jo sesuo. Jie kalba ir kalba, Stasys šypsos, bet jo veidas drėgnas... Tai ašaros ir šypsniai, tai kalbėjimas — neatsikalbėjimas po daugiau kaip 35 metų! Kaip šiems dviem tenka būti kartu? Atsirado laisva vieta. Visų kitų giminės ištirpo prieblandoj. ..
O, tiesa! Mus čia globos ir kita inturistė — lietuvaitė. Važiuojant ji pasakoja apie Vilnių, supažindina svečius (kas tie svečiai — mes?) su praeitimi, reikšmingais istoriniais įvykiais... revoliucija, kultūrinu pakilimu, kaip ji sako, augimu, nauja statyba, muziejais, įvairiais menais... Visa tai ji žada parodyti mūsų viešnagės metu. Daug beria žodžių! Kalba gimtoji — sklandi, o aš ją girdžiu tik pradžioj, paskui "pametu”. . . Ir vėliau, iš tikro, nieko nemačiau, ką ji žadėjo parodyti, nei įsitikinau tuo, ką informuodama gyrė...
Viskas man pradingsta, žmonės ir autobusas, nieko nebegirdžiu, tiktai godžiai akimis geriu pasiilgtą Vilniaus vaizdą. kiek jo suteikia autobuso šviesos, kiek leidžia prietema užgriebti pro langus...
Ar tai Vilnius? Ar tai mano Vilnius, kurio dešimtmečiais ilgėjaus? Kurį neryškiai matydavau sapnuose, siekdama jo ir nepasiekdama? Kurio bokštus sapnuodavau, varpines, kartais — tik Nerį, tik vėliava Gedimino kalne, deja, raudoną, vis raudoną. .. Ieškodavau buto ir darbo, kartais jau. rodos, griždavau į klases, bet. vaikams neklausant, užkimdavau, imdavau šaukt ir. .. pabusdavau.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Žmogaus gyvenimas panašus į audinį. Koks kiekvieno nusiaudžiamas, toks ir bus išstatytas parodai prieš visą pasaulį anapus, Dievo dvare — garbei arba gėdai. Iš tikrųjų jis dar žemėje tebeaudžiamas jau pradeda žmones žavėti arba atstumti, Todėl ne pro šalį į savo gyvenimą pažiūrėti iš arčiau kaip į audimo darbą.
Staklėse tarp dviejų velenų yra ištemptos gijos — siūlai, vadinami apmatais. Audeklas gaunamas, šiuos siūlus skersai kryžiuojant iš šeivos kitais, kurie vadinami ataudais (nes apmatus ataudžia). Galima sakyti, kad vietos, kuriose gyvename, yra tartum staklės, kuriose sėdime. Tų vietų sąlygos ir aplinkybės — tai lyg kokios staklėse einančios gijos arba apmatai. O iš šeivos juos kryžiuojantys ataudai yra mūsų mintys, žodžiai ir darbai. Juk ką žmogus, susidūręs su duotomis sąlygomis ir aplinkybėmis, galvoja, sako ir daro, tokį ir savo gyvenimo audinį pasigamina.
Audžiant gyvenimą, svarbu ir sakytus apmatus deramai imti, ir gerų ataudų į šeivą trinti. Žiūrėk, iš tokių pat ar panašių gyvenimo sąlygų ir aplinkybių, kurias pavadinome apmatais, vieni nusiaudžia tartum kokį brangų raštuotą kilimą, o kitų staklėse jos tepasidaro nedaug ką tegeresnė medžiaga už pakulinį maišą. Pagrindinė priežastis ta, kad vieni į savo gyvenimo sąlygas ir aplinkybes žiūri kaip į Dievo suplanuotą ir jo rankų duotą brangenybę, o kiti — vien kaip atsitiktinybę. Pagal tai ir elgiasi. Pirmieji jas, ir tamsias, ir šviesias, su pagarba priima, kruopščiai naudoja, su meile audžia ir už viską dėkoja, o antrieji — kai tamsios, jų kratosi, o kai šviesios, glemžiasi. Aišku, kad šių audinys išeina bjauriai skurdus, o anų — traukliai dailus.
(Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika apie gailestingumą)
Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
Praeitų metų gruodžio 2 d. paskelbta nauja, antroji, popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika "Dives in misericordia — Turtingas gailestingumo”. Tai ilga, 18.000 žodžių ir sudėtinga enciklika, su aštuoniais skyriais ir penkiolika poskyrių.
Pirmame skyriuje rašo, kad, stebėdamas skaudžią ir apgailėtiną žmonijos padėtį, jau kalbėjęs apie jai gresiančius didelius pavojus Jungtinėse Tautose, UNESCO ir FAO posėdžiuose, o taip pat ir kitomis progomis. Dabar tai svarstysiąs tikėjimo šviesoje.
Kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, popiežius norįs, kad visi gailestingumą paimtų labiau į širdį ir kad tai būtų jautrus Bažnyčios atsišaukimas į tikinčiuosius ir kitus žmones parodyti daugiau gailestingumo, kurio žmonija ir modernusis pasaulis taip reikalingi. Gailestingumas — tai Mesijo pasiuntinybė.
Pačioje savo viešojo gyvenimo pradžioje Kristus iškilmingai Nazareto sinagogoje paskelbė savo mesianiškos pasiuntinybės uždavinį — skelbti gerąją naujieną vargdieniams (Lk 4, 18-19; plg- atsakymą Jono Krikštytojo mokiniams, Lk 7, 22-23). Šiuos pareiškimus sekė Kristaus žodžiai ir gailestingumo darbai, surašyti Evangelijose. Jais Kristus parodė Dievo artumą ir gailestingumą žmonėms. Tie žmonės tai daugiausia buvo ir yra neturtingieji, neturintieji pragyvenimui reikalingų dalykų, tai tie, kuriems išplėšta laisvė, kurie yra akli, kurių palaužta širdis, kurie kenčia dėl socialinių neteisybių ir pagaliau nusidėjėliai. Ypač šiems paskutiniesiems Mesijas-Kristus tampa ypatingu Dievo ženklu, kuris yra meilė. Ir mūsų laikų žmonės tuose regimuose ženkluose gali įžvelgti Tėvą.
DANGUOLĖ JURGUTIENĖ 1. Ramunės (aliejus)
2. Vasaros džiaugsmai (aliejus)
Skaityti daugiau: dail. Danguolės Jurgutienės tapybos darbų nuotraukos
DR. A. PROTAS
Pervargimas, netinkamas dienos režimas, įvairios gyvenimo nesėkmės, nesutarimai darbe ir šeimoje sukelia neurozinio pobūdžio sutrikimus organizme. Pradedama skųstis nuovargiu, vangumu, jautrumu, skausmais galvos ir sprando srityse bei kitais negalavimais. Tokiais atvejais griebiamasi vaistų. Ypač dažnai vartojami migdomieji bei nervų sistemą raminantieji vaistai. Medikamentai tampa savotišku ramsčiu, be kurio šie žmonės nebegali gyventi. Mėgavimasis medikamentais iš dalies panašus į narkomaniją ar chronišką alkoholizmą. Kaip alkoholikas tampa fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo alkoholio, be kurio visiškai nebegali apsieiti, taip ir kai kurie žmonės pripranta prie medikamentų, kad ima vartoti juos, vos tik trupučiuką susijaudina ar pasijunta blogiau. Tačiau medikamentai nevisada pašalina negalavimus ir jų priežastis, o neretai, kaip rodo kruopštesnė ligonių analizė, užtęsia juos.
Visiškai kas kita psichoterapija, kuri koreguoja aukštąją nervinę veiklą, reguliuodama slopinimo bei dirginimo procesus.
Psichoterapija yra plati sąvoka. Tai nėra vien tik hipotezė, psichoterapiniai pratimai, individualūs ir grupiniai pokalbiai, įtaiga. Psichoterapinį poveikį turi daugelis išorinių aplinkos dirgiklių. Jie harmonizuoja emocinę sferą, padeda žmonėms išsilaisvinti iš "nematomų pančių”. Taip veikia žmogaus vidų kai kurie kino filmai, teatro pjesės, perskaitytos knygos, šokiai, sportinės varžybos, įvairūs žaidimai ir pan. Tik, žinoma, ne visiems vienodai ir labai individualiai. Kuo jų tematika labiau susijusi su skaitytojo ar žiūrovo asmeninėmis problemomis, kuo labiau įmanoma indentifikuoti save su vienu ar kitu veikiančiu asmeniu, kuo daugiau "griebia už širdies”, tuo didesnis ir psichoterapinis efektas. Aplinkoje daug triukšmo, ūžesių, nemalonių garsų, kurie nervų sistemą dirgina ir vargina. Tačiau yra nemaža akustinių dirgiklių, pasižyminčių gydomuoju psichoterapiniu poveikiu. Švelnus upelio čiurlenimas, lakštingalos čiulbėjimas, epušės lapelių šlamesys ramina, gydo ir švelnina dvasios kančias. Malonūs mylimojo žodžiai merginai, motinos kupini beribės motiniškos meilės žodžiai vaikui, paguodžiantieji ir stiprinantieji žmonos žodžiai vyrui ir atvirkščiai kai kada veikia daug kartų stipriau už medikamentus. Panašų efektą teigia principingo viršininko padrąsinantieji ir nuoširdūs žodžiai pavaldiniams, nuoširdžios bendradarbių frazės. Per daug malonūs, lipšnūs ir dirbtinai ištarti žodžiai ir ypač, jei jie nesiderina su darbais, yra tik žalingi.
A. A.
Šita būsena pažįstama ne tik atskiram žmogui, bet ir ištisiems kolektyvams, netgi tautoms. Būsena tiek populiari šiuolaikiniame pasaulyje, kad susikūrė ir egzistuoja ištisos pramonės šakos, kurių uždavinys — išblaškyti nuobodulį.
Šita būsena susideda iš viso komplekso psichinių reiškinių. Be visiems pažįstamo sunkumo jausmo, visada krenta psichinis aktyvumas, dargi prapuola bet kokie norai arba jie labai susiaurėja: nieko nenori, nieko nelauki ir nesitiki, net tavo paties likimas nejaudina. Apima abejingumas, apatija, dažnai — beviltiškumas. Sustiprėja egocentrizmas, sulėtėja mąstymas. Kartu lengvai išplaukia iš praeities viskas, kas buvo bloga. Mūsų sąmonė taip pat truputį nurimusi, ir todėl mes atsimenam kažkaip neryškiai, neapibrėžtai.
Šitų reiškinių derinys gana pastovus. Jis, lyg užburtas ratas, prasideda vienu reiškiniu, baigiasi kitu ir vėl iš naujo. Norint iš šito užburto rato išeiti, reikia ne tik energijos, stimulo iš aplinkos, bet ir mokėjimo, sugebėjimo ištrūkti. Nuobodulio priežasčių daug. Jis gali apimti ne tik nusilpusį po intensyvaus darbo, bet ir pilną jėgų žmogų. Nuobodulys atsiranda ilgai nieko neveikiant, dykinėjant. Tada, kai gyvenimas labai vienodas, neturtingas naujų įspūdžių.
Nuobodulį įvaro ir perteklius. Kiekybinis ir kokybinis. Žmogus vystosi tik tada, kai palaipsniui jo jausmai darosi sudėtingesni, kai atpildas už pastangas ateina irgi palaipsniui: malonumas, pasitenkinimas. Šitų savybių perteklius atbukina pojūčio aštrumą.
Nuobodulį sukelia ir stebėtojiškas gyvenimo būdas, tada, kai nėra savarankiškumo, jokių asmeninių pergalių.
Danutė Bindokienė
Šiame "Laiškų lietuviams” numeryje baigiame straipsnių seriją apie skyrybų priežastis lietuviškose išeivių šeimose. Dabar kviečiame skaitytojus plačiau padiskutuoti šį klausimą ir savo nuomones pareikšti.
KALBA ADA
Aš esu beveik 60 metų amžiaus "panelė”. Kai leidžiu sau apie tai pagalvoti, darosi baisu. Kas bus, kai pasensiu? Su kuo dalinsiuosi paskutiniais gyvenimo metais. Ką veiksiu, kai išeisiu pensijon? Apie visus tuos dalykus visai negalvojau, kai buvau Mečio žmona. Prisipažinsiu, kad buvau nustojusi galvoti ir apie Mečį. Jis buvo tik žmogus, kuris miegojo tame pačiame kambaryje (ne toje pačioje lovoje!) valgė prie to paties stalo ir nuolat skųsdavosi, kad kojinės stalčiuje ne taip suporuotos... Šiaip jis buvo gana geras žmogus, tik labai neįdomus. Metams slenkant, Mečys darėsi vis nuobodesnis, iki mūsų vedybos paskendo nuobodulio dumble.
Kol namie tebuvo vaikai, turėjome apie ką kalbėti, kuo rūpintis ir net už ką susibarti. Kai vyresnioji mergaitė ištekėjo ir su vyru išsikėlė į Kaliforniją, o Arvydukas išvažiavo į universitetą, likome tik mudu ir labai didelė tuštuma. Aš kasdien ėjau į savo darbą, Mečys į savąjį. Vakare susitikdavom, užkąsdavom, pasėdėdavom prie televizijos (Mečys po pirmo pusvalandžio visuomet imdavo knarkti), o paskui į lovas — jis į savo, aš į savąją. Jeigu retkarčiais Mečio dėmesys nukrypdavo į mano pusę, tai visa jomeilė būdavo tokia pat neįdomi, be entuziazmo, kaip ir visas mudviejų gyvenimas !
(Šeimos gyvenimo trijų veiksmų vaizdelis)
Vytautas Kasnis
Pas mus, miško gyventojus, durų nakties skambučio garsas — retenybė. Jam suzirzus, ypač vėlyvu metu, ateivį visados pasitinkame su lauko prožektorių šviesomis. Taip mes pasitikome ir Širmaitį, savo gerą draugą, kuris, nesulaukdamas atidarant durų, riktelėjo: "Čia Širmaitis, Kazys Širmaitis. Nebijokite!”
Padėjęs lagaminą kampe, purtydamas sniegą, pasijuokė iš mūsų, kad mes, kaimo žmonės, turėtume tokiu vėlyvu laiku miegoti, o ne žiburiuotis. Ir dar palto nenusi vilkęs paklausė, ar priimsime nakvynės. Girdi, tiek daug kartų kvietėme jį vasaroti, o apie žiemojimą niekados neužsiminėme.
Pajuokavus, as paėmiau jo paltą, o žmona šūktelėjo, kurgi esanti jo žmona Kastytė, negi automobilyje pasiliko, ir liepė man eiti jos pakviesti vidun.
— Kastė pasiliko namie, — jis pasakė. . Paskui, atsisėdęs minkštasuolin, pradėjo pasakoti apie žiemos grožybes.
Širmaitis visados, lyg su vėju, įlėkdavo į vidų, garsiai kalbėdamas, griaustinio garsais pasijuokdamas, bet dabar buvo kitoks, visai nepanašus į triukšmingąjį Kazį.
— Mus vis kas nors aplanko, — pertraukė trumpą tylą žmona. — Jei nesulaukiame svečių, tai kiškiai, voverės, stirnos mus aplanko. O jeigu ir jos nepasirodo, tai dangus atsiunčia ką nors: lietutį ar snieguoles, saulę ar vėją.
Skaityti daugiau: Pasiėmęs lagaminą, užtrenkiau jai panosėje duris. . .
Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
ĮVAIRŪS MANDAGUMO PAREIŠKIMAI
Ne visos kalbos yra vienodai turtingos: viena turi daugiau žodžių ar posakių vienoje srityje, kita — kitoje. Pvz. anglų kalboje vartojamas tas pats žodis to waschvisais atvejais, kur mes turime įvairius žodžius: prausti, plauti, mazgoti, skalbti, trinkti(galvą), skalauti. ..Mandagumo srityje mūsų kalba taip pat yra turtinga, tik negera, kad mes tais turtais ne visuomet pasinaudojame, o vartojame tik tuos pačius, labai įprastus, šabloniškus žodžius ar posakius.
Mūsų įprasti pasisveikinimo žodžiai paprastai yra tokie: labas rytas, laba diena, labas vakaras, labanaktis.Neįprasta sakyti laba naktis.Čia vartojame sudurtinį daiktavardį labanaktis(kirtis yra ant skiemens ba),o gal dar dažniau jo sutrumpintą formą labanakt.Dažnai šiais visais atvejais pavartojamas ir galininko linksnis labą rytą, labą dieną, labą vakarą, labąnakt.Bendrinėje kalboje ši galininko forma yra leidžiama vartoti, nors pirmoji (vardininko) yra labiau pageidaujama. Mūsų liaudies kalboje yra gana daug šios rūšies pasakymų. Pavyzdžiui, didysis Lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1966, t. VII) duoda tokius iš liaudies nugirstus posakius: Labą sakau, motinėle, o kur tavo dukružėlė? Išpuikęs, nei labos dienos neduoda. Aš mergelei labą dieną, ji man nė žodelio.
Kartais vartojamas net ir kilmininkas: Labų dienų visai Redakcijai (K. Būga). Duck jam nuo manęs labų dienų, Labos nakties, kūmai! Likit sveiki! — Labos nakties!
Paruošė VYTAS BUTVILA
MEILĖ SAVO DVASIOS VADUI
1979 m. balandžio mėn. 10 d. mirė kun. Karolis Garuckas, S.J., Ceikinių (Ignalinos rajone) parapijos klebonas ir Helsinkio nutarimams vykdyti komiteto narys. Kaip jis savo drąsa ir meile patraukė žmonių širdis, parodė ne tik minios dalyvių jo laidotuvėse, bet ir mirties metinių iškilmėse. 1980 m. balandžio 10 diena ne tik Ceikinių parapijos tikintiesiems, bet ir apylinkių katalikams buvo didelė, įspūdinga šventė.
Tą dieną pirmąsias Mišias laikė naujasis Ceikinių klebonas kun. A. Petronis. Mišios buvo pradėtos giesme:
Ko nuliūdęs Kristus tėviškėn pažiūri
ir per veidą rieda ašara gaili?
Ko jūs, mano žmonės, kryžkeliuos paklydot,
kur tu, rūtų žeme, be manęs eini?
Balsas liko balsu šaukiančio tyruose,
mūsų žemėj laimė žydi nebe ta.
Samanotas kryžius po beržais parimęs
dieną naktį meldžias vargdienio dalia.
Pasakyki, Jėzau, kodėl žemė tyli,
kai brangiausią žmogų lydi į kapus?
Erškėčiuotą kelią dieną naktį eitum,
kad brangus tėvelis būtų su mumis.
Jau nuo ankstaus ryto rinkosi žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių. Atvykę kunigai bažnyčioje aukojo Mišias be pertraukos. Per trejas Mišias buvo sakomi pamokslai, kuriuose buvo prisiminta kun. Karolio Garucko drąsi veikla ir šventas gyvenimas.
Praėjusį rudenį Čikagos Jaunimo Centre, Čiurlionio galerijoje, Lietuvių Skaučių Seserija buvo suruošusi dailininkės Danguolės Šeputaitės-Jurgutienės tapybos darbų parodą. Jos darbų nuotraukomis yra iliustruotas ir šis "Laiškų lietuviams” numeris.
Paroda buvo spalvinga ir įvairi. Jos išstatytuose darbuose buvo galima pastebėti
Danguolė Jurgutienė prie savo kūrinių Čikagos parodoje
keletą skirtingų stilių. Iš realistinio stiliaus dailininkė pamažu krypsta į abstraktą, į impresionizmą, vis dėlto neprarasdama ryšio su realybe. Yra piešusi ir portretus. Technika taip pat įvairi: aliejus, akvarelė, akrilika.
• Vatikane dabar yra 352 piliečiai. Paskutiniu metu vienu padidėjo, kai šveicarų sargybos seržanto šeimoje gimė dukrelė.
• Guyana draudžia darbuotis katalikų misininkams savo srityse.
• San Salvadore gruodžio mėn. pradžioje žiaurūs teroristai nužudė 4 amerikietes: tris seseles vienuoles ir vieną katalikų socialinės akcijos moterį. Jos važiavo automobiliu, kuris vėliau buvo rastas sudegintas, o jos visos keturios išvilktos ir sušaudytos. Jų vardai: Ita Ford, 40 m., ir Maura Clarke, 49 m., — abidvi Maryknoll vienuolijos seselės. Jos grįžo iš susirinkimo Nicaraguoje. Jų iš aerodromo parsivežti buvo nuvykusios uršulietė seselė Dorothy Kazei, 41 m., ir misijose dirbusi pasaulietė Jean Donovan, 27 m. Visos rastos nužudytos šūviais į galvą. Prieš mirtį buvo nuskriaustos. JAV tuojau sustabdė savo paramą San Salvadoro vyriausybei ir pasiuntė savo delegaciją įvykį ištirti. Seselė Kazel buvo lietuvių kilmės.
• Tarptautinis Eucharistinis kongresas įvyks 1981 m. liepos 16-23 d. Liurde. Jau yra įsiregistravusių maldininkų iš 114 kraštų. Nenorima, kad suvažiuotų daugiau kaip 60.000, nes kitaip būtų sunku visus apnakvinti.
• Popiežius Jonas Paulius II vasario mėnesį vyks į Philipinus ir ten aplankys septynis miestus. Numatoma, kad jo kelionė bus vasario 16-24 d.
• Naujojo JAV kongreso atstovų rūmuose bus 119 katalikų, o senate — 17 katalikų. Taigi septyniais daugiau, negu 96-me kongrese. Šiame kongrese turės daugiau atstovų katalikai ir žydai, negu turėjo 96-me kongrese.
Organizuojant kokią nors ilgesnę kelionę, visuomet pasitaiko šiokių tokių pakeitimų, kurie dažniausiai priklauso ne nuo organizatorių. Ir mes paskutiniu metu turėjome šį tą pakeisti, bet dabar jau, atrodo, jokių kitų pakeitimų nebus. Tad iš Čikagos ir Niujorko išskrisime balandžio 25 d., šeštadienį, o grįšime gegužės 14 d., ketvirtadienį. Skrisime italų Alitalia lėktuvu. Grįždami pakeliui pernakvosime Romoje.
Iš Egipto į Izraelį ne lėktuvu skrisime, bet važiuosime autobusu, tad bus galima pamatyti labai daug įdomių vietų. Visur užsakyti geri pirmos klasės viešbučiai, kai kur net su maudymosi baseinais. Kelionės kaina, įskaitant viešbučius, maistą ir arbatpinigius, bus apie 2400 iš Čikagos, o iš Niujorko — apie 2300 dol. Maršrutą taip stengiamės suorganizuoti, kad keleiviai nepavargtų, kad būtų pakankamai laiko pailsėti, apsipirkti ir pan. Aplankysime pačias gražiausias ir įdomiausias vietas Egipte, Šventojoje Žemėje ir Graikijoje.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Šių metų konkurso tema — Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą. Kai kurie teisingai pastebėjo, kad šiame pavadinime slypi dvi temos: 1. šeimos vieningumas arba nesuardomumas, 2. šeimos lietuviškumas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik kuria nors viena tema, bet galima straipsnyje nagrinėti ir abidvi.
Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei tetefoną, atsiųstas redakcijai iki 1981 m. kovo mėn. 1 dienos.
Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. Premijų mecenatai: I — J. K. Vembrė, II — Jonas Veselka, III — J. V. Vizgirda, IV — Stefanija Rudokienė.
Premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 4 d., šeštadienį, Jaunimo Centro kavinėje.
Meninę programą atliks estradinė dainininkė Linda Ruzgaitė ir Antrojo kaimo aktoriai.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Danutė Brazytė-Bindokienė. ANGELŲ SNIEGAS. Mokslinės fantazijos apysaka. Įdomūs pasiskaitymai paaugliams. Išleido Akademinė Skautija Čikagoje 1981 m. Viršelį piešė Ada Korsakaitė-Sutkuvienė. 160 psl., kaina 5 dol.
KALBININKAS JUOZAS SENKUS. Trumpa biografija, prisiminimai, darbai. Redagavo Pranas Naujokaitis. Išleido “Darbininkas” 1980 m. Mecenatas — kun. Kazimieras Senkus. 78 psl., kaina 5 dol.