religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1981 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXII, NO. 6
|
181 |
Red. |
|
|
183 |
Kostas Paulius |
|
|
186 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
190 |
Zenta Tenisonaitė |
|
|
191 |
Gražina Kriačiūnienė |
|
|
195 |
Henrikas Stasas |
|
|
200 |
Chiara Lubich |
|
|
201 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
203 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
205 |
V. K. |
|
|
206 |
Rita Stankutė |
|
|
208 |
Julija Gylienė |
|
|
211 |
Vytas Butvila |
|
|
212 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
214 |
Skaitytojai |
|
|
215 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Jono Tamulaičio nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
Pirmoji Motinos diena buvo atšvęsta Filadelfijoje 1908 m. Tuoj ši šventė paplito po visą kultūringąjį pasaulį. Tėvo diena pradėta švęsti žymiai vėliau. Maždaug prieš 55 metus Motinos dieną viena moteriškė, sėdėdama bažnyčioje Spokane mieste ir melsdamasi už savo motiną, kuri mirė dar jai esant visai mažai, prisiminė, kaip gražiai šešis likusius našlaičius globojo jų tėvas, kiek jis parodė meilės ir pasiaukojimo. Tada ji pasiryžo kreiptis į bažnytinę vyresnybę, kad būtų įvesta ir Tėvo diena. Pamažu ši šventė įsigalėjo ir dabar Amerikoje švenčiama trečiąjį birželio mėnesio sekmadienį.
Jono Tamulaičio nuotr. Linda Ruzgaitė
("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
Nėra kito kelio taip teisingo, kaip tik tasai, kurį patsai dangus mums rodo. Išmintis ateina iš dangaus pas tuos, kurie josios laukia paruoštomis širdimis ir savosios išminties nelaiko aukščiausiąja: "... kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas — neįeis į ją” (Morkaus 10,15).
Šeima yra Dievo įkurta institucija ir Jo norėta, kad ji būtų sakramentinė. Užtai josios vienybei išlaikyti neužtenka vien žmogiškų pastangų ir priemonių. Ypač jai reikia dieviškos pagalbos, reikia paties Dievo. Net patsai Jėzus tosios pagalbos mums prašė: "...tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse...” (Jono 17,21). Ir Jis ne tik pats prašė, bet nori, kad ir mes prašytume: "...ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis jums duos” (Jono 16,23).
Kai patsai Dievas tosios vienybės mums nori ir mes jos prašome, tikrai nesuklystame prašydami. Širdžių ir minčių vienybė Dieve neša mums išganymą. Už mūsų išganymą Jėzus sumokėjo brangią kainą. Jis taipgi nori, kad ir mes būtume tos Jo kainos dalininkai: "Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys” (Luko 14,27). Todėl už mūsų vienybę ir mes patys turime mokėti kiekvienas savąją kainą. Ir toji kaina yra mūsų kiekvienos dienos kryžius.
Mūsų gal niekas ant kryžiaus neprikals. Bet šeimoje mes kryžiuojame vienas kitą kas dieną, dažnai net mažmožiuose. Kryžiuojame, kai užmirštame, jog meilė labiausiai yra gyva duodama, atsisakydama, aukodamasi... Gal niekas geriau meilės nenusakė, kaip apaštalas šv. Paulius: "Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalin-gai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa kuo viliasi, visa pakelia...” (Kor 13,4-7).
Skaityti daugiau: KAIP IŠLAIKYTI ŠEIMOS VIENYBĘ IR LIETUVIŠKUMĄ
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Mūsų keturios evangelijos yra tartum kokia teatro scena, kurioje prieš akis praslenka įvairūs įvykiai iš to meto, kai žemėje gyveno Kristus — pagal tai, kokį tų evangelijų puslapį atsiverčiame. Bažnyčia mums tokių scenų parenka savo apeigų skaitiniuose. Dažnai prie šių pridedamos scenos ir iš Senojo testamento laikais vykusios žmonijos istorijos. Kartais vienas pagrindinių veikėjų tose scenose būna velnias, pavyzdžiui, kur aprašomas Kristaus gundymas arba pirmųjų žmonių puolimas. Kadangi pats Dievo žodis, duotas maitinti mūsų vidui, protarpiais velniui paskiria svarbios vietos, ir mums bus ne pro šalį apie jį pamąstyti.
Nestinga žmonių, net krikščionių tarpe, kurie apie velnią girdėti nenori arba, apie piktąsias dvasias kalbant, klausosi šypsodamiesi, nes jų buvimą laiko pasaka. Bet kaip tada su Šv. Rašto vietomis, kur velnias minimas? Tiems žmonėms tai nesudaro problemos. Iš anksto išdidžiai žinodami, kad velnių negali būti, ir geriau už svarius teologus nusimanydami, kaip aiškinti Šv. Raštą, atsako, jog ten minimas velnias reiškia žemėje esantį blogį, bjaurumą, skurdą, kentėjimą, ligas ir panašius dalykus, tik jokiu būdu ne gyvas neregimas būtybes, apdovanotas protu ir valia.
Rimtesnieji taip lengvabūdiškai nemoja ranka į piktąsias dvasias, nes žino, jog tokiu sau akis apdumiančiu velnio neigimu kaip tik įsisėsiu į jo maišą arba, kitu įvaizdžiu, šoktų pagal jo smuiką, kurio svarbiausia melodija juk ir yra užliūliuoti, kad nebūtų tikimas. Šie žmonės ima Dievo žodį, kaip pasakyta, netempdami jo ant mados ar savo norų kurpalio. O tas Dievo žodis sako, kad Dievas, šalia regimosios visatos, sukūrė ir neregimojo pasaulio būtybių — angelų, kurių dalis, pakėlusi maištą prieš Visagalį, tokiu būdu nupuolusi iš šviesos ir gėrio, prirakino savo valią prie tamsos ir blogio; kad tos galingos, bet piktomis virtusios dvasios, mirtinai neapkęsdamos Dievo, stengiasi ardyti jo planus ir žmoguje, kai ten kuriasi kas nors dora, gera ar šventa. Todėl šiems žmonėms mąstymas apie velnią toli gražu šypsenos nekelia. Toks mąstymas gali mums visiems mesti pluoštelį šviesos į pasaulyje matomos blogybės paslaptį, į kurią žmogus nuo seno žvelgė kaip į kokią mįslę. Mums ypatingai sunku suprasti, kad Dievas, užuot sutramdęs, leidžia tai blogio galiai pasaulyje veikti ir daryti tiek žalos.
Zenta Tenisonaitė
PRISIKĖLIMAS
Šviesos tvanu, patvinsta opalinis oras.
Skambučiai virpa sidabru senu.
Šįryt pragydo angelu galingas choras,
jauno pavasario skambiu balsu.
Ir aidi spinduliai, kaip aukso arfos stygos,
palietus pirštams rankų nekaltų.
Dainuoja danguje vėl džiaugsmo širdys
Dainuoja žemė Viešpačiui kartu! {gyvos.
PIRMOJI PAVASARIO DIENA
Saulės spindulių sūpuoklėj supas vėjas.
Kūdikis zefyro tolimų kraštų.
Į gyvybės taurę midus įsiliejęs
saldų kvapą skleidžia tarp miškų šaltų.
Sparnais suplasnoja žavesys žaismingas.
Saulė pabučiuoja pumpurus purius.
Jei ir kartais tyčia sniego snaigės sninga,
žalias karalaitis mylimasis bus.
Skamba savavalis skambus saulės varpas.
Baltam hiacintui saldėįa Širdis.
Pakartosiu aš tau šimtą šimtą kartų,
ką pavasaris dainuoja per naktis.
GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ
Pirmieji įspūdžiai.Į bažnyčią nuvykstame beveik valanda prieš pamaldų pradžią. Bažnyčia nauja, didžiulė, joje telpa daugiau kaip tūkstantis žmonių. Randame vietos gan arti priekio, nors jau keli šimtai žmonių susirinkę. Šviesos pritemdytos, tik altorius apšviestas, o prie altoriaus padėta dėžė, į kurią maldininkai deda savo surašytas maldų intencijas. Dar yra laiko savas intencijas surašyti bei pasimelsti, susikaupti. Per vitražus saulės spinduliai įvairiomis spalvomis nudažo sienas, prisideda prie pakilios nuotaikos. Tyliai renkasi maldininkai, bažnyčia beveik pilna. Viešpatauja susikaupimo rimtis. Kur ne kur pasigirdęs šnabždesys greitai nutildomas. Pirmieji suolai rezervuoti ligoniams bei jų giminėms. Pačiame priekyje suvežami luošieji savose kėdėse (wheelchairs). Prasideda pamaldos.
Iš zakristijos išeina procesija, vedama vyskupo, kuris yra šios parapijos klebonas. Paskutinis išeina svečias iš Worcester, Mass., kunigas Ralph, pakviestas čia (Lansing, Mi.) vadovauti dvasinio atsinaujinimo savaitės pamaldoms. Jis atsiklaupia prieš išstatytą Švenč. Sakramentą ir tyliai meldžiasi. Tuo tarpu solistė gieda "Avė Maria”. Po giesmės kun. Ralph vadovauja maldoms į Dievą Tėvą, Kristų ir Šv. Dvasią. Po pamaldų — pamokslas apie Dievo meilę žmonėms. Pabrėžia, kad Dievo suteiktos dovanos apaštalams (kalbų, gydymo dovana ir t.t.) yra išorinis Dievo meilės ženklas. Šios dovanos, kaip ir Dievo meilė, ir šiandien žmonėms duodamos, tik reikia prašyti — "prašykite ir gausite”. Paskui buvo giesmės "Ateik, Šv. Dvasia” ir malda už visus susirinkusius, visus ligonius, kurie čia atvyko prašyti Dievą, kad juos išgydytų. Po pamaldų kun. Ralph nusiima arnotą ir vilkėdamas balta kamža vėl meldžiasi, o paskui sako: "Per paskutinį pusvalandį du žmonės atgavo klausą. Prašau juos ateiti ir priimti savo išgydymą”. Niekas nejuda. Jis pakartoja tuos žodžius ir prideda: "Viena moteris, apsivilkusi tamsiai mėlynai, su sidabriniu blizgučiu ant kaklo dabar gali girdėti. Kur ji?” Už poros sekundžių ateina prie altoriaus moteris, apsivilkusi tamsiai mėlynu kostiumuku, su sidabriniu kryželiu ant kaklo. Jis jai liepia nusiimti girdėjimo aparatą (hearing aid). Paskui atsistoja už jos nugaros ir liepia kartoti, ką jis sako. Moteris viską pakartoja. Ji pasisako, kad jau kelinti metai labai sunkiai girdėjo, net ir su girdėjimo aparatu. Padėkoja Dievui už klausos atgavimą. Kunigas Ralph ją peržegnoja, ir ji krinta ant grindų. Po poros minučių atsigauna ir grįžta į savo vietą.
HENRIKAS STASAS
Vasara jau buvo besibaigianti, tačiau Štyrijos Alpės dar kvėpavo jaukia šilima. Važiavome vingiuotu kalnų keliu, kurio abiejose pusėse į dangų stiepėsi lieknos pušys, o miško pakraščiuose nusidriekę žalumynai priminė seniai matytus bruknienojus. Tad piršosi pagunda sustoti ir pasidairyti po tokią jaukią miško aplinką. Sustojome. Pušimis kvepiantis vėjelis glostė mūsų veidus, kai, išlipę iš automobilio, skubėjome į kitą kelio pusę, kur miško pakraštyje ryto saulės spindulių nušviestos ryškiai buvo matomos raudonos bruknių uogos.
Čia staiga pasijutome, lyg tėviškės miške: viskas aplink atrodė taip sava, taip artima, jog tolima praeitis lyg būtų grįžusi realybėm Tačiau mūsų kelionės laikas neleido ilgai džiaugtis šia miela miško aplinka, nes tą pačią dieną buvome užsibrėžę pasiekti Jugoslavijos pajūrį. Tad giliai įkvėpę miško oro, leidomės toliau per Alpes, stebėdami besikeičiančią aplinką ir ryto rūke paskendusias kalnų viršūnes.
Arti kelio nesimatė nei gyvenamų namų, nei Alpių gyventojų, tik kur ne kur prie kelio stovėjo vienišos koplytėlės, po kurių stogeliais rymojo Nukryžiuotojo ar Marijos statulėlės. Pravažiuojant pro jas, mūsų mintys skrido toli į kryžių žemę, kur pakelėje liko skausmo prislėgtas Rūpintojėlis.
Juk šiandien sekmadienis ir Žolinių šventė, staiga prisiminė žmona. Tad privažiavę kitą koplytėlę, sustojome ir, prisiskynę įvairiaspalvių Alpių gėlių, apkaišėme ją pagal tėvynėje įprastą būdą. Dabar tikrą šventės nuotaiką pajutome šioje ramybe dvelkiančioje kalnų aplinkoje. Mūsų žvilgsniai kilo į kalnų viršūnes, o mintys skrido toli, kur prie kelio liko vienišas Rūpintojėlis.
CHIARA LUBICH
.. ir avys klauso jo balso. Jis šaukia
savąsias avis vardais ir jas išsiveda”
(Jn 10,3).
Jei nori suprasti šiuos Jėzaus žodžius, turi žiūrėti į juos kaip į anksčiau aprašyto stebuklo tęsinį — pagydymo iš prigimties aklo žmogaus. Jėzus užtikrina mokytinius, kad toji didelė liga nebuvo iš niekieno kaltės, bet palanki aplinkybė, kad pasireikštų Dievo garbė. Padarė purvo, patepė aklojo akis, ir jis praregėjo. Ten buvusieji apsvarstė įvykį ir nuvedė jį pas fariziejus, nes ta diena buvo šeštadienis. Apklausinėjo jį keletą kartų ir vėliau jo tėvus. Ir padarė išvadą, kad Jėzus yra nusidėjėlis, nes padarė purvo. Toks darbas yra šeštadieniais uždraustas. Pagydytasis pareiškė savo nuomonę, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo siųstas pranašas. Už tai fariziejai išvijo jį iš sinagogos. Vėliau Jėzus jį sutikęs sutvirtino tikėjime, ir jis tapo Jėzaus mokiniu. Ir ta proga Jėzus pasakė puikų prilyginimą apie gerąjį ganytoją. Tarp kitko sakė, kad avys klauso jo balso, jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Kaip Jėzaus avelės — tai yra žmonės — pažįsta jo balsą ir jo klauso? Randame paaiškinimą kitoje vietoje: "Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane (t.y. visi man pavesti žmonės). Žmonės prie Jėzaus eina instinktyviai, jo patraukti ir tai atskiria gerąjį ganytoją, nes yra stiprus ryšys, artimumas tarp jo ir žmonių. Klausyti Jėzaus balso nereiškia vien klausyti jo mokslo, jį pasisavinti, bet nustatyti asmeninį santykį su Jėzumi, kurs šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Jo balsas jaučiamas viduje, jo tiesa veikia, kai atsiliepiam į jo kvietimą, nors pasilieka kiekvienam laisvė. Pateikdamas gerojo ganytojo pavyzdį, Jėzus patvirtina, kad yra priešiškumas tarp teisėto ganytojo, kuris įeina pro vartus, ir vagies bei žudiko, kuris įšoka per tvorą. Yra buvę amžių bėgyje, o jų yra ir dabar, netikrų pranašų, kurie savo ideologija nori patraukti žmones. Bet priklausantys Jėzui ir pažįstantys Jo balsą nesiduoda apgaunami jų įvairiais pažadais ir nepasitiki jų balsais. Žydai išvaro iš sinagogos pagydytą akląjį iš prigimties. Jis yra simbolis tų krikščionių, kurie buvo išvyti iš žydų bendruomenės, nes įtikėjo Jėzų. Ir priimdamas kaip mokinį buvusį akląjį, parodo, kad jis išveda jį iš senojo žydų gardo ir įsteigia naują avidę — Bažnyčią. Žodžiai "išveda lauk” primena, kaip Dievas išvedė žydus iš Egipto. Išvesti — reiškia išlaisvinti iš vergijos priespaudos. Kaip dabar įgyvendinti tą naują gyvenimo žodį? Stenkis klausyti Jėzaus balso, kalbančio į tavo širdį. Pamatysi, kad jis išves tave iš tavo egoizmo, iš tavo meilės trūkumo, iš noro pirmauti, iš puikybės ir smurto.. . — iš visko, kas padaro tave vergu. Jei pavesi savo gyvenimą Jėzui, jis bus tavo vadas, o tu būsi stumiamas atsisakyti pagundos gyventi patogią, lengvą, drungną, beprasmišką krikščionybę.
P. DAUGINTIS, S. J.
Kai kalbame apie Sekmines ir Sutvirtinimo sakramentą, tai mums ateina daug gražių minčių, bet kartu ateina ir įvairių klausimų bei neaiškumų. Tad ir norime čia trumpai paaiškinti apie Šv. Dvasią ir jos septynias dovanas.
Apie Šv. Dvasią kalbėti nėra lengva. Neturime jai pavadinti tokio žmogiško vaizdo ar ryškaus simbolio, kaip pvz. pirmajam ar antrajam Švenč. Trejybės asmeniui. Juos pats Kristus pavadino Tėvo ir Sūnaus vardais. Trečiasis Švenč. Trejybės asmuo yra jų abipusė meilė, dvasia. Tad trečiasis Švenč. Trejybės asmuo ir vadinamas Dvasia, Dievo Dvasia ar Šventąja Dvasia.
Paskutinėje vakarienėje Kristus dar ją vadino Tiesos Dvasia. Evangelistai savo graikiškai rašytose evangelijose perdavė tą vardą "Parakletos” žodžiu. Jis turi daugeriopą prasmę: advokatas, gynėjas, stiprintojas, ramintojas, ragintojas, rėmėjas, užtarėjas. Paskutiniame kun. C. Kavaliausko Naujojo Testamento vertime naudojamas žodis "Globėjas” (Jn 14,16; 14,26; 15,26; 16,7).
DIEVIŠKOJI GLOBĖJA
Norint Šv. Dvasią suprantamiau apibūdinti, gal gali padėti jos palyginimas su pakviesta vaikų globėja šeimoje. Vyras ir žmona, susilaukę vaikučių, kartais pasikviečia savo giminaitę ar kitą artimą moterį į savo šeimą, kad ji globotų vaikučius, ypač tada, kai tėvų nėra namie arba jie yra užimti kitokiais darbais. Ji juos globoja ir myli, kaip savo vaikus. Galima sakyti, kad panašiai elgiasi ir Švenč. Trejybė, toji dieviškoji šeima. Jos vaikams krikšte atgimus iš vandens ir Šv. Dvasios, Dievas suteikia jiems didžiausią dovaną — Šv. Dvasią. Ji visados gyvena tikinčiojo sieloje, kaip šventykloje, jį myli, remia, globoja, ramina, saugo nuo pavojų. Ji tampa jo dieviškąja Globėja.
Kaip ta minėta vaikų auklėtoja ir globėja, taip ir Šv. Dvasia paprastai veikia prisitaikydama prie tikinčiojo prigimtų ir antgamtinių galių bei dorybių, t.y. gerų įpročių. Taip pat padeda, veikdama per Kristaus Bažnyčią, jos mokymą, sakramentus. Ji skatina ir padeda jais tinkamai pasinaudoti.
Vytautas Kasniūnas
Pradėdami "Laiškuose lietuviams” rašyti šeimų gyvenimo vaizdelius, pasisakėme, kad jaunystės dienomis mokytojaujant kaime, teko būti "kunigu”, "žemdirbiu”, "advokatu”, "teisėju”, "gydytoju” ir t.t. Dr. Domas Jasaitis buvo paruošęs eiti ir akušerių pareigas. Bet šioje naujoje specialybėje mums konkurentės buvo "bobutės”, tad taip ir neteko šio užsiėmimo praktikuoti. Per tuos ketverius mokytojavimo metus teko parašyti daug šeimos gyvenimo vaizdelių. Romantiškame kaimo gyvenime, kuriame vyravo linksmybės ir rūpesčiai, dainos ir giesmės, džiaugsmas ir vargas, meilė ir neapykanta, lyg kamaroje paslėpta, patamsyje nugrūsta, gyveno šeima, dvi širdys viename kūne. Niekas apie jų gyvenimą plačiau nerašė, negarsino, nešaukė, bet tylutėliai gyveno vyras ir žmona su tais pačiais žiedais ir dygliais, kaip ir mes šiandien.
Vėliau, plunksna įsijungus į žurnalistinį darbą, plačiau prasiskleidė miestų ir miestelių šeimų gyvenimo vaizdelių uždanga. Gyveno tos pačios dvi širdys viename kūne, tie patys žiedai juos gaubė, bet dygliai jau kur kas kandesni. Pašūkavimai skardenosi, pasistumdymai rikiavosi, ir uždaras šeimos gyvenimas į gatves veržėsi.
Ketveri išgyventi metai Vokietijoje, kur stogas saugojo nuo lietaus ir mūro sienos nuo šalčio, antklodėmis atskirtos šeimos gyveno be paslapčių, kur vienas kitą pažinojome iki nago juodymo, dar padidino užrašų knygą. Ir čia žydėjo žiedai, ir dūrė dygliai, nors gyvenome nežinioje ir lūkestyje.
Šiame žemyne begyvenant, prabėgo trisdešimt dveji metai. Prieš akis — keturiasdešimt penkerių metų, išgyventų, matytų, girdėtų, išsakytų, šeimų vaizdų rinkinys. Tyliame kaime dvi širdys mylėjosi, barėsi, mušėsi tyliai. Lietuvos miestuose, vejantis vakarų papročius, šeimos klegeno, lyg žąsų būriai. Vokietijoje trumpu laikotarpiu laisvai išsiplepėdavome arba nenoromis išsiklausydavome. O čia gyvendami, įsikibome į laisvės vadeles ir mėginame laisvai rikiuoti šeimos gyvenimą, darydami daug klaidų.
Skaityti daugiau: Laiškai, pasikalbėjimai, atviri žodžiai ir nugirstos kalbos
V. K.
Iki namų buvo netoli, bet vis tiek pakliuvau į lietų. Jis pasipylė kaip iš kibiro, aš turėjau pasislėpti po pirmu pasitaikiusiu balkonu. Ten jau stovėjo viena iš tų moterų, kurios valo gatvę. Ankstyvais rytais ji ir jos draugės šnekasi, juokauja, erzina brigadininką, kuris vaikšto pasipūtęs — girdi, aš vienas tarp moterų.
Kol lijo, mes su ja išsikalbėjome ir apie vaikus, ir apie darbą, atlyginimą, kitus moteriškus rūpesčius. Pasirodė, kad ji gerai uždirba, nes prie algos kartais ir premiją skiria. "O jei dar įtiksi brigadininkui, tai ir daugiau gausi, — paaiškino moteris ir susijuokė, — tu supranti, apie ką aš kalbu”.
Aš ryžtingai žengiau į lietų. Gerklę lyg kas užgniaužė, o ausyse skambėjo jos žodžiai "Tu supranti...” Suprantu, kaip nesuprasi.
Kodėl man pasidarė taip skaudu? Aš prisiminiau kitą moterį, savo netikrą seserį. Mes su ja vienmetės, gimėme tą patį mėnesį, išaugome viename kieme, vaikystėje mus vadino sesytėmis, o daugelis ir dabar nežino, kad mes ne seserys. Tačiau kažin ar tikrosios seserys būna artimesnės? Aš neištekėjusi, ir ji galvoja, kad mano gyvenimiškoji patirtis labai menka. Kartą atėjusi pas mane džiaugėsi, kad ją labai vertina skyriaus viršininkas, nuolat pabrėždamas, kad ji gabi inžinierė ir galėtų būti dar labiau vertinama. . . Ji vaikščiojo švytėdama... Vėliau prasidėjo komandiruotės — kartu su viršininku, dalyvavimas įvairiausiose komisijose — irgi kartu. Atrodė taip natūralu — aš žinojau, kad ji protinga moteris, gabi, darbšti, vadinasi, ją vertina pagal nuopelnus.
Bet kartą pas mane ji atbėgo su ašaromis akyse. Tai buvo laimės ašaros. Pasirodo, šalia visko jis dar ir myli mano seserį... Ką gi, vyras įdomus, elegantiškas, protingas, tokį galima ir įsimylėti. Ir mano sesuo įsimylėjo. O jos vyras — geras žmogus, du vaikučiai — kaip paveiksliukai. Šeimoje nebuvo jokių problemų. Problemos atsirado už namų. Ir taip netikėtai... Ir taip banaliai...
Rita Stankutė
Skaitau dienos paštą, ir vienas laiškas priverčia kai ką prisiminti ir apie kai ką pamąstyti. Moteris, kuri prašo neskelbti jos pavardės, aprašinėja draugės gyvenimą, o šis susiklostė toli gražu ne saldžiai. Telegrafiniu stiliumi perpasakojant, istorija tokia: du laimingi žmonės, du vaikai, po kurio laiko uraganu įsiveržia į darnios šeimos gyvenimą kita moteris, irgi ištekėjusi, irgi turinti du vaikus. Ryšiai tęsiasi ne vienerius, dvejus metus — ištisą dešimtmetį. Nusikamavusi draugė laiško autorei pasakojo: "Nežiūrint visko, aš vis dar tebetikiu jo gera širdimi, tvirta valia, pareiga vaikams ir laukiu jo sugrįžtant į šeimą su dvasia ir kūnu. Tikiu, kad mes sulauksime puikių anūkų. O kiek man tas laukimas kainuoja, sunku apsakyti”.
Kodėl tas laiškas privertė kai ką prisiminti? Ogi todėl, kad prieš keletą metų mūsų žurnale buvo išspausdintas laiškas, pasirašytas inicialais "R. B.”. Vyras, panorėjęs, kad jo pavardė liktų nežinoma, aprašinėjo savo dvilypį gyvenimą. Turįs šeimą, bet turįs ir kitą moterį, su kuria sugyvenęs vaiką. Žmonos negerbiąs, tačiau galutinai apsispręsti neįstengiąs ir t.t. Ką gi, tas laiškas — ne Amerikos atradimas, ko gyvenime nepasitaiko! Nustebino kitas — skaitytojų reakcija. Vieną rytą atėjo į redakciją iš gana tolimo rajono atvykusi moteris, kuri vos ne su ašaromis prašė parodyti laišką, kad ji iš braižo atpažintų, ar autorius jos vyras, ar — akyse žybtelėjo viltis — gal kas kitas? Paaiškinome, kad redakcija neturi teisės atskleisti autoriaus paslapties. Moteris nenurimo. Paguosti galėjome tuo, kad laiško autorius iš kito rajono. Po kelių dienų — telefono skambutis: vėl dėl to laiško — moteris laukė patvirtinimo ar paneigimo — jos vyras ar ne jos? Kalbėjo daug, nerišliai apie vyrą kurstančius gimines, apie turto dalybas ir dar kažką. Trumpiau tariant, šį laišką sau prisitaikė nemaža moterų iš į-vairių kampelių. Vadinasi, gyvenime taip būna, vadinasi, yra šeimų, kuriose žmonos turi pamatą rimtai nepasitikėti vyru. Šeima, kuri neišlaiko gyvenimo išbandymų, anksčiau ar vėliau išyra. Bet prisiminkime pirmąjį laišką — moteris jau laukia ištisą dešimtmetį! Kaip tai pavadinti? Ji prarado sveikatą, šeimos atmosfera niūri, slegianti, vaikai, perlipę brandos slenkstį, suprato to niūrumo priežastį ir negali mylėti tėvo ir — deja, deja, gerbti motinos. Moterys kritiškais šeimos gyvenimo momentais dažnai tvirtina, kad "nesiskiriu tik dėl vaikų, noriu, kad jie turėtų tėvą”, bet aš leidžiu sau paabejoti, ar tai visada tikra tiesa. Nesiskiria — nes nepaisant visko, — myli; nesiskiria dėl ambicijų — laiko gėda būti "palikta žmona”, pagaliau egzistuoja dar materialinė pusė, tas plaustas, ant kurio plauki gyvenimo upe, ir ardyti jo oi, kaip nesinori!
Julija Gylienė
Angelų sniegas, padangių svečias, baltas ir lengvas, spindintis, netirpstantis . . .
Žėri per naktį melsva šviesa, tyli ir laukia žemė visa . . .
Taip užrašo savo pirmuosius poetinius bandymus Danutės Bindokienės apysakos keturiolikmečio herojaus Vytenio sesuo Dainė.
Kas tas herojus Vytenis, jo šeima, draugai? Kas gi tas "angelų sniegas”, tie Mičigano ežero apylinkėse skraidą melsva šviesa šviečiantys pūkai, panašūs į pienių sėklas apvalūs kepurėti burbuliukai, sukėlę viso pasaulio dėmesį? Gal tai nepažįstamų augalų iš tolimų kraštų vėjo atskraidintos sėklos, o gal jaunų voriukų tinkleliai, kuriuos penkiametės dvynukės Liepa ir Lina praminė "angelų sniegu”? Tas sniegas krinta ir krinta, beveik nesustodamas, trukdo kvėpuoti, užkemša nosį ir gerklę, lyg kokiais spygliais badydamas basas kojas... Tų pūkų jau pilna žolė, medžiai ir krūmai, laukai ir netolimo miestelio gatvės... Jau užpustyti veik visi keliai, o automobiliai ir namai skęsta vis didėjančioj pūgoj.. . Greitai šitie pūkai užklos visą žemę, užtroškins ne tik nuo baimės išsprogusiomis akimis balandį, bet užsmaugs ir gyvulius, ir žmones. ..
Iš kur jie?
Gal tai ne šios žemės, o kitų planetų augalų sėklos, o gal jose pasislėpę gudrūs gyvūnai, kurie nori užkariauti mūsų pasaulį?
Jau mokslininkai iš visur susirinko į šį miestelį, įsitaisė laboratorijas, tiria ir suka galvas, niekaip negalėdami suprasti, kodėl būtinai čia, tokiam ramiam kampely, o ne kur kitur prasidėjo tas keistas gamtos reiškinys... Sniegas jau krinta ne tik visoj Amerikoj, bet ir kituose pasaulio kraštuose, pasiekdamas ir Maskvą, o gal net ir tolimą Australiją.. .
NAIKINAMI IR NEPRIŽIŪRIMI PARKAI
Lietuvoje veikianti socialistinė gamtosauga turi daug bėdų. "Literatūros ir meno” savaitraštis rašo, kad užuot parkus apsaugojus ir gražinus, šiurkščiu disonansu dažnai skambėjo kai kurių rajonų atstovų pasiūlymai, pvz.: "šį parką iš valstybės saugomų parkų sąrašo išimti”, "iš valstybės saugomų parkų kategorijos išjungti”, "kadangi parko teritorijoje yra pastatyti laikini vasaros pastatai kiaulėms ir daugelis medžių išdžiūvę, tikslinga minėtą vietą nelaikyti parku”, "pasiūlytas nurašyti kaip pasenęs”.
Į tai piktu tonu reagavo redakcija: "Kas glūdi už cituotų biurokratiškos frazeologijos preliudijų? Ar tai nėra seniai kritikuojamas, bet gajus (prisiminkime dar Krylovo "Kiaulę po ąžuolu”) miesčioniškas, vartotojiškas abejingumas, vengimas nuoširdžiai rūpintis visuomenės patikėtu amžių palikimu, pataikavimas apsileidėliams parkų šeimininkams? Tai tam tikri kultūrinio atsilikimo, visuomeninės iniciatyvos blėsimo tuose rajonuose požymiai, konfrontuojantys su visuotiniu dėmesiu gamtosaugai ir želdynų plėtojimui, gražioms Paminklų apsaugos ir kraštotyros bei Gamtos apsaugos draugijų iniciatyvoms dėl parkų. Juoba skaudu, kad tokios, atsiprašant, iniciatyvos kyla iš žmonių, kurie patys turėtų visomis išgalėmis ugdyti visuomenės gerąsias paskatas, supratimą ir dėmesį gamtos ir kultūros palikimui, jo racionaliam pritaikymui ir panaudojimui mokslo, kultūros, poilsio ir sveikatingumo reikalams”. Įdomu, ką į tai atsakys krašto valdovai rusai, kurie daug senų, ypatingos vertės parkų medžių išvežė į Rusiją baldams gaminti.
“SPAUDOS DIENOS GARBEI”
Tokia antrašte "Tiesos” dienraštyje buvusiame straipsnyje skaitome: "Kilnūs ir garbingi tarybinių žurnalistų uždaviniai. Jų pareiga, kaip yra pasakęs Leninas, rašyti dabarties istoriją, stengtis, kad spausdintas žodis patrauktų plačiąsias darbo žmonių mases teisingumu, partiniu principingumu, padėtų įtvirtinti komunizmo idealus. Spauda mūsų šalyje yra jėga, daranti didžiulę įtaką visuomenės dvasiniam gyvenimui. Tarybų Sąjungoje leidžiama daugiau kaip 8 tūkstančiai laikraščių, kurių vienkartinis tiražas — 173 milijonai egzempliorių”.
Ir kaip gaila, kad tie "kilnūs ir garbingi tarybinių žurnalistų uždaviniai” nepasižymi nei kilnumu, nei garbingumu. Leninas sakė, kad žurnalistai turi rašyti dabarties istoriją, o jie ją klastoja. Ragino jis stengtis teisingu spausdintu žodžiu patraukti plačiąsias darbo žmonių mases, o žurnalistai viską grindžia melu.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS. S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
ŽODŽIŲ RAŠYMAS DRAUGE IR ATSKIRAI
Lietuvių bendrinėje kalboje jau buvo nustatyta kai kurių žodžių rašymas drauge ar atskirai. Daugiausia tai buvo J. Jablonskio siūlymai, kuris daugelio vadinamas mūsų rašomosios kalbos tėvu. Bet ne visi kalbininkai norėjo su ta rašyba sutikti. Pavyzdžiui, Pr. Skardžius savo "Lietuvių kalbos vadove” (Vokietija, 1950) siūlo kitokią rašybą, kuri vis dėlto neprigijo. Gal norėdamas mūsų rašybą palengvinti ir suvienodinti, jis daugelį bendrinėje kalboje atskirai rašomų žodžių siūlo rašyti drauge, pvz.: galbūt, turbūt, kažinkas, kažinkaip, perbrangus, visdėlto ir t.t.
Jau prieš keletą metų Lietuvoje mūsų rašyba buvo šiek tiek reformuota, paremta kai kuriomis aiškesnėmis taisyklėmis, negu buvo iki šiol. Pr. Skardžius 1975 m. balandžio mėn. 12 d. "Drauge” taip apie tai rašė: "Jau seniai buvo pradėta kalbėti apie mūsų rašybos pertvarkymą Lietuvoje. Ilgai dėl to buvo tariamasi, ginčijamasi, bet prie esminės rašybos reformos nebuvo prieita; buvo pasiryžta rašybą tik aptvarkyti. Ir štai tokia aptvarkyta rašyba 1974 m. kovo 26 d. buvo patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Mokslo tarybos”. Paskui jis ten pamini svarbiausius rašybos pakeitimus.
PATARIMAS
“Laiškuose lietuviams” visuomet yra puikių straipsnių įvairiomis temomis. Labai naudingi straipsniai yra apie šeimas, apie jaunimo ir vaikų auklėjimą. “Laiškai lietuviams” jau eina trisdešimt antri metai. Kiek tokių puikių ir naudingų straipsnių per visą šį laiką buvo išspausdinta! Būtų labai naudinga, kad juos visus surinktumėte ir išleistumėte knygą. Manau, kad visi skaitytojai būtų labai patenkinti. Neleiskite šiam turtui žūti.
Marija S.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” PADEDA IR PAMOKO
Siųsdama prenumeratos mokestį, noriu keletą žodžių parašyti, kaip aš vertinu šį žurnalą. Labai teisingai jį pernai apibūdino rašytojas Jurgis Gliauda savo premijuotu straipsniu (gegužės mėn. numeryje). Su jo mintimis visiškai sutinku.
Kalbos kampelis, tautiniai interesai, lietuviškieji rūpesčiai, dėmesys menui, taiklios pastabos jaunimui ir vyresniesiems, tikėjimo temų įvairumas, gyvenimiškos tikrovės painiavų nagrinėjimas mums labai daug padeda ir pamoko. Visi straipsniai parašyti lengvai, kondensuotai, suprantamai. Tad “Laiškai lietuviams” yra mums artimi, mieli, būtini.
L. Vansauskienė
Danutė Eidukienė skaito protokolą. J. Tamulaičio nuotr.
Redaktorius dėkoja mecenatui J. Veselkai. J. Tamulaičio nuotr.
• Pietų Amerikoje, lietuvių ir kitataučių sielovadoje, dirba 44 lietuviai kunigai.
• Italijoj įtakingiausiu žmogumi laikraštis “Il Mondo” paskelbė popiežių Joną Paulių II, antroj vietoj — Italijos prezidentą Sandro Pertini, trečioj — “Fiat” automobilių bendrovės prezidentą Giovanni Agnelli.
• Ugandoje laikraštis “Time” pripažino, kad to krašto vadinamoji liaudies milicija teroro mėnesiais išžudė ar išbloškė į kaimyninį Sudaną apie 40.000 žmonių.
• Lenkijoje, Torno mieste, pastatytas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. Paminklas bronzinis, 41/2 metro.
• Vašingtone sausio 22 d. demonstravo 60.000 amerikiečių eisenoje už gyvybės saugojimą prieš leidimą žudyti negimusius kūdikius.
• Vysk. Antano Deksnio 50 m. kunigystės sukakties minėjimas buvo Romoje birželio 6 d. Vyskupas Deksnys tą dieną Villa Lituania koplyčioje drauge su savo kurso draugais aukojo jubiliejaus šv. Mišias. Po to — priėmimas ir vakarienė Villa Lituania patalpose.
"Laiškų lietuviams” ekskursijaį Egiptą. Šv. Žemę ir Graikiją labai gerai pavyko! Nebuvo jokių nepasitenkinimų, niekas nesusirgo, buvo visų labai gera, pakili nuotaika. Pakeliui į namus, buvome sustoję Romoje ir dalyvavome toje istorinėje audiencijoje, kur buvo užpuoliko sužeistas popiežius. Visiems tai paliko neišdildomą įspūdį. Toji nelaimė įvyko apie 50 metrų nuo mūsų grupės.
Daugelis buvusių ekskursantų klausia, kur planuojame važiuoti kitais metais. Dar galutinai nenutarėme, bet galvojame važiuoti į Ispaniją, Portugaliją ir Maroką arba Prancūziją.
Kurie esate susidomėję ekskursija, parašykite savo pageidavimus. Kiek bus įmanoma, stengsimės į juos atsižvelgti.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SPINDULIAVIMAS. Išleido Pranciškonai 800 metų nuo šv. Pranciškaus gimimo paminėti. Knygos aplanke parašyta, kad tai yra “lyg maža pranciškonų istorijos enciklopedija. Retai kada į tokį ribotą puslapių kiekį pasiseka sutelkti tiek daug svarbios medžiagos”. Tai tikra tiesa. Čia labai paprastu stiliumi ir paprastais žodžiais puikiai atvaizduotas paprastas didelio dvasingumo šv. Pranciškaus gyvenimas. Tekstas papuoštas daugeliu iliustracijų iš šventojo gyvenimo.
Juozas Eretas. VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ. Pranciškaus Juro ir jo bendrininkų gyvenimas bei veikla. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 1980 m. Romoje. 356 psl., kieti viršeliai (yra ir minkštais viršeliais), kaina 24 dol., Akademijos nariams — 12 dol.
Anatolijus Kairys. PO DAMOKLO KARDU. II dalis. Romanas. Išleido Šaulių sąjunga tremtyje 1981 m. Viršelis ir aplankas dail. Petro Aleksos. 303 psl., kaina 8 dol. Knyga dedikuojama visiems, kurie kentėjo ir mirė nuo komunizmo ir nacizmo.