Julija Gylienė
Angelų sniegas, padangių svečias, baltas ir lengvas, spindintis, netirpstantis . . .
Žėri per naktį melsva šviesa, tyli ir laukia žemė visa . . .
Taip užrašo savo pirmuosius poetinius bandymus Danutės Bindokienės apysakos keturiolikmečio herojaus Vytenio sesuo Dainė.
Kas tas herojus Vytenis, jo šeima, draugai? Kas gi tas "angelų sniegas”, tie Mičigano ežero apylinkėse skraidą melsva šviesa šviečiantys pūkai, panašūs į pienių sėklas apvalūs kepurėti burbuliukai, sukėlę viso pasaulio dėmesį? Gal tai nepažįstamų augalų iš tolimų kraštų vėjo atskraidintos sėklos, o gal jaunų voriukų tinkleliai, kuriuos penkiametės dvynukės Liepa ir Lina praminė "angelų sniegu”? Tas sniegas krinta ir krinta, beveik nesustodamas, trukdo kvėpuoti, užkemša nosį ir gerklę, lyg kokiais spygliais badydamas basas kojas... Tų pūkų jau pilna žolė, medžiai ir krūmai, laukai ir netolimo miestelio gatvės... Jau užpustyti veik visi keliai, o automobiliai ir namai skęsta vis didėjančioj pūgoj.. . Greitai šitie pūkai užklos visą žemę, užtroškins ne tik nuo baimės išsprogusiomis akimis balandį, bet užsmaugs ir gyvulius, ir žmones. ..
Iš kur jie?
Gal tai ne šios žemės, o kitų planetų augalų sėklos, o gal jose pasislėpę gudrūs gyvūnai, kurie nori užkariauti mūsų pasaulį?
Jau mokslininkai iš visur susirinko į šį miestelį, įsitaisė laboratorijas, tiria ir suka galvas, niekaip negalėdami suprasti, kodėl būtinai čia, tokiam ramiam kampely, o ne kur kitur prasidėjo tas keistas gamtos reiškinys... Sniegas jau krinta ne tik visoj Amerikoj, bet ir kituose pasaulio kraštuose, pasiekdamas ir Maskvą, o gal net ir tolimą Australiją.. .
Pasaulis susidūrė su neišaiškinama paslaptimi. Angelų sniegas pamažu virsta tirštėjančia mase, pūkų sporai išauga į milžiniškus fantastinius medžius, į beveik neįžengiamo miško sieną. Žmonės panikoj. Televizijų stotys skleidžia bauginančias žinias, pranašauja neišvengiamą pražūtį. Jei niekas neišaiškins paslapties, nesustabdys pūkų kritimo, neištirpdys stingstančios lavoje žemės, pasaulis žus...
Viso šio realistiškai fantastinio pasakojimo centre atsiduria atostogaujanti Rimvydų šeima: visada blaiviai galvojanti motina, keturiolikmetis padangių tyrinėtojas Vytenis, Dainė, penkiametės gudruolės Liepa ir Lina, Vytenio draugas Romas, Rugilė.
Vytenis, svarbiausias apysakos herojus, tik ką buvęs liudininku dūžtančios padangių laboratorijos skrydžio, eina ieškoti kritusio meteoro skeveldrų. Nuo čia ir prasideda įdomių, fantastiškų nuotykių grandinė, kurią neabejotinai gerai sumezga autorė, savo apysaką "Angelų sniegas” įrikiuojama į gerųjų jauno skaitytojo knygų lentyną.
Šiais mokslo ir technikos pažangumo laikais vaikai jau yra labai reiklūs. Kuo gali sudominti vaiką lietuviškoji knyga, jei jis kasdien mokykloje girdėdamas anglų kalbą, skaito ir diskutuoja geriausių pasaulio rašytojų jaunimui skirtą literatūrą, jei stebi (su tėvų priežiūra) geriausias TV mokslinės fantazijos programas, filmus, perpintus įdomiais nekasdieniškais nuotykiais, neužmirštamais personažais? Vaikas atsipalaiduoja nuo savo namų rutinos, identifikuoja save su skaitomų knygų arba fantastinių filmų herojais, ne tik praturtindamas savo vaizduotę, bet ir persikeldamas į visai kitokio pasaulio egzistenciją. Technologinė utopija tampa vis daugiau ir daugiau realybe, o besiformuojančio vaiko proto jėga ima triumfuoti virš kartais labai siauros jo mažo gyvenimo aplinkos.
Ta kasdieninė vaiko realybė šeimos ratelyje dažnai jo nepatenkina. Lietuva jam svetima, tėvų pasakojimų bei mokyklos vadovėlių neužtenka parodyti niekad nematytą tėvynę, prikelti jos istoriją su kunigaikščių ir riterių žygdarbiais. Galbūt tik pasakos yra pati gražiausia vaiko patirtis. Turbūt nerasime nė vieno lietuviuko, kuris nebūtų jų skaitęs. . . Tačiau, iš pasakų išėjęs, jis jau nebepasitenkina bet kokia knyga. Tėvų ir mokytojų sugebėjimas vaiką sudominti gera knyga ir yra tos durys, pro kurias jaunas žmogus žengs į savo subrendimą. Jei tėvai skaito, skaitys ir vaikas, ir jau iš vaiko išaugęs individas. Koks skurdus turi būti gyvenimas to žmogaus, kuris nemyli knygos. .. Ir gaila kiekvieno tokio vaiko, kuris taptų tuo žmogumi. Todėl knyga visada bus skaudžiai svetimas draugas to jaunuolio, kurį tėvai ir mokytojai turi priversti skaityti. .. Kaip gražu, kai, nuėjus į svečius, vaikas jau rodo savo surinktų knygų lentynėlę, kurioje randa vietos ir lietuviška knyga. Toj šeimoj jau nuo mažens ugdoma meilė literatūrai.
Perskaičius D. Bindokienės apysaką, buvo aišku, kad ji moka atspėti vaiko troškimus, kad ji žino, kokią didelę įtaką šiandien turi mokslas literatūrai, ir kad jaunas skaitytojas labiausiai domisi mokslinės fantazijos kūriniais. Ji, viena iš nedaugelio jaunimo rašytojų, bando šią spragą užpildyti.
Kaip jai tai pasisekė?
Dažnai patys vaikai yra geriausi kritikai: arba knygą perskaito neatsitraukdami, arba ją nustumia į šalį.
Rašydama šiuos savo įspūdžius, paprašiau kelis moksleivius perskaityti "Angelų sniegą” ir pasidalinti su manimi savo mintimis. Norėjau patirti, ar jie skaito lietuvišką knygą tik dėl to, kad tėvai ir mokytojai liepia, ar patys jos ieško, ir kaip atrodo jiems ta lietuvio rašytojo knyga, palyginus su angliškais skaitiniais. Štai kelios jų pastabos.
Visi jie pasisakė, kad skaito ne tik dėl to, kad reikia, bet ir tada, kai knyga įdomi, tokia, kur yra daug veiksmo, nuotykių, kur jie randa pasaulį, panašų į savo, arba tokį, kokį jie įsivaizduoja. Pirmoji — keliolikmetė moksleivė pasisakė perskaičiusi "Angelų sniegą” beveik du kartus. Vis norėjusi grįžti prie įdomesnių įvykių. Iš pradžių jai atrodė nuobodu, ištęsta, o vėliau jau nebegalėjusi sustoti. Vietomis šiek tiek trūko fantazijos, sako ji, ypač pabaigoje, kur toks paprastas objektas išsprendė viso pasaulio problemą. Vytenis jai atrodė per daug gudrus. Sunku tikėti, sako ji, kad patyrę mokslininkai taip atidžiai klausytų ir tikėtų nesubrendusio berniuko išvedžiojimais. Rugilės ir viešnių iš Niujorko galėjo knygoje ir visai nebūti, kai kurie charakteriai neišryškinti, o dvynukės Liepa su Lina "per daug mandros buvo”. .. Nežiūrint šių pastabų, jai apysaka patiko savo nekasdieniškomis situacijomis, moksline nuovoka ir lengvu stiliumi.
Antrasis—penkiolikmetis jaunuolis perskaitė "Angelų sniegą” per du vakarus. Jis taip įsiskaitė, kad net pamokų neparuošė kaip reikiant. . . Pirmuosius knygos puslapius jis tik perbėgo akimis, laukdamas, kada prasidės tikrasis veiksmas. Jam patinka knygoje pajusti intrigą jau nuo pat pirmo puslapio, kada nuotykis taip įsuka į savo sūkurį, kad jau nebegali sustoti skaitęs. Taip ir įvyko, nes kai prasidėjo Vytenio fantastiška kelionė, jis jau knygos nepaleidęs iš rankų... "Angelų sniegas”, sako jis, gali drąsiai stovėti šalia amerikiečių rašytojų mokslinės fantazijos kūrinių. Jis su savo draugais šitokiomis knygomis labai domisi, ilgai apie jas kalba, diskutuoja, kartais bandydami ir savo mokslines žinias pritaikyti kasdienybei. Žinoma, dažniausiai tai tik svajonės. Vytenis, jo nuomone, yra tikras herojus, drąsus, protingas, greitos orientacijos, geraširdis. Jo nuotykiai, ieškant atsakymo į tokią žemei grasinančią gamtos nelaimę, yra vietomis tokie realūs, kad skaitydamas ir nepajunti, kur čia realybė, o kur fantazija. Šiam jaunuoliui nepatikusi tik toji vieta, kur amerikietė mokytoja sako Dainei: "Geriau būti didele varle mažoje baloje, negu maža nereikšminga varlyte didelėje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė. ..” Jaunajam skaitytojui nebuvo aiškus šis palyginimas. Galbūt jam, kaip ir mums suaugusiems, atrodo, kad bala — tai ir yra bala tikrąja to žodžio prasme...
Viena dvylikmetė moksleivė, auganti labai lietuviškoj didelėj šeimoj tarp kitų sesučių, pakritikavo dvynukes Liepą ir Liną. Sakosi, ji turinti taipgi penkerių metų gudruolę sesutę, kuriai tačiau niekada neateitų galvon mintis kalbėti šitokiais suaugusiųjų sakiniais: "... tavo draugas knarkia, net langai dreba”, arba "Rugilė kaip nuplikinta”, "... gal ten Niujorke tokia mada?”. . . Knygą ji skaičiusi labai pamažu, savo klausimais ir pastabomis pasidalindama ir su kitais šeimos nariais. Vytenio pasiryžimas išaiškinti keistųjų pūkų paslaptį, jo kelionė, ieškant pagalbos, pririšto vos gyvo šuns atradimas klaidžiam fantastiškam miške, jaunų banditų gaujos siautimas, senuko šeimos skriauda, gaisras ją taip sujaudino, kad net naktimis sapnavusi.. . Labai džiaugėsi laiminga knygos pabaiga ir žada parašyti autorei laišką, prašydama sukurti daugiau tokių įdomų istorijų...
Tai tik kelios jaunųjų skaitytojų mintys, į kurias man buvo labai įdomu įsijungti ir pačiai patirti, kaip vaikas reaguoja net kartais ir į gana nereikšmingą knygos detalę. Galima su tomis jų mintimis sutikti arba nesutikti, bet viena aišku: Danutės Bindokienės apysaka jiems sukėlė naujus įspūdžius, išjudino vaizduotę, išugdė pasitikėjimą lietuviška knyga, kurios nereikės nustumti į šalį.
Skaitytojai turi teisę kelti didelius reikalavimus vaikų literatūrai, nes gerai parašyta knyga visų bus mielai skaitoma ir ilgai neužmirštama. "Angelų sniego” autorės posūkis į mažai mūsų jaunimo literatūroje ištirtą sritį, auklėjamoji mintis, lengvas stilius, spalvingi gamtos vaizdai, mąstančiam ir bręstančiam vaikui yra svarbi pažintinė medžiaga pamilti lietuvišką knygą. Ji skatins vaiko smalsumą, ugdys mokslo pažinimo populiarumą, formuos technikos pažinimo supratimą, praturtins žodyną. Apysakoje neišvengta ir šiek tiek didaktikos, be kurios neapsieina nė viena jaunimui skirta knyga. Didaktinė mintis iš tikrųjų net ir reikalinga, nes puoselėja geruosius žmogaus jausmus. "Angelų sniege” ji taip atsargiai įjungta įbendrą pasakojimo planą, kad knygos auklėjamajai prasmei tik pasitarnauja.
Linkiu Danutei Bindokienei dar ne vieną kartą paskraidyti su vaikais po neišmatuojamus erdvių plotus, niekados neišsemti savo literatūrinio aruodo ir įtikinti ne vien jauną, bet ir subrendusį skaitytoją, kad knyga gali perkeisti ne tik žmogų, bet ir išgelbėti pasaulį nuo pražūties, kaip tai padarė jos apysakos herojus Vytenis.
• Dr. J. Sungaila už nuopelnus katalikiškoje veikloje popiežiaus Jono Pauliaus II apdovanotas ordinu “Pro Ecclesia et Pontifice”. Dr. 0. Gustainienė apdovanota ordinu “Bene Merenti”. Jiemdviem ordinai įteikti Toronto katedroje. Įteikė kard. G.E. Carteris.
• “Draugo” romano premija 2000 dol. balandžio 4 d. Los Angeles mieste įteikta Jonui Vizbarui. Premijos mecenatai: kun. dr. J. Prunskis ir dr. J. Gliaudelis (miręs).