Vytautas Kasniūnas
Pradėdami "Laiškuose lietuviams” rašyti šeimų gyvenimo vaizdelius, pasisakėme, kad jaunystės dienomis mokytojaujant kaime, teko būti "kunigu”, "žemdirbiu”, "advokatu”, "teisėju”, "gydytoju” ir t.t. Dr. Domas Jasaitis buvo paruošęs eiti ir akušerių pareigas. Bet šioje naujoje specialybėje mums konkurentės buvo "bobutės”, tad taip ir neteko šio užsiėmimo praktikuoti. Per tuos ketverius mokytojavimo metus teko parašyti daug šeimos gyvenimo vaizdelių. Romantiškame kaimo gyvenime, kuriame vyravo linksmybės ir rūpesčiai, dainos ir giesmės, džiaugsmas ir vargas, meilė ir neapykanta, lyg kamaroje paslėpta, patamsyje nugrūsta, gyveno šeima, dvi širdys viename kūne. Niekas apie jų gyvenimą plačiau nerašė, negarsino, nešaukė, bet tylutėliai gyveno vyras ir žmona su tais pačiais žiedais ir dygliais, kaip ir mes šiandien.
Vėliau, plunksna įsijungus į žurnalistinį darbą, plačiau prasiskleidė miestų ir miestelių šeimų gyvenimo vaizdelių uždanga. Gyveno tos pačios dvi širdys viename kūne, tie patys žiedai juos gaubė, bet dygliai jau kur kas kandesni. Pašūkavimai skardenosi, pasistumdymai rikiavosi, ir uždaras šeimos gyvenimas į gatves veržėsi.
Ketveri išgyventi metai Vokietijoje, kur stogas saugojo nuo lietaus ir mūro sienos nuo šalčio, antklodėmis atskirtos šeimos gyveno be paslapčių, kur vienas kitą pažinojome iki nago juodymo, dar padidino užrašų knygą. Ir čia žydėjo žiedai, ir dūrė dygliai, nors gyvenome nežinioje ir lūkestyje.
Šiame žemyne begyvenant, prabėgo trisdešimt dveji metai. Prieš akis — keturiasdešimt penkerių metų, išgyventų, matytų, girdėtų, išsakytų, šeimų vaizdų rinkinys. Tyliame kaime dvi širdys mylėjosi, barėsi, mušėsi tyliai. Lietuvos miestuose, vejantis vakarų papročius, šeimos klegeno, lyg žąsų būriai. Vokietijoje trumpu laikotarpiu laisvai išsiplepėdavome arba nenoromis išsiklausydavome. O čia gyvendami, įsikibome į laisvės vadeles ir mėginame laisvai rikiuoti šeimos gyvenimą, darydami daug klaidų.
Visuose keturiuose šeimų vaizdelių tomuose, juos suskirstant į laikotarpius ir vietoves, liko tik ta pati meilė ir susijungusios dvi širdys, o juos puošę žiedai ir badę dygliai kito ir kinta.
Šia ilgoka įžanga atsakau Kazei Trumpienei ir kitiems, ne kartą užsiminusiems: "Šeimos vaizdelius pradėjote rašyti iš Lietuvos kaimo gyvenimo. Tęskite toliau. Rašykite, kaip Lietuvoje gyveno šeimos, ir mes galėsime pasimokyti, nedarysime klaidų”.
* * *
Stasė J-nė rašo: "Šeimos skyrių visados perskaitau. Mudu su vyru norėtume, kad į-vestumėte klausimų ir atsakymų skyrių. Mūsų nuomonei pritaria ir kiti”.
Prieš keletą metų bandėme sudaryti kolektyvą, kuris atsakytų į klausimus, bet nepavyko. Į tokį kolektyvą, mūsų manymu, turėtų įeiti kunigas, psichologas, teisininkas, gydytojas, sociologas, žurnalistas.
"Kodėl nerašote apie abortus?” — klausia Algis K-tis. Netrukus spausdinsime gyvenimo vaizdelių, tragiškus mergaitės ir moters išgyvenimus, kurios pasidavė aborto operacijai. Taip pat pateiksime išgyvenimus moters, kuri atsisakė aborto ir dabar augina mergaitę.
Viena Stefutė rašo: "Įsikabinote į Stefutės vardą ir net keliuose numeriuose jos vardą linksniuojate. Kai tik susitinku savo draugus, jie ir bado į mane pirštais, klausdami, ar skaičiau, ką apie mane rašo. Pakeiskite tą vardą į Stasę ar Juzę”. Ačiū, lauksime laiškų iš Stasių ir Juzių.
"Mušamoji” rašo: "Kodėl nieko nerašote apie vyrus, kurie muša žmonas? Tokių yra daug, ir ne aš viena kenčiu”. Turime dviejų žmonų pasipasakojimus. Parašykite ar papasakokite ir jūs savo išgyvenimus. Būsime dėkingi.
Po pamaldų išėjus iš jėzuitų bažnyčios, prie mūsų būrelio priėjo gydytojas ir sako: "Gerai parašei apie katalikiškas bandomąsias vedybas. Tokios rūšies jos būtinos. Bet aš patarčiau jas išplėsti. Sužieduotiniai ar besirengią tuoktis turi labai nuodugniai išsiaiškinti apie būsimą šeimos gyvenimą. Rašei apie nesuvaldomų jausmų moterį. Žiūrėk, kiek ji daug iškentėjo. O jei būtų išsiaiškinę savo pomėgius, atvirai išsikalbėję, vienas kitą geriau pažinę, būtų sukūrę gražesnį gyvenimą. Kai tik oras atšils, aš atvažiuosiu į Beverly Shores ir tau daug ką papasakosiu apie šeimų gyvenimą”. Ačiū!
Šio straipsnio antraštėje parašiau ir apie "nugirstas kalbas”. Tie žodžiai nėra išsigalvoti, bet tikrai išgirsti. Redakcija ir skyriaus bendradarbiai išlaiko paslaptį, tad kas nori talkinti — be baimės gali pasipasakoti.
Balandžio mėn. numeryje, šiame skyriuje, buvo Gražinos laiškas, į kurį, jai prašant, susilaukta gana daug atsakymų. Skaitytoja iš Niujorko pažadėjo parašyti savo išgyvenimus, o skaitytoja iš Floridos paruošė ilgą straipsnį, pavadintą "Meilė ir kas virš jos”. Matote, susilaukta naujų bendradarbių.
Visuose atsakymuose patariama susitaikyti su Bažnyčia. Niekas nesmerkia ir dėl išsiskyrimo. Viena rašo, kad "sauso nieks neklauso”, ir mano, kad, norint gauti iš Romos atsakymą, reikia turėti daug pinigų (Tai netiesa! Pinigai čia neturi jokio vaidmens, išskiriant, žinoma, susirašinėjimo išlaidas. Norint gauti anuliaciją, nėra jokio reikalo nė į Romą kreiptis — tai atlieka vyskupijų tribunolai. Procedūra paprastai tęsiasi apie metus laiko. Visos teismo ir kitokios išlaidos — tik apie 200 dol., Red.).
J-tienė rašo, kad Gražinos išgyvenimai tinka romanui ar filmui. Apie jos gyvenimą su vyru Algiu, kaip broliui ir seseriai, pasisako labai neigiamai.
Ištrauka iš Pranutės laiško: "Gražina, tavo buvusiam mokytojui ir vėliau vyrui tinka gyvulio vardas. Nesuprantu, kaip jis galėjo su tavimi taip žiauriai elgtis. Juk jis pažinojo tavo tėvus, žinojo tavo tragišką išgyvenimą, tad kur jo sąžinė? Sužvengė, kaip eržilas, pasispardė ir, tave nelaimėje palikęs, išskubėjo į kitos moters glėbį. Tokia pat buvo ir toji moteris. Bet užtai tavo vyras Algis — tikras didvyris, herojus. Už visas skriaudas, tau padarytas, už tragiškus išgyvenimus Dievulis tau padovanojo Algį. Dabar, auksinio amžiaus sulaukę, pasipuoškite ir palaimintais aukso žiedais”.
O štai "Skaiytojos” laiškas: "Pradžioje nenorėjau rašyti, nes atrodė, lyg tai būtų kišimasis į svetimos šeimos reikalus. Bet vis buvo gaila Gražinos, tad apsisprendžiau pasidalinti mintimis.
Pastebėjau, kad daugelis žmonių griežtai smerkia skyrybas, aštriai puola nesugyvenančius tol, kol jų pačių šeimose neatsiranda panašių problemų. Tada pradeda kitokią dainelę dainuoti, dažniausiai aplinkybes kaltinti. Tarytum buvo pamiršę, kad visi esame aplinkos apsupti ir veikiami. Atrodo, kad sprendžiant problemą, reikia remtis savo sąžine, pasitariant su rimtu, patyrusiu dvasiškiu. Pašalinių svetimų žmonių kalbų reikia mažiausiai paisyti. Jie dažnai svetimomis bėdomis domisi ne dėl to, kad norėtų artimui padėti, bet tik dėl savo smalsumo. Kad Bažnyčia griežtai pasisako prieš įvairius šeimų nesklandumus, tai gerai. Gerai, kad yra tam tikra stipri, patikima siena, į kurią pavargęs gali atsiremti. Greitai bėga dienos, viskas keičiasi, tad jeigu ir Dievo įsakymai nebūtų pastovūs, kuo pasiguostų silpnas žmogus? Evangelistas Billy Graham dažnai kartoja, kad sugyvenimas šeimose daugiausiai pareina nuo to, kaip vyras ir žmona moka vienas kitam kaltes atleisti. Tad, Gražina, Algi, atleiskite vienas kitam praeities klaidas ir eikite kartu teisingu, tiesiu keliu į šviesesnę ateitį. Nebėra kada klaidžioti. Gyvenkite šia diena, nes rytojaus gali ir nebūti”.