Pirmoji Motinos diena buvo atšvęsta Filadelfijoje 1908 m. Tuoj ši šventė paplito po visą kultūringąjį pasaulį. Tėvo diena pradėta švęsti žymiai vėliau. Maždaug prieš 55 metus Motinos dieną viena moteriškė, sėdėdama bažnyčioje Spokane mieste ir melsdamasi už savo motiną, kuri mirė dar jai esant visai mažai, prisiminė, kaip gražiai šešis likusius našlaičius globojo jų tėvas, kiek jis parodė meilės ir pasiaukojimo. Tada ji pasiryžo kreiptis į bažnytinę vyresnybę, kad būtų įvesta ir Tėvo diena. Pamažu ši šventė įsigalėjo ir dabar Amerikoje švenčiama trečiąjį birželio mėnesio sekmadienį.
Jono Tamulaičio nuotr. Linda Ruzgaitė
Tiesa, kad ji dar nėra tokia populiari ir taip paplitusi, kaip Motinos diena, bet tam yra įvairių priežasčių. Motina, būdama fiziškai silpnesnė ir turėdama daugiau kentėti bei vargti, gimdydama ir augindama vaikus, sukelia žmonijai daugiau simpatijų, daugiau užuojautos. Motina paprastai yra jautresnė, jos meilė švelnesnė, tad jos vardas yra apsuptas lyg kokia mistika, poezija. Bet dėl to nesumažėja tėvo nuopelnai. Ir tėvas daug vargsta ir aukojasi dėl vaikų, bet kitokį vargą, kitokias aukas. Ir tėvas myli savo vaikus, bet kitokia meile. Ir vaikai jį gerbia ir myli, bet kitaip, negu motiną. Negalima sakyti, kad toji pagarba būtų mažesnė, kad meilė būtų šaltesnė. Ne, nėra nei mažesnė, nei šaltesnė, bet kitokia. Tėvą vaikas gal labiau pagerbia, ne meilų žodį jam pasakydams, ne gėlę padovanodamas, bet jo klausydamas, sekdamas jo pavyzdžiu, stengdamsis visur taip elgtis, kad tėvui būtų garbė ir pasididžiavimas turėti tokį sūnų.
Jėzaus Širdžiai pašvęstas birželio mėnuo yra pats tinkamiausias švęsti Tėvo dieną. Kaip toji dieviškoji Širdis, degdama mūsų meile, privedė Kristų prie didžiausios heroiškos aukos — kentėti ir mirti už mus, taip ir kiekvieno tėvo širdis nesudreba, kai reikia vargti, kentėti ar net ir gyvybę paaukoti už savo vaikus.