Vol. XX. Nr. 3. KOVAS - MARCH

MINTYS ant kalno šeštadienio popietę A. L.    89

MALDA XX amžiuje, galinčiame tapti Velykų sekmadienio rytu G. Papini    90

PASAULIEČIAI, KUNIGAI, ŠV. LIAUDIS A. Grauslys    92

EKUMENINĖS KALBOS:

Vieni kitus sveikinti K. Trimakas, S. J.    97

Bendrai melstis P. Dilys    98

Kartu Kristų liudyti V. Bagdanavičius, M.I.C.    99

PALIKIMAS (Trijų paveikslų drama, I) A. Kairys    101

PROF. P. SKARDŽIAUS SUKAKTIS J. Vaišnys, S. J.    111

KRIKŠČIONIJA. Pietų Amerika 1968 m.: Brazilija, Argentina, Kolombija A. L.    112

AKIRAČIAI: V. Noreikos koncertams praėjus V. Kutkus    114

ŠEIMA: Prisirišimas, pasitikėjimas, pagarba G. Valiulienė    116

JAUNYSTĖ: Kodėl būti lietuviu Diskusijas veda A. Norvilas    117

FILMAI: Filmus suglaustai vertinant    119

ŠYPSANTIS Parinko Pr. Alš.    121

ANAPUS    122

ATGARSIAI    123

Šis numeris iliustruojamas naujomis A. Grigaičio nuotraukomis (I viršelio psl., 105-108, 120). Be to, Z. Sodeikienės iliustracija (89), Vezelay “Kristus savo didingume” (90) ir ekumeninių pamaldų nuotrauka (97).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Zita Sodeikienė (meninė priežiūra), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. (kalbos priežiūra). Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonas — RE 7-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut. Prenumerata metams — $5.00; atskiro numerio kaina — $0.50.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

DAR TEBESI kasdieną tarp mūsų. Ir būsi visados su mumis. Tarp mūsų gyveni, šalia mūsų, toj žemėj, kuri yra tavo ir mūsų; toj žemėj, kuri priėmė tave, kai buvai kūdikis taip kūdikių ir pasmerktasis taip pasmerktųjų; gyveni su gyvaisiais, gyvųjų žemėj, kuri tau patiko ir kurią tu myli; gyveni ne žmogiškuoju gyvenimu žmonių žemėj, gal būt, nematomas net ir tiems, kurie tavęs ieško, gal pasislėpęs vargšu, kuris perkasi pats sau duoną ir kurio niekas nemato.

Bet dabar jau atėjo laikas, kad vėl mums visiems pasirodytumei ir duotum aiškų ir neginčijamą ženklą šitai gentkartei. Tu matai, Jėzau, mūsų reikalus; tu matai, ligi kokio laipsnio siekia mūsų vargai..., mūsų skriaudos ir mūsų beviltiškumas; tu žinai, kaip labai reikia, kad tu vėl sugržtum.

Tu gi žinai, kaip begaliniai, ypač šiuo metu, yra reikalingas tavo žvilgsnis ir tavo žodis. Žinai gerai, kad vienas tavo pažvelgimas gali išjudinti ir pakeisti mūsų sielas, kad tavo balsas gali pajudinti mus iš mūsų begalinio skurdo lindynių; tu geriau už mus žinai, daug giliau, negu mes, kad tavo buvimas yra būtinai reikalingas,... ypač šiame amžiuje, kuris Tavęs nepažįsta.

Daugiau nei kartą po Prisikėlimo pasirodei gyviesiems. Tiems, kurie manė, kad neapkenčia tavęs, ir tiems, kurie mylėtų tave, net jeigu tu nebūtum Dievo sūnus, esi parodęs savo veidą ir kalbėjai savo balsu... Tu buvai šviesa ir žodis Pauliaus kelyje, ugnis ir kraujas Pianciškaus urve, tobula meilė Kotrinos ir Teresės nuošalėse. Jeigu sugrįždavai dėl vieno, tai kodėl negalėtumei sugrįžti, vieną kartą, visiems? Jeigu anie verti buvo tave pamatyti dėl savo aistringos vilties, tai mes galime pasiremti mūsų nykaus beviltiškumo teisėmis. Anos sielos šaukėsi Tavęs savo nekaltumo pajėga; mūsų sielos šaukiasi tavęs iš savo bejėgiškumo ir nusivylimo gelmių... Niekados tavo Naujiena nebuvo tokia reikalinga, kaip šiandien, ir niekados, kaip šiandien, nebuvo taip užmiršta arba paneigta...

Bet mes, paskutinieji, laukiame tavęs. Lauksime tavęs kasdieną, nepaisydami savo nevertumo... Ir visa meilė, kurią galėsime iš savo nualintų širdžių išgauti, bus tau, Nukryžiuotasai, kuris iškentei kančias, mylėdamas mus, ir dabar mus kankini visa savo nepermaldaujamos meilės galia.

Giovanni Papini, Kristaus istorija

Kristus savo digingume. (Vezelay)

Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 6

ALFONSAS GRAUSLYS

     Pirmoje eucharistinėje mišių maldoje "šventosios liaudies " vardu vadinami visi pakrikštytieji, kurie, plačia prasme, priklauso Kristaus įkurtai Bažnyčiai. Trečioje eucharistinėje maldoje, kreipiantis į Viešpatį, tikintieji vadinami "Tau priklausančia liaudimi", gi ketvirtoje — "savąja tauta". Tai liaudžiai ar tautai priklauso ne tik eiliniai krikščionys, bet taip pat dvasiškiai. Kadangi tie eiliniai vadinamieji "pasauliečiai" sudaro tos šventosios liaudies visišką daugumą ir kadangi jų padėtis bei vertė po II Vatikano susirinkimo yra labai pasikeitusi, tai reikia su tomis atmainomis čia susipažinti.

     Prieš II Vatikano susirinkimą šimtmečių eigoje buvo susidariusi kone beteisė pasauliečių padėtis Bažnyčioje. Žmonių sąmonėje Bažnyčia atrodė ne kas kitas, kaip popiežius su vyskupais ir kunigija. Net ir tų laikų teologiniai vadovėliai Bažnyčios sąvokon krikščionių pasauliečių neįjungdavo. Dvasiškija teatstovavo veiklią gyvą Bažnyčią. Pasauliečiai tebuvo vien pasyvi minia, medžiaga bei tas bespalvis fonas, kuriame dvasiškija galėjo pasireikšti. Jie turėjo tris "teises": klausytis pamokymų, paklusti įstatymams bei įsakymams ir medžiaginiai Bažnyčią remti. Platieji tikinčiųjų sluoksniai Bažnyčioje balso neturėjo ir su jų norais nebuvo skaitomasi. Tuo būdu dvasiškija buvo virtusi atsiribojusiu nuo pasaulio luomu, kasta, dvasiška ponija. Dvasiškiją ir pasauliečius krikščionis skyrė ko tik ne "geležinė uždanga". Tikinčiųjų masės nesidomėjo Bažnyčios gyvenimu, nes tasai atrodė jiems vien kunigų reikalas. Gyvenime pradėjo įsivyrauti ta eilinius krikščionis demoralizuojanti nuotaika, kad šventumui siekti tėra skirti tik dvasiškiai bei vienuoliai, kai likusiems krikščionims pakanka vien vengti sunkių nuodėmių ir taip siekti išganymo. Nenuostabu, kad šitokių nusistatymų bei padėties vaisiai vis darėsi liūdnesni, ir krikščioniškasis pasaulis, kaip rodė statistikos, vis labiau pradėjo nukrikščionėti.

     Susirūpinusieji Bažnyčios ir krikščionybės likimu jau praėjusiame ir šiame šimtmetyje kentėjo dėl tokio vidinio Bažnyčios suskilimo, kuris, absoliutinę tikinčiųjų daugumą pavertęs pasyviais ir vėliau visai abejingais, pačią krikščionybę susilpnino vis daugėjančių priešų akivaizdoje. Jie statė sau klausimą, kodėl taip įvyko. Juk pirmais krikščionybės amžiais visi krikščionys — dvasiškiai ir nedvasišldai — jautėsi "Dievo tauta" bei Kristaus Bažnyčia, ir "tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos" (Apd. 4, 32).

     Šiame žurnalo numeryje “Stebint ir svarstant” skyriaus nėra, nes vyriausias redaktorius nebesuspėjo jį paruošti, rengdamas “Laiškų Lietuviams” šventę kovo 8 d. Dėl tos pačios priežasties numeris išeina gerokai pavėlavęs.

TRUPUTIS ISTORIJOS

     Senajame įstatyme žydai. Dievo įkvėptų patriarkų ir pranašų skelbimu, buvo išrinktoji tauta, Dievo tauta. Žydams neatpažinus ir atmetus žadėtą Mesiją — Kristų, Kristaus sekėjai pasijuto Naujojo Įstatymo išrinktąja, Dievui skirta ir jam priklausančia tauta. Ši sąmonė, paties Kristaus sugestijuota, buvo paskelbta apaštalų laiškuose. Kaip Dievas, anot šio skelbimo, buvo užmezgęs ryšį ir suteikęs apreiškimą Izraeliui senovės laikais, taip ir Naujame Įstatyme su Jėzumi Kristumi ir jo apreiškimu gimė nauja Dievo tauta. Anoji buvo gavusi tik laikiną, ruošiantį Mesiją sutikti apreiškimą; tuo tarpu naujai Dievo tautai suteiktas apreiškimas pasiliks nepakeičiamas iki pasaulio pabaigos.

Skatinant bažnyčių vadovybėms, I. 18-25 d. ruošiamos bendros pamaldos už krikščionių suartėjimą. Lietuvių išeivių tarpe pirmos tokios pamaldos suruoštos I. 18 d. Jaunimo Centro koplyčioj Čikagoj (sveikinimo žodi tarė kun. K. Trimakas, pamokslą sakė kun. P. Dilys); antros — Marquette Parko Presbiterijonų bažnyčioj, kur trumpai sveikino kun. P. Dilys, o pamokslą sakė kun. V. Bagdanavičius (kalbos spausdinamos apačioj). Atvaizde: susirinkusieji meldžiasi.

KUN. KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

Sveikinti reiškia kitą su džiaugsmu pripažinti

SVEIKINTI reiškia su džiaugsmu kitą, šalia savęs esantį, pripažinti; gėrį kitame atradus, nuoširdžiai patvirtinti; iš visos širdies gėrio kitam toliau linkėti.

Dievas yra Didysis Sveikintojas. Jis visa sukūrė. Jis visus šalia savęs pastatė būti. Kurdamas kitus, jis sveikina... Dievas kiekvienam savo gėrio kibirkštėlę įdiegė. Gėrį duodamas, kitus jis sveikina... Kiekvienam protingam kūriniui jis savo laimę paskyrė. Laimės kiekvienam linkėdamas, jis sveikina... Dievo kūrybiniu, gėriu besidalinančiu, laime skiriančiu sveikinimu visi mes esame... Ir esame Dievo vaikai.

Koks Tėvas, toks Sūnus. Tėvas yra Didysis Sveikintojas. Toks ir jo Sūnus, Kristus... Kristui vos atėjus į pasaulį, skambėjo sveikinimo

žodžiai: Ramybėgeros valios žmonėms. Savo gyvenime jis nuolat sveikino žmones. Sveikino, skelbdamas priartėjus Dievo karalystei. Sveikino aštuoniais palaiminimais. Sveikino, kviesdamas jį patį sekti, ragindamas viens kitą mylėti, skatindamas už viens kitą pasiaukoti.

Evangelija... visas Šventasis Raštas — tai rašytas Dievo sveikinimas. Pati Bažnyčia, Kristaus bendrija — tai Kristaus sveikinimą išgirdusių ir tarp savęs jo vardu besisveikinančių žmonių bendruomenė. Visi krikščionys yra Kristaus pasveikinti ir tarp savęs besisveikiną jo vardu...

Sunku priimti naują, ekumeninę teologiją... Todėl taip svarbu mums bendrai melstis už toki supratimą...

KUN. POVILAS DILYS

    Mieli krikščionys! Jau eilė metų visa krikščionija tyliai, be didelių reklamų, sausio 18-25 d. mini Maldos savaitę už krikščionių vienybę. Tai yra didžiausias ekumeninis įvykis metų bėgyje. Amerikiečiai ir kitos tautybės pasaulyje turi jau savo specifinę tai savaitei skirtą tradiciją. Visur susirenka įvairių krikščionių konfesijų žmonės ir pabrėžia ekumenizmo svarbumą. Lietuvių tarpe tokios tradicijos dar neturime.

    Šiandien, galima pasakyti, pirmą kartą čia, išeivijoje, lietuviai katalikai ir lietuviai evangelikai susirenka Dievo namuose kartu melstis už vienybę. Kaip gražu yra, kad galima dalyvauti bendrose pamaldose ir čia, Romos katalikų bažnyčioje, gali tarti žodį nekatalikų dvasiškis. Anksčiau to negalėjome padaryti. Anksčiau nebuvo bendros maldos, o dabar yra.

    Žinoma, Maldos savaitė yra tik pradžia. Šią reikšmingą savaitę mūsų aplinkybėse mes negalime sueiti kiekvieną dieną, o tik du kartus susirinkti: šiandien čia, o už savaitės Marquette Parko Presbiterijonų bažnyčioje. Tai yra nedaug. Per tuos du vakarus mes galime tik bendrai nagrinėti ekumenizmo svarbumą, bet mes galime suprasti ir įtikinti kitus, kad religinis kontaktas su kitais krikščionimis gali tik pagilinti mūsų asmeninį tikėjimą ir nėra jokio pagrindo mūsų įtarimams ir nedraugiškiems nusiteikimams.

     Šią savaitę laikomos bendros pamaldos patvirtino tą tiesą. Šiandien privalome atvirai pripažinti, kad ekumeniniame gyvenime esame labai netobuli. Ekumeninė dvasia dar neprabilo kasdieniniame bažnytiniame gyvenime lietuvių tarpe. Tikrai, jau trejus metus veikia Ekumeninis Būrelis Čikagoje, bet didžioji abiejų konfesijų dauguma dar vis stengiasi laikyti senas pozicijas ir aiškinti savo pasielgimą tais arba kitais būdais. Privalome neužmiršti, kad ekume-nizmas bus tikrai gyvas ir augantis tik tada, kai jis parodys savo palaimintą veikimą normaliame kiekvienos parapijos gyvenime. Tikrai jau daug padaryta, bet dar didesnis veikimas laukia visų tikinčiųjų lietuvių. Vis dar sunku mums priimti naują, ekumeninę teologiją, kuri visiems laikams pakeistų polemikos teologiją ir vestų mus į brolišką dialogą. Todėl taip svarbu yra šiandien mums, geros valios žmonėms, bendrai melstis už tokį supratimą, už reikalingumą palikti savo ligšiolinį galvojimą ir jausmą, o eiti nauju, galima pasakyti, krikščioniškesnių keliu, mokytis žiūrėti į savo bažnyčią ne kaip į savo rūšies tradicinį socialinį klubą, bet kaip į Dievo pašauktą instituciją, kuri skelbia tiesą ir laisvę Dievuje visiems.

Ar tai yra gerai?... Jei aš noriu liudyti Kristų, turiu pripažinti, kad šalia manęs yra geros valios kitaip manančių krikščionių.

KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

     Mes šiandien turime garbę, lietuvių protestantų pakviesti, kartu su jais melstis už Bažnyčios vienybę presbiterijonų bažnyčioje. Tai mums yra pirmas kartas ir nemaža naujenybė mūsų religiniame gyvenime.

     Ne vienam iš mūsų kyla klausimas, ar tai yra gerai? Kodėl taip yra? Kas čia pasidarė, kad Katalikų Bažnyčia taip ryškiai pakeitė savo taktiką?

     Atsakymų į šiuos klausimus galima išgirsti įvairių, bet man šiandien ateina galvon ypač tas, kuris yra išreikštas II Vatikano susirinkimo Misijų dekrete.

     Jeigu mes į krikščionišką tikėjimą žiūrime ne kaip į kokį uždarą klubą, bet kaip į visą žmoniją apimantį išganymo vyksmą, tai mums prieš akis atsistoja priešingas faktas, kad didelė žmonijos dalis savo Gelbėtojo nepažįsta ir nėra nusiteikusi jį pažinti. Ir kai mes ieškome priežasties, kodėl pasaulio supažindinimas su Kristumi vyksta taip nesėkmingai, mes esame priversti grįžti atgal į mūsų namus ir čia susitikti su skaudžiu mūsų tikėjimo faktu, kad krikščionybė yra suskilusi. Dažnai, atstovaudami žmonijai Kristų, mes daugiau diskredituojame vieni kitus, negu iš tikrųjų liudijame Kristų.

     Nesiimkime šį vakarą uždavinio ieškoti priežasties, kodėl taip yra. Jeigu mes tai pradėtume daryti, nejučiomis patektume į senuosius bėgius, į vieni kitų kaltinimus. Vietoj to, mes teisingai įvertinkime patį suskilimo faktą.

     Aš galiu prisipažinti, kad man asmeniškai ši tragika nebuvo taip gyvai aiški, kol II Vatikano susirinkimas visos Bažnyčios vardu to nepasakė. Aš žinojau, kad šalia Katalikų Bažnyčios yra kitos Bažnyčios, bet man tai buvo kaip kažkas manęs neliečiančio. Tuo tarpu dabar man vis labiau ir labiau darosi aišku, kad aš negaliu liktis abejingu Bažnyčios suskilimo atžvilgiu. Ir jeigu aš noriu liudyti Kristų, aš turiu mažių mažiausiai pripažinti, kad šalia manęs yra geros valios kitaip manančių krikščionių ir kad aš nei jų veiklai negaliu kenkti, nei negaliu nevertinti, ką ji gero Kristaus vardu žmonijai daro.

ANATOLIJUS KAIRYS

Vieno veiksmo trijų paveikslų drama

VEIKIA, pasirodymo tvarka:

     1.    ANIELĖ, Šeimininkė
     2.    GABIJA
     3.    TAURAS, Gabijos brolis
     4.    PONAS M
     5.    PONAS N, Pono M sąžinė
     6.    LAIŠKININKAS
     7.    DAKTARAS
     8.    VILIJA, Pono M žmona
     9.    DAKTARAS A
     10.    DAKTARAS B
     11.    TARNAITĖ
     12.    DAKTARAS 1
     13.    DAKTARAS 2
     14.    DAKTARAS 3
     15.    "AUKSINUKAS".

     Pastaba: Stokojant aktorių, 6 gydytojus gali vaidinti 3 asmenys, pakeičiant jų grimą ir išvaizdą trečiam pasirodymui.

VIETA: Mūsų miestas.

LAIKAS: Dabartis. Veiksmas prasideda 10:20 val. vakaro ir baigiasi 12:05 val. vidurnaktį.

PIRMAS PAVEIKSLAS

     Suskliaustas salionėlis dviejų kambarių bute palėpėje, kur gyveno ir dirbo profesorius, GABIJOS ir TAURO dėdė, dabar gulįs mirties patale gretimam kambaryje. Baldų kaip ir nėra, tik mažas rašomasis stalas ir dvi kėdės.

     Sienos nudėtos knygomis, kurių taipgi pilna ant stalo, grindų ir kampuose. Dvejos durys: vienos dešinėjįeiti į butą, kitos kairėjį profesoriaus miegamąjį. Ant sienos didelis senoviškas laikrodis.

     Uždangai atsiskleidus, ANIELĖ, namų šeimininkė, apie 50 metų ir GABIJA, apie 30 metų, stovi prie durų į profesoriaus kambarį. Gabija su paltuji ką tik atėjo.

ANIELĖ: Ššš...

GABIJA: Toks jau silpnas?

ANIELĖ: Labai. Susikalbėti vos vos galima.

GABIJA: Taip greit, taip greit... O vakar anekdotus pasakojo...

ANIELĖ: Kokie ten jo anekdotai... Manęs visai juokas neėmė. O paskutinis — tai šiurpas nukrėtė.

GABIJA: (Nusivilkdama paltą) Aš norėčiau žinoti jo paskutinį anekdotą.

ANIELĖ: Jis sakė: "Pramerkiu akis ir matau baltą giltinę gale lovos. Kodėl tu ne juoda?" Ir giltinė jam atsakiusi: "Nusiprausiau, pas tave ateidama".

GABIJA: Profesorius kalba simboliais.

ANIELĖ: Taip aš ir pamaniau. Daktaras ką tik buvo išėjęs.

GABIJA: Prirašė naujų vaistų?

ANIELĖ: Nebeskaityt ir neberašyt.

GABIJA: Labai geri vaistai, tik ne mūsų profesoriui.

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Šių metų kovo 26 d. kalbininkas prof. Pranas Skardžius švenčia savo septyniasdešimtąjį gimtadienį. Paprastai mes spaudoje viešai minime tų žmonių sukaktis, kurie yra daugiau pasidarbavę mūsų kultūriniam gyvenimui. Kalbininkams turėtume skirti ypatingą dėmesį, nes tik jie švarina ir padeda išlaikyti nesugadintą mūsų gražiąją kalbą, kuria ir prieš svetimtaučius didžiuojamės. Savo kalbininkus turime branginti dar ir dėl to, kad jų labai maža turime. Čia, išeivijoje, jiems suskaičiuoti nereikia net visų vienos rankos pirštų. Beveik nėra vilties, kad išaugtų koks nors žymesnis kalbininkas iš mūsų jaunimo. Priaugančioji karta jau mums davė ar žada duoti mokslininkų, menininkų ir net rašytojų bei poetų, bet neatsiranda nė vieno kalbininko.

     Tad kol dar galime, turime stengtis pasinaudoti mūsų kalbininkų mokslu ir patarimais, nes praeis kiek laiko, ir šios galimybės jau nebebus. Vienintelė paguoda — tai mūsų tolima tėvynė. Ten priaugo nemaža jaunų gerų kalbininkų.

     Švęsdami prof. Skardžiaus sukaktį, neminėsime šabloniškai jo gyvenimo datų, nesiimsime išskaičiuoti nė jo darbų, nes jie kiekvienam, besidominčiam lietuvių kalba, yra gerai žinomi. Tikimės, kad ir jubiliatui bus maloniau, jeigu šia proga tik paraginsime mūsų tautiečius daugiau dėmesio kreipti į kalbos grynumą. O to grynumo pasigendame visur: ir knygose, ir laikraščiuose, ir radijo bei televizijos pranešimuose. Spauda, radijas, teatras ir televizija turėtų prisidėti prie mūsų kalbos kultūrinimo, bet labai dažnai minėtos kultūrinimo priemonės atlieka visai priešingą vaidmenį.

     Turėjome "Gimtąją Kalbą". Ji sustojo ypač tik dėl to, kad beveik niekas nekreipė dėmesio į jos pastabas bei patarimus. Tikimės, kad vis dėlto ji atsigaus. Dabar nieko daugiau nebelieka, kaip stengtis kur nors gauti Lietuvoje leidžiamą "Kalbos Kultūrą", kuri dabar yra vienintelė populiari lietuvių kalbos puoselėtoja.

•    Pietų Amerika 1968 metais

     Šis kontinentas buvo dažnai minimas laikraščiuose 1968 metais — ir ne vien dėl to, kad Kolumbijoje vyko pasaulinis Eucharistinis Kongresas, kuriame dalyvavo popiežius Paulius VI. Dėmesys čia krypsta dėl to, kad šiame kontinente aiškiausiai matoma ir viltys, ir rūpesčiai ateinantiems dešimtmečiams. Kontinentas auga nepaprastai greitai: šimtmečiui prasidedant, jis turėjo tik 73 milijonus gyventojų, penkiasdešimt metų vėliau jau buvo 173 milijonai, 1968 m. vidury 268 milijonai, ir jei augimo tempas tęsis toliau, 2000 m. kontinente bus 690 milijonų gyventojų. Kontinento gyventojai jauni: štai dabar 40% žmonių yra 15 metų nesulaukę jaunuoliai. Pasak Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos paruošto studijinio dokumento, dabartinės politinės ir ekonominės sistemos neįstengia išspręsti painių nuolat augančio kontinento problemų, ypač didelio ekonominio skirtumo tarp turtuolių negausios mažumos ir neturtingųjų masės.

•    Brazilija

     Augimo skausmai ir nepritekliai ryškiausiai matomi šiame kontinento milžine. Krašte prieš kelerius metus kariuomenė įvykdė valdžios perversmą ir iki šiol kontroliuoja krašto viešąjį gyvenimą. Kraštą valdantieji reikalavimus ekonominių reformų sutinka areštais ir varžtų priveržimais. Bažnyčia Brazilijoj vis ryškiau stoja vargingųjų ir nuskriaustųjų pusėn — tai didina įtampą tarp vyskupų ir vyriausybės, kurios pirmasis tikslas yra ‘status quo” palaikymas.

    Liepos 15-20 d. Rio de Janeire įvyko devintoji Brazilijos vyskupų konferencija. Svarstytas ir priimtas dokumentas, kuriame reikalaujama reformų krašto gyvenime, kad visi krašto gyventojai galėtų laisvai prisidėti prie krašto pažangos ir naudotis jos gėrybėmis. Tačiau šis dokumentas, vyriausybei prašant, buvo nepaskelbtas; jo vietoj priimtas labai bendras pasisakymas apie protestus prieš neteisybes.

    Vyskupų konferencijai buvo įteiktas manifestas, kurį pasirašė 350 brazilų kunigų: jame reikalaujama daugiau demokratijos Bažnyčios administracijoje — kunigai turėtų gauti balsą, vyskupus parenkant, turėtų teisę vesti, neprarandant savo kunigiškų pareigų; turėtų profesinį darbą ir teisę organizuoti kunigų gildas. Manifestą pasirašiusieji taip pat pageidauja, kad krašte būtų daugiau vedusių diakonų (šiuos rinktų parapijų tarybos). Dokumente taip pat prašoma, kad Bažnyčia daugiau liudytų neturtą ir būtų labiau nepriklausoma nuo krašto vyriausybės.

AKIRAČIAI

Ar meilė Lietuvai ir lietuviškai dainai sunaikins lietuvybęšiame krašte?

Šiame rašinyje išdėstytos nuomonės kai ką įtikins, kai ką ne. Reikalas svarbus, reikalaująs nuodugnaus s varstymo ir balansuotų sprendimų.   — Red.

     Baigiantis Lietuvos Laisvės Kovos Metams, keliose Amerikos lietuvių didžiosiose kolonijose įvyko pavergtos Lietuvos garsaus lietuvio solisto Virgilijaus Noreikos koncertai, akomponuojant jo antrajai žmonai Žanetai. Pilnų duomenų dar neturiu, kaip kuriose kolonijose šie koncertai praėjo, tačiau labai nudžiugau išgirdęs, kad Niujorke mes dar turime tikrai lietuviško jaunimo, kuris išdrįso piketuoti Noreikos koncertą ir demaskuoti tokių koncertų tikruosius tikslus. Tie mieli ir gerbiami Niujorko lietuviai jaunuoliai yra akstinas ir šiam straipsniui.

     Mat pas mus buvo kitaip, kada Detroito pašonėje Windsore lapkričio mėn. pradžioje vyko toks koncertas. Garsino jį abi vietos lietuvių radijo valandėlės, tilpo skelbimai “Draugo” dienraštyje ir net lietuviškos parapijos biuletenyje. Na, ir atsilankė apie 650 žmonių. Žiūrovų tarpe buvo narių iš Lietuvos Sukilėlių vyriausybės, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Tarybos, Ateitininkų Federacijos Tarybos, JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos, Detroito Organizacijų Centro, Žurnalistų Centro Valdybos ir t.t. ir t.t.

     Nujausdamas, kad tikrieji tų koncertų iniciatoriai tarp daugybės kitų klastingų tikslų nori mus savo tarpe sukiršinti, nesmerkiu tų visų garbingų ir eilinių koncerto klausytojų, nes tikrai tikiu, kad jie ten ėjo meilės Lietuvai ir lietuviškai dainai vedini, kadangi kiekvienas žmogus iš mūsų gimtojo krašto yra mums tartum relikvija, kurią kiekvienas norime pamatyti ir išgirsti. Juk tai lyg dalelė mūsų brangiosios šventosios Lietuvos. Tad už tai mes neturime ir negalime smerkti savo brolių tautiečių. Pagaliau kas gi beliktų Detroito kolonijoje, jei tuos visus Virgilijaus koncerto klausytojus nurašytume iš lietuviško gyvenimo? Didelė tuštuma...

     Taigi šio rašinio tikslas nėra pasmerkti savo brolių lietuvių, dalyvavusių tame koncerte, pagaliau nei paties solisto Virgilijaus Noreikos, nei jo žmonos Žanetos, pagaliau nei ten dalyvavusių “vilniečių” (“Vilnies” skaitytojų), nes mūsų gretos taip retos ir aš nesijaučiu turis tokių teisių. Todėl nesisvaidykime akmenimis savo tarpe. Geriau nukreipkime savo ginklus ir budrumą į mūsų tikrąjį bendrą priešą, šėtoniškai klastingą komunistą rusą, kuris mūsų meilę savo gimtajam kraštui ir lietuviškai dainai naudoja mūsų pačių sunaikinimui. Juk, ar kas nors iš mūsų dar tebėra tokie naivūs ir galvoja, kad Noreikia ir kiti iš Lietuvos atvykstą asmenys čia siunčiami mūsų lietuvybei palaikyti arba padėti Lietuvą išvaduoti? Tokių, manau, nėra. Nors Stalinas, kuris trėmė mūsų brolius ir seseris į Sibirą, pūdė juos kalėjimuose, kankino ir šaudė, jau mirė, tačiau rusų imperialistiniai komunistiniai tikslai nepasikeitė. Keičiasi tik priemonės.

ŠEIMA

Vedusieji pasisako, kame glūdi jų vedybų sėkmė

     Jeigu nagrinėdami gyvenimo nepasisekimus, ieškome priežasčių net ankstyviausiuose įvykiuose iš vaikystės metų, tai žvelgiant į tvirtas vedybas, ar nederėtų irgi ieškoti ivairių motyvų? Kodėl tos vedybos tvirtos? Kiek noro, aukos ir darbo įdėta į dviejų žmonių tarpusavio sugyvenimą, kad galima pasidžiaugti tuo tvirtumu?

     Kam žinių telkimas buvo vienas gyvenimo siekimų, dažniausiai ant jo kambarių sienos ar stalčiuje padėtas įrodymas: su pasididžiavimu jis rodo savo pasiektąjį tikslą. Tačiau, jei kam pats didysis gyvenimo tikslas buvo tvirtos vedybos? Kas pastebės tą neįrėmintą diplomą, kuris užpildo kiekvienos dienos darbą ir visus slaptuosius troškimus? Visas dėmesys, visos pastangos tebuvo sutelktos dviejų žmonių glaudesniam ryšiui išvystyti.

❖ ❖ ❖

     Nėra, sakoma, nei vieno rūbo, kuris tiktų visiems žmonėms. Taip ir nerasime nei vienos, tos pačios priemonės, kuri remtų vedybų sėkmę. Šiuo klausimu geriausiai gali pasisakyti patys vedusieji. Jie kuria, stato, bando ir gyvena. Kiekvienos dienos tėkmėje mato vienas kito trūkumus. Ir vis dėlto pajėgia ugdyti save ir dėti pagrindus šeimai.

PRISIRIŠIMAS

     Kai kam prisirišimas ir buvimas drauge su mylimu žmogum yra vienas svarbiausių sugyvenimo šaltinių.

     Vos penkerius metus ištekėjusi moteris įdomiai įrodinėja: “Mano vyras ištisas valandas praleisdavo besimokydamas prie knygų. Aš sėdėdavau drauge su mezginiu rankoje. Mes nutarėme niekur neiti be vienas kito. Auga vaikai. Abu juos prausiame, abu pasivaikščioti vedame. Turime ir mes nemalonumu. Tai nuolatiniai uošvienės pamokymai, palyginimai su kaimynais ar jos gerais pažįstamais. Tai labai užgauna mane. Bet, kai mudu sutariame, tai ir jos pamokslavimai nėra taip jau baisūs”.

JAUNYSTĖ

Diskusijos vyko 1968 m. lapkričio 16 d. studentų ateitininkų kandidatų kursuoseČikagoje. Joms vadovavo Algis Norvilas, psichologijos doktorantas, šiuo metu jau dėstąs Ksavero Kolegijoje Čikagoje. Ruošiant spaudai, diskusijų mintys, kai ką išleidžiant, buvo kiek sutrumpintos.

Algis Norvilas: Kalbėsiu su jumis apie tautiškumą. Pradžioj noriu jį paaiškinti iš istorinio taško, kas jį sudaro, kiek praeity juo buvo rūpinamasi ir kodėl dabar jis taip aštriai stovi. Manau, kad tai padės jums suprasti, kodėl tas tautiškumas mums yra toks problematiškas. Pirmas klausimas yra, kodėl lietuvių tauta yra taip susirūpinusi lietuviškumu? Jei pažiūrėsi į amerikiečius, tai tikriausiai nelabai surasi tokių organizacijų, kurių vienas principas reikalautų būti amerikiečiu. Tuo tarpu daug mūsų organizacijų pabrėžia, kad reikia būti lietuviu — būti lietuviu yra stačiai principo reikalas. Marytė Smilgaitė: Amerikiečių organizacijose to nėra pabrėžiama, nes Amerikoj savaime yra amerikiečių organizacijos. Taip būtų ir Lietuvoj — ten būtų lietuvių organizacijos. O čia, išeivijoj, norint išsiskirti, reikia pabrėžti savo skirtingą tautybę.

Algis Norvilas: Bet kad ir Lietuvoj lietuviams kažkaip nebuvo savaime aišku.

Lina Kriaučiūnaitė: Anais laikais lietuviai pradėjo kurti savo valstybę, atsiskyrė nuo kitų — tai jie pabrėžė tautybę.

Algis Norvilas: Tautybės išlaikymas buvo apėmęs visą lietuvių sąmonę ir galvoseną. Kada esi dėl ko spaudžiamas, spaudimo pergyvenimai paaštrina tas vertybes; jos būna pabrėžiamos kaip savotiškas atsispyrimas prieš sunaikinimą. Taip ir tautybė. Ji buvo keliama po rusų valdžia, prieš lenkų įtaką. Tai perėjo ir į nepriklausomybės laikus. Dėl to pabrėžimo kilo pavojus iškelti tautą ir tautybę virš visko, o kitą bei kitas tautas pažeminti, kaip, pavyzdžiui, darė Hitleris vokiečių tautoj. Tai nacionalizmas, ne patriotizmas. Teisinga yra mylėti tautą, bet nereikia jos pervertinti, suabsoliutinti. Antra vertus, yra kitas pavojus — ir jis tuoj po II pasaulinio karo ir paskui, mums atvykus į Ameriką, buvo palietęs kai kuriuos jaunesnius, ypač studentus. Jie klausė: ar yra gerai pabrėžti lietuviškumą, gal būtų geriau pabrėžti internacionalizmą arba kosmopolitizmą? Kam užsidaryti siaurose tautos ribose? Ar ne verčiau bendrauti tarptautinėj plotmėj? Kodėl tas internacionalizmas tapo toks populiarus po II pasaulinio karo?

Aleksas Pakalniškis: Nacionalizmas sukėlė karus.

Algis Norvilas: Po II pasaulinio karo buvo daug tokių intelektualų, kurie galvojo, kad tautos sukėlė karus, ir, jeigu panaikinsi tautas, tai išspręsi visas žmonijos problemas: nebus karų, visi broliškai gyvens. Ir kai kurie studentai buvo paveikti tos minties ir todėl savy kovojo: ar likti lietuviais, ar, lietuvybės atsisakius, tapti pasaulio piliečiais, o ne kokiais užsidarėliais... Kaip jūs galvojat, ar tautos bendrai turi kokią reikšmę dabar pasauly, ar gal iš viso neapsimoka, kad jos būtų?

OEDIPUS THE KING. Šiame spalvotame ir intriguojančiame filme garsi Sofoklio tragedija tampa gyvenimu dėka geros režisūros ir puikios Ch. Plummer, L. Palmer ir kitų artistų vaidybos. Vertingas ne tik suaugusiems, bet ir jaunuoliams, bent kiek susipažinusiems su šia drama.

OLIVER.Anglų rašytojo Dikenso klasikinis veikalas “Oliver Twist” buvo paverstas muzikiniu vaidinimu, kuris dabar pritaikytas filmui. Filmas daug labiau pasisekęs už vaidinimą, tiek viso anuometinio Londono pavaizdavimu, tiek reikšmingų detalių ryškiu perteikimu. XIX amž. Londone vystosi jauno našlaičio Oliverio (Mark Lester) gyvenimo drama, perpinta šokiais ir dainomis. Labai vykusi Carol Reed režisūra. Ši labai gera ir kultūringa pramoga rekomenduojama ne tik suaugusiems, jaunimui, bet ir vaikams.

PAPER LION.Gan nuotaikingas spalvotas filmas apie linksmus nuotykius Detroito Lions amerikietiško futbolo komandos treniravimo stovykloj.

RACHEL, RACHEL.Tai rimto pobūdžio psichologinė studija apie vieną jau pagyvenusią, bet neištekėjusią moterį, kurią gerai suvaidina Joanne Woodward. Šiame filme pirmą kartą režisuoja aktorius Paul Newman. Kai kurių kritikų laikomas vienu geriausių 1968 m. filmu. Tik suaugusiems.

REPORT ON THE PARTY AND THE GUESTS. Ši trumpa čekų gamybos alegorija apie totalitarizmą yra reikšminga kaip tik šiuo metu, kada Čekoslovakija yra sovietų okupuota.

NAUJOVIŠKA ENCIKLOPEDIJA

Blogas vaikasyra toks, kuris elgiasi kaip tavo, bet yra tavo kaimyno.

Genijus— tai kitos moters vyras.

Draugasyra tas, kurio priešai tie patys, kaip ir tavo.

Filantropas:sinjoras, kuris savo artimui viešai grąžina dalelę to, ką buvo iš jo pavogęs niekam nematant.

Kreditorius:žmogus, kurio atmintis geresnė, negu pasiskolintojo.

Nusikaltėlis— tai tas, kuris leidžiasi pagaunamas.

PAGREITINTAI

     Nelabai populiarus “pop” meno puoselėtojas turėjo nusisamdęs kambarį ir negalėjo sudurti “galo su galu”. Jo nuoma buvo kelias savaites nemokėta. Šeimininkas jam tai priminė.

     —    Būkite gailestingas, mielas pone, — pareiškė dailininkas. — Dabar žmonės šio meno nesupranta, bet ateis laikas, kada bus sakoma, kad čia gyveno didžiausias visų laikų dailininkas.

     Šeimininkas į tai tik tiek teatsakė:

     —    Jei negausiu nuomos šiandien, tai žmonės galės šitaip sakyt jau rytoj.

SĄŽININGUMAS

     Anglijos rašytojas Doyle, detektyvo Šerloko Holmso nuotykių autorius, kartą pasiuntė aštuoniems gero vardo bendrininkams po trumpą telegramą: “Bėk, viskas išaiškinta”.

     Kitą dieną visi aštuoni išbėgo iš Anglijos.

Paleckio memuarai

     “Neseniai pasirodžiusi Justo Paleckio memuarinė knyga “Žingsniai smėly” (Vilnius, 1968 m.), apima vienerius, 1926-uosius, metus. Kuo tie metai būdingi? Pirmoji jų pusė — dar juodosios klero reakcijos siautėjimo laikas, antroji — trumpas liberalinės demokratijos valdymo periodas ir pagaliau — fašistinis perversmas” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II 8 d.).

Knygų pardavimas

     “Respublikoje yra 170 knygynų. Vienas jų vidutiniškai aptarnauja 18 tūkstančių gyventojų. Estijoje ir Latvijoje padėtis palyginti geresnė...

     Kokią vietą mūsų respublikos knygų prekyba užima kitų tarybinių respublikų tarpe?... pagal... knygų pardavimą vienam gyventojui — 1967 metais buvome ketvirtoje vietoje: po Estijos, Latvijos, Rusijos Federacijos. Galimas daiktas, greitai iškopsime į trečiąją vietą...

     Tebėra ribotos leidyklų galimybės, neišspręsta aštri, jau seniai įgrisusi popieriaus problema.

     Apie knygų eksportą galime kalbėti visai be ironijos, nors jis dar nėra didelis. Pernai užsieniui pardavėme knygų už 36 tūkstančius rublių... pirko JAV, Kanados, Anglijos, Lenkijos, Vakarų Vokietijos, Australijos firmos” (“Literatūra ir Menas”, 1969 m. II. 8 d. Interviu su Vyriausios knygų prekybos valdybos viršininku Br. Vaitkevičium).

Proza — 1968

     “Praėjusių metų prozoje ypač gausu apysakų... Trisdešimt knygų, gausybė kūrinių periodikoje — toks praėjusių metų prozos derlius.... Apie tai šiandien kalba trys literatūros kritikai”.

VISUS APJUNGS TIK LIETUVYBĖ

     Su susidomėjimu perskaičiau Jūsų žurnalo “Akiračių” skyriuje kun. Alfonso Grauslio pastabas, visai sutikdamas su jo raginimu “visiems lietuviams vis labiau susijungti”, tačiau kiek suabejodamas jo siūlomo tos vienybės pagrindo realumu. Jis sako: “ekumeninis sąjūdis kaip tik ir jungia visus, nes juo bandoma pastatyti tiltus tarp konfesijų, iki šiol mus skiriančių viens nuo kitų” (“L. L.” sausio nr. 25 psl.).

     Ar ekumeninis sąjūdis sujungs visų mūsų konfesijų pasekėjus, klausimas dar toli gražu neaiškus, tačiau jei taip ir įvyktų, tai dar toli gražu tas sąjūdis neapjungs visų lietuvių. Be abejo, linkėtina, kad taip atsitiktų, bet kun. Grauslys užmiršta, kad nemenka mūsų tautiečių dalis jokioms konfesijoms nepriklauso, yra laisvamaniai, indiferentai, Katalikų Bažnyčią arba ir bet kurią kitą konfesiją ignoruoja arba net ir nusistatę religinių dalykų atžvilgiu priešiškai. II Vatikano susirinkimas jų į savo orbitą neįtrauks ir ekumeninio sąjūdžio ideologija visų lietuvių nesujungs. Man rodos, kad ieškoti lietuvių apsijungimo konfesiniu pagrindu tuščios pastangos. Visų konfesijų ir be jokių konfesijų lietuvius gali apjungti tik vienintelis pagrindas, būtent, lietuvybė. Gali būti karštas katalikas, protestantas ar kurios kitos konfesijos išpažinėjas, gali būti laisvamanis, pagonis, agnostikas ar bedievis, bet juos visus jungia tik vienas pagrindas, viena mintis ir viena ideologija, būtent, lietuvybė ir Lietuva.

Vyt. Alantas, Detroitas

     Sutikdamas su šia pastaba, dar pridedu: kuo daugiau kelsime vienijimosi pagrindų, tuo labiau turėsime vilties pasiekti vienybės.

Alfonsas Grauslys

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” STRAIPSNIO KONKURSO LAIMĖTOJAI

"Laiškų Lietuviams straipsnių konkurso komisija, susidedanti iš pirm. Anatolijaus Kairio, sekr. Dalios Tallat-Kelpšaitės, narių: kun. Povilo Dilio, Reginos Raslavičienės ir Vytauto Germano, dalyvaujant "Laiškų Lietuviams" redaktoriui kun. Kęstučiui Trimakui, S. J., apsvarsčiusi atsiųstuosius rankraščius, nutarė premijuoti sekančius straipsnius: suaugusiųjų grupėje: Vinco Kuliešiaus skiriamą 100 dol. pirmąją premiją skirti už straipsnį, pasirašytą "Vox Rationis" slapyvardžiu; dr. Edmundo Ringaus skiriamą 50 dol. antrąją premiją — už straipsnį, pasirašytą A. Tautvydo slapyvardžiu. Trečiajai premijai tinkamo straipsnio nerasta; jaunimo grupėje: Stefanijos Rudokienės 50 dol. pirmoji premija skiriama už straipsnį, pasirašytą Nakties Svirplio slapyvardžiu, o Prano Razmino 25 dol. antroji premija — už straipsnį, pasirašytą Velnio Prietelio slapyvardžiu.

Atidarius vokus, sužinota, kad suaugusiųjų grupėje pirmosios premijos laimėtojas yra VYTAUTAS ZALATORIUS iš Cicero, Ill., o antrosios premijos laimėtojas — LEONARDAS DAMBRIŪNAS iš Brentwood, Md. Jaunimo grupėje pirmosios premijos laimėtoja yra RASA ŠILĖNAITĖ iš Putnamo mergaičių bendrabučio, o antrosios premijos laimėtoja yra ALDONA RYGELYTĖ iš Monroe, Conn.

ADMINISTRACIJA PRANEŠA

Skaitytojų patogumui “L L.” administracija laikosi tokios tvarkos: skaitytojams žurnalo prenumerata pratęsiama automatiškai, nebent jie iš anksto praneša administracijai žurnalo nebesiuntinėti arba jį siuntinėti tik iki nurodyto laiko. Prenumeratos kaina metams — 5 dol. Atskiro numerio kaina — 50 c.