religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1931 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXXII, NO. 8

MOKOME IR MOKOMĖS

253

 Red.

GYVENIMO ŽODIS

255

 Kostas Paulius

RUOŠKIS DIDŽIAJAM EGZAMINUI

257

 Chiara Lubich

VAISMEDŽIO VAIZDUOJAMAS ŽMOGUS

258

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

LAIŠKAI LIETUVIAMS IŠ CAIRO

261

 Nijolė Jankutė

EILERAŠČIAI

268

 Zenta Tenisonaitė

DIDŽIOJI MŪSŲ IŠEIVIJOS MISIJA

272

 Juozas Prunskis

KODĖL DIEVAS NEMATOMAS?

274

 A. Mauragis

AŠ NENUŽUDŽIAU SAVO VAIKO. . .

275

 Vytautas Kasniūnas

ŠEIMOS VIENYBĖ IR LIETUVIŠKUMAS

277

 Jonas Miškinis

TEVYNĖJE

281

 Vytas Butvila

KALBA

286

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

287

 Skaitytojai

TRUMPAI IŠ VISUR

287

 J. Pr.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

288

 Red.

Šis numeris iliustruotas Cairo miesto (Egiptas) vaizdais iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAISKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W, 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.110, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

     Pasibaigus vasaros atostogoms ir atėjus rugsėjo mėnesiui, prasideda naujieji mokslo metai. Atsidaro mokyklų durys, ir koridoriai prisipildo jaunatviško klegesio. Čia ateina jaunuoliai ruoštis gyvenimui, ne tik klausydami pamokų ir skaitydami knygas, bet ir linksmai žaisdami bei draugaudami vieni su kitais. Sakoma, kad žmogus daug išmoksta iš savo mokytojų, dar daugiau iš draugų, bet daugiausia iš savo mokinių.

     Visą žmoniją galima suskirstyti į dvi dalis: mokinius ir mokytojus. Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra drauge ir mokinys, ir mokytojas. Kol mes gyvename šioje žemėje, nuolat mokomės, kiekvieną dieną ką nors patiriame, ko pirmiau nežinojome. Kūdikis mokosi iš motinos, bet ir motina, augindama kūdikį, daug išmoksta. Studentas mokosi iš profesoriaus, bet ir profesoriui jo dėstomas dalykas pasidaro aiškesnis, kai pamato studentų problemas ir galvoseną. Kunigas žmonėms skelbia Dievą, bet jam pačiam Dievas tampa suprantamesnis, kai jį labiau pažįsta iš tų, kuriems jį skelbia.

KOSTAS PAULIUS

     "Laiškuose lietuviams” kiekvieną mėnesį pasirodo Chiaros Lubich straipsniukai. Jie verčiami taip pat ir į daugelį kitų kalbų, spausdinami laikraščiuose, žurnaluose bei atskiruose lapukuose, leidžiami 146 kraštuose ir vadinami "Gyvenimo žodžiu”. Tasai "G.ž.” pasiekia arti pusantro milijono skaitytojų. Jį spausdina kiekvieną mėnesį ir Vatikano oficiozas "L’Osservatore Romano”. Šį ar kitą mėnesį bus pradėta spausdinti taipgi ir jojo angliška laida. Tasai "G.ž.” taip pat perduodamas įvairiomis kalbomis Vatikano bei kitų stočių radijo bangomis.

     Tie straipsniukai taip vadinami, nes jie aiškina kokią nors Šv. Rašto mintį — Dievo žodį, kurs ir yra giliausia prasme gyvenimo žodis. Ir jie ne tik aiškina, bet taip pat pateikia ir paprastą bei konkretų būdą tą Dievo žodį paversti mūsų gyvenimu. Jie aiškina kiekvieną mėnesį vis kitą Šv. Rašto mintį. Mėnesiui skirtoji, per tą laiką gyvenama mintis padeda mums po truputį vis geriau ir giliau ją pažinti. Padeda ją pasisavinti ir padaryti lyg mūsų pačių dalimi. Kartu su mūsų pastangomis ji mus palaipsniui tobulina ir veda į tai, ką Jėzus paliepė ir kas yra mums Dievo valia: "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48).

     Mes, žmonės, galime padėti vienas kitam tik truputį geriau suprasti Dievo žodį. Bet tikrasis to supratimo davėjas yra patsai Dievas. Jis savo žodyje giliau atsiveria kiekvienam, kada nori ir kiek nori. Mūsų pačių galios yra ribotos. Ir kai mes tas ribas jau pasiekiame ir vis dar ko nors geriau neišmanome, tada geriausiai mums gali pagelbėti nenuklysti Jėzaus žodžiai: "... kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, — neįeis į ją” (Mk 10,15).

     Mažulėlis nuoširdžiausiai tiki viskuo, kas tik jam sakoma. Tasai jojo tikėjimas ir pasitikėjimas savaime ateina iš jo galių didelio ribotumo. Užtai vaikas atsiveria natūraliu paprastumu tam, kas jam sakoma. Mūsų išmintis Dievo akivaizdoje yra ribota, kaip vaiko. Tai Jėzus mums ir primena, ko reikia priimant Dievo karalystę — Dievo žodį.

CHIARA LUBICH

     "Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs — atras ją” (Mt 10,39).

     Skaitant šiuos Jėzaus žodžius, atsistoja prieš akis dvigubas gyvenimas: tas, kurį statosi žmogus šiame gyvenime, ir amžinasis gyvenimas, Dievo duotas per Jėzų Kristų. Šis antrasis nesiriboja mirtimi, ir niekas negali jo atimti. Galima gyventi vienu ir kitu būdu. Galima prisirišti prie žemiško gyvenimo, galvoti tik apie save, apie savo daiktus, apie savo kūrybą, užsidaryti tik savo kiaute, ir galutinė išvada — neišvengiama mirtis. Bet galima tikėti, kad savo buvimą gavai iš Dievo, daug gilesnį ir autentiškesnį, turėti drąsos gyventi taip, kad užsipelnytum tą dovaną, net paaukodamas savo žemiškąjį gyvenimą už amžinąjį. "Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs — atras ją”. Kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, jis turėjo omeny kankinio gyvenimą. Tu, kaip ir kiekvienas krikščionis, turi būti pasiryžęs pasekti Mokytojo pėdomis, būti ištikimas evangelijai ir prarasti savo gyvybę net smurto mirtimi ir tokiu būdu užsipelnyti amžinąjį gyvenimą. Jėzus pirmasis prarado savo gyvybę ir ją garbingai atgavo. Jis iš anksto įspėjo nebijoti tų, kurie užmuša kūną, bet negali užmušti sielos. Jei atidžiai skaitysi evangeliją, pastebėsi, kad net šešis kartus Jėzus pareiškia šią mintį. Tokiu būdu pabrėžia, kaip svarbi ir išganinga tokia mirtis. Skatinimas prarasti savo gyvybę nėra tik skatinimas kankinystei. Tai yra pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo taisyklė.

     Reikia būti pasiruošusiam atsisakyti save turėti gyvenimo tikslu, atsisakyti savo egoistinės nepriklausomybės. Tikras krikščionis, jei tikrai toks nori būti, turi statyti Kristų savo gyvenimo centre. Ar žinai, ko Kristus iš tavęs nori? Rodyti meilę kitiems. Jei tu vykdysi jo programą, būsi praradęs save ir atradęs gyvenimą.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Gyvojoje gamtoje žmogų supa augalų ir gyvulių pasaulis. Kadangi ir su vienais, ir su antrais esame susiję gyvastimi, juose mūsų žvilgsniui atsiskleidžia daug panašumo į save. Todėl visose kalbose žmogus dažnai išreiškiamas, lyginant jį su anų dviejų pasaulių atstovais. Bet čia mums tuojau krinta į akį būdingas reiškinys. Gyvuliai stovi už augalus žymiai aukščiau, yra už juos kur kas tobulesni. Juk daugumas gyvulių ir mato, ir girdi, ir jaučia, ir juda; visa to augale nerasi. Bet žiūrėk, kai norime pabrėžti kokią nors žeminančią žmogaus savybę, beveik visada lyginame jį su tuo ar kitu gyvuliu, o kai norime nurodyti kilnią — su augalu.

     Apie negudrų žmogų sakome: ot, asilas, apie nevalyvą — paršas. Nerangus žmogus mums yra meška, neapsižiūrintis — apuokas, užsispyręs — ožys. Apie vyrą, kuris per daug lenda prie moterų, sakome, nors ir nelietuvišku žodžiu, kad yra drigantas, apie moterį, besitrankančią su vyrais — kalė. Neišsiauklėjusį žmogų vadiname bendru vardu — galvijas, kartais dar pridėdami, jog yra neraliuotas.

     O kalbėdami apie žmogų kilniai, palyginimams vartojame augalų pasaulį. Tai rodo, pavyzdžiui, mūsų dainos: Aš mergytė kaip rožytė, kaip daržely aguonytė; Ar aš ne vyšnelė tėvelio sodely? Trys tėvo sūnūs gretinami su trimis beržais, stovinčiais gale lauko toli; dukra savo gyvenimą lygina su gėlių darželiu: sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę. Mergaitė dainose dažnai yra lelija, jaunuolis — dobilas.

     Žinoma, toks augalų ir gyvulių vartojimas palyginimams nėra griežta taisyklė; joje irgi yra išimčių. Bet, aplamai paėmus, statyti prieš akis gėdingoms žmogaus savybėms nurodome į tai, kas aukščiau — į gyvulius, o garbingoms į tai, kas žemiau — į augalus. Atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai. Kodėl taip darome? Ar tik nebus todėl, kad gyvulys, nors ir gali laisvai judėti, savo juslėmis yra tartum pasinėręs į žemę, nukreipęs į ją savo veidą. O augalas, nors šaknų pririštas prie vietos, tiesia savo šakų rankas aukštyn, nukreipęs savo veidą i dangų. Tai žmogui tartum atspindi jį patį: nors, būdamas iš medžiagos, jis jaugęs į šią žemę, būdamas taip pat iš dvasios, veržiasi aukštyn — į grožį ir gėrį, žavisi tuo, kas didvyriška, nemaru, amžina.

BALANDŽIO MĖN. 26 D.

Malonūs Skaitytojai,

     Esu tikra, kad kiekvienas jūsų turite ypatingą svajonę, vieną iš tų slaptųjų, "o kad galėčiau! o kad turėčiau! o kad pamatyčiau!” Mano ypatingos svajonės nuo pat vaikystės buvo dvi: nuskrist į mėnulį ir pamatyt piramides.

     Kelionė į mėnulį, bent mano vaikystėje, nebuvo taip jau neįmanoma, ypač jei skaitei Julės Verne. Lankydama trečią skyrių, tvirtai tikėjau, kad tam pasakiškam pasauliui pasiekti reikia tik gero lėktuvo ir maišo deguonies! Apie šį erdvių kelionės būdą plačiai aiškindavau ir vaikams, ir suaugusiems. Deja, niekas jo nepanaudojo...

     Tačiau aplankyt piramides buvo labai komplikuotas dalykas. Tais laikais pažinau tik vieną tikrą, ne knygose aprašytą, žmogų, kuris piramides matė. Tai buvo mano dėdė Kazys. Dar šiandien man akyse jo nuotrauka ant kupranugario: ilgos dėdės kojos, net taip aukštai sėdint, atrodo per ilgos, vienam akinių stikle baltai atsispindi Egipto saulė; kuprio lūpa atkarusi, varpelis pakaklėj. O to nepaprasto vaizdo fone — piramidė! Milžiniška, fantastiška, nesutelpanti į nuotraukėlės rėmus!

     Nors svajonė nuskrist mėnulin dar neišsipildė, nežiūrint žymiai patobulėjusio erdvių susisiekimo, tačiau pamačiau piramides ir dar labai daug kitų fantastiškų dalykų. Įvyko, kaip tam posaky — "always have a second choice”.

     Ir štai aš Cairo mieste. Viskas aplink smėlio spalvos. Net žalumynai ne tiek žali, kiek smėlėti. Dulkių čia ne mažiau, kaip kad astronautai rado mėnulyje, o triukšmo, kaip geležies fabrike.

     Kad tikrai patekau į kitą pasaulį, buvo aišku aerodrome: mūsų ekskursiją pasitiko rudai rainos ilgakojės katės, arabai su plačiarankovėmis, plačiaskvernėmis galabėjomis ir arabiški užrašai. Gražus arabiškas raštas: ne raidės, o plevenančios skarelės, skriejantys taškai ir vingiai — tūkstantis vienos nakties stenografija.

 

Zenta Tenisonaitė

SU KITAIS ŽODŽIAIS

❖ ❖ ❖

Saulės sutemimo šešėlis suklumpa,
tarytum suakmenėjusios vizijos.
Ne iš medžio skulptuotos raidės
yra pats gražiausias kolažas. . .
 Aksominių dienų stebuklais netikėsiu.
Poryt neliks atsiminimų. . .
Netikėsiu nei rytojaus pažadais.
VISKAS KINTA ...

❖ ❖ ❖

Dažnai aš sapnuoju keistą sapną
apie šaltą dangų ir rytojaus
 miglotą dieną. Saulės nerimą.
Baltą dobilą. Ir matau šimto
gyvybių kristalo akių vyzdžius. . .
Negyvus. . . kruvinus. . .
Iš baimės užsimerkiu. . .
Žemė nėra Šachmatu LENTA. . .

❖ ❖ ❖

Liepsnojantis saulės veidas
apakina veidrodi kaip sniegas.
Atsiminimai — stiklinės gėlės. . .
Mieste ant šaligatvio mirtis yra vienintelis
LIUDININKAS ...

JUOZAS PRUNSKIS

     Nenorėdami išeivijoje pasilikti vien tik duoneliautojais, turime giliai jausti tą misiją, kurią gyvenimas mums, išblokštiems iš tėvynės, skiria. Visu pirma mes čia turime tautinę misiją — su visa šeima, su vaikais ir vaikaičiais išlikti lietuviškai kalbančiais ir lietuviškos dvasios žmonėmis. Tai tautinė misija, kurią vykdyti gražiai padeda Lietuvių Bendruomenė su savo mokyklų tinklu.

     Mes turime ir savo kultūrinę misiją — ugdyti kultūrines vertybes išeivijoje ir su jomis supažindinti kitas tautas, ypač tas, kurių tarpan gyvenimas mus nubloškė. Čia irgi daug talkina Lietuvių Bendruomenė, su sėkmingai ugdomu Lietuvių Fondu.

     Mes turime ir savą politinę misiją — visomis jėgomis veikti, siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo. Šias pastangas organizuoja Vyr. Liet. Išlaisvinimo Komitetas, Amerikos Lietuvių Taryba ir paskutiniu metu Lietuvių Bendruomenė. Tegu tik nė krislelis jų jėgų nebus naudojamas tarpusavio trinčiai, o bus nukreiptas bendram laisvinimo darbui.

     Turime ir humanitarinę misiją — budėti, kad nė vienas lietuvis išeivijoje, ar kur tik jis bebūtų, neliktų sumurkdytas į nepakeliamą skurdą. Čia pagalbon ateina sėkmingai beveikiąs Balfas, susilaukiąs gražios paramos iš išeivijos visuomenės. Gražiai talkina ir Lietuvos Dukterys.

     Mums yra skirta ir tarptautinė misija — visomis jėgomis, panaudojant kruviną mūsų tautos patyrimą, išryškinti pasaulio tautoms apie ateistinio komunizmo diktatūros grėsmę, kur žmogus tampa valstybės kalinys, priklausąs nuo raudonųjų buržujų malonės, be veiksmingos teisinės pagalbos išsaugoti savo — žmogaus teises.

A. MAURAGIS

     Kai buvau mažas, negalėjau suprasti, kodėl Dievas yra nematomas. Juk jeigu jis tikrai yra, tai kam jam slėptis nuo žmonių, kuriuos jis myli? Ir žmonės, jį matydami, tikrai jį mylėtų ir būtų geri. Be abejo, taip galvojau ne aš vienas. Taip ir dabar daugelis galvoja. Galima sakyti, kad panašiai galvoja ir kai kurie mokslininkai bei teologai, perdėtai stengdamiesi įrodyti Dievo buvimą, kad žmonės neabejotų. Deja, tų abejonių moksliniais argumentais neišsklaidysi. Drįsčiau sakyti, kad tos abejonės yra vertinga tikėjimo dalis.

     Buvau teisių fakulteto studentas, kaip tik išlaikęs teisės filosofijos egzaminus. Tuo metu universitete, o vėliau ir spaudoje ("Židinyje”) iškilo prof. V. Čepinskio polemika su prel. A. Jakštu-Dambrausku dėl Dievo buvimo. Iš vienos pusės čia stovėjo universiteto rektorius, didelis eruditas, mokslininkas, ateistas. Iš kitos — populiarus kritikas, matematikos daktaras, rašytojas, teologas, kunigas. Taigi ginčas užvirė mokslo viršūnėse, sudomindamas visos Lietuvos inteligentiją, nes tai buvo labai įdomu ir tikintiems, ir netikintiems.

     Iš tų dviejų didelių žmonių polemikos, žinoma, naudos buvo visiems, nes abu oponentai buvo iškalbingi, tvirti moksle, logiški, pilni žinių, tačiau, kaip visados, nei tie, kurie ginčijosi, nei tie, kurie ginčus sekė, nebuvo priešingos pusės įtikinti. Visiems atrodė, kad jie turi pakankamai argumentų pasilikti prie savo senos pažiūros. Tad taip ir neteko girdėti apie naujus konvertitus.

Vytautas Kasniūnas

     Vakarą užgulė tyla. Užsnūdo vėjas, paskendo sapnuose medžių lapai. Braška tik lauže pagaliai, pasipuošę kylančiais liepsnų vainikais. Apie juos apsisuka pypkės dūmai.

     —    Aš nebesusigaudau meilės sąrangoje,

     —    lyg iš po žemių iškilusiais žodžiais Nijolė sudrumstė tylą. — Kartą skaičiau knygą apie moters išgyvenimus ir man įstrigo jos pasakymas, kai jai aiškiaregė pasakė, jog ji nėra meilės vaikas ir savo gyvenime nepažins meilės. Ir aš turbūt nesu meilės vaikas. Aš mylėjau, bet manęs nemylėjo. Ir ta praeities meilė, man atrodo, buvo lyg debesyse pakibusi. Bet meilės ilgėjaus, apie ją svajodavau. Buvau įnikusi skaityti meilės romanus, lankiau kinus, žiūrėdama meilės filmų. Lyg Don Kichotas kovojau su malūnų sparnais. Neišgyvenusi tikros meilės, aš į tą vežimą kroviau viską, ką knygose radau, ką teatruose mačiau. Pasakiau dabar tuos du žodžius "tikra meilė”, ir jie lyg užspringo gerklėje. Tai jaunystės karštligėje nukalti žodžiai, kuriais dažnai žaisdavome.

     Truputį patylėjus, tęsė toliau:

     —    Augau vieniša, žaisdama su degtukais. Ugnis, liepsnos liežuviai — mėgstamiausias žaidimas. Jie man buvo gyvi, ir aš kalbėdavausi su jais. Tėvai barė ir per nagus mušė, o aš, nutvėrusi degtukus, vis iš popieriaus lapų lauželius kurdavau. O būdama skautė, net laužų karalaitės vardą užsipelniau. Kur buvusi, kur nebuvusi, žiūrėk —    lauželį bekūrenanti. O kai draugavau su Mykolu, tai jis mane vaidilute vadino, ugnies prižiūrėtoja.

     Kai tik ji ištarė Mykolo vardą, laužavietėje krito didelis medgalys, paskleidęs gausybę žiežirbų.

     —    Matai, kaip aš bendrauju su ugnimi, — garsiai nusijuokė Nijolė. — Paminėjau Mykolo vardą, ir sukrutėjo medgalys, žiežirbomis įsigeidė pasipuošti, mane pradžiuginti.

Jonas Miškinis

     Prisiminus ano meto Lietuvos šeimas, jų uždavinius, pareigas ir tą šilimą bei šaltinį, iš kur išdygo visi mūsų tautos patriotiniai diegai ir kilnieji palinkimai, kur kūdikystėje buvo įskiepyti gražiausi jausmai bei pasiryžimai, pirmiausia mūsų akyse atsistoja tėvų paveikslai. Motina įdėjo visą savo sielą ir širdį, kad tik jos vaikai būtų geresni ir naudingesni lietuvių tautai. Ją būtų galima prilyginti gabiam ir atsidėjusiam deimantų skaldytojui, jis, pilnas atidumo, varto turimąjį brangakmenį, kad pastebėtų tinkamą smūgiui vietą, nes nuo to priklausys jo vertė.

     Pasakojama, kad geriausias Amsterdamo (Olandijoje) deimantų meisteris Ašeris buvo silpnos širdies. Tad, kai ateidavo deimantų skaldymo valanda, prie jo budėdavo gydytojas. Kai jis kartą paėmė didoką deimantą į kairiąją ranką, o dešine pagriebė kirvuką, jo širdis plakė normaliai. Bet jis nustojo kvėpavęs, ir širdis tą akimirką neplakė, kai smogė į deimantą. Suskilus didžiajam deimantui į dvi dalis ir ten esantiems auksakaliams iš džiaugsmo surikus dėl pavykusio skilimo, Ašeris sukniubo ant kelių, ir jį reikėjo be sąmonės išnešti. Tik po kelių savaičių jis atsigavo.

     Jeigu tiek jaudinamasi dėl akmens, tai ką bekalbėti apie tėvų, ypač motinos, atsakomybę, nuo kurių vienokio ar kitokio "dūžio” priklauso žmogaus, šeimos ir tautos likimas!

     Šeima yra mažiausia šeimos bendruomenė. O kadangi iš tų mažų bendruomenių yra sudaromos tautos veiklos gairės — organizacijos, draugijos ir visas kultūrinis gyvenimas, tai suprantama jos uždavinių paskirties svarba. Kad šeima būtų tautai pavyzdys, jai reikia atitinkamos šviesos ir išsiauklėjimo.

Paruošė VYTAS BUTVILA

POETAS ANTANAS MIŠKINIS — LAUREATAS

     Septynioliktojo Poezijos pavasario laureatu paskelbtas poetas Antanas Miškinis, buvęs Sibiro kankinys. Skaitovų laureate tapo aktorė G. Urbonaitė. Meninę dalį atliko solistas V. Daunoras, G. Kaukaitė ir vargonininkas G. Kviklys.

RAŠYTOJO JUOZO BALTUŠIO ROMANAS “SAKMĖ APIE JUZA” ĮVERTINTAS MASKVOS KRITIKŲ

     "Į salę susirinko Maskvos rašytojai ir kritikai, centrinių leidyklų darbuotojai, literatūrinės spaudos atstovai. Vienur kitur galėjai išgirsti lietuvišką žodį — be vertėjų. Į posėdį atėjo aspirantai ir M. Gorkio literatūros instituto studentai. Posėdžiui vadovavo tarybos pirmininkas Levas Ozerovas.

     Įžanginis Valentino Oskockio žodis suteikė tolesniam pokalbiui toną. Kritiko nuomone, "Sakmė apie Juzą” dar ilgai skatins literatūros tyrinėtojus ir skaitytojus mąstyti apie šį romaną, lyginant jį su pasaulinės literatūros šedevrais, nagrinėti jo poveikį”.

     Po V. Oskockio kalbos knygą vertino literatūros kritikai, filologai, stilistai. Posėdyje dalyvavęs Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis Algis Kalėda J. Baltušio herojus gretino su kitų lietuvių prozininkų personažais, visų pirma su Juozo Tumo-Vaižganto Valeru Burzduliu, vienišai gyvenančiu miško trobelėje, beveik nepaliestu jokios civilizacijos.

     Visų pasisakiusiųjų mintis apibendrino Levas Ozerovas, baigdamas posėdį žodžiais: "Kaip ir daugelis susirinkusiųjų, manau, kad "Sakmė apie Juzą” — vienas iškiliausių pastarojo meto tarybinės literatūros kūrinių. Tai aukšto meistriškumo knyga, skatinanti skaitytoją mąstyti apie gyvenimą, žmogų ir jo likimą šiandieniniame pasaulyje. Džiugu, kad romanas, taip vieningai skaitytojų įvertintas Lietuvoje, tapo prieinamas ir visos Tarybų Sąjungos literatūros mylėtojams...”

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DALELYTĖS NEBE RAŠYBA

     Ši sudėtinė neigiamoji dalelytė, susidariusi iš neiginio ne ir dalelytės be, beveik visuomet rašoma taip, kaip ir dalelytė ne. Jos abidvi turi neigiamąją reikšmę, tik nebe pabrėžia tam tikrą tęsimąsi ar trukmę. Tad dalelytė nebe paprastai rašoma skyrium su daiktavardžiais, skaitvardžiais, įvardžiais, daiktavardiniais ir įvardintais prieveiksmiais, prielinksniais ir dalelytėmis. Pvz.: Tu jau nebe vaikas. Dabar nebe tie laikai. Jau nebe taip srauniai upė teka. Tu nebe vienas pasaulyje gyveni. Jis jau nebe čia gyvena.

     Drauge ši dalelytė rašoma su veiksmažodžiais ir išvestinėmis formomis (dalyviais, padalyviais, pusdalyviais), o taip pat ir su veiksmažodinės kilmės daiktavardžiais. Pvz.: Jis jau čia nebegyvena. Ji klaidžioja, nebežinodama, kur namai. Sunkus yra gyvenimas, nebe suprantant jo prasmės. Man yra žinomas tavo nebesugebėjimas rimčiau pagalvoti.

     Su visais žodžiais dalelytė nebe (kaip ir ne) rašoma skyrium, kai yra aiškus teigiamo ir neigiamo dalyko gretinimas, priešprieša, pvz.: Jis jau yra nebe jaunuolis, bet gerokai pasenęs žmogus. Dangus jau nebe mėlynas, bet apsiniaukęs. Jau tu nebe eiti turėjai, bet bėgti.

     Reikia atskirai pakalbėti apie dalelytės nebe rašymą su būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais, nes čia pasitaiko daug neaiškumų ir maišaties. Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos rašybos žodynas mokykloms (Kaunas, 1980) duoda tokią taisyklę: "Dalelytės te, be tebe, nebe su veiksmažodžiais, dalyviais, padalyviais, pusdalyviais rašomos drauge, o su kitais žodžiais — skyrium” (14 psl.). Tačiau ten pat duodamais pavyzdžiais šiai taisyklei prieštarauja, nes duoda ir tokius pavyzdžius: te gražus, tebe gražus, tebetoli, nebeanksti, nebetoli, nebeilgam. Taip pat ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1972) rašo: nebedaug, nebegreit. Mūsų rašytojų raštuose taip pat vienur rašoma vienaip, kitur — kitaip. Tad ši rašyba nėra nusistojusi, bet jau būtų laikas ją suvienodinti. O suvienodinti reikėtų taip, kad čia galiotų tos pačios taisyklės, kaip ir dalelytei ne. Tad jeigu rašome negeras, nemažas, neaukštai, netoli, turėtume rašyti ir nebegeras, nebemažas, nebeaukštai, nebetoli, Šią taisyklę, atrodo, paremia ir kai kuriose tarmėse vartojami sutraukimai, sutrumpinimai tiek su veiksmažodžiais, tiek su būdvardžiais, pvz.: nebžinau, nebjaučiu, nebmažas, neblabai ir kt.

PADĖKA

     Nuoširdžiai ir kolegiškai dėkoju mielai poniai "Ištikimai L.L. skaitytojai” už paaukotą laiką, rašant laišką “Atgarsių” skyriui, kuris buvo išspausdintas š.m. birželio mėn. numeryje.

     Džiaugiuosi, kad skaitote šeimos skyrių ir jau ilgesnį laiką, kur tik atsiranda proga, apie jį kalbate ir mano pavardę minite. Ir tada, “Laiškų lietuviams” renginyje, jūs diskutavote su daugeliu skai-tytojų apie mano rašinį ir surašėte nutarimą. Ačiū. Jūsų šis laiškas pagyvino skaitytojų pasisakymus. Jų daug sulaukiau. O tai ir yra mūsų tikslas. Todėl su džiaugsmu ir šį laišką rašau. Pridėsiu ir redakcijos prašymą: rašykite visi, suraskite minutėlę laiko.

     Kai aš kadaise apie 10 metų per radiją pasakojau “Tėviškės vaizdus” ir juos rašiau spaudoje, man labai daug kas talkino: vieni vos mokėjo rankose laikyti plunksną, kiti buvo žymūs plunksnos darbuotojai.

     Dabar, rašydamas “Šeimų gyvenimo vaizdus”, susilaukiu taip pat labai daug talkos. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę viena talkininkė atsiuntė medžiagos, o šiandien gavau laišką iš Niujorko.

     “Šeimos gyvenimo vaizdeliai” yra tokie, kaip šeima gyvena, sugyvena, išgyvena. Kai kam jie saldūs, kitam kartūs, trečiam nesmagūs. Šeima turi problemų, ir aš jas raštu užfiksuoju. Aš tų problemų nesprendžiu, neteisėjauju, neginu. Aš esu tik metraštininkas. Pakeičiu pavardes, vietoves, laiką. Kai kada parašęs turiu pasiųsti nuorašą pasakotojui ir laukiu iš jo atsakymo. Tik vienas pasakė “ne”, nes, kaip jis rašė, perskaitę žmonės visi badys pirštais į jį.

•    Ispanijoje yra 96.000 seselių vienuolių — daugiau negu trečdalis viso pasaulio katalikių vienuolių. Daugiausia dirba sveikatingumo srity ir auklėjimo įstaigose. Apie 16.000 yra kontempliatyviuosiuose vienuolynuose, apie 17.000 dirba už Ispanijos ribų.

•    Prancūzų tikinčiųjų rašytojų sąjunga savo šiemetinę premiją paskyrė Austrijos kardinolui Koenig už knygą “Bažnyčia yra laisvė”.

•    Afrikos socialistai susijungė į tarpvalstybinę organizaciją, į kurią nebus priimami marksistinių ir komunistinių režimų atstovai. Šios organizacijos pagrindinis steigėjas yra Senegalijos prezidentas Leopold Senghor. Jis yra katalikas, žymus poetas. Organizacijon įstojo 11 socialistų partijų: Senegalijos, Maroko, Gambijos, Sudano, Mauricijaus, Ganos, Somalijos, Tunisijos, Džibuti ir kt. Organizacijos nariai įsitikinę, kad Afrikos valstybių pažangai tinkamiausia santvarka esanti socialistinė demokratija.

• Vakarų Berlyno katalikų labdaros organizacija Caritas gegužės mėn. pabaigoje į Lenkiją buvo pasiuntusi daugiau negu 40 tonų įvairių maisto produktų.

•    Motina Teresė Miami mieste atidarė naujus savo misijų namus, kur ras pastogę pasitaisyti norinčios gatvės moterys. Tam panaudojamas vienas buvęs motelis, kuriame galės būti 20 moterų. Joms vadovaus keturios seselės vienuolės, priklausančios motinos Teresės įsteigtam Meilės misininkių vienuolynui.

•    Ganoje, Afrikos žemyne, katalikų skaičius per penkerius metus paaugo 10 procentų. Dabar jų yra 1.200.000, apie 12% visų gyventojų. Turi 415 kunigų, kurių pusė vietinės kilmės. Ruošiasi kunigystei 157 vietiniai klierikai. Katalikų skaičius auga ir kituose naujuose Afrikos nepriklausomuose kraštuose.

     Jau dvidešimt trečią kartą skelbiame straipsnio konkursą. Siūlome dvi temas: 1. Kunigo įtaka žmogaus (mano) tikėjimui. 2. Pavyzdžio galia. Šios abi temos yra panašios. Manome, kad jos yra aktualios ir įdomios. Dažnai tenka išgirsti, kad tas ar kitas kunigas savo tinkamu žodžiu, elgesiu ar pavyzdžiu vieną ar kitą patraukė prie uolesnio tikėjimo praktikavimo. Deja, taip pat kai kurie skundžiasi, kad kokio nors kunigo netaktiškas elgesys jį atstūmė nuo tikėjimo. Rašant šia tema, galima panagrinėti, kokią įtaką kunigas savo elgesiu daro aplamai žmogaus tikėjimui, bet į skliaustelius įdėjome žodį "mano”, tad galima rašyti apie savo asmeniškus pergyvenimus ar asmenišką patirtį. Antroji tema yra bendresnio pobūdžio, čia galima kalbėti ne tik apie kunigo, bet apie kiekvieno žmogaus pavyzdį. Pavyzdžio galia tikrai yra didelė. Lotyniškas posakis teigia: "Verba movent, exempla trahunt” (Žodžiai sujudina, o pavyzdžiai patraukia).

     Šias temas būtų galima rašyti ir beletristine forma — parašyti kokį nors apsakymėlį, išryškinant vienos ar kitos temos mintį.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

IŠVEŽTŲJŲ LIETUVIŲ SĄRAŠAS. Stalino teroras 1940-1941. Sudarė Leonardas Kerulis. Įvadą parašė dr. V. S. Vardys. Redagavo Česlovas Grincevičius. Išleido Pasaulio lietuvių archyvas. Finansavo JAV LB Krašto valdyba. Kieti viršeliai, didelis formatas, 520 psl.

Jonas Vizbaras-Sūduvas. ALŠĖNŲ KUNIGAIKŠTYTĖ. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Aplankas dail. Dainos Žemliauskaitės. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1981 m. 287 psl., kaina 8 dol.

Adolfas Markelis. NEBAIGTOJI SIMFONIJA. Novelių rinkinys. Aplankas ir viršelis Zitos Sodeikienės. Išleido Liet. knygos klubas. 125 psl., kaina 6 dol.

Juozas Brazaitis. RAŠTAI. II tomas. Nuo Maironio iki Brazdžionio. Aplankas ir viršelis Ados Sutkuvienės. Išleido Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti 1981 m. Kieti viršeliai, 568 psl., kaina prenumeratoriams 15 dol.

Kazimieras Vilkonis. RŪPINTOJĖLIO PAUNKSNĖJ. Straipsnių rinkinys. Spaudė Nida, Anglijoje. Autoriaus adresas: 37 Rustlings Rd., Sheffield, S11 7AA, England.

Algis Norvilas. DVIKALBIŠKUMAS: PALAIMA AR PRAKEIKIMAS? Išleido Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga 1981 m. 40 psl., kaina 2 dol.

Į LAISVĘ. Nr. 81 (118). Politikos žurnalas. Redaguoja Vacys Rociūnas, 7328 Midland Rd., Independence, Ohio 44131. Adm. adresas: 14 Thelma Dr., Bakersfield, Cal. 93305.

TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 2 (49). Redaguoja Petras Maldeikis, 117 Sunset Dr., Hot Springs, Arkansas 71901. Administracijos adresas: 6819 S. Washtenaw Avenue, Chicago, Ill. 60629.

PERSPEKTYVOS. Nr. 9. Lietuvos pogrindžio spauda, nr. 2. Pasaulio Liet. Bendruomenės leidinys. 61 psl., kaina 3 dol. PLB adresas: 5620 S. Claremont Avė., Chicago, Ill. 60636.