religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / LIEPA - RUGP. / JULY - AUGUST / VOL. XXXII, NO. 7

PANAIKINKIME GINTARINĘ UŽDANGĄ

217

 Linas Sidrys

KAIP IŠLAIKYTI ŠEIMOS
VIENYBĘ IR LIETUVIŠKUMĄ

219

 Regina Šilgalienė

RYŠIO SU DIEVU MIGLOS

220

 Anicetas Tamošaitis, S.J

PIRMENYBĖ ARTIMO MEILEI

224

 Chiara Lubich

AUŠRININKAS MARTYNAS JANKUS

225

 Jonas Miškinis

EILĖRAŠČIAI

227

 Dalia Staniškienė

LAIŠKAS LIETUVIAMS IŠ ROMOS

228

 Nijolė Jankutė

“LINŲ MŪKOS” RELIGINĖ IR KULTŪRINĖ GELMĖ

232

 kun. V. Bagdanavičius

DIDŽIAUSIA PERGALĖ

240

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATVIRUMO VALANDĖLĖ

242

 Gyd. A.A.

KOKIA AŠ LAIMINGA, KAD
NENUŽUDŽIAU SAVO KŪDIKIO!

244

 Vytautas Kasniūnas

TURINYS AR FORMA?

246

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

247

 Vytas Butvila

KALBA

250

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

252

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas Romos vaizdais iš “Laiškų lietuviams” buvusios ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

LINAS SIDRYS

     Skilimas, atsiskyrimas, nubyrėjimas yra organinio kūno mirties požymiai. Vieneto susiskaldymas yra to vieneto disintegracijos pradžia. Tai mes visi gerai žinome.

     Žinome, kad tie patys gamtos dėsniai galioja ir žmonių sukurtom visuomeninėm organizacijom, tautom ir civilizacijom. Pačioj Evangelijoj parašyta: "Namai, padalinti — neišsilaikys”. Romėnų imperijos svarbiausias politinis dėsnis buvo: "Padalyk ir nugalėk”.

     Lietuvių tauta prieš keturis dešimtmečius buvo rusų padalinta, išvaikyta, išbarstyta, atkirsta ir uždaryta — lietuviai atsidūrė Sibire, koncentracijos lageriuose, okupuotoj Lietuvoj ir išeivijoje. Kad lietuvių tauta išliko ir šiek tiek vėl susibūrė, yra vieningos tautinės dvasios išdava. Meilė Lietuvai jungė visus tikrus lietuvius, nežiūrint geografinių nuotolių.

Popiežius Jonas Paulius II. Šių metų gegužės mėn. 13 d. “Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai buvo akivaizdiniai liudininkai to skaudaus Įvykio, kai buvo pasikėsinimas prieš popiežiaus gyvybę. Šis įvykis yra aprašytas 228 psl.

     Išeiviją ir tėvynę vis tebeskiria geležinė uždanga. Tačiau nuostabi ironija, kad tai geležinei uždangai pastaruoju metu truputį prasiskyrus, kai kurie išeivijos lietuviai bandė nuleisti savotišką, lietuvišką "gintarinę uždangą”. Gintarinės uždangos statytojai bijojo turėti bet kokių asmeniškų ryšių net su pavergtom giminėm, lyg toji vergija anuos būtų užkrėtusi kokia nors nepagydoma liga. Išeivijos kai kurie vadovai pabūgo užsikrėsti šia "liga”. Užuot galvoję, kaip pasinaudoti naujom aplinkybėm pavergtiesiems padėti, kaip jiems trokštamų vaistų nunešti, šie "daktarai” paskelbė Tėvynei visuotinę karantiną, drausdami keliones į okupuotą Lietuvą.

 ("Laiškų lietuviams" konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

REGINA ŠILGALIENĖ

     Šių dienų pasaulis, materiališkai nusiteikęs, žada mums laimę, siekiant daiktų, o ne idealų. Žmogiška savybė — daug turint, vis dar trokšti daugiau. Juk reklamos, televizija kasdien žmogų vilioja. Turėdamas tai ar tai, tu būsi laimingas ir tik tada laimingas. .. Manytum, žmogus, Amerikoje apsčiai apsuptas tokios didelės gerovės, turėtų būti labai laimingas. Tačiau atvirkščiai. Ta gerovė sukelia neigiamus jausmus — nepasitenkinimą, pavydą, pasimetimą.

     Šis pasaulietiškas nusiteikimas (ypač Amerikoje) yra palietęs ir mūsų lietuvių šeimas. Gyvas tautiškumo jausmas lyg ir turėtų sukelti idealistiškesnius jausmus mūsų visuomenėje. Tačiau ir jis yra sutriuškintas šių dienų sekuliarizmo. Šeimos vienybės stoka šių dienų pasaulyje — tai pasekmė taip materialistiškai nusiteikusios visuomenės.

     Nežiūrint išimčių, kurių tikrai negalime paneigti, galima konstatuoti, kad mano kartos šeimos (35-45 metų amžiaus) dažnai sukurtos dviejų aukštesniuosius mokslus baigusių individų. Šeimos galva dažniausiai gauna pasigėrėtiną uždarbį. Tačiau moterų teisių sąjūdis yra sukrėtęs pasaulį. Moteris yra raginama "atrasti save”, būti individu — o tai juk atrasi profesinėje, o ne šeimyninėje plotmėje. Lietuvė moteris taip pat pajuto šio sąjūdžio šauksmą. Ne viena, apleidusi šeimos židinį, ieško savęs šiame materialiniame pasaulyje.

     Maria von Trapp, kurios gyvenimas atvaizduotas filme "Sound of Music”, vienoje savo kalboje yra pasakius, kad didžiausia Amerikos tragedija — tai abortai ir motinų įsijungimas į darbo jėgą. Ar ne per anksti apleidžiame šeimos židinį? Didelės mūsų jaunųjų šeimų dalies vaikai auginami į pensiją išėjusių močiučių. Nenorėčiau teigti, kad moteris visam savo gyvenimui užsidarytų savo namuose. Tačiau ar ne per greit skubame į tą pasaulį? Moteris juk šeimos širdis. Sunku jai pajusti šeimos kasdieninį pulsą, kai reikia pačiai skubėti dirbti. Dažnai atsiranda barniai, nesantaika. "Passages” autorė Gail Sheehy aiškina, kad moteris staiga pradeda vystytis kaip tik tuo metu, kai vyras pasiekia savo pusamžio krizę ir pasijunta lyg gyvenimo vidurkelyje. Prasideda konkurencija.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Lietuviai turėtų būti dėkingi Apvaizdai, kad jų tautai, šalia kitų didelio kalibro žmonių, yra davusi dr. Antaną Maceiną, kuris yra mums šviesos nešėjas savo filosofiniais, visuomeniniais, pedagoginiais, religiniais, poetiniais ir kitokiais raštais. Krikščionis gyvenime knygų serijos leidėjai 1976 m. parūpino mūsų tautiečiams 1-ją dalį jo veikalo Religijos filosofija. Vienas Laiškų lietuviams skaitytojų, traukliai paveiktas ten aprašomo santykio tarp Dievo ir žmogaus, yra drauge pajutęs, kad čia jam kai ką ryškiai žvelgti kliudo į protą užklystančios miglos. Bus perrašytas jo trumpas laiškas, prašantis tas miglas nuginti šalin. Kai kuriems skaitytojams, ypač nesusipažinusiems su anuo veikalu, gali ne viskas būti iškart šimtu procentų aišku, apie ką laiške kalbama. Reikalas turėtų lengvai išryškėti, kai netrukus bus glaustai pateiktas prof. Maceinos dėstymas.

     Klausėjas, kaip tuojau matysime, teiraujasi apie du dalykus: Senojo testamento Dievą ir Švč. Trejybę. Pirmojoje dalyje sako, kad pagal veikalą išeitų, jog Senojo testamento Jahvė nėra religijos Dievas. Ar tai gali būti? Antrojoje klausimas toks: kaip mano santykiai su Dievu gali būti tarp mudviejų, jei jis, būdamas Trejybė, yra keli asmenys? Pats laiško tekstas toks:

     "Perskaitęs Antano Maceinos Religijos filosofiją, radau patraukliai aprašytą susitikimo su Dievu būdą Tu—Tu santykiu. Tu— Tu santykis tarp Dievo ir žmogaus yra galimas tik tuo atveju, jei Dievas pripažįstamas asmeniu. Tas viskas suprantama. Bet Maceina rašo: 'ir asmeninis Dievas nėra religijos Dievas, jeigu jis yra žmogui tik kitas Aš’ (177 psl.). Senajame testamente Dievas yra 'Aš Viešpats’. Išeitų, kad Jahvė nėra religijos Dievas. Ar taip gali būti?

     Man, katalikui, teologijos mokslų nepažįstančiam, liko nesuprantama, kaip Trejybė gali tuo būdu santykiauti su žmogumi. Kad ir vienas yra mūsų Dievas, bet trijuose asmenyse. O Tu—Tu santykis yra įmanomas tik tarp mudviejų. Mūsų religijos Dievas nėra asmuo, o Trejybė, todėl ir Tu—Tu santykis su Dievu lieka nebe toks aiškus, kaip iš karto gali pasirodyti.

CHIARA LUBICH

"Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos” (Mt 9,13).

     Ar atsimeni, kada Jėzus ištarė šiuos žodžius? Ogi kai sėdėjo už stalo svečiuose, kur kai kurie muitininkai ir nusidėjėliai buvo su Juo drauge. Tai pastebėję fariziejai sakė Jo mokiniams: "Kodėl jūsų Mokytojas valgo drauge su muitininkais ir nusidėjėliais?” Jėzus, išgirdęs tą priekaištą, tarė tuos žodžius: "Eikite ir išmokite, ką reiškia: aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos”. Jėzus cituoja pranašo Ozėjo pasakymą ir taip parodo, kad Jam patinka jo išreikšta mintis. Ir pats Jėzus veikia pagal tą taisyklę. Tatai išreiškia meilės pirmenybę prieš kitus potvarkius ir įstatymus.

     Tai toji yra krikščionybės naujiena. Jėzus atėjo pasakyti, jog Dievas nori, kad pirmoje vietoje turėtume meilę ir kad tokia Dievo valia buvo pareikšta Šv. Rašte, kaip įrodo pranašo Ozėjo žodžiai. Meilė kiekvienam krikščioniui yra gyvenimo programa, pagrindinė jo veikimo taisyklė ir įstatymas. Meilė visada turi turėti pirmenybę prieš visus įsakymus. Artimo meilė turi būti tvirtas pagrindas. Ant jos gali teisėtai statyti visus kitus įsakymus ir potvarkius. Jėzus nori, kad meilė ir pasigailėjimas būtų Jo pažymys. Dėl to ir Dievas turi būti taip suprantamas. Yra skirtingas Dievo supratimas Senajame ir Naujajame įstatyme. Fariziejams Dievas buvo daug reikalaująs. Dėl to reikią aklai klausyti ir raidiškai vykdyti įsakymus. O Jėzus pasakė, kad Dievas yra gailestingas ir myli visus. Leidžia saulei šviesti ir lietui lyti ant gerųjų ir ant blogųjų. Kadangi Jėzus myli visus, tai nebijo bendrauti su nusidėjėliais, ir tuo parodo, koks yra Dievas. Jei Dievas yra toks, ir Jėzus toks pat, ir tu turi turėti tokius pat jausmus.

JONAS MIŠKINIS

     Šiemet sukako 35 metai nuo aušrininko Martyno Jankaus mirties. Jis buvo gimęs 1858 m. rugpjūčio 7 d. Mažojoje Lietuvoje, netoli Tilžės. Mirė 1946 m. gegužės 27 d. Vokietijoje. Jo tėvai buvo ūkininkai, iš kurių vėliau Martynas paveldėjo stamboką ūkį Bitėnų kaime, dešiniajame Nemuno krante, netoli Rambyno kalno.

     Nors tais laikais, kai augo M. Jankus, apie tautinį susipratimą mažai kas tegalvojo, vis dėlto Jankus išaugo karštas patriotas, susipratęs lietuvis ir atkaklus kovotojas už lietuvybę. Jis, dvidešimt metų jaunuolis, drąsiai stojo į kovą už savo tėviškės ir visos Lietuvos išlaisvinimą. Tada jis pagarsėjo ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, parašęs kaizeriui Viliui I protesto raštą, reikalaudamas lietuviams priklausančių teisių.

     1881 m. jis susipažino su dideliu lietuvių kalbos ir lietuvybės mylėtoju dr. Sauerveinu, žinomo eilėraščio "Lietuviais esame mes gimę” autorium. Sauerveino dar labiau paskatintas ir padrąsintas, susiradęs vienminčių ir talkininkų (J. Mikšą, M. Šernių, Višteliauską ir kt.) ir matydamas, kad Mažoji Lietuva priešingai galybei vargiai be-atsispirs, ryžosi savo veiklą plėsti į Didžiosios Lietuvos pusę, tuo metu visai netekusią lietuviško spausdinto žodžio. Tuo būdu buvo paruošta dirva dr. J. Basanavičiaus "Aušrai” atsirasti.

     Vokiečiai draudė ir naikino kitas kalbas. Dėl to M. Jankus maždaug taip rašė, kad po 1870-1871 m. karo su prancūzais vokiečiai, likę nugalėtojais, ryžosi visas kitas gimines ir kalbas ne tik Prūsuose, bet visame pasaulyje naikinti. Tuo savo "galingumu” ir lietuvių kalbą 600 metų naikino, o paskui galutinai uždraudė. Išvijo lietuvių kalbą iš mokyklų, iš teismų ir kitų įstaigų. Toks prūsų valdžios pasielgimas nemaloniai įžeidė lietuviškai kalbančius lietuvius. Kilo nepasitenkinimas, kuris, kunigų malšinamas, pirma pasireiškė peticijomis į ciesorių Vilhelmą I. Vis dėlto į tas peticijas nebuvo kreipiama dėmesio. Tada gimė mintis, kad turi kovoti visa Lietuva. Kai prūsų valdžioje gyvena tik maža lietuvių dalis, o rusų valdžioje tebėra senoji galingoji Lietuva, kur gyvena per tris milijonus lietuvių, tai tikrai čia yra Kęstučio, Birutės ir Vytauto tėviškė, kurią sukėlus, jau būtų galima lietuviams išsilaikyti ir daug ką pasiekti. Dabar buvo galvota, kaip būtų galima prieiti prie rusų valstybėje gyvenančių lietuvių. Antrasis žingsnis — spausdintas žodis.

     Taip, pasako M. Jankus, gimė sumanymas leisti lietuvišką laikraštį lotynų raidynu, skirtą ne Mažajai, bet Didžiajai Lietuvai.

Dalia Staniškienė

* *  *

Nėra nieko gyvenime gražesnio
     už tylą,
     kurią randu
          žiedų kvape,
           vėjelio ošime,
           varpu skambėjime,
          vaikų jaunuos balsuos
          ir vakare namo sugrįžtančių
          ratų bildėjime . . .

Nėra nieko gyvenime brangesnio
     už juoką,
      kurį girdžiu
          tyliuos įsimylėjusių balsuos,
          laimingo kūdikio krykštavime,
           senelės pasakos beklausančių akyse
          ir motinos, pagavusios sūnaus oran
          paleistą sviedinį, lūpose . . .

NIJOLĖ JANKUTĖ

Mielieji skaitytojai,

     Žmogus yra toks socialus sutvėrimas, kad neišpasakoti vargai jį labai slegia, o nepasidalinti džiaugsmai ir pergyvenimai išblėsta. Todėl noriu pasidalinti su jumis vienos ypatingos kelionės įspūdžiais. Jie tokie įvairūs, jų tiek daug — net galva svaigsta. .. Jokiu būdu negaliu tų įspūdžių tik sau pasilaikyti.

     Apie keliones, aišku, pasakojama nuo pradžios. Tačiau turiu sulaužyt įprastą tvarką ir pradėti nuo pabaigos, nes ši kelionė baigėsi neįprastai: visai netikėtai "Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai tapo skaudaus istorinio įvykio liudininkais.

     Po nuostabių kelionės dienų Egipte, Izraelyje ir Graikijoj, "Italijos sparnais” (Alitalia) skrendame į Romą. Paskutinis karališkas stabtelėjimas prieš pasukant namo. Lėktuvas nardo baltomis debesų pusnimis. Pučiasi milžinų galvos, griūva minkšti kalnai, kedenasi sruogos, plunksnos, patalai. "Kad tik laimingai! Juk šiandien trylikta. . ateina mintis. Nesąmonė. Juk netikiu prietarais ir nežinau, kodėl atsiminiau, kelinta šiandien diena.

     Štai netikėtai mėlynoj properšoj, žemai, mažytė ir nereali sekundei šmėkšteli Šv. Petro bazilika! Tokia, kaip tūkstančius kartų matyta atvirukuose, su jokiu kitu pastatu nesumaišoma, akimirksniu atpažįstama. Ji — Romos sinonimas. Šis miestas neįsivaizduojamas be Mikelandželo kupolo!

     Vėl Romos aerodromas, iš kurio pradėjom kelionę į egzotiškus kraštus, tris valandas laukdami lėktuvo į Cairo miestą. Kada tai buvo? Prieš mėnesį? Prieš metus? Bet kalendorius sako — tik prieš 17 dienų. Mane intriguoja tas laiko reliatyvumas. Kelionėje dienos ištįsta į savaites, ir jauties lyg atvirkštinis astronautas, įspūdžių srauto pasendintas 100 metų, kada namie visi pasilieka jauni ir nepatyrę.

KUN. V. BAGDANAVIČ1US

     Šio straipsnio uždavinys yra sugretinti lietuviškas "linų mūkos” pasakas su senųjų kultūrų religinėmis tradicijomis, būtent su senąja Libano religija ir su Šumerų religija. Jos ir viena, ir kita yra atskirtos nuo mūsų laikų keleto tūkstančių metų. Kad šis sugretinimas būtų vaisingesnis, prašyčiau priimti porą metodinių nuorodų.

     Pirmoji nuoroda yra ta, kad, studijuojant religines pasakas, reikia palikti nuošaly tuos sprendimus ar padalinimus, kuriais pasaka iškart apibūdina savo personažus, vienus laikydama gerais, kitus blogais; vienus dievais, kitus velniais. Nuo to reikia dėl to susilaikyti, kad yra pastebėta, jog vėlesnės religinės kultūros pasmerkia, atmeta ir pavadina velniais ankstesnės kultūros dievus. Tyrinėtojo uždavinys yra į juos visus žiūrėti, kaip į savo religinės kultūros atstovus, ir iš jų pačių laikysenos išskaityti jų religines ar dorines pažiūras.

     Antroji nuoroda, naudinga šioms studijoms, yra prisiminti religijų proistorės faktą, kad yra buvę žmonijoje religinių kultūrų, kuriose buvo labai stipriai išreikštas moteriškas pobūdis ir ne kartą reiškėsi, kaip priešingybė vyriškoms dievybėms ir jų atstovaujamoms religijoms. Įvado ribos neleidžia šio kultūrinio fakto įrodyti. Dėl to jis galėtų būti skaitytojų skeptiškai sutiktas. Tačiau, jį priėmus kaip hipotezę, daugelis religinių pasakų pasidarys iškalbingesnės. Moteriška religinė kultūra, kuri buvo seniai nugalėta, savo įvairiomis liekanomis yra išlikusi pasakose.

     Turėdami šias nuorodas prieš akis, pereikime į pasakojimus apie linų kentėjimus, kurie mūsų tautosakoje yra žinomi "linų mūkos” vardu.

OŽKABALIŲ LEGENDA

     Viena Ožkabalių legenda pasakoja apie merginą Mangarietą, kuri nebuvo labai graži, bet labai darbšti ir labai norėjo ištekėti. Vieną naktį pas ją atėjo ponaitis, atsinešdamas valgio ir degtinės. Jis kalbino ją tekėti. Mangarieta atsikalbinėjo, kad neturinti gerų drabužių. Kitą vakarą jis atnešė jai ir drabužių. Ponaitis prašė, kad ji pasirašytų. Kitą rytą mergina rado butelyje tik šlapumą, o kišenėje — arklio išmatas. Ji nuėjo pasitarti pas vieną seną moterį, kuri paaiškino, kad pas ją buvo atėjęs velnias. Paaiškėjo, kad jo atnešti drabužiai buvo mirusio žmogaus oda. Senosios patarta, mergina prašė kitą vakarą, kad velnias jai atneštų medaus, paskui korių, vis atsisakinėdama pasirašyti. Prieš jam išeinant, ji pririšo prie jo galą siūlo, suvyto į kamuolį. Tu būdu ji sužinojo jo gyvenvietę, kuri buvo po bažnyčia.

Juozas Vaišnys, S.J.

     Daug pergalių yra pasiekęs Aleksandras Didysis, daug šalių užkariavęs Napoleonas, nemaža priešų nugalėjęs mūsų Vytautas Didysis, bet pati didžiausia pergalė — nugalėti patj save: savo puikybę, išdidumą, garbės troškimą.

     Garsusis dailininkas Rubensas kartą vaikščiojo Madrido priemiesčiuose su savo mokiniais ir, įėjęs į griežto vienuolyno prieangį, labai nustebo, pamatęs menišką paveikslą, pieštą tikrai didelio talento artisto. Paveiksle buvo atvaizduota vienuolio mirtis. Rubensas ir jo mokiniai sustoję ilgai žiūrėjo į tą paveikslą, negalėdami atsistebėti jo meniškumu.

     —    Bet kas galėtų būti jo autorius? — paklausė Van Dyck, mėgstamiausias Rubenso mokinys.

     —    Apačioje paveikslo buvo parašytas vardas, — aiškino Van Thulden, — bet jis yra kruopščiai išskustas.

     Rubensas paprašė pakviesti vienuolyno viršininką, norėdamas su juo pasikalbėti. Atėjus senam vienuoliui, Rubensas tuoj paklausė, kas tą nuostabų paveikslą piešė, koks yra jo autoriaus vardas.

     —    Autoriaus jau nėra šiame pasaulyje, —    atsakė vienuolis.

     —    Ką? Jis miręs? — sušuko Rubensas.

     —    Ir iki šiol niekas nežino jo vardo? To vardo, kuris turėtų būti nemirtingas! Tas vardas turėtų aukščiau stovėti už mano. Aš, —    tiesdamas vienuoliui ranką, iškilmingai ir mandagiai prisistatė dailininkas, — esu Petras Paulius Rubensas.

Gyd.A.A.

     Gydytojo profesija, ypač psichiatro, psichoterapeuto, įpareigoja gerai pažinti ne tik ligonių, bet ir daugumos sveikų žmonių psichologiją., pasaulėžiūrą, moralines vertybes. O tai nėra taip paprasta. Sveikieji nelinkę atvirai pasakotis apie savo įsitikinimus, savybes, intymiuosius reikalus, silpnybes, kaip tai daro žmogus, prispirtas ligos. Todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną artimesnį kontaktą su sveiku žmogumi. Neseniai man kaip gydytojui teko kalbėtis su jaunais, dar kariuomenėje netarnavusiais vyrais — aštuoniolikmečiais. Jų išsilavinimas nevienodas. Vienas jų atsakymas į mano klausimą ir privertė imtis šio straipsnelio. Klausimas buvo toks: "Jeigu jums gerai pažįstama ir patraukli mergina kviečia praleisti naktį kartu ir jūs žinote, kad jos tėvai šeštadieniui išvykę, eisite ar ne?”

     Užklausiau 52 jaunuosius vyrus nuo 18 iki 23 metų. Atsakymai buvo tokie: 40 — "taip”, "be abejo”, "be abejo, taip”, "kodėl gi ne?”; 2 — "jeigu pažįstama —taip”, 2 — "jeigu myliu — taip”; 1 — "jeigu ketinu vesti — taip”; 2 — "jeigu nebus prieita iki intymių santykių — taip”; 5 — "ne”.

     Labai įdomu palyginti atsakymus tų, kurie atsakė "taip” ir kurie "ne”, jų motyvus, kodėl būtent taip pasielgtų? Pirmieji tvirtino: tokio pasiūlymo atsisakyti negalima, nes ne taip jau dažnai pasitaiko; kad neįžvelgia čia nieko blogo; kad esą jau pakankamai suaugę. Atsakiusieji "ne” pateko į keblią padėtį, bandydami aiškinti savo atsisakymo priežastį: "sunku pasakyti”, "taip paprastai tokie dalykai nedaromi”, "tai mano asmeninis reikalas”. Ir nė vienas iš jų neapeliavo į moralinius įsitikinimus.

     Ką rodo šios apklausos rezultatai?

Vytautas Kasniūnas

     Spauda rašo, kad Amerikoje apie vienas milijonas netekėjusių mergaičių šiuo metu yra nėščios. Apie pusę milijono negimusių kūdikių rengiamasi abortais nužudyti. Kita pusė yra pasiryžusi vaikus auginti. Dabar vis daugiau ir daugiau netekėjusių mergaičių, laukiančių kūdikių, ryžtasi juos auginti.

❖ ❖ ❖

     Su Kazimieraičiu mudu buvome vienvardžiai, parapiečiai, gimę tais pačiais metais, lankėme tas pačias mokyklas, jaunystėje priklausėme toms pačioms organizacijoms. Ir skoniai buvo vienodi. Įsižiūrėdavome tą pačią mergaitę ir dėl jos varžydavomės. Buvo gražiai nuaugęs. Mes jį mergišium vadindavome. Pasibučiavimas buvo jo kasdieninė duona. Taip ir gainiodavo mergaites, kurios klykdamos gindavosi.

     Vėliau jis paviliojo mano draugę ir ją vedė, vis girdamasis, kad gavo žmoną, niekieno nebučiuotą. Mane jis skirdavo į baikštuolių būrį, kurie laukia, kad juos mergaitė pirmoji pabučiuotų. O kad taip buvo, mudu su jo žmona Anele po kokios dešimties metų prisipažinome, kad ji mane pabučiavo.

     Išgyvenę ir dainose išdainavę, kad draugai esam, draugai būsim ir draugai amžiais paliksim, nors jis, žmonos įtaigaujamas, politinėse pažiūrose pasuko kairėn, mes ir toliau gerai sugyvenome. Komunistai, įsibrovę valdžion, kažkodėl juo pasitikėjo. Tarnyboje jis užkopė aukštokai, nors slapta dirbo pogrindyje ir daug padėjo žmonėms. Jis net ruošėsi įstoti į komunistų partiją, kad dar daugiau galėtų saviesiems padėti.

 (A. Kairio "Po Damoklo kardu”, II)

Alė Rūta

     Trisdešimties su viršum veikalų autorius Anatolijus Kairys ypač pagarsėjęs daugeliu įdomių, pakartotinai statomų, dramų ir komedijų lietuviškomis idėjomis bei savotiškais, dažnai avangardiniais, jų personažais. A. Kairys — vienas produktyviausių ir publikos laukiamų autorių.

     Nuo dramaturgo posto jis dažnai "nuslysta” ir į platesnės apimties romanų siužetus. Pora jų — net premijuotų. "Po Damoklo kardu” pirmoji romano dalis buvo premijuota "Draugo” Romanų konkurse. Antrąją šio veikalo dalį autorius, atrodo, apsisprendė parašyti, kai pirmosios dalies turinys ir veikėjai susilaukė daug atsiliepimų, net ir aštresnės kritikos, kaip, neva, buvę antisemitiška.

     Dar nėra mūsų literatūroje pasitaikę, kad antroje dalyje būtų drastiškai pakeičiama pirmosios dalies pabaiga, ten jau "nužudytus” veikėjus paliekant gyvais. .. Taip išdrįso padaryti šis autorius. Ir kodėl ne? A. Kairys "pagimdė” romano žmones, jis gali daryti su jais, ką nori; kad tik mus įtikintų, kurie skaitome. Mane, eilinę skaitytoją, pakeitimai įtikino, ir su dėmesiu sekiau, ką išgyvena ir kur eina "Po Damoklu kardu” antrosios dalies veikėjai, kurie "gyveno” ir pirmoje daly. Jei žmogus ir idėjos — romano siela, tai A. Kairys beveik tris šimtus knygos puslapių tuo pripildė sklidinai; ir ypač idėjomis.

     Be abejo, pagrindinė romano mintis — laisvės kovos Lietuvoje, antrą kartą užplūstam raudoniesiems po Antrojo pasaulinio karo. Laisvės kovos, miško broliai, jų auka, beviltiška Lietuvos padėtis... Iš visų personažų vis tik gal pats ryškiausias — Gordonas, Lietuvos žydas. Jo psichologiniai lūžiai — gana gerai atskleisti, jo ir jo tautos likimas — išryškinti. Ar tai nebus autoriaus reakcija į pirmos romano dalies kritikas? Čia jis antisemitizmą, anot kritikų, atsvėrė visiškai kitokiomis nuotaikomis. Pirmiausiai, nei ten buvo to antisemitizmo, nei reikėjo atsverti. Autoriaus gi valia, mūsų polemikos tarp žydų-lietuvių egzilinėje lietuvių periodikoje perkelta į romano puslapius ir vietomis beveik atrodo romano antros dalies pagrindiniu tikslu. Bet ir tai beletristikoje leidžiama, jei tai atliekama stipria forma, įtikinamai.

Paruošė VYTAS BUTVILA

BIRŽELIO ĮVYKIŲ MINĖJIMAI LAISVAJAME PASAULYJE IR PAVERGTOJE TĖVYNĖJE

     Įvykių, datų minėjimai — tai dalis istorijos, iš kurios puslapių pažįstame praeitį. Istorijon nueina ir mūsų išgyventi įvykiai. Vieni gražūs, pavyzdžiu švyti, kiti klaidomis išrikiuoti, treti, lyg po giedros tamsiai audrai atėjus, naikinantieji civilizaciją, kultūrą, visą žmoniją. Teisingai sakė buvęs Amerikos prezidentas James Garfield, kad istorija mus moko įvykiais, pavyzdžiais, o taip pat įspėjimais. Jos akys — tai geografija ir chronologija. Iš jos lūpų kalbos galima spėti ateitį.

     Tarp džiaugsmingų minėjimų turime ir liūdnų, baisių, kuriuos išgyveno mūsų karta. 1940 metų birželis atnešė laisvai, puošniai žydinčiai tautai vergiją. Po metų kitas birželis — lietuvių naikinimą. Atsidūrėme tarp dviejų milžinų: Rusijos ir Vokietijos, kurių vadai užsimojo išnaikinti tautas, išžudyti jų įgeidžiams nepaklusniuosius. Pasiskelbę žemės valdovais, Hitleris ir Stalinas suvaržė laisvę, paklusniesiems davė partijos bilietą, o nepaklusniuosius naikino.

     Birželio mėnesį mes rinkomės į bažnyčias pasimelsti už mirusius ir žuvusius brolius, būrėmės į sales, kad tos pačios nelaimės išgyvenimai, prisiminimai tų įvykių užgrūdinta dvasia mus jungtų didžiajai kovai už Lietuvos laisvę. Mes norime, kad šioji mūsų karta perduotų jaunajai kartai tuos gyvus istorijos žodžius. Mes norime, kad mūsų balsą išgirstų kaimynai ir draugai, kad apie juos rašytų laikraščiai, kad skristų jie oro bangomis.

     Prieš akis turime spaudos puslapius, atklydusius iš pavergtos tėvynės. Štai laisvoji pogrindžio spauda: "Katalikų kronika”, "Aušra”, "Vytis”. O šalia — raudonomis raidėmis papuošta "Tiesa”, komunistų partijos ir valdžios organas, bei "Literatūra ir menas”.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ŽODELIO NE RAŠYMAS DRAUGE IR ATSKIRAI

     Žodelis n e gali būti arba dalelytė, arba priešdėlis. Kai jis sakinyje eina dalelyte, tai paprastai tik paneigia kito žodžio reikšmę, pvz.: juoda duonane badas. Tas įvykis visai ne juokingas. Tai ne mano pieštukas. Ne visada ir jam pasiseka. Taip pat žodelis ne, eidamas dalelyte, gali reikšti priešpriešą, pvz.: Ne darbas, o žaidimas jam dabar rūpi. Jis čia atėjo ne mokytis, o tik išdykauti.

     Kai žodelis ne eina priešdėliu, tai pagrindinio žodžio prasmę jis pakeičia priešinga prasme, pvz.: laimė - nelaimė, geras -negeras, myli - nemyli ir pan.

     Tad apie šio žodelio rašymą su kitais žodžiais trumpai galima pasakyti, kad jis su kitais žodžiais rašomas drauge, kai yra jų priešdėlis, o atskirai — kai paneigia kito žodžio reikšmę ar išreiškia priešpriešą. Atrodo, kad ši taisyklė turėtų būti aiški, bet vis dėlto, taikant ją atskiriems atvejams, gali kartais kilti neaiškumų, tad bus naudinga plačiau apie šio žodelio rašymą pakalbėti.

     Vienoks ar kitoks šio neigiamo žodelio rašymas priklauso nuo to, kas norima juo pasakyti. Kai kuriais atvejais jis žodį tik neigia, tarsi išjungdamas iš pasakytos minties, bet jo reikšmės nekeičia. Pavyzdžiui, J. Jablonskio pateiktame sakinyje Ne mokslas dabar jam rūpi žodelis ne nepakeičia žodžio mokslas reikšmės, o tik parodo, kad kalbamajam asmeniui dabar rūpi visai kas kita, tik ne mokslas. Kitais atvejais, kaip jau minėta, žodelis ne, virsdamas priešdėliu, pakei-čia buvusią žodžio reikšmę, pvz.: malonumas - nemalonumas, mažas - nemažas, toli -netoli ir t.t. Paprastai šios aplinkybės ir nusprendžia žodelio ne rašymą: kai jis su kitu žodžiu nesudaro vienos sąvokos (naujos neigiamos sąvokos), tai rašoma skyrium, o kai jis pakeičia buvusią žodžio reikšmę ir su juo sudaro naują neigiamą sąvoką reiškiantį žodį, tai rašoma drauge.

     Žodelio ne rašymas drauge ar skyrium daug priklauso nuo to, kurią kalbos dalį juo neigiame. Tik pirmiausia norime pakartoti ir pabrėžti, kad visuomet priešpriešiniuose sakiniuose žodelis ne su visų kalbos dalių žodžiais rašomas skyrium, nes tokiais atvejais naujos neigiamos sąvokos su jais nesudaro. Pvz.: Jis ne lietuvis, bet lenkas. Jis ne išmintingas, bet kvailas. Ne tinginiauti, bet dirbti čia atėjau. Jei ne laisvu noru eisi į kariuomenę, tai būsi priverstas eiti.

•    Visuotinis anglikonų sinodas priėmė rezoliuciją, kuria reiškia viltį, kad popiežiaus Jono Pauliaus II atsilankymas Anglijoje 1982 m. pasitarnaus anglikonų ir katalikų vienybei. Taip pat sinodas išreiškė padėką karalienei Elzbietai II už atsilankymą pas Šv. Tėvą. Sinodas kvietė anglikonus prisidėti prie paruošiamųjų darbų sutikti popiežių Joną Paulių II. Pareikštas pritarimas ir tarptautinės teologų komisijos darbams, siekiant vienybės.

•    Renė H. Gracida, II pasaulinio karo metu buvo skridimų inžinierius, dalyvavęs 32 kovos skridimuose virš Vokietijos, vėliau taip pasuko į religinį gyvenimą, kad tapo kunigu, o dabar yra PensacolosTallahassee vyskupas.

•    Europos vyskupų susirinkimas Austrijoje, Vienoje, liepos 1-5 d. savo svarstymų tema pasirinko vyskupų ganytojinę atsakomybę pasauliečių krikščioniškos veiklos atžvilgiu”.

•    Prancūzijoje įsikūrė Tikinčiųjų sąjunga, kuri siekia ugdyti brolišką visų religinių bendruomenių tikinčiųjų suartėjimą.

•    Vakarų Vokietijos vyriausybė padovanojo popiežiui Jonui Pauliui II žymiausių savo krašto meistrų pastatytus pučiamųjų vamzdžių didžiulius kilnojamuosius vargonus, kurie sveria 32 tonas. Jie beveik 4 metrų pločio ir 4 m aukščio. Turi dvi klaviatūras, 840 pučiamųjų vamzdžių. Veikia varomi elektra. Skirti Švč. Sakramento koplyčiai Šv. Petro bazilikoje.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Kazys Bradūnas. UŽEIGOJE PRIE VILNIAUS VIEŠKELIO. Eilėraščiai, laimėję Lietuvių Bendruomenės 1980 metų literatūros premiją. Viršelis O. Virkau. Išleido “Ateitis” 1981 m. 112 psl., kaina 6 dol. Galima užsisakyti pas platintojus arba tiesiog “Ateities” leidykloje: 16349 Addison, Southfield, Michigan 48075.

Tomas Venclova. LIETUVA PASAULYJE. Publicistika. Akademinės skautuos leidinys 1981 m. 292 psl., kaina 10 dol. Leidyklos adresas: 8913 S. Leavitt St., Chicago, Illinois 60620.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 25. Redaguoja Stefanija Stasienė, 18112 Windward Rd., Cleveland, Ohio 44119. Administratorius Juozas Plačas, 3206 W. 65th PI., Chicago, Ill. 60629. Metinė prenumerata — 4 dol., atskiras numeris 2 dol.

Arėjas Vitkauskas. PEGASUS ON STILTS. Savotiški eilėraščiai anglų kalba. 32 psl., kaina 1 dol.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

Po 7 dol. aukojo: E. Zenkevičienė, M. Valaitis, M. Tumienė.

Po 6 dol. aukojo: J. Ramonas, A. Kaspariūnas.

Po 5dol. aukojo: P. Razminas, A. Puzinienė, B. Kukalienė, O. Rugelienė, M. Bajoraitienė, K. Jasiukevičius.

Po 4dol. aukojo: Z. Sinkevičienė, J. Jusys, O. Martišauskienė, A. Baleišienė, K. Lietuvninkas, P. Žolynas, J. Kalainis, A. Šimkus, B. Sirbintaitė, M. Genčius, J. Zalagėnienė, P. Atkočiūnas, J. Jakševičienė, O. Romanas.

3 dol. aukojo I. Borgogni.

Po 2 dol. aukojo: A. Mauragis, M. Kapočienė, A. Bražėnas, J. Žvinakis, J. Kesgailienė, I. Kairienė, L. Murauskienė, P. Vilutis, A. Baleišienė, M. Kvedaras, B. Valavičienė, O. Alčiauskienė, V. Musonis, A. Stepaitis, O. Navickienė, A. Dragūnevičienė, B. Kliorė, C. Surdokas, V. Stankus, E. Šlekys, V. Sonda, P. Jurkštas, A. Rimkus, O. Šimaitienė, L. Vilūnienė, J. Vasiukevičius, G. Ažubalis, L. Vansauskienė, G. Sirutienė, P. Balčiūnas, M. Krasauskas, J. Pleinys, G. Dambras, P. Simanauskas, A. Adams, V. Vitkienė, P. Misevičius, S. Čepas, E. Juknevičienė, J. Spurgis, O. Siliūnienė, E. Repšienė, K. Trečiokas, O. Jesiūnas, kun. A. Gleveckas, O. Krasauskas, R. Ziogarys, J. Gustainis, M. Graužinytė, B. Tamošiūnienė, S. Ilginienė, kun. V. Karalevičius, S. Alšėnas, M. Vasienė, A. Kalnėnas, J. Gedrimienė, J. Paronis, J. Arštikys, S. Damašienė, E. Sinsinienė, M. Maskaliūnienė, kun. A. Bartkus, V. Mockienė, V. Sinkevičius, A. Garkūnas, A. Varneckienė, L. Senutienė, P. Norkus, J. Stankūnas, J. Guobužis, S. Grigaliūnienė, J. Alyta, V. Valaitis, A. Janušis, O. Nagelė, G. Indreika, Č. Masaitis, M. Tomiak, V. Sidabras, T. Šakienė, kun. J. Grabys, J. Žukas-Gliaudelis, R. Banionienė, A. Kašubienė, A. Žvirblis, L. Kerulis, R. Kriaučiūnienė, E. Josen, J. Leveris.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redaktoriaus pavaduotojas — Antanas Saulaitis, S.J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Nijolė Užubalienė, Gediminas Vakaris. Administratorė — Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telef. 737-8400. Nekalto Prasidėjimo Šv. Marijos Seserų spaustuvė, Putnam, CT 06260. Metinė prenumerata — 8 dol., atskiras numeris —80 centų.