religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXII, NO. 4

Šis numeris iliustruotas velykiniais margučiais. Juos numargino viena lietuvaitė, paskui nufotografavo ir pagamino velykinius atvirukus. Juos gavome iš Lietuvos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

     Tikrai prasminga Velykas švęsti pavasarį, kai žiemos gruodo sutraukta žemė atgyja, kai keliasi visa gamta, pasipuošusi linksmomis spalvomis, naujais žiedais. Visur triumfuoja gyvybė. Ir Velykų varpai skelbia atėjusį pavasarį, prašvitusį džiaugsmą, naują, jau niekad nesibaigsiančią gyvybę.

     Prašvitus pavasariui, tartum iš naujo atgyja ir žmogus. Pasikeičia jo būdas, išvaizda ir mintys. Pajudrėja sąnariai, pralinksmėja veidas, ateina noras džiaugtis ir gyventi. Jis norėtų tik gyventi ir niekad nemirti. Mirtis?.. Juk tai kažkoks nerealus sapnas... gal tik pesimistų pasaka? Argi galima mirti, argi galima apie mirtį galvoti, kai gyvenimu džiaugiasi iš naujo atgimusi gamta? Kam dar gimti, jeigu paskui reikėtų mirti? Juk ne mirčiai, bet gyvenimui gimstama.

     Tai pavasariškos mintys. Ir visai teisingos. Iš tikrųjų juk tik gyvenimui gimstama. Kai krito rudens lapai, atrodė, kad miršta gražioji vasaros gamta, miršta amžinai... Bet pralėkė trumpas akimirksnis — ir štai iš po tų nukritusių ir mirusių lapų kelia galvas jaunutės besišypsančios ir gyvenimu alsuojančios gėlės.

Skaityti daugiau: VELYKINĖS MINTYS

DALIA STANIŠKIENĖ   

("Laiškų lietuviams” konkurse II premiją  laimėjęs straipsnis)

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13).

Ne žemės derlumu, ne rūbų įvairumu, ne gamtos gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tauta, bet savo kalbos išlaikymu ir vartojimu.    (Kan. M. Daukša)

     Perskaičius šių metų "Laiškų lietuviams” konkurso temą—"Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą” — minty iškilo dvi pagrindinės sąvokos: komunikacija (šeimos vienybei) ir lietuvių kalba (lietuviškumui). Tai labai sutrumpintas ir suprastintas atsiliepimas į šias dvi atskiras temas, kurioms iš tiesų nėra vieno atsakymo, kurios slepia daug sunkumų, problemų, niuansų... Tačiau tarp šių dviejų temų randamas ir ryšys: šeimos lietuviškumas dažnu atveju padeda šeimą suvienyti; o vieninga šeima gali tuo pačiu padėti jos lietuviškumui. Bet būna ir atvirkščiai, kada viena sąvoka kitai kenkia. Tai būna tokiais atvejais, kada lietuvybės vertybė padedama aukščiau už patį žmogų... Jei vaikas šeimoj nelaimingas, jis gali nusisukti ir nuo lietuvybės; nevieninga lietuviška šeima gali atstumti vaiką ir nuo lietuviškumo.

     Rašytojas Eugene Kennedy teigia, kad subrendusio žmogaus pažymys nėra tai, kad jis jau pasiekė savo tikslą, bet tai, kad jis žino, kur jis keliauja ir kaip ten patekti. Tokio subrendimo reikia ir šeimoje, kuri nori išlaikyti vienybę ir lietuviškumą.

     Kiekvienas mūsų kasdien, kas valandą keičiamės. Ir todėl reikalinga nuolatos ieškoti būdų bei priemonių iškylančioms problemoms spręsti. Priėmus vienas kitą — vyrai žmonas, žmonos vyrus, tėvai vaikus, vaikai tėvus — kaip žmones, nuolat klystančius, puolančius, bandančius, nusiviliančius, bet vėl mėginančius pakilti, bus pagrindas statyti šeimos ir lietuvybės mūrą.

Skaityti daugiau: ATSAKYMŲ BEIEŠKANT

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Vienas skaitytojas, norėdamas pagilinti savo žinias, atsiuntė keletą religinių klausimų. Atrodo, kad jo spėjama, jog ir kitų galvose gali būti tų pačių neaiškumų, nes pageidauja viešo atsakymo šiame žurnale. Tad pirmiausia skaitytojams čia viena dalis klausimų nurašoma: 1) Ar Mozė yra istorinė asmenybė? Ką sako Egipto ir žydų to meto istorikai apie jo misiją ir asmenį? 2) Ar yra istorinių duomenų, kad Mozė gavo 10 Dievo įsakymų tiesiog iš Dievo, ar tai tik žydų surinkti įstatymai? 3) Ką sako istoriniai šaltiniai, kad pats Dievas kalbėjo Abraomui ir kitiems Izraelio Tėvams? 4) Ar pranašų pasisakymai apie Kristų yra istoriškai patikrinami? Ar jų buvimas istoriškas? 5) Ar Kristus yra istorinė asmenybė? Ką sako to meto Romos imperijos ir žydų istorikai apie jo buvimą? 6) Ar šv. Pauliaus liudijimas apie Kristų ir jo atsivertimas yra istoriškas? Ką sako apie tai žydų istorikai?

     Matome, kad visi klausimai jungiami vienos temos: ar bibliniai asmenys ir įvykiai tikrai buvo. Kitais žodžiais, norima žinoti apie jų istoriškumą. Toks noras tikrai sveikintinas, nesgi siekiama patirti tiesą, kuri yra ir žmogaus dvasios magnetas, ir paties Dievo esmė. Tačiau tuose klausimuose taip pat tartum aida įsiplakęs aliarmuojantis garsas: kad prie anų biblinių asmenų bei įvykių istoriškumo galima nuvykti tik sėdus į vieną vežimą — nuo jų nepriklausančių to meto liudininkų, kaip egiptiečių apie Mozę, Romos imperijos bei žydų istorikų apie Kristų ir pan. Aliarmą kelia ramiai sau priimama prielaida: jei gyvento meto pasauliečiai istorikai nieko apie biblinį asmenį ar įvykį nemini, tai į jį geriau žiūrėti kaip atsiradusią legendą, nes tokio iš tikrųjų greičiausiai nebuvo.

     Šitokiame galvojime, apie jį daugiau pamąsčius, išnyra ten nesąmoningai glūdintis noras nustatinėti Dievui elgesio taisykles. Norima, kad, veikdamas istorijoje, šoktų pagal mūsų smuiką, o jei taip nedaro, tai nepripažįstama paties veikimo. Noras, kaip sakyta, nesąmoningas, bet vis tiek savotiškai kaprizingas, o pats reikalas sukasi apie didžios svarbos dalyką — pačius tikėjimo pagrindus. Todėl nebus pro šalį čia kiek stabtelti ir jįj išsamiau pasiaiškinti.

Skaityti daugiau: DIEVO ŽINGSNIAI PER ISTORIJOS LAUKĄ

CHIARA LUBICH

     "Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais” (Mt5,9). Ar žinai, kas yra taikdariai, apie kuriuos kalba Jėzus? Tai nėra tie, kuriuos vadiname romiais. Tie romieji mėgsta ramybę, vengia ginčų ir iš prigimties yra taikūs, bet dažnai juose slypi troškimas nebūti trukdomais, nenori turėti visokių rūpesčių.

     Taip pat taikdariai nėra nė tie geri žmoneliai, kurie, pasitikėdami Dievu, nereaguoja, kai yra provokuojami ar įžeidžiami. Taikdariai yra tie, kurie taip myli taiką, kad nebijo įsikišti į kivirčus, norėdami kitus sutaikinti. Taikos nešėjas yra tas, kuris taiką turi savyje. Reikia būti taikdariu kiekvienu momentu, gyvenant taikoje su Dievu ir pasivedant Jo valiai. Taikdariai stengiasi užmegzti ryšius tarp žmonių, sumažindami įtampą, išjungdami šaltąjį karą, kuris kartais būna šeimose, darbe, mokykloje, sporte, tarp tautų ir panašiai. Gal ir tavo šeimoje bus atsitikimų, kad tėvas nekalba su dėde, nes kartą buvo susikivirčiję, arba tavo senutė nekalba su ponia, gyvenančia antrame aukšte, nes ji per daug baladojasi. Gal pažįsti kokį savo konkurentą darbe. Gal tu pešiesi su mokslo draugais ir savo vienmečiais, kurie drauge su tavimi sportuoja ir ne visada yra pavyzdingi. Jie neribotai trokšta pirmauti, kitą nugalėti ir ne visuomet vien tik dėl lenktyniavimo. Jei gyveni bendruomenėje, tai būsi pastebėjęs, kiek daug didelių ir mažų nemalonumų atsiranda. Televizija, laikraščiai, radijas tau kasdien sako, kad pasaulis yra milžiniška ligoninė, ir ištisos tautos dažnai yra dideli ligoniai, kuriems labai reikia taikdarių, kad pagydytų įtemptus santykius, kurie gresia karu, jei dar nekariaujama.

Skaityti daugiau: PALAIMINTI TAIKDARIAI

Eglė Juodvalkė

pirmasis gegužės sekmadienis
viduramžių baladė
smuikas, armonika

prie nuotakos
švente plevena išdrikusios mergaičių kasos
siauri šilkiniai kaspinai
margi sijonai
ir iš toli atsivežtos žemaičių skaros

skalija kurtai
sveikinasi nepažįstami
vestuvinės puotos svečiai
iš kvieslio saujų lyja
margaspalvėm popieriaus skiautelėm
ryžiais ir rožių žiedlapiais

                     aikštelėje
                     spektaklio režisierius
                     šokdina pilko miesto marionetes
                     ir moko vaikus
                     lygties kuri yra gyvenimas

mažuose kumščiuose susmulkinta diena
(dainos ir šokiai
piršlys kaukėtas
vainikai
burtininkas )
sugniaužtuose sudrėkusiuose pirštuose
viltis

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

VILIJA KERELYTĖ

     Koks intriguojantis žodis — laisvė! Žiūrint į tautą, kaip į vieną didelę visumą, laisvė yra suprantama, kaip tam tikras žmogiško gyvastingumo organizmas.

     Kiekvienas žmogus yra veikiamas savos egzistencijos. Ši egzistencija yra jo kilmė. Ji kūrėsi, veikiant gamtos jėgoms. Apmąsčius gali paaiškėti, kad tautos visuma ir jos gyvenimas yra pagrįsta pavienių jos žmonių pastangomis. Kaip kiekvienas žmogus gyvenimu gali naudotis išsilaisvinimui, tuo pačiu principu laisvinasi ir visa tauta. Kiekvieno žmogaus siekimas laisvintis yra pagrindinė sąlyga visai tautai darytis laisvai.

     Laisvė reiškia turėti tokias aplinkybes, kurios leidžia apsispręsti pačiam individui daryti tai, kas yra jo paties aptarta ir, svarbiausia, nuspręsta. Norint būti sau žmogum, reikia pajėgti tapti nepriklausomu. Turėti užsibrėžtą tikslą ir stengtis jo siekti yra nepaprastai svarbūs faktoriai. Labai svarbu neužmiršti, kad nereikia paisyti jokių kliūčių. Turint stiprų ryžtą ir nusistatymą, negalima būti vedžiojamam — reikia išmokti vesti.

     Gal kai kas gali pagalvoti, kad laisvė yra tik iliuzija, užmaskuota vilties marškomis, kurios neleidžia pamatyti realybės. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Ji išskiria žmogų iš kitų gyvųjų būtybių, visu savo buvimu priklausančių tik gamtai. Tad galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos santykis radikaliai keičiasi, einant nuo gamtos į laisvę. Grynai gamtinėse būtybėse esmė yra duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu savo buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve, kuria iš gamtos išsiveržiame į dvasinę būtį. Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Kitaip sakant, ne laisvi gimstame, bet privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet gyvenime šią galimybę kiekvienas realizuoja tiek, kiek jis iš tikrųjų tampa paties savęs versme, pats save sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Save pačius sukuriame, susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra, plačiąja to žodžio prasme, suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Bet kai atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti.

Skaityti daugiau: LAISVĖ —BRANGUS TURTAS

NIJOLĖ JANKUTĖ

     Vasario mėn. televizijoje teko matyti filmą "Pasirinkimas” ("The Choice”, CBS, Made for TV, channel 2), kuriame geros vaidybos, geros muzikos ir įtaigojančios režisūros pagalba žiūrovas įtikinėjamas, kad pasirinkimas žudyti negimusį yra pateisinamas.

     Filmo centre— patraukli, į ketvirtą dešimtį žengianti moteris, pasiturinčio vyro žmona ir dvidešimtmetės studentės motina. Patogūs namai užmiestyje, mylintis vyras, įdomus darbas. Tačiau, pasijutusi nėščia, ši moteris neatlaidžiai ieško priežasčių ir būdų savo negimusį kūdikį nužudyti. Priežastys, kurias aktorė gera vaidyba žiūrovui atidengia ir subtiliai jų svarbumu įtikinėja, yra: nenoras prarast mėgstamą darbą, susipykimas su vyru, vyro nesėkmė pakilt į aukštesnę poziciją tarnyboje, bendras nenoras turėti daugiau vaikų, vienišumo jausmas (tarnybinės nesėkmės išerzintas vyras nenori su ja kalbėtis). Šios priežastys moteriai atrodo visai pakankamos abortui pateisint. Be to, jos darbdavė ir draugė, praktikuojanti "modernišką moralę”, įtikinėja pasirinkimo galimybę ir moters teisę daryt su "savo kūnu”, ką nori. Šiame filme pasibaisėjimą sukelia raudonu siūlu nusidriekianti mintis, kad motinos įsčiose besivystanti gyvybė yra tik "audinio gabalas”, kuris "pašalinamas”, jei moteris nori, nes tai yra jos "savaime suprantama” teisė. Vyras, sužadėtinis ar tėvai neturi teisės kištis į šį moters "pasirinkimą”.

     Filmo eigoje negimęs kūdikis nevadinamas tuo vardu. Abortų klinikų "patarėjoms” jis tik "it”. Tuo įtikinama ir motina. Kada pažįstamas obstetrikas atsisako daryti abortą, pagrindinė veikėja yra sukrėsta jo "nesupratimu” šios padėties. O kada ji per apsirikimą aplanko antiabortų kliniką, kur "it” pavadinamas "baby” ir bandoma paaiškint, kad geriau kūdikį atiduot įsūnijimui, negu nužudyti, moteris supyksta, pasijunta vieniša, apleista, nesuprasta. Aktorės vaidyba gera. Laimima nekritiško žiūrovo simpatijos.

     Tačiau tokia žmogiškojo jausmo perversija parodyta, kaip natūrali nėščios moters reakcija, gąsdina.

Skaityti daugiau: PASIRINKIMAS

DR. L. BRAZDEIKIENĖ

     Šito jausmo nupasakoti neįmanoma, jį reikia išgyventi pačiam. Bet kaip tai pasiekti, jeigu jaunystė seniai su gervėmis išskrido, užleisdama vietą įvairiausioms negalioms, jei kasdienybė tau pažeria šimtus smulkių ar stambesnių nemalonumų? Iš tiesy, tų nemalonumų apstu visur: ir autobuse, ir parduotuvėj, ir darbe, o kur dar namai su vaikų sujauktais kambariais ar kamuoliu iškultu kaimynų langu? Šitos aibės smulkmenų mus taip apraizgo ir prispaudžia prie žemės kaip Guliverą nykštukai smulkiais siūleliais. Tik pabandyk pakelti galvą — aštrių adatėlių spiečius — tiesiai į tave. Tai kaip džiaugsies, kaip būsi laiminga? Štai tuo ir pateisinam savo blogas nuotaikas, nepasitenkinimą ir amžiną niurzgėjimą, kuris mandagiai vadinamas pesimizmu.

     Argi iš tikrųjų nieko pakeisti negalima? Jeigu sąlygos nepriklauso nuo mūsų, tai gal galima kitaip reaguoti į jas? Gal džiaugsmas nėra savaiminė gyvenimo dovana ir mes patys galima būti savo džiaugsmo kalviais? Gal ir džiaugtis reikia išmokti?

     Pažvelkim į sveikstančio sunkaus ligonio veidą, žmogaus, kuris buvo praradęs viltį pakilti iš patalo, o vėliau pajuto, kad gyvens! Kaip jis džiaugiasi tarsi vaikas kiekviena smulkmena: ir sesutės ištartu geru žodžiu, ką tik paklota lova, ir net tuo, kad šis dūris adata nebuvo toks skaudus kaip kiti. Žiūri į tą ligos nuniokiotą žmogų ir pirmiausiai matai jo akis, švytinčias, besidžiaugančias gyvenimu, laimingas, ir vis dažniau pagalvoji, jog ir sveiksta jis gal tik dėl to, kad giliai viduje jame dar nebuvo užgesusi paskutinė džiaugsmo kibirkštėlė. Kas žino, gal ji vienintelė ir palaikė gyvybę, kai visa kita buvo prieš ją?

Skaityti daugiau: AR MOKAME DŽIAUGTIS?

Šis numeris iliustruotas velykiniais margučiais. Juos numargino viena lietuvaitė, paskui nufotografavo ir pagamino velykinius atvirukus. Juos gavome iš Lietuvos. 

Skaityti daugiau: Velykiniai margučiai

JONAS MIŠKINIS

     Čiurlionis mirė 1911 m. kovo 28 d. Pustelninko sanatorijoje prie Varšuvos, palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

     Čiurlioniui teko laimė augti vienoje gražiausiųjų Dzūkijos vietų, Dainavos šalyje. Jautrią iš prigimties jo sielą komponavo paslaptingas girios ošimas, rami senojo Nemuno tėkmė, didingos panoramos, atsiveriančios nuo kalvų ir piliakalnių. Vaikystėje matyti vaizdai išliko jo sieloje visam gyvenimui. Vėliau visas dvasioje sukauptas turtas sąmoningoje dailininko veikloje buvo perkeltas į paveikslus. Su amžiumi ir patirtimi M.K. Čiurlionio minties žvilgsnis apėmė vis didesnes ir platesnes pasaulio ir net kosmoso erdves. Atrodo, kad į šias begalybes dailininko žiūrėta nuo Dainavos krašto kalvų. Jo vizijose daug yra realių Nemuno pakrančių vaizdų.

     Tačiau visa paslaptis, kad jie labai savitai regimi ir komponuojami, pilni žmogaus sielos gelmių trykštančios galios. Tai sudvasinta, o galbūt netgi sudievinta gamta.

     Pavyzdžiui, 1907 metais M.K. Čiurlionis nutapė triptiką "Vasara”. Jame švelniomis pastelinėmis spalvomis apšviestas gamtovaizdis, liekni, kažkur aukštai aukštai debesyse tirpstantys pušelių kamienai, vaiskus ir platus debesėlių ižas... Maža pirkelė — viena saulės nutviekstam peizaže. Žmogus, stebėdamas paveikslą, nejučiomis persikelia į laukus, į ramią rugpjūčio vasarą, į tolimą savo vaikystę. Paveikslo šviesa, tartum nuostabus balzamas, gaivina apsnūdusią sielą, žadina troškimus...

     Štai kodėl M.K. Čiurlionio kūryba tokia pasakiška, tokia nuostabi, burtų pilna, nes joje išreikštas tikrasis lietuvių dvasios atspindys.

Skaityti daugiau: 70 METŲ NUO MIKALOJAUS K. ČIURLIONIO MIRTIES

 (Atviras laiškas rašto žinovams, kunigams, vienuoliams, mano draugams)

Vytautus Kasniūnas

     Rašydama jums šį laišką, laukiu atsakymo. Rašykite visi, kas tik perskaitys šį mano laišką. Užtarkite, smerkite, girkite, peikite, bet man yra reikalingas gyvas jūsų žodis. Laukiu.

     Aš buvau septintoje gimnazijos klasėje, kai rusai vykdė pirmąjį žmonių vežimą į Sibirą. Tą siaubingąją naktį nakvojau draugės namuose ir, išvežant mano šeimą, tėvą, motiną, brolį ir senelę, aš likau. Grįžusi namo, radau bešeimininkaujančius raudonarmiečius. Greitai dingo iš akių kareiviai, ir aš likau viena su karininku. Per metus buvau išmokusi tiek rusiškai, kad galėjau susikalbėti. Jis pasiūlė, kad gali išvaduoti tėvus. Aš iš džiaugsmo apsikabinau ir pabučiavau savo "didvyrį”. Jis atsinešė degtinės. Ragino gerti, o aš nekantravau, kada galėsime eiti gelbėti šeimos. Jis gėrė, o aš tik vilgiau lūpas. Aš nerimavau, o jis delsė. Atsiviliojo į svečių kambarį. Atsisėdo šalia manęs, davė laisvę savo rankoms. Aš išsisukau. Jis nusivilko švarką. Prasidėjo pasiūlymai, derybos. Buvau kieto nusistatymo ir šaukiau "ne”. Siūliau po to, kai tėvai grįš namo. Jis supykęs išsitraukė ginklą. Aš nusišypsojau, nes tą sekundę man atrodė, kad mirtis — išganymas, ir mane apėmė labai malonus jausmas. Staiga nusisukusi į sieną ir laukdama šūvio, pamačiau kabančią šeimos didžiulę nuotrauką. Tėvas šypsojosi pro ūselius, o mama rimtai žiūrėjo. Susiduria su ja mudviejų žvilgsniai, ir aš staiga atidedu saldžios mirties mintį. Gelbėti, gelbėti juos bet kuria kaina — tikinu save. Žiūriu į brolį, ir vėl dingt mintis, jog jis nebijotų mirti, jei galėtų mane išgelbėti. Ir atsisukusi aš prašau budelio, kad jis nušautų mane vėliau, o kad dabar išgelbėtų mano šeimą. Aš kartoju tuos žodžius ir, rodos, nesakau, bet rėkte rėkiu. Po minutės aš buvau jo glėbyje ir svaigstančioje galvoje, kankinama nuodėmės, kartu džiaugiausi išgelbėjusi tėvus.

     Stotyje radome ešalonus, pilnus žmonių Žmonės verkė, šaukė, meldėsi. Suradome ir vagoną, kur buvo tėvai. Bet mano "gelbėtojas” dingo. Enkavedistai mus vijo šalin, ir girdėjau tėvo balsą, šaukiant, kad saugočiaus. Traukinys pajudėjo, nuo dejonių drebėjo oras.

Skaityti daugiau: Šeima bažnytinių įstatymų sūkuryje

N. Elijošaitienė

     Kieme riksmas. Prieinu prie lango — ir vėl kaimynų Sauliukas muša gerokai už save mažesnę sesutę. Ši spardo jo blauzdas ir klykia. Išbėgusi motina pripuola prie vaikų ir, atitraukusi mergaitę, pradeda talžyti sūnų. Mažoji šokinėja aplink ir džiūgauja, o berniukas ima kūkčioti.

     —    Ko dabar verki? — šaukia motina. — Pirštu paliečiau, jau į dūdas. Ritutei neskaudėjo, kai ją mušei?

     —    O kam ji man liežuvį rodė... — gūk-čioja vaikas.

     Motina pasižiūri į mergaitę.

     —    O kam jis iš manęs obuolį norėjo atimti?

     —    Melage tu! Argi aš atimti norėjau? Tik atsikąsti prašiau, o ta šykštuolė kąsnelio pagailėjo.

     Motina vėl pyksta.

     —    Begėdi tu nematytas! Argi gražu iš mažo vaiko obuolio kaulyti?

     Mergaitė broliui vėl parodo liežuvį. O Saulius, net negalvodamas, kas už tai bus, trenkia jai žemiau juosmens.

     Riksmas, nors ausis užsikimšk. Bliauna mergaitė, sriūbaudamas verkia Saulius, bet visus perrėkia motina.

     —    Galvažudy tu, begėdi! Baigsis mano kantrybė...

Skaityti daugiau: Kodėl vaikai nesutaria?

Daktaras

     Jau yra pakankamai aiškiai mokslo įrodyta, kad rūkymas yra bjaurus įprotis, kuriuo žmogus kenkia ne tik sau, bet ir kitiems. Nebus per daug perdėta, jeigu pasakysime, kad tai yra lėtas savęs ir kitų žudymas.

     Tabako dūmuose yra daugybė medžiagų, kurios, pakliuvusios į žmogaus organizmą, gali sukelti įvairius organu sutrikimus. Pagrindinė žmogui žalinga medžiaga — nikotinas, kurio džiovintuose tabako lapuose yra apie o,5-0,6%, o cigaretėse ir pypkės tabake iki 3%. Labai mažos nikotino dozės dirgina gyvybinius smegenų centrus, o didesnės net paraližuoja. Neįpratęs rūkyti nuo 40-100 miligramų nikotino gali net mirti. Užpylus 2-3 cigaretes vandeniu ir palaikius, o vėliau tą vandenį išgėrus, galima nusinuodyti.

     Organizmui kenkia ne tik nikotinas, bet ir kitos tabako sudėtinės dalys, kurių jau yra surasta apie 1000. Iš jų, be nikotino, pavojingiausi yra jam giminingi alkaloidai: nikotininas, noloteinas, nikotelinas, nikoteinas, taip pat benzopirenas, anglies viendeginis (smalkės), angliarūkštė, smalingos medžiagos ir kt. Tomis žalingomis medžiagomis nuodijasi ne tik patys rūkantieji, bet jie priverčia nuodytis ir tuos, kurie su rūkančiais būna kartu. Pavyzdžiui, ištyrus restoranuose prirūkytą orą, rasta, kad šimte kubinių metrų šio oro būna iki 14,4 miligramų benzopireno, kai tuo tarpu lauke vidutiniškai jo būna tik apie 0,28-0,46 mg. Vadinasi, restoranų ore jo būna 31-51 karto daugiau negu lauko ore! Kadangi benzopirenas ir kitos pavojingos dūmuose esančios medžiagos, kaip arsenas, chromas, nikelis ir smalingos medžiagos, nuolat pakliūdamos į organizmą, gali sukelti plaučių vėžį, tai dažnas alsavimas tiek restoranų, tiek ir kitų patalpų dūmais prisotintu oru, yra taip pat kenksmingas.

Skaityti daugiau: Žudikai ir kenkėjai, kurių niekas nebaudžia

t. alga

     Bronys Raila plačiajai išeivijos lietuvių visuomenei yra bene geriausiai žinomas publicistas ir literatūros kritikas-eseistas, okupuotos Lietuvos ir čionykščio politinio bei kultūrinio gyvenimo kronikininkas ir vertintojas. Jo raštų devyni stambūs tomai, išleisti per pastaruosius du dešimtmečius, rodo jo pastovų ir nenutrūkstantį dėmesį viskam, kas formuoja šiandieninį mūsų dvasinį veidą. Pernai išleista dešimtoji knyga "Vaivos rykštė”, apimanti, kaip jos antrinis pavadinimas sako, "šimtą prakalbų į Lietuvą”, autoriaus gyvu žodžiu perduotų per

     Laisvės radiją (Radio Liberty) 1975--1979 metų laikotarpy. Kai kuriuos skaitytojus nuraminant ar jų negąsdinant, būtų galima knygoje sudėtus gabalus gal tiksliau pavadinti "prakalbėlėmis”, anaiptol ne bandant jas sumenkinti, bet dėl jų 5-6 minučių ilgio (nustatyto užsakovų), kuris knygoje vietomis praplėstas įžangėlėmis ir užsklandiniais paaiškinimais.

     Prakalbų tikslas buvo gimtojo krašto klausytojams nušviesti "sovietinius užmojus, drastiškai klastoti Lietuvos politinę praeitį” ir "kritiškai įvertinti kitus tos rūšies nuotykius dabartyje”, atitaisant pramanas, iškraipymus ir pagyras.

     Nėra abejonės, kad šitokie atitaisymai yra būtinai reikalingi. "Jei ne vyresniajai kartai, tai lietuviškam jaunimui, iš kurio griškevičiai dabar taip įtūžusiai mėgina išplėšti tautos kelių sąmonę, praeities atminimą, tautinio atgimimo ir nepriklausomybės atstatytojų įvertinimą, herojų meilę ir laisvės lūkestį” (36 p.).

Skaityti daugiau: Dešimtoji B. Railos knyga

Paruošė VYTAS BUTVILA

ŽVILGSNIS Į TĖVYNĘ

     Ir dienos kelyje, ir nakties sapnuose mes matome savo gražiąją tėvynę Lietuvą. Ji mums dvasinių turtų brangiausias aruodas. Jos žemė, lyg deimantais išklota, kur purvas virsta juodu brangakmeniu, o dulkės žėri auksu. Dabar ji pavergta, kankinama, ašarose paskendusi. Ji gyva skausmuose, kūrybinga tamsoje, karšta tikėjimu ir viltimi.

     Kai tėvynėje rieda raudoni tankai, gabendami rusinimo ginklus, lietuvio genijus kovoja, ieškodamas laisvės spindulių, kalėjimų grasinimus ir vergų stovyklas atidėdamas rytojui, jis dvigubai ar trigubai atidirba šiai dienai.

     Ant rašomojo stalo krūva laikraščių, žurnalų, gautų iš Lietuvos. Gali verkti, gali juoktis ir tik trupinėliais pasidžiaugti, kurių tiek maža. Šalia partinės spaudos atsirado ir pogrindžio spauda, kuri atidengia tikrąjį Lietuvos gyvenimo vaizdą. Šalia rusų, komunistų, išdavikų kitą didelę Lietuvos dalį sudaro taurūs lietuviai, kurie, kaip rašytojų suvažiavime 1946 m. spalio 1-2 d. Vilniuje pareiškė mūsų žymusis rašytojas V. Mykolaitis-Putinas: "Kaip jūs kovojate už savo idėjas, taip aš galiu kovoti. Kaip jūs sėdėjote kalėjimuose, taip ir aš galiu sėdėti” (pogrindžio žurnalas "Alma Mater”, nr. 4).

     "Aš — revoliucijos dalyvis, aš — komunistas”, šaukia poetas Antanas Jonynas, bučiuodamas raudonąją vėliavą ir didžiuodamasis Lenino ordinais, o ten slėptuvėse tarška rašomosios mašinėlės, skleisdamos laisvės žodį.

     ''Mes, komunistai, gerbiame islamą, kaip ir kitas religijas, ir jas išpažįstančių žmonių religinius įsitikinimus”, sakė komunistų partijos 26-tame suvažiavime draugas L. Brežnevas, o tuo pačiu metu Lietuvoje teisė ir kaltino žmones už tikėjimą ir bažnyčių lankymą.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KALBOS KULTŪRA

     Rūpinantis kalbos dalykais, dabar vis labiau ir labiau įsigali terminas "kalbos kultūra”. Lietuvoje jau nuo 1961 m. eina neperiodinis leidinėlis "Kalbos kultūra”, kuriame rašoma apie taisyklingą lietuvių kalbos vartojimą ir kovojama su visokiomis į mūsų kalbą besibraunančiomis svetimybėmis.

     Žodis "kultūra” gali būti įvairiai aptariamas ir vartojamas įvairiomis prasmėmis. Mūsų reikalui tinkamiausias šio žodžio aptarimas galėtų būti toks: tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors srityje. Pvz. kalbos kultūra, daininko balso kultūra ir pan. (žr. žodį "kultūra” Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, Vilnius, 1972).

     Kalbos kultūrai priklauso taisyklingas rašymas, tarimas, kirčiavimas, svetimybių ir visokių nevartotinų žodžių bei posakių vengimas. Apie tai šiame kalbos skyriuje ir rašoma. Mažiausiai esame rašę apie kirčiavimą dėl to, kad spaustuvė neturi reikiamų kirčio ženklų. Žinoma, ir neturint tų ženklų, galima šiaip taip išsiversti, paaiškinant, kur ir koks kirtis turi būti dedamas. Duosime keletą pavyzdžių, pakalbėdami apie kai kuriuos daugelio netaisyklingai kirčiuojamus žodžius.

     Ketvirtis. Tai yra II-osios kirčiuotės daiktavardis, kirčiuojamas taip, kaip kirtis — riestinis priegaidės ženklas ant r. Daugelis šį žodį (ketvirtis) kirčiuoja netaisyklingai, dėdami riestinį priegaidės ženklą ant e, t.y. kirčiuodami pirmąjį skiemenį.

Skaityti daugiau: Kalba

•    Sovietų Sąjungos ateistų vadovaujami kalėjimų fabrikai, panaudodami vergų darbo jėgą, pelno sumetimais pradėjo plėsti gamybą eksportui religinių dalykų: kalėdinių kortelių, mažų betliejų, šventų statulėlių. Tai ypač gaminama Turkestano Alma-Ata koncentracijos lageryje eksportui į Didžiąją Britaniją.

•    Kanados lietuvių kunigų vienybės pirmininku yra išrinktas pranciškonas kun. Augustinas Simanavičius, Toronto Prisikėlimo parapijos klebonas, sekretorium kun. Jonas Staškus, Lietuvos Kankinių parapijos klebonas, iždininku kun. Pranas Gaida, “Tėviškės žiburių” redaktorius.

•    Europos katalikų vyskupų nutarimu, bendras ekumeninis krikščionių suvažiavimas bus šaukiamas ateinantį rudeni. Jąme dalyvaus katalikų, anglikonų, stačiatikių, protestantų atstovai.

•    Vatikano meno ekspertai restauruoja Mikelandželio paveikslus: “Sutvėrimas” ir “Paskutinis teismas” (Sikstinėje koplyčioje).

•    Solistas Luciano Pavarotti dainavo Niujorke, Metropolitan operos rūmuose, koncerte, kuris buvo suruoštas sušelpti neišgydomu vėžiu sergantį jo draugą kun. Vincentą Pulicano.

•    Apie pusė Lenkijos komunistų partijos narių, o jų yra apie 3 milijonai, yra katalikai ir slaptai atlieka religines apeigas.

•    Ekvadoro prezidentas Jaime Roldos ir užsienio reikalų ministras Alfonso Barrera pareiškė, kad juos paveikė popiežiaus Jono Pauliaus II skatinimas ieškoti taikos su Peru valstybe ir nutraukti karo veiksmus, kurie buvo prasidėję sausio 28 d.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

     Pirmoji metinė šventė buvo suruošta 1960 metais, švenčiant "Laiškų lietuviams” dešimtmetį. Tada buvo įteiktos premijos ir pirmojo konkurso laimėtojams. Po to kasmet skelbėme konkursus ir turėjome metines šventes, per kurias įteikdavome konkursų laimėtojams premijas. Taip pat paprastai būdavo meninė programa ir vaišės. Šiais metais jau dvidešimt antrą kartą buvo metinė šventė balandžio mėn. 4 d., šeštadienį, 7 val. vak. Jaunimo Centro kavinėje. Meninę programą atliko jaunimas: estradinė dainininkė Linda Ruzgaitė ir II kaimo aktoriai.

     Šių metų konkurso tema buvo: "Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą”. Konkurso premijų mecenatai: I — J. K. Vembrė, II — Jonas Veselka, III — J. J. Vizgirda, IV — Stefanija Rudokienė.

     Premijų laimėtojai: I (150 dol.) — Gražina Kriaučiūnienė, II (100 dol.) — Dalia Staniškienė, III (75 dol.) — Kostas Paulius, IV (50 dol.) — Regina Šilgalienė.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 44. Šis numeris skirtas Nijolei Sadūnaitei. Leidžia Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

AUŠROS VARTŲ TUNTAS 1949-1979. Čikagos lietuvių skaučių “Aušros Vartų” tunto sukaktuvinis leidinys. Redagavo v.s. Alė Namikienė. Dailininkė — ps. fil. Jūratė Eidukaitė-Okura. 132 psl., daug iliustracijų, kaina 5 dol. Leidinį galima gauti pas Aureliją Vaičiulienę, 6535 S. Campbell, Chicago, Illinois 60629.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas