Vol. XVII Nr. 5 GEGUŽIS/ 1966 /MAY
K. Trimakas, S. J. MEILĖ IR LYTIS — KURLINK 180
R. Kriaučiūnas APIE JAUNIMO PASIMETIMĄ 182
A. Liulevičius APKLAUSINĖJUS ŽINDUOLIUS 185
A. Liulevičius REKLAMOS PARDUODA SAPNUS 186
R. Šliažas ŽAISM. BERNIUKŲ MIRAŽAS 187
K. Trimakas, S. J. TOLIAU IEŠKANT “KODĖL” 191
J. Vaišnys, S. J. LABIAUSIAI NESUPRASTA AUKLĖJIMO SRITIS 194
A. Kezys, S. J. VYTAS VALAITIS 196
A. Grauslys MEILEI GIMSTANT 208
A. Rūta “DELFINO ŽENKLE” (rec.) 212
G. Ivaškienė APIE PAUKŠTYTES... 214
G. Ivaškienė VAIKUS AUKLĖJANT 215
A .Gylytė JAUNIMO GYVA ATSAKOMYBĖ 216
S. Semėnienė ir D. Koklytė-Lukienė EKRANO MIRGESY 218
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.
Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė
Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.
Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Prenumerata metams — 4 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
VISI KELIAI ne tik iš kažkur ateina, bet ir kažkur veda, nors kartais ir nesimato, kurlink tįsta jų vingiai.
(Foto Vyto Valaičio)
■ Jaunimo Kongresui artėjant
Po visos eilės spaudoj pasirodžiusių (daugiausia — vyresniųjų) pasisakymų Jaunimo Kongreso reikalu, po finansinio vajaus atsišaukimų lietuvių laikraščių puslapiuose pasirodė jau senokai laukta Jaunimo Kongreso programa ir sąrašai atvyksiančiųjų į Kongresą iš tolimųjų užjūrio kraštų. Tai ženklai, rodantys, kad Jaunimo Kongresas žingsnis po žingsnio artėja.
Tarp daugelio šį Kongresą vertinančių balsų pasigirsta viena kita jį nuvertinanti nuomonė: kai kas suabejoja tokia masinio suvažiavimo verte, būk tai tik į jį suvažiuojama, apie jį ir jame daug pakalbama, o po jo taip ir nejaučiama jokios didesnės permainos.
Nors suvažiavimas tikrai bus masinio pobūdžio, tačiau iš akademinės programos dalies matyti, kad Kongreso rengėjai pasitiki dalyvių pakankamu subrendimu: nors paskaitų, simpoziumų ir diskusijų temos yra gan įprastinės, tačiau jos yra svarios ir jaunimui reikalingos, nušviečiančios lietuvių tautos padėtį ir paties jaunimo uždavinius dabarty.
Kaip ir tikėtasi. Kongreso programoje labiausiai pabrėžiamas tautinis aspektas. Visgi nepamirštos ir kitos sritys: religinė, kultūrinė ir sportinė-pramoginė. Jaunimas juk ir turi bręsti pilnutiniais žmonėmis; tik tada jie geriausiai atliks ir savo tautinius uždavinius.
Antra vertus, tikimasi, kad susibūręs jaunimas ne vien pasidžiaugs pramogine programos dalimi, bet prasiturtins idėjomis ir idealais.
Tik plataus ir gilaus pobūdžio suvažiavimasgali atsiekti tai, ko negali niekas kitas: plačiu masiniu būdu uždegti daugelį. Čia ir glūdi Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso svarba: uždegti jaunimą tautine ištikimybe ir pilnutinio žmogiško gyvenimo prasmingumu.
Algirdas Trinkūnas. JAUNIMAS 1965, Nr. 3.
VISAIS LAIKAIS meilė ir lytis žmogui teikė daug egzaltacijos, bet taip pat— jam jas iškreipus — gal nė kiek nemažiau vargo. Tos galios, rodos, visada veikė kaip ugnis — žmogų, jo jausmus šildydamos, kaitindamos, bet kartu, kai nekontroliuojamos, degindamos iki nebepakeliamo skausmo. Daug egzaltacijos, bet ir daug vargo jos tebeteikia ir šiandien — šaindien gal dar daugiau, nes dabar labiau negu bet kada į jas žmogus yra sudėjęs didelę savo laimės dalį, o kartais net visą likimą.
Po karalienės Viktorijos laikais paplitusio puritonizmo mestasi į kitą kraštutinumą: išpopuliarintų Freudo idėjų, reklamų ir bendrai atsipalaidavusios visuomenės įtakoje lytis tapo vis daugiau išvilkta į viešumą— be gėdos, bet ir be pagarbos; nustojusi varžtų, bet ir neatgaunanti laisvės. Atsirado naują "lyties revoliuciją" skelbiančiųjų "pranašų"; tik daugeliu atžvilgiu tos revoliucijos idėjos dvelkė jau nuo amžių senu Adomo ir Ievos vaikų aistringumu.
Visgi neneigtina, kad yra teisu persvarstyti požiūrį į lytį. Anksčiau Vakarų pasaulį buvo apėmęs manicheizmo slogutis, kūną sutapatinąs su blogio versme, o lytį su nuodėme. Labai apgailėtina, kad tos mintys buvo skleidžiamos net krikščionybės vardu, nors iš tikro pačioj krikščionybėj tam pagrindo nebuvo. Krikščioniškoji mintis baigė tuo slogučiu atsikratyti (pvz. žr. Vatikano II Suvažiavimo pastoracinės konstitucijos "Bažnyčia Moderniajame Pasaulyje" mintis apie lytį ir šeimą; "L. L.", kovas, 111 psl.), nors jo pasėkų dar negalima taip greitai panaikinti.
Šiuo metu Vakarų pasaulio kraštų (tuo pačiu ir juose gyvenančiųjų lietuvių) plačiąją visuomenę,o ypač jaunimą, veikia dezorientuojanti įtaka, kurios priežastis (bent JAV) išskaičiuoja sociologas E. Burgess savo knygoje "Sexual Behavior in American Society" 26-27 psl.: 1) įvairios skirtingų kultūrų grupės turi skirtingą, o kartais net priešingą pažiūrą į lytį, 2) pereinama iš puritoniškos laikysenos į atviresnį lyties priėmimą ir 3) masinių komunikacijų priemonės lyties temas traktuoja palaidžiau. Dėl šių priežasčių visuomenė, o ypač jaunimas, dezorientuojasi ir lengviau pasimeta.
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Kalbėdami apie jaunimą, galvoje turime gimnazistų amžių. Nors toks apribojimas yra dirbtinis, tačiau reikalingas, kad nepaklydus į lankas. Lytiniais santykiais laikysime tik tokius, kurie yra biologiškai normalūs tarp skirtingos lyties asmenų, taip kad iš šios kategorijos išjungsime tuos santykius, kurie Vakarų kultūroje įeitų į psichinių nukrypimų sritį. Lytiniu pasimetimu laikysime tokį tarplytinį elgesį, kuris kasdieninėje kalboje aptariamas kaip nedoras ar nemoralus, t. y. kertasi su nustatytomis moralės normomis.
DAVINIAI
Lytinis elgesys yra viena iš didelių problemų ne tik jaunuoliui, bet taip pat jo tėvams, mokytojams ir visiems kitiems, besirūpinantiems jo gerove. Kiekvienas jaunuolis išgyvena lytinį brendimą, kuris, nors laipsniškas, ypač paspartėja apie dvyliktuosius metus pas mergaites ir apie keturioliktuosius metus pas vaikinus. Yra davinių, rodančių, kad pas vaikinus lytinė veikla daugiausia pasireiškia apie aštuonioliktuosius metus, kai tuo tarpu pas moteris tik persiritus trisdešimtuosius. Kadangi ši pastaba tinka ir vedusiems, tuo galima bent dalinai išaiškinti, kodėl merginos paprastai yra laikomos doresnėmis.
Kad jaunimo dorovė yra žemame lygyje arba kad doroviniai principai neatsveria lytinio instinkto ir kitų įtakų svarbos, galime spręsti iš sekančių reiškinių. Įvairios studijos parodo, kad lytiškai aktyvių vaikinų lytinio pasireiškimo vidurkis yra apie tris kartus į savaitę. Santykiai su priešingos lyties asmenimis sudaro didžiausią tų pasireiškimų dalį. Merginų lytinio pasireiškimo vidurkis yra tik penktadalis to, kas minėta apie vaikinus. Kiti daviniai rodo, kad iš gimnazijas ką tik baigusių, bet dar nevedusių ar netekėjusių, nuo 45% iki 60% yra turėję lytinius santykius.
Neturime žinių, kaip mūsų lietuviškasis jaunimas prilygtų vietiniams (pvz. amerikiečiams), tačiau atsitiktinė informacija sako, kad nebe visi, kurie dar apie rūteles ir nekaltus dobilėlius dainuoja, tokie tebėra. Visgi norėtume tikėti, kad mūsų jaunimo dorovė yra aukštesniame lygyje, negu amerikiečių vidurkio.
Kaip ten bebūtų, statistika aiškiai rodo, kad lytiniai santykiavimai tarp jaunuolių dažnėja. Tiesa, statistiniai daviniai yra nebūtinai tikslūs, nes juk nevisada žmonės tiesą sako, nors pats melavimas nebūtinai reiškia paneigimą. Kai kurie jaunuoliai sufabrikuoja nebūtas istorijas apie savo lytinį gyvenimą vien tik kitus užimponuoti.
PRIEŽASTYS
Pažvelkime į keletą priežasčių, paveikiančių jaunimo tarplytinius santykius. Čia pat reikia pastebėti, kad būtų netikslu suplakti priežastis su pateisinimu, kaip neretai pasitaiko net profesinėje literatūroje.
Nors patarlė ir sako, kad blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia, bet prabėgomis pirma norėtume "kaltinamąjį'' pirštą kreipti į kai kurias socialinių mokslų išraiškas.
Algirdas Trinkūnas.JAUNIMAS 1965, Nr. 1 (detalė)
Kinsey pranešimas
ARŪNAS LIULEVIČIUS
Prieš keliolika metų amerikietis zoologas Alfredas C. Kinsey su keliais bendradarbiais išleido dvi knygas: Sexual Behavior in the Human Male (1948) ir Sexual Behavior in the Human Female (1953). Knygose atspausdinti apklausinėjimų duomenys bei išvados rado plataus atgarsio mokslinėj ir populiarioj spaudoj; dar ir šiandien jie neretai naudojami lytinį gyvenimą pailiustruoti ar charakterizuoti.
Kadangi ir lietuvių išeiviams, bent JAV-ėse, tenka apie šiuos "Kinsey pranešimus" nugirsti ar paskaityti, yra pravartu šiame rašinyje bent trumpai apie juos čia užsiminti, atsakant į du klausimus: 1) kas juose sakoma; 2) kaip juose surinktus duomenis vertinti.
DUOMENYS
Savo pranešimuose Kinsey stengėsi pateikti ir interpretuoti surinktą statistiką apie vyro ir moters lytinius pergyvenimus. Studijos rėmėsi 5300 vyrų ir 5940 moterų apklausinėjimu.
Pagal šią studiją, JAV vyrai savo lytinio aktyvumo viršūnę pasiekia tarp 16 ir 18 metų; tuo tarpu moterys — tarp 25 ir 35 metų.
Randama, kad žemesnio visuomeninio lygio vyrai su moterimis lytiškai santykiauja anksčiau ir dažniau, negu aukštesniųjų sluoksnių; svetimoterystės žemesnio sluoksnio žmonių tarpe sumažėja su amžiumi; gi aukštesniuose — padažnėja.
Išsilavinimo lygis turi nemaža reikšmės: 86% asmenų, turėjusių vien pradžios mokyklos išsilavinimą, ir 54% kolegiją baigusiųjų turėjo lytinius santykius jau prieš vedybas.
Iš apklausinėtų moterų pusė pasisakė turėjusios lytinius santykius prieš vedybas, iš kurių 46% — tik su vyru, kurį vėliau vedė.
ARŪNAS LIULEVIČIUS
Ant stalo guli krūva žurnalų. Reklama. Rausvos lūpos šoka iš puslapio. Jos kviečia tave skristi į Graikiją. Pilietis su kariška berete kietai žvelgia į tave iš kito puslapio. Būk vyras! Drąsiai naudok naują kvepiantį odekoloną. Drėgnom lūpom mergaitė siūlo pirkti elektroninę skaičiavimo mašiną — "Nuostabiai gražiai sugebanti". Ant sekančio puslapio: spalvotos televizijos ekranas, kuriame didelėmis akimis blondinė siūlo prakąstą obuolį. Uždraustas vaisius... Automobilis — raudonas, aistringas — prie arklių lenktynių stadijono. Jį dekoruoja dvi mergytės. Sekančiam puslapy balti dantys ir raudonos lūpos kviečia ragauti kanadišką degtinę; už dviejų puslapių — vyną; už šešių — alų. Paskutinis viršelio puslapis — baltos rankos laiko vairą, spaudžia mašinos mygtukus.
* * *
Lytinio intereso panaudojimas reklamoje taip paplitęs, kad suaugęs jau nepastebi, kad romantika naudojama parduoti cigaretes, automobilius, plaukų tepalus... Graži moteris patrauks vyro — galimo pirkėjo — akį. Moterį reklama nori vilioti: "Štai čia naujoji Tu"; arba gali pabauginti: "Lygink save su manim ir rūpinkis savo išvaizda".
Vance Packard savo knygoje "The Hidden Persuaders" pasakoja, kad kai kurios reklamų agentūros kviečiasi pagalbon psichologus, kad šie tiksliau galėtų reklamos šūvį nukreipti į pirkėją. Štai preparatas plaukams garbanoti reklamuojamas televizijoj taip, kad mergaitė jaustųsi mamos nemylima, jei šioji nesuka jos plaukų. Korsetų reklamos dar gudriau sustatytos. Pirma nepatogiausi rūbai reklamuojami modelių, kurie neturi nei pilvo, nei krūtinės: — "žiūrėk, kokia tu esi". Tai tik įžanga. Paskui atvaizduojamos moterys, kurioms šių technikos priemonių nereikia: "Žiūrėk, ko tau trūksta. Vartok korsetą".
Algirdas Trinkūnas.JAUNIMAS 1965, Nr. 1 (detalė)
Apie “Playboy” filosofiją
RIMVYDAS ŠLIAŽAS
Rimvydas Šliažas, buvęs “Ateities” vyr. redaktorius, ruošia doktoratą Čikagos Universitete ir yra vokiečių k. instruktorius Illinois Universitete Čikagoje.
“FILOSOFIJA”
Hefnerio teigimu, vyksta revoliucija moralinėj srity. Ligšiolinė, ypatingai puritoniška, moralė žiūrėjo į malonumą, ypatingai seksualinį, kaip į nuodėmę. Toks labai pagrindinio žmogaus instinkto nuslopinimas visuomenės normomis savaime iššaukė dabartinį sukilimą. Labiau išsilavinę, geriau gyvenantys ir gero gyvenimo norintys, save per mokslą geriau pažįstantys žmonės žiūri į lytinį gyvenimą atviriau ir teigiamiau; jie mato, kad jis malonus ir gražus.
Lytinis gyvenimas turi jiems naują, nebe reprodukcijos, prasmę. Moterystė ligi šiol tebėra vienintelis lytiniam gyvenimui leistinas būdas, kurio tikslas reprodukcija. Nevedusiam žmogui belieka nuodėmė su savim arba kitu, nes natūralaus instinkto įstatymais nenuslopinsi. Pati moterystė statistiškai neįmanoma visiems; niekur vyrų skaičius neatitinka moterų skaičiui. Šiame krašte moterų skaičius viršija vyrų keliais milijonais. Ką jos turi daryti? Ypatingai tokiame amžiuje, kada lytinis gyvenimas darosi vis svarbesnė priemonė atsispirti prieš technologijos atvestą nužmogėjimą, žmogaus pavertimą neutralia gamybos funkcija.
KRITIKA
Playboypakliūna į kritikos ugnį — ne tiek dėl tokių faktų atskleidimo (nors, tiesą pasakius, tie faktai eina savo keliu, o jo išvados — vėl "savo"; žr. redakcijos pastabą str. pabaigoj) kiek dėl savo metodų, kuriais jis norėtų pradėti naująją gadynę.
Juodu buvo drauge. Drauge juodu planavo savo ateiti, stovinčia prieš juos lyg milžinišką kalną, apsuptą gąsdinančio netikrumo. Kiekvienas judviejų atskirai buvo neatbaigtas ir silpnas, pilnas baimės ir pasimetęs. Nulaužtais irklais laivas... Palaužtais sparnais aras... Net ir karščiausia diena nebūtų pajėgusi sušildyti ju širdžių, jeigu juodu būtų buvę vieniši, atsiskyrę. Ir didžiausia laimė būtu bereikšmė, nes nebūtu su kuo ja pasidalinti.
Bet kai juodu drauge! O, koks galingas ir didis yra šis gyvenimą teikiąs žodis! Atrodo, kad juodu galėtų pavergti visą pasauli ir pačius save; galėtų svajoti, planuoti ir kurti. Esant juodviem drauge visa būtų prasminga, įmanoma... Juodu buvo drauge, ir prieš jų akis, kaip žiedas, vėrėsi gyvenimo prasmė ir tikslas.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, s. j.
Kodėl nevedusieji negali turėti lytinių santykių
Kodėl nevedusieji negali turėti lytinių santykių? Iš viso? O kai myli viens kitą? O kai ruošiasi vesti? Išbandyti prieš vedybas? Tokių ir panašių klausimų kartais galima išgirsti iš jaunų žmonių. Jie kelia klausimą ir ieško atsakymo, nes arba tas klausimas jiems kyla savaime, arba jį iššaukia skaityta spauda, klausyta paskaita, matytas filmas ar kas kita. Atsakant nebegalima pasitenkinti nepaaiškinta fraze "Tai yra nuodėmė" arba "Dievas to neleidžia". Taip yra: Dievas to neleidžia ir tai yra nuodėmė. Bet kodėl? Paprastai jauni žmonės ieško to tolimesnio kodėl. Reikia jiems į tai atsakyti, nes kitaip jųjų klausimas liktų neatsakytas.
Šiame rašinyje ieškosime to tolimesnio kodėl, neretai pasinaudodami psichologiniais daviniais ir rasdami, kad visais Dievo uždraustais blogais veiksmais žmogus kenkia sau pačiam, o dažnai ir kitam.
Ar lytinis susilaikymas nekenkia sveikatai? Ar negadina nervų? Taigi— gal geriausia patenkinti visus savo geismus, kiek tik nori ir kaip tik nori?
Į šiuos klausimus teatsako žymus psichiatras Erich Fromm: "Pagal Freudą, pilnas ir nevaržomas visų instinktų geismų patenkinimas sukurtų psichinę sveikatą ir laimę. Tačiau ryškūs klinikiniai faktai parodo, kad tiek vyrai, tiek moterys, kurie savo gyvenimą paskiria nevaržomam lytiniam pasitenkinimui, nesuranda laimės ir labai dažnai kenčia nuo stiprių neurotinių konfliktų ir simptomų. Pilnas visų instinktų poreikių patenkinimas ne tik nėra laimės pagrindas, bet net nė negarantuoja psichinio sveikatingumo".
Panašiai liudija ir kiti tyrinėjimai; pavyzdžiui, visiškai neseniai paskelbto mokslinio pranešimo "The Character of Danger" daviniais, daugiausia nervinių sutrikimų simptomų pastebima ne pas lytiniai susilaikančiuosius, bet pas labiausiai nesusilaikančiuosius.
Perdėtas lytiškumas ir nesubrendimas eina išvien: nesubrendimas dažnai sukelia perdėtą lytiškumą, o perdėtas lytiškumas gilina nesubrendimą. Susivaldymu tramdant perdėtą lytiškumą ne tik nepakenkiama sveikatai, bet net bręstama.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Jau visiems, tur būt, bus beveik įgrisęs nuolatinis tėvų kaltinimas. Jeigu vaikai nekalba lietuviškai — tai dėl to, kad tėvai su jais angliškai kalba. Jeigu vaikai išdykę, nesuvaldomi — tai dėl to, kad jie auga tėvų apleisti ir tik gatvės auklėjami. Jeigu vaikai nutolę nuo lietuviškos veiklos — tai kaltas tėvų pavyzdys, nes patys tėvai ta veikla nesidomi, ją pajuokia ir nuolat kritikuoja. Gal šie kaltinimai ir įgrisę, nusibodę, bet juose labai daug tiesos. Kiekvienas mokytojas ar auklėtojas pasakys, kad iš vaiko gali pažinti tėvus, nors jų niekad nebūtum susitikęs. Kokie tėvai, tokie vaikai. O, žinoma, yra ir išimčių, bet išimtys niekad netaps taisykle.
Spauda dabar mirgėte mirga nusikaltėlių, visokių iškrypimų ir nenormalumų aprašymais. Ir čia daug kas kaltina tėvus. Aišku, tėvai teisinasi ir kaltina aplinką, bet buvo ir bus teisingas posakis, kad jokia aplinka nėra tokia stipri, kad galėtų visiškai pavergti žmogaus valią, bet žmogaus valia yra pakankamai stipri pavergti nors ir nepalankiausią aplinką. Vaikas negimsta nei angeliuku, nei velniuku; vienokiu ar kitokiu jį padaro auklėjimas. Vaiko auklėjimas yra toks jautrus ir komplikuotas dalykas, kad tapti geru auklėtoju tikrai nelengva. Jau nuo jaunystės reikia ruoštis šiam svarbiam uždaviniui. Tad ir šis rašinys gal ne tiek yra skiriamas esamiems, kiek būsimiems tėvams ir auklėtojams. Jame norėtume atkreipti busimųjų tėvų dėmesį į labiausiai apleistą ir nesuprastą sritį — lytinį vaiko auklėjimą.
Kai S. Freudas ir A. C. Kinsey paskelbė savo ilgų tyrinėjimų rezultatus, pabrėždami lytinio klausimo svarbą ir įtaką visam žmogaus gyvenimui, tai daugelis juos išjuokė ir palaikė keistuoliais. Tačiau jų tyrinėjimų išvadose yra labai daug tiesos. Lytinis gyvenimas žmogui turi be galo daug įtakos, daug daugiau, negu mes manome. Galima drąsiai sakyti, kad beveik visos jaunimo problemos yra viena ar kita prasme lytinės problemos. Daug visokių nusikaltimų, nenormalumų ir iškrypimų neįvyktų, jeigu vaikai tinkamu metu ir tinkamu būdu gautų iš tėvų lytinį išauklėjimą.
Štai pora pavyzdžių. Vienoje šeimoje buvo norima, kad augąs berniukas nenueitų blogais, nedorais keliais, todėl jam jau nuo pat mažens buvo vis kalama, kad reikia vengti mergaičių, su jomis nedraugauti, jų neliesti, nes jos visos yra blogos ir galinčios jaunuolį užkrėsti visokiomis labai biauriomis ligomis. Vaikas tėvų klausė, nuo mergaičių bėgdavo ir jei kartais netyčia tekdavo jų prisiliesti, tai tuoj skubėdavo plautis rankų. Ir kas iš to berniuko užaugo? Tur būt, kiekvienam bus aišku: iškrypėlis, homoseksualas, baigęs gyvenimą kalėjime. Kitoje šeimoje augo mergaitė. Ir jos motinai labai rūpėjo dora, todėl tai mergytei vis kartojo, kad ji vengtų vyrų, nes jie visi esą blogi, pikti, gal dar žiauresni už laukinius žvėris. Vėliau, atiduota į abejotinos vertės mergaičių bendrabutį, ji tapo lesbianizmo ir nymfomanijos auka. Tikėjosi, kad gal vedybos jos gyvenimą sutvarkys. Ištekėjo. Jau nuo pirmų dienų tarp jos ir vyro prasidėjo žiauriausios scenos. Ji nekentė jo, lyg raupsuotojo. Pasikankinusi porą metų, buvo bepatenkanti į bepročių ligoninę, bet jos išvengė, baigdama gyvenimą savižudybe.
Birželio 25 dieną Jaunimo centre Čikagoje bus atidaryta pernai tragiškai žuvusio Vyto Valaičio foto paroda. Vyto Valaičio vardas mūsuose visada buvominimas su pagarba — tai jaunas, daug atsiekęs, didžiosios amerikiečių spaudos aukštai vertintas fotografas. Jo laimėjimai buvo ir mūsų laimėjimai. Lietuviškai visuomenei jis bus pristatytas Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso proga ruošiamojoje jo darbų parodoje, kur bus išstatyta apie 200 fotografijų. Tai bus kruopščiai atrinktos nuotraukos iš plačios, nors ir neilgai trukusios, šio energingo foto-menininko veiklos. Čia matysime ir politinių vadų portretų, ir vaiko nuotaikingų pozų, Izraelio kalnynuose sumedžiotų šedevrų ir čia pat Amerikoje užtinkamų deimančiukų. Ši paroda duos skersinį Vyto Valaičio darbų piūvį ir bus šiam pergreit iškeliavusiam anapus, talentingam ir mums brangiam foto-menininkui gražus paminklas.
Jau dabar galima spėti, kad ta paroda atvers žiūrovui neeilinio fotografo-menininko dvasią, pasiekusią neabejotinų laimėjimų toje fotografijos meno srityje, kuri yra laikoma pati "fotografiškiausia", t. y. geriausiai atitinkanti fotografinio darbo paskirčiai. Foto menas yra įvairus ir dau-
Vyto Valaičio fotografijos — 177, 196, 197-200, 202 ir 204 psl.
NESIJUOK IŠ TĖVIŠKĖS ŽEMĖS
Kiekvieną pavasari žmogus vis labiau suartėja su savo maitintoja — motina žeme. Geriau ją patręšia, išpurena, kad, atėjus rudeniui, galėtų džiaugtis brandžiomis javo varpomis. Daug sūraus prakaito nubėgo šešių vaiku motinos, dabar pensininkės P. Šiaulienės skruostais. Dėkingas už senatvės pensijas ir dviejų karų dalyvis, senasis žemdirbys A. Tamošauskas. Brangi tokiems žemė. O M. Gečienė? Ne. Energinga, sveika moteris — tik svečias bendrame darbe. Praėjusiais metais kolūkyje ji dirbo tik 37 dienas. Gal Gečienei kas trukdo? Anaiptol! Nemielas jai bendras darbas. Ji trūsia tik savo ūkelyje. Juk reikia nemaža laiko nupenėti bekonams, palesinti vištoms, susukti sviestui, prižiūrėti 60 arų žemei. Bet maža ir šito. Vyras, gyvenantis Kanadoje, siunčia jai siuntinius! (Vadinasi, jeigu Tarybų Lietuvoje nebėra ko valgyti, padėsiu). Gavusi šiuos menkaverčius daiktus, ji skuba į kaimą ir siūlo žmonėms, mažai suprantantiems jų verte. O veltui gaunamas rublis ją vis labiau masina.
Štai kodėl Gečienė vengia darbo kolūkyje ir taip godžiai priima siuntinius iš užjūrio.
Gečienė ir į ją panašūs biauroja tėviškės žemę.
KAS BIAUROJA TĖVIŠKĖS ŽEME?
Šitas laiškas išspausdintas skundų skyriuje “Švyturyje”, 1965 m. gegužės mėn., 10 psl. Gi sekančiame puslapyje rašoma, kad daug ateinančių skundų yra nepagrįsti, kad skundikai “vis dar sugeba prisidengti kovos už moralę, už dorovingumą, už teisybę — kilniausių mūsų principų — lozungais. Kartais už gražiu žodžių, apvalių frazių, slypi miesčioniškumas, niekšiškumas. Ir tęsiasi istorijos, ir kryžiuojasi plunksnos, ir bėga dienos (o svarbiausia — kenčia, kartais ir nukenčia, žmonės), todėl, kad kartais iš jų reikalaujama nekaltumo irodymų, nepateikiant kaltumo argumentų”.
Bet po viso to, vis dėlto leidžiama tarybinės moralės ir pasipiktinimo šydu apsigaubusiam skundikui kaltinti moterį už tariama veltėdžiavimą, parazitiškumą, privačios savininkystės jausmą, kitaip sakant, už nedirbimą visuomenei naudingo darbo. Bet ar taip iš tikrųjų yra?
DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
IŠ TAVO RANKOS—-
1.
Iš Tavo rankos
išaugo tulpės:—
Dideli, juodi garlaiviai.
Saulės ir salos ---------
ir mūsų mintys -----
iš Tavo rankos --- ---
2.
Kur bestovėtum:—
tarp saulių ir salų,
tarp tulpių ir miražų
jos kyla .
nuolat kalbina Tave --- ---
kaip šiurkščios žolės. --- ---
Danguolė Sadūnaitė-Sealey yra vaizdo - jausmo - nuotaikos poetė. Josios kūrybos pasirodė dviejuose eilėraščių rinkiniuose bei periodinėje spaudoje.
Iliustracijos — Giedrės Žumbakienės.
1.
Sausra.—-
Smiltynai.
Manyje
nė žodžio.
Nuleisk tinklus!
2.
Ai!
ne vieną dainą
auksaburnę pagavau, —
bet, tris.
Ne tris, bet dešimt. —
3.
Įmesk tinklus!
O manyje nė žodžio.
Į šiaurę ir pietus
išplauksiu
burlaiviu—
Į jūrą —
Tavąjį aruodą. —
TU ESI SNIEGE - 1.
Tu esi sniege
ir virš sniego—
Kai esi sniege
kalbi
apie grožį. —
Baltą laukų
žydėjimą--
5 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Patsai meilės mįslingumo branduolys yra pavienės meilės atsiradimo pradžia, t. y., tos priežastys, kurios tą meilę sukursto. Tolimesnė meilės tąsa ir eina dažniausiai tos pradžios nuspalvinamos ir dalinai jos veikiamos. Pavienės, konkrečios meilės atsiradimo priežastys taip pat daug pasako apie patį mylintį ir jo meilės rūšį bei laipsnį.
Meilės gimimas mįslingas
Daugelis, to mįslingumo nematydami, tariasi meilės kilmės pradžią suradę, ir sako: “Pamilau ją, nes ji man patiko”. Tačiau, kai reikia atsakyti, kas ir kodėl patiko, jis junta, kad to, kas jam labiausiai patiko, jis nepajėgia apsakyti. Pasitaiko ir tokių, kuriems atrodo, kad jų meilėje iš pat pradžios jiems viskas aišku. Tai žmonės, kurie nemoka savo išgyvenimu giliau psichologiškai nagrinėti nei jų vertinti. Tokių meilė dažniausiai nėra nei meilė, o tik patikimas, nes “kas gali išskaičiuoti visus pagrindus, kodėl jis kitą myli, tas visai nemyli” (Z. Maurina). Tai suprantama, nes, kaip meilė neatsiranda protinio svarstymo keliu, taip ir jos kilmė nepagaunama protu. Ypač negalima nurodyti meilės kilmės vienos priežasties, nes tų priežasčių, supainiotų ir susimaišiusių, paprastai būna daugiau.
Meilės pradžios mįslingumas ryškėja, kai prisimename, kad panašiai kaip įkvėpimas, talentas ar genijus, taip ir ji nekartą ateina kaip neužtarnauta dovana. O kas suseks ir išaiškins anų neužtarnautų dovanų kilmę? Taip nesusekama tikroji ir gilioji meilės pradžios priežastis. Todėl, atsimindama, kad meilės negalima išmaldauti nei grasinimais ką nors priversti mus mylėti, amerikietė rašytoja P. Buck ir sako, kad “meilė ateina iš dangaus nereikalaujama ir neieškoma”. Jei dar prisiminsime, kad pamilstamą ir nevertingus žmones, t. y. tokius, kuriems pamilti, regis, nėra jokių įtikinamesnių pagrindų, tai tas viskas rodo, kad meilės pradžia skęsta miglose ir kad apie ją galima pasakyti: “Visada pasiliks gili paslaptis, kas mūsų meilę galutinai sužadina” (J. Galsworthy).
MEILĖS PRADŽIA DVASIOS GELMĖSE
Žmogaus prigimtis tiesia rankas į meilę, nes kiekvienas nori būti mylimas ir mylėti. “Gimstame su meilės instinktu... Tai žmogui labiausiai įgimta aistra” (B. Pascalis). Gilindamiesi į savo prigimtį ir savo dvasios gelmes, susekame ten kažkokį nerimą, savim nepasitenkinimą, o drauge ir ko tai geresnio pasiilgimą. Nepasitenkindamas savim žmogus atsidaro kitam žmogui; norėdamas pabėgti nuo savęs, jis atsiveria meilei. Jei tokių nuotaikų nebūtų žmogaus prigimtyje, jei jis būtų savim patenkintas ir jo paties jam užtektų, tada, užsidaręs savyje, jis būtų meilei neprieinamas.
ALĖ RŪTA
Yra mūsų literatūrinio gyvenimo kritikuose kategorišku pasisakymų, kurie paskui nuaidi visuose laikraščiuose ir laikraštėliuose, neva sudarydami opiniją apie mūsų literatūrą ir rašytoją. Nėra nieko netikresnio, kaip štampas, vistiek, šviesus ar tamsus.
Šiame žurnale Redaktorius leidžia išreikšti savo įspūdžius apie vieną ar kitą knygą. Tiktai s a v u s įspūdžius. Jie gali būti net nepilna kūrinio recenzija, bet įdomūs skaitytojo ar kritiko atviru pasisakymu, paliekant laisvę kitiems apie tą patį dalyką pasisakyti.
Tik perskaičiau Jurgio Gliaudos intriguojanti romaną “Delfino Ženkle”, atnešusį jam ketvirtą “Draugo” romanų konkurso laimėjimą. Autoriaus žodis yra labai sugestyvus; kaip Nevados dykumoje šūvis. Skaitymo metu su entuziazmu turi priimti autoriaus temą, sekti jo personažų žingsnius ir alsavimą, kvapą sulaikius laukti ne tik netikėtumų intrigoje, bet ir kokios nors nepaprastos problemos išsisprendimo. Nes J. Gliaudą yra probleminių romanų kūrėjas, skiriąsis iš buitinių rašytojų aštresne briauna intrigoje ir veikėjų intelektualumu.
Kas tame romane parašyta ir kaip parašyta? Tema tiek šiems laikams artima, kad beveik galime pavadinti aktualija. To autorius, atrodo, sąmoningai siekė. Jei būtų norėjęs parašyti vien psichologinę knygą, galėjo šeimos išgyvenimų medžiagą panaudoti iš kito, dažnesnio ir natūralesnio įvykių tekėjimo. Vyrai, kuriems reikalinga tik žmona, dažnai nemyli ir nelaukia vaikų. Kaip “Delfino Ženkle” herojus pamilo kūdikį, dar negimusį, dar tik laukiamą? Kad jį pamiltų, šioje knygoje reikėjo kūdikius motinų įsčiose luošinančių miego piliulių “Kevadon” ir neištikimybės žmonai per gražuolę negrę. Kodėl? Juk tema galėjo būti ir paprastesnė: galėjo kūdikis šiaip gimti luošu, bet tėvai jį pamilsta, nes tai natūralu. Pagaliau, kodėl meilė su negre, ne su baltąja? Nusikaltimas tas pats, sąžinės priekaištai tie patys, — herojaus atsivertimas, vistiek, buvo galimas. Autoriaus įdomiai šeimos temai išvystyti galėjo būti daug paprastesnis ir įtikinamesnis kelias. Neseniai laikraščiuose tiek kartotas šių pragaištingų miego tablečių vardas romane kartais net nusibosta; negrės grožio ypatingas iškėlimas atsiduoda rasine šių dienų aktualija.
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Vargšelis miestietis vaikas!
— Mamyt, iš kur atsiranda viščiukas? Iš kur kačiukai? O žuvytės? O kirminukai? O musytės?... Mamyte, nupirk man broliuką...
— Vaikyti mielas, broliuku niekas neperka. Juos...
Nesakyk, mamyt, kad atneša garnys! Vėl bus eibės klausimų.
— Kas jis toks? Iš kur jis vaikučius gauna? O kodėl aš Brooklyne jo niekad nematau?..
Tipingas keturmetis. Pilnas klausimų.
Keturmetis, kai nori sužinoti — klausia.
Dvimetis, kai nori sužinoti, o nemoka paklausti — pradeda rūpintis ir bijoti.
Gaila, kad daug tėvų nedrįsta ir bijo vaikams pradėt aiškinti apie gyvenimo siūlą. Apie to siūlo pradžią. Kažkodėl drovu, nepatogu. Gal vaikas pasijuoks, tikriausiai visai nesupras. Ko gi bijoti? Kas čia negera ar gėdinga? Tik kai patys tėvai užklausti, “kodėl ta ponia tokia stora?” — susigėdinusiu tonu pašnibžda, kad toji ponia turės vaikuti, vaikas pradeda galvoti, kad čia tikrai kažkas negera. Iš tėvų elgesio ir balso tono vaikas gali susidaryti įspūdį, kad visa tai — labai nepadorus dalykas.
Dažniausiai tėvai galvoja, kad, kai vaikas pradės klausti, tada jam kaip nors ir atsakys. Bet, jei tėvai patys, progai pasitaikius, nebandys vaikui paaiškinti kurio nors įvykio ar reiškinio, vaikas pats pradės galvoti, kad čia kažkas gėdinga, ir nedrįs pats paklausti. Kitu atveju — jei vaikas neklausia, gal jau “viską” žino iš draugų? O tas “viskas”, kol pereina iš lūpų į lūpas, tampa toks iškreiptas! Išleisdami vaiką mokyklon, patikime, kad seselės vienuolės viską išaiškins. O tada jau būna per vėlu.
Paruošė Gintarė Ivaškienė
Užtroškinta vaiko asmenybė
Pasitaiko ir “per gerų” vaikų. Tokių, kurie visuomet klauso, niekad neprasižengia, niekad netrukdo tėvų savo kalbomis, neerzina “vaikiškais” klausimais, vienu žodžiu — visai niekuo neužkliūva suaugusiems. Jie yra psichologiniai pažeisti.
Trūksta jiems drąsos būti tokiais, kokie yra. Jie neišdrįsta parodyti nei džiaugsmo, nei pykčio, nei žingeidumo, nei susijaudinimo ar susierzinimo. Tokie užauga mumijomis —-be jausmų, be siekių, be troškimų.
Kas kaltas? Dažnai nervingi, smulkmeniški tėvai. Tėvai, kurie pastebėję jiems nepriimtiną vaiko talentą, jį jėga užgniaužia, visiškai užtroškindami ir savo vaiko dvasinę energiją.
Labai lengva nuo tokio atskirti natūraliai ramų vaiką. Šalia gero elgesio, jis mokės išreikšti ir nuotaikingą džiaugsmą, ir žingeidumą, ir nusivylimą. Jis bus savimi pasitikys, nebijos patekti į dar neišbandytas situacijas.
Kada girti, kada ne?
Kiekvienas vaikas reikalingas ir pagyrimų, ir kritikos. Tačiau pagyrimas nėra lygus pagyrimui, o viena kritikos rūšis nelygi kitai.
Norint išvengti vaikų užsispyrimo, pravartu atkreipti dėmesį į keletą patarimų, kuriuos siūlo pedagogas dr. Ginott.
1965-1966 m. "Laiškų Lietuviams” straipsnio konkurso jaunimo grupėje antrąją premiją laimėjęs rašinys.
Aušra Gylytė, 18 m. amžiaus, baigusi Čikagos Aukštesniąją Lituanistikos Mokyklą 1963 m. ir Marijos Aukštesniąją Mokyklą 1964 m. Šiuo metu studijuoja biologiją Loyolos Universitete Čikagoje, priklauso Studentu Ateitininkų Sąjungai, mokosi dainuoti, mėgsta rašyti. 1965 m. “Laiškų Lietuviams” rašinio konkurse laimėjo pirmąją premiją jaunimo grupėje.
“Atsakomybė” yra labai dažnai girdimas, labai dažnai vartojamas žodis. Šeimoje, mokykloje, susirinkimuose, diskusijose, ginčuose su draugais, knygose ir laikraščiuose ji vis minima. Rodos, kad atsakomybė yra žmogui labai reali būtinybė, kaip miegas ar valgymas, bet, kai reikia suprasti jos tikrą reikšmę, tai pasijunti lyg tamsiam kambary ieškodamas juodos katės, paklydęs ir nebežinąs, už ko griebtis.
Buvo laikas, dar nelabai seniai, kai mama mane bardavo, kad nusipirkau per trumpą suknelę. Kai pasižiūrėdavau į drauges, jos nešiodavo nė kiek neilgesnes; bet kai paklausdavau, ar joms jų mamos nieko nesako dėl suknelių, atsakydavo, kad ne. Kai pasakiau mamai, kad čia mano suknelė ir aš ją nešioju, ji atsakydavo, kad tėvai neša atsakomybę už savo vaikus; jie žino, ko iš vaikų nori. Suprantu, kad mamos pastabos būdavo jai teisingos ir išplaukiančios iš atsakomybės jausmo. Bet kodėl tas atsakomybės jutimas taip nevienodas? Aiškėja, kad atsakomybės jausmas yra išugdomas, ugdant jį atitinkama kryptimi. Atsakomybės jausmas mus skatina pagal nustatytas pareigas veikti, atlikti pareigas ar nuo kai kurių veiksmų susilaikyti.
Mūsų lietuviams jaunuoliams pirmoji atsakomybė yra sudaryti sveiką, moraliai tvirtą, atsparią lietuvišką visuomenę. Visuomenę, kurioje patys gyvendami patirtume džiaugsmo, jaukiai jaustumės, būtume moraliai sveiki, kad kilme, papročiais ir įvairiais kitais atžvilgiais skirtingai visuomenei darytume pavyzdingos įtakos.
ATSAKOMYBĖ ŠEIMOJE
Kas jaunuolio atsakomybės jausmo ugdyme turėtų dalyvauti? Pirmiausia, šeima. Nuo pat mažens vaikas šeimoje iš tėvų gauna tam tikrą gyvenimo prasmę, iš kurios išplaukia atsakomybės jausmas, ugdantis ne vienai dienai, bet visam gyvenimui.
CINERAMA’S RUSSIAN ADVENTURE
1958 m. JAV ir Sovietų Rusijos valdžios viršūnės susigalvojo visą seriją kultūrinių pasikeitimų. Beveik tuo pačiu laiku “užgimė” pirmoji “Cinerama”.
Dabar gi, po 8 metų, šių dviejų bandymų takai susikirto, amerikiečių publikai pristatant “Bing Crosby in Cinerama’s Russian Adventure”.
Prologe Bing, grodamas balalaika, klausia: “Kas per šalis yra toji Rusija? Kas yra jos žmonės?” Nelaimei, net po dviejų su puse valandos šie klausimai taip ir lieka visai neatsakyti — net nė paviršutiniškai.
Filmas yra nufilmuotas sovietų fotografų, antraštei pridėtas magiškas Crosby vardas užtikrinti pasisekimui. Tačiau nepavyko apgauti nei paprastai nuolaidžių amerikiečių kritikų. Ir jie pamatė, kad tai yra išdailinta, iškvėpinta komunistų propaganda (nors ir gerai užmokėta). Rodomas tik frontas, lyg “čiorni vchod” — užpakalinis įėjimas pas juos neegzistuotų.
Toji propagandos mišrainė taip susukta, kad rusai rodo tą, ką jie nori, o ne ką žiūrovas pageidautų pamatyti. Netgi normaliai neatsargūs momentai yra gerai apsaugoti. Kiekvieno fotografo susidūrimas su publika yra lygus jų garsioms “spontaniškoms demonstracijoms” — surežisuota ir rodomi ne paprasti piliečiai, bet gerai aprengti artistai. Ir jie tepraskleidžia tik uždangos kamputį, parodydami pramoginę, kultūrinę bei atletinę Rusijos pusę. Net nė trumpiausio žvilgsnio nemesta į kasdienį gyvenimą. Sudaroma iliuzija, lyg visas rusų gyvenimas yra nerūpestingas — vien žaidimai ir linksmybės.
Nežinoma rusų intencija, bet žiūrovui gaunasi įspūdis, kad rusai yra energingi, stiprūs, atletiški, besišypsą ir... labai triukšmingi. Tas triukšmas susidarė dėl sovietų per stipraus garso įrašymo. Tenka klausytis nuolatinio triukšmo: arklių kanopų, ūžiančių motorų, riksmų, dainų, šunų lojimo; netgi paukščių Čiulbesys miške pastebimai per garsus.
Scenos spalvingos ir gražios su troikos lenktynėmis, tautinių ir kitų šokių šokėjais, akrobatais, medžiotojais, povandeniniais plaukėjais ir t. t. Savaime aišku, nepamirštama atskleisti turistams nuolatos rodomus išgarsintuosius Maskvos marmurinius požemius, Kremliaus bokštus, Maskvos cirką (perilgai nusitęsusį iki nuobodumo), Bolshoi teatrą, Moisejev šokėjus, paplūdimius ir netgi Sibiro gerąją pusę. Tuo ir baigiasi, žiūrovo niekad neįleidus į Rusijos vidurį.
KAS GALI AUKLĖTI
Paskutiniu laiku mūsų spaudoje dažnai rašoma apie vaikų ir jaunimo auklėjimą. Gerai, kad rašoma; gerai, kad steigiami darželiai, kad tik viskas lietuvybės labui eitų. Tačiau tarp tų raštų yra daug nepraktiškų patarimų ir net kartais juokingų faktų. Maloniai prašau, kad apie jaunimą ir vaikus laikraštyje - žurnale rašytų tėvai ir auklėtojai, o ne tie, kurie šeimos niekad neturėjo ir jos vargų bei rūpeščių nepakėlė. Vienas dalykas yra daug kalbėti, kitas yra gyvenimą išgyventi. Mes tėvai norime, kad ir darželių vedėjai būtų tėvai bei šeimos nariai, o ne viengungiai. Čia nenoriu toliau kalbėti, bet į tai tikrai verta dėmesį atkreipti.
Balys Brazdžionis, Čikaga
Nors šį laišką įdedame, tačiau jo turiniu kiek suabejojame. Patirtis, šeimoj auklėjant savo vaikus, auklė tojui yra tikrai labai naudinga, tačiau ji nėra nei vienintelė, nei absoliučiai būtina sąlyga tapti auklėtoju. Šeima duoda progą, bet ne patį sugebėjimą auklėti. O progų galima rasti ir kitur — organizacijoj, vaikų daržely, ne savo šeimoj ir t.t. Jei p. Balio Brazdžionio teigimas būtų tikslus, tai, rodos, visi tėvai turėtų būti geri auklėtojai ir nei vienas nevedęs geras auklėtojas. O tačiau praktika rodo ką kita: kad kartais tėvai nesugeba auklėti savo vaikų ir kad kartais nevedęs sugeba "prie vaiko prieiti". Pastaruoju atveju gal daugiau kalbama apie išimtis, tačiau ten, kur yra išimčių, negalima visuotinai nei teigti, nei neigti. Tas pats dėsnis taikytinas ne tik auklėjimui, bet ir rašymui kaip auklėti. — Red.
ATITAISYMAS
"L. L." vasario nr. 58 psl., 2 kolonoj, 12 eil. atspausdinta klaidingai: "Tuo tarpu kun. A. Bučinskas iš Australijos rašo". Turėtų būti: "Tuo tarpu A. Bučinskas iš Australijos rašo".
UŽLEIDO VIETĄ
Arso klebonas šv. Jonas Vianney gyvenime visada buvo nuolankus, ir užleisdavo geresnę vietą kam kitam. Tai jis daro irmiręs: paskutiniam "L. L." numery užleido savo vietą šv. Jonui Bosko. (žr. balandžio nr. 164 psl.).
LITUANUS VAJUS
Jau vienuolikti metai kaip lietuviai studentai kreipiasi į plačiąją visuomenę, prašydami aukomis, prenumeratomis bei skaitytojų adresais paremti anglų kalba leidžiamą “Lituanus” žurnalą, kuris skelbia ir kelia Lietuvos reikalus svetimtaučių tarpe. Jaunimo Metų proga skelbiamas vajus, kurio tikslas yra surinkti 12,000 dolerių ir tuo užtikrinti sekančių metų žurnalo leidimą. Asmenys ir organizacijos prašomos paremti “Lituanus” leidimą savo aukomis, prenumeratų atnaujinimu ir prisiuntimu galimų naujų skaitytojų adresų.
MIŠIOLAS
Sekmadieninio mišiolo lietuvių kalba leidimu rūpinosi tėv. Kazimieras Raudeliūnas, S. J. Leidiniui pasirodžius spaudoje, buvo sulaukta visa eilė palankių atsiliepimų. Štai vienas kunigas iš Vokietijos rašo: “Nepaprastai esu Jums dėkingas už gražų lietuvišką mišiolą, kurio jau labai senai laukė lietuviai kunigai Europoje. Pirmą kartą panaudojau jį Verbų sekmadienį. Malonu buvo melstis savo gimtąja kalba iš tokios gražios knygos. Mūsų gražų leidinį pastebėjo ir kitataučiai. Vokiečiai gyrė išleidimą, tikrai žavų darbą. Jis mažai kuo atsilieka nuo Pusteto leidinio. Lenkai, latviai, ukrainiečiai bei kiti užsieniečiai žiūrėjo i mus su pavydu, kad mes ir šiuo atveju esame labiau organizuoti. Taigi labai ačiū už didelį, gražų, prasmingą leidinį!” Už to kunigo mišiolą užmokėjo viena geradarė. Europoje ir Pietų Amerikoje yra daugiau neturtingų kunigų, kuriems tokio mišiolo reikia. Norintieji už jiems siunčiamus mišiolus užmokėti prašomi kreiptis sekančiu adresu: 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636. Vieno mišiolo kaina — 30 dol.
AUKOJO
Nuoširdžiai dėkojame aukomis “L. L.” parėmusiems. 11 dol. aukojo J. Klimas (Indiana); 7 dol. — A. Anužis (Worcester); 6 dol. — L. Matuklenė (Toronto); po 3 dol. — O. Kaunienė (Brooklyn), A. Matonis (N. Y.), M. Lapinskas (Mass.), E. Arlauskienė (Conn.), M. Jurgaitis (III.), L. Bendoraitis, K. Mušinskienė (Čikaga), P. Sošienė (Čikaga); po 2 dol. — V. Jančiauskienė, M. Morkūnas, L. Radvila, A. Urbonas, A. Brinką, K. Suopienė, E. A. Kaminskas, A. Šiurnienė, A. Naujokas, V. Mažeika, V. Širmulis, S. Šiaučiūnas, kun. M. Kirkilas, A. Čepienė, M. Strungys, M. Čižikas, J. Lesevičius, K. Linkus, P. Gruodis, A. Želvys, E. Jucevičienė, A. Jankauskaitė, J. Guobužis, J. Narukynas (Čikaga), P. Martinkaitienė (Cicero), A. Grigaliūnas (Iowa), K. Vilkas, kun. J. Gaudzė, J. Kalainis, M. Basalykas, J. Bakštys, K. Daunys (Canada), J. Leiberls, A. K. Gruzdys, V. Levanas, B. Kūkalis, S. Blynas, A. Ivaška, C. Petrulis (Conn.), M. Kapočius, B. Monkevičlenė, V. Sniuolienė, J. Bytautienė (Mass.), P. Šepetyla (III.), L. Rumšas (Ind.), J. Petronis (Pa.).
ATSIŲSTA PAMINĖTI
LIETUVIŲ KALBOS PRATIMAI. Paruošė D. Velička. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas. Rotatoriumi išleistas sąsiuvinys. Čikaga.
Publijus Vergilijus Maronas. ENĖJIDĖ. Vertė ir pagal originalą hegzametrais lietuviškai atkūrė dr. Ant. Rukša. Leidėjas J. Kapočius. 295 psl.