religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1986 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXVII, NO. 10
325 |
Jonas Kavaliūnas |
|
333 |
Chiara Lubich |
|
334 |
Leonas Zaremba, S.J. |
|
335 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
340 |
Danutė Bindokienė |
|
342 |
Zenta Tenisonaitė |
|
343 |
Alfonsas Grauslys |
|
345 |
Lina Grigaitytė |
|
340 |
Nijolė Jankutė |
|
350 |
Alė Rūta |
|
351 |
Mama Ada |
|
352 |
Jūratė Jankauskaitė |
|
353 |
Edvyna Valkiūnaitė |
|
354 |
Gediminas Vakaris |
|
357 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
358 |
Red. |
|
359 |
Red. |
|
360 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Vilniaus katedros. Visos nuotraukos paimtos iš Rimtauto Gibavičiaus paruošto albumo “Vilniaus architektūra”. Išleido “Vaga” Vilniuje 1978 m. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.
STATEMENT OF OWNERSHIP
LAIŠKAI LIETUVIAMS—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likander. The offices of editors, publishers and managament are located at 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 6063S. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2490. Total distribution 2398 copies, mail subscription—2298, free distribution—100 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 92 copies are leftovers. Annual subscription is $10.00, single copy $1.00. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.
JONAS KAVALIŪNAS
Europos tautų kristianizacijos pradžia paprastai siejama su jų valdovų pastangomis, pvz., frankų su Chlodvigu, lenkų su Miešku, vengrų su šv. Steponu. Bet Lietuvos kristianizacija susijusi su trimis jos valdovais: Mindaugu, Jogaila ir Vytautu.
Frankai priėmė krikštą 496 m., o lenkai iš čekų beveik penkis šimtus metų vėliau (966 m.). Apie tą patį laiką (988 m.) Rytų krikščionybę priėmė ir senoji rusų Kijevo valstybė. Praėjo dar pora šimtų metų, kol Lietuvos valdovas apsisprendė už krikščionybę. Juo buvo Mindaugas. 1251 m. jis apsikrikštijo su šeima ir dideliu būriu lietuvių. Įsteigė vyskupiją ir pastatė katedrą. Pagal naujausius lietuvių archeologų ir architektų Napoleono Kitkausko, Alberto Lisankos, Gintauto Stankevičiaus, Sigito Lasavicko ir Dalios Bugailiškytės duomenis, gautus darant kasinėjimus po Vilniaus katedra, toji katedra buvo Mindaugo pastatyta Vilniuje, toje pačioje vietoje, kur stovi dabartinė katedra, ok. valdžios uždaryta (plg. N. Kitkauskas ir A. Lisanka, "Naujausi duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą”, "Kultūros barai,” 1986, 4, 5 ir 6 nr.).
Mindaugas priėmė krikštą iš vokiečių, jų Livonijos ordino. Ir vyskupu buvo įšvęstas ordino kunigas Kristijonas. Ne be ordino paramos Mindaugas gavo iš popiežiaus ir karaliaus karūną. Bet Mindaugas tuojau pasirūpino išjungti bet kokią vokiečių įtaką iš besiformuojančio Lietuvos bažnytinio ir valstybinio gyvenimo: pakartotinėmis pastangomis jis ne tik Lietuvos vyskupiją išjungė iš priklausymo kaimyninių kraštų bažnytinei jurisdikcijai ir pavedė tiesioginei popiežiaus globai, bet, kitų Europos kraštų pavyzdžiu, ir pačią Lietuvą pavedė Romos globai. Krikštu Mindaugas atvėrė duris krikščionybei bei Vakarų Europos kultūrai ir turėjo atimti vokiečių ordinui pa-
Vilniaus katedros centrinė nava. R. Sabataičio nuotrauka.
grindą Lietuvą toliau puldinėti, prisidengus krikščioninimo skraiste. Jis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, pakreipęs valstybę Vakarų link; iš to kelio Lietuva ir vėliau nebeiškrypo. Visus tuos Mindaugo žygius istorikas Paulius Šležas laiko tiesiog neįvertinamos reikšmės mūsų istorijoj darbu. Todėl Mindaugas, Lietuvos suvienytojas, vienintelis jos karalius ir Lietuvos kristianizacijos pradininkas, mūsų istorijoje užima vieną pačių svarbiausių vietų ir yra vertas minėjimų, akademijų ir paminklų.
CHIARA LUBICH
"Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15,10).
Jėzus, priėmęs visokius muitininkus ir nusidėjėlius su meile, sutiko su jais ir pietauti. Kviesti asmenį kartu pietauti ar tokį kvietimą priimti, buvo didelės draugystės ženklas. Tokiu savo mostu Jėzus norėjo parodyti, kad tarp jo ir tų žmonių jokių užtvarų nėra. Tačiau toks Jėzaus pasielgimas kai kuriuos jo bendralaikius supykdė, nes čia jie matė paneigimą to griežto atskyrimo, kurį, jų manymu, Dievas norėtų išlaikyti tarp teisiųjų ir nusidėjėlių.
Atsakydamas į tokią kritiką ir kaltinimus, Jėzus papasakojo tris palyginimus apie gailestingumą: paklydusios avelės, pamestos drachmos ir sūnaus palaidūno. Antrasis palyginimas apie pamestą drachmą baigiasi žodžiais: "Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”.
Tuo palyginimu Jėzus norėjo padėti jo kritikams suprasti Dievo mintį. Dievas traktuoja mus, kaip tėvas savo vaikus. Tėvo kantrybė neribota. Jis myli, pirmiausia dėl to, kad vaikas yra jo paties kūnas ir kraujas. Taip Dievas myli mus, nes jis mus sutvėrė; mes atėjome iš jo širdies. Dievo meilė viršija mūsų silpnybes ir nuodėmes.
LEONAS ZAREMBA, S.J.
Kai pirmą kartą išvydau Vilniaus katedrą, tuoj pat ją atpažinau. Ta pati, tiek kartų matyta paveikslėliuose, albumuose ir Vilniaus pase. Nors esu matęs daug pačių garsiausių pasaulio bažnyčių, Vilniaus katedra man darė didelį įspūdį. Atrodė didingai. Nesvarbu, kad buvo apraizgyta lentomis ir pastovais.
Vilniaus katedra atrodė nuskriausta. Garsiųjų fasadinių statulų nebeliko nė ženklo. Nebebuvo nė frontinio reljefo. Liūdniausia buvo viduje. Nebesimatė puošnių altorių, nei Kryžiaus kelio stočių. Tik paveikslų galerija. Paveikslai gražūs, meniškai sugrupuoti, bet kažkaip nesiderino, nes pastatas ne tam skirtas. Visur tvarka ir švara, nežiūrint vykdomo remonto darbų. Argi šitokio likimo turėjo susilaukti didingoji katedra? Juk tai pagrindinė ir seniausia Lietuvos šventovė. Ar asmenybės kulto laikotarpyje padarytoji neteisybė niekad nebus atitaisyta? Ar ne dabar būtų pats patogiausias metas atitaisyti klaidą?
Klausimai, kuriems negavau atsakymo. Su tais klausimais gyvenau ir tebegyvenu iki šiolei. Bet štai naujų minčių pateikė straipsnis, geriau, straipsnių serija, pasirodžiusi "Kultūros baruose”: "Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą”. Labai įdomūs. Manau, kad daug skaitytojų bus sužavėti straipsnių turiniu. Napoleonas Kitkauskas ir Albertas Lisanka aprašo visai neseniai atliktus archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedros požemiuose. Autoriai duoda taip pat ir kai kurias savo išvadas bei spėliojimus.
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
72. KRISTUS ĮVERTINA SAVO OPONENTĄ
"Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: 'Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos1
Čia turime labai dramatišką situaciją. Natanaelis apie Kristų nepareiškė geros nuomonės, o Kristus apie Natanaelį pasako didelio pagyrimo žodžius: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos”. Kuri iš šių nuomonių yra teisinga? Be abejo, ta yra teisingesnė, kuri ateina iš pilnesnio pažinimo. Jėzus viską pažino tobulai. Dėl to ir jo sprendimas apie žmones yra tobulas. Natanaelio žmonių pažinimas yra ribotas, dėl to ir jo sprendimo negali imti kaip absoliutiškai teisingo.
Tačiau Natanelis yra didelių dorinių reikalavimų žmonėms. Tai matyti iš to, kad jis paprasto miestelio visuomenėje neįžiūrėjo reikiamų duomenų, kad joje galėtų būti Mesijas. Kristus nepapeikė šio Natanaelio kritiškumo ir griežtumo, nors tai dėl pažinimo trūkumo buvo nukreipta prieš Jėzų.
Šv. Kazimiero koplyčios altorius Vilniaus katedroje. M. Kunčiaus nuotrauka
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kaip kiekvienas metų mėnuo, taip ir lapkritis — bent jo pradžia — Lietuvoje turėjo savitus papročius ir tradicijas. Sve-tur gyvenantiems lietuviams tie papročiai pradeda pamažu išblukti, pakeičiant juos vietiniais arba visai jų atsisakant.
Lapkritis neatskiriamai surištas su Vėlinėmis ir Visų Šventųjų švente (lapkričio i ir 2 d.). Šių švenčių lietuviškieji papročiai ir tradicijos gerokai skiriasi nuo amerikietiškųjų. Iš jų Visų Šventųjų šventė galbūt arčiau sutampa su Amerikoje švenčiama, nes tai bažnytinė šventė, privaloma viso pasaulio katalikams, todėl apie ją ir nekalbėsime. Tačiau Vėlinės — mirusiųjų atminimo ir paminėjimo diena — gerokai skiriasi nuo čia įprastos "Kaukių dienos” esančios Visų Šventųjų šventės išvakarėse. Vėlinės — arba Kaukių diena — yra virtusios tarytum kažkokiu karnavalu, vaikams (o kartais ir paaugusiems) persirengiant įvairiais kaukėtais kostiumais ir pasipilant po gatves "saldumynų ir nuotykių pasirinkti”. Kadangi paskutiniaisiais metais šis "žaidimas” pradėjo darytis per daug nesaugus ir net pavojingas, Vėlinės švenčiamos Kaukių baliuose ir linksmuose subuvimuose. Tai tikrai nėra mirusiųjų paminėjimas, nors ir Kaukių diena yra pradžią gavusi europiev tiškose (Anglijos) Vėlinėse.
Mirusiųjų paminėjimas ir atminimas Amerikoje nejučiomis nukrypo į gegužės 31 d. — Kapų puošimo šventę, nors iš tikrųjų tas paminėjimas buvo skirtas tik kovose žuvusiems kariams pagerbti.
Būtų gera, kad svetimuose kraštuose gyvenantys lietuviai atkreiptų daugiau dėmesio į tradicines lietuviškas Vėlines. Jos yra prasminga susikaupimo diena, pilna rimties, maldos ir taip pat gražių (žinoma, ir bauginančių) pasakų, padavimų, legendų. Kaukių balių galime suruošti įvairiausiom progom, o Vėlinės yra tik vienos metuose. Lietuviškų Vėlinių papročiai nekomplikuoti, lengvai pritaikomi modernioje miesto aplinkoje, tik reikia nuprasti jų reikšmę ir įprasti juos vykdyti.
Zenta Tenisonaitė
RADIOAKTYVUS PAVASARIS
Nėra saulės.. . Nėra vėjo. . .
Pavasario vaikai — medžių skeletai.
Žalias pasauli, nepasitikėk pavasariu. . .
Tu neverk. . . Gyvenimo dykumoje. . .
Trumpa laimės stotis. . . Su tavim. . .
Be tavęs. . . Gyvybės ratas miglose. . .
Man gaila tavo jaunystės. . .
AŠ einu taku užsimerkus, kad nesustočiau,
kad nepažvelgčiau atgal i užrakintą praeitį.
Be spalvų liūdesio palaidotą Rytojų. . .
PAMIRŠTOS MINIATIŪROS
Kartais rudens saldus,
supelėjęs žemės kvapas
išauga miške tarp
lietaus medžių ir paparčių.
Aš nebekalbu.
Giliai guli liūdno vandens kaukė.
ALFONSAS GRAUSLYS
PIKTA DARANTĮ SUDRAUSTI
Įspėdami pikta darantį, mes kovojame su blogiu ir tuo būdu vykdome gailestingą sielai darbą, nes dorovinis blogis žlugdo artimo meilę ir krikščioniškąjį tikėjimą. Nedoro elgesio nekliudomi pavyzdžiai sukuria tokią dvasinę aplinką, kuri netvirtos dorovės ir netvirto tikėjimo asmenis demoralizuoja ir nukrikščionina.
Kovoti su blogiu privalo visi pasisakantieji už Kristų. Jie negali likti abejingi ir neveiklūs, matydami blogį ar apie jį girdėdami. Jie privalo, atsiradę blogio akivaizdoje, vienu ar kitu būdu jam pasipriešinti. Šios kovos su blogiu pavyzdys yra mūsų Viešpats, kurs aštriais žodžiais puolė fariziejų veidmainiavimą, kurs iš Jeruzalės šventovės varė prekiaujančius. Krikščioniui, kurs blogio akivaizdoje jokio pasipriešinimo nerodytų, būtų galima pritaikyti skaudų Viešpaties papeikimą ir pasmerkimą: "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nekaupia, tas barsto” (Mt 12, 30)! O tokiam, kurs savo abejingumą ir pasyvumą blogio akivaizdoje bandytų teisinti Viešpaties žodžiais "nesipriešink piktam žmogui” (Mt 5,39), tegalima patarti įsiskaityti į visą tuos žodžius lydintį Evangelijos kontekstą (gretimus tekstus), tada jis pamatys, kad Viešpats čia draudžia į mums padarytą blogį atsakyti blogiu; blogį reikia nugalėti gėriu.
Labdarybės darbai sielai
1. Nemokantį pamokyti.
2. Abejojančiam patarti.
3. Nuliūdusį paguosti.
4. Pikta darantį sudrausti.
5Įžeidimus atleisti.
6. Nuoskaudas nukęsti.
7. Melstis už gyvus ir mirusius.
Labdarybės darbai kūnui
1. Išalkusį pavalgydinti.
2. Ištroškusį pagirdyti.
3. Vargšą aprengti,
4. Keleivį priglausti.
5. Kalinį sušelpti.
6. Ligonį lankyti.
7. Mirusį palaidoti.
Suprasdami savo krikščionišką pareigą su nedorumo pasireiškimais kovoti, pirmiausia turime save klausti, prieš kokį blogį ir kokiais atvejais turime kovoti.
Pirmiausia reikia reaguoti prieš tą blogį, kurį matome ar girdime. Tai vieši nepadorūs elgesiai, ypač vaikų akivaizdoje. Į šios rūšies papiktinimus Viešpats labai griežtai reagavo. Pažvelkime į Mato 18,6, kur jis grasina mirties bausme tiems, kurie piktina vaikus. Besipriešinant netinkamoms kalboms ar nepadoriems elgesiams, gal būtų galima tokiais atvejais tyliai įspėti nusikalstančius: "Vaikai mato, vaikai girdi!”
Lina Grigaitytė
Daugumą žmonių galima suskirstyti į dvi grupes: vieni visuomet kalba ir, aišku, kalba per daug; kiti drovisi kalbėti net ir tada, kai yra reikalas ir pareiga ką nors pasakyti. Psichologai šias dvi grupes labai vaizdžiai apibūdina, duoda joms pavadinimus ir net pasako, kokių cheminių junginių perteklius ar nepriteklius yra šių psichologinių savybių priežastis.
Rasti tokį idealų žmogų, kuris visuomet žinotų, kada reikia tylėti, kada kalbėti, nėra lengva. Labai mažai žmonių turi šį pajautimą, nes tai reikalauja psichinio balanso ir nepaprastai jautrios psichologinės nuovokos esamoje padėtyje. Taip pat tai reikalauja visiško nervinio susivaldymo.
Bet pažiūrėkime, kuo mes, kasdieniniai žmonės, turėtume vadovautis, kai iškyla klausimas: kalbėti ar tylėti? Esu mačiusi daug žmonių, kurie, vos tik sutikę kitą žmogų, pradeda be sustojimo berti žodžius, nors ir kitas norėtų ką nors pasakyti. Bet pirmasis to niekad nesužinos, nes antrajam neleidžia nė išsižioti. Esant gudresniųjų tarpe, reikia leisti jiems kalbėti, klausyti, ką jie pasakys.
Kitas atvejis, kada verta tylėti arba bent mažiau kalbėti, tai yra, kai stovi kaltas prieš teisėją arba esi pagautas policininko už per greitą važiavimą. Šiuo atveju, jeigu per daug kalbėsi, tikriausiai gausi didesnę bausmę, o tylėjimas ir nusižeminimas bausmę sumažins. Tad, kai esi kaltas, — tylėk.
Skaityti daugiau: Ar tylėjimas visuomet yra auksas? Kada privalome kalbėti?
Nijolė Jankutė
(Susipažinimui: Čingizo Aitmatovo "Ilga kaip šimtmečiai diena")
Tarp daugelio gabiai parašytų knygų randi linksmų, nuotykingų, fantastiškų, tragiškų ir skaudžiai sielvartingų, kur veikėjai, melo apsupti, žūt būt ieško tiesos. Čingizo Aitmatovo, sovietų Kazachstano rašytojo, romanas "Ilga kaip šimtmečiai diena” yra viena iš tų pastarųjų. Šį romaną skaitant, įsigyveni į veikėjų dalią, sielvartauji su jais ir dėl jų likimo. Čia nėra nieko, kas paliktų skaitytoją nuošaliai, neužinteresuotą, neangažuotą. Viskas, kas čia vyksta, "duria” skaitytojo širdin, ypač to, kuris pažįsta totalitarinės valdžios režimą.
Pagrindinis veikėjas, kazachas Jedigėjus, kilęs nuo Aralo ežero (knygoje vadinamo jūra), po II Pasaulinio karo nusidangina su savo žmona Ukubala į didžiąją stepę — Sary Ozekus (geltonąsias žemes) ir apsigyvena prie geležinkelio linijos mažutėj Boranly-Burano tarpstotėj.
Šv. Kazimiero koplyčios kupolas Vilniaus katedroje. M. Sakalausko nuotrauka.
Tarpstotės geležinkeliečių gyvenimas dar tebesiliečia su 19 a., nors už 30 km, stepių plynėse, milžiniškam kosmodrome kunkuliuoja jau 21 a. su erdvių tyrimo raketomis, su kompiuterių centrais, su kariuomenės apsauga, su kosmonautais, keliaujančiais į tarpplanetinių tyrimų stotį.
Alė Rūta
Ava Saudargienė. NAIKINAMIEJI. Politinio kalinio pasakojimas. "Nidos” leidinys nr. 108. 1985 m. 224 psl., kaina 6 dol. nariams.
"Naikinamieji” — ryškus, autentiškas vilniečio Petro Siemiškos sovietinio neteisingumo ir jų kalėjimų bei lagerių žiaurumo liudijimas. Autorė Ava Saudargienė mirusio kankinio pasakojimą perduoda tiksliai, vaizdžiai ir jautriai. Knygą skaitai, nenegalėdamas atsitraukti.
Pora pastabų: kalbinių ir techninių. Viršelis įspūdingas — juodos ir raudonos spalvos, bet baltomis raidėmis rusiško teksto — kažin ar reikėjo? Žinoma, tai skonio dalykas. Beje, neminimas viršelio autorius. Dabar okupuotoje Lietuvoje mada net į eilėraščius ar į beletristiką įgrūsti rusiškų posakių; tai primena "graždanką”, baisiuosius mūsų spaudos naikinimo laikus.
Kalbinė pastaba jau rimtesnė. Autorė nelabai skaitosi su mūsų sintakse, nepaiso skyrybos. Pora pavyzdžių: "Jau trečią okupacijos dieną, susisiekimo valdybos viršininkas...” (18 psl.). Arba: "Netoli Vilniaus, atžygiuojančius sulaikė..(23 psl.). Kodėl čia kableliai po laiko ir vietos aplinkybių? (Po "dieną” ir po "Vilniaus”). O kur kableliai reikalingi, ten jų nėra, pavyzdžiui: "... perėmė NKVD milicija sudaryta iš kriminalistų paleistų iš kalėjimų ir valkatų” (26 psl.). Čia kableliai turi būti po "milicija”, po "kriminalistų” ir po "kalėjimų”. Per visą knygą panašios sintaksės klaidos bado skaitytojo akis. Šiai ir kitiems autoriams būtų labai pravartu peržiūrėti Juozo Masilionio naujai išleistą "Lietuvių kalbos sintaksę” arba Juozo Vaišnio "Praktinę lietuvių kalbos vartoseną”. Abi knygas galima gauti "Drauge”.
Mama Ada
Kol vaikas nepradeda eiti į mokyklą, jis yra izoliuotas nuo gatvės gyvenimo. Jo pasaulis yra namai; jo autoritetas — tėvai. Bet tai dar nereiškia, kad vaikas viską be jokios kritikos priimtų, kas vyksta jo namuose. Jau priešmokykliniame amžiuje vaiko dvasioje pasireiškia namų įtaka, kas dažnai nustebina motiną, kuri negali suprasti, iš ko vaikas išmoko blogų papročių ir ydų, kai jis yra motinos priežiūroje, kai svetima įtaka dar jo negalėjo paliesti.
Daug įtakos vaiko charakterio vystymuisi turi namų aplinkos dvasia. Jei motina apsileidusi savo pareigose, jei melas yra dažnas namų svečias, jei teisingumas šlubuoja, jeigu namie vis girdėti tėvų barniai, vienas kito plūdimas, girtuokliavimai, tai vaikas tokią blogą namų įtaką jaus visą savo gyvenimą.
Norint šių blogybių išvengti namuose, tėvams neužtenka tik aprūpinti vaikučius drabužiais ir skaniu maistu. Jiems reikia duoti daug daugiau. Pradedant vaikus auklėti, reikia pirmiausia save perauklėti, reikia daug įprastų ydų atsižadėti, reikia kasdien daryti sąžinės sąskaitą. Radus savo ydų, kurių nenorėtum matyti savo vaikuose, stenkis tuoj jų atsikratyti.
Jūratė Jankauskaitė
Iš tikrųjų, kodėl jaunimas daro dalykus, kurie jiems yra kenksmingi? Aš manau, kad dažniausiai viskas prasideda su draugais. ..
Draugai, patys įpratę rūkyti, pasiūlo cigarečių ir kitiems. Toks nekaltas "pabandymas” kartais tęsiasi gana ilgai. Jaunuolis netiki, kad jis įpras rūkyti ir negalės nustoti. Tai atsitinka tik kažkokiems neišmanėliams, o jis yra labai stiprus ir gudrus — gali mesti cigaretes, kada tik panorės. Jaunuolis rūko tik todėl, kad nenori atsilikti nuo draugų, kurie taip pat rūko.
Pasitaiko, bet labai nedaug, atvejų, kai tėvai leidžia jaunuoliams rūkyti. Jie patys rūko, tai visai natūralu, kad vaikai taip pat įpranta rūkyti. O kartais rūkymas prasideda iš nuobodumo ir neturėjimo, ką veikti.
Skaityti daugiau: Dėl ko jaunimas pradeda rūkyti, gerti ir vartoti narkotikus
Edvyna Valkiūnaitė
"Atsiminkite, kad tauta, kuri nežino ar kuri užmiršta savo praeitį ir dvasines vertybes, mirs ir išnyks iš žemės paviršiaus. Tautinis mokymas ir auklėjimas duoda tautai sparnus, kuriais ji skrenda į aukštumas tarp kitų pasaulio tautų”. Kardinolas Josef Slipyj, Lvovo arkivyskupas
Būti lietuviu yra didelė garbė. Lietuva buvo garsi ir garbinga jau nuo senų laikų. Vytauto Didžiojo laikais Lietuvos plotas buvo nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų. Tai didžiausia valstybė visoje Europoje. Ir jos kalba yra labai sena. Keičiantis gyvenimo ir politinėms sąlygoms, Lietuva mažėjo, bet jos garbė liko ta pati. Tad būti lietuviu yra didelis pasididžiavimas.
Mūsų seneliai atbėgo į šitą kraštą, ieškodami laisvės ir saugaus gyvenimo. Jie turėjo išmokti svetimą kalbą ir pradėti gyvenimą iš naujo. Bet jie nenusiminė ir stengėsi taip padaryti. Jie sunkiai dirbo, augino vaikus, leido juos į mokslus ir svarbiausia — augino juos lietuviška dvasia, nes norėjo, kad vaikai nepamirštų savo tėvynės Lietuvos.
Dabar mūsų tėvai mus siunčia į lietuviškas mokyklas, į organizacijas, vis norėdami, kad mes, kur tik galima, semtumės lietuvybės. Įvairios dainų šventės, tautinių šokių šventės — vis tai dideli pliusai lietuvybei Amerikoje. Mes ne tik parodome amerikiečiams, kokia kultūringa tauta yra Lietuva, bet taip pat sustipriname pačių lietuvių lietuvybę.
Skaityti daugiau: Pliusai ir minusai būti lietuviu svetimame krašte
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
ĮSTEIGTAS BLAIVYBĖS MUZIEJUS
Vilniuje, Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose (Daukanto 5), pradėjo veikti Lietuvos respublikinės savanoriškosios kovos už blaivybę draugijos visuomeninis blaivybės muziejus. Jo tikslas — aktyvinti antialkoholinę propagandą, supažindinti visuomenę su blaivybės sąjūdžio istorija.
Muziejuje sukaupta nemažai vaizduojamojo meno kūrinių antialkoholine tematika, meno mėgėjų kūrinėlių, šio sąjūdžio istorinės medžiagos. Deramą vietą parodoje užima gauta iš respublikos įmonių, gaminančių alkoholinius ir bealkoholinius gėrimus, butaforija.
Druskininkuose gydomosios fizinės kultūros ir ambulatorinio gydymo centre (Komjaunimo 2) jau kurį laiką veikia šio muziejaus filialas. (Tiesa)
KODĖL SUSIRŪPINĘS PEDAGOGĖS VEIDAS?
Žaidimų aikštelėje prie mokyklos susibūręs šešiamečių būrelis. Jie tik ką atsisveikinę su darželiu ir jo auklėtojomis. Ant žaidimų staliuko limonado butelis, nedidelės stiklinaitės, užkandžiai. “Į sveikatą!” — skamba vaikiški balsai. Šalimais stovinčios jaunos mamos nenuleidžia akių džiaugdamosios, kaip greitai išaugo jų vaikai — taip neseniai pirmąkart į lopšelį nešė, o štai ir pirmokai. ..
Vaikai pamėgdžiojo suaugusiuosius. Jų sąmonėje jau susiformavęs tvirtas jausmas: jeigu šventė — pakelk stiklelį, paragink gerti draugą. Tą supratimą jie gal nuo metų ar dvejų tvirtai įsiurbė į sąmonę. Ateis laikas, ir jie, net nesusimąstę, pakels vyno ar degtinės stiklelį.
Kai mokytoja atkreipė dėmesį šalia stovinčių vaikų motinų — jos tik rankomis skėstelėjo: toks jau gyvenimas, tokie papročiai. Įstatymas uždraudė gerti viešoje vietoje, tai nėra ko labai ir bijoti dėl vaikų ateities... (Tiesa)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
PORA NEVYKUSIŲ VARDŲ SKAUTŲ IR ATEITININKŲ ORGANIZACIJOSE
Jau nuo seniau skautų suvažiavimuose vis keliamas klausimas, kad reikėtų pagaliau pakeisti tą nevykusį kažkada kažkieno pasiūlytą ir per neapsižiūrėjimą skautų vadovybės priimtą vardą vadeiva, -vė. Visi daiktavardžiai su priesaga -eiva yra bendrosios giminės ir turi ironišką, menkinamąją reikšmę. Tad šalia žodžio vadeiva net nereikėjo pasidaryti žodžio vadėivė, nes vadeiva tinka ir vyriškai, ir moteriškai giminei. Ir vyrai, ir moterys gali būti vadeivos.
Žodis vadeiva yra ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Ten minima, kad jis yra bendrosios giminės, vartojamas ironiškai ir duodama jo reikšmė: menkas vadas. Didžiojoje tritomėje Lietuvių kalbos gramatikoje (I t., 330 psl.) taip apie žodžius su priesaga -eiva rašoma:
— Šios priesagos vediniai, padaryti iš veiksmažodžių (paprastai nepriešdėlinių), žymi asmenis, turi menkinamąją reikšmę ir yra bendrosios giminės, pvz.: mainėiva, "kas mainikauja, mainininkas”, mušėiva "mušeika”, nederėiva "niekam tikęs žmogus”, puošeiva "kas mėgsta puoštis, dabita”, rašeiva "menkas rašytojas, grafomanas”, skundeiva "kas nepamatuotai skundžia, skundikas”, verteiva "vertelga, apsukrus komersantas, biznierius”. Iš dalies čia šliejasi ir dariniai kareiva "kareivis; nevykėlis karys”, vadeiva "menkas vadas, kuris didžiu dedasi”.
KAS SVARBIAUSIA ŽMOGUI?
Japonų visuomeninės nuomonės tyrimo institutas išplatino anketą, kurioje buvo klausiama: “Jeigu namuose jums reikėtų atsisakyti visų buitinių prietaisų, išskyrus vieną, ką pasiliktumėte?” Anketa buvo skirta vyrams ir moterims, vyresniems nei 15 metų. Rezultatai nustebino specialistus. Pasirodė, kad daugumai reikšmingiausia buityje informacija , ir pramoginiai renginiai. 37% nurodė, kad pasiliktų televizorių, 20% — laikraštį. Tik toliau sąraše buvo minima telefonas, elektros prietaisai, automobilis.
ROBOTAS — ŠLAVĖJAS
Japonų bendrovė Toshiba pagamino naują robotą — valytoją, pramindama jį automatiniu šlavėju. Dabar jis naudojamas Kasumigaseki pastatuose Tokyo mieste. Pagrindinis jo tikslas — palaikyti švarą koridoriuose, kuriuos jis išvalo, važiuodamas nuo vieno koridoriaus galo iki kito. Po kelių kartų grindys blizgėte blizga.
Lazerio jutikliai jį vairuoja koridoriais, o ultragarsiniai jutikliai pasako, ar žmonės eina jo priekyje ar ne. Jei priekyje yra žmogus, tai “šlavėjas” pasitraukia, o jei žmogus yra jau taip arti, kad nebėra laiko pasitraukti, tai robotas sustoja ir laukia, kol žmogus praeis. Keliui pasidarius laisvam, jis vėl tęsia savo darbą toliau.
Todėl nenusigąskite, jei kuriame nors viešbutyje ar motelyje pamatysite tokį “šlavėją”. Jis yra mandagus — jūsų neužgaus. Kas žino, gal ateityje tokie robotai pakeis lovų paklodes, pataisys lovas, išvalys kambarius. . .
Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius labai ilgai gyveno (1876-1966). Kartą jis vienoje dailės parodoje apžiūrinėjo paveikslus. Prieina prie jo senyva moteris ir nustebusi sako:
— Ponas Žmuidzinavičiau, tai jūs dar gyvas?
O aš maniau, kad jau seniai miręs. ..
— Taip, ponia, — atsako Žmuidzinavičius, — stengiuosi gyventi, kad galėčiau dalyvauti jūsų šermenyse. . .
*
Žinomas vokiečių gydytojas ir filosofas Markus Hercas (1747-1803) kartą aplankė ligonį, kuris gydėsi iš knygų, susirasdamas sau tinkamą receptą. Išgirdęs apie tokį gydymosi metodą, jis pasakė:
— Žinau, kokia bus jūsų mirties priežastis. Mirsite nuo korektūros klaidos.
*
Keletas italų dirigentų, tarp jų Toscanini ir Mascagni, buvo pakviesti dalyvauti festivalyje, skirtame kompozitoriaus Verdi garbei. Mascagni sutiko diriguoti tik su sąlyga, kad jam būtų užmokėta daugiau negu dirigentui Toscanini.
— Mano honoraras turi būti didesnis, — sakė jis, — aš turiu gauti nors viena lyra daugiau.
Direkcija sutiko. Festivaliui pasibaigus, Mascagni gavo... vieną lyrą. Mat tame festivalyje Toscanini dirigavo nemokamai.
■ JAV-se 1985 m. užsidarė 95 katalikų pradžios ir aukštesnės mokyklos, sumažėjus moksleiviams ir pakilus išlaikymo išlaidoms.
■ Tarp katalikų ir stačiatikių teologų gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje vyko ketvirta plenarinė sesija, svarstant vienybės klausimus. Dalyvavo 24 katalikų atstovai ir 19 stačiatikių, kurių delegatai buvo iš Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos, Kipro, Lenkijos, Čekoslovakijos ir Suomijos. Maskvos ir Gruzijos atstovai negalėjo atvykti.
■ Airijos gyventojai atmetė vyriausybės pasiūlymą leisti skyrybas. Už skyrybų legalizavimą balsavo 37%, prieš — 63%.
■ JAV lenkų Čenstakavos šventovėje Doylstowne, Pensilvanijoje, birželio 14 d., minint baisiuosius trėmimus, įvyko pamaldos už Lietuvą. Tokias pamaldas surengti paragino Filadelfijos kardinolas Krol, o jas organizavo prie tos šventovės besidarbuojąs lietuvių kilmės vienuolis kun. Timotiejus Burkauskas, O.S.P. Susirinko daugiau kaip 3.000 maldininkų. Kai kurie buvo atvykę iš tolimų miestų. Vyriausias mišių celebrantas buvo iš Romos atskridęs prel. L. Tulaba. Giedojo Apreiškimo parapijos choras, atvykęs iš Brooklyno. Pamokslus pasakė kun. K. Pugevičius ir kun. dr. Ant. Paškus, primindami deportacijų baiasumą. Po pamaldų Filadelfijos tautinių šokių grupė “Aušrinė” pašoko keletą taut. šokių. Buvo sugiedotas ir Lietuvos himnas. Šias pamaldas už Lietuvą plačiai ir palankiai aprašė Čikagoje leidžiamas lenkų dienraštis “Dzien-nik Związkowy”.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
600 metų Lietuvos krikšto sukakties proga skelbiame dvidešimt aštuntąjį straipsnio konkursą. Daugumas siūlomų temų turi ką nors bendra su krikščionybe, bet pridedame vieną kitą ir kitokios rūšies temą, tinkančią ypač jaunimui.
Siūlome šias temas:
1. Ką krikščionybė davė Lietuvai?
2. Ką man reiškia būti krikščioniu?
3. Gyvos krikščioniškosios dvasios bruožai.
4. Bažnyčios reikšmė krikščionio gyvenime.
5. Krikščioniškosios dorovės pagrindai.
6. Bažnyčia ir pasaulis.
7. Lietuvių išeivijos religiniai uždaviniai.
8. Krikščioniško gyvenimo pavyzdys (čia galima aprašyti, kad ir beletristine forma, kokį nors pavyzdingą, idealų krikščionį, tikrą ar fantazijos sukurtą).
9. Ar mūsų jaunimo organizacijos padeda ugdyti gyvąją krikščionybę?
10. Ar verta dalyvauti lietuviškoje veikloje ir lietuvių organizacijose?
11. Kiek įtakos turi tėvų nuomonė, pasirenkant studijų šaką, profesiją ir gyvenimo draugą ar draugę?
12. Ko dabartinis mūsų jaunimas labiausiai trokšta ir siekia?