religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1986 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXXVII, NO. 3
73 |
Dalia Staniškienė |
|
75 |
S. Sužiedėlis |
|
77 |
Chiara Lubich |
|
79 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
82 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
86 |
Dr. Petras Celiešius |
|
90 |
Kun. Juozas Prunskis |
|
91 |
Simas Sužiedėlis |
|
95 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
97 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
102 |
Gediminas Vakaris |
|
106 |
Red. |
|
107 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš Kryžių kalno Lietuvoje. Viršelio nuotrauka — Rasos Krokytės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
DALIA STANIŠKIENĖ
Tu rymai Kryžių kalno papėdėj...
Tavo medinis veidas—
rūpesčių ir skausmo išvagotas...
Tu sveikini kiekvieną čia atvykusį,
Ir lietūs, pūgos, vėjai bei atėjūnų piktos rankos
Tavęs nepajėgia išvietinti iš Tavo sosto Kalno pakrašty,
Kaip neatgraso tų, kurie čia eina ir važiuoja,
Ir klumpa keliais prieš Tave,
Rūpintojėli Kryžių kalno...
* * *
Ir aš klumpu ir pakeliu akis
į Tavo skausmo išvagotą veidą. . .
Bet. . . o stebuklas! .. Tavo medinės lūpos sukruta...
O akys — pilnos ašarų, lyg ežerai šilti mano gimtinės...
Ir aš jų veidrody matau
ateinantį Tėvynės laisvės rytą...
Girdžiu: Tu laimini ateinančius, ir klumpančius,
Ir savo kryžių nešančius į Kryžių kalną. ..
Tu priimi ir laimini kiekvieną mūsų vargano
gyvenimo kryželį...
Ir Tavo medžio šypsena nušviečia laisvės viltimi
laukus, miškus ir klonius.. .
Ir vieškelį — ir ten, ir čia,
Kuriuo visi mes į Tave
ir Tėviškės laisvos rytojų
su viltimi keliaujam. . .
Rūpintojėlis prie Kryžių kalno Lietuvoje.
S. SUŽIEDĖLIS
2. DVIEJŲ KULTŪRŲ IR RELIGIJŲ KRYŽKELĖJE
Nepaisant nuožmios su vokiečių ordinu kovos, didieji Lietuvos kunigaikščiai krikščionybės atžvilgiu nepasižymėjo nenumaldomu priešingumu, krikščionių nepersekiojo ir jų iš savo valstybės nevijo. "Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, — rašė Gediminas popiežiui, — kad norėtume katalikų tikėjimą naikinti, bet mes ginamės nuo skriaudų, kaip daro ir krikščionių kunigaikščiai” (op. cit. 18 psl.). Šalinamasi buvo krikščionybės kaip kryžiaus karų priežasties, bet ji buvo pageidaujama kaip naujos kultūros veiksnys. Didieji Lietuvos kunigaikščiai, neminint jau Mindaugo, ieškojo su krikščionimis kontakto, kvietėsi Lietuvon jų pirklius ir amatininkus, laikė jiems bažnyčias, globojo savo valstybės pravoslavus. Todėl ramiai krikščionybės penetracijai Lietuvoje nebuvo neįveikiamų kliūčių. Jai stojo skersai kelio tik tos, kurios kilo iš natūralios pagonių opozicijos naujai pasaulėžiūrai, savo dvasia iš pradžių svetimai tautos papročiams ir jos charakteriui. Tačiau ir šis psichologinis antagonizmas aukštesniuose visuomenės sluoksniuose kaskart vis labiau dilo, pagraužiamas besiskverbiančios krikščionybės įtakos. Jis pamažu užleido vietą indiferentizmui ir net religiniam sinkretizmui. Krikščionybė užtat pasidarė Lietuvai ne vien išlaukinė jėga, kuri plakė kalaviju, bet ir išvidinė, kuri skverbėsi į tautą ramiu įtaigos keliu. Vadovaujantieji Lietuvos sluoksniai regėjo, kad lietuvių tauta yra peraugusi uždaros savaimingos kultūros laikus ir kad ji turi atsisakyti nuo atgyvenusių papročių formos ir senos religijos. Ji jau buvo atėjusi į kryžkelę, iš kurios vienas kelias vedė į Rytų kultūrą per pravoslaviją, o antrasis kelias ėjo į Vakarų kultūrą per katalikybę. Lietuviai buvo verčiami pasirinkti vieną arba antrą vieškelį, kuriais ėjo krikščioniškosios Europos tautos.
CHIARA LUBICH
"Jūs... tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių” (Apd 1,8).
Šiuos žodžius Jėzus pasakė apaštalams po savo prisikėlimo. Jis taip pat sakė ir apie Šventosios Dvasios atėjimą. Bet jie tą Dvasios atėjimą rišo su Dievo karalystės įkūrimu laiku pabaigoje, kaip to meto žydai galvojo. Jie galvojo, jog Dievas, nugalėjęs bedievystę ir blogį žemėje, įkurs taikos ir teisingumo karalystę — net socialinę ir politinę. Izraelis, išrinktoji tauta, būtų tada visų tautų centru. Užtai apaštalai ir klausė Jėzų: "Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?” Jėzus į tai atsakė: "Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių”.
Tie žodžiai ir vėl rodo, koks didžiulis skirtumas buvo tarp apaštalų ir Jėzaus galvojimo. Tačiau jis jų klaidingus lūkesčius švelniai pataisė. Šventoji Dvasia ateis ne įvesti ilgai laukiamų impozantiškų pakeitimų, bet perkeisti juos, padaryti naujus žmones, kad galėtų būti pasaulyje jo liudytojai. Dievo karalystė ateis per juos, bet ne kokiu ypatingu įsikišimu iš aukštybių, panašiu į žemiškų nugalėtojų užkariavimus. Jie, kiekvienas asmeniškai, platins ir neš visur Prisikėlusio Viešpaties gerąją naujieną.
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Dogma yra žodis, sukeliąs neprasmingų ginčų vien dėl to, kad žmonių eilei jis neaiškus, kad pati dogmos sąvoka daugeliui atrodo grynai neigiamas dalykas, neturįs savyje nei šviesos, nei tiesos.
"The Encyclopedia Americana” dogmą nusako štai kaip: "Dogma — teologine žodžio prasme — yra tikėjimo principas arba tiesa, kuri remiasi Dievo žodžiu, užrašytu arba perduotu padavimo keliu, ir kurią Bažnyčia pateikia tikintiesiems tikėti. Katalikų Bažnyčia skelbia, kad jos dogmos buvo mokomos apaštalų, kurie gyvu arba rašytu žodžiu jas perdavė savo bendralai-kiams ir įpėdiniams, o tie — savo įpėdiniams. Ši tradicija yra Katalikų Bažnyčios dogmų pagrindas. Bažnyčia neturi valdžios kurti naujas dogmas, bet ji turi pareigą iki pasaulio pabaigos skelbti visas tas dogmas, kurios istorijos būvyje buvo autentiškai nustatytos, kaip dieviškojo apreiškimo tiesos. Ką Bažnyčia gali daryti ir yra dariusi, tai — pagal progos reikalavimus — apibrėžti savo mokslo tikslią prasmę, iškeliant tai, kas anksčiau nebuvo išreikšta su visu reikalingu pilnumu ir aiškumu”.
"The Catholic Encyclopedia Dictionary” apibrėžia dogmą ir jos sąvoką šiek tiek aiškiau: "Dogma yra nuomonė, autoritetingai pareikšta; tiesa, liečianti tikėjimą arba dorovę, Dievo apreikšta, apaštalų perduota Šventame Rašte arba padavime, kurią Bažnyčia pateikia tikintiesiems, kaip būtiną tikėjimo objektą. Kadangi dogma yra idėja, tai tenka sutikti, kad dogmatizmas religijai yra reikalingas, nes religija be idėjų yra beprasmiška. Bažnyčios dogmos, būdamos dieviškosios tiesos protinės sąvokos ir žodinės išraiškos, priima charakteristinį tiesos bruožą, būtent nekintamumą ir pastovumą, nes jos remiasi dieviškojo proto autoritetu, kuris mums apsireiškia”.
VYTAUTAS BAGDANAVlČlUS
45. TIKĖJIMO ABEJONĖ
"Aš jo nepažinojau..
Jonas sakosi Kristaus nepažinęs. Nors jis su Kristumi tam tikra prasme buvo susitikęs, dar būdamas motinos įsčiose, kai Marija aplankė Elzbietą, bet jo nebuvo sutikęs augdamas ir būdamas užaugęs. O jeigu ir buvo jį sutikęs, tai jo nepažino kaip Mesijo. Jo Kristaus pažinimas krikšto metu buvo simbolinio pobūdžio, o gal galėtume sakyti — sakramentinio pobūdžio. Jis matė ant Jėzaus nužengiančią Dvasią balandžio išvaizdos. O tas, kuris jį buvo siuntęs krikštyti, buvo jam pasakęs, kad tas žmogus, ant kurio jis pamatys nusileidžiančią Dvasią, bus Dievo Sūnus. Taigi šis jo Kristaus pažinimas buvo ne ką geresnis, negu mūsų pažinimas krikšto ar kitų sakramentų keliu.
Iš tikrųjų Jono pažinimas Kristaus krikšto metu buvo nepalyginamai mažesnis už tą Kristaus pažinimą, kurį mes turime, būdami subrendę krikščionys. Jis dar nepažinojo Kristaus mokslo. Jis nežinojo jo tragiškos mirties nei stebuklingo prisikėlimo. Jis nežinojo ne tik gausių Kristaus stebuklų, bet nei jo prasidėjimo iš Šv. Dvasios. Dėl to nenuostabu, kad Jonas ir vėliau turėjo abejonių, dėl to siuntė mokinius pas Jėzų pasitikrinti, ar jis tikrai yra laukiamas Mesijas. Jėzus Jono pasiuntiniams atsakė: "Eikite ir savo mokytojui pasakykite, ką matėte ir ką girdėjote: raišieji keliasi, kurtiniai girdi, aklieji praregi ir visiems skelbiama naujoji žinia”. Šis Kristaus savęs apibūdinimas yra padarytas Senojo Testamento mesijiniais terminais. Dėl to iš jų Jonas turėjo įsitikinti, kad Jėzus tikrai save laiko žadėtuoju Mesiju.
DR. PETRAS CELIEŠIUS
PAVELDĖTAS KRAITIS
Vaikas gimdamas gauna iš tėvų fizines ir psichines savybes. Tačiau jo dvasia dar yra tuščias indas, kuris, vaikui beaugant, turi būti pripildytas tam tikro turinio. Augąs vaikas trokšta pagal prigimtą polinki prisirinkti kuo daugiausia įspūdžių įvairių pojūčių pagalba. Jis domisi spalvomis, daiktų išvaizda, garsais ir visa aplinka, kurioje jis įauga į pradinės erdvės formas. Gautus įspūdžius, asociacijas dėsningai grupuoja ir deda atmintin, kaip kraičio skrynion, iš kurios vėliau semsis reikiamų žinių orientuotis egzistenciniame kelyje. Pradedant busti proto galiai, vaikui kyla begalės klausimų, ieškančių atsakymo aplinkoje: mama, kodėl ugnis karšta, kodėl vanduo verda, kodėl šuo loja, kodėl gaidys gieda, kodėl vėjas pučia, kodėl tėtė ilgai nepareina, kodėl gėlės žydi ir t.t. Noras susekti priežastingumą apreiškia vaiko protaujančios galios buvimą ir tuo būdu jį išskiria iš gyvulių aplinkos ir perkelia į protaujančių tvarinių plotmę.
Paauglys jaunuolis nebesitenkina pirmųjų atsakymų tikrumu. Jis dar kartą perkošia savo žinias, jas tikrina ir kritiškai vertina, norėdamas atrasti savo žinojimui pirminį pagrindą ir savo buvimui prasmingą atsakymą. Jeigu vaikišką smalsumą galėjo motina patenkinti paprastu teigiamu nurodymu, pasakišku elementu, tai kritiškojo amžiaus jaunuolio nepatenkins daiktinis nurodymas nei atsitiktinis daiktų ryšingumas. Jis pradeda suvokti už daiktų slypinčią stipresnę jėgą ir savo buvimo gilesnę prasmę.
Kryžių kalnas Lietuvoje, netoli Šiaulių.
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
Užpakaliniu bėgiu šokęs sunkvežimis 1985 m. balandžio 1 d. mirtinai suvažinėjo mano seserį Anelę Prunskytę. Tai buvo taurios sielos žmogus. Ji buvo įstojusi į širdiečių vienuolyną, bet, kai bolševikai išvežė tėvus į Sibirą ir tuščiuose namuose pasiliko tik vienas brolis, ji grįžo į tėviškę padėti vargo vargti.
Atūžiant antrajai bolševikų bangai, ir ji buvo išblokšta iš tėviškės. Gyvendama išeivijoje, nuoširdžiai rūpinosi dvasiniu gyvenimu ir sielos ugdymu. Po jos mirties atradome užrašus, į kuriuos rūpestingai įtraukdavo įvairiomis progomis išgirstas mintis. Daugelis jų įspūdingos, žėri Lietuvos ir Dievo meile. Parinkęs reikšmingesnes, čia jas perteikiu.
* 1946 m. Šv. Sosto delegatas kan. F. Kapočius pasakojo apie šv. Pranciškų Asyžietį. Jam kregždutė buvo sesuo, kiekvienas paukštelis — brolis. Visoje gamtoje jis matė paties dangiškojo Tėvo kūrybą. Jam gyvenimas buvo brolis, o mirtis — sesuo.
* Lietuvą mes vadiname šventa, nes ji aplaistyta mūsų senolių prakaitu. Jos šventovės mūsų ir mūsų motinėlių nuklūpotos.
* Kun. K. Jurkšėnas 1946 m. pamoksle kalbėjo: "Yra keturios žmonių grupės. Pirmajai grupei priklauso tie, kurie tiki, ir jų darbai sutinka su jų sąžine. Jie laimingi. Antrajai grupei priklauso tie, kurie tiki, bet negyvena pagal tikėjimą. Jie jaučiasi nelaimingi, nes jų darbai neranda pateisinimo sąžinės balse. Jie nelaimingi, bet, turėdami tikėjimo liepsnelę, gali pasiryžti sutvarkyti savo gyvenimą. Trečiajai grupei priklauso tie, kurie netiki ir kurių nedori darbai neduoda jiems sąžinės ramybės, bet jie jos ieško ir gali surasti Dievą bei sklandžiai sutvarkyti savo gyvenimą. Ketvirtajai grupei priklauso tie, kurie netiki ir jaučiasi laimingi. Tai patys nelaimingiausi žmonės, nes jie turi mirusią sąžinę, kurios nebedrumsčia nė jų nedori darbai. Už tokius žmones reikia ypatingai melstis. Mums visiems reikia melstis, prašant ir siekiant dvasinio atsinaujinimo.
Simas Sužiedėlis
Fridrichas Wilhelmas Foersteris, vokiečių pedagogas, dabar jau senukas, gyvenąs Niujorke, yra parašęs veikalą, verstą ir į lietuvių kalbą: "Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybė”. Tame savo veikale, rašytame dar prieš antrąjį Didįjį karą, rodo žmonių ydas ir įsivyravusias klaidingas pažiūras šeimoje, tautoje, visuomenėje ir valstybėje; žodžiu — žmonių klydinėjimą tamsoje. Visa suimdamas draugėn, Fr. W. Foersteris rašo:
"Šiuo metu, kai atskiras žmogus yra įpainiotas į dideles bei mažas pasaulio organizacijas ir bendruomenes, kad tvarkos, sutarimo, drausmės ir ištikimybės vardan tarnautų visų karui su visais ir moraliniam chaosui, jisai yra aukščiausio angelų choro šaukiamas vaduotis iš to sąmyšio ir leistis visų daiktų Kūrėjui perkurti į naują žmogų, pripildytą Šventosios Dvasios, be kurios negali egzistuoti nei šeima, nei valstybė, nei tautu bendruomenė”.
Įėjimas į Kryžių kalną.
Iš tų Fr. W. Foersterio žodžių, o taip pat iš dabarties stebėjimo ir patyrimo, yra aišku, kad mūsų laikų žmogus yra per daug įtrauktas ir pats įsitraukęs į drumstų kolektyvinį gyvenimą — nuėjęs per toli viena savo prigimties kraštine — socialine. Tuo tarpu žmogus yra ne tiktai visuomeninė arba socialinė būtybė, bet ir individualinė, savaranki, skirta savam gyvenimui. Bet ir šia linkme žmogus gali nueiti iki kraštutinybės. Nelengva rasti deramą vidurį, kaip lovą sename graikų pasakojime Prokrusto pastogėje: lova būdavusi pakeleiviams tai per trumpa, tai per ilga — ir tasai pabaisa arba nukirsdavęs galvą, arba ją tempdamas nutraukdavęs. Kiekviena kraštutinybė žmonėms daro žalą, bet jie gyvena tarp prieštaravimų ir tarp jų blaškosi.
Juozas Vaišnys, S.J.
Viena iš pernykščio konkurso temų, skirtų jaunimui, buvo: "Iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?” Čia trumpai pažvelgsime, kokius atsakymus į šį klausimą yra davę konkurso dalyviai.
Teresytė Giedraitytė aprašo trylikmetės Lilės pasikalbėjimą su motina. Lilė nori eiti su drauge į kiną. Ji norėtų eiti į šokius, kur galėtų susipažinti su berniukais, bet mama vis neleidžia, randa visokių priežasčių, bijo ją išleisti su draugėmis ar draugais, kurių ji nepažįsta. Lilė jaučia, kad motina ja nepasitiki, ir dėl to labai pyksta, jaudinasi, verkia. Pagaliau jos susėda ir atvirai pasikalba. Motina supranta, kad tos draugės ar draugai yra geri vaikai, kuriais galima pasitikėti. Ji leidžia Lilei su jais draugauti ir išeiti į kiną ar į šokius. Taip nesusipratimai tarp Lilės ir jos motinos pasibaigia. Abidvi laimingos ir patenkintos.
Undinė Mulokaitė rašo, kad daugiausia nesusipratimų tarp tėvų ir vaikų kyla tada, kai vaikai būna 14-18 metų amžiaus. Šio amžiaus jaunimas nori būti nepriklausomas, nori pats tvarkyti savo gyvenimą, nenori, kad nuolat tėvai sekiotų ir sakytų, ką reikia ir ko nereikia daryti. Bet paprastai tėvai vaikams draudžia daryti tai, kas vaikams patinka, ir liepia daryti tai, kas nepatinka. Tėvams nepatinka dabartinis vaikų apsirengimas, moderni muzika, vaikų draugavimas su tėvams nepageidaujamais jaunuoliais. Tėvai savo paauglius jaunuolius dar vis tebelaiko "mažyčiais vaikučiais”, nori su jais, parėję iš darbo, kartu praleisti vakarus, o vaikai vis veržiasi kitur iš namų. Tėvai nori, kad vaikai būtų pasididžiavimas ne tik jiems patiems, bet ir kaimynams. Tad jiems labai nepatinka, kad vaikai nėra tokie, kokie buvo jie patys jaunystėje. Bet juk laikai keičiasi. Vaikams atrodo, kad jų tėvai yra senoviški, atsilikę nuo gyvenimo, nesupranta dabartinių papročių. Motinai nepatinka, kad dukrelė per daug rūpinasi savo svoriu; tėvas nepatenkintas, kad sūnus vis kvaršina jam galvą, prašydamas nupirkti automobilį.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
JUOZO VAIŠNIO KNYGA “PRAKTINĖ LIETUVIŲ KALBOS VARTOSENA”
(Kalba, pasakyta šios knygos sutiktuvėse 1986-01.1 j Jaunimo centre, Čikagoje)
Bronius Vaškelis
Reikia tik pasidžiaugti, kad išeivijoje prigijo graži tradicija suruošti naujai knygai vakaronę. Tik, kaip ir visiems naujiems dalykams, kol kas neturime vieno, aiškaus, nekvestionuojamo šiai tradicijai vardo. Spaudoje pasirodė keli pavadinimai: "knygos sutiktuvės”, "knygos sutikimas”, "knygos pristatymas”, "supažindinimas visuomenės su knyga”. Pagal Vaišnį, posakiai "knygos pristatymas” ir "knygą pristatyti” nevartotini. Koks paradoksas! Kalbant apie autorių, galima vartoti posakius: "autorių sutikti”, "autorių pristatyti”, "su autoriumi susipažinti”, o kada kalbama apie knygą, atrodo, tėra tik vienas veiksmažodis — "supažindinti”, t.y. supažindinti visuomenę su knyga. Žinome, kad kalbininkams priimtinas posakis "knygos sutiktuvės”, bet ar vartotinas šiuo atveju veiksmažodis "sutikti”? Abejotina. Paimkime tokį pavyzdį: "penktadienį Jaunimo centre čikagiečiai sutiko kun. J. Vaišnio knygą”!
Kuo blogas žodis "pristatyti”? Šiaip jis labai padorus, ir autorius knygoje sumini net devynis atvejus, kur jį galima vartoti. Tik kalbant apie knygą, esą jis netinkamas, nes "tokia vartosena lietuvių kalbai nėra būdinga” (p. 175). Kas būdinga ir kas nebūdinga lietuvių kalbai? Ar vienu metu, kalbininkų nuomone, koks nors žodis netinkamas po kurio laiko gali tapti tinkamu ir būdingu lietuvių kalbai? Tai priklauso nuo kalbininkų sprendimo. Kalbotyros istorijoje buvo atsitikimų, kada kalbininkai turėjo nusileisti visuomenės plačiai vartojamiems "nebūdingiems” lietuvių kalbai žodžiams ir posakiams. Net Vaišnys sumini, kad "gal kada nors kalbininkai ir nusileis 'liaudžiai’, priimdami analogiją” (p. 175): jeigu galima "pristatyti asmenį”, tai gal turėtų būti galima "pristatyti knygą”.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
IŠ KAROLIO GARUCKO, S.J., LAIŠKŲ
Prieš keletą metų Lietuvoje miręs kun. Karolis Garuckas, S.J., ilgesnį laiką buvo Ceikinių klebonas. Jis dažnokai rašydavo laiškus savo konfratrams, gyvenantiems už Lietuvos ribų. Čia spausdiname vieną jo laišką, rašytą 1976 metais, apie parapiečių lankymą. Red.
Berods nuo 1961 metų kunigai Lietuvoje nustojo "kalėdoti” — lankyti savo parapiečius. Didesnėse parapijose, kur daug darbo, kur tiktai vienas kunigas tedirba, toks žmonių lankymas beveik neįmanomas: trūksta ir jėgų, ir laiko.
Į Ceikinius aš atvažiavau 1963 m. Kai žmonės nuveždavo į vieną ar kitą kaimą pas ligonį, ten visi kaimo susirinkę žmonės pradėdavo prašyti, kad ir jų namus aplankyčiau. Ne kartą aplankiau. Kaip žmonės džiaugdavosi, sulaukę kunigo! Bet visų parapiečių iki šiol vis tiek nesu aplankęs. Pats sau gal dažnai pasiteisinu: nėra jėgų ir laiko; šiokiomis dienomis nuvažiavęs ar nuėjęs daug ko nerasi namie, visi darbe, vaikai mokykloje, o šventomis dienomis bažnyčioje pamaldos, net po pietų 5 valandą. O gal svarbiausia — tokios išorinės sąlygos. .. Trumpai sakant, tinginys daug randa pasiteisinti priežasčių.
Ceikinių parapijoje didžiausias yra Didžiasalio kaimas. Šio kaimo pakluoniais neseniai pravestas geriausias plentas. Žmonėms labai patogu nuvažiuoti į Ignaliną arba Švenčionis — tiktai po keliolika kilometrų, o į Ceikinius reikia pėstiems eiti maždaug 6-7 km. Tai ir nenuostabu, kad daugelis žmonių važiuoja į miestus, ten nusiperka, ko jiems reikia, atlieka visus kitus reikalus ir, žinoma, užeina į mišias bažnyčioje. Todėl sekmadieniais tik maža šio kaimo žmonių dalis ateina arba motociklais atvažiuoja į Ceikinius. Aš net galvojau, kad jiems gal geriau dabar prisirašyti prie kitų parapijų, kur jiems patogiau susisiekti.
Vienas jaunuolis studijavo meną, bet paskui apsigalvojo ir meną pakeitė į mediciną. Draugas paklausė, dėl ko jis taip pasielgęs.
— O, labai paprasta, — atsakė naujasis medikas, — paveiksle kiekvienas tuoj pastebi net ir mažiausią dailininko klaidelę, o visos mediko klaidos palaidojamas kartu su pacientu. . .
*
Maža mergytė, parėjusi iš mokyklos, pasigyrė mamai, kad jau išmokusi “Sveika, Marija”.
— Na, pakalbėk! — susidomėjo motina.
Mergaitė labai gražiai pradėjo kalbėti, tik pačioje pabaigoje jai šiek tiek kitaip išėjo. Ji taip kalbėjo: “Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus susidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą...”
*
Žmona skundėsi advokatui, kad jokiu būdu negalinti sugyventi su savo vyru.
— Na, tai skirkitės, — patarė advokatas.
— Ką? Skirtis? Aš jau dvidešimt metų kenčiu o dabar jį turėčiau padaryti laimingą?!
■ Nekaltai Pradėtosios Marijos vienuolija, kurios centras yra Putname, CT, dabar turi 37 seseles. Joms dar padeda jų vienuolyne apsigyvenusios, į jų darbus, maldas, mąstymus ir kitas dvasines pratybas įsijungusios, talkininkės: poetė Danguolė Sa-dūnaitė, Ona Bagdanavičiūtė-Strimaitienė, dantų gydytoja Petronėlė Leimonaitė-Totoraitienė (atvykusi iš Kolumbijos), Danutė Augienė. Šalia šių, su vienuolynu susirišusių formaliais pažadais (bet ne įžadais) ir sutartimi, dar Putname apsigyvenusi seselėms be atlyginimo talkina buvusi skaučių veikėja Elena Abelkienė. Nuoširdžiai patalkina ir kelios kaimynės.
■ Šv. Lucijos valstybė, esanti Antilų salose, teturi 238 kv. mylių plotą (tik penktadalis Rhode Island) su 125.000 gyventojų, daugiausia afrikiečių kilmės. Apie 90% yra katalikai. Šv. Lucijos nepriklausoma valstybė 1985 m. atsiuntė savo ambasadorių į Vatikaną, užmegzdama diplomatinius santykius. Valstybė nepriklausoma nuo 1979 m.
■ Motinos Teresės vienuolynui bibliotekininkė Ann Murray Hough, gyvenusi Oklahoma City, testamentu paliko 300.000 dolerių. Ji mirė praeitais metais, sulaukusi 94 m. amžiaus. Motina Teresė pasiryžo Niujorko apylinkėse surasti ūkį, kur galėtų globoti sergančius AIDS liga. Jos įsteigto Artimo meilės vienuolyno seselės globoja daugiau kaip 100.000 raupsuotųjų.
■ JAV-se 1983 m. buvo 1.500.000 skyrybų. Paskutiniu metu pastebimas perskyrų mažėjimas.
“Laiškų lietuviams" metinė šventė
Šiais metais metinė šventė bus balandžio 14 d. Šventės programa:
3 val. po pietų — Mišios koplyčioje.
4 val. — konkurso premijų įteikimas.
4.50 val. — meninė programa. Atliks Vlado Vijeikio vadovaujamas “Tauro rago” orkestras.
5.50 val. — Vidos Talandytės paruošta vakarienė. Auka asmeniui — 15 dol.
“Laiškų lietuviams” ekskursija
Ekskursija bus nuo birželio 13 iki liepos 2 d. Aplankysime Austriją, Vengriją ir Jugoslaviją. Iš Čikagos kainuos apie 2490 dol., iš Niujorko — apie 2367 dol. Skubiai registruokitės šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
40 dol. aukojo P. A. Raulinaitis.
30 dol. aukojo J. Petrikas.
Po 15 dol. aukojo: V. Petrauskas, J. Jankauskienė, V. Kamaitis.