religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1986 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXXVII, NO. 9
289 |
Lietuvos vyskupai |
|
292 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
294 |
Vertė D.S. |
|
296 |
P. Daugintis, S.J. |
|
300 |
A. Mauragis |
|
301 |
Chiara Lubich |
|
302 |
Gražina Kriaučiūnienė |
|
308 |
Ramunė Kubiliūtė |
|
309 |
Gailė Radvenytė |
|
310 |
Andrytė Giedraitytė |
|
312 |
Nijolė Jankutė |
|
315 |
Red. |
|
317 |
Gediminas Vakaris |
|
321 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
322 |
J. Pr. |
|
323 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio, S.J., nuotraukomis iš jo neseniai pasirodžiusios knygos “Nature: Forms and Forces”. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
(Iš Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų rašto kunigams ir tikintiesiems)
Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Mūsų protėviai gyveno toli nuo didžiųjų senovės kelių, todėl ilgą laiką mažai buvo žinomi. Pirmieji misionieriai, bandę pasiekti baltų tautas, buvo čekų ir vokiečių vyskupai bei vienuoliai. 997 m. Prahos vyskupas šv. Vaitiekus (Adalbertas) su dviem kunigais atvyko į Prūsų žemę ir bandė skleisti krikščionybę, bet buvo nesuprastas ir nužudytas. Toks pat likimas po 11 metų (1008) ištiko šv. vyskupą Brunoną (Bonifacą), mėginusį apaštalauti jotvingių žemėje.
Pora šimtų metų vėliau mūsų protėviai vėl susidūrė su krikščionimis vakaruose, rytuose ir pietuose daugiausia ginklu. Karingųjų prūsų ir lietuvių dažnai puldinėjami mozūrai apie 1200 m. pasikvietė savo sienų saugoti kryžiuočių ordino riterius. Rygoje ir apie ją įsikūrę vokiečių kolonistai įsisteigė kalavijuočių ordiną. Ilgainiui šie ordinai iš gynybinių tapo agresyvūs ir pridarė didžiulių skriaudų prūsų ir latvių gentims, Lietuvai ir Lenkijai. Iš jų rankų lietuviai nesutiko kryžiaus priimti.
Rytuose ir pietryčiuose krikščioniškos baltarusių ir ukrainiečių žemės lengvai pasiduodavo lietuviam vadovam, nes šie tik buvo pajėgūs apsaugoti nuo žiauraus mongolų, totorių jungo. Tačiau rytietiškoji krikščionybė neparodė žymesnio misijinio veikimo, nesukrikščionino Lietuvos.
Didysis Lietuvos vienytojas Mindaugas, toli numatantis politikas, gerai suprato, kad nebūti krikščionimis Europoje yra skaudus bei nuostolingas atsilikimas, todėl 1251 m. (ar 1250 m. gale), pasikvietęs iš Rygos misionierių, pasikrikštijo drauge su savo šeima ir būriu didikų. Kartu išsirūpino, kad būtų įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiog priklausoma nuo Apaštalų Sosto—Romos. Popiežius Inocentas IV, įvertindamas Mindaugo ryžtą sukrikščioninti Lietuvą, 1253 m. atsiuntė jam karaliaus vainiką. Juo iš tiesų buvo apvainikuotas ne tik pats valdovas, bet ir Lietuvos valstybingumas. Deja, po 10 metų (1263) Mindaugas žuvo kaip politinių intrigų auka. Prie valstybės vairo vėl stojo pagonybės šalininkai, ir krikščionybės plitimas buvo nuslopintas.
National Bridges State Park, Santa Cruz, California, 1971. Algimanto Kezio nuotrauka
VYTAUTAS BAGDANAVIČlUS
69. PILYPO METODAS
"Radome tą, apie kurį rašė Mozė ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus”.
Pilypas nežinojo apie Jėzaus pradėjimą iš Šv. Dvasios. Jis jį vadina Juozapo sūnumi. Tačiau nepaisant to, Pilypas atpažįsta Jėzuje Dievo tautai žadėtąjį pranašą. Kyla klausimas, iš kur Pilypas yra toks tikras, kad Jėzus yra tautos laukiamas Mesijas. Evangelija nenurodo jokio kito pagrindo, kaip tik tai, kad jis buvo paskelbtas įstatyme ir pranašuose. Bet jei taip yra, tai Pilypas yra mums pavyzdys, kaip mes turime skaityti Šv. Raštą ir apskritai knygas, neatitrūkstant nuo konkretaus gyvenimo.
Sakoma, kad mūsų laikų didžioji problema yra, kaip rasti ryšį tarp idėjos ir gyvenimo. Visi sutinka, kad mes turime gerų įstatymų, kad mes pažįstame puikių idėjų, tačiau gyvename ne pagal įstatymą ir ne pagal kilnias idėjas. Idėjinės tiesos mūsų gyvenamojo pasaulio neveikia. Moderniais laikais tai yra labai ryšku. Tačiau nereikia manyti, kad buvo laikų, kurie šios problemos neturėjo. Pavyzdžiui, toks didelis žmogus šv. Paulius, atrodo, stipriausiai jautė skirtumą tarp dvasios ir savo gyvenimo. Jis sakosi jaučiąs savyje kitą įstatymą, kuris jame priešinasi dvasios įstatymui. Atrodo, kad Pilypas to nejaučia. Jis kažkaip spontaniškai savo gyvenamoje tikrovėje atpažįsta tai, ką jis pažino idėjinėje srityje.
“Argi mano žodžiai ne kaip ugnis, sako Viešpats, ir ne kaip plaktukas, sutrupinąs uolą?” (Jer 23,29).
Dievo žodis, kurį skaitome Šventame Rašte, nėra paprastas žodis. Tai žodis, turintis galią mus pakeisti. Jeigu skaitysime Šventą Raštą atidžiai, to žodžio galia mus palies.
Pasaulis, kuris mus supa, yra pilnas žodžių. Bet nedaug jų mus giliau paliečia. Mes plaukiame per dieną žodžių jūroje. Tai žodžiai, kai kitas žmogus į mus prakalba; žodžiai, kuriuos skaitome laikraščiuose ir žurnaluose; kuriuos girdime televizijoje ir per radiją. Daugumą šių žodžių mes išmokstame ignoruoti. Klausytis ir jų negirdėti! Taip, kad vėliau, kai norime išgirsti, ką kitas mums sako, nustembame, kad nesiseka mums būti atidžiais. O kaip dažnai, grįžę iš bažnyčios sekmadienį, neprisimename, apie ką kunigas kalbėjo pamoksle...
Daugumas žodžių, kuriuos išgirstame, sudomina mus tik laikinai, o gal ir visai nesudomina. Juos, kartą perskaitę arba išgirdę, greitai užmirštame. Į vakarykščios dienos laikraštį įvyniojame savo šiukšles. Kasmet šiame krašte yra išleidžiama apie 40.000 knygų. Beveik pusė šių išspausdintų knygų su minkštais viršeliais nebus nupirktos, jos liks gulėti sandėliuose, kol pagaliau taps ir vėl pagamintos į popierių.
P. DAUGINTIS, S.J.
Ruošiamės Lietuvos krikšto jubiliejui. Lietuviai vyskupai 1986 metus yra paskelbę Sąmoningo tikėjimo metais. Krikšto jubiliejaus Religinės programos komisija yra sudariusi šešių temų seminarą ar kursą. Tas seminaras su Dievo malonės pagalba padės jo dalyviams padaryti savo tikėjimą sąmoningesnį, patrauklesnį ir gyvesnį. Pereitame "Laiškų lietuviams” numeryje rašėme apie Kūrėjo Dievo planą. Dabar pasvarstysime, kas man yra Jėzus, ką Jėzus teikia žmogui, ir pažvelgsime į žmogų, esantį nuodėmės prarajoje.
I. KAS MAN YRA JĖZUS?
Pirmiausia pažiūrėkime į Jėzaus "paveikslą”, nupieštą Evangelijoje tų, kurie kartu su juo buvo ar apie jį girdėjo iš buvusiųjų su juo. Čia pažiūrėsime tik tai, kaip apie jį rašoma Morkaus Evangelijoje.
Kriokliai, Upper Peninsula, Mich., 1980 A. Kezio nuotr.
1,21-28: sinagogoje žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
2,3-12: pasakojama apie paralyžiuotąjį, draugų nuleistą kambarin pro lubas prie Jėzaus kojų. Jėzus jam atleido nuodėmes, o visiems kitiems pasakė: "Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, — čia jis tarė paralyžiuotajam, — sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”
8,27-30: prie Pilypo Cezarėjos kaimo Jėzus klausė apaštalus: "O jūs kuo mane laikote?” Petras jų visų vardu atsakė: "Tu esi Mesijas!” Pagal Mato Evangeliją, Simonas Petras atsakęs: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”
A. MAURAGIS
Šiandien moksle nebėra abejonių, kad žmogus savo kūnu yra kilęs iš gamtos evoliucijos būdu, bet taip pat neturėtų būti abejonių, kad jis yra apdovanotas didesnėmis dovanomis, kurių gamta negali duoti. Žmogaus siela, sąmonė, asmenybė, dvasia, kuri, kad ir reiškiasi gamtoje, nėra iš jos, o virš jos. Visos tos dovanos, kurių žmogus taip turtingas, yra ne iš gamtos malonės, bet iš antgamtinės transcendencijos. Juk ir pati gamta ne iš savęs yra kilusi, o iš kosmologinės realybės, ir mažiausias gamtoje reiškinys yra surištas su kosmine būtimi.
Jei gamtoje matome, kad kiekviena žemesnioji daiktų ir gyvių rūšis tarnauja aukštesniajai, kad pastaroji galėtų egzistuoti, tai žmogui tarnauja visa gamta — visi daiktai ir gyviai, visa regimybė ir net visas universas. Jam, tarsi kokiam dievui, leista viskuo naudotis ir viską valdyti. Bet žmogus savo esme nėra koks parazitas, kuris be atsakomybės viskuo naudotųsi, visi tik jam būtų reikalingi, o jis — niekam, tik pats sau. Žmogus nėra parazitas, jo pašaukimas yra didesnis, negu kitų tvarinių gamtoje. Tad kas yra žmogus, koks jo pašaukimas? Kam jis turi būti naudingas ir kam atsakingas?
CHIARA LUBICH
Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš — pasauliui” (Gal 6,14).
Didžiausią skausmą kėlė šv. Pauliui klaidingas mokymas, kuris nuvertina Jėzaus kryžiaus tikslą ir prasmę ir paneigia jo svarbumą žmogaus gyvenime. Pagaliau kas gi buvo Pauliui Jėzus nukryžiuotasis? Jis buvo jam didžiausias Tėvo meilės įrodymas. Kad būtumėm išgelbėti, Tėvas davė mums didžiausią dovaną: jis patikėjo mums savo Sūnų. Tuo pačiu Jėzus nukryžiuotasis įrodė mums savo didžiausią meilę. Paklusdamas Tėvo valiai, jis prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį su visomis savybėmis, net ir mirtį ant kryžiaus.
Tai Jėzus ant kryžiaus, kuris iš meilės Tėvui ir mums nužemino save, tapdamas vargdienis, silpnas, apleistas... Bet kaip tik, sunaikindamas save, (kas mūsų galvojimui ir instinkams yra absurdas ir pasibaisėjimas), jis sutaikė mus su savimi — visiškai mus atnaujindamas ir pagydydamas, perteikdamas savo dieviško gyvenimo pilnybę — jis sutaikė mus vienus su kitais, sujungdamas mus į naują šeimą, į Dievo vaikų šeimą.
Gražina Kriaučiūnienė
Kaip ir kiekvieną šeštadienį, Marytė nuvažiavo į krautuvę supirkti savaitei maisto. Pirkinius susikrovus į vežimuką, atsistojo į eilę. Žmonių daug, reikia palaukti. Belaukdama vartė žurnalą, kai staiga pradėjo labai blogai jaustis: galva svaigo, keliai ir rankos drebėjo, išpylė šaltas prakaitas, širdies plakimas padvigubėjo, ir ją apsiaubė neišpasakyta baimė — manė, kad mirs. Po poros minučių šie simptomai dingo, ir Marytė pajėgė pirkinius iškrauti kasininkei, susimokėjo ir išėjo iš krautuvės, tačiau jautėsi labai pavargus ir išsigandus, nežinojo, kas atsitiko.
Sekmadienio rytą su vyru nuvyko į bažnyčią. Vos tik įėjus pro duris, simptomai pasikartojo, vos spėjo į artimiausią suolą atsisėsti. Šį kartą priepuolis ilgiau tęsėsi, bet praėjo. Tačiau kitą sekmadienį buvo taip blogai, kad reikėjo ją išvesti iš bažnyčios. Už poros dienų nuvyko pas savo gydytoją, kuris padarė kraujo tyrimus ir nustatė nervinę įtampą. Prirašė raminančių vaistų. Iš pradžių Marytė šiuo receptu naudojosi, bet, pasiskaičius, kad prie šių vaistų galima priprasti, kad jie yra "highly addictive”, stengėsi kuo rečiau juos imti. Sveikata vis blogėjo. Pradėjo bijoti eiti į krautuves, į bažnyčią, į svečius. Vengė susitikti su žmonėmis. Pasidarė visiška "namų kalinė”. Ne tik pati iš namų neišeidavo, bet ir nieko neįsileisdavo, išskyrus šeimos narius. Jautė, kad einanti iš proto, ir laukė dienos, kada visiškai išprotės ir bus uždaryta beprotnamyje.
Buffalo Rock State Park, Illinois, 1968. A. Kezio nuotr.
Tačiau Marytės liga nebuvo nervų krizė, o panikos priepuolis, kuris, vis pasikartodamas, išsivystė į agorafobiją. Šia liga serga vienas iš dvidešimt Amerikos gyventojų, proporcingai dvigubai daugiau moterų negu vyrų. Taip pat vienas iš devynių gyventojų kenčia nuo kokios nors fobijos. Esu tikra, kad kiekvienas asmuo viena ar kita proga yra patyręs baimę ar nervinę įtampą. Ne vienam įtampa pakyla, ieškant naujo darbo, ruošiantis egzaminams ir pan., tačiau, šioms sąlygoms dingus, pvz., darbą gavus, egzaminus išlaikius, dingsta ir įtampa, o fobija sergantiems įtampa didėja.
Ramunė Kubiliūtė
Kadaise nepriklausomoje Lietuvoje didelės ūkininkų šeimos augo ir gyveno erdviose aplinkose. Gal gyvenamasis namas nebuvo toks didelis, bet vaikams buvo daug vietos žaisti, lakstyti. "Miesčionys” vaikai taip pat turėjo vietos žaidimams ir užsiėmimams.
Lietuvių išeivijos gyvenimo sąlygos labai skirtingos. Kai kur šeimos yra taip išsisklaidžiusios dideliuose priemiesčių namuose, kad vieni šeimos nariai nežino, ar kiti yra namie. Kitur šeimos taip susispaudę, kad kartais, norint vienam pabūti, reikia išvykti iš namų.
Tačiau šeimos gyvenamasis namas neturi tiesioginio ryšio su šeimos tarpusavio sugyvenimu. Kaip tik dažnai šeimos, kurios finansiškai geriau stovi, yra daugiau užsiėmusios savais reikalais, negu šeimos gerove, ir savo puošniuose namuose retai bendrauja.
Tėvai dažniausiai elgiasi su vaikais taip, kaip jų tėvai elgėsi su jais. Šio šimtmečio pirmoje pusėje jaunimas, kuris augo Šiaurės Amerikoje ir Europoje, buvo panašiai auklėjamas. Vertybės, kurių jaunuoliai siekė, buvo paklusnumas ir pagarba tėvams, meilė tėvynei, darbštumas, parama ir ryšių palaikymas šeimos narių tarpe. Pasaulį sumažina ne vien finansinė gerovė, kurios dėka galima apkeliauti pasaulį, bet taip pat technika, kuri duoda galimybę žmonėms stebėti, kas vyksta kitur. Kai kurie net kaltintų gerą finansinę padėtį (ypač JAV) už vadinamąjį smukimą, dekadensą. Kaip žmonių gerovė gali paveikti bendravimą?
(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Gailė Radvenytė
Šiomis dienomis yra retas atsitikimas rasti jaunuolį, kuris nėra rūkęs, gėręs ar bent kartą vartojęs narkotikus. Nors ne visi, bet vis dėlto nemaža jaunimo ne tik retkarčiais, bet dažnai rūko, geria ir vartoja narkotikus. Tėvai, mokytojai ir daktarai bando sužinoti, kaip tą vartojimą sustabdyti ar bent sumažinti, sužinoti, kaip tas vartojimas prasideda ir kodėl. Geriausias būdas rasti atsakymus į šiuos klausimus — paklausti pačių jaunuolių. Štai vienos jaunuolės pasisakymai, kodėl jaunimas pradeda rūkyti, gerti, vartoti narkotikus.
Gailė Radvenytė.
Nėra nauja idėja, kad jaunuoliai domisi naujais patyrimais. Jie nori sužinoti, kodėl kiti rūko, tai patys išbando. Nori pajusti alkoholio svaiginančias pasekmes, tai pradeda gerti. Girdi, jog narkotikai padaro, kad būtum laimingas, tai ir jie nori pajusti tą įsivaizduojamą laimę. Tad jaunuoliai pradeda rūkyti, gerti ir vartoti narkotikus tik iš smalsumo. Gaila, kad kai kuriems naujai surastas jausmas patinka, jie prie to pripranta ir pasidaro narkotikų vergai. Kelio atgal į tikrą gyvenimą nebegali surasti.
Skaityti daugiau: Dė! ko jaunimas pradeda rūkyti, gerti, vartoti narkotikus?
(jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Andrytė Giedraitytė
Gyvenu Amerikoje. Turiu daug amerikiečių draugų. Dalyvauju amerikietiškuose subuvimuose. Esu amerikietė.. . ir lietuvaitė. Save laikau "iš Lietuvos”. Labai gerbiu savo kraštą ir kilmę. Vis tiek mano gyvenimas yra apsuptas amerikietiškos veiklos. Mano seneliai ir tėveliai buvo kitokie. Jie veikė ir dalyvavo tik su lietuviais. Taip, jie gyveno Amerikoje, bet jų kaimynystėje buvo pilna lietuvių. Jiems nereikėjo rūpintis, su kuo bendrauti. Jie draugavo tik su lietuviais. Man mamytė pasakojo, kad jos lankomoje amerikietiškos mokyklos klasėje tik du mokiniai buvo nelietuviai, o visi kiti lietuviai. Jie negalvojo, kur važiuoti savaitgalį — ar į lietuvių renginį, ar į amerikiečių? Viskas jau buvo aišku. Dabar jaunimas jau turi pasirinkti, reikia apsvarstyti pliusus ir minusus. Reikia nuspręsti, su kuo norėsi draugauti: su lietuviais, ar su amerikiečiais.
Andrytė Giedraitytė.
Aš labai didžiuojuosi, būdama lietuvaitė. Mano draugai ir pažįstami nori vis daugiau ir daugiau apie Lietuvą sužinoti. Mano širdis tartum šaukia: "Klausykitės! Pagalvokite ir atsiminkite, ką aš jums sakau! Aš ne veltui kalbu. Aš noriu, kad jūs ką nors išmoktumėte apie Lietuvos okupaciją. Lietuviai turi didingą praeitį ir yra labai įdomūs žmonės”.
Skaityti daugiau: Pliusai ir minusai būti lietuviu Amerikoje
Nijolė Jankutė
Nors po II Vatikano susirinkimo jau praėjo 25 metai, bet daugelis tikinčiųjų dar vis negali apsiprasti su to susirinkimo įvestais liturginiais pakeitimais. Tie pakeitimai dar vis sukelia diskusijas, ginčus, nepasitenkinimą, įvairius klausimus.
Apie tai galvojant, buvo labai įdomu paskaityti James Hitchcock, pasauliečio teologo, knygą, nagrinėjančią liturginių pakeitimų rezultatus. Knygos vardas — "The Recovery of the Sacred”. Apytikris vertimas būtų — "Šventų dalykų susigrąžinimas”.
Šioje knygoje autorius paliečia pirmąjį povatikaninį dešimtmetį (1960-1970), kada labiausiai pasireiškė įvairūs kraštutinumai: vienuolių bėgimas iš vienuolynų, kunigų metimas kunigystės, įvairūs bandymai mišias suprastinti iki paprastos vakarienės arba triukšmingo pobūvio.
Povatikaninės reformos siekė liturgiją sudabartinti, kad tikintiesiems ji būtų labiau priimtina, kitaip tariant, "šių laikų”, ir tuo pačiu juos priartintų prie Bažnyčios. Tačiau įvyko ironiška priešingybė: tikintieji susiskaldę, kilo nepasitenkinimas ir pasipiktinimas vieni kitais. Autorius galvoja, kad liturginės reformos įvykdytos per gausiai ir per greitai. Tikintieji nebuvo joms paruošti. Daugelis visai reformų nesuprato ir pasipiktino; kiti suprato, kaip leidimą daryti, ką tik nori; dar kiti reformas priėmė, kaip savo silpnybių pateisinimą. Nori — mišiose dalyvauk, nenori — nedalyvauk; nori — pasninkauk, nenori — nepasninkauk ir pan.
Autoriaus nuomone (jis remiasi labai gausiais šaltiniais: įvairių teologų kataliku ir nekatalikų pasisakymais, knygomis, straipsniais, iš viso 121), liturginiai pakeitimai Bažnyčiai atnešę neigiamus rezultatus:
a. Religinių įsitikinimų revoliuciją,
b. Bažnyčios istoriškumo paneigimą,
c. Susilpninę tikinčiųjų bendruomenės ryšius.
Algimantas Kezys. NATURE: FORMS AND FORCES. Loyolos leidykla neseniai išleido A. Kezio, S.J., naują fotografijų knygą. Joje yra 111 meniškų nuotraukų iš įvairių Amerikos vietovių, ypač parkų. Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas keliomis nuotraukomis iš minėtos knygos.
Visos nuotraukos yra iš gamtos. Jos knygoje yra suskirstytos į šešias dalis: i. Vandenys ir kriokliai, 2. Įvairios žemės formos, 3. Uolos ir akmenys, 4. Smėlio kopos ir pajūriai, 5. Įvairios medžių formos, 6. Yellowstone parko vaizdai.
Knygai įžangą parašė meno žinovas Brian Byrn. Jisai sako, kad kiekvieno menininko siekimas yra parodyti ir išaiškinti tą galią, kuri keičia ir formuoja pasaulį. Menininkas bando sustabdyti laiką, atsakyti į mūsų klausimus, duoti mums progą pagalvoti ir pajusti tą pasaulį, kurį jis mato savo akimis. Ypač fotografijos menininkas gali vienu mygtuko paspaudimu sustabdyti ir "užšaldyti” įvairias besikeičiančio pasaulio formas, kad mes galėtume jį patyrinėti ir pastudijuoti.
Nors pati gamta yra didžiausia menininkė ir skulptorė, bet vien tik paprastai fotografijos aparatu užfiksuotos jos formos gali būti šaltos, bejausmės. Jos įgauna mintį ir gyvybę, kai fotografijos menininkas jas pagauna tokiose situacijose, kurios tartum pradeda mąstyti ir kalbėti. A. Kezio fotografijose dažnai prie plikų uolų ar prie ramaus vandens pamatai žmogų ir pradedi galvoti apie jo santykį su gamta, lyg išgirsti, ką jam kalba gamta ir ką jis jai nori pasakyti. Gamta jam parodo dabartį, pasakoja apie praeitį ir veda į ateitį.
Audra Kubiliūtė. NEPAPRASTI ĮVYKIAI AŠTUONIOLIKTOJE GATVĖJE. Apysaka. Išleido JAV LB Švietimo taryba 1986 m. Išleidimą parėmė Lietuvių Fondas. Spausdino “Draugo” spaustuvė. Iliustracijos dail. Dianos Kizlauskienės. 117 psl., kaina nepažymėta.
Tai jaunos mergaitės, dar ne taip seniai Pedagoginį lituanistikos institutą baigusios, debiutinis kūrinys. Reikia labai džiaugtis, kad atsiranda ir jaunimo, kuris ryžtasi ir mėgina atkasti rašytojo talentą. Kai kurie vis dejuoja, kad iš mūsų jaunosios kartos neatsiras rašytojų, nes jiems neperžengiama kliūtis yra lietuvių kalba. Audra įrodė, kad tai netiesa.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KAIMO BIBLIOTEKININKŲ SEMINARAS
Šių metų kovo 19 d. Vilniuje buvo suvažiavę Lietuvos bibliotekininkai. Jų susirinko apie 2000. Pranešimą apie kaimo bibliotekininkų uždavinius padarė Lietuvos kultūros ministras J. Bielinis. Jis pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra 1.663 valstybinės masinės kaimo bibliotekos, ir jų knygas skaito 65% visų kaimo gyventojų. Statistikos duomenys rodo, kad vienam kaimo gyventojui tenka vidutiniškai 11, o vienam skaitytojui —18 knygų. Buvo pasakyta, kad tai geriausias rodiklis iš visų sąjunginių respublikų kaimo bibliotekų.
Bibliotekose knygų daug, bet kokios jos? Dažnai net nesuskirstytos pagal skaitytojų poreikius. Iš arčiau pasižiūrėjus i knygų lentynas, matosi, kad jos yra prikimštos pasenusios, menkavertės arba toje vietovėje skaitytojų nepageidaujamos literatūros. Išaiškinta nemaža kaimo bibliotekų, kuriose iki 40% knygų yra neskaitomos. Kaimo bibliotekos stokoja populiariausių naujų leidinių. Vienas, du ar trys mėgstamo romano egzemplioriai negali patenkinti skaitytojų. Stokojama ir žemės ūkio literatūros. Bibliotekose knygos dingsta, negrąžina jų skaitytojai. Daug jų reikia nurašyti dėl spaustuvės broko. Ypač greit suplyšta vaikų knygos.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
PIETŪS AR PRIEŠPIEČIAI?
Kai kurie Amerikoje gyvenantys lietuviai pradeda maišyti įvairių dienos valgių pavadinimus: pietus vadina priešpiečiais, o vakarienę — pietumis. Žinoma, tai yra šio krašto vartosenos įtaka.
Amerikoje dinner yra pagrindinis dienos valgis. Kadangi didžioji žmonių dalis per dieną kur nors dirba, tai tas pagrindinis valgis yra įmanomas tik po darbo, vakare. Pietų metu, maždaug apie 12 valandą, darbovietėje arba kur nors artimame restoranėlyje jie tik šiek tiek užkanda ir šį valgį vadina lunch. Amerikoje įvairių dienos valgių pavadinimai neturi jokio sąryšio su dienos dalių pavadinimais, bet lietuviai dienos valgius vadina pagal dienos dalių pavadinimus: iš ryto — pusryčiai, pietų metu pietūs, vakare — vakarienė. Tarp pusryčių ir pietų gali būti priešpiečiai, o tarp pietų ir vakarienės — pavakariai. Tad tik tokie pavadinimai vartotini, nežiūrint, kuris iš šių valgių bus pagrindinis. Juk Lietuvoje ūkininkams, kurie per dieną dirbdavo laukuose, pagrindinis valgis dažnai būdavo pusryčiai, čia, Amerikoje, ne namie dirbantiems pagrindinis valgis paprastai būna vakarienė, o pietūs būna tik silpnas užkandis, bet vis tiek vartotini šie, o ne kitokie pavadinimai. Tad visiškai nepriimtina pietus vadinti priešpiečiais, o vakarienę pietumis.
■ Kun. William McBride, besidarbuojąs Wisconsin valstijoje, bėgo Maratono lenktynėse ir savo mokykloms Madisone ir New Orleans laimėjo 2000 dolerių.
■ Sao Paulo mieste, Brazilijoje, šiemet iškilmingai paminėta 50 metų sukaktis, kaip ten buvo pašventinta pirmoji Pietų Amerikoje lietuvių bažnyčia. Ją pastatė, vadovaujant kun. Benediktui Su-gintui.
■ Argentinoje, Rosario mieste, marijonų vadovaujamoje Šv. Kazimiero parapijoje veikia mokykla, vadinama Lietuvos Respublika. Joje yra 700 vaikų (didžioji dauguma nelietuvių). Su jais dirba 36 mokytojai. Toje parapijoje veikia ir to paties vardo beturčių vaikų maitinimo centras Caritas, kur globojama 120 vaikų. Kai šias įstaigas šiemet lankė vysk. P. Baltakis, iškilmės buvo perduotos per televiziją. Dalyvavo daugiau kaip 20 spaudos ir televizijos atstovų.
■ Australijos lietuvių katalikų savaitraštis “Tėviškės aidai” šiemet mini 30 metų sukaktį. Jį redaguoja kun. dr. Pranas Dauknys.
■ Apie arkiv. Teofilį Matulionį kun. Pr. Gaidos parašytą knygą į vokiečių kalbą išvertė kun. K. Gulbinas, O.F.M. ir ją išleido Schell & Steiner leidykla Miunchene.
■ Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. dr. Viktoras Butkus dalyvavo Italijos darbininkų sąjūdžio surengtose studijų dienose Leriano mieste, 40 km nuo Romos. Ta proga dalyvavo popiežiaus audiencijoje. Įteikė Popiežiui keletą seminarijos nuotraukų. Prašė laiminti seminariją ir auklėtinius. Po. piežius pasidžiaugė klierikų būriu, linkėjo, kad jis augtų. Užtikrino, kad kasdien savo maldose atsimena lietuvius. Kun. Butkus Romoje aplankė Šv. Kazimiero kolegiją, o taip pat ir Bažnyčios viešųjų reikalų pasekretorių prel. A. Bačkį, o paskui išvyko atgal į Lietuvą.
600 metų Lietuvos krikšto sukakties proga skelbiame dvidešimt aštuntąjį straipsnio konkursą. Daugumas siūlomų temų turi ką nors bendra su krikščionybe, bet pridedame vieną kitą ir kitokios rūšies temą, tinkančią ypač jaunimui.
Siūlome šias temas:
1. Ką krikščionybė davė Lietuvai?
2. Ką man reiškia būti krikščioniu?
3. Gyvos krikščioniškosios dvasios bruožai.
4. Bažnyčios reikšmė krikščionio gyvenime.
5. Krikščioniškosios dorovės pagrindai.
6. Bažnyčia ir pasaulis.
7. Lietuvių išeivijos religiniai uždaviniai.
8. Krikščioniško gyvenimo pavyzdys (čia galima aprašyti, kad ir beletristine forma, kokį nors pavyzdingą, idealų krikščionį, tikrą ar fantazijos sukurtą).
9. Ar mūsų jaunimo organizacijos padeda ugdyti gyvąją krikščionybę?
10. Ar verta dalyvauti lietuviškoje veikloje ir lietuvių organizacijose?
11. Kiek įtakos turi tėvų nuomonė, pasirenkant studijų šaką, profesiją ir gyvenimo draugą ar draugę?
12. Ko dabartinis mūsų jaunimas labiausiai trokšta ir siekia?
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJOS
Ekskursija į Karivų salas bus š.m. lapkričio 29 - gruodžio 6 d. Ateinančiais metais birželio mėnesį planuojame ekskursiją į Jugoslaviją ir Italiją, kur dalyvausime 600 metų Lietuvos krikščionybės jubiliejaus iškilmėse Romoje. Plačiau apie tai pranešime vėliau.
ĮDOMUS LEIDINYS ANGLŲ KALBA
Anglų kalba yra leidžiamas įdomus ir naudingas laikraštis “Bridges”, kurį redaguoja Demie Jonaitienė, o leidžia Lietuvių Bendruomenė. Administratorius — P. Baniūnas. Spausdina “Darbininko” spaustuvė, 341 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.
Kiekviename numeryje yra labai įdomių ir aktualių straipsnių.
GIESMIŲ JUOSTELĖ
Sol. Algirdas Brazis ir Lietuvos vyčių pastiprintas choras, palydint simfoniniam orkestrui, įgiedojo į juostelę giesmę “Suledėjusiomis lūpomis”. Taip pat juostelėje yra “Septyni Kristaus žodžiai” lietuvių kalba su solistais Algirdu Braziu, Praurime Ragiene ir Rimu Strimaičiu. Juostelę platina Ann Marie Kassel, 73362 Winthrop Way, Downers Grove, IL 60516. Juostelės kaina su persiuntimu — 11 dol.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
Po 25 dol. aukojo: R. ir A. Babickas, L. Normantas, R. Shatas.
20 dol. aukojo G. Bielskienė.
Po 15 dol. aukojo: A. Bailey, J. Butikas, kun. V. Pavalkis, J. Telson, M. Krasauskas, M. Čėsnienė.