P. DAUGINTIS, S.J.
Ruošiamės Lietuvos krikšto jubiliejui. Lietuviai vyskupai 1986 metus yra paskelbę Sąmoningo tikėjimo metais. Krikšto jubiliejaus Religinės programos komisija yra sudariusi šešių temų seminarą ar kursą. Tas seminaras su Dievo malonės pagalba padės jo dalyviams padaryti savo tikėjimą sąmoningesnį, patrauklesnį ir gyvesnį. Pereitame "Laiškų lietuviams” numeryje rašėme apie Kūrėjo Dievo planą. Dabar pasvarstysime, kas man yra Jėzus, ką Jėzus teikia žmogui, ir pažvelgsime į žmogų, esantį nuodėmės prarajoje.
I. KAS MAN YRA JĖZUS?
Pirmiausia pažiūrėkime į Jėzaus "paveikslą”, nupieštą Evangelijoje tų, kurie kartu su juo buvo ar apie jį girdėjo iš buvusiųjų su juo. Čia pažiūrėsime tik tai, kaip apie jį rašoma Morkaus Evangelijoje.
Kriokliai, Upper Peninsula, Mich., 1980 A. Kezio nuotr.
1,21-28: sinagogoje žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
2,3-12: pasakojama apie paralyžiuotąjį, draugų nuleistą kambarin pro lubas prie Jėzaus kojų. Jėzus jam atleido nuodėmes, o visiems kitiems pasakė: "Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, — čia jis tarė paralyžiuotajam, — sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”
8,27-30: prie Pilypo Cezarėjos kaimo Jėzus klausė apaštalus: "O jūs kuo mane laikote?” Petras jų visų vardu atsakė: "Tu esi Mesijas!” Pagal Mato Evangeliją, Simonas Petras atsakęs: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”
9,1-13: Jėzaus atsimainymo metu ant kalno iš debesies nuskambėjo balsas: "Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!” 10,46-52: kalbama apie Jericho neregį, kuris šaukė: "Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” Tuomet Jėzus jam tarė: "Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Neregys tuoj praregėjo ir nusekė keliu paskui Jėzų.
Iš šių ir kitų Evangelijų vietų aiškėja, kokį Jėzaus "portretą” piešia Šv. Raštas. Jėzus tai tas, kuris atleidžia, gydo, guodžia, myli, supranta, padeda, moko, įspėja, įprasmina, išklauso, išlaisvina iš nuodėmės ir mirties.
Dėl Jėzaus darbų, žodžių ir įvairių įžvelgiamų savybių žmonės jam davė įvairius titulus, vartodavo įvairius kreipinius, pvz.: Išganytojas, Viešpats, Draugas, Žmogus, Gelbėtojas, Pranašas, Žmogaus Sūnus, Paslaptis, Kelias, Tiesa, Meilė, Patarėjas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, Dievas.
Kiekvienam būtų naudinga pagalvoti, kuris iš šių titulų jam labiausiai patinka. Gal kam ateitų į galvą dar kitoks titulas, kuris atrodytų jo gyvenimui prasmingas, Būtų gera ir su kitais apie tai pakalbėti, padiskutuoti, pasidalinti mintimis.
II. KĄ JĖZUS TEIKIA ŽMOGUI?
Su Jėzaus titulais ir kreipiniais artimai rišasi Gerosios naujienos ir Dievo karalystės suvokimas. Mums, kurie apie tai dažnai girdime, atrodo, ji nėra tiek daug sakanti naujiena. Tačiau Geroji naujiena yra labai nuostabi, o Dievo karalystė taip pat toks nuostabus dalykas! Jėzus tai mėgino išreikšti Nazareto gyventojams sinagogoje pranašo Izaijo žodžiais: "Viešpaties Dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems — regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų!” (Lk 4,18-19).
Izraelio tautoje "maloningieji Viešpaties metai” buvo kas 49 metai; jie buvo jubiliejiniai metai. Tuos metus vyriausiojo kunigo įsakymu paskelbus, žydų tautos kaliniai būdavo paleidžiami iš kalėjimų. Jeigu žydas būdavo tapęs vergu — jį paleisdavo iš vergijos, ir jis tapdavo laisvu žmogumi.
Skolininkai būdavo visai atleidžiami nuo skolos mokėjimo, o parduota žemė — grąžinama pardavėjo šeimai. Taigi tų maloningųjų metų paskelbimas vargdieniams, prislėgtiesiems, kaliniams ir vergams buvo tikrai nuostabi, džiugi geroji naujiena.
Jėzus, perskaitęs tuos žodžius, pareiškė, kad šią dieną išsipildė girdėtieji Rašto žodžiai: su juo yra Dievo Dvasia, jis — Mesijas, Pateptasis, Viešpaties įgaliotinis paskelbti Gerąją naujieną — prasidedančius jubiliejinius metus žydų tautai ir visai žmonijai dvasinėje, religinėje srityje.
Viešpats Jėzus iškalbingai skelbė tą Gerąją naujieną ir plačiai vykdė žmonių išlaisvinimą iš blogio, nuodėmės ir šėtono vergijos. Tik pasklaidykime Evangelijų puslapius, pasakojančius apie Jėzaus kalbas, nuodėmių atleidimą, ligonių pagydymą. Žmonės mėgindavo Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų, o jis jiems pasakė: “Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas” (Lk 42,44). Ir pats Jėzus siųsdavo skelbti tos Gerosios naujienos savo apaštalus, pirma jiems suteikęs galią visiems demonams sutramdyti ir ligoms gydyti (Lk 9,1-10; plg. ir 72 mokinių pasiuntimą po du — Lk 10,1-20). Jėzus tai vykdė tada ir vykdo dabar pats ir per Bažnyčią, per savo tikinčiųjų bendruomenės narius.
Kaip suprasti Dangaus karalystę, kas ji yra? Mato Evangelijos 6-tame skyriuje, kur kalbama apie išmaldą, pasninką ir "Tėve mūsų” maldą, sakoma, kad ta karalystė yra tokia, kurioje Dievas karaliauja. Pats Dievo karalystės Valdovas ir Viešpats parodomas, kaip dangiškasis Tėvas. Visi pavaldiniai yra jo įsūnyti vaikai. Viešpats su tėviška apvaizda visus globoja ir aprūpina.
Dievo karalystė yra kaip vynuogynas. Tėvas visus kviečia darbuotis savo vynuogyne, savo karalystėje. Kiekvienas laisvai, sumaniai tedirba pagal gautus talentus. Jeigu kas vėlokai pakliūva į darbą vynuogyne, vis tiek gaus didelį užmokestį — jis taip pat įeis į Viešpaties džiaugsmą.
Dievo karalystė yra kaip linksmos vestuvės. Visi — turtingi, galingi ir vargšai — kviečiami į valdovo sūnaus vestuves. Tačiau jie turi užsivilkti iškilmėms prideramą drabužį. Kitais žodžiais tariant — turėti dovanai gaunamą pašvenčiamąją Dievo malonę. Ji tikinčiųjų gaunama per krikštą, atgimstant iš vandens ir Šv. Dvasios nauju žmogumi, įsūnytu Dievo vaiku. Jis turi būti persiėmęs ir pakeistas Dievo karalystės dvasia, kaip miltų tešla perkeičiama joje įmaišytu raugu (mielėmis).
Dievo karalystė yra kažkas nuostabaus būsimo ir jau dabar esamo. Ji jau dabar yra žmonių širdyse. Mat sakoma, kad palaiminti dvasingieji beturčiai... kurie yra persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė (Mt 5,3-10). Taip pat ji yra tokių, kaip vaikelis — nuolankių, paprastųjų. O dangaus karalystės palyginime su dirva, kurioje auga kviečiai ir raugės, leidžiama abiem augti. Tik pasaulio pabaigoje blogieji bus pašalinti iš Viešpaties derliaus. Ji jau čia, žemėje, nes Viešpats Jėzus ragino savo mokinius: "Pirmiausia rūpinkitės Dievo karalyste ir jos teisybe, o visa kita bus jums pridėta!” Tačiau Jėzaus išmokytoje maldoje jie skatinami prašyti Dievą: "Teateinie tavo karalystė!” Tad Dievo karalystė suprantama, kaip tiesos, teisingumo, taikos, meilės, malonės ir šventumo karalystė. Ji iš dalies jau žemėje yra žmonių širdyse, o visu pilnumu bus paskui amžinai danguje.
Taigi per Jėzų Kristų ir jame yra žmogui Geroji naujiena apie išsigelbėjimą iš nuodėmės prarajos, iš piktojo valdžios; taip pat priartėjimas ir palaipsninis jame įsigalėjimas Dievo karalystės. Kristuje yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kristus nurodo kelią į Dievo Tėvo meilę ir jo karalystę savo gyvenimu, mokslu ir įsakymais. "Kas mane myli, tas laikosi mano žodžių ir įsakymų. Tą ir mano Tėvas mylės, ir mes pas jį ateisime ir apsigyvensime... Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas... Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, gyvens per mane, tas turi amžiną gyvenmą”. Jungimasis su juo (Komunija, malda, auka), veikimas draug su juo (kaip vynmedžio šakelės, kaip paslaptingojo jo kūno nariai) jau yra pats kelias.
Taip pat Jėzus Kristus yra tiesa apie svarbiausius žmogui dalykus (kad sutvertas Dievą garbinti, mylėti, jam tarnauti). Jis yra tiesa ir gyvenimas, ta antgamtinė tikrovė, gerasis įsikūnijęs Dievo Sūnus, Išganytojas ir Viešpats, įgalinąs žmogų Dievą mylėti ir būti jo mylimam; gyventi džiugiu, žmogiškai dievišku gyvenimu ir čia, žemėje, ir pagaliau tobulu gyvenimu danguje drauge su Triasmeniu Dievu bei visais ištikimaisiais Dievo vaikais.
Taip per Kristų išsipildo Dievo pažadas žydams, duotas per patriarchus ir pranašus, o taip pat visiems žmonėms įrašytas širdyse begalinės laimės troškimu. Užtat apaštalas Paulius ragina mus dėkoti Tėvui, "kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę, kuriame turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą”. Taip aiškėja nuostabus Dievo gerumas žmogui, neklaužadai, įžeidėjui. "Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).
Iš visų savo kūrinių Dievas tik žmogų ir angelus sukūrė protingus ir apdovanojo laisva valia. Jis kiekvienam mūsų suteikė laisvę pasirinkti gėrį ar blogį, meilę ar neapykantą, nuodėmę, kokį daiktą ar asmenį arba jį, savo Kūrėją, mylintį Tėvą. Jėzus aiškiai įspėjo laisvąjį žmogų apie pasirinkimo pasekmes: "Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys suėda, kur vagys įsiveržia ir išvagia. .. Verčiau kraukite savo lobį danguje, kur vagys neįsilaužia ir nevagia. nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis. .. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. . . Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai” (Mt 6,19-24).
Tad mums dera save paklausti:
Kas sudaro mano "lobį”— didžiausią vertybę, gėrybę, centrą? Ar gal pinigai, koks daiktas, siekis, ar kuri aistra, aš pats, koks asmuo, Dievas?
Kokią reikšmę Jėzus turi mano gyvenime?
Jeigu jo nebūtų, kas kitaip būtų mano kasdienybėje, darbe, šeimoje, draugų ratelyje, susirinkimuose, kitur? Kokį skirtumą įneša Jėzus į sunkiausius mano gyvenimo momentus?
III. ŽMOGUS NUODĖMĖS PRARAJOJE
Šv. Rašte skaitome: "Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti — ne! Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu aš darau, ko nenoriu, tada nebe aš įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos. . . nes visi nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 7,18-20,24; 3,23).
Mes visi esame nuodėmės paliesti ir į ją palinkę. Tą palinkimą, traukimą visi savyje jaučiame. Jeigu ant ko kiek stipriau supykstame, tai paskui ilgai jaučiame sunkumą vėl nesupykti ir to pykčio atsikratyti. Kai kuriuos netvarkingus, blogus palinkimus vaikai paveldi iš savo tėvų, senelių ir protėvių. Stebėjimai ir psichologų išvados rodo, kaip sunku girtuoklio vaikui išsilaikyti, netampant girtaujančiu ar net alkoholiku; arba kaip sunku suvaldyti lytinį instinktą ir erotinę meilę pasileidėlių tėvų vaikams ir anūkams! Daugumui yra įsigalėjęs perdėtas polinkis į tai, kas sava, arba perdėtas savanaudiškumas, stiprus egoizmas. Žmoguje yra palinkimas į netvarką ir blogį. Tai gimtosios nuodėmės pasekmė. Tokie netvarkingi instinktai, polinkiai, aistros, tapę vidujiniais nusiteikimais, veda žmogų į asmenines nuodėmes. Jos, pasidariusios blogais įpročiais, ydomis daugiau ar mažiau užviešpatauja visą žmogų — jis patenka į jų vergiją, krinta į nuodėmės prarają.
Savyje negreit pastebime didesnį ar mažesnį vergavimą kuriai nors nuodėmei. Greičiau pamatome kitus žmones, atsidūrusius gilioje nuodėmės prarajoje, pvz., girtuokliaujančius, paleistuvaujančius, svetimaujančius; taip pat piktus, erzlius, išdidžius, pagyrūnus, nusiminėlius ir t.t.
Tad pagalvoję atsakykime:
Kas mane dažnai vargina, pykina ar kitus stiprius neigiamus jausmus sukelia?
Kur patiriu vergavimą nuodėmei?
Kokios nuodėmės prarajon gal buvau įkritęs? Kokion yra pavojus įkristi?
Nuodėmė yra ne tiek veiksmas, kiek dėl netvarkingų instinktų, polinkių, jausmų aistrų ir jų paveiktų įžvalgų susidaręs nusiteikimas. Dėl to kartais mes prarandame meilę ir jautrumą Dievui, artimui ir sau patiems. Tokiu būdu žmogus atsisako dėkingumo Dievui, kuris jį sutvėrė ir savo tėviška Apvaizda globoja bei išlaiko; taip pat ir Išganytojui Jėzui Kristui. Žmogus tada abejoja, nebepasitiki Dievu, jo meile, gerumu, išmintimi ir tėviška valia, pareikšta 10 Dievo įsakymų, uždėtom ir prisiimtom pareigom, doros nuostatais ir t.t.
Toks žmogus lyg užmiršta patirtą gerumą iš artimųjų, giminių, draugų, kitų žmonių ir juos įskaudina, darydamas bloga. Jis nebemato kitų poreikių, vargo ar skurdo; lyg apkurtęs kitų prašymams, maldavimams, pagalbos šauksmui. Jis praranda suvokimą, kad jo siekiamas netvarkingas, uždraustas malonumas iš tikrųjų daro jam pačiam bloga-
Dabar pagalvokime, kuri iš čia pateiktų minčių išreiškia mūsų nuodėmės sampratą:
Nukrypti nuo Dievo, savo tikslo.
Įžeisti bendruomenę, būti kietaširdžiu savanaudžiu.
Viso gyvenimo kryptis, išreikšta atskirais veiksmais.
Nedaryti gero, neprisiimti kasdieninės atsakomybės.
Nesusivaldyti, pajutus neigiamą jėgą širdyje.
Nepanaudoti savo talentų, dovanų.
Apsileisti, nesirūpinant savimi, savo pažanga.
Nepalaikyti, neugdyti savo ryšio su Dievu.
Mes lengvai pasiduodame natūraliam polinkiui pulti ir kaltinti kitus, o save vis teisinti. Todėl dažnai savyje nematome esančios nuodėmės, blogio, tamsos. Tada vengiame stoti tiesos švieson, kad nepasirodytų mūsų blogybės.
Tačiau mums nepatinka kituose žmonėse pastebimos nuodėmės ir jų blogos pasekmės, ypač kai mums patiems tenka nuo jų nukentėti. Tada pastebime, kad ir mes panašias blogybes darome, kad esame tų nuodėmių pančiojami, blogų papročių arba ydų pavergiami, kad slenkame prarajon, ar jau esame atsidūrę nuodėmės prarajoje. Mėginame iškopti. Tačiau žmogus vienas nepajėgia, nors ir tiek kartų bando.
Tiek kitus žmones stebint, asmeniškai tenka patirti ir pripažinti, kad, kai patiriu skaudžias nuodėmės pasekmes, man reikia Gelbėtojo, Išganytojo. Turiu jo šauktis, kad išsigelbėčiau iš nuodėmės.
Laikas — didžiausia Dievo dovana.