1960 M. SAUSIO MĖN. (JANUARY) VOL. XI. NO. 1
T U R I N Y S
Pasaulio ir žmogaus kilmė — K. Trimakas, S. J. 3
Dvasinis pradas meilėje— A. Grauslys 10
Ranka— M. Montessori ...... 16
Pasiryžimas viską nugali — E. Šulaitis 21
Mormonai — J. Venckus, S. J. 23
Šv. Rašto prieštaravimai? — J. Vaišnys, S. J. 29
Iš filmų pasaulio — Dalė Koklytė 31
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Adomas Varnas Marijos apsireiškimas Šiluvoje
VERSDAMI NAUJŲ METŲ LAPĄ, JAUČIAME SMALSUMĄ,
BET DRAUGE IR KAŽKOKIĄ PASLAPTINGĄ BAIMĘ.
ŽMOGUS GERAI ŽINO, KAS BUVO IR KAS PRAĖJO,
BET NIEKAD NEGALI ŽINOTI, KAS BUS IR ATEIS.
KIEKVIENĄ ŽINGSNĮ ŽENGIAME, SKATINAMI VILTIES,
KAD EINAME TIKRUOJU GYVENIMO LAIMĖS KELIU.
BET KARTAIS ŠIRDIS TAIP NERAMIAI PLAKA,
TAS ŽINGSNIS TOKS LĖTAS IR NEDRĄSUS,
NES NEŽINAI, KAS LAUKIA, NEŽINAI, KUR NUEISI,
NEŽINAI, KĄ GYVENIMO KELYJE SUTIKSI.
NEŽINAI, KĄ SUTIKSI IR SU KUO SKIRTIS TURĖSI.
NEŽINAI, AR SAUGIAI PASIEKSI GYVENIMO TIKSLĄ,
AR GAL PASIMESI NEŽINOMUOSE KLYSTKELIUOSE.
KELIONĖ TIK TADA YRA SAUGI, KAI TURI KOMPASĄ,
KAI ŽINAI TIKSLĄ, KAI VISUOMET ŠVIEČIA ŽVAIGŽDĖ,
RODANTI KELIĄ Į TAI, KAS AUKŠTA, GRAŽU IR KILNU.
Dail. Adomas Varnas, neseniai atšventęs 80 m. savo amžiaus sukaktį ir Čikagoje, Čiurlionio Galerijoje, suruošęs turtingą savo kūrinių parodą.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Laimingas tas žmogus, kuris gali žvaigždėse įskaityti jų skelbiamą žinią; žinią apie jėgą, atitinkančią Tam, Kuris ją parašė; žinią, pakankamai vertingą atlyginti ieškotojui už jo drąsą ir prityrimą, bet kartu jį kviečiančią pripažinti Tą, Kuris teikia tiesą bei gyvybę ir apsigyvena Jį garbinančiųjų bei mylinčiųjų širdyse.
Pijus XII
RIKŠČIONYBĖS viltis yra ateityje, tačiau jos žvilgsnis bei darbai apima dabartį. Tad kam bežiūrėti į praeitį? Yra praeities klausimų, tapusių dabarties klausimais. Prie tokių priklauso pasaulio bei žmogaus atsiradimo problema.
Gamtamoksliai apie pasaulio ir žmogaus kilmę
"Radioaktyvaus uranijaus, rasto žemėje, pavirtimas švinu užtruko tris bilijonus metų", skelbia chemikai. "Žvaigždžių žvaigždynai viens nuo kito tolsta ir, atrodo, pradėjo savo skrydį erdvėje iš to paties centro. Kažkokia jėga turėjo juos blokšti iš to centro maždaug prieš tris bilijonus metų", aiškina astronomai. Abudu apskaičiavimai sutampa. Arba visatos pasaulis tuomet prasidėjo, arba jis tada turėjo išgyventi milžiniško masto permainą (žr. L. Spitzer, "The Formation of Stars", Physics Today, 1/5, 1948, p. 7).
"Žmogus kilo iš beždžionės", tvirtina gamtininkai jau nuo Darvino laikų, ir dabar tik svarstomas evoliucijos būdas.
Šv. Rašto aiškinimo pažanga
Prieš gamtos mokslų išsivystymą tik viena Genezės knyga atsakydavo į žmonių smalsų klausimą: "Iš kur pasaulis? Iš kur žmogus?" Dabar jau turime ir kitą, mokslišką, atsakymą. Tad tenka juos abu sugretinti. Tuo labiau, kad ir egzegezės (šv. Rašto aiškinimo) mokslas paskutiniame pusšimtyje yra padaręs labai didelę pažangą. Naujieji archeologijos atradimai bei Artimųjų Rytų senovės literatūros studijos ypatingai daug prisidėjo prie teisingo Senojo Testamento supratimo. Pastebėtina, kad tikėjimo tiesos yra nekintamos; tačiau kai kurios iš jų tapo geriau suprastos.
Dievo ir žmogaus knyga
Prieš pradedant kalbėti apie Genezės knygą, reikia išsiaiškinti, kas yra šv. Raštas, kurio pačią pradžią ji sudaro.
Bažnyčia, naudodamasi Kristaus jai suteiktu neklaidingu autoritetu, paskelbė, kad šv. Rašto knygos yra Dievo apreikštas žodis, Įkvėptų žmonių parašytas. Tad kaip šios knygos buvo sukurtos? Jos nebuvo Dievo nei iš dangaus paduotos, nei Jo tiesioginiai diktuotos. "Įkvėpti Dieviškosios Dvasios, šventi rašytojai sukūrė tas knygas, kurias Dievas panoro duoti žmonijai" (Pijus XI, enciklikoje Divino afflante Spiritu, 1943). Gi "įkvėpimas yra antgamtinis impulsas, kuriuo Šv. Dvasia šventus rašytojus pašaukė bei palenkė rašyti ir pagelbėjo, jiems berašant, taip, kad jie galėjo tiksliai suprasti, ir norėjo ištikimai aprašyti, ir išreiškė neklaidingu tikslumu visa tai, ką Dievas jiems įsakė parašyti" (Leonas XIII, enciklikoje Providentissimus Deus, 1893). "Tokiu būdu Šv. Dvasia yra pagrindinis šv. Rašto autorius, o žmonės Jo įrankiai" (šv. Tomas Akvinietis).
K. Š.
ORĖČIAU iš paprastos širdies plaukiančiais žodžiais pasidalinti mintimis su visais, kurie skaitys šias eilutes apie taip paprastą ir neatskiriamą mūsų esimo dalį — bendravimą su Dievu maldoje.
Visi žinome, kad reikia melstis. Tai išmokome dar maži, bet dažnai malda ne vienam mūsų yra tik pareiga, kurią reikia atlikti. Bet kiekvienas savo viduje gali rasti ramybę, jeigu viską iš širdies pasipasakoja Dievui. Kaip mūsų gyvenimas galėtų būti ramesnis, laimingesnis ir pilnesnis, kiek savo aplinkoje galėtume paskleisti šilimos ir meilės, jeigu mokėtume iš širdies pasivesti Dievui. Dažnai mes kalbame ilgas maldas, o mintimis keliaujame po visą žemę, kartais visai neatsimindami, kiek ir kokias maldas esame sukalbėję. Dažnai skaitome kitų parašytas maldas, puošniais žodžiais išreiškiančias kokio nors šventojo ar šiaip pamaldaus žmogaus širdies balsą Viešpačiui. Tai yra reikalinga ir gražu, o vienok, kai nelaimė mus prislegia ar didelis džiaugsmas aplanko, rodos, visi kitų rašytieji žodžiai nebegali išreikšti to, ką jaučiame. Tada prabylame patys. Ir nors taip paprasti tie mūsų žodžiai, bet kaip nuostabiai jie mus suartina su Dievu, nes, juos sakydami, tikrai pergyvename ir jaučiame tai, ką sakome. Ir kaip tada būna gera... Rodos, ir ramiau ir linksmiau. Kai mes nuolatos kalbamės su Dievu, nors trumpa maldele prie Jo skrisdami, visas gyvenimas nejučiomis tampa malda, nes, nė patys to nejausdami, Dievą padarome savo gyvenimo centru ir iš širdies su Juo bendraujame.
Malda, tiesa, yra individualus dalykas. Kiekvienas turi savo kelią, savo maldos būdą, ir jie visi Dievo akyse gal yra lyg tos pasakoje minimos vargšės našlaitės ašaros, angelo surinktos ir virtusios gražiausiais perlais. Užtat nesistebėkime, kad vienas meldžiasi vienaip, o kitas kitaip, nes mes nematome jų širdies ir negirdime, kokiais žodžiais jie prabyla į Viešpatį. Tik patys turime stengtis prabilti taip, kaip geriausiai mokame.
Jokia malda gal man tokio įspūdžio nėra padariusi, kaip nuostabi vieno apiplyšusio senuko malda senoje bažnyčioje. Visų Šventųjų dieną tada lankiau įvairias miesto bažnyčias, melsdamasis įvairiausiomis intencijomis. Įėjau į vieną seną bažnyčią, kurioje tepamačiau tik vieną senuką, sėdintį suole netoli altoriaus. Jis ritmiškai linkčiojo, kalbėdamas maldas. Bet staiga nustojo meldęsis ir kažko pradėjo ieškoti savo didelėje kuprinėje. Po kelių minučių išsitraukė kažkokį instrumentą, lyg didelę komplikuotą lūpinę armoniką, ir pradėjo groti. Nustebau ir pagalvojau, kad netinka bažnyčioje groti bei triukšmą kelti. Bet greit tos mintys praėjo, girdint gilų, menišką ir labai subtilų grojimą. Paskendęs savo mintyse, klausiausi tos nuostabios muzikos ir galvojau: "O Viešpatie, ar mano visos šios dienos maldos ir bažnyčių lankymai yra verti šios nuostabios melodijos, plaukiančios iš tyros širdies paprastumo ir garbinančios Tvėrėją gražiausiu būdu, kokiu tik jis sugebėjo!" Ir nejučiomis ašaros sužibo akyse. Juk ir iš turėčiau duoti Tau, Viešpatie, visa, ką turiu geriausio; į savo maldą, ilgą ar trumputę, turėčiau sudėti visą savo sielą, o ne tik lūpomis kalbėti žodžius, mintims kitur skrajojant.
ALFONSAS GRAUSLYS
ČIA svarstysime dvasinio prado būtinumą moterystės meilėje, nes didžioji meilės atvejų dauguma yra atbaigiama ir apvainikuojama moterystėje.
Yra būtina kreipti dėmesį ir skaitytis su tuo, kad moterystėn sueina ne vien kūnai, bet ir dvasios, nes su tuo nesiskaitymas ir praktiškas dvasinio prado paneigimas moterystėje gesina meilę, veda prie visokiausių nesusipratimų ir ardo šeimą. Moterystė, paremta vien kūno aistra, negali būti tvirta, pastovi ir laiminga.
Žmogus yra psichofizinė esybė. Jis nėra vien tik kūnas. Štai dėl ko žmogus visomis savo gyvenimo apraiškomis turi pasireikšti ne tik kaip kūnas, bet ir kaip dvasia. Visa tai, kas įvyksta žmogaus gyvenime, daugiau ar mažiau turi būti sudvasinta. To dvasinio prado nepaisymas, ypač intymioje moterystės artimybėje, kitą pusę pažemina iki gyvulio laipsnio, paverčia ją tik priemone, t. y. daiktu, pasismaginti. Tad nenuostabu, kad protesto vardan pažemintoji pusė pradeda reaguoti. Ir toji reakcija, jeigu yra tinkamu būdu reiškiama, nors ir gimdo tam tikrą nedarnumą, tačiau yra sveika ir normali. Kaip norime pasauliui ne bet kokios, bet į teisingumą atremtos taikos, taip ir moterystėje negali būti reikalaujama taikingo sugyvenimo bet kuria kaina, t. y. nepaisant doros, artimo meilės ir gesinant dvasinį pradą. Tačiau kova už aukštesnįjį pradą moterystės meilėje turi būti vedama tinkamu būdu, nenusikalstant krikščioniškajai meilei, nes piktas nepašalinamas piktu.
A. Varnas Trys sesutės
Į svarstomąjį klausimą pažvelgsime trejopu žvilgsniu, kad aiškiau išryškėtų, jog kūno aistra ir meilė nėra tas pat, kad vien tik kūno aistra paremtas sugyvenimas griauna meilę ir kad reikia dvasiniam pradui pirmauti moterystės meilėje, jeigu nenorime, kad moterystė iširtų. Tuos svarstymus apvainikuos išvada, kad dvasinio prado primenybė krikščioniškoje moterystėje išlaikoma abipusiu pasiaukojimu.
1. Meilė ir aistra nėra tas pat
Materializmas, viską nudvasindamas, veržiasi į visas gyvenimo sritis. Daugelio sąmonėje jis yra skaudžiai nudvasinęs ir meilę. Materialistiškai galvojant, daugeliui atrodo, kad meilė ir kūno artimybė, meilė ir aistra yra sinonimai, o gal ir visiškai tas pat dalykas. Siekdami tik egoistinio malonumo, tokie žmonės bent kiek nutildo savo sąžinę, vadindami tą siekimą meilės vardu. Aistros patenkinimas yra vienintelis jų meilės tikslas ir įprasminimas.
MARIJA MONTESSORI
ĮDOMU konstatuoti, kad du didieji etapai, fiziologijos mokslo laikomieji normaliais vaiko plėtros kriterijais, yra atremti į judesį, būtent: į eismą ir į kalbą. Taigi, šitose dviejose varovinėse (motorinėse) funkcijose mokslas įžiūri lyg savos rūšies horoskopą, kuriame jungiasi žmogaus ateitis. Šitos dvi apraiškos, vadinas, eismas ir kalba, iš tikrųjų, pažymi jo pirmąjį atsiektą išraiškos ir veiklos organų panaudojimą.
Jeigu kalba, būdama žmogaus minties išraiška, sudaro tikrai vieną būdingųjų žmogaus bruožų, tai eismas yra bendras visiems gyviams. Ir nors kūno galėjimas judėti erdvėje yra tokia vertybė, kuri leido jam įsigalėti visoje žemėje, vis dėlto eismas nėra judesys, kuris budintų (charakterizuotų) intelektinę būtybę.
Organas - varovas, budinantis (charakterizuojantis) žmogų, yra ranka, skirta patarnauti intelektui, įvykdant darbą. Žmogaus buvimas priešistoriniais laikais yra išryškintas, padedant skaldytiems akmenims, kurie buvo vartojami kaip pirmieji darbo įrankiai. Jie akivaizdžiai liudija apie naują biologinį gyvųjų būtybių kelią mūsų planetoje. Žmogaus kalba pasidaro praeities dokumentu, kai jis yra užregistruotas (užrašytas) rankos darbu akmenyje. Būdinguoju žmogaus bruožu tenka laikyti jo rankos laisvę, vadinas, galimumą aukštiesiems jo nariams atsiduoti tokiems mostams, kurie nėra paprastas kilnojimasis iš vietos į vietą erdvėje, bet kurie paverčia juos intelekto vykdomais organais.
A. Varnas Pavasaris Lietuvoje
Gyvųjų būtybių raidoje žmogus atsistoja naujoje padėtyje ir nurodo funkcinį (veiksminį) sielos vieningumą su judesiu.
Ranka yra tasai organas, kurio plona ir sudėtinga sandara leidžia pasireikšti intelektinei nuovokai (inteligencijai), leidžia žmogui įsisavinti aplinką, ją perdirbti ir intelekto vedamam leidžia įvykdyti savo pasiuntinybę pasaulio apimties rėmuose.
* * *
EDVARDAS ŠULAITIS
ŠIAME krašte, kaip kiekvienas gali patirti, sunku rasti jaunuolį, kuris nesvajotų tapti geru sportininku — Olimpinių žaidimų žvaigžde ar kokio nors profesionalinio sporto klubo žaidėju. Šis troškimas yra giliai įaugęs į jaunų žmonių galvojimą, nes sporto herojai čia drąsiai gali konkuruoti su filmų žvaigždėmis. Nors mėgėjiškas sportas čia ir nėra populiarus, tačiau jaunuoliai, tapę laimėtojais mėgėjų grupėje, dažnai metasi į profesionalinę šaką, tokiu būdu pelnydamiesi gerą pragyvenimą.
Daug knygų yra prirašyta apie žymiuosius Amerikos sportininkus. Nemaža jų yra parašę patys garsieji sportininkai, pasakodami apie savo kelią į sporto viršūnes ir kitiems rodydami, kaip reikia elgtis, norint tapti geru sportininku. Nors ir ne visos šios rūšies knygos yra vertos didesnio dėmesio, tačiau yra tokių, kuriose galima rasti daug gražių pamokymų jauniesiems, kurios duoda daug puikių pavyzdžių.
Viena tokių knygų yra parašyta žinomo šuolio į aukštį su kartimi specialisto, pasaulio rekordininko Bob Richards. Šioje knygoje autorius paberia labai gražių, paskatinančių minčių. Pradžioje yra rašoma apie vaiką, vardu Charles Paddock, kuris 1920 m., susitikęs lengvosios atletikos mokytoją, jam pareiškė: "Aš noriu būti Olimpinių žaidimų čempionu, o taip pat norėčiau tapti greičiausiu pasaulio bėgiku." — "Puiku, Charli", jam atsakė mokytojas, "tu gali tai pasiekti, jeigu tik nori. Tačiau vien tik troškimo čia nepakanka. Tu turi dirbti, mokėti susivaldyti, gyventi švariai ir pasitikėti Dievu. Didelis bėgikas turi gerai išlavinti kojas, tačiau, norint pasiekti kojų stiprumą, reikia pirmiau turėti stiprybę savo širdyje ir mintyse."
Ir nuostabu — Charles Paddock pasiekė tai, ko norėjo. Jis labai daug dirbo ir tapo Olimpinių žaidimų čempionu bei greičiausiuoju pasaulyje bėgiku. Bob Richards savo knygoje pažymi, kad jam niekada nėra tekę matyti kito panašaus bėgiko, kurio kojos greičiau judėtų už šio sportininko kojas. Paddock tapo visiems žinomu, ir daugelis grupių jį kviesdavo kalbėtoju. Kartą jis kalbėjo jaunuolių grupei ir aiškino, kiek žmogus gali pasiekti savo pasiryžimu ir kietu darbu. Kalbos pabaigoje jis apsidairė aplinkui ir pareiškė: "Gal būt, šiame kambaryje yra kitas Olimpiados čempionas, jeigu ne sporto srityje, tai bent savo paprastame gyvenime. Turiu pasakyti, jog yra svarbiau būti savo gyvenimo čempionu."
J. VENCKUS. S. J.
RIEŠ keletą metų šiame žurnale esame rašę apie įvairias religines sektas. Pastebėjome, kad žmonės jomis labai domėjosi. Apie mormonus tada nieko nerašėme, nes mums atrodė, kad toji sekta nėra jau taip svarbi ir reikšminga. Bet pabuvus keletą metų Pietų Amerikoje, teko įsitikinti, kad mormonai yra labai judrūs, labai visuose kraštuose plečiasi ir daug žmonių į savo sektą įtraukia.
Tikrumoje mormonai nėra protestantiška sekta. Protestantai remiasi tik šv. Raštu, bet nepripažįsta pirmykštės apaštališkosios tradicijos, t. y. Kristaus perduoto mokslo gyvu žodžiu, kuris nėra užrašytas šv. Rašte. Mormonai be šv. Rašto turi ir kitą dieviškojo apreiškimo knygą, vadinamą "Mormonų knyga". Ši knyga jiems tiek reiškia kaip ir šv. Raštas. Tokios sektos kaip mormonai yra vadinamos charismatiškomis arba Sekminių sektomis (Charismatic and Pentecostal sects or churches). Šie žodžiai reiškia, kad tų sektų nariai, o ypač jų steigėjai, gauna asmeniškai šv. Dvasios dovanas ir įkvėpimus: gali pranašauti, gauna kalbų dovaną, gali kitus stebuklingai gydyti — bendrai kalbant, kiekvienas sau priskiria tokias dovanas, kokias turėjo Kristaus apaštalai. Tokias aukštas ir svarbias šv. Dvasios privilegijas turėdami, žinoma, jie save skaito aukštesniais už kitus krikščionis. Jų sektų pavadinimai rodo dideles pretenzijas. Mormonai savo bendruomenę oficialiai vadina "Church of Jesus Christ of Latter Day Saints" (Paskutinės Dienos Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia). Jie visi save vadina šventaisiais, o visus kitus, kurie nėra mormonai, vadina pagonimis (gentiles).
Mormonų sektos steigėjas
Šią sektą įsteigė Joseph Smith, gimęs Sharon, Windsor County, Vermont, 1805 m. gruodžio mėn. 23 dieną. Jis buvo bemokslis ūkininkas, labai nemėgęs ūkio darbų. Sakoma, kad jis, dar vaikas būdamas, norėjęs stebuklingų akmenukų (peep stones) pagalba atrasti žemėje kažkieno paslėptus didelius turtus. Mormonai sako, kad jį ir angelai aplankydavę. J. Smith pats sako, kad 1820 m., jam bedirbant ūkyje netoli Manchester, N. Y., pasirodęs angelas ir pataręs nesidėti prie jokios sektos nei prie jokios bažnyčios, nes jos visos esančios blogos ir sugadintos. Po trejų laukimo ir maldos metų, 1823 m. rugsėjo mėn. 21 d., vėl jam pasirodė angelas, kurio vardas buvo Moroni, ir pranešė, kad jis atrasiąs aukso plokšteles su "amžinosios evangelijos pilnybe". Ir angelas jam parodęs, kur kasti. Tai buvę Cumorah kalnelyje, keturios mylios nuo Palmyra, N. Y. Ir iš tiesų (kitaip juk ir negalėjo būti, jeigu angelas pasakė), jis bekasdamas užtiko dėžę, kurioje rado aukso plokšteles. To rašto jis negalėjęs išskaityti, nes viskas buvo surašyta "reformuota Egipto kalba". Bet gerasis angelas ir čia jam pasitarnavo — jis parodė stebuklingus akinius, kurių pagalba J. Smith lengvai galėjo perskaityti tų auksinių plokštelių raštą. Kadangi J. Smith nemokėjo rašyti, todėl naudojosi sekretoriais, kurių svarbiausias buvęs mokytojas Oliver Cowdery. J. Smith, sėdėdamas už uždangos, savo sekretoriui diktavo auksinių plokštelių žodžius. Ir iš to buvo sudaryta "Mormonų knyga", kuri jiems yra dieviškasis apreiškimas.
Mormonų knyga
Važiuojant į Pietų Ameriką, teko šią knygą gauti iš mormonų misijonierių. Įdomu, kas toje knygoje parašyta. Pirmiausia kyla klausimas, kodėl J. Smith už uždangos skaitė tas auksines plokšteles, kodėl jis nenorėjo, kad sekretoriai matytų jį skaitant, o tik girdėtų jo žodžius. J. Smith jau ketverius metus žinojo esant tą dėžę su plokštelėmis, bet angelas jam vis neleidęs išimti tų plokštelių iš dėžės. Dažnai jis tą dėžę lankęs ketverius metus, kol pagaliau 1827 m. turėjęs tas plokšteles savo rankose. Žmonės sužinojo, kad Smith radęs plokšteles ir norėjo jas pamatyti, bet Smith niekam nenorėjęs jų rodyti. Kad išvengtų minios spaudimo, jis pabėgo į Armony, Pa., kur buvo jo žmonos Emma Hale namai. Ten jis vertė mormonų knygą iš "reformuotos Egipto kalbos" į anglų kalbą. Tai buvo apie 1829 metus. Tais pačiais metais jam ir jo sekretoriui Cowdery pasirodęs šv. Jonas Krikštytojas ir abiem suteikęs Aarono kunigystę. Aaronas buvo Mozės brolis, kuris ėjo kunigo pareigas žydų kelionės metu iš Egipto nelaisvės. Smith ir Cowdery vienas kitą pakrikštijo Susquehanna upėje. Vėliau jiems pasirodė apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas, kurie jiems abiems suteikė aukštesnės rūšies Melkizedeko kunigystę.
J. VAIŠNYS, S. J.
GERBIAMASIS Redaktoriau,.
Jau eilė metų su pasigėrėjimu skaitau Jūsų redaguojamą žurnalą. Pareikšdamas šia proga dėkingumą, noriu iškelti vieną klausimą, į kurį aš pats nesurandu atsakymo. Šv. Rašte, Apaštalų Darbų skyriuje, yra du vienas kitam priešingi sakiniai, kurių, mano manymu, Šv. Dvasios įkvėptame veikale neturėtų būti. Atpasakojant Sauliaus kelionę į Damaską, rašoma: "Tie vyrai, kurie jį lydėjo, stovėjo nustebę; jie, tiesa, girdėjo balsą, bet nieko nematė" (Apd. 9, 7). Kitoje vietoje apie tą įvykį taip šv. Povilas kalba: "Buvusieji su manimi šviesą, tiesa, matė, bet negirdėjo balso to, kuris su manimi kalbėjo" (Apd. 22, 9). Patikrinau kitų kalbų vertimus. Visur tas pat. Reiškia, čia ne arkiv. J. Skvirecko vertimo klaida, bet pačios Vulgatos netikslumas. Labai prašyčiau man šį klausimą paaiškinti.
Pr. P.
Mielasis,
Labai yra girtinas Jūsų rūpestingas šv. Rašto skaitymas ir stengimasis pašalinti kilusius neaiškumus. Deja, yra nemaža žmonių, kurie panašiais atvejais visai nesirūpina išsiaiškinti kilusių nesuprantamų klausimų, bet labai paprastai nusprendžia, kad šv. Raštas nėra patikimas tikėjimo šaltinis. Tokiu būdu neretai susvyruoja ir visas jų tikėjimas. Iš to taip pat aišku, dėl ko Bažnyčia draudžia paprastiems tikintiesiems skaityti tuos šv. Rašto vertimus, kurie nėra jos patvirtinti ir kuriuose nėra sunkesnių šv. Rašto vietų paaiškinimo. Nors šv. Raštas yra skirtas visiems žmonėms ir parašytas paprasta kalba, tačiau nereikia užmiršti, kad jis buvo rašytas senosiomis hebrajų ir graikų kalbomis tais laikais, kai žmonių papročiai buvo skirtingi nuo dabartinių. Todėl, norint gerai šv. Raštą suprasti, reikia nemažo išsilavinimo tiek kalbos, tiek istorijos srityje. Net ir tie, kuriems šio išsilavinimo netrūksta, versdami šv. Raštą į modernias kalbas, kartais nepajėgia visko taip išreikšti, kad kiekvienam skaitančiam būtų aišku, kas originaliame tekste norėta pasakyti.
Panašios neaiškumo priežastys yra ir Jūsų minėtame tekste. Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra kalbama apie tą pat dalyką, norint išreikšti mintį, kad Sauliaus palydovai girdėjo kažkokio žmogaus balsą, bet nesuprato sakomų žodžių; taip pat jie matė šviesą, bet nematė kalbėjusio žmogaus. Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra kalbama apie tą pat dalyką ir norima išreikšti tą pačią mintį, bet yra vartojama šiek tiek skirtinga graikų kalbos sakinio konstrukcija, todėl kai kurie šv. Rašto vertėjai, versdami šias dvi vietas per daug pažodžiui, nepakankamai aiškiai išreiškė pagrindinę mintį. Ypač tai sakytina apie lietuvišką vertimą, kuris galėjo būti aiškesnis. Arkiv. Skvirecko vertime pasakyta: "Nieko nematė". Lotyniškame vertime yra: "Neminem videntes". Tad nesakoma "nihil", bet "neminem". Anglų kalboje neverčiama žodžiu "nothing", bet "no one"; vokiečių kalboje — ne "nichts", bet "niemand". Taigi, toje šv. Rašto vietoje norėta pasakyti ne tai, kad Sauliaus palydovai absoliučiai nieko nematė, bet tai, kad jie nematė jokio asmens.
Dalė Koklytė
THE CRUCIBLE
Tarp šiais laikais Hollywoode statomų filmų sunku surasti gerą dramą, kuri ypatingai kuo nors pasižymėtų, tačiau iš Europos atvežti filmai dažnai tą trūkumą papildo.
“The Crucible” pagal J. P. Sartre knygą paruoštas filmas yra prancūzų gamybos. Tai drama, atkūrusi septynioliktojo šimtmečio puritonų gyvenimą Salem miestelyje, Massachusetts valstybėje. Čia yra pagauti ir perduoti kasdienio gyvenimo žmogaus su žmogumi santykiai, kurie nesuprasti ir neteisingai interpretuoti žmogaus emocijų pasekmėje sukelia didžiausią katastrofą, sukrečiančią net ir tvirčiausius humanitarinius principus.
Veiksmas prasideda ūkininko John Proctor (Yves Montand) šeimoje, su kuriuo jų tarnaitė, jauna ir patraukli mergaitė, palaiko intymius santykius. Žmonai (Simone Signoret) juos užtikus, tarnaitė tampa išvaryta, bet išeidama prisiekia atkeršyti, prižadėdama “kraujo tvaną”.
Įsiutimo pagauta mergaitė ieško visokių priemonių kerštui. Šiam savo tikslui tuoj suranda gerą progą. Burtų paslaptingumu suintriguotas miestelio vaikų būrys, po vieno isteriško susibūrimo miške, sukelia tokią sensaciją, kad tuoj prasideda raganų ir velnių apsėdimo įtarinėjimai. Tuo greitai pasinaudoja du žmonės: tai miestelio protestantų kunigas, kuris, nusivylęs žmonių silpnybėmis ir apsileidimu, norėjo juos pagąsdinti inkvizicija, ir toji mergaitė, kuriai nušvito galimybė sudeginti savo konkurentę, kaip raganą, ant laužo.
Nereikėjo daug pastangų, kad masės persiimtų ta idėja ir pradėtų nekaltų žmonių, savo priešų, apkaltinimus nebūtais darbais. Vaikų isteriškas žaidimas “antgamtiškais persekiojimais” tapo aukščiausiu teismu, terorizuojančiu visą apylinkę. Mergaitė, giliai paskendusi keršto mintyse, nepastebėjo, kaip svarstyklės pamažu pradėjo svirti į kitą pusę, įtraukdamos ir jos pačios planus inkvizicijos teisman. Kai John Proctor, kurį ji norėjo laimėti, nužudydama jo žmoną, pats tapo apkaltintas raganium ir nuteistas mirti, ji visomis jėgomis stengiasi išprašyti jo paleidimo. Bet net ir jos klastingumo prisipažinimas jau nebesustabdo inkvizicijos nutarimų, nes jau per toli buvo nueita.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” DEŠIMTMEČIO MINĖJIMAS įvyks Jaunimo Centre 1960 m. sausio mėn. 31 d., sekmadieni, 4 val. po pietų. PROGRAMOJE:
V. Adamkavičiaus žodis,
“L. L.” konkurso premijų įteikimas,
Marija Bankevieienė — sopranas,
Blandyčių trio,
Nijolė Jankutė — poezijos skaitymas,
Nerija Linkevičiūtė — sopranas,
Mindaugas Mačiulis — piano,
Nerijus Paulionis — smuikas,
Velbasio baleto studija.
Akompanuoja prof. Vladas Jakubėnas ir Manigirdas Motekaitis.
Po programos — vaišės ir šokiai.
Labai nuoširdžiai kviečiame visus mūsų žurnalo gerbiamuosius skaitytojus ir bičiulius šiame minėjime dalyvauti. “Laiškai Lietuviams” jus lanko jau dešimt metu, tad prašome ir jus visus jų šventės dieną atsilankyti, pabuvoti su ja leidėjais bei bendradarbiais ir pasigėrėti labai ivairia ir įdomia programa, kurią atliks mūsų jaunosios meno jėgos.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Pranas Naujokaitis. ŠVIESOS MERGAITĖ. Lyrinė poema. Išleido “Ateitis” 1959 m., 72 psl.
LIETUVIŲ SPORTO DEŠIMTMETIS Š. AMERIKOJE 1949-1959. Redagavo E. Šulaitis. Šiame 60 psl. leidinyje yra trumpai apžvelgta pirmojo dešimtmečio lietuvių sporto veikla Š. Amerikoje.
STUDENTŲ GAIRĖS, 1959 m., 1 nr. Studentijos žurnalas, leidžiamas Liet. Studentų Sąjungos 4 kartus metuose. Redakcija: R. Punkris, T. Remeikis ir V. Skrupskelytė.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36. ILLINOIS