1960 M. KOVO MĖN. (MARCH) VOL. XI. NO. 3
T U R I N Y S
Kristaus auka — A. Kezys, S. J. 67
Šv. Kazimiero garbinimas Flandrijoje—P. Rabikauskas, S, J. 69
Neišvengiamai nelaimei aplankius — Dr. J. Prunskis .... 73
Šilkiniai pančiai — Sonė Tomarienė ............ 77
Perlas žaizdose — Agnė Kižienė 83
Pažinkime Maritainą — A. Tamošaitis, S. J......... 86
Žmogaus laisvė ir Dieve malonė — J. Vaišnys, S. J...... 92
Lūžis (eil.) — Nijolė Jankutė 94
Miškai keliasi per upę, Poilsis (eil.) — J. Augustaitytė-Vaičiūnienė 95
Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. ...... 96
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.
Admin. — Petras Kleinotas, S.J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Kryžius atnešė pasauliui šviesą
ATGAILA UŽMETA SAVO ŠYDĄ ANT VISA TO, KAS BLOGA, IR ATSINAUJINUSI SIELA IŠKYLA IŠ PRAEITIES GRIUVĖSIŲ NUPLAUTA AŠAROMIS, — GRAŽESNĖ NEGU KRIKŠTO DIENĄ.
P. Maurice
ATGAILOJIMAS ARGI TAI NĖRA PATS DIEVIŠKASIS IŠ VISŲ ŽMOGAUS JAUSMŲ? DIDŽIAUSIA NUODĖMĖ YRA AKIPLĖŠISKUMAS JAUSTIS ESANT BE NUODĖMĖS, TAI MIRTINAS SILPNOJO NEJAUTRUMAS; ŠITAIP BESIJAUČIANTI ŠIRDIS YRA ATSIŽADĖJUSI NUOŠIRDUMO IR NUOLANKUMO, JI— MIRUSI.
T. Carlyle
DAUGIAU TO NUSIKALTIMO NEBEPAKARTOTI— TAI GERIAUSIA ATGAILA.
Vokiečių patarlė
NEGALI GAILĖTIS PER ANKSTI, NES NIEKADA NEŽINAI, KAIP ANKSTI GALI BŪTI PER VĖLAI.
Fuller
DIDŽIAUSIOS GARBĖS VERTAS NE TAS, KURS NIEKAD NESUKLUMPA, BET TAS, KURS SUKLUPĘS PAKYLA. Konfucijus
(Iš kun. Prunskio "Rinktinių minčių")
A. KEZYS, S. J.
PIE šveicarų karį Arnoldą Wikelriedą yra pasakojamas toks atsitikimas.
Kai į Šveicariją įsibrovė Austrijos kunigaikštis Leopoldas su savo galinga kariuomene, vos tūkstantis silpnai ginkluotų ir be kariško lavinimo patrijotų pastojo jam kelią. Arnoldas, matydamas beviltišką šveicarų padėtį, sušuko savo draugams: "Paskui mane! Aš praskinsiu praėjimą pro tas ietis!" Tai taręs, pasileido pirmyn. Dvylika iečių susmigo į jo kūną. Bet kol austrai spėjo ištraukti savo ietis iš Arnoldo kūno, drąsūs šveicarai įbėgo pro plyšį ir puolė priešą iš vidaus. Austrai sumišo ir buvo šveicarų visai išblaškyti. Po kovos nugalėtojai rado iečių subadytą Arnoldo kūną. Tai buvo didvyrio kūnas, kurio heroiška mirtis laimėjo tautai laisvę.
Prieš du tūkstančiu metų gyveno kitas didvyris. Jo vardas buvo Jėzus Kristus. Jis atėjo į žemę suteikti visai žmonijai dvasinę laisvę. Vykdydamas savo dieviškąją misiją, Jis žuvo nuo priešų rankos — Pontijus Pilotas, Romėnų prokuratorius, nuteisė Jį mirti ant kryžiaus. Ši mirtis pakeitė istorijos veidą, nes pagal dieviškąjį sutvarkymą ji tapo žmogaus sielos išlaisvinimo kaina. Kristus mirė, kad mes turėtume gyvenimą, ir turėtume jo apsčiau.
Kristaus Auka buvo vienkartinė. Kartą miręs, Jis daugiau nemiršta. Bet tos Aukos atnaujinimas nekruvinu būdu vyksta kiekvieną dieną ant tūkstančių pasaulio altorių. Tai yra šv. Mišios. Jose minime didįjį Kristaus žygį ir aukojame Jo Kančios nuopelnus, pačiam Kristui stebuklingu būdu asmeniškai dalyvaujant kiekviename tokiame aukojime.
PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.
IENAS didžiausių ir patvariausių užsimojimų visoje mokslinės kultūros istorijoje yra jau daugiau kaip 300 metų vykdomas dokumentinės medžiagos apie visus kada nors gyvenusius šventuosius bei palaimintuosius rinkimas ir jos skelbimas. Tai garsieji, jėzuitų leidžiami, "Acta Sanctorum". To užsimojimo pradininkas buvo belgas jėzuitas Jonas Bollandus (1596-1665); užtat ir visi kiti, kurie tęsė ir tebetęsia jo pradėtąjį darbą, paprastai vadinami bolandistais. Nuo 1643 metų, kada pasirodė pirmoji "Acta Sanctorum" knyga, iki mūsų laikų išėjo 67 didžiuliai tomai, bet darbas dar toli gražu nebaigtas: šeši tam specialiai pasiruošę bolandistai (visi jie yra bel-gai jėzuitai) Briuselyje, šv. Mykolo kolegijoje, ruošia trūkstamus tomus, kuriuose dar turi būti aprašyti lapkričio ir gruodžio mėn. šventieji.
Šv. Kazimierui "Acta Sanctorum" rinkinyje, kovo mėn. I-jame tome, išleistame 1663 m. Antverpene, skiriama 21 didelio formato puslapis (psl. 337-357). Ten randame perspausdintą popiežiaus legato vysk. Z. Ferreri parašytą šv. Kazimiero gyvenimą, Vilniaus kan. Jurgio Švencickio aprašytus stebuklus, ištisą "Omni die" giesmės tekstą ir labai vertingas tą medžiagą surinkusio ir paskelbusio T. Danieliaus Papebroch, S. J., kritines pastabas su kai kurių svarbių dokumentų ištraukomis. Tarp kitko ten užtinkame žinutę, kad šv. Kazimieras buvo žinomas ir garbinamas Belgijoje: daug kur bažnyčiose esą šventojo paveikslų, o Mechelno (Malinęs) jėzuitų kolegijos vyresnieji auklėtiniai, priklausą Marijos Gimimo Sodalicijai, pasirinkę šv. Kazimierą savo antruoju globėju. Jie savo susirinkimų salėje pakabinę šventojo paveikslą, prieš kurį kiekvieno susirinkimo metu uždegama žvakė. Taip pat jie pagaminę ir daliną medalikėlius ir paveikslėlius su šventojo atvaizdu. Kasmet, sekmadienį po kovo men. 4 d., ten iškilmingai švenčiama šv. Kazimiero šventė, kurios proga popiežius jiems suteikęs visuotinius atlaidus.
Pirmaisiais amžiais Mišios būdavo atnašaujamos ant kankiniu kapų. Bet galima sakyti, kad ir dabar altorius yra kankinio kapas, nes kiekvieno altoriaus viduryje turi būti marmuro lentelė, į kurią yra įdėta kokio nors šventojo kankinio relikvija.
(Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis, vaizduojančiomis įvairias Mišių dalis).
DR. JUOZAS PRUNSKIS
ARTAIS ne iš vienos krūtinės prasiveržia atodūsis: "Padėk, Viešpatie, man išsisaugoti nelaimių, kurios yra išvengiamos, ir duok stiprybės pakelti tas, kurios nėra išvengiamos". Tarp tokių nelaimių, kurios neišvengiamai anksčiau ar vėliau beveik visus aplanko, yra liga. Įstengti ligoje dvasiškai nepalūžti yra didelis menas. Visų pirma ligonis neturi jaustis, kad jis jau ištremtas nuo visa to, kas domina sveikuosius.
Čia galima prisiminti sunkiai sergančią mergaitę Koelne, Vokietijoje. Kai 1888 metais visas kraštas džiaugėsi, užbaigus didingąją to miesto katedrą, priešais tą meniškąjį pastatą, pastogės kambarėlyje, gulėjo sunkiai serganti mergaitė, kuri ligos metu ištisomis valandomis sėdėdavo prie lango ir sekė vykdomus statybos darbus. Tuo metu pro jos pirštus slinko nesuskaitomi rožančiaus karolėliai. Ligonė meldėsi, kad darbų metu neatsitiktų jokia nelaimė. Kai prasidėjo katedros šventinimo iškilmės, mergaitė gulėjo arti mirties. Staiga ji pakilo. Jos veidas buvo papuoštas šviesiu žvilgsniu. Ji pažvelgė į naująją šventovę, iškėlė savo rožančių ir tarė: "Dievo Motinėle, juk ir aš buvau prie statybos!" Ir tada ji susmuko atgal į patalą, ir užgeso jos gyvybė.
Kiekvienas, ligos prie lovos prirakintas, gali daug gero kitiems padaryti savo malda, savo auka, savo patarimu ir kantrybe.
Ligonis pas Arso šventąjį
Kartą pas šventąjį Arso kleboną Joną Vianney atvyko sergąs vienuolis. Jį buvo atsiuntę vyresnieji, kad prašytų pagydomas. Ligonis išdėstė savo rūpestį šventajam, tačiau šis atsakė: "Mes privalome norėti to, ko Dievas nori. Savo mirties valandą galėsi įžvelgti, kad savo liga būsi daugiau sielų išgelbėjęs negu savo uolumu, sveikas būdamas". Ligonis sugrįžo namo, bet vyresnysis nebuvo patenkintas. Praslinko dveji metai, ir jis vėl pasiuntė ligonį su tuo pačiu prašymu pas Arso kleboną. Kun. Vianney ir vėl jam tarė: "O ne. Toks būdamas, savo bendruomenei daugiau padedi negu sveikas". Paskui jis pakėlė akis į dangų, lyg norėdamas pasakyti, kad mes į įvykius turime išmokti žvelgti Dievo šviesoje.
Duonos ir vyno aukojimas Mišiose.
Pats Kristus yra pagydęs daug ligonių. Viešpats davė žmogui išradingą protą, kad jis įstengtų ištirti ligų priežastis ir jas šalintų bei su jomis kovotų. Tačiau yra ir tokių ligų, kurių greitai nebus įmanoma nugalėti. Iki amžių galo bus nepagydomų ligonių. Bet jų gyvenimas ir kančia nėra be prasmės. Jie gali būti kantrybės mokytojai, maldos apaštalai, amžinybei nuopelnų skynėjai. Šis gyvenimas tai dar ne viskas, praradus ir sveikatą, dar ne viskas yra prarasta.
* * *
SONĖ TOMARIENĖ
(“Laiškų Lietuviams” konkurse premijuota novelė)
OKIA aš laiminga! Vytas Bernotas, mūsų gimnazijos beisbolo žvaigždė, ir aš susitarėme būti nuolatiniai draugai, "to go steady" kaip amerikiečiai sako. Kai jis, aukštas, gražus, nušvitęs stovėjo scenoje, gavęs trečiąją garbės raidę už beisbolą, šalia dviejų, pirmiau duotųjų už futbolą ir golfą, mano širdis suplazdėjo pasididžiavimu ir meile. Kartu su visa gimnazija smarkiai jam plojau, o šalia sėdinčios draugės su pavydu ir pagarba žiūrėjo į tvaskantį ant mano piršto jo klasės žiedą, tik vakar dovanotą. Maniau, kad laimingesnės nėra ne tik gimnazijoje, bet ir visame pasauly.
Kai pasigyriau tėvams, jie džiaugėsi Vyto garbe, bet nepritarė nuolatinei draugystei. Mama tuojau prisiminė Algį, Vyto vyresnįjį brolį, dabar kariuomenėje. Tai bent esąs rimtas berniukas. O Vytas — vėjo botagėlis. Net supykau už tokį palyginimą. Kas
Algis prieš Vytą? Algis — nedailus, nekalbus, menkas šokėjas. Vytas — smarkus, daugiakalbis, visados linksmutis. Algis — tik pilkas debesėlis šalia Vyto, skaisčios saulės.
— Ką mama turi prieš Vytą? — tariau. — Jis tos pačios tavo geriausios draugės Bronės sūnus, kaip ir Algis. Užsitarnavo net tris garbės raides ir laimėjo universiteto stipendiją!
— Nepastovi ta stipendija, paremta vien sportu, — atsiliepė tėvas. — Vytas — menkas mokinys, nors puikus sportininkas.
— Ir puikiausias sportininkas ir geriausias šokėjas! Šokant nešiote nešioja! Jūs tik ieškote priekabių.
Mes nepeikiame Vyto, — tarė mama. — Mums tik nepatinka tas "going steady". Pačioje jaunystėje nori akis užsirišti, kitų nebematyti. Per anksti, Laimute.
— Visai ne anksti. Kitos eina "steady" jau nuo trylikos metų. O aš greit baigiu gimnaziją ir septynioliktus.
— Tai jau tikra senutė, — šyptelėjo tėvas. — Bet kadangi ne labai biauri, mat, nusidavusi į mane, tai nepritrūks garbintojų ir lydėtojų į šokius.
Mišių liturgijoje yra vartojamas dvejopas laiminimas: žengnojant arba uždedant ištiestas rankas.
— Ačiū už tokius lydėtojus! Lauk prie telefono, kol kas pasigailėjęs pakvies. Neturi savojo — išves koks nuo visų atlikęs, šokti nemokąs. Tik gėdą darys, visaip tampydamas. Toks jau čia paprotys, visi poromis. Argi jūs norite, kad atstumčiau Vytą?
AGNĖ KIŽIENĖ
(“Laiškų Lietuviams” konkurse premijuotas straipsnis)
ASIKEITUSI socialinė ir ekonominė gyvenimo santvarka per eilę metų, atrodo, vis daugiau įneša pasikeitimų ir į šeimų gyvenimą. Šeimos nariai nustojo kreipti dėmesį į jiems paties Kūrėjo įdiegtas pareigas bei teises, tuo sukeldami įvairias šeimos problemas, privedančias prie šeimų iširimo. Jeigu, sociologų teigimu, šiuo laiku viena iš trijų šeimų šiame krašte baigiasi skyrybomis, tai, be abejo, verčia susirūpinti ir ieškoti darnaus sugyvenimo kliūčių, kad būtų galima jas šalinti. Ypač skaudu dėl to, kad ši liga jau suspėjo paliesti ir ne vieną lietuvišką šeimą. Jau 1948 m. gegužės mėn. 7 d. Amerikos teisininkų sąjunga savo konferencijoje, svarstydama šeimos klausimus, priėjo išvados, kad šeimos daugiausia pakrinka dėl vyro ir žmonos ar kurio nors vieno jų charakterio trūkumų, tų neigiamų būdo savybių, kurių jie neįstengia taisyti. Šiuo kartu gal reikėtų paliesti vieną šeimos narį — žmoną, ir panagrinėti bent porą jos charakteryje pasitaikančių negerovių, kartu iškeliant teigiamas savybes, kuriomis tos negerovės šalinamos.
Kai kurios modernios moterys, ypač šiame krašte, nenori suprasti, kad "vyras yra šeimos galva, moteris — širdis". Laikydama vyrą autoritetu, žmona mano pažeidžianti savo teises, skaito save lyg žemesne, net verge. Prisiklausiusi klaidingų moters "išlaisvinimo" (emancipacijos) teorijų, ji stengiasi vyro vadovavimą paneigti, tuo pačiu pasipriešindama Kūrėjo nustatytai tvarkai, taip tiksliai perduotai Šv. Povilo laiške efeziečiams:
"Vyras — moters galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva. Bet kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui, taip ir moterys tebūna visame pasidavusios savo vyrams" (Efez. 5, 23-24). Popiežius Leonas XIII savo enciklikoje "Arcanum divinae Sapientiae" tai paryškina sakydamas: "Vyras yra šeimoje pirmaująs ir moters galva. Šita tačiau, kadangi yra kūnas iš jo kūno ir kaulų, turi vyrui pasivesti ir jojo klausyti, bet ne kaip tarnaitė, o kaip jojo draugė. Tasai gi klusnumas turi būti ir garbingas, ir žmogui priimtinas. Kaip įsakančioji, taip ir klausančioji pusė turi vykdyti savo pareigas, nuolat vadovaujantis dieviškąja meile, nes juk viena pusė pavaduoja Kristų, kita — Bažnyčią".
A. TAMOŠAITIS, S. J.
MODERNUSIS MOKSLAS IR PROTAS. Lygiai prieš 50 metų šituo vardu pasirodė spaudoje pirmasis Jokūbo Maritaino straipsnis. Šiandien jo autorius laikomas bene žymiausiu krikščioniškosios kultūros atgimdytoju. Prel. M. Krupavičius turi pagrindo sakyti, kad jo raštais išsiauklėjo ir išsiugdė savo pasaulėžiūrą ištisos katalikiškosios inteligentijos kartos. Vedami pagarbos ir padėkos tam didžiam katalikų mintytojui, šitos gražios sukaties proga "Laiškai Lietuviams" nori jį pristatyti savo skaitytojams. Ne sausų datų ir išleistų veikalų išvardinimu, o konkrečiais ir pilnais įtampos įvykiais, iš kurių jo gyvenimas buvo nuaustas.
1. “Jie neatsako i mano klausimus!”
Maritainas gimė Paryžiuje 1882 m. Brolių neturėjo, tik vieną seserį. Tėvas, flegmatiško temperamento advokatas, maža tesirūpino savo katalikų religija. Abu vaikai, Jokūbas ir Joana, buvo pakrikštyti motinos tikėjime — protestantais. Po kelių metų įvyko skyrybos. Mėgstąs ramybę juristas išsikėlė į savo gimtinę Burgundijoje, palikdamas vaikus žmonai. Jo rolė sūnaus auklėjime labai menka.
Motina buvo nulipdyta iš visai kitokio molio. Neveltui buvo garsiojo prancūzų kalbėtojo, valstybininko ir patrioto, Julio Favre, duktė. Iš jo buvo paveldėjusi nenumalšinamą laisvės dvasią, karštą tikėjimą žmonijos pažanga ir drąsų savo nuomonės gynimą. Nors gimė katalike, vėliau perėjo pas liberaliuosius protestantus. Pakrikštydino vaikus vien dėl to, kad toks buvo paprotys. Jokūbas ir Joana augo veik be jokio religinio auklėjimo. Katalikų tikėjimo motina ypač nekentė kaip tariamo pažangos stabdžio ir žmogaus laisvės varžto.
Tokie tad buvo tėvai. Niekas nebūtų tikėjęs, kad iš tokios šeimos išaugs didis katalikų filosofas. Bet priežodis neveltui sako: žmogus šaudo. Dievas kulkas nešioja.
Jokūbas iš pat mažens pasireiškė žinių troškimu ir proto veiklumu. Gimnazijoje buvo mokytojų priekaištingai kaltinamas karščiu diskutuoti, apie ką klausimas beiškiltų. Mokykloje pateikti faktai jame visada iššaukdavo norą žinoti, kodėl taip yra. Bet į jo klausimus būdavo atsakoma arba šypsniu, arba išverstomis akimis, arba subarimu, kad drįsta klausti. Savo atsiminimuose Maritaino žmona rašo, kad šešiolikmetis jaunuolis kartais imdavo įtūžęs voliotis namie ant grindų, nerasdamas į savo klausimus atsakymo.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
NORĖČIAU gauti Jūsų atsakymą į kai kuriuos mane varginančius klausimus. Šv. Rašte yra pasakyta: "Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas, kurs yra mane siuntęs, jo nepatrauks, ir tą aš prikelsiu paskutinę dieną" (Jon. 6, 44). Man atrodo, kad čia Kristus labai aiškiai sako, jog tik tas gali būti išganytas, kurį pats Dievas į išganymą traukia, tai reiškia, kuris yra išganymui skirtas. Dažnai tenka girdėti žmones sakant: "Tavo pastangos ir maldos nieko nereiškia — kur Dievas tave paskyrė, ten ir būsi". Tad atrodo, kad Dievas jau nuo amžių vienus žmones yra paskyręs išganymui, o kitus pražūčiai. Tad kam reikia maldos, gerų darbų ir žmogaus pastangų? Juk Dievas viską tvarko ir viską žino. Net ir patarlė sako, kad "be Dievo žinios nė plaukas nenukrinta žmogui nuo galvos". Todėl man atrodo, kad žmogų viena ar kita kryptimi neša Dievo galybė, lyg menką ir lengvą šapelį galinga upės srovė. Jis negali atsispirti ir krypties pakeisti.
Laukianti Jūsų atsakymo,
M. V
Gerbiamoji Ponia,
Savo laiške Jūs palietėte gana sunkų klausimą, kuriam išspręsti yra laužę galvas ir diskutavę žymiausi filosofai ir teologai. Tačiau šis klausimas yra labai sunkus tik tada, kai norima suprasti pačius giliausius jo filosofinius bei teologinius pagrindus. Per daug nesigilinant į filosofines bei teologines problemas, žmogaus laisvos valios ir Dievo malonės suderinimas nėra jau toks sunkus. Ir toji Jūsų minėta šv. Rašto citata būtų buvusi lengvai suprantama, jeigu būtumėte paskaičiusi arkiv. J. Skvirecko paaiškinimą lietuviškame Naujojo Testamento vertime. Ten yra aiškinama, kad "patraukti" nereiškia jokios prievartos, tas traukimas tai yra Dievo malonės veikimas, apšviečiant žmogaus protą ir sustiprinant valią. Jeigu žmogus nenori, tai Dievas prievarta savo malonės jam neprimeta ir jo netraukia. Dievas duoda savo malonę, traukdamas žmogų prie savęs, tik tada, jei žmogus to nori ir laisvai sutinka.
Juozas Vaišnys, S. J.
BEN-HUR
Kai kurie asmenys gavėnioje laisvai užsideda kokią nors ypatingą atgailą: pasiryžta nerūkyti, nevalgyti saldainių arba neiti i kiną. Tai yra girtinas paprotys. Tačiau tiems, kurie pasižada gavėnioje neiti į kiną, mes norėtume duoti dispensą arba patarti, kad jie padarytų išimtį dviems gavėnios rimčiai labai tinkamiems filmams: “Ben-Hur” ir “Big Fisherman”. Šie du filmai yra tinkami žiūrėti net Didįjį Penktadienį, nes juose vaizduojamos istorinės žmonijos gyvenimo dramos vyksta Didžiojo Penktadienio fone, kai Kristus savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus atpirko žmoniją ir savo pavyzdžiu liepė už neapykantą bei persekiojimus atsilyginti meile.
Filmą “Ben-Hur” geriausiai galima apibūdinti žodžiu “didingas”. Didinga yra šio filmo idėja, didingas pastatymas, didingi vaizdai ir Įvykiai. Filmas yra suktas pagal generolo Lew Wallace parašytą to paties vardo knygą, išverstą beveik į visas kalbas ir milijonais egzempliorių paplitusią visame pasaulyje.
Šis filmas, įskaitant 15 minučių pertrauką, tęsiasi apie keturias valandas. Jam pagaminti buvo dirbta šešerius metus ir išleista 15 milijonų dolerių. Tai yra pusantro milijono daugiau negu buvo išleista kitam garsiam filmui, vardu “The Ten Commandments”, rodomam dar iki šiol ir jau atnešusiam virš 50 milijonų dolerių pelno. Be abejo, ir tie 15 milijonų, išleisti filmui “Ben-Hur”, yra niekis prieš tą sumą, kuri įplauks po vienų kitų metų.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Stasius Būdavas, RŪSTI SIENA. Apysaka. Išleido Rūta, 89 Napier St., Hamilton, Ont., Canada. 194 psl., kaina $1.40.
UŽUOLANKA, 1960 sausis, nr. 29(1). Lietuvių išeivijos buities, dailės ir kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja A. Vilainis - Šidlauskas, 6051 S. Ashland Ave., Chicago 36, Illinois.
SPORTAS, 1960 sausis, nr. 1(4). Dvimėnesinis Siaurės Amerikos lietuvių sporto laikraštis. Red. K. Čerkeliūnas, 66- 48, 75th St., Middle Village 79, Queens, N. Y.
Tėvynės Mylėtojų Dr-ja netrukus išleis monumentalų, gausiai iliustruotą, 1000 pusi. prašokantį veikalą —
LIETUVOS ŽEMIŲ APRAŠYMĄ,
kuriame bus atvaizduoti mūsų tėvynės miestai, miesteliai, kaimai, piliakalniai, upės, ežerai... Jį paruošė Bronius Kviklys su bendradarbių štabu.
Stokite į talkininkų eiles veikalui išleisti — paremdami auka arba iš anksto užsisakydami. Tokiu būdu galėsite pasididžiuoti, kad ir jūs buvote šio garbingo užsimojimo dalyvis! Kiekvieno, prisiuntusio $10 arba daugiau, vardas bus įrašytas į garbės rėmėjų sąrašą toje knygoje. Prisiuntę $7 kaip prenumeratą, gausite veikalą pigiau negu vėliau bus pardavinėjamas. Aukas ir prenumeratą siųskite šiuo adresu:
M. J. Kasparaitis, 1827 Linden Ave., Racine, Wis.
"LAIŠKAI LIETUVIAMS" 2345 WEST 56TH STREET CHICAGO 36, ILLINOIS