1960 M. LIEP.-RUGP. MĖN. (JULY-AUG.) VOL. XI. NO. 7
T U R I N Y S
Grožis ir jo įtaka žmogui (II) — A. Grauslys ............. 195
Religija už geležinės uždangos (III) G. Kijauskas, S. J. 200
Gyvulys prieš žmogų — B. Markaitis, S. J......... 206
Saulė kalnų viršūnėse — Kun. J. Prunskis .......... 209
Tėvai ir vaikai — J. Miškinis 212
Šventajame trejete — P. Lippert, S. J........... 216
Kas yra motina? — V. Šalnius 219
Čiurlionio galerija — Redaktorius ...... 222
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 223
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.
Admin. — Petras Kleinotas, S.J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Ištrėmime P. Puzinas
JEIGŲ MESIME OBJEKTYVŲ ŽVILGSNĮ Į MENO ISTORIJĄ,
TAI NEABEJOTINU RYŠKUMU PAMATYSIME,
KAD JIS AUGO, BRENDO IR KLESTĖJO ŠVENTYKLOSE.
DAR IKI ŠIOL IR SENŲ IR MODERNIŲ BAŽNYČIŲ SKLIAUTAI
YRA GRAŽIAUSIOS MENO ISTORIJOS KNYGOS.
NEMIRTINGAS KLASIKINIS MENAS IŠAUGO BAŽNYČIOSE.
IŠ BAŽNYČIŲ NĖRA VEJAMAS NĖ MODERNUSIS MENAS,
TIK YRA STENGIAMASI JĮ PERLEISTI PER GROŽIO PRIZMĘ,
NES MENAS TURI KURTI IR SKLEISTI TIKRĄJĮ GROŽĮ,
KURS GALI BŪTI ĮKVĖPTAS TIK RELIGIJOS,
SKELBIANČIOS IR VAIZDUOJANČIOS NEMIRTINGĄJĮ GROŽĮ.
KIEKVIENAS MENO KŪRINYS TURI BŪTI TO GROŽIO ŠEŠĖLIS,
NES GROŽIS, RELIGINIS GYVENIMAS IR MENAS YRA SINONIMAI.
MALDOS IR DIEVIŠKOJO KULTO NAMAI YRA IR TURI BŪTI
TIKRĄJĮ GROŽĮ SKELBIANČIO MENO GALERIJOS.
KRIKŠČIONIŠKASIS DIEVO KULTAS YRA GROŽIO SINTEZĖ,
KUR HARMONINGAI JUNGIASI IR DAILĖ, IR MUZIKA, IR POEZIJA.
ALFONSAS GRAUSLYS
Teigiama grožio įtaka
RAŠYTOJAS Dostojevskis, kurio kambaryje kabojo didelė Sikstinės Madonos reprodukcija, nes jis tikėjo, kad to paveikslo švelnus grožis jį įkvepia, yra ištaręs grožio teigiamą įtaką nusakančius žodžius: "Grožis išgelbės pasaulį”. Nors tas jo garsus posakis gali būti įvairiai aiškinamas, tačiau gal teisingiausias aiškinimas bus tas, kad pilnam grožiui įsiviešpatavus žmonių sielose, jie bus lyg įskiepyti ir atsparūs visokiam nusikaltimo bjaurumui, ir tokiu būdu pasaulis taps laimingesnis. Kad minėtą posakį galima šia prasme aiškinti, tai patvirtina paties Dostojevskio dienoraščio mintys, kad tikrasis menas šaukia kilti link idealo, kad jis sužadina maištingumą ir nepasitenkinimą esamu stoviu, kad tokio meno akivaizdoje žmonės pajunta skausmą, prisiminę savo padėtį. Tokie žmonės, anot jo paties, "nori pabusti ir pakilti iš dvokiančios duobės”. Tad nėra abejonės, kad, Dostojevskio įsitikinimu, tikrasis grožis šaukia į dorovinį atgimimą. Jis tikrai žinojo, kad ir Aristotelis grožio dorinį skaistinantį pobūdį nusakė graikišku žodžiu "katharsis”, t. y. apsivalymas. Giliai įžvelgdamas gyvenimą, jis negalėjo nematyti, kad moraliniame gėryje yra visapusiško vidaus grožio ir kad moralinis nusikaltimas yra biaurus, nes ardo vidaus taiką ir darnumą. Todėl jis jautė, kad meno grožis negali nesukelti moralinio grožio.
Grožio ryšį su moralumu skelbė ir estete, moralistė bei humanistė rašytoja Florence Barclay. Anot jos, "niekada tai, kas nedora, negali būti tikrai gražu ir tai, kas tikrai gražu, negali būti nedora”.
Mūsų svarstymai ir gyvenimo stebėjimas tą dorovinės grožio įtakos tiesą vis labiau remia. Juk svajodami apie grožį, nuo medžiaginės ir kartais vulgarios tikrovės kildami, ugdome dvasingumą ir vis labiau virstame žmonėmis, nes žmogaus pažymys yra jo dvasingumas. Sunkiose moralinių kovų valandose grožio pažadintas dvasingumas įgauna jėgos pasipriešinti medžiaginiam, dvasingumą gesinančiam jautulingumui. Be to, grožio pagrindu išgyvenamas tyras džiaugsmas bei to džiaugsmo prisiminimas nekartą tampa tuo atsparos tašku, kuris padeda nugalėti vulgaraus egoistinio malonumo viliojimą. Teisingai ir Solovjovas tvirtino, kad "grožis yra reikalingas gėriui įvykdyti”. Kaip augalas, viliojamas saulės, stiebiasi aukštyn, taip dvasiniai auga ir grožiu gėrėdamasis žmogus.
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
III
Antireliginės Sovietų propagandos Įrankiai
URINT omeny antireliginės propagandos argumentus, gera pažvelgti į jų paskleidimo priemones. Aišku, rašytasis propagandos žodis lengviausia įvertinti, tačiau komunistai apsčiai vartoja ir kitas komunikacijos formas. Iš tiesų, radijas, televizija ir teatrai gal dar daugiau pasiekia žmonių negu knygos bei kiti leidiniai.
Spauda ir paskaitos ateizmo skleidime
Paskutiniaisiais metais pastebima naujų antireliginių knygų padaugėjimas. Jų temos galima spėti jau tik iš pavadinimų, pavyzdžiui. Religijos Istorijos ir Ateizmo Klausimai, Religija ir Materializmas, Šv. Raštas Tikintiesiems ir Netikintiesiems, Ar Suderinama Mokslas ir Religija. Ruošiama taip pat daug brošiūrų šiais ir panašiais klausimais.
Žurnalai vaidina itin svarbią rolę ateizmo skleidime. Mokslas ir Gyvenimas, anksčiau minėtas mėnesinis mokslininkų žurnalas, seniau skyrė tik vieną sekciją antireliginei propagandai. Pernai, rugsėjo mėnesį, Maskvos radijas pranešė, kad šis priedas taps atskiru žurnalu ateizmui platinti. Ypatingai suminėtina tai, kad šio žurnalo straipsniai skiriami išsiauklėjusiems skaitytojams. Atseit, komunistų aiškinimai, jog religija yra vien tik paprastų žmonių prietarai, ne visiškai sutinka su tikrove. Jei mokslas "išvaduoja" žmones nuo religijos, tai kam reikia pravesti taip gerai suplanuotą antireliginę propagandą inteligentams?
Paskaitos yra kitas sovietų įrankis ateizmo platinime. Specialiai paruošti paskaitininkai, kaip širšių būriai, neša antireliginę propagandą net ir į mažiausius miestus bei kaimus. Be to, jie kasmet turi savo bendrus susirinkimus, kur aptariama planai ir programa. Jų darbo vaisius sunku įvertinti. Bet vienas kolchozas pvz. gyrėsi išklausęs keturiasdešimt paskaitų apie "mokslinį ateizmą". Tarp atsilankiusiųjų paskaitininkų išskaičiuojami "fizikai, chemikai, rašytojai, biologai ir istorikai. Kiekviename kaime buvo skaityta paskaitos apie Velykų kilmę". Tai puikiai suprantama, nes Velykos yra viena svarbiausių švenčių Stačiatikių Bažnyčioje.
Sovietai patys pripažįsta, kad dažnai šios paskaitos būna "sausos"; jose tedalyvauja tik tie žmonės, kuriems jos jau nereikalingos. Pravda (Tiesa), vienas svarbiausių sovietų laikraščių, praneša, kad 1957 metais netoli keturi milijonai paskaitų buvo skaityta. Tai būtų "dviejų milijonų prieauglis, palyginus su 1956 metais!"
BRUNO MARKAITIS, S. J.
I
TEBINT žmogaus istoriją tiek, kiek ji mums prieinama laiko, mokslo ir tradicijos rėmuose, susiduriama su vienu ypatingu dalyku, būtent, kad žmogus savo prigimties apimtyje, turint omenyje istorinį žmogų, svyruoja tarp idealų, vertybių, normų ir ypatybių, kurios savo turiniu išreiškia du pasauliu: kūną ir dvasią, gyvulį ir žmogų. Jau pačioje pradžioje norime užtikrinti, kad šitaip dalindami gyvenimą ir vertybes, nė iš tolo nesakome, jog tiek kūnas tiek gyvulys būtų blogi savo pačia prigimtimi, lygiai kaip nebandome sudaryti įspūdžio, kad tiek dvasia tiek žmogus turi būtinai būti geri vien dėl to, kad jie yra ar dvasia ar žmogus. Kitais žodžiais, šituose svarstymuose pastebėsime, kad amžių bėgyje istorinis žmogus svyruoja, populiariai išsireiškus, tarp gyvulio ir angelo. Vadinasi, gyvulys išreikštų tą pasaulį ir tuos elementus bei veiksnius, kurie žmogų nužmogina ir, tam tikra prasme, sugyvulina, o angelas nusakytų visa tai, kas žmogų pakelia, sudvasina, kas jį padaro imlesnį ir turtingesnį gėrio, grožio ir tiesos atžvilgiu.
Būtų galima žmogų svarstyti įvairiuose laikotarpiuose, bet — dėl paties dalyko dabartinio aktualumo — peršasi mūsų laikai, mūsų amžiaus žmogus.
Dažnai girdime žodį "modemus". Dažnai juo bandoma išreikšti visa tai, kas sudaro šios dienos pasaulį. Bet ką iš tikrųjų reiškia sąvokos, kaip "moderni dvasia", "modemus žmogus", "modernus amžius", "modernus menas", "modernus stilius" ir t.t., tai jau kitas ir kartais labai sunkiai atsakomas klausimas. Kaip ten bebūtų, norėtume sustoti ties šių dienų žmogumi ir pasižiūrėti, kur jis stovi idealų, vertybių, normų ir ypatybių skalėje, svyruojančioje tarp žmogaus ir gyvulio pasaulių.
Apšvietos amžius labai dažnai linksniavo žodį "pažanga". Neatrodo, kad kas būtų tikrai rimtai ir apčiuopiamai įrodęs, kaip, kokiu būdu ir kodėl žmogus daro pažangą. Bet regis, kad buvo pasitenkinta imponuojančiai, paguodžiančiai ir viltingai skambančiu šūkiu, išreiškiančiu tariamą žmogaus prigimties polinkį gerėti, tobulėti. Nors per šimtą metų šis skambus šūkis išaugo į garsų ir toli siekiantį nusistatymą priimti tariamą pažangą, kaip kasdienę tikrovę, nors daugelis garsių vardų ir žymių žmonių palaikė šį nusistatymą savo pozicija ir autoritetu, nors daugelis guodėsi pažangios ir nuolat tobulėjančios žmonijos viltinga ateitimi, vis dėlto mūsų laikai pergyveno du pasauliniu karu, su keliolika milijonų aukų, išvydo milijonines koncentracijos stovyklas, dujų kameras, masines žudynes, masinius kapinynus, kur apkasų laukai, aukštos tvoros ir vienišų miškų glūduma buvo tylūs liudininkai, kad žmogus žmogių buvo ne brolis, ir ne draugas, bet gyvulys.
Paskutiniame šimtmetyje pasaulis matė ir tebemato milžinišką ir sukrečiančią mokslo bei technikos pažangą, bet kyla įkyrus ir varginantis klausimas, ar į šiuos pažangos rėmus galima įjungti žmogų. Juk tebesame lemtingų įvykių dalininkai ir liudininkai, kur plačiai siekiantis kerštas, kruvina neapykanta ir baisi neteisybė persekioja milijonus žmonių, kur įtūžusiai ir grėsmingai susiremia rasės, religijos, ideologinės ir politinės sistemos, kai žmogus prabyla į žmogų ne kaip brolis, ir ne kaip draugas, bet kaip gyvulys. Ir nors technologinė pažanga ir aukštesnės civilizacijos patogumai bei palengvinimai, ypatingai pabrėžiant geresnį žmogiškojo organizmo funkcijų supratimą ir prie jų prisitaikymą, pridėjo prie vidurkio žmogaus amžiaus apie 40 metų, vadinasi, nuo Viduramžių iki paskutinių laikų, vis dėlto žmogaus dvasios organizmas, jei taip būtų galima išsireikšti, tokiu jo supratimu ir prisitaikymu pasigirti, tur būt, negali. Kai kam gali pirštis mintis, kad nors dažnokai girdime pažangos žodį, žmogui jis, tur būt, tiesioginiai netaikomas, nes pati žmogaus sąvoka, ypatingai paskutinių dviejų šimtmečių bėgyje, yra pergyvenusi krizes ir, sakytume, esmines revizijas bei korektūras. Čia turime dvi sunkenybes. Pirmiausia, nors daug buvo kalbama apie įgimtą žmogaus prigimties tendenciją daryti pažangą ir tobulėti, bet žmogaus sąvokai ir, taip pat tos sąvokos supratimui, buvo atimta, sakytume, trečiasis matavimas, kai žmogaus buitis buvo apribota tik šiuo pasauliu, jo dvasios patirtis — tik šia žeme. Jei galima kalbėti apie pažangą trijuose matavimuose ir dviejuose, tai mums atrodytų, kad pažangos galimybės būtų didesnės trijuose matavimuose negu dviejuose. Kam kalbėti apie pažangą ir atimti žmogui trečiojo matavimo galimybes? Ypatingai, kai mes neturime jokių rimtų ir pastovių įrodymų, kad trečiojo matavimo nėra, išskyrus gana abejingos vertės tvirtinimą, kad, girdi, tikėti trečią matavimą yra neinteligentiška ir nemodernu. Antra, žmogaus buities apribojimui šiuo pasauliu, atimant jam trečiąjį matavimą, vadinasi, antgamtę, duodama ši priežastis ir pagrindas. Galima ir reikia tikėti tai, kas įrodoma bandymu ir laboratoriniais daviniais, nes tai yra faktas. Kas per bandymo ir laboratorijos prizmę nepereina, tai turi būti vadinama nuomonės vardu. Nesunku suprasti, kad nuomonė esminiai skiriasi nuo fakto jau ir dėl to, kad jos tikėtinumas nesiremia apčiuopiamu ir įrodytu daviniu.
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AŽKAS yra prilyginęs didžiuosius žmones kalnų viršūnėms, kurias saulė pirmiausia apšviečia ir vėliausiai nuo jų pasitraukia. Jos šviečia visiems kaip kelrodis. Naudinga ir mums kartkartėmis pažvelgti į tokias žmonijos viršūnes, kurios spindi aukštybių šviesomis.
Admirolas Byrd — pietų poliaus tyrinėtojas
Didysis pietų ašigalio tyrinėtojas admirolas Byrd pasakoja: "Vienos savo ekspedicijos metu pasijutau dėl nenumatytų aplinkybių vienui vienas ilgą polarinę naktį. Dar niekada nebuvo studijuotas tos ledynų klimato surakintos srities oras, todėl ten įsteigiau meteorologinę stotį. Taip pat stebėjau ir šiaurės pašvaistę. Mano menkutė pastogė buvo palaidota po sniegu, o po kojomis buvo 800 pėdų storumo ledas".
Toliau jis pasakoja, kad kartais jautęsis lyg būtų pakliuvęs ant kitos planetos. Jis ten stebėjo pasaulio jėgas, veikiančias tyliai, bet harmoningai. "Tačiau toje tyloje", jis pasakoja, "lyg jutau švelnų ritmą, gal būt, erdvių muziką. Man kilo įsitikinimas, kad tas ritmas yra perdaug tvarkingas, perdaug harmoningas, perdaug tobulas, kad būtų aklo pripuolamumo padarinys. Aš pajutau, kad visur čia turi būti tikslas, ir kad žmogus yra visa to dalis. Žmogus nėra atsitiktinai atsiradęs, jo sutvėrimas turi būti tikslingas. Ir tokiu būdu, gyvendamas žemės gale, aš suradau savo tikėjimo patvirtinimą".
Paskui jam teko pergyventi dar sunkesnius įvykius. Štai kaip jis apie tai pasakoja: "Staiga man įvyko nelaimė. Vidury polarinės nakties buvau apnuodytas angliarūkštimi iš sugedusios žibalinės krosnies. Kad būtų sumažintos nuodingos dujos, buvau priverstas dvylika valandų paroje laikyti savo krosnį užgesintą. Pradėjo augti ledas lūšnelės sienose ir lubose. Jis jau daugiau nebetirpo. Greitai tie nuodai taip paveikė akis, kad mirgančios žvakės jau nedavė pakankamai šviesos skaityti knygas, kurias turėjau susikrovęs lentynoje. Ir taip didžiumą laiko gulėjau miegamajame maiše, nieko tamsoje neveikdamas, tik mąstydamas. Jaučiau, kad gyvenu ant bedugnės krašto. Mano mintys buvo liūdnos. Jos pradėjo vis labiau ir labiau mane užvaldyti... Bet supratau, kad privalau savo mintis valdyti ir paimti pilnon kontrolėn. Pradėjau jas tyrinėti ir mąstyti, ką galėčiau vaizduotėje surasti, kas man galėtų padėti".
* * *
JONAS MIŠKINIS
vAIKAI yra ateities žmonės, busimieji mūsų pavaduotojai, mūsų darbų tęsėjai. Vaikas, atėjęs į šį pasaulį, yra gležnutis ir silpnutis padarėlis, kurį ilgą laiką turi lydėti švelni tėvų globa. Jį reikia maitinti, auklėti, mokyti. Nežiūrint didelės mokyklų pedagoginės pažangos, tėvai yra pagrindinis auklėjimo veiksnys, kuris formuoja vaiko būdą, valią ir jausmus. Tėvai taip pat yra ir lietuvybės išlaikymo tvirtovė. Jie turi savo vaikams įkvėpti meilę gimtajai kalbai ir papročiams, turi įskiepyti vaikams pasiryžimo ir tėvynės meilės jausmus.
Toliau ateina į pagalbą mokykla. Neneigiant mokyklos auklėjamosios įtakos, vis dėlto ji daugiau rūpinasi vaiko proto lavinimu ir įvairių mokslo žinių praktišku teikimu. Todėl tėvų auklėjamoji reikšmė, pradėjus vaikui lankyti mokyklą, jokiu būdu neturi baigtis.
Valios ir jausmų auklėjimas
Tėvai turi būti sąmoningai ir rimtai auklėjimo darbui pasiruošę. Pirmiausia reikia kreipti dėmesį į vaiko valios ir jausmų auklėjimą, nes, jeigu vaikas bus ir labai išlavintas visose srityse, bet be tvirtos valios ir kilnių jausmų jis nebus niekam naudingas. Valios ir jausmų auklėjimą reikia pradėti ankstyvaisiais vaikystės metais, kai tik pradeda reikštis vaiko palinkimai ir formuotis pirmieji įpročiai.
P. Puzinas Bakūžė
Vaikai labai mėgsta sekti suaugusius. Mažesnieji tiesiog suaugusiuosius pamėgdžioja. Todėl yra labai svarbu, kad tėvai ir kiti suaugusieji šeimos nariai, vaikams matant, elgtųsi pavyzdingai. Jeigu vaikas matys blogus pavyzdžius, girdės tėvų barnius, keiksmus ir nuolatinę nesantaiką, tai visos gražios kalbos ir naudingiausi pamokymai nueis niekais. Lavinant vaiko valią draudžiant jam kokį dalyką, reikia, kad patys vaikai sąmoningai suprastų, kodėl tai daryti ir taip elgtis negalima. Ne bausmės baimė, bet sąmoningas supratimas turi lydėti vaiko veiksmus. Čia ir pedagogika aiškiai kalba apie sąmoningą drausmę, bet ne apie mechanišką dresūrą. Jeigu vaikas neišmoks sąmoningai apsispręsti, tai labai dažnai tokia nesąmoninga dresūra išauklėtas, pajutęs, kad jam už jo veiksmus negresia jokia bausmė, pasielgs visai priešingai.
* * *
PETRAS LIPPERTAS, S. J.
Gegužės mėnesio "Laiškuose" A. K. atspausdino gražų laišką būsimajam kunigui, pasakydamas, ką apie jį galvoja pasaulietis. Šią vasarą du lietuviai jėzuitai, G. Kijauskas ir K. Trimakas, gavę kunigystės šventimus, žengia prie Dievo altoriaus. Visada didžiai išmintinga žvelgti į save kitų akimis. Dėl to tas laiškas vertingas tiek jiems, tiek kitiems kunigams. Skaitytojams gal bus įdomu pamatyti irgi gražų, bet priešinga kryptimi plaukiantį dalyką — laišką, kuriame kunigas pasako, ką jis galvoja apie pasauliečius. Ir jiems galioja taisyklė, jog didžiai naudinga pažvelgti į save pro kito akinius. Neviena mergaitė neseniai tapo arba netrukus taps žmona. Tokiai laiškas ir parašytas. Jo autorius — Petras Lippertas, S. J., palyginti jaunu miręs gabus radijo kalbėtojas ir rašytojas.
Vertėjas
Brangioji Ponia,
Štai visa praūžė. Padėjote į šalį savo vestuvių suknelę, svečiai išsiskirstė, gėlių puokštės nuvyto, vėl prasidėjo kasdieninis gyvenimas. Tačiau prasidėjo nebe tokios dienos, kaip ankstyvesnės, o visai naujos: prasidėjo jaunos žmonos gyvenimas. O vis dėlto tai drauge ir kasdienybė. Dabar galime visiškai ramiai pakalbėti apie tą didelę, sunkią mįslę, apie kurią man taip dažnai susirūpinusia širdimi esate užsiminusi. Apie šitą mįslę galvojote, klausėtės jos tylios, bet kartu ir sukrečiančios bylos, kai tarėte prie alto riaus savo sutikimo žodį, kai į jus buvo nukreipti šimtai besidžiaugiančių arba pavydinčių akių, kai aplinkui spaudėsi sveikintojai, kai ant Jūsų lūpų, rodos, be mažiausio šešėlio šypsojosi giedra ir laimė. Tačiau šita šypsena buvo priverstinė; ji vargingai laikėši audrotoje skausmo ir baimės jūroję. "Nesuprantu", rašėte, "kodėl aš negaliu būti laiminga, kaip kitos sužieduotinės. Visi mane laiko laimingiausiu žmogumi. Ir Tamsta negalite manęs suprasti".
O gal vis dėlto suprantu? Jūsų vestuvių dieną aname tolimame mieste Jus prisiminiau. Žinojau, kas dedasi Jūsų sieloje, ir mane patį apėmė rimtis. Žinau, kad daug kitų taip pat galvoja ir jaučia panašiai kaip Jūs, ir galėtų rašyti tokius pat rimtus sužadėtinių laiškus, tarsi reikalas eitų apie mirtį. Jie veik raidė raidėn vienas į kitą panašūs: visuose išreikšta ta didelė tvarinio baimė prieš tvarinį. Toks vardas jai geriausiai tinka. Vedybos — tai atsidavimas vargingam, silpnam, kito ieškančiam tvariniui — visiškas atsidavimas, iki paskutinio atodūsio. Kaip gi galėtų sielai nesidaryti baugu? Kaip jinai, norinti ir turinti kilti aukštyn, gali nevirpėti, turėdama nusileisti į sutvertas žemumas, virš kurių dargi, tartum debesis kabo galimybė, tiesiog pavojus, visiškai ir amžinai prarasti Dievą?
VINCAS ŠALNIUS
(Keletas pastabų dėl A. Grauslio straipsnio penktame “L. L.” numeryje)
VIENAS sunkiausių dalykų žmogui, kol jis šiame pasaulyje gyvena, yra išvengti vienašališkumo. Noromis ar nenoromis, sąmoningai ar nesąmoningai, kiekvienas mūsų yra linkęs nukrypti į vieną kurią pusę, pasirinkti vieną kurį iš daugelio savo patirties aspektų ir jį sudievinti.
Nenorėčiau ir pats nusikalsti tuo, ką noriu kituose pastebėti. Penktasis šių metų "Laiškų Lietuviams" numeris yra ypatingai puikus, išsiskiriąs iš kitų tiek savo straipsnių aktualumu, tiek gyvumu. Bendrai, "Laiškus Lietuviams" aš labai vertinu. Mano nuomone, tai pats geriausias lietuvių religinis leidinys. Linkiu, kad jis galėtų vis daugiau lietuvių namų ir širdžių pasiekti.
Tačiau minėtame numeryje buvęs straipsnis apie motiną yra nerealus. Pradedant motinos apibrėžimu, baigiant jos visišku suabsoliutinimu. Motinos sąvoka apima daug daugiau negu moterį, dėl mūsų kentėjusią fizinius skausmus. Motina yra moteris kaip gyvybės davėja. Ir kaip žmogus nėra vien nuo suaugusio kamieno atsiskyręs augalas, taip ir jo gyvybė nesiriboja biologiniu pasauliu. Be valgio ir drabužio yra dar daug svarbesnių dalykų. O kad biologinis ryšys ir dvasinė meilė dar toli gražu ne būtinai egzistuoja drauge, tai ne visi taip greitai pastebi. Motina, kuri būtinai reikalautų sau aklos meilės ir pagarbos, pasiremdama tik savo vieną kartą, gal dar nesavanoriškai, iškentėtais skausmais, dar nebūtų verta tikros motinos vardo, jeigu atsisakytų savo vaikui suteikti esminės namų šilimos, reikalingos jo jausminiam subrendimui, jeigu atsisakytų jį pripažinti nauju, laisvu ir savarankišku žmogumi. Dar daugiau — jeigu fizinės gyvybės davėja išnaudotų vaiko bejėgiškumą, jeigu laisvai nutrauktų jo užsimezgusią, bet dar negimusią gyvybę, tai ją ne vienas galėtų teisingai pavadinti žmogžude.
P. Kaupas Kalnų peisažas
ČIURLIONIO GALERIJA įsteigta Čikagoje, Jaunimo Centre, 1957 metais spalių mėn. 20 d. Jos įkūrimo akte yra parašyta: “Lietuvių dailininkų kūrinių atrinkimui, apsaugojimui ir išlaisvinton bei nepriklausomon Lietuvon perkėlimui įkurta Čikagoje lietuviu tautos didžiojo kūrėjo ir genijaus Čiurlionio Galerija. Kūrinių fondo globėjas yra Lietuvos teisėtas konsulas Čikagoje. Čiurlionio Galerijos kūriniu juridinis savininkas, iki Lietuvos išlaisvinimo ir nepriklausomybės atkūrimo, yra L. A. M. Klubas. Lietuvai iš sovietu hegemonijos išsilaisvinus ir savo pilnateisę vyriausybę sudarius, Čiurlionio Galerijos kūriniai pereina Lietuvos valstybės nuosavybėn ir pilnon Lietuvos konsulo Čikagoje žinion”.
Paduodame viena kitą ištrauka iš Čiurlionio Galerijos statuto:
“Čiurlionio Galerijos patalpose gali vykti pavieniu, grupių ar visuotinės meno parodos ir iš jų gali būti atrenkami geriausi meno kūriniai visų lietuvių tremtinių ir lietuvių kilmės amerikiečių dailininkų, kurie yra lojalūs nepriklausomai Lietuvai ir J.A.V. valdžiai, nežiūrint jų meno pakraipos, partinių ar religinių įsitikinimų. Išstatyti meno kūriniai parodoje negali pažeisti meno, tautinių ir religinių jausmų.
Dalė Koklytė
WILD RIVER
Tai yra Tennessee upėje buvusios mažos salelės, vardu Garth Island, istorija. Salelė buvo apsemta, netoliese pastačius didelį tvenkinį tramdyti siaubingiems upės išsiliejimams. Bet tai tik rėmai, apriboja filmo veikimo lauką. Įdomumas glūdi gyventojų išgyvenimuose, prireikus apleisti salą. Ypač labai charakteringa yra senutės (Jo Van Fleet) kova už savo teises likti saloje, kur ji praleido beveik visą savo gyvenimą. Ji, nebodama jokių logiškų išvedžiojimų, kad reikia apleisti salą, savotiškai Įrodinėja priežastis ir teises joje likti. Gyvenimas be salos jai yra visiškai beprasmis, stovint gyvenimo saulėlydyje ir žiūrint atgal, kur yra likę visi jos darbai ir jos širdis.
Įdomūs ir užtvankos statybos atstovo (Montgomery Clift) bandymai perprašyti senutę geruoju išsikelti iš salos. Ypač yra vaizdi scena, kai jis, iš beviltiškumo pasigėręs, ateina pas ją dar kartą mėginti įrodinėti reikalo būtinumą. Senutei jis tuo momentu simpatiškiausias, nes atrodo toks silpnas ir žmogiškai klystąs. Ji lyg susvyruoja savo nusistatyme, bet vis dėlto pasilieka išdidi ir nepasiduoda.
Senutės anūkės (Lee Remick), drauge su ja gyvenančios saloje, romantiškas susitikimas su statybos atstovu ineša ir į taip jau keblų turinį intrigos jausmą.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Pulgis Andriušis. ROJAUS VARTAI. Apysaka. Nidos Knygų Klubo leidinys. 198 psl., kaina 1 dol.
RINKTINĖ, nr. 5, 1960. Išleido Nida.
GINTARAS. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos 1960 metų metraštis. Redagavo: J. Konaukaitė, J. Šalčius, A. Bičiūnas, D. Indreikaitė, L. Skeivelas, N. Radvilaitė, globojant mokytojams D. Veličkai ir A. Dunduliui.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursąparašyti geriausiam straipsniui, tema “Svarbiausieji mūsų uždaviniai dabartinėse išeivijos sąlygose”. Straipsnių antraštės gali būti įvairios, tik reikia stengtis atsakyti į pagrindini klausimą, kaip lietuvis turi elgtis, kad dabartinės išeivijos sąlygos jam nebūtų kliūtis, bet priemonė pasiekti ir amžinus ir žemiškus idealus. Ką jis turi įsigyti, ko atsisakyti, prieš ką kovoti, ką pasilaikyti, ką keisti ir t.t.? Straipsnyje galima nagrinėti, koks dabartinis lietuvis yra ir koks turėtų būti. Būtų gera ypatingą dėmėsi atkreipti i mūsų jaunimą ir studentiją.
Konkursas baigiasi 1961 m. vasario mėn. 1 dieną.
Straipsnio ilgumas — ne daugiau kaip penki “Laiškų Lietuviams” spausdinti puslapiai (apie 2500 — 3000 žodžių).
Pasirašyti slapyvardžiu. Atskirame vokelyje, ant kurio parašomas slapyvardis, turi būti nurodyta tikroji autoriaus pavardė ir adresas.
Jury komisija bus paskelbta vėliau.
Už geriausius straipsnius bus duodamos šios premijos:
I — 100 dol., II — 50 dol., III — 30 dol., IV — 20 dol.
Premijų mecenatai, aukojusieji po 100 dol., yra dr. Stasys ir Milda Budriai ir “Jaunoji Lietuva” (dr. A. Rudokas).
Laimėtojams premijos bus įteikiamos “Laiškų Lietuviams” metiniame parengime 1961 m. kovo mėn. 11 d. 7 val. vakaro.
"LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST STREET • CHICAGO 36, iLLINOIS