1961 M. LAPKRIČIO MĖN. (NOVEMBER) VOL XII. NO. 10
T U R I N Y S
Lietuviškosios išeivijos tikslai — Z. Prūsas 291
Nedavertinta knyga — A. Grauslys 296
Tarp meilės ir neapykantos — E. Vasyliūnienė 299
Kančia ir laimė — dr. J. Prunskis 301
Išmokime džiaugtis gyvenimu — E. Šulaitis 302
Mokykla ir tėvai — B. Markaitis, S. J. 304
Juslių reikšmė auklėjime — D. Petrutytė 308
Kūno prisikėlimas — J. Vaišnys, S. J. 312
Amerikietės ar lietuvaitės — K. P. B. 315
Ąžuolo mirtis — V. Frankienė 316
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė ir J. Vaišnys, S. J. 319
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Mergelė su gėlėmis K. Šimonis
ATĖJUS RUDENIUI, NULENKIA GALVAS GĖLĖS
IR TARTUM SPRENDŽIA FILOSOFIŠKĄ PROBLEMĄ:
BŪTI AR NEBŪTI?
SAULĖ KARTAIS IŠLENDA IŠ PO DEBESŲ,
BET IR VĖL GREITAI PO JAIS PASISLEPIA,
TARTUM GALVODAMA IR ABEJODAMA:
ŠVIESTI AR NEŠVIESTI?
ŽMOGUS, PO SKUBIAI PRABĖGUSIO PAVASARIO,
SUSTOJA, SUSIMĄSTO IR PAKLAUSIA SAVĘS:
AR DAR TEBESITĘSIA MANO GYVENIMO VASARA,
AR GAL JAU ATEINA RUDUO?
MŪSŲ GYVENIME NĖRA DVIEJŲ PAVASARIŲ,
TAČIAU, KRUOPŠČIAI SURINKĘ PAVASARIO ŽIEDUS
IR SAUGIAI SUKROVĘ RUDENS VAISIUS,
NEBIJODAMI ŽIEMOS ŠALČIŲ NEI LEDŲ,
GALĖSIME DŽIAUGTIS AMŽINĄJA VASARA.
ZENONAS PRŪSAS
Religija yra gyvenimo viršūnė, į kurią turi stiebtis visos kitos gyvenimo sritys" (St. Šalkauskis).
"Tikėjimas ir moralė yra viso gyvenimo pagrindas. Jis yra pagrindas ir laimėjimo laidas ir mūsų išeivijoj, kovojant už Lietuvos laisvę" (M. Krupavičius).
Penkiolika metų prabėgo belaukiant. Penkiolika metų, paženklintų motto: ruoštis grįžimui į Nepriklausomą Lietuvą. Ši grįžimo viltis buvo kuro šaltiniu lietuviškai ugnelei, o taip pat ir kelrodžiu lietuviškai veiklai tremtyje. Deja, grįžimo viltys mažėja, palengva pradeda silpnėti ir ugnis lietuviškame aukure. Reikia dairytis naujų kuro šaltinių, naujų gairių lietuviškajai veiklai. Pradedame elgtis kaip keleiviai, paklydę dideliame miške: dar daug jėgų ir gerų norų, bet į kurią pusę eiti?
Bepigu buvo, gyvenant savoje žemėje. Iš grynai lietuviško taško žiūrint, ten kiekvienas rankos pajudinimas turėjo savo prasmę. Ūkininkas, išvertęs dirvoje stambų akmenį ir išvežęs jį į galulaukį, galėjo guostis, kad tas akmuo į jo lauką nebesugrįš, kad, ir jam mirus, tas akmuo nebelaužys noragų kartų kartoms lietuviškųjų žemdirbių. Architektas, pastatęs Kaune stilingą pastatą, žinojo, kad jo kūrinys yra įnašas į lietuviškąjį lobyną. Mokslininkas, parašęs vertingą knygą, galėjo būti tikras, kad ateityje jos nepasisavins nei rusai, nei lenkai, nei amerikiečiai. Tėvams, auginantiems vaikus, nereikėjo daug rūpintis jų lietuviškumu, jų religiniu išauklėjimu. Kas kita yra svetimoje žemėje. Darbingiausias dienos valandas tenka praleisti, dirbant svetimo krašto gerovei, kad užsidirbtum pragyvenimą. Lietuviškam reikalui belieka tik laiko ir energijos trupiniai. Daug kas gal įpuola į apatiją. Kai kam gal atrodo, kad į kur tą energiją bekreiptum — ar Lietuvos išlaisvinimo ar lietuvybės išlaikymo kryptimi — tik labai maža jos dalelė teneša vaisių. Dažnai pastangos atsimuša lyg į mūro sieną. Todėl palengva atsiranda pesimistų, kurie traukiasi iš kovos lauko. Kiti yra optimistai — tiki, kad "už Lietuvos ribų gali jai būti naudingesniu, kaip gyvendamas savame krašte (DRAUGO vedamasis, 1960 m. spalio 3 d.). Visų bėdų šaltinis: "mes neprisitaikėme prie naujųjų sąlygų ta prasme, kad nepajėgėme suvokti to, kas mums svarbiausia" (DRAUGO vedamasis, 1960 m. rugsėjo 26 d.).
K. Šimonis Troškulys (1926 m.)
Kuria gi linkme mes turime eiti, kur tą lietuvišką energiją pasukti? Kurie yra svarbiausi mūsų uždaviniai ir pareigos, kurie tik antraeiliai? Ką daryti, kad mūsų pastangos Lietuvos vadavimo ir lietuvybės išlaikymo srityse būtų sėkmingesnės? Kokios yra svarbiausios kliūtys?
Truputį pagalvokime ir suprasime, kad kliūtis yra tik viena. Pašalink ją— ir visos kitos savaime išnyks. Ta kliūtis — tai pasaulio nukrikščionėjimas. "Bušmenai ir pigmėjai pažino Dievą ir įtikėjo Kristų, krikščionys gi tolsta nuo savo Viešpaties" (Leonas Zaremba, S. J., LAIŠKAI LIETUVIAMS, 1960 m. gruodžio mėn.). Rusijos nukrikščionėjimo pasekmė buvo ateistinio komunizmo atsiradimas. Vakarų pasaulio nukrikščionėjimas iššaukė ir mūsų tragediją. Jei vakarų demokratijų vadai būtų vadovavęsi krikščioniškais principais, antram pasauliniam karui pasibaigus — taip lengvai jie nebūtų pastūmė Rytų Europos į rusiško komunizmo glėbį. Ir dabartiniu metu vakarų pasaulio, o kartu ir mūsų nukrikščionėjimas yra pagrindinė kliūtis mūsų tautinėms aspiracijoms ir lietuviškai veiklai.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS IŠEIVIJOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
ALFONSAS GRAUSLYS
"PASAKYK man ką tu skaitai, o aš pasakysiu tau, kas tu esi". Tai yra tiesa, pastebi garsusis prancūzų katalikų rašytojas Fr. Mauriac, bet jis dar prideda, kad "aš tave geriau pažinčiau, jei tu man pasakytum, ką tu pakartotinai skaitai" (Memoires intėrieurs).
Nedaug yra knygų, kurios būtų vertos skaityti antrą ar trečią kartą. Dar mažiau yra tokių, prie kurių vertėtų ir reikėtų vis nuolat grįžti, jų visą gyvenimą iš rankų nepaleisti, visada lengvai surandamoje vietoje jas laikyti ar net kišenėje visuomet nešiotis. Prie tokių knygų, šalia Naujojo Testamento, priklauso ir "Kristaus Sekimo" knyga. Tai knyga, kuri, minėtų Fr. Mauriac žodžių prasme nuolat skaitoma, apsprendžia ją skaitančio žmogaus dvasios gyvenimo turinį ir kryptį.
* * *
"Kristaus Sekimas" — tai asketinė ir mistinė, bet labai gyvenimiška religinė knyga, kurios pirminis tekstas parašytas lotynų kalba 15-tojo šimtmečio pirmoje pusėje. Daugelio manoma, kad tos knygos autorius buvo vienuolis Tomas, gimęs Reino krašto miestelyje Kempen, todėl jis vadinamas Tomas a Kempis, t. y. Tomas iš Kempen. Jis gimė 1380 m., o mirė 1471 metais.
Neliečiant čia smulkiau istorinių ir geografinių Tomo Kempiečio gyvenimo aplinkybių, norėtųsi tik paminėti. kad vienuolynas, kuriame jis tada buvusioje Olandijos teritorijoje gyveno, reformacijos sukeltų religinių karų metu buvo sunaikintas, bet kapai, kuriuose jis buvo palaidotas, išliko, o jo kapas pateko protestantų žinion. Protestantai jo kūną perkėlė į Groot Kerk (šiandieninėje Olandijoje) jų valdomon šv. Mykolo bažnyčion, kur jo kūnas ir šiandien yra.
"Kristaus Sekimas" susideda iš keturių, atskirai parašytų knygų, kurios, autoriui mirus, buvo sujungtos į vieną. Jas visas jungia tas pats stilius, ta pati dvasinė lyrika, kuri, autoriaus jautrumo dėka, tarpais pakyla iki aukštų poezijos viršūnių. Visose knygose yra tas pats rašymo būdas — atskirais sakiniais arba aforizmais.
Tai tikrai gyvenimiška knyga, duodanti tokių apčiuopiamų pamokymų, kurie gali ir turi būti taikomi kasdieniniame gyvenime. Knyga parašyta labai paprastai, ne kokiomis gudriomis filosofinėmis sąvokomis. Ji yra skiriama nuolankios dvasios žmonėms, kurie, būdami toms mintims giminingi, gali jas tinkamai suprasti. Jaučiama, kad šia knyga autorius siekia dvasinės sielų naudos.
Elena Vasyliūnienė
AS YRA stebėjęs bežaidžiančius vaikus, žino, kaip jų judesiai veikia veiksmus. Vaikai susitaria žaisti priešais ir pradeda "karą". Pradžioje tai yra daroma juokais, tik žaidžiant, bet kai kumščiai įeina į darbą, vaikai iš tikrųjų susipyksta ir pradeda rimtai muštis. Kas čia atsitiko? Atitinkamas judesys sukūrė emociją, kurios iki šiol nebuvo.
Šį reiškinį yra pastebėjęs žymus Amerikos psichologas William James. Jo manymu, kaip ir kiti mokslininkai sutinka, mūsų poelgių variklis yra emocija. Jeigu mes žmogų mylime, tai su juo elgiamės švelniai, jo nekritikuojame, jame nieko blogo nematome. Bet jeigu kurio nors nekenčiame, tai vargas jam! Jis bus ir nebegražus, ir nebegeras, ir kvailas, ir visa kita, ko tik norite. Net mūsų balso tonas bus kitoks, kai kalbame su nemėgiamu žmogumi. Stebint šių dienų gyvenimą ir tarpusavio santykius, atrodo, kad artimo meilės tėra labai maža. Kas pavarto politinių priešų straipsnius, ar skirtingų nuomonių pareiškimus, kas išgirsta net mūsų menininkų ir dailininkų pasisakymus ir pamato jų elgesį vienas su kitu, tam yra labai aišku, kad mūsų lūpomis jau kalba ne meilė, o neapykanta. O kai išgirstame visokių apkalbinėjimų ir šmeižtų istorijas, tai darosi net šalta ir nemalonu. Atrodo, kad mumyse viešpatauja vien neigiamos emocijos, antipatija ir neapykanta.
Galima sutikti žmonių, kurie, eidami per gyvenimą, tartum viską dažo tamsiomis spalvomis ir gesina šviesas. Kur tik jie praeina, ten darosi juoda, tamsu ir baugu. Nesuprantama, kaip galima, gyvenant tokioje tamsoje, tikėtis sukurti šviesesnį rytojų. Nenuostabu, kad daugelis mūsų parengimų yra nebeįdomūs, kad bendravimas su kitais yra atstumiantis, kad, sutikę veidas veidan žmogų, jau žmogiško veido nebematome. Daugumas šią tamsą pažįsta ir norėtų rasti išeitį iš jos.
William James, nagrinėdamas emocijos ir poelgio sąryšį, surado įdomią išvadą. Jis sako, kad ne tik emocija iššaukia tam tikrą poelgį, bet ir poelgis veikia emociją. Tad, norėdami pakeisti savo emocijas, turime atitinkamai keisti savo elgesį. Jeigu kas mano, kad čia viską gali tvarkyti protas, labai klysta. Juo labiau jūs įtikinėsite žmogų, kad jo priešas yra geras, juo labiau jį pykinsite. Juo labiau jūs atkalbinėsite mylimą žmogų, juo labiau stiprinsite jam mylinčiojo ryšį ir didinsite jo neapykantą sau. Protas emocijos negali paveikti, atvirkščiai, emocija paveikia protą. (Su šiuo teigimu redakcija nenori pilnai sutikti. Vis dėlto manome, kad ir protas gali daugiau ar mažiau veikti ir tvarkyti emocijas. Jeigu protas prieš emocijas būtų visiškai bejėgis, tai žmogui nebūtų jokios vilties ar galimybės emocijas valdyti. Tada ir šis straipsnis būtų beprasmis.) Jei norime nueiti į teatrą, rasime priežasčių, kad mums tai būtinai reikalinga; jeigu nenorime, tai vėl bus eilė motyvų, sakančių, kad yra per toli, kad bus ten nuobodu, neįdomu. Emocijos yra mažai ištirtos ir keistos mūsų gyvenimo "mašinos", pridarančios visokių bėdų, kai pagenda. Dideli nusikaltimai būna emocijų vaisius. O tas didingasis protas čia dažnai būna mažas ir bejėgis. Visi pažįsta Dievo įsakymus, nes jie labai nesudėtingi, bet vis dėlto daug kas jų nesilaiko, nes emocijos jų nepageidauja.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
YVENIMAS susideda iš daugelio kasdienybės lašelių — džiaugsmo ir liūdesio valandėlių. Reikia nuspalvinti pilkuosius momentus, apšviesti tamsiuosius, įnešti džiaugsmo į liūdnuosius, pripildyti tuščiuosius, atgaivinti sudžiūvusius, užmiršti bloguosius ir įsidėti atmintin geruosius. Turime elgtis pagal tą įrašą viename saulės laikrodyje: "Rodau tik saulėtas valandas''. Tiesa, tai nėra lengva, ypač turint prieš akis liūdnąją mirties tikrovę, kuri kiekvieno laukia. Statistikos sako, kad kasmet pasaulyje miršta 51 milijonas žmonių, kasdien iš šio pasaulio iškeliauja 140 tūkstančių, kas valandą — 5.820, o kas minutę — 97 asmenys.
Tai didžioji realybė, kuriai reikia ruoštis, kurią reikia pramatyti, bet nesikankinti dėl smulkmenų. Rašytojas Salvaneschi mus moko: "Jeigu jautiesi nesuprastas, tai žinok, kad esi padidinęs savo pajėgumą kitus suprasti. Jeigu žmonės tau šiurkštūs, atsiversk knygą ir imk susipažinti su jūrų stebuklais arba pakilk į dangaus grožybes. Jeigu dabartiniai laikai tave apvilia, pasiieškok istorinės knygos. Jei skaitymas tavęs nedomina, glauskis prie muzikos ritmo: Chopino, Beetho-veno, Debussy. Jie tau atvers magiškąsias duris".
Jei ir muzika tau nieko nesako, skubėk į gamtą, į laukus, į pajūrį, į miškus, kreipk žvilgsnį į žvaigždes. Viskas tau kalbės apie pasaulio kūdikystę. Savo rankoms duok darbo, savo protui — minčių, savo energijai — užsiėmimo. Lauk ateinant aušros, kuri išsklaidys sunkumų miglas, atitolins silpnybes ir eis į pergalę.
Jeigu dienos sunkumų atsiminimas vakare verčia tave, panėrus galvą į pagalvę, išsiverkti, jeigu kasdieną vedi kietą kovą su gyvenimo sunkumais ir neturi draugų paramos, jeigu esi slegiamas kasdienių nusivylimų, jei širdį graužia kentėjimas, o sielą — skausmas, jei gyvenimas tau be džiaugsmo ir be įkvėpimo, nukreipki akis į pirmą nepažįstamą žmogų, kurį sutiksi savo kelyje. Tikriausiai jis kenčia taip, kaip tu, o gal net daugiau negu tu. Nemanyk, kad skausmai tik tave vieną lanko. Kentėjimas yra pavasaris, kuris visiems atgaivina žiedus.
Tikėjimas praturtina paguoda ir džiaugsmu
Visi galime būti turtingi džiaugsmu ir entuziazmu. Net milijonierius, kuris negali kitiems atnešti džiaugsmo, yra neturtingesnis už elgetą,.
EDVARDAS ŠULAITIS
GROŽIS, turtai, įsivaizduojamoji garbė — tai labai nepastovūs dalykai. Kiek kartų spaudoje esame skaitę, kad koks nors garsus milijonierius paskutines savo gyvenimo dienas baigė be cento; gražiosios damos atėmė sau gyvybę, nes negalėjo veidrodyje pakęsti savo senstančio veido; asmenys, kurie buvo žinomi visame pasaulyje, prisipažino esą nelaimingiausi žmonės. Tad nei grožis, nei turtai, nei garbė žmogui laimės neduoda.
Daugelis šio krašto jaunimo, šalia garsiųjų sportininkų, yra sužavėti filmų žvaigždėmis. Jaunieji stengiasi rengtis taip, kaip tos žvaigždės, taip kalbėti, kaip filmų garsenybės, žinoma, ir patys norėdami užimti jų vietas ateityje. Nemaža jaunųjų dalis galvoja, kad tų žvaigždžių gyvenimo kelias yra rožėmis klotas, kad jie yra lyg kokios pasakų būtybės, kad jiems nieko netrūksta, kad jie yra tikrai laimingi.
Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tai tik išviršinis vaizdas, kuris ne vieną suklaidina. Tiesa, yra nemaža žvaigždžių, kurios iki tam tikro laiko pasitenkina tomis žemiškomis ir nepastoviomis vertybėmis, visai negalvodamos apie sudėtingas gyvenimo problemas. Dažniausiai tik liga ar koks nors kitas sukrėtimas priverčia šiuos žemiškomis gėrybėmis pertekusius žmones rimčiau susimąstyti. Be abejo, daugeliui kuriame nors filme teko matyti artistę Joan Fontaine. Neseniai ji pati spaudoje rašė, kad anksčiau nekreipė daug dėmesio į gyvenimą ir labai nerūpestingai žiūrėjo į ateitį. Tačiau 1958 m. ji susirgo pavojinga liga, vadinama monocleosis vardu. Jos jėgos pradėjo smarkiai nykti, ir gydytojas jai patarė visišką poilsį.
Artistė išvyko į mažą namelį kalnuose, netoli Los Angeles miesto, ir lovoje praleido devynis mėnesius. Ji ten buvo beveik atskirta nuo viso pasaulio. Jai buvo leidžiama perskaityti tik vieną laikraštį per dieną, bet griežtai draudžiama skaityti knygas, žiūrėti televizijos, priimti lankytojus. Toks poilsis buvo vienintelis vaistas nuo tos ligos.
prie šeimos židinio
Bruno Markaitis, S. J.
LABAI dažnai girdime tėvus sakant, kad jie sunkiai dirba, daug ko atsisako, kad tik sutaupytų pakankamai pinigų pilnam vaikų išmokslinimui. Girdi, vaikai turėtų gauti ne tik pradinį bei vidurinį mokslą, bet taip pat ir aukštąjį. Šiuose daugelio tėvų žodžiuose mes pasigendame labai svarbaus dalyko, būtent, auklėjimo. Mat, jei išmokslinimu mes suprantame žinias, teoretinį bei praktinį pasirengimą profesijai arba specialybei, tai auklėjimas būtų ne kas kita, kaip jaunam asmeniui įdiegti gyvenimo principai, pareigos bei atsakomybės jausmas ir pasaulėžiūra, kuri žmogui padeda tapti ne nuo mažiausio vėjelio siūbuojančia nendre, bet subrendusia ir pilnai išsivysčiusia asmenybe, visada atliekančia savo pareigas ir naudingai pasiaukojančia bendruomenės labui.
Nesunku suprasti, kas svarbiau. Juk ir su mažesniu mokslu, ribotomis žiniomis, žmogus gali būti labai naudingas krašto pilietis ir bendruomenės narys, jei jis visada ir visur atlieka savo pareigas, jei jis turi jautrų atsakomybės jausmą, jei jis gyvena prasmingai ir naudingai. Iš kitos pusės, pažįstame labai mokytų žmonių, turinčių gilų ir platų žinių aruodą, bet stokojančių principų, atsakomybės ir pareigingumo.
Kai žiūrime į šios dienos jaunimą, kuris gatvių sankryžose į grupes susibūręs miršta iš nuobodumo, arba jausdamas energijos perteklių ir neturėdamas naudingo tikslo, metasi į vandalizmą ir brutalias muštynes, arba į jaunų vaikinų ir merginų tūkstančius, kurie vengia darbo, pareigos, atsakomybės, aklai ir užsispyrusiai sekdami savanaudiškus malonumo filosofijos dėsnius, kyla klausimas: kas kaltas, ir kur šios nelaimės priežastys?
K. Šimonis Paukščiai skrenda
(1929)
Dabartinė socialinė padėtis, aukštas gyvenimo lygis ir labai platus mokyklų tinklas mokslą daro visiems prieinamą. Bet gal būtų ne pro šalį, jei tėvai kreiptų dėmesį ne tik į pilną vaikų išmokslinimą, bet ir į jų išauklėjimą, nes išauklėjimas mokslui duoda ir tikslą ir prasmę. Kartojame, išauklėjimas pirmoje eilėje nėra mandagumo formos, nėra išorinio žmogaus elgesio apipavidalinimas. Jis taip pat pirmoje eilėje nėra gero skonio išvystymas nei jautrumo įvairioms grožio apraiškoms sustiprinimas. Pagal mūsų supratimą ir čia vartojamą sąvoką, išauklėjimas pirmoje eilėje yra stiprus pareigos bei atsakomybės jausmas ir pasaulėžiūra, stovinti ant pastovių ir šventų principų pamato, kuriais visada galima remtis, kurie kitiems žmonėms duoda užtikrinimą, kad bendraujame su asmeniu, kurio žodžiu ir pareigingumu galime tvirtai pasitikėti. Gaila, kad šitoks išauklėjimo supratimas yra palyginti retas. Savaime aišku, kad tėvai, jei jie išauklėjimą supranta tik mandagumu ir tam tikru kultūringumu, gali apleisti žymiai svarbesnius dalykus, kurie sudaro išauklėjimo esmę. O jie yra ne kas kita, kaip pareiga, atsakomybė ir pasaulėžiūra, kuri visam gyvenimui duoda naudingą tikslą, prasmę ir teisingą kryptį.
D. PETRUTYTĖ
TEISINGAS juslių auklėjimas yra labai reikšmingas ir svarbus vaiko plėtroje. Tai intelektinio gyvenimo pagrindas. Žmogaus gyvenimo laikotarpis nuo 3 iki 6 m. amžiaus pasižymi sparčiu kūno augimu ir juslinių bei intelektinių galių susiformavimu. Todėl yra labai svarbu įsidėmėti, kad vaiko intelektas neveikia atskirai, bet visuomet yra labai glaudžiai susijęs su kūnu, o ypatingai su nervine bei raumenine sistema. Montessori auklėjimo metodas kaip tik ir remiasi giliu ryšio supratimu tarp kūno ir intelekto.
Ji laikosi nuomonės, kad žmogus skiriasi nuo gyvulio tuo, jog jis turi protavimo galią. Tačiau ji niekad nepamiršta, kad žmogus, kaip ir gyvuliai, turi medžiaginį kūną su įgimtais polinkiais.
Medžiaginis kūnas su penkiomis juslėmis yra jungtis su vidiniu arba dvasiniu pasauliu. Juslių padedamas, žmogus plėtoja ir turtina savo dvasinį pasaulį. Pačios įdomiausios studijos psichologijoje yra tos, kurios nagrinėja, kaip tos dvi mūsų prigimties dalys viena kitą veikia ir kaip jos viena su kita santykiauja. Intelektinė mūsų dalis užsiima visuotinėmis arba abstrakčiomis idėjomis, ji pasireiškia grynuoju protu ir laisvąja valia. O kūniškoji mūsų dalis su savo penkiomis juslėmis yra nukreipta į atskirus daiktus išoriniame pasaulyje.
K. Šimonis Rytmetis (1956)
Naujagimis kūdikis, kaip ir naujagimis šuniukas, pradeda gyvenimą, neturėdamas savo galvoje jokių idėjų. Tačiau trejų, ketverių metų laikotarpyje kiekvienas normalus vaikas jau yra įsigijęs eilę įvairių sąvokų, pvz., kas yra švelnumas, kietumas, aukštumas, ilgumas, gerumas, blogumas, o taip pat ir daug kitų protinių sąvokų, kurių joks šuo nepasisavina, nors jis gyventų ir kelias dešimtis metų. Nors vaikas ir šuo gyvena tame pačiame pasaulyje, tarp tų pačių daiktų, girdi tuos pačius garsus, mato tas pačias spalvas, maudosi tame pačiame vandenyje ir maitinasi tuo pačiu arba bent labai panašiu maistu, bet juodu vystosi visiškai skirtingai.
rūpimieji klausimai
Juozas Vaišnys, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Kas netiki kurios nors mūsų tikėjimo dogmos, yra eretikas. Kartais man ateina keista mintis, kad gal ir aš esu eretikas. Nesakau, kad aš netikėčiau, bet tikėti kai kurias dogmas man yra be galo sunku. Dėl ko tame mūsų tikėjime yra tiek daug neaiškumų ir paslapčių, dėl ko tikėjimo dogmos mūsų protui taip sunkiai prieinamos?
Čia norėčiau paminėti tik dvi dogmas, kurios man nėra suprantamos, t. y. kūno prisikėlimą ir Marijos Dangun Ėmimą. Sakoma, kad pasaulio pabaigoje visų mirusiųjų kūnai kelsis. Tačiau kaip tai galės įvykti, man yra labai neaišku. Aš esu mokęsis, studijavęs ir žinau, kad pasaulyje niekas nenyksta ir nežūsta, bet tik keičiasi į kitus kūnus ir į kitas formas. Tad ir palaidotas žmogaus kūnas, kuris, anot šv. Rašto, į dulkę pavirsta, nežūsta, nesunyksta, bet tik išsiskaido į kitokias įvairias daleles. Tad nėra jau taip sunku suprasti, kad pasaulio pabaigoje Dievas galės tas daleles vėl sujungti į žmogišką kūną ir jį prikelti amžinam gyvenimui. Tačiau mes taip pat žinome, kad vieno gyvio kūnas gali virsti kito kūno dalimi. Kai valgome kokio nors gyvulio mėsą, toji mėsa persikeičia į mūsų kūną. Tad kaip bus pasaulio pabaigoje su tais žmonėmis, kuriuos suvalgė žmogėdros? Kaip bus su tais, kuriuos surijo žuvys ar žvėrys, o paskui kiti žmonės maitinosi tų žuvų ir žvėrių mėsa? Šiais atvejais vieno žmogaus kūnas tapo kito žmogaus kūno dalimi. Bet juk visi žmonės turės būti prikelti: ir žmogėdros, ir jų suvalgytieji. Tad kaip jie galės tais kūnais pasidalinti, jeigu, kaip sako dogma, kiekvienas kelsis su savo žemėje turėtu kūnu?
Taip pat man nėra suprantama ir Marijos Dangun Ėmimo dogma. Kaip gi Marija, būdama paprastas žmogus, kaip ir mes, galėjo būti su kūnu paimta į dangų? Kaip ji ten gali gyventi? Manau, kad dvidešimtojo amžiaus žmogui sunku tokiais dalykais tikėti, kurie atrodo lyg pasakos. Manyčiau, kad šios dogmos paskelbimas tikrai nebuvo naudingas Bažnyčiai.
Būčiau labai dėkingas, jeigu man bent kiek nušviestumėte šias taip neaiškias tikėjimo tiesas.
V. Z -kas
Gerbiamasis,
Atrodo, kad mums turėtų būti suprantama, jog tikėjimo dalykuose žmogaus protui ne viskas yra aišku, kad čia gali būti ir yra paslapčių. Juk jeigu jau tiek paslapčių ir neaiškumų yra gamtos moksluose, kurių objektas yra medžiaginis, prieinamas mūsų jausmams, tad ką bekalbėti apie religijos mokslą, kurio objektas yra dvasinis, nematomas, antgamtinis! Gyvendami šioje žemėje, kur daugiausia vadovaujamės savo pojūčiais, negalime aiškiai suprasti visų tikėjimo tiesų, bet savo protu galime suvokti, kad jos nei protui, nei logikai neprieštarauja. Pagaliau juk pati tikėjimo sąvoka sako, kad tikėti tai reiškia pasitikėti kito autoritetu, nors jo skelbiami dalykai mums ir nebūtų pilnai aiškūs bei suprantami. Nereikia tikėjimo ten, kur mums viskas aišku ir ką matome savo akimis. Mums nereikia tikėjimo, kad du ir du yra keturi, kad dieną šviečia saulė, o naktį mirga žvaigždės.
jaunimo paslaptys
K. P. B.
Šių metų "L. L." rugsėjo mėn. numeryje J. Vaišnio, S. J. straipsnyje, vardu "Mergaitės grožis ir žavumas", klausiama, ar yra tiesa, kad čia gyvenančios lietuvaitės yra pasikeitusios ir netekusios lietuviško nuoširdumo. Man atrodo, dalinai taip, dalinai ne. Vis dėlto dar yra lietuvaičių, kurios yra nuoširdžios ir atjaučiančios, bet labai nedaug. Amerikiečių tarpe gal tokių mergaičių yra šiek tiek daugiau. Tik čia yra ta blogybė, kad amerikiečių nuoširdumas kartais nueina per toli, sudarydamas rimtą pavojų moralei.
Atjausti ir suprasti asmenį yra menas, kuris įgyjamas, aktyviai dalyvaujant socialinėje veikloje, bendraujant su kitais, kitus gerbiant ir turint nuolankumo. Šis menas būtinai reikalauja turėti jautrią širdį, norą suprasti kitus ir jiems padėti. Pasitaiko nemaža tokių asmenų, kurie jau daug metų dalyvauja socialinėje veikloje, bet šio meno nėra įsigiję, nes savo elgesyje su kitais per daug vadovaujasi egoistiniais motyvais. Nėra joks ypatingas menas maloniai elgtis su žmogumi, kuris kuo nors pasižymi, pvz. su rašytoju, daktaru, profesorium, visuomenininku, ar su tokiu, kuris sugeba gudriai išnaudoti savo naudai kiekvieną momentą. Tačiau yra didelis menas būti švelniam ir mandagiam su paprastu, nieku nepasižyminčiu asmeniu. Amerikietės ir Amerikoje gimusios lietuvaitės šiame mene labiau pasižymi.
Kartą teko kalbėtis su viena čia gimusia lietuvaite, kuri papasakojo, kad vieną dieną ji su kitomis savo draugėmis amerikietėmis pateko paplūdimyje į "dipukų" kompaniją, kurie, jos nusivylimui, pasirodė esą labai vienašališki ir ypatingą dėmesį kreipė į amerikietes tik dėl to, kad, jų nuomone, jos esančios labiau laisvos ir su jomis esą galima elgtis kaip su žaisliukais.
Tad kai kurios lietuvaitės ir nesistengia būti nuoširdžios su lietuviais berniukais, nes jos mano, kad jie jų nuoširdumą palaikys laisvumu ar noru tapti jų žaisliukais, ieškant tik asmeniškų malonumų. Šis klausimas yra labai jautrus ir komplikuotas. Būtų gera, kad kas daugiau pasisakytų ir pasistengtų jį išspręsti.
VANDA FRANKIENĖ
AUDRA šėlo, žaibai skrodė dangų ir lyg šviesos kalavijai kapojo žemę. Vėtra skrido medžių viršūnėmis ir laužė šakas, rovė medžius iš šaknų; taškė ežero paviršių, virinte virino vandenį. Kunkuliavo vanduo bangomis į viršų, putojo, krantus užliedamos. Lietus iš tamsiųjų debesų pilte pylė. Siūbavo, braškėjo ežero pakrantėje augą ąžuolai, o vėjas staugė, ūbavo, įsisukęs į jauniausiojo, į gražiausiojo ąžuolo šakas.
— Nenugalėsi manęs, žiaurusis vėjau. Nebijau tavęs, — prabilo jaunasis ąžuolas.
Supyko ir įsiuto vėjas: draskė, laužė, sukinėjo šakas. Ąžuolas braškėjo, bet vis stovėjo tiesus, kalbėdamas:
— Nenugalėsi manęs, nenugalėsi, nes aš noriu gyventi, be galo noriu, ir didelės meilės yra apimta mano širdis.
Aprimo audra. Nutilo vėjas, išvartęs daug medžių, ir stebėdamasis nenugalėjęs jaunojo ąžuolaičio. Šis stovėjo tiesus, lieknas — lietaus nupraustas, gražus ir gaivus. Jo kamienas su lapų vainiku atsispindėjo ežere, lyg veidrodyje, o nepaprasto gražumo vaivorykštės juosta, tarsi brangakmenių virtinė, vainikavo jo žaliąją viršūnę. Ilsėjosi vėjas jo šakose ir klausėsi, ką jam pasakojo ąžuolas — jaunikaitis.
K. Šimonis Mergaitė (1928)
— Niekas manęs neįveiks: nei audra, nei žaibai, nei vėjas, nes esu jaunas, stiprus ir jaučiu didelį norą gyventi; o kiekvienoje mano šakelėje ir žemės šaknelėje sruvena meilė. Aš myliu žvaigždes, saulę, dangų, paukštelius, kurie čiulba ir ulba mano šakose. Bet visų labiausiai myliu žmogų. Oi, koks jis gražus, tas žmogus, koks mielas, koks nuostabus!...
—.. .Ir koks jis žiaurus ir baisus. Tai žiauriausias šios žemės padaras, — atsiliepė vėjas. — Gal tu dar tai patirsi.
— Nekalbėk taip! — įsižeidė ąžuolas. — Aš pažįstu žmones. Kai po sunkaus žiemos miego pabundu ir sveikinu pavasarį, kai pasipuošiu ūmiu žalumu, kai visi aplinkiniai kalneliai sužaliuoja; kai saulė gaivia šilima mus ima myluoti, kai dangaus žydrumas su baltais debesėliais ežere maudosi,
— tada aš išvystu žmones ir sveikinu juos. Ateina jie būriais, dideli ir maži. Aš išskleidžiu savo šakas, ir jie ilsisi mano pavėsyje. O, koks aš tada jaučiuos laimingas!... Mažieji kartais apkabina mano kamieną ir mokosi vaikščioti. Kaip jie nuostabiai krykščia. Kai kada pasklinda puikiai dainos. O kokia švelni muzika tuomet pripildo visą aplinką. O kaip visi jie, tie žmonės, moka juoktis, kalbėti, bėgioti! Ir kaip aš visus juos myliu! Kaip jų išsiilgstu per ilgą, lietingą rudenį ir šaltą žiemą! Aš visas drebu iš džiaugsmo ir laimės, kai pamatau žmones, ir kai, atėjęs jų būrelis, susėda po mano šakomis. Tai gražiausios ir laimingiausios mano gyvenimo valandos.
Dalė Koklytė
THE PARENT TRAP
Tai tikrai vertingas priedas kitiems šiais metais išleistiems Walt Disney filmams. Atsimenu, jau seniai, dar iš vaikų bibliotekos, skaitytą knygą apie dvi mergaites, kurios, susitikusios vasaros stovykloje ir išsikalbėjusios, sužinojo, kad jos yra seserys — dvynukės. Tada juodvi nutaria suvesti savo išsiskyrusius tėvus, kurie išsiskirdami jas pasidalino.
Ši tematika filme puikiai išvystyta. Artistė Hayley Mills dvigubame abiejų mergaičių vaidmenyje parodo savo nepaprastus vaidybinius gabumus ir, galima sakyti, savo dinamiškumu pripildo visą filmą. Ji taip puikiai sugeba sukurti konservatyvios, Bostone motinos augintos dukters tipą ir taip gyvai atvaizduoja judrią Texas valstybėje tėvo augintą dukrą, kad ši jos dviguba vaidyba tikrai yra įspūdinga ir visiškai reali. Motiną vaidinanti Maureen O’Hara neslepia savo raudonplaukės temperamento ir, susibarus su savo buvusiu vyru, nesigaili jam juodos akies, bet greitai puola ją gydyti, nusigandusi, ką padarė.
Filmas yra pilnas abiejų dvynukių iškrėstų juokų. Juodvi susitarusios stengiasi išardyti tėvo vedamą romansą su kita moterimi ir siekia suvesti bendram gyvenimui savo išsiskyrusius tėvus. Šių planų pasisekimas neabejotinas, nes jųdviejų noras labai stiprus, pilnas nuoširdumo ir pasiryžimo. Filmas yra vertas visiems pamatyti.
THE HONEYMOON MACHINE
Šis filmas neatsilieka nuo daugelio kitų panašių komedijų savo siužeto kvailumu ir humoro tuštumu. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad jame iškeltoje tematikoje pasitaiko originalumo ir gerai pataikyto sarkazmo momentų. Mašina “Max” yra aukštosios matematikos skaičiavimo “elektroninės smegenys”. Ši mašina vartojama kariškame laive apskaičiuoti iššautų raketų tiksliai i žemę grįžimo vietai. Kai laivas apsistoja Venecijos uoste, trys šio laivo karininkai sugalvoja pasinaudoti šia mašina azartiniuose lošimuose prie ruletės. Jie prožektoriais siunčia į laivą savo klausimus ir iš ten gauna tikslius, apskaičiuotus atsakymus. Aišku, kad jiems lošimas vyksta puikiai, be jokios klaidos, iki tuos prožektorių signalus pastebi laivo admirolas. Jis tuos signalus palaiko rengiamu sabotažu ir sukelia ant kojų visą savo laivo štabą. Incidentas plinta, kol pasiekia net tarptautinės plotmės krizę, sujaudindamas ir Sovietus, kuriems nepasiseka suprasti siunčiamų žinių.
Atsiųsta paminėti
Steponas Matulis, M.I.C. LIETUVA IR APAŠTALŲ SOSTAS (1795-1940). GANYTOJAI IR MOKSLININKAI. Atspausta iš “Suvažiavimo darbų” IV tomo. Roma, 1961. Pirmojo sąsiuvinio kaina — $0.50, antrojo — $0.30. Galima gauti pas autorių: 21, The Oval, Hackney Rd., London E. 2, England.
Danutė Paškevičiūtė. AŠ NEGALIU VERKTI. Eilėraščiai. Išleido “Nida” Anglijoje.
KNYGŲ LENTYNA. Liet. Bibliografinės Tarnybos Biuletenis, nr. 3(123).
Norime į “Laiškus Lietuviams” įvesti naujų knygų recenzijų skyrių (ne reklamų!). Būtume labai dėkingi, jeigu galintieji šiam darbui talkininkauti mums apie tai praneštų.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursąparašyti geriausiam rašiniui jaunimo klausimais. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, kuriame būtų nagrinėjamos mūsų jaunimo religinės, moralinės, tautinės ar socialinės problemos. Jis gali būti parašytas straipsnio arba beletristine forma.
Temas pasirenka patys autoriai. Rašiniai turi būti tokie, kad tiktų “Laiškų Lietuviams” jaunimo skyriui. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”.