1961 M. BIRŽELIO MĖN. (JUNE) VOL. XII. NO. 6
T U R I N Y S
Pamestieji deimantai — N. Jankutė - Užubalienė 163
Moderniojo meno klausimais — A. Kezys, S. J. 166
Stipri dvasia silpname kūne — Dr. J. Prunskis 170
Bažnyčia Kongo suirutėje — A. Grauslys 174
Vienašališkas Kristus — G. Diekmann, O.S.B. 178
Fizinis augimas ir dvasinė plėtra— D. Petrutytė 183
Tėve mūsų (eil.)—D. Mitkienė 188
Kas yra kunigas — P. Alšėnas 189
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 191
“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin.— Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Menas yra idėja V. Maželio nuotr.
MENAS YRA KŪRĖJO SIELOS VEIDRODIS,
BET TAI NEREIŠKIA, KAD KŪRĖJAS BŪTŲ NUSIKALTĖLIS,
JEIGU JIS VAIZDUOJA NUSIKALTIMĄ.
TAI TIK PARODO, KAIP JIS Į NUSIKALTIMĄ ŽIŪRI.
SAKOMA, KAD MENAS YRA GROŽIS IR GROŽĮ TURI IŠREIKŠTI.
BET GAL TEISINGIAU SAKYTI, KAD MENAS YRA IDĖJA.
GRAŽU YRA TAI, KAS SUDERINTA, KUR YRA HARMONIJA,
BET MENU GALIMA VADINTI IR DISHARMONIJĄ,
PADEDANČIĄ GERIAU PAŽINTI IR PAJUSTI HARMONIJĄ.
PO DISONANSO ŠVELNIAU SUSKAMBA AKORDŲ DERINIAI,
ŠALIA ŠIURKŠČIŲ UOLŲ LABIAU PAJUSI GĖLĖS ŠVELNUMĄ.
KURTI TIK TAI KAS ŠVELNU IR SENTIMENTALU,
YRA TAS PAT, KĄ PILTI CUKRŲ Į KIEKVIENĄ VALGĮ
MANANT, KAD JIS PAGERINS SKONĮ.
MENAS YRA IDĖJA, TAD IR GRUBIA BEI ŠIURKŠČIA IŠORE
JIS GALI ATSISKLEISTI ŠVELNIĄ IR KILNIĄ VIDAUS DVASIĄ.
(“L. L.” konkurse IV-ją premiją laimėjęs straipsnis)
NIJOLĖ JANKUTĖ - UŽUBALIENĖ
GARSUSIS posakis — išeivis nieko nepamiršta ir nieko neišmoksta — nebūtų jau toks blogas, jei dar galėtumėm jį sau prisitaikinti. Deja, mūsų atveju posakis — lietuvis išeivis per daug pamiršta ir per mažai išmoksta — būtų tikslesnis. Kalbant apie pamiršimą, labiausiai nukenčia lietuvių kalba, ir kažin ar yra svarbesnis uždavinys, kaip jos išlaikymas.
Ar tai juodas tautos charakterio bruožas, ar šimtmetinė vergijos bei priespaudų įtaka, kad mes nevertinam gimtosios kalbos, bet šitas liūdnas faktas ypač išryškėja, kai likimas nubloškia lietuvį į svetimą kraštą. Tartum gyvatė pelę hipnotizuoja mus svetimi žodžiai, ir be didelių pastangų iškeičiam į juos savuosius. Jei kas sakytų, kad su kiekvienu svetimžodžiu pametam po deimantą smėlio kopoje, įsigertumėm burnon vandens ir keliaklūpsti eitumėm ieškoti. Tačiau ar pagalvojom, svaidydami žargoną į savo vaikų ausis, kad prarandam daugiau negu deimantus? Kad prarandam gimtąją kalbą, vieną iš brangiausių dovanų, kuriomis Dievas atskyrė žmogų nuo gyvulio? Kad lengvabūdiškai dedamės beformės masės kaukę ant veido ir, paneigę patys save, atsisakom vietos, reikšmės ir pagarbos pasauly, kaip žmonės, ne tik kaip lietuviai?
Kartą girdėjau vieną tėvą sakant: "Šią vasarą nebeleisiu dukters stovyklauti. Pernai buvo stovykloje, ir kas iš to? Neišmoko lietuviškai!" Juokinga ir kartu liūdna, kai šeimos pareigas norim užkrauti organizacijoms. Kai naiviai galvojame, kad lietuviškai galima gyste pragysti per dvi savaites, visus metus tik angliškai kalbėjus...
V. Vizgirda Golgota (vitražas)
Kaip besiaiškintume ir kaip beįrodinėtume, kalbos išlaikymas arba jos praradimas didžiąja dalimi priklausys nuo šeimos. Teigiamų ir neigiamų pavyzdžių žinome tiek, kad neverta nė minėti. Kuo labiau tėvai supranta savosios kalbos reikšmę, kuo labiau ją gerbia ir vertina, tuo dvasiniai turtingesni išauga jų vaikai. O koks gi kitas turtas gali būti vertingesnis šiais tuščiųjų širdžių laikais? Tačiau būtų neprotinga dėl kiekvieno svetimžodžio rišti tėvus prie gėdos stulpo. Išeivio šeima yra tik salelė svetimųjų jūroje. Svetima kalba, mokykla, visuomenė, žodžiu visa aplinka, daužo jos krantus, tartum neilstančios bangos, ir reikia daug meilės ir daug pasišventimo išugdyti vaikus individais su pilnu tikrųjų vertybių kraičiu. Mes negalim pakeisti aplinkos nė likimo. Negalim apvožti savo vaikų stiklais, pro kuriuos neįsiskverbtų joks svetimas žodis ir jokia svetima įtaka. Bet yra dalykų, kuriuos galime ir turime apvaldyti. Tai kalbiniai įpročiai. Diena dienon skamba jie mūsų namuose, ir juos kartoja mūsų mažieji.
Verždamasi pas mus, svetimoji kalba laimi visais frontais, nes mes per greit nusileidžiam, lengvabūdiškai įsūnydami gaujas angliškų žodžių, kuriems prisegę lietuviškas galūnes, gaunam tokį žargoną, kad ir jūreivio papūga gėdytųsi atkartoti. Bet mes prie jo taip priprantam, kad ausis nebegirdi ir mintis nesustoja nė sekundei paieškoti lietuviško atitikmens "beismentui", “karui", "plumberiui”, "sėilui", "svičiui", "fjūzui" ir t. t. Aišku, dažnai susiduriam su žodžiais, kurie yra anglų kalbos naujausi naujadarai, gimę su vis pirmyn žengiančia technika, medicina, ekonomija, ir kuriems pritaikyti lietuviškus vardus reikėtų kalbininko, lygiai kaip ir nemažam būriui sąvokų, apibūdinančių įvairius atspalvius, medžiagas, namų apyvokos daiktus, įrankius, sporto reikmenis ar valgius. Jie mums sudaro didelę kalbinę problemą, nes jei pvz. viena šeima sulietuvins "cereal" į "smulkučius", tas dar nereikš, kad visi J.A.V. lietuviai ims tą žodį vartoti. Bet jeigu ir nesurasim lietuviško vardo "steikui", "beisbolui" ar "džetui", dar nebūsim nutautę, tačiau jei, vietoj "šaukę plumberį pafiksint beismente paipą", pergromuluosim mintį galvoj ir "pakviesim šaltkalvį pataisyt rūsyje vamzdį", kalbos išlaikymo fronte bus nužengtas didelis žingsnis į priekį.
A. KEZYS, S. J.
ODERNUSIS menas, ypač abstraktinis, yra vešli dirva diskusijoms. Nors lotyniškoji išmintis moko: "De gustibus non est disputandum", tačiau gyvenime vyksta kitaip. Susiėjus bent dviem meno mėgėjams, nebus praeita pro šalį, nepasiginčijus apie moderniojo meno klaidas ar nuopelnus. Skonis yra individualus dalykas, diktuojamas ne vien proto, bet ir jausmo. Todėl skirtingos nuomonės dažnai ir po ilgų diskusijų neranda bendro sprendimo. Šiame straipsnyje panagrinėsime moderniojo meno klausimus. O kadangi gyvenime toki nagrinėjimai dažnai pasisavina dialogo formą, tai tokia forma ir čia pasinaudosime. Pasikalbėjimas vyksta tarp dviejų meno "žinovų", kurių vienas gina modernųjį meną, o kitas puola. Nė vienas nė antras nenori pasiduoti savo oponentui, todėl dialogas baigiasi be kapituliacijos. Skaitytojui, tur būt, nepatiks tokia pabaiga, bet vis vien neduosime baigiamųjų pastabų, palikdami jam laisvę nuspręsti, kas "ginčą" laimėjo.
* * *
Meno galerijos koridoriuje vaikšto du bičiuliai. Jų dėmesį atkreipia ant sienos kabąs paveikslas:
— Žiūrėk, kas čia per paveikslas.
— Neblogas.
— Ką? Gryna nesąmonė! Į ką jis panašus? Ką jis reiškia?
— Aiškios minties jis gal ir neturi.
— Aha! Nepalyginsi šito patepliojimo su klasikiniu menu. Ten žmogus panašus į žmogų, koks kruopštumas, tobulumas, o kas čia?
— Su klasikiniu menu palyginti negalima. Bet vis vien yra menas. Naujas menas.
— Koks čia menas? Nesuprantamas. Nėra minties. Ką jis vaizduoja?
— Greičiausiai vaizduoja tik gražią kompoziciją: kreives, linijas, patrauklų spalvų derinį.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
"MES esame pratę Dievą garbinti malda, šv. Mišių klausymu, ėjimu sakramentų, tačiau tuo pat metu privalome Dievo garbei panaudoti ir mus ištinkančius sunkumus", taip savo knygoje rašo vienuolis trapistas M. Raymond. Sunkūs likimo smūgiai mums gal bus, kaip tie plieninio kalto dūžiai į marmoro gabalą, iš kurio iškalama daili statula. Reikia įstengti surasti džiaugsmo ir tašomam kentėjimo smūgių, nors tuos smūgius duotų ir sunki liga.
Rašytojas Nino Salvaneschi apako. Bet tai jam nesukliudė parašyti eilę veikalų. Viename jų, pavadintame "Paguoda" ir išleistame 1957 m. Madride, jis sako: "Jau dešimt metų, kai esu aklas... Taigi, gyvenu namuose be langų. Tačiau tos grandinės man yra sparnai... Turėjau pakankamai laiko susitelkti, kad galėčiau gerai įsižiūrėti į dangaus mėlynę... Skirtingoje šviesoje galėjau matyti žmones ir daiktus, aistras ir paskirtį... Galiu pasakyti, kad laimė negali būti surasta pomėgiuose, bet sugebėjime džiaugtis tais mažais dalykais, kurie užtinkami kiekvieno gyvenimo kelyje..."
Žmogaus gyvenimo simfonija
Toliau jis rašo, kad žmonių gyvenime, kaip ir upių vandenyje, nėra to tyrumo, esančio šaltinyje, iš kurio upė pradeda tekėti. Žmogaus gyvenimo simfonijoje jis randa keturias dalis: vaikystės "adagio" (švelniai), jaunystės ""allegrr con fuoco" (linksmai ir ugningai), subrendusio gyvenimo "crescendo" (kylančiai, augančiai) ir senatvės "rallentando" (lėtėjant).
V. Vizgirda Aikštė ties bažnyčia
Jo gyvenimui sulėtėjimą atnešė ne senatvė, bet aklumas. Tačiau ir čia jis įstengia rasti paguodos, tardamas: "Tai kasdienis įrankis, padedąs man taisyti savo ydas. Be aklumo aš būčiau buvęs blogesnis negu esu. Aklumo dėka geriau supratau savo paskirtį, įžvelgiau gyvenimo prasmę, radau naujų draugų, laimėjau meilę, priartėjau prie paguodos šaltinio".
Liga — tai altorius
Ligą jis vadina tikru dvasiniu aktyvumu, kalėjimu, iš kurio siela siekia dangaus laisvės, ir net altorium, ant kurio Kristus gyvena ir kenčia su mumis.
Kaip chirurgas operuoja kūną, taip liga gali operuoti sielą. Dėl to pagarsėjusi ligonė Adela Kamm, sutikdama su Apvaizdos valia, yra pasakiusi: "Reikia stengtis žydėti visur, kur tik mus Dievas bepasodintų". Ji sirgo devynerius metus. Pirmiausia plaučiais, paskui galva, viduriais ir pagaliau širdimi. Jai buvo duota apie 2.000 injekcijų morfino ir kitų vaistų. Ji buvo 10 kartų operuota, paskutinį kartą savo mirties dieną. Mirė, būdama 29 m. amžiaus. Ir vis dėlto ji galėjo pasakyti: "Dievas žino, iki kurio laipsnio mums reikia kentėti".
VIKTORAS VIZGIRDA gimė 1904 m. Kauno apskrityje. Dailę studijavo Kaune ir Paryžiuje. 1940-1944 m. buvo Vilniaus Dailės Akademijos direktorius ir tapybos skyriaus vedėjas. 1946-1947 m. buvo tapybos skyriaus vedėjas Freiburgo meno mokykloje. Su savo kūriniais yra dalyvavęs įvairiose meno parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Kanadoje ir Amerikoje. Šių metų balandžio mėn. buvo jo kūrinių paroda Čiurlionio Galerijoje, Čikagoje. Dabar priklauso Lietuvių Dailės Institutui ir kai kurioms amerikiečiu dailės draugijoms. Jo kūryba yra poimpresionistinio pobūdžio, pasižyminti stipria kompozicija ir turtingas tamsokų spalvų deriniais.
V. Vizgirda V. Maželio nuotr.
idėjos Ir žmonės
Alfonsas Grauslys
Iki 1960 m. birželio 30 d. Belgijos valdyta Kongo sritis Afrikoje yra labai didelė. Tai žemės plotas beveik lygus dabartinei Vakarų Europai. Tame krašte gyvena vos 14 milijonų žmonių, kalbančių dviem šimtais kalbų, kurias galima suskirstyti į devynias visiškai skirtingas kalbų grupes. Religiniu atžvilgiu, neskaitant 39,4% katalikų (tai retai kur užtinkamas taip didelis katalikų nuošimtis nekrikščionių krašte!), likusioji gyventojų dalis priklauso visokiom religijom ir jų atskalom, neišskiriant nė primityviausių pagonybės pasireiškimų. Jei dar prisiminsime, kad tame didžiuliame plote gyvena daug tautų ir giminių su visai skirtingais papročiais ir gyvenimo būdu, tada suprasime to krašto begalinį visokeriopą margumą, sunkiai įmanomą interesų suderinimą ir iš visa to kylantį nevieningumą. Tasai nevieningumas yra taip didelis, kad tenka kalbėti net apie fanatišką kai kurių tautelių neapykantą kitom. Toji neapykanta yra taip aštri, kad kai kur viena tautelė negali net minties prileisti, kad ji galėtų gyventi šalia kitos, nekenčiamos, tos pačios valstybės ribose. Nenuostabu, kad toks įvairiais atžvilgiais gyventojų, jų siekių ir nuotaikų įvairumas yra tasai didysis visų neramumų ir suiručių pagrindas, ką dabar išgyvena toji neseniai nepriklausomybę atgavusi valstybė.
Belgijos paliktas kraitis Kongui
Dar nėra nė šimto metų, kai belgai įkėlė koją į Kongą. Vos tik 1908 m. Belgijos parlamentas paskelbė šį kraštą sava kolonija. Įsidėmėtina tai, kad visą devynioliktą šimtmetį (be abejo, panašiai buvo ir anksčiau), iki belgai perėmė valdyti Kongą, ten nuolat tęsėsi tarp įvairių tautelių aršūs karai, kurių metu, manoma, daug milijonų žmonių yra žuvę. Štai kodėl, kai visur pasaulyje žmonių skaičius didėja, Konge dėl tų karų gyventojai vis mažėjo. Ir net šiuo metu ten gyventojų yra mažiau negu buvo 19 šimtmečio gale.
V. Vizgirda Šv. Jurgis (vitražas)
Visi pripažįsta, kad Belgija, valdydama Kongą, yra įdėjusi milžinišką kapitalą ir yra labai daug padariusi to krašto gyventojų gerovei pakelti. Ji yra padariusi daugiau negu kuris kitas kolonijas valdąs kraštas. Labai daug čia atlikta pradžios mokyklų steigimo srityje. Išskyrus tik Ghaną ir Ro-deziją, nėra kito krašto Afrikoje, kaip Kongas, kur pagal 1960 m. žinias jau net 56% visų vaikų lankė mokyklas. Tiksliau kalbant, reikia pasakyti, kad praėjusiais metais 1.650.117 vaikų ten lankė pradžios mokyklas ir 22.870 jaunuolių — įvairias amatų ir ūkio mokyklas. Visi taip pat pripažįsta, kad Belgija yra ypač daug padariusi to krašto gyventojų sveikatingumui kelti.
Bet kai kuriose srityse Belgija darė ir labai didelių klaidų, galvodama, kad ji dar ilgai Kongą valdysianti ir turėsianti laiko jį pamažu ir sistemingai paruošti nepriklausomybei. Ji visai nemanė, kad tasai valdymo laikas gali nelauktai sutrumpėti. Belgija galvojo, kad vietinės tautelės dar ilgai nesubręs savarankiškam gyvenimui ir bus reikalingos kitų globos. To subrendimo ji ir neskubino. Štai dėl ko ji nekūrė aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų Konge ir joms neleido kurtis. Kai anglų ir prancūzų valdomų Afrikos plotų tūkstančiai studentų jau studijavo Vakarų universitetuose, tai Kongo jaunimui buvo draudžiama išvažiuoti studijoms į užsienius. Maža to, Belgijos valdžia kliudė belgams misijonieriams įkurti jau seniai jų planuojamą katalikų universitetą. Nenuostabu, kad dėl tokio klaidingo belgų valdžios nusistatymo ar net dėl piktos valios, kai Kongas iš tų pačių belgų gavo nepriklausomybę, visame krašte tebuvo 16 juodosios rasės šviesuolių, baigusių aukštąjį mokslą! Kongas pradėjo savo nepriklausomą gyvenimą be paruoštų tam tikslui vadų ir šviesuomenės.
Godfrey Diekmann, o.s.b
Vertėjo pastaba. Šiandien Bažnyčioje bene gyviausias yra liturginis sąjūdis — pastangos padaryti mūsų pamaldas suprantamesnes, patrauklesnes, vaisingesnes. Sąjūdžio iniciatoriumi laikytinas Pijus X, neseniai paskelbtas šventuoju. "Liturginis pastatas", yra šio popiežiaus žodžiai, "turi būti apvalytas nuo jį biaurinančio, laiko bėgyje susirinkusio laužo, kad vėl sušvistų nauju spindesiu ir kilnia darna". Skaitytojams čia pateikiama paskaita, kurioje vienas žinomų amerikiečių benediktinų (benediktinai yra geriausi liturgijos žinovai) nušviečia, kodėl tikintieji, anksčiau dalyvavę Mišiose, dabar, Pijaus XI žodžiais, yra tapę "nebyliais klausytojais". Ji skaityta 1959 m. Notre Dame universitete įvykusioje Šiaurės Amerikos Liturginėje Savaitėje, kurios darbai yra išleisti Participation in the Mass vardo knygoje. Skyrelių antraštės yra pridėtos vertėjo.
A. Tamošaitis, S. J.
1. Drastiškas kontrastas ir jo priežastis
Ankstyvaisiais šimtmečiais tikintieji atsakydavo "Amen" po kunigo maldų, ypač po Mišių kanono, kuris buvo kalbamas garsiai ir žmonėms suprantama kalba. Ryšys tarp altoriaus ir susirinkusiųjų buvo intymus, nuolat palaikomas dialogu tarp jų ir kunigo. Ir šv. Komunija buvo normali, savaime suprantama eucharistinės Aukos užbaiga.
Apie 1110 m. regime drastišką kontrastą. Mišios yra tapusios veik išimtinai kunigo veiksmu. Kanone kunigas, it Mozė, vienas kopia į šventąjį kalną, o žmonės yra palikti jo papėdėje arba, geriausiu atveju, užsiėmę pamaldžiu Kristaus žemės gyvenimo įvykių mąstymu pagal dirbtinę, alegorinę kai kurių išorinių Mišių gestų interpretaciją. Vidinė Mišių centrinės dalies prasmė jiems uždara. Kanoną kunigas dabar kalba tyliai; Mišiose vartojama kalba, kurios žmonės nebesupranta; šv. Komunija tapusi retu įvykiu, rezervuotu keletui didžiųjų švenčių.
V. Vizgirda Vaisiai ir gėlės
Iš kur šitas pakitimas? Yra pateikta įvairių aiškinimų; man atrodo, kad jie visi vienas kitą papildo. Sakyčiau, kad svarbiausios pakitimo priežasties turime ieškoti atsakyme į klausimą: "Ką jūs galvojate apie Kristų?" Šitas klausimas ir atsakymas į jį buvo ir pasiliks krikščioniškosios minties ir pamaldumo veidrodis.
Didžiausia visų senųjų erezijų buvo arianizmas, paneigęs, kad Kristus yra Dievas. Kaip reakcija prieš ją, buvo pabrėžiama, vienašališkai pabrėžiama, Kristaus dievybė. Tame — tai turi būti aišku — nebuvo nieko priešinga tikėjimui. Tačiau dėl to kai kurios tiesos pateko į mažiau ryškų matymo lauką, kaip pvz. nustačius foto aparato objektyvą į kurį nors vieną dalyką, kiti tampa dažnai labai neryškūs. Kokios šimtmečių bėgyje iš to subrendo pasekmės?
2. Pasekmės Mišiose
Jei Kristuje perdaug vienašališkai žiūrime į jo dievybę, mums lengva pamiršti, kad jis atėjo į žemę pirmoje eilėje ne tam, kad būtų garbinamas, bet kad, atsistojęs žmonių giminės pryšakyje, vestų juos atgal pas Tėvą, kaip jo įsūnytus vaikus. Kad ir kiek pats Kristus yra vertas garbinimo (ir jis buvo garbinamas nuo pat ankstyviausių Bažnyčios šimtmečių) kaip Atpirkėjas — ir tokiu yra Mišiose — jis stovi žmonių pusėje, kad jiems tarnautų, kaip pats Paskutinėje vakarienėje pasakė: "Aš esu jūsų tarpe kaip tas, kuris tarnauja".
prie šeimos židinio
D. Petrutytė
Pagrindinis principas
Norint trumpai aptarti Montessori sistemą, nėra taip lengva, kaip dažnai kai kam atrodo. Sunkumas kyla iš to, kad beveik neįmanu yra išskirti, kuris jos sistemos principas yra svarbesnis. Jie visi yra nepaprastai tampriai vienas su kitu susipynę ir, pradėjus juos nagrinėti, atrodo, lyg jie būtų vienas iš kito išaugę. Žymus anglų pedagogas E. M. Standing šitaip yra pasakęs: "Organizme visi organai yra svarbūs, nes kiekvienas atlieka būtiną darbą, tarnaudamas visumai. Lygiai taip pat yra su Montessori sistema, nes ji yra gyva sistema." Gyva ji yra dėl to, kad ji nėra sukurta, bet išaugusi iš paties žmogaus ir atitinkanti jo fizinius bei dvasinius reikalavimus.
Niekas šiandien negali užginčyti, kad Montessori įnašas į mokslo lobyną yra didelis ir nepamainomas. Ji yra vienintelė sujungusi savo asmenyje gydytojos, chirurgės, psichiatrės, psichologės ir pedagogės profesijas ir teoretiškai ir praktiškai. Jai nesvetimi filosofijos, gamtos ir matematikos mokslai. Todėl Montessori sistemoje ir jaučiamas daugybės principų vieningumas, kas yra būdinga kiekvienam organizmui, nežiūrint daugybės paskirų organų. Pvz. kokia nauda iš paruoštos aplinkos, jei joje nebus tinkamai pasiruošusio žmogaus, kuris sugebėtų tarpininkauti tarp vaiko ir aplinkos? Ką padės nesikišimas į vaiko gyvenimą, jei mes nesame išmokę atskirti tikrosios laisvės nuo palaidumo? Arba kaip galima kalbėti apie davimą vaikui laisvės, jei nėra paruoštos aplinkos ir net supratimo, kaip ją paruošti?
V. Vizgirda Freiburgo apylinkėse
Bet vis dėlto vieną principą galima laikyti svarbesniu už kitus, nes iš tikrųjų į jį susieina visi kiti principai. Tai yra, kad vaikas iš esmės skiriasi nuo suaugusiojo. Visa šito principo svarba glūdi sugebėjime įžvelgti šito skirtumo esmę. Kad vaikas skiriasi nuo suaugusio, tai visada buvo žinoma. Tų skirtumų buvo priskaičiuojama ištisos eibės. Pvz. vaikas — mažas, suaugęs — didelis; vaikas — silpnas, suaugęs — stiprus; vaikas — kvailiukas, nieko nežinantis ir nesugebantis, suaugęs — gudrus, protingas ir turtingas patyrimais; vaikas gyvena konkrečių daiktų pasaulyje, o suaugęs — idėjų pasaulyje; vaikas — judrus, veiklus "gyvasis sidabras", suaugęs — ramus, sėslus, ir t. t.
Nė vienas iš aukščiau paminėtų dalykų neišreiškia esminio skirtumo. Tačiau, juos paėmus kaip esminius, ir įvyko eibės nesusipratimų bei problemų. Dėl to pridygo, kaip grybų po lietaus, įvairių pedagogikų ir sistemų, kurios pasirodė esančios netinkamos. Montessori įžiūri esminį skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo šiame reiškinyje: vaikas yra nuolatinio augimo ir keitimosi būklėje, tuo tarpu kai suaugęs yra pasiekęs savo padermės normą.
Danutė Mitkienė
|
O Tėve mūsų, kurs esi
Dangaus mėlynėje bekraštėj!
Žvaigždžių ir saulės spindesy
Tavęs negalime surasti.
Bet kur bebūtum Tu, vis vien
Tebūna šventas Tavo vardas!
Tegul jį garbina kasdien
Šventųjų giesmės, žmonių maldos.
Vieno, vienintelio viena
Teskamba Tavo karalystė.
Tavim tikėjimo diena
Tegul šioj žemėj baigia švisti.
|
Dažnai sunki žmogaus dalia,
Diena be saulės ir aptemus,
Bet teesie Tavo valia,
Ne tik danguje, bet ir žemėj.
Kasdienę duona valgom mes,
Bet mūsų siela kenčia alkį —
Pasotink jos gilias gelmes
Ir širdis mūs aukštyn pakelki.
Daug pikto kylančio grubaus,
Bet mes atleidžiam priešui kaltę —
Ir Tų teisingai mūs nebausk,
Padėk suklupus atsikelti.
|
rūpimieji klausimai
Pranys Alšėnas
Kai neseniai gimęs pasaulio Išganytojas buvo nuneštas į bažnyčią, Jį paėmė į rankas senelis Simeonas ir tarė Marijai: "Štai, šitas pastatytas nupuolimui ir prisikėlimui daugelio Izraelyje ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama" (Luko 2, 34). Šie apie Kristų pasakyti pranašiški žodžiai tinka kiekvienam Jo pradėto darbo tęsėjui — kunigui. Kunigo veikla, asmenybė ir pavyzdys daugeliui yra dvasinio prisikėlimo priežastis, bet, deja, kai kam— ir dvasinio nupuolimo. Kunigas yra prieštaravimo ženklas: vieni jį gerbia, kiti niekina; vieni, jį stebėdami, tikėjimą atranda, o kiti praranda. Kunigas yra problematiška ir mįslinga asmenybė, daugeliui sunkiai suprantama. Tai yra dėl to, kad jame slypi lyg dvi asmenybės: paprasto žmogaus ir Dievo atstovo. Ne vienam kunigas tampa mįslė arba net pasipiktinimo ženklas, kai tos dvi asmenybės sumaišomos ir kai neįstengiama atskirti kunigo prigimties žmogiškumo nuo jam suteiktos galios dieviškumo.
Tad ir dedame šį straipsniuką, nors labai nepilną ir neišsamų, manydami, kad viena kita jo mintis padės skaitytojams pagalvoti ir surasti aiškesnį atsakymą į tą sunkų klausimą, kas yra kunigas, ir padės išspręsti daugeliui nesuprantamą mįslę.
Redakcija
Kunigas yra žmogus, pasirinkęs tiesioginį Dievo tarnybos darbą. Taip, jis yra žmogus su visais žmogiškais privalumais: gerais ir blogais. Jis nėra apsaugotas nuo žmogiškų silpnybių, kaip ir kiekvienos kitos profesijos asmuo. Tačiau kunigo asmenyje tartum slypi kažkokia mistinė jėga, kažkoks tik vienam kunigui būdingas privalumas.
Kartais tenka nugirsti kai kurių, nuo Dievo ir nuo tikėjimo nutolusių, sofistinius išvedžiojimus: esą, jie nustoję tikėti ir lankyti bažnyčią dėl to, kad kunigai negeri... Aišku, toks teigimas galvojančio žmogaus neįtikina. Tai tik strauso galvos kišimas į smėlį, tikintis tokiu būdu išvengti gresiančio pavojaus. Protingas žmogus supranta, kad kunigas, kaip jau minėta, yra toks pat žmogus, kaip ir visi. Jam atleistina, jeigu pasiduoda kokiai nors žmogiškai silpnybei, lygiai kaip ir kiekvienam mirtingajam. Tikėti Dievo ir Bažnyčios įsakymus yra visai kas kita. Tai nieko bendra neturi su kunigo asmenišku tobulumu ar netobulumu. Tų dviejų sąvokų jokiu būdu negalima suplakti. Jeigu žmogus dėl kurių nors priežasčių nenori gerbti, mylėti ir klausyti kurio nors kunigo, tai dar nereiškia, kad jis gali atsisakyti Dievo ir Bažnyčios.
Dalė Koklytė
BALLAD OF A SOLDIER
Tai yra rusų filmas, atsiųstas į Jungtines Valstybes pagal Sovietų - Amerikos kultūrinių pasikeitimų programą. Filmas nepaprastai gerai paruoštas gabaus direktoriaus Grigori Chukhrai. Veikalo paprastumas ir filmo meniškumas stebėtinai neprisileidžia jokios sovietinės propagandos. Tačiau reikia pripažinti, kad jame taip aukštai iškelta jauno rusų kareivio asmenybė ir humaniškumas, o taip pat ir visas betrykštąs pasigrožėjimo vertas romantiškumas tikrai nesiderina su šalta komunistine sistema, kurioje valstybė ir jos technikos pažanga vyrauja virš visko. Bet, pamiršus šiuos faktus, į filmą galima žiūrėti kaip į aukšto masto kūrinį.
Pasirinkta tema labai paprasta ir natūrali. Jaunas kareivis, fronto linijoje tankų apsuptas, iš baimės pradeda šaudyti ir kelis tankus nušarvuoja. Generolas jį paskelbia herojum ir nori apdovanoti garbės ženklu, tačiau kareivis paprašo, kad jį verčiau leistų kelioms dienoms atostogų, nes jis norįs pamatyti savo motiną, našlę, ir užtaisyti prakiurusį namų stogą. Generolas sutinka. Kareivis išvyksta kelių dienų atostogoms, lydimas į frontą traukiančių savo draugų žvilgsnių. Ši jo kelionė nėra sukomplikuota jokiais žiūrovą patraukiančiais veiksmais, tik lyg netyčia yra paįvairinta keliais epizodais, išlaikant filmo tematikos paprastumą. Jis, bekeitinėdamas traukinius, suranda laiko tai vienam, tai kitam bendrakeleiviui kuo nors padėti, visai nežiūrėdamas, kad jam skirtos atostogų dienos pamažu nyksta.
Įdomiausias jo kelionės įvykis yra atsitiktinis susitikimas su paprasta, kuklia mergaite, kuri, kaip ir jis, mėgina visokiais būdais keliauti karo suvaržytoje Rusijoje. Ypač gražiai ir idiliškai yra atvaizduotas jųdviejų susitikimas, trumpa draugystė ir neišvengiamas atsiskyrimas. Nekalta vienas kito meilė teatsispindi tik jų akyse, tačiau jaučiama, kad ji gili ir nepamirštama. Kai po atsiskyrimo traukinys kareivi neša per liekną beržyną, jis pamato ją lyg gyvą. Tik dabar jis supranta, kiek gražių atsiminimų jam paliko toji neišreikšta ir neišvengiamai prarasta meilė.
Jis pasiekia namus, teturėdamas tik kelias minutes laiko apglėbti savo išsiilgusią ir verkiančią motiną. Tuoj turi vėl atsisveikinti ir dingti dulkėtame vieškelyje, skubant į frontą.
Tai yra rusų kareivio — herojaus baladė. Sunku būtų atsakyti, ar dėl to jis herojus, kad, iš desperacijos pačiupęs kulkosvaidį, nušovė tanką, ar dėl to, kad buvo kilnus, geros širdies jaunuolis. Tačiau filmas yra gražus ir vertas pamatyti ypač jaunimui.
SKAITYKITE IR PLATINKITE “DRAUGĄ"
“Draugas” yra išaugęs i didžiausią laisvų lietuvių dienraštį pasaulyje. Jis turi sutraukęs arti tūkstančio bendradarbių, korespondentų, informatorių iš visų lietuvių kolonijų, esančių pasaulyje.
Jaunimui yra specialūs sporto, skautų, ateitininkų, studentų ir vyčių skyriai. Kas šeštadienis duodamas aštuonių puslapių kultūros priedas. Nors “Draugas” yra didžiausias lietuvių dienraštis, bet ir pigiausias. Jo kaina metams Čikagoje, Cicero ir užsienyje — $13.00, o kitur JAV ir Kanadoje — $11.00.
“Draugas” susipažinimui siuntinėjamas dvi savaites nemokamai. Jaunavedžiams taikomos ypatingos privilegijos.
“Draugo” adresas: 4545 W. 63rd St., Chicago 29, Ill.
PRANEŠIMAS ROMOS LANKYTOJAMS
Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegija Romoje, vykdydama a. a. prel. Antano Briškos valią, įrengė Romoje netoli Kolegijos maldininkams ir turistams svečių namus. Patogūs kambariai su voniomis. Svečių kambarius ir virtuvę aptarnauja Seserys Kot-rynietės. Visiems lietuviams, atvykusiems į Romą, labai patogi galimybė apsistoti pas savuosius. Kainos labai prieinamos. Iš anksto galima kreiptis šiuo adresu:
Via Casalmonferrato 20, Roma, Italy.
ATSIUSTA PAMINĖTI
KATALIKŲ KATEKIZMAS, kun. dr. P. Manelio verstas iš vokiečių kalbos. Savo puikiu dėstymu jis yra labai tinkamas jaunimui, suaugusiems, šeimoms ir mokytojams. Šiame katekizme, iliustruotame atitinkamais piešiniais, yra rašoma apie svarbiausias tikėjimo tiesas:
I dalyje — apie Dievą ir žmonių atpirkimą;
II — apie Bažnyčią ir sakramentus;
III — apie gyvenimą pagal Dievo įsakymus;
IV — apie paskutiniuosius dalykus;
priede — krikščioniškoji dienos ir gyvenimo tvarka, maldos, krikščioniškasis gyvenimas.
Šį katekizmą galima vadinti katalikų gyvenimo vadovu, kur yra labai vykusiai sutrauktas visas katalikiškasis mokslas ir gyvenimas. Spausdintas Romoje, 266 psl., kaina 3 dol. Galima gauti: Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa, Inc., 225 S. 4th St., Brooklyn 11, N. Y.
Bernardas Brazdžionis. VIDUDIENIO SODAI. Poezijos rinkinys. Viršelį piešė T. Valius. Išleido “Lietuvių Dienos”, 4364 Sunset Blvd., Los Angeles 29, Calif. 126 psl., kaina 4 dol.
Už šią knygą autoriui yra paskirta “Aidų” žurnalo kas dveji metai teikiama 1958-1959 m. literatūros premija. įprastu brazdžionišku gyvumu ir stipriais poezijos vaizdais čia aprašomi žmogaus santykiai su Dievu ir pasauliu, lietuvių tautos siela ir likiminis kelias. Tikime, kad kiekvienam lietuviui šie eilėraščiai patiks.
Jonas Vadis. OKULTINIAI PATYRIMAI. Autoriaus leidinys. Spaudė “Naujienų” spaustuvė. 144 psl., kieti viršeliai, kaina 2 dol.
"LAIŠKAI LIETUVIAMS” • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS
