1961 M. SPALIO MĖN. (OCTOBER) VOL XII. NO. 9
T U R I N Y S
Bažnyčia ir tikrovė — Max Pribilla, S. J. 259
Kontrastai — Bruno Markaitis, S. J. 266
Kas svarbiausia? — Ona Galvydienė 273
Ad Tertiam (eil.) — Jonas Gutas 274
Religinis sąjūdis Amerikoje — Dr. J. Prunskis 275
Kada sutveriama žmogaus siela? — J. Vaišnys, S. J. 277
Meilė pavergtai tėvynei — R. L. Spingytė 279
Vaiko kalbos vystymasis — D. Petrutytė 284
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 287
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin.— Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Man miela ir liūdna, norėčiau dainuot,
Norėčiau prikelti jaunuosius visus.
Jaunimui dainuosiu: gana jums miegot,
Pakilkit i darbą tėvynės vaduot!
A. Kezio, S. J. nuotr.
ŠALIN NUSIMINĘ DŪSAVIMAI SKAUDŪS!
JIE SILPNINA DVASIĄ PAIKAI.
AR MUMS, KAIP MERGAITEI, RAUDOTI NURAUDUS,
NORS SPAUDŽIA NELAIMĖS, VARGAI?
NE TAIP MŪSŲ BOČIAI DIDVYRIAI KARIAVO,
KAI, GINDAMI BRANGIĄJĄ LIETUVĄ SAVO,
JŲ ĖJO Į KOVĄ PULKAI...
KAIP VYRAI, BE BAIMĖS MES STOKIM [ KOVĄ,
KAIP MILŽINAS AMŽIŲ BAISUS,
O MEILĖ TĖVYNĖS TEBŪNIE VADOVU
IR DIEVAS, KURS VALDO VISUS!
DARBUOSMĖS IR EISME, KUR ŠAUKIA TĖVYNĖ!
MYLĖSME IR GERBSME, KĄ PROSENIAI GYNĖ!
TĖVYNĖ IŠ MIEGO PABUS.
(Maironis. Geresnių laikų viltis)
MAX PRIBILLA, S. J.
EVANGELIJA turi būti skelbiama kiekvienos tautos ir kiekvieno laiko kalba. Tai nereiškia, kad čia užtenka tiktai išorinio prisitaikymo. Svarbiausias dalykas yra gerai suprasti tai, kas vyksta žmonių sielose, kokie siekimai ir jėgos, kokios viltys ir nusivylimai jose viešpatauja. Amžinąjį Apreiškimo turinį reikia sugebėti perduoti taip, kad jis būtų našus ir iš vidaus sutapęs su laiko srovėmis. Tik tuomet žmonės į Evangeliją žiūrės kaip į laisvės įstatymą, tik tuomet jie ją mylės, kai pastebės savo svajones ir ilgesius su ja sutampant. Dėl to Bažnyčios atstovai ir apaštalai turi atviromis akimis žiūrėti į tikrovę, kad jų žodis būtų gyvas, kad neskambėtų jis kaip iš grabo arba sauso vadovėlio. Kadangi laikai nuolat keičiasi, reikia ir paveldėtąją krikščionybę iš naujo formuoti kiekvienai naujai generacijai. Ne Bažnyčios uždavinys išrasti visiškai naujus dalykus, — senoms formoms ji turi duoti naują gyvybę ir tuo būdu sekti dieviškosios kūrybos pavyzdžius, nes Dievo tvariniai tebėra tokie pat puikūs, kaip pradžioje.
Bažnyčia, kuri paiso tikrovės, kuri daug nauja ir gera atskleidžia tautiniame gyvenime, gali vidiniais ryšiais susyti su atskiromis tautomis ir pasidaryti joms sava. Aišku, tautos turi nusilenkti tiesai, o ne tiesa tautoms. Bet kadangi Bažnyčia yra atsiradusi iš tiesos, dėl to ji gali atitikti kiekvieną tautos charakterį. Dievas yra gamtinių ir antgamtinių dalykų leidėjas, vadinasi — tarp tų dviejų sričių negali būti prieštaravimo. Bažnyčia nesilaiko kurio vienos tautos masto — krikščionių bendruomenėje visos tautos yra lygios.
Kristus, vadinasi, ir Bažnyčia yra pastatyti kaip ženklai, kuriems nuo pradžios iki pabaigos pasaulio bus prieštaraujama. Bažnyčios priešai priklauso taip pat prie Bažnyčios istorijos; jie yra Apvaizdos vadovaujami. Jie yra priešybė, dėl kurios Bažnyčia turi augti ir stiprėti.
Šv. Raštas labai dažnai pastebi, kad krikščionys, siekdami užsibrėžtų idealų, turi nuolat kovoti su nesutvarkytos prigimties palinkimais. Kristus ragina nuolat budėti, o šv. Povilas plačiai aprašo Kristaus kario ginklus. Bet ir krikščionys turi nemaža silpnybių; jų budrumas nėra visuomet toks, kokio reikalauja Evangelija. Savo Bažnyčiai Dievas davė, tiesa, nemalonią, bet užtat nuolatinę kontrolę. Eretikai plačiausia prasme nuolat skatina Bažnyčią nepamiršti savo pareigų. Tai turi didžiausios reikšmės, kurią savo raštuose nuolat pažymi ir Bažnyčios tėvai.
Užu lango mirga, plasta
Beržas sidabrinis.
Kas išrašė marga raštą
Ant baltos langinės?
Kokios rankos čia išrangė
Medžio gėlę tokią?
Beržas tyli, tik palangėj
Lakštingėlė suokia.
Nedrumsčiama ramybė ir Bažnyčioje išaugina "bažnytinę biurokratiją" ir savimi besigėrinčią kabinetinę teologiją. Kai danguje jokio debesėlio nematyti, sumažėja uolumas pastoracijos srityje, kova su negerovėmis aprimsta. Mastas tuomet pasidaro siauras, formos sustingsta, o teologai su malonumu meta esminius teologijos klausimus, pereidami į periferinius savo luomo dalykus. Kai Bažnyčios saugotojai ir gynėjai pasidaro nebejudrūs, Dievas sumobilizuoja prieš juos eretikus. Priešas turi labai aštrias akis ir pastebi paslėptas, žaizdotas vietas. Jis paprastai aštriau klausimus stato ir ne taip greitai pasitenkina atsakymu, kaip draugas. Tokiu būdu jie priverčia daryti reformas, kurių veltui pageidauja ištikimieji. Net Bažnyčios mokslo plėtojimui eretikai turi nemaža reikšmės. Daugis, kaip yra pasakęs šv. Augustinas, yra perdaug tingūs; kol eretikai savo priekaištais ir paniekinimais jų nepažadina ir nesugėdina, tol jie savo nenusimanymo pavojų nemato. Dėl priešų priekaištų tikėjimo klausimai stropiau tyrinėjami ir aiškiau perteikiami tikintiesiems. Kovos laikais Bažnyčia mažiau dėmesio kreipia į tuos, kurie jokio nuraminimo nėra reikalingi; tuomet ji pirmiausia stengiasi atsakyti į eretikų keliamus klausimus ir patenkinti intelektualų reikalavimus. Nauda Bažnyčiai iš to yra juo didesnė, juo žymesni ir gabesni yra jos priešai ir juo kilniau kovoja Bažnyčios gynėjai.
BRUNO MARKAITIS, S. J.
ŽMOGIŠKASIS Kristaus gyvenimas, nuo pirmosios įsikūnijimo minutės iki paskutinio atsidūsėjimo ant kryžiaus, buvo ilga kontrastų procesija. Jo dienas lydėjo šviesa ir šešėliai. Jo asmuo veikė dviejų priešingų pasaulių įtampoje. Gerasis senelis Simeonas Jeruzalės šventykloje, laikydamas drebančiose rankose trapų kūdikį, kiuris pakeis pasaulio istoriją, nuo kurio priklausė kiekvieno žmogaus išganymas ir ateitis, sudėjo visus šiuos faktus į vieną sakinį: "Štai ženklas, kuriam bus prieštaraujama".
Įsikūnijimas buvo pirmasis kontrastas. Begalinis Dievas sujungė savo ribų nepažįstančią prigimtį su žmogaus prigimtimi, kurios pagrindinis bruožas yra ribotumas. Aukščiausioji Buitis, kurios rankose pasaulių pasauliai, beribės erdvės stebuklai ir paslaptys, kurios kiekvienas bruožas yra absoliutus ir besąlyginis tobulumas, priėmė žmogaus prigimtį, kurios charakteringieji ypatumai yra jos netobulumas, priklausomumas ir sąlygiškumas. Po dviejų tūkstančių metų įsikūnijimo tiesa maža mums įspūdžio bedaro, gal ir dėl to, kad mums niekada neįmanoma suvokti, kas Dievas iš tikrųjų yra. Beveik visos mūsų sąvokos apie Dievą yra neiginiai. Išeidami iš žmogaus, mes sakome, kad jei žmogus yra ribotas, tai Dievas neturi ribų; jei žmogaus galia yra apibrėžta, tai Dievo — ne; jei žmogus yra priklausomas, tai Dievas yra nepriklausomas, ir t. t. Jei mes ką nors apie Dievą ir teigiame, tai yra ribotumu persunktas teigimas. Dieviškąją prigimtį ir dieviškąjį pasaulį mes pažįstame tik iš paties Dievo apreiškimo, kuris mus pasiekė per ribotus žmones, ir iš savo asmeniško patyrimo, kurį susikuriame, bendraudami su Dievu. Visa šita, be abejo, dažnai būna tik trupiniai. Net ir tada, kai tikrai šventas asmuo. Dievo įkvėptas ir traukiamas, labai arti prieina prie Trejybės sosto, net ir tada žmogus, atsirėmęs į neperlipamą ribotumo sieną, turi pasitenkinti labai kukliais daviniais ir nepilna informacija. Todėl ir ta nuostabioji įsikūnijimo vienybė, kurioje Kristus savo dieviškąją prigimtį sujungė su žmogiškąja, mums net šiandien maža daro įspūdžio, nes nepajėgiame suvokti, ką ji reiškia; nei mūsų protas, nei mūsų vaizduotė, nei mūsų patirtis nepajėgia įsigyventi į palyginimą, kai mes sugretiname ribotumo ir begalybės sąvokas. Bet šitas skirtumas ir šitas kontrastas yra milžiniški.
Skamba, skamba kankliai,
Atataria vamzdžiai,
Gieda, gieda mergos,
Atataria marčios.
Rygos rygelės,
Kalne uogelės,
Lietuvos mergelės
Gražiai gieda.
Antrasis kontrastas Kristaus gyvenime buvo Jo asmens veikla ir apraiškos dviejų prigimčių vienybėje ir skirtumuose. Iš vienos pusės, dieviškoji jėga, antgamtinio pasaulio įtaka. Iš kitos pusės, žmogiškosios prigimties ribotumai. Iš vienos pusės, nuostabūs įvykiai, stebuklai, apie kuriuos sklido gandas nuo Galilėjos iki Judėjos, nuo Sidono iki Samarijos. Stebuklai, kurie stebino ir paprastus žmonelius, ir teologijos bei teisės daktarus. Stebuklai, kur gamta ir jos įstatymai paklusniai nusilenkdavo Dievo Sūnaus galiai. Iš kitos pusės, žmogiškoji prigimtis ir visos jos apraiškos, kurios beveik nepermatomu šydu uždengdavo visa tai, kas būtų nuolat ir visiems sakę, kad štai Juozapo sūnus, stalius iš Nazareto, tikrai yra įsikūnijęs Dievo Sūnus.
ONA GALVYDIENĖ
PIE tautinį susipratimą bei lietuvybės išlaikymą spaudoje ir visuomeniniame gyvenime kalbama labai daug. Galime pasidžiaugti, kad šioje srityje yra taip pat gana daug padaryta. Vyresniųjų bei jaunimo organizacijos, stovyklos, lituanistinės mokyklos, paskaitos, parengimai, parodos ir žygiai politinėje plotmėje liudija apie mūsų darbą tautinėje srityje. Šis gražus tautinis darbas, be abejo, bus tęsiamas ir toliau.
Tačiau šalia tautinių uždavinių mes turime dar ir kitų labai svarbių pareigų, kurios kartais skaitomos antraeilėmis ir kai kurių yra net visai nepaisomos, — tai mūsų dvasinis ir religinis atgimimas.
Esame tremtiniai, nes atskirti nuo savo tautos kamieno. Palikę tėviškę, tėvus, brolius, seseris, o kai kurie net vyrus, žmonas ar vaikus, bėgome nuo baisaus bolševizmo. Tad dabar turėtume būti didieji bolševikiškų piktadarybių liudininkai. Pamažu jau visas pasaulis pradeda įžiūrėti bolševizmo klastą, melagingą propagandą, žiaurumą ir nežmoniškumą. Tai tikras blogio įsikūnijimas. Mes nepakenčiame melo, trokštame tiesos ir laisvės, todėl ir atsidūrėme šiame laisvės krašte.
Bet kas yra tiesa? Kristus pasakė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas." Tiesa gali būti tik viena. Dievas yra tiesa, o piktoji dvasia — melas. Dievas — gėris, o demonas — blogis. Blogis skleidžiasi žmonių gyvenime visokiais keliais, jis nuo amžių kovoja su Dievu ir šiandien aiškiausiai reiškiasi komunizme. Vakar jis grasė lietuvių tautai ir jos kaimynams, o šiandien jau graso visam pasauliui. Neužtenka nuo priešo pabėgti, bet reikia stoti su juo į atvirą kovą. Jeigu kovojama tik spauda, šūkiais ir piketavimais, tai yra vartojami per silpni ginklai. Prieš antgamtinį priešą reikia vartoti ir antgamtinius ginklus. Reikia čia šauktis Dievo pagalbos. Žydų tautai tremtyje Dievas pateikė Dešimt Įsakymų, kurie jiems buvo dvasinis ramstis ir kelrodis. Mes esame laimingesni už žydus: mums nereikia, kaip Mozei, ieškoti Dievo visą gyvenimą kalnuose, mes Jį galime rasti kiekvienoje bažnyčioje, o taip pat šelpdami vargšą, lankydami ligonį, kovodami už tikėjimą ir tiesą.
Bet kiek daug mūsiškių šiuo svarbiu gyvenimo klausimu nesidomi, nuo jo nusigręžia, paskęsta smulkmenose ir kasdieniniuose reikaluose. Dar pirmojo pasaulinio karo metu Dievo Motina Fatimoje pareiškė, kad blogis įsigalės visame pasaulyje, nešdamas sunaikinimą, baisius karus ir kančias, jei mes neatgimsime savo dvasia, netaisysime savo ydų ir nepripažinsim Dievo pasaulio valdovu. Jos žodžiai išsipildė. Dėl žmonių apsileidimo ir blogybių šiandien stovime trečiojo baisaus atominio karo grėsmėje, ir gal jau labai maža laiko teliko veiklai.
Anglų rašytojas J. B. Priestley, kaip ir daugelis kitų filosofų bei mokslininkų, apžvelgęs vakarų literatūrą, pripažįsta, kad vakarų žmogus pergyvena didelę dvasios krizę. Jis teigia, kad žmogaus asmens vertę gali grąžinti tik dvasinis atgimimas — tikėjimas. Dėl dvasinio pakilimo stokos gyvenimas darosi skurdus ir baimingas. Baiminamės dėl politinių įvykių, dėl rytojaus dienos, dėl kasdieninės duonos, dėl savo ir vaikų saugumo. Visa tai vyksta todėl, kad visus rūpesčius norime pakelti savo jėgomis, užmiršdami Dievą. Dvasinis mūsų nuosmukis atsispindi visur: literatūroje, mene, politiniame bei visuomeniniame veikime ir šeimos gyvenime.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
AŠYTOJAS Aloyzas Baronas, laimėjęs "Draugo" romanų konkurso premiją, tos premijos įteikimo iškilmėse pasakė: "Dvasinės vertybės, lygiai kaip ir materialinės, kurios padeda dvasinėms atsirasti, tebėra svarbios ir šiame sprausminių lėktuvų amžiuje. Idėjai ir minčiai lenkiasi technika, o kur ji nesilenkia, ten pralaimi." Didžiausioji žmonijos idėja yra ryšys su amžinybe, ryšys su Visatos Kūrėju. Ši idėja gaivina ir įkvepia milijonus žmonių, jos neįstengiama paskandinti nei pačiomis moderniausiomis priemonėmis, nei persekiojimų kraujuje.
Didis valstybininkas ir mokslininkas, perkūnsargio išradėjas, Benjaminas Franklinas kitados yra kalbėjęs: "Aš tikiu, kad žmogaus siela yra nemari ir su ja bus teisingai elgiamasi kitame gyvenime pagal jos elgesį šiame gyvenime". Neseniai daugelyje Amerikos laikraščių buvo išspausdintas vieno labiausiai šiuo metu pasaulyje pagarsėjusio mokslininko dr. Wernher von Braun reikšmingas pasisakymas. Šis mokslininkas, pasižymėjęs dirbtinių mėnulių — satelitų gamyboj, taip sako: "Šiandien labiau kaip bet kada mūsų visų likimas priklauso nuo ištikimumo doroviniams principams. Tik dorovingumas nuspręs, ar atominė energija bus žemiškoji palaima, ar visiško žmonijos sunaikinimo šaltinis".
Bet iš kur gi pareina noras laikytis etikos reikalavimų? Kas paveikia mus stengtis būti dorovingais? Atrodo, kad yra du mus veikią šaltiniai. Vienas — tai tikėjimas, kad žmogus turi nemarią sielą, kuri po paskutinio teismo arba amžinai džiaugsis laime, arba kentės paskirtą bausmę. Todėl tikėjimas Dievu ir nemirtinga siela suteikia mums moralinę jėgą ir vadovaujančią etinę šviesą, ko mums taip labai reikia beveik kiekviename kasdieninio gyvenimo veiksme.
Atrodo, kad mūsų moderniajame pasaulyje daugelis mano, jog mokslas padarė tas religines idėjas lyg pasenusias, nebetinkamas šiems laikams. "Tačiau aš esu įsitikinęs", sako von Braun, "kad mokslas yra pasiruošęs tokiems skeptikams padaryti staigmeną. Pavyzdžiui, mokslas mums užtikrina, kad niekas, net ir mažiausia dalelytė gamtoje negali pranykti be pėdsako. Tik pagalvokime apie tai nors vieną minutę, ir mūsų mintys apie gyvenimą nebus tos pačios. Mokslas yra nustatęs, kad niekas negali išnykti be pėdsako, gamta nežino visiško sunaikinimo. Viskas, ką ji žino, yra tik transformacija, pasikeitimas. Tad jeigu Dievas šį pagrindinį dėsnį pritaiko mažiausioms ir pačioms nereikšmingiausioms visatos dalims, tai ar nėra prasminga sutikti, kad Jis tai pritaiko ir savo tvarinijos šedevrui — žmogaus sielai? Aš manau, kad Jis tai daro. Todėl viskas, ko mokslas mane mokė ir ko dar moko, sustiprina mano tikėjimą mūsų dvasinio egzistavimo nusitęsimu po mirties. Niekas nepranyksta be pėdsako".
rūpimieji klausimai
Juozas Vaišnys, S. J.
Gerbiamas Redaktoriau,
Dabar, kai tiek daug kalbama apie evoliucijos teorijas, kai katalikų Bažnyčia taip pat nėra joms priešinga, man dažnai kyla klausimas, kaip atsirado žmogaus siela. Juk gyvuliai sielos neturi, tai kaip ją gali turėti žmogus, jeigu jis yra ne Dievo sutvertas, bet išsivystęs iš gyvulių?
Taip pat norėčiau sužinoti, nuo kada užsimezgusią gyvybę jau galima vadinti žmogumi. Ar kūdikis, esąs motinos įsčiuje, jau turi sielą ir skaitomas tikru žmogumi?
Katalikų Bažnyčia moko, kad kūdikiai, mirę be krikšto, niekad nepateks į dangų. Man atrodo, kad tokia bausmė yra neteisinga. Juk kuo gi jie nusikalto? Gal yra kalti tik tėvai, kad nepasirūpino jų pakrikštyti.
Už atsakymą dėkingas
Juozas K.
Gerbiamasis,
Tamstos laiške yra iškelti trys klausimai, į kuriuos paeiliui trumpai atsakysime.
1. Evoliucijos teorijos Bažnyčios mokslui prieštarauja tik tada, jeigu jos visiškai nepripažįsta Dievo. Su mūsų tikėjimu yra pilnai suderinamos tos evoliucijos teorijos, kuriose yra pripažįstamas tiesioginis Dievo tvėrimas dviem atvejais: a. ką nors (nors ir mažiausią atomą ar molekulę) tveriant iš nieko ir b. tveriant nemirtingą dvasinę sielą tai užsimezgančiai gyvybei, kuri jau bus nebe gyvuliška, bet žmogiška.
Taigi, ir pripažįstant evoliucijos teoriją. Dievas yra tikras žmogaus Tvėrėjas, nes Jis savo begaline galybe iš nieko sutvėrė tą nors ir mažiausią kūrinėlį, kuriam įdiegė galią vystytis į aukštesnės rūšies kūrinius. Šiuo atveju Dievas būtų lyg ir netiesioginis žmogaus Tvėrėjas. Tačiau Jis yra ir tiesioginis žmogaus Tvėrėjas, kai tėvų paruoštam žmogiškojo kūno pradmenim tveria ir įkvepia žmogiškąją sielą.
2. Užsimezgusią naują gyvybę tada galima ir reikia laikyti žmogumi, kai tas tėvų paruoštas kūniškas pradmuo susijungia su nemirtinga žmogiška siela. Bet čia ir klausiama, kada tai įvyksta. Kuriuo momentu gemalui yra tveriama ir įkvepiama siela? Kad žmogumi reikia laikyti kūdikį, dar negimusį, bet esantį motinos įsčiuje, tai visi pripažįsta. Net ir civiliniai įstatymai baudžia už tokio kūdikio nužudymą, t. y. už abortą. Bažnyčia tai laiko žmogžudyste ir už tai baudžia ekskomunika. Bet ne visi teologai ir moralistai yra tos pačios nuomonės, kuriuo nėštumo metu toji užsimezgusi gyvybė jau yra laikytina žmogiška, t. y. kuriuo metu yra tveriama ir įkvepiama siela motinos įsčiuje užsimezgusiai gyvybei. Šv. Tomas Akvinietis ir kai kurie kiti teologai manė, kad siela tveriama ir įkvepiama jau iki tam tikro laipsnio išsivysčiusiam gemalui, t. y. maždaug po 60 dienų nuo gyvybės prasidėjimo. Tačiau didesnė teologų dalis, kurių nuomonė dabar Bažnyčioje yra sekama, galvoja, kad siela tveriama ir įkvepiama pačioje gyvybės užsimezgimo pradžioje.
jaunimo paslaptys
Ryte L. Spingytė
Reikia šiuo metu tik vieno: kad neišblėstų mumyse gimtosios žemės palikimo skausmas, o liktų visam laikui atvira žaizda. Kol šis skausmas bus gyvas, tol jis išsaugos ir lietuvišką sąžinę, kuri pati padiktuos, kada ir ką privalome atlikti. Bet jei šis skausmas išblės, tai tuo pačiu visa išblės ir teliks blankūs prisiminimai.
J. Girnius
ANTROJO pasaulinio karo metu didelė dalis lietuvių turėjo palikti tėvynę, pasitraukdami į vakarus, ir dabar gyvena išblaškyti po platųjį pasaulį. Jie bėgo nuo žmonijos teroro ir siaubo, nuo komunistų nasrų, nes negalėjo ir nenorėjo pasidaryti vergais. Kita dalis tautiečių liko Lietuvoje ir gyvena raudonosios letenos priespaudoje, be laisvės, be žmoniškų teisių, nuolat tremiami, baudžiami ir persekiojami.
Tauta vergijoje kenčia begalines kančias, laukdama iš laisvojo pasaulio pagalbos. Laisvasis pasaulis, o labiausiai jame gyvenantieji lietuviai, negali likti šitam laukimui bei šauksmui kurti. Visų prievolė ir švenčiausia pareiga yra kovoti už tautos išlaisvinimą ir jos gerbūvį, tvirtai tikint, kad kova bus laimėta.
Gyvendami šiandieniniame pasaulyje ir norėdami savo uždavinius bei pareigas gerai ir sąžiningai atlikti, turime turėti daug stipraus ryžto, ištvermingumo ir patvarumo.
Garny, garny, ga, ga, ga ...
Pareigų yra daug ir įvairių. Kai kurios jų yra didesnės ir sunkesnės, kitos mažesnės ir lengviau jas išpildyti. Viena pačių didžiausiųjų mūsų pareigų yra meilė pavergtai tėvynei. Pats Aukščiausiasis davė ir įkvėpė žmogui tą meilę, ir ji yra žmogui viena pačių kilniausių sielos vertybių.
Mylėti tėvynę, reiškia išlikti jai ištikimu, išlaikant jos kalbą, papročius, būdą, tradicijas, kultūrą ir bendrai visa, kas lietuviška, visa, kas žmogų riša su savo tauta. Mylėti tėvynę — reiškia atminti, kad esi lietuvis, kad tavo kraujas ir širdis suvirpa, kai išgirsti savo tautos vardą, kad didžiuojies, kai pasiseka jai iškilti kitų tautų tarpe ir kad atsiranda žmonių, kurie mūsų tautos dabartinę padėtį supranta ir stengias jai padėti iš okupanto nasrų išsilaisvinti.
prie šeimos židinio
D. Petrutytė
JAUTRUMO laikotarpių metu, kaip jau esame rašę, vaikas yra apdovanotas ypatingomis galiomis, kurių pagalba jis kuria savo asmenybę. Šių laikotarpių metu žmogus įsigyja kokį nors labai aiškiai nustatytą asmenybės bruožą arba išsivysto kokią nors veikseną (funkciją). Šitos ypatybės labiau išryškės, panagrinėjus vieną kitą pavyzdį.
Pats anksčiausias ir drauge nuostabiausias jautrumo laikotarpis vaiko vystymesi yra tas, kurs susijęs su kalbos išmokimu. Kiekvienas suaugusis, kuriam tenka mokytis svetimos kalbos, net ir tuo atveju, kai jam tenka gyventi tame krašte, kurio kalbos mokosi, labai gerai žino, koks tai yra sunkus uždavinys. Beveik nė vienas suaugusis, nežiūrint nei jo gabumų, nei pastangų, nei geriausių mokytojų, negali išmokti svetimą kalbą taip, kad jo tarsena neišduotų jį esant svetimšalį. Tačiau koks didelis skirtumas tarp suaugusiojo ir mažo vaiko pajėgumo šioje srityje! Vaikas, daug neprotaudamas, nesimokydamas ir nerodydamas jokių ypatingų pastangų, tobulai išmoksta girdimą kalbą. Daugeliui atrodo, kad vaikas lyg "pagauna" kalbą, kurią girdi. Šis dalykas yra taip ryškus, kad Europoje pasiturinčios šeimos samdosi svetimtautes aukles, kad vaikai jau iš mažens išmoktų kalbėti dviem kalbom.
Tikroji vidinė šito taip labai visiems žinomo fakto reikšmė dažniausiai yra neįžiūrima ir nesuprantama, nors tai yra vienas nuostabiausių dalykų žmogaus vystymesi. Tai yra aiškus įrodymas, kad vaikas tam tikrą gyvenimo laikotarpį yra apdovanotas ypatingu jautrumu kalbai. Labai įsidėmėtina, kad šis jautrumas kalbai, taip kaip ir kitiems dalykams, yra praeinamas. Kartą praėjęs, niekados daugiau nebesugrįžta. Dėl to vėlesniame amžiuje kalbos išmokimas yra gana sunkus. Tas jautrumo laikotarpis kalbai vaike pirmiau prasideda negu jis gali kalbėti ir vaikščioti.
Stebėdami keturių mėnesių kūdikį, pamatysime, kaip jis intensyviai seka kalbančiojo žmogaus lūpų judesius. Giliau įsistebėję, pamatysime, kad jis bando be garso ir, žinoma, labai neaiškiai tarti žodžius. Burnos ir lūpų raumenys, kurie iki šiol tebuvo naudojami čiulpimui ir verksmui, dabar, pasigirdus kalbos garsams, ima virpėti, bandydami susiderinti su girdimais garsais. Šešių mėnesių kūdikis jau pradeda ištarti tikrus garsus. Visi gerai žinome, kaip toks kūdikis be pertraukos lialiuoja, lyg praktikuodama-sis ištarti atskirus garsus ar skiemenis, busimųjų žodžių pagrindines dalis. Be abejo, kiekviena motina yra pastebėjusi, su kokiu nepaprastu džiaugsmu ir ištvermingumu vaikas atlieka šiuos pratimus, bet ne visos supranta šito nepaliaujamo čiauškėjimo reikšmę. Vaikui tai yra būtinas dalykas, tai kertinis akmuo busimosios kalbos pastate. Tokiomis pratybomis vaikas paruošia kalbos organus.
Įsidėmėtina ir tai, kad vaikas savo aplinkoje girdi įvairiausius garsus, tačiau jį žavi ir traukia ne visi, bet tik žmogaus kalbos garsai. Vaikas nepaveldi kalbos taip, kaip gyvuliai. Taip pat jis kalba ne dėl to, kaip kai kurie mano, kad jis paaugo. Pvz. visi šunes, nežiūrint, kur jie bebūtų, loja. Jie taip pat loja, jeigu auga atskirti nuo kitų šunų. Tačiau istoriniai faktai rodo, kad vaikai, rasti iki 12 ar 16 metų užaugę tarp laukinių gyvulių, yra nebyliai. Jie buvo kurti ir nebyliai žmogaus kalbai, nes jos negirdėjo. Bet taip pat jie nepasisavino nė laukinių gyvulių maurojimo, tarp kurių gyveno.
Dalė Koklytė
TAMMY TELL ME TRUE
Tai tęsinys pernai pasirodžiusio filmo “Tammy and the Bachelor”. Dabar Tammy (Sandra Dee) sugalvoja pradėti studijuoti. Tai nėra jai taip paprasta, nes ji nėra lankiusi mokyklos. Parodžiusi didelį norą mokytis, vis dėlto priimama į kolegiją. Anglų kalbos klasėje ji gauna daug reikiamos pagalbos iš mokytojo (John Gavin). Jis labai sužavėtas Tammy naivumu, kuris modernaus gyvenimo kontraste jam sukelia juoko ir susidomėjimo. Filme yra gražios satyros. Juk Tammy yra mergaitė, atkeliavusi į modernią aplinką iš tamsaus kaimo. Tokie dalykai, kaip televizija, jai yra negirdėti stebuklai. Filme pasijuokiama ir iš daugelio modernaus gyvenimo perdėjimų. Pvz. nerealūs prekių reklamavimai televizijoje, prie jų dar nepripratusiomis Tammy akimis žiūrint, tikrai atrodo kvailoki. Juokiamasi ir iš kai kurių naujai nukaltų žodžių, kurie reiškia visai ką kita ir klaidina nežinanti jų modernios reikšmės. Pasišypsoma ir iš modernaus meno. Tammy, pamačiusi menininką, piešiant; mišką, prisipažįsta, kad jai tas miškas labiau panašus į margą lopą.
Ypač įdomiai “patraukti per dantį” kai kurie socialiniai moderniojo gyvenimo pasireiškimai, pvz. nauji vaikų auklėjimo metodai. Tokie kraštutiniški fenomenai dažnai užtinkami progresyviųjų inteligentų šeimose, kaip Tammy teko patirti. Tačiau Tammy, patekusi į tą jai visai naują pasaulį, savo paprastumu ir nuoširdumu sugeba prie visko pritapti, visus patenkinti ir net patraukti. Tai tik pasaka, tačiau įdomi visiems, kurie sugeba pasakas suprasti ir įvertinti.
THE PLEASURE OF HIS COMPANY
Daug pasisekusių vaidinimų Broadway teatruose yra radę tokį pat pasisekimą ir kino ekrane. Tačiau dažnai tas pats veikalas ir net su tais pačiais artistais praranda savo teatrinę magiką, pasirodęs filme. Scenoje veikalas dažnai vystosi gyviau ir natūraliau negu ekrane, kur filminio aparato akis kartais nuklysta į dausas apžvelgti mėlyno dangaus ir apylinkės vaizdų. Po tokio paklajojimo vėl grįžtama prie veikalo. Tačiau šiame skirtume glūdi ir daug teigiamų ypatybių. Gabaus režisoriaus rankose ekrano galimybės viršija scenos galimybes, nes jis gali vesti žiūrovo akį, kur tik nori.
Atsiųsta paminėti
Juozas Girnius. TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ. “Į Laisvę” Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti leidinys nr. 2. Spausdino “Draugo” spaustuvė. Mecenatas — kun. dr. Petras Celiešius. Tai seniai laukta knyga, nušviečianti labai sunkų ir kartais įvairiai suprantamą tautinį klausimą.
Bernardas Žukauskas. PIRMOJO PASAULINIO KARO TREMTY. Pluoštas atsiminimų. Liet. Krikščioniškosios Demokratijos Studijų Klubų leidinys. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 136 psl., kaina 1.50 dol. Galima gauti: Pranas Povilaitis, 8743 S. Troy St., Evergreen Park 42, Ill. Keistoka, kad šiai nereliginio turinio knygai parūpinta net “Imprimatur”.
Dr. J. Mačernis. FILOSOFIA Y LA CIENCIA MODERNĄ. Buenos Aires, 1961. Kaina 20 pezų. Viena iš keleto kitų autoriaus ispaniškai parašytų knygų.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti geriausiam rašiniui jaunimo klausimais. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, kuriame būtų nagrinėjamos mūsų jaunimo religinės, moralinės, tautinės ar socialinės problemos. Jis gali būti parašytas straipsnio arba beletristine forma.
Temas pasirenka patys autoriai. Rašiniai turi būti tokie, kad tiktų “Laiškų Lietuviams” jaunimo skyriui. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”.