1961 M. KOVO MĖN. (MARCH) VOL. XII. NO. 3
T U R I N Y S
Šypsnio dovana — Alfonsas Grauslys 67
Mokslo šviesa, meilės šilima — Dr. J. Prunskis 70
Iliustracijų paaiškinimas — A. Kezys, S. J. 73
Katalikų Bažnyčia Kuboje — A. Grauslys 74
Apie pagarba ir meilę gyvybei — P. Alšėnas 79
Pirmosios žmogaus gyvenimo dienos — D. Petrutytė 83
Melagiai negimsta — Ign. Pašušvys 89
Neskaisčios mintys — J. Vaišnys, S. J. 91
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 94
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when by-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press
Krucifiksas A. Kezio, S. J. nuotr
KRYŽIUS SENOVĖJE BUVO PANIEKOS ŽENKLAS,
O DABAR JIS YRA VIRTĘS GARBĖS SIMBOLIU.
PIRMIAU KRYŽIUODAVO DIDŽIAUSIUS NUSIKALTĖLIUS,
O DABAR PRIE KRŪTINĖS KRYŽIŲ SEGA HEROJAMS.
ŠI KRYŽIAUS PRASMĖS PERMAINA ĮVYKO TADA,
KAI DIEVAS - ŽMOGUS LAISVAI PASIRINKO KRYŽIŲ,
KAD PRIKELTŲ TAI, KAS BUVO PAMINTA PO KOJOMIS,
KAD SUTEIKTŲ GYVENIMĄ MIRTI PASMERKTAM ŽMOGUI,
KAD ĮPRASMINTŲ MŪSŲ ŽEMĖS KELIONĘ,
KUR KIEKVIENAS TURI NEŠTI KENTĖJIMO KRYŽIŲ.
SUPRASTI KRYŽIAUS VERTĘ IR PRASMĘ NĖRA LENGVA.
TAI IŠAIŠKINTI STENGĖSI VISŲ LAIKŲ FILOSOFAI,
BET ŽMOGIŠKOJI FILOSOFIJA ATSAKYMO NEDAVĖ.
NUOSTABIOJI KRYŽIAUS PRASMĖ AIŠKIAI SUŠVINTA
IR KENTĖJIMO VERTĖ TAMPA SUPRANTAMA TIK TADA,
KAI TIKĖJIMO AKIMIS PAŽVELGI Į KRUCIFIKSĄ.
ALFONSAS GRAUSLYS
IŠKILUSI iš žmogaus prigimties gelmių siela žaidžia jo veido aikštėje, žaidžia gyvendama, jausdama. Ji žaidžia dieną, budėdama ar pusiau budėdama, ji žaidžia naktį sapnuodama. Pro tą aikštę prabėga ir išorinio gyvenimo šešėliai. Vienas charakteringiausių ir dažniausių jos žaidimų — tai šypsnis.
Kas yra šypsnis?
Jis yra mįslė, nes yra daug veiksnių ir priežasčių, išviliojančių šypsojimusi pasirodyti veido aikštėje, todėl niekada nežinia, kodėl tas ar kitas šypsosi ir kas už jo šypsnio slepiasi. Tam šypsnio mįslingumui apčiuopiamiau pavaizduoti čia tenka prisiminti japonų tautos žmonių, bendraujančių su kitais, beveik nuolatinę šypseną, žaidžiančią jų veide, vis tiek ar su jais draugiškai ar nedraugiškai bendraujama. Tad nenuostabu, kad ir garsioji Leonardo da Vinci Monna Lisa savo slaptinga šypsena domina psichologus ir mąstytojus, kurie norėtų tos šypsenos mįslę atspėti.
Šypsnis — tai sielos reakcija ir atsiliepimas į tam tikrą joje kilusį ir ją dominantį dažniausiai malonų vaizdą. Tam vaizdui sieloje kilti padeda ir kartais jį iššaukia išorinio gyvenimo matomi vaizdai. Tie vaizdai pasirodo ir sušvinta sielos gelmių scenoje. Reikšminga čia yra tai, kad besišypsant susiaurėja akys, tartum prisimerkdamos, kad mažiau matytų išorinį gyvenimą, o labiau vidų, nes šypsnis išsiskleidžia tik dvasinės vizijos akivaizdoje. Čia reikia pastebėti, kad šypsantis labiausiai šypsosi akys, o lūpos tik akims pritaria ir jų šypsojimąsi paryškina.
Šypsnis ypač tuo yra mįslingas, kad nekartą šypsosi tik lūpos, o akys pasilieka šypsnio nepaliestos ir širdis visai tyli. Nėra lengva įžvelgti, ar šypsosi vien tik lūpos, ar ir akys bei širdis. Čia reikia kažko daugiau negu jautrumo.
Šiaip kasdieniniame gyvenime mes dažniausiai pastebime artimo veide šypsnį, tartum už debesų esančio saulės spindulio pasirodymą, tartum sielos grožį, persilaužusį per veido prizmę, nes šypsniu visas žmogus pagražėjo. Šypsnis mums atrodo lyg pumpuras, kupinas slaptingų minčių ir galimybių. Mes jį išgyvename kaip švelnųjį dvasingumo pasireiškimą.
Tačiau į klausimą, kas yra šypsnis, neturėtume išsamesnio atsakymo, jeigu neprisimintume tai, kad yra daug nusišypsojimo būdų ir daug šypsnio rūšių; yra ir piktų šypsnių, pagimdytų žmogaus nedorumo. Štai dėl ko yra svarbu žinoti ir tai, kodėl ir dėl kurių priežasčių žmonės šypsosi.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
AMŽIAIS žmonių dėmesį traukiąs kūrybingasis dramaturgas Šekspyras yra pasakęs: "Nėra kitų tamsybių, tik ignorancija." Dėl to taip labai mes visi branginame mokslą, ignorancijos priešingybę. Įdomiai mokslo reikšmę nusako prancūzų rašytojas Francois Coppee: "Mokslas yra žmonijos ranka, bet ji tenurodo žmogui kelią tik iki paskutiniųjų žvaigždynų ribų, o nemirtingumo klausime palieka mums naktį širdyje". Čia jis pabrėžia žmonijai reikalą kito švyturio — religijos. Religija nėra priešinga mokslui. Mokslas ir religija vienas kitą gražiai papildo. Teisingai šiuo klausimu yra pasakęs prof. Henry: "Asmuo, kurs mano, kad religija ir mokslas yra vienas kitam priešingi, turi būti arba labai jaunas moksle, arba didelis ignorantas religijoje."
Eilė mokslininkų surado, kad religija derinasi su mokslu, netgi yra mokslo žadintoja. Vaizdžiai šiuo reikalu kalba mokslininkas I. L. Agassiz: "Atvirai pasakysiu, kad ilgų mokslinių stebėjimų patyrimas mane įtikino, kad tikėjimas Dievu, kurs yra už žmogiškojo žinojimo chaotiškų ribų, duoda nuostabų paskatinimą skverbtis į nežinojimo sritis."
J.A.V. katalikai turi 265 universitetus ir kolegijas
Galime pasidžiaugti, kad J .A. V. katalikai labai brangina mokslą. Šiame krašte katalikai išlaiko 13.726 mokslo ir auklėjimo įstaigas. Jose dirba 160.447 mokytojai ir profesoriai: 10.890 kunigų, 802 klierikai, 4,778 broliai vienuoliai, 98.471 sesuo vienuolė ir 45.506 pasauliečiai. Katalikiškų mokyklų ir jas lankančių mokinių skaičius taip smarkiai auga, kad ima trūkti seselių ir kitų dvasiškių mokytojų ir kaskart įtraukiamas vis didesnis skaičius pasauliečių. Pažymėtina, kad J.A.V. katalikai turi 265 universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, kurias lanko 302.900 studentų. Jų skaičius kasmet auga.
Įdomu, kad daugelis net nekatalikiškų universitetų yra pasikvietę katalikus profesorius dėstyti katalikybės kurso, pvz. Kolumbijos universitete Niujorke, vienoje pirmaujančių šio krašto mokyklų, pakviestas darbuotis vienuolis benediktinas Rembert Weakland, senovės liturginės muzikos specialistas. Nekatalikų universitete dėsto ir kultūrfilosofas Dawson. Net ir kitų tikybų žmonės labai vertina šio krašto katalikų aukštąsias mokyklas. San Francisco katalikų universitetą lanko apie 1000 nekatalikų. Tarp paskutiniu metu tą universitetą baigusiųjų buvo ir metodistų dvasiškis A. Bowser.
A. Kezys, S. J.
Kai kam gal atrodys šios nuotraukos lyg kokios nepaprastos abstrakcijos, ar mikroskopinės studijos, o gal erdvėje skriejančių kūnų keliai. Tačiau jas padaryti gali kiekvienas foto mėgėjas, turįs foto aparatą, kišeninę lemputę, kablį ir bent penkių pėdų ilgio virvelę. Turint šiuos prietaisus ir šiek tiek kantrybės, galima išpiešti gražius simetrinius raštus, kurių pavyzdžius atspausdinome šiame "L. L.” numeryje. Kaip juos padaryti?
Pirmiausia reikia pasirūpinti minėtus įrankius. Patogiausias šiam tikslui foto aparatas yra dviejų objektyvų refleksas, kaip Rolleifleksas arba Yashica. Bet sumaniam mėgėjui nebus sunku ir kitokį aparatą tam tikslui pritaikyti. Svarbu, kad jo objektyvą būtų galima laikyti atidarytą iki trijų minučių, t. y., kad jis turėtų "T” arba "B” išlaikymą. Kišeninė lemputė irgi gali būti bet kokia. Paprastai patariama įsigyti mažą plunksnakočio pavidalo (angl. penlight) lemputę, bet ir standartinio dydžio yra tam gera. Tik reikia nuimti jos reflektorių arba apdengti jį juodu popieriumi ir palikti šviesti tik pačią lemputę. Tada paimti kablį, įtaisyti jį į lubas aukštame kambaryje, pririšti prie jo penkių pėdų virvelę, o prie virvelės jau paruoštą lemputę, šviečiančią žemyn į grindis. Tiesiog po lempute ant grindų padėti aparatą su objektyvu į viršų. Nuo aparato iki lemputės turi būti bent septynių pėdų nuotolis, gali būti ir didesnis. Kambarį reikia visiškai aptemdyti, kad matytųsi tik lemputės šviesa. Yra svarbu tiksliai nustatyti aparato diafragmą. Čia negalime nurodyti tikslaus atidarymo, nes jis priklausys nuo filmo jautrumo, lemputės stiprumo ir nuotolio. Tikslų išlaikymą reikia nustatyti eksperimentiniu būdu. Plus X filmui, su vidutinio stiprumo lempute, diafragma bus apie f/II; Tri X filmui— apie f/16. Nustačius diafragmą, galima pradėti fotografuoti. Pirmiausia reikia ranka paleisti lemputę siūbuoti ir tada, atidarius objektyvą, laikyti jį nuo vienos iki dviejų ar trijų minučių. Besisiūbuojanti ant virvelės lemputė nupieš filme gražų raštą.
Gražiam simetriniam raštui lemputė turi nesisukinėti, bet lygiai, vienodai siūbuoti. Be to, reikia vengti labai plačios lemputės orbitos, kad rasto kraštas neišeitų is negatyvo ribos. Keičiant lemputės pasukimą, trumpinant ar ilginant išlaikymą (kuo ilgesnis iš-laikymas, tuo komplikuotesnis gaunasi raštas), galima išgauti įvairiausias geometrines figūras.
idėjos ir žmonės
Alfonsas Grauslys
VISA Lotynų Amerika, tad ir Kuba, bažnytiniu žvilgsniu, yra slegiama dviejų blogybių: per mažo kunigų skaičiaus ir dalinai iš to kylančio religijos nepažinimo. Prie religijos nepažinimo gal lemiamai yra prisidėjusi ir toji aplinkybė, kad Lotynų Amerikoje, beveik ištisai masonų valdomoje, religija viešose mokyklose nebuvo dėstoma. Tad nenuostabu, kad ypač dabar, kai Kuboje baigia įsigalėti bedieviškasis komunizmas su vis labiau stiprėjančia antireligine propaganda, religijos nepažinimas gali virsti tomis didžiomis atviromis durimis, pro kurias gali įsiveržti bedievybė net į geros valios žmonių sąmonę ir ją daugiau ar mažiau sudrumsti bei sau laimėti. Tad pilnai suprantama, kad ir pirmasis Kubos Katalikų Bažnyčios oficialus žygis, nukreiptas prieš bedieviškąjį komunizmą, buvo lydimas susirūpinimo religinį pažinimą stiprinti ir ugdyti.
Santiago arkivyskupo ganytojiškas laiškas
Oriento provincijos sostinės Santiago arkivyskupas Enrique Pėrez Serantes pirmasis Kliboje pakėlė balsą prieš komunizmą, parašydamas ganytojišką laišką praėjusių metų gegužės mėn. 22 d. Šiam oficialiam žygiui jį paragino ne tik ganytojiška pareiga, bet jis turėjo tam ir ypatingų moralinių teisių, nes Castro sukilimui, kaip tik prasidėjusiam Oriento provincijoje, jis buvo rodęs nekartą savo simpatijas ir 1953 m., kai Fidel Castro buvo pavojuje, jį priglaudė.
Tame ganytojiškame laiške, pavadintame "Už Dievą ir Kubą", paminėjęs, kad jo šventa pareiga yra budėti ir ginti savo kaimenę, kurią jam pavedė Kristaus Vietininkas, jis esąs priverstas kreiptis į tikinčiuosius ir nurodyti, kaip reikia laikytis šiuo sąmyšio ir susirūpinimo metu. "Jau negalima sakyti", aliarmuoja laiškas, "kad priešas stovi prie mūsų vartų, nes iš tikrųjų jau jis yra šiapus vartų ir garsiai kelia balsą, jausdamasis esąs namie". Toliau rašoma, kad tasai priešas nori senąjį jungą apsunkinti nauja vergija, tačiau tikras krikščionis nenori ir negali gyventi be laisvės. Visur ir visais laikais krikščionys už laisvę buvo pasiryžę viską prarasti ir net kraują lieti (čia laiške paminimas Budapeštas). Tasai priešas — tai komunizmas. Jis yra didžiausias krikščionybės priešas, visuomet pasiruošęs pulti savo auką. Bet visus katalikus įpareigoja Bažnyčios mokslas, kurs Pijaus XI enciklikos "Divini Redemptoris" žodžiais sako: "Komunizmas yra blogis savyje". Paskui tą tvirtinimą pagrindžia paaiškinimu, kad komunizmas pirmiausia remiasi Markso dialektinio materializmo mokslu, anot kurio, nėra kitos tikrovės, tik medžiaga su savo aklomis galiomis. Visa kita — tai tik medžiagos išsivystymas. Pagal to materializmo principus komunizmas neigia Dievą, neigia skirtumą tarp medžiagos ir dvasios, tarp kūno ir sielos, neigia sielos pomirtinį gyvenimą. Būdamas materialistinė sistema, jis turi neigti ir visas dvasines vertybes. Pagal šį mokslą žmogus, kaip medžiaginė būtybė, neturi laisvės ir jokio atsparumo žemiausių aistrų akivaizdoje. Toks mokslas griauna moterystės neišardomumą, nuosavybės teisę ir visą visuomeninio gyvenimo tvarką.
PRANYS ALŠĖNAS
"Laiškų Lietuviams" praėjusiųjų metų gruodžio mėn. numeryje buvo A. Grauslio straipsnis, vardu "Pagarbos ir meilės gyvybei!" Perskaitęs tokią iššaukiančią antraštę, maniau, kad ten bus rašoma apie pagarbą ir meilę žmogaus gyvybei, ko šiuo metu žmonijoje labai trūksta, tačiau tame ilgokame straipsnyje buvo kalbama ne apie žmonių, o apie augalų, gyvulių, žuvų bei paukščių gyvybes. Ką gi — gerai ir tai, nes šiuo metu žmonės, o ypač vandališko išauklėjimo jaunimas, dažnai labai žiauriai nesiskaito ir su kitokia Dievo tvarinija, nekalbant jau apie žmogų. Čia tegalėtų kilti klausimas ne apie temos reikšmę, bet tik apie jos išpildymą. Kaip autoriui tai pavyko? Čia apie tai ir norisi pakalbėti.
Šiaip jau A. Grauslys labai patraukliai ir sklandžiai rašo. Tai matome iš jo dažnų rašinių "Laiškuose Lietuviams". Jo mintys sklandžios, gražiai skambančios, apipintos puikiais palyginimais ir reikšmingomis citatomis. Tad jo rašiniai skaitytojų yra mėgiami. Tačiau peršasi mintis apie minėtą jo rašinį kiek kritiškiau pakalbėti. Gal tas straipsnis buvo per daug išplėstas. Atrodo, kad, kai ką iš jo išmetus ir nubraukus, mintis nenukentėtų, priešingai — dar pagerėtų ir būtų logiškesnė.
Pažvelkime į tas spragas, kurios, mūsų nuomone, yra taisytinos. Pirmiausia autorius kalba apie žmonių pagarbą, priklausančią Dievo tvarinijai: augalams, gyvuliams ir paukščiams. Tai yra visiškai pritartina autoriaus mintims, nes, anot Maceinos, "juose yra įsidaiktinę Dievo žodžiai". Bet kai prieinama prie įstatymo "Nežudyk!", tai išryškėja kai kurios nelogiškos autoriaus išvados. Jo nuomone, gerai suprantant tą įstatymą, reikia žinoti, kad jis liepiąs saugoti ir globoti kiekvieną gyvybę bei mažinti jai kančią ir "be tikro reikalo gyvybės nenaikinti". Čia išsireikšta perdaug abstrakčiai. Kaip suprasti tą "tikrą reikalą"?
Po tokio abstraktaus išsireiškimo autorius prieina ir prie žmonių maitinimosi mėsa. Esą "ir šiam reikalui gyvybių žudymas nėra idealus stovis". Anot kai kurių teologų, esą Dievo numatytas žmogaus gyvenimo rojuje stovis šitokio gyvulių žudymo ir jais maitinimosi nenorėjęs. (Juk rojuje visai žmonėms gal nebūtų reikėję valgyti, ar ne? Pr. AL). Kai kurie mąstytojai maną, kad gyvulių žudymas ir naudojimasis jų mėsa yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Štai dėl ko mėsos nevartojimas galįs turėti kilnius moralinius ir net religinius pagrindus. Šita vieta autoriaus straipsnyje yra pati silpniausia. Tokie netikri, nieku neparemti teigimai, tokie abstraktūs tvirtinimai yra tiesiog keisti ir nesuprantami. Jeigu autorius juos dar kartą perskaitytų, manau, kad ir jo paties ausyse jie keistai skambėtų.
Alfonsas Grauslys
P. Alšėnas nusivylė mano straipsnio turiniu, bet manau, kad reikia ugdyti pagarbą ne tik žmonių gyvybei, bet ir kiekvienai kitai gyvybei, nes jaunimui skirtame straipsnyje svarbiau yra, pedagogiškai galvojant, pirmoje eilėje įkvėpti mintį, kad nekankintų bet kurios gyvybės. Tokiu būdu bus užkirstas kelias ir žmogaus kankinimui.
Pasakymas, kad be tikro reikalo negalima naikinti gyvybės, nėra abstraktybė, nes kiekviename krikščioniškosios moralės vadovėlyje tas reikalas nurodomas. Tai yra taip pat pareiga ginti ir savo gyvybę. Tokių abstraktybių negalima išvengti siauruose straipsnio rėmuose. Pagaliau jų net nereikia vengti, nes suponuojame, kad šio žurnalo skaitytojai nėra tokie, kuriems turėtų būti aiškinama kiekviena mintis ir kiekviena sąvoka. Kiekvienos sąvokos aiškinimas galėtų būti net skaitytojų užgavimas, jų laikymas visai neišsilavinusiais ignorantais.
Suprantama, kad mes visi negalime ir neturime laiko viskuo domėtis, tačiau nuostabu, kad p. Alšėnui mano švelniai užsiminta vegetarizmo idėja atrodo taip pat "abstraktybė" ir kažkas nerimta. Tiesa, mano straipsnyje nebuvo dėstomi vegetarizmo pagrindai, nes ne tokia buvo straipsnio tema, tačiau reikia pabrėžti kad vegetarizmo mokslas yra labai rimtai pagrįstas, turįs plačią literatūrą ir nemaža atstovų net ir medicinos pasaulyje. Nereikia užmiršti, kad rytų religijos draudžia mėsos vartojimą ir kad šimtai milijonų žmonių tas religijas išpažįsta.
Kad Bažnyčia mėsos vartojimo nedraudžia, tai mano straipsnio visai neliečia, nes juk netvirtinau, kad mėsos naudojimas būtų nuodėmė. Vis dėlto norėčiau pridurti, kad draudimai ar įsakymai nėra vienintelis moralinio gėrio ar blogio šaltinis, nes žmonių gyvenime gėrio ir blogio yra daug daugiau negu įstatymai gali numatyti. Tad yra teisinga mintis, kad galima laikyti visus įstatymus ir vis dėlto būti nesimpatingu, nesugyvenamu ir net negeru žmogumi.
Rėmimasis dvasiškija čia taip pat nieko nesako, nes visur pasitaiko daug ne visai girtinų papročių, kurie, nors nėra nuodėmingi, bet vis tiek gali žmogaus fiziniam ar dvasiniam gyvenimui kenkti, pvz. rūkymas, gėrimas. Sakyti, kad rojuje žmonės nebūtų valgę, yra tikra "abstraktybė", kurios neatstovauja nė vienas teologas, nes ji prieštarauja Šv. Raštui, kur yra pasakyta, kad pirmiesiems žmonėms rojuje maistui buvo skirti augalai ir vaisiai ir kad tą maistą jie tikrai naudojo (Prad. 1, 28; 2, 9; 2, 16; 3, 2).
prie šeimos židinio
D. Petrutytė
Patys mažiausieji vaikai yra apdovanoti psichiniu gyvenimu, būdingu tik jiems ir visai skirtingu nuo suaugusiųjų.
M. Montessori
PATS pirmasis uždavinys vaiko priežiūroje — tai perkėlimas svorio centro iš fizinės higienos į psichinės higienos lauką. Vaikas savo vystymesi pereina lyg tam tikras viena nuo kitos labai skirtingas plėtros pakopas. Kiekvienoje tų pakopų didelės reikšmės turi tai, kas vaiką supa: aplinka ir žmonės.
Tačiau šie dalykai niekada nėra taip svarbūs, kaip tuoj po gimimo. Anksčiau niekas negalvojo, kad kūdikis iki dvejų metų amžiaus galėtų turėti bent kokias dvasinio gyvenimo žymes. Šiandien jau yra įrodyta, kad tik ignoravimas šito labai aiškaus fakto ir padaro tai, kad vėliau žmoguje išsivysto įvairios ligos ir nukrypimai. Psichinės priežiūros trūkumas padaro tai, kad žmonės užauga nelygaus bei silpno charakterio, panašiai kaip fizinės priežiūros trūkumas išugdo šleivus, kreivus, kuprotus, nebylius ir palinkusius į įvairias ligas.
Vaiko psichinės sveikatos sritis tebėra dar visai neištirta. Tie, kurie šiandien jau ima tyrinėti vaiko dvasinį gyvenimą, dar nėra atkreipę reikiamo dėmesio į gamtą, tą neklaidingąją mokytoją, ir dėl to vėl nukrypsta į šunkelius, nes jie taiko psichologinius dėsnius vaikui, o ne iš vaiko ir jo sielos apraiškų kuria vaiko psichologiją. Montesorinis auklėjimas paėmė visai naują kryptį — studijuoti ir stebėti vaiką labai glaudžiame santykyje su gamtos mokslais, pritaikant jam reikalingą aplinką ir atitinkamą su juo suaugusiojo apsiėjimą, darant išvadas iš tam tikrose sąlygose esančio vaiko sielos apraiškų ir pritaikant auklėjimo dėsnius.
Gamtos mokslai pirmiausia mums nurodo, kad pats svarbiausias dalykas yra izoliuoti naujagimį pirmosiomis jo gyvenimo dienomis ("L. L." 1952 m., nr. 6, "Naujagimio priežiūra"; M. Montessori, "The Secret of Childhood"). Vienas svarbiausių dalykų čia yra tas, kad naujagimis nepajustų atstūmimo arba pasibaisėjimo, nes iš to vystosi regresiniai polinkiai. Kitais žodžiais tariant, vaikas nori grįžti ten, iš kur atėjo, t. y. į motinos įsčių. Todėl viskas turėtų būti paruošta taip, kad kūdikis pajustų naujojo pasaulio, į kurį jis atėjo, patrauklumą.
Pritaikyta, paruošta ir saugi aplinka, su rafinuotai švelniu suaugusiojo apsiėjimu, palengvina kūdikiui prie tos aplinkos priprasti. O nuo to priklauso fizinis ir dvasinis jo sveikatingumas ir nuolatinė intensyvi pažanga. Pirmaisiais gyvenimo metais yra skirtini įvairūs laikotarpiai, kurių kiekviename vaikas reikalauja ypatingos ir skirtingos priežiūros bei globos (Florence Brown Sherbon, "The Child").
Pirmasis laikotarpis yra labai trumpas ir dramatiškas epizodas vaiko gyvenime. Nesismulkindami trumpai peržvelgsime pagrindinius dėsnius.
1. Pirmomis dienomis po gimimo vaikas turi būti nuolatiniame kontakte su motina, nes tarp jų tebėra ypatingas vieningumo ryšys, kuris tartum magnetas traukia vieną prie kito. Be to, iš motinos spinduliuoja nematomos jėgos, su kuriomis vaikas yra susigyvenęs. Jos vaikui yra didžiausioji pagalba taip sunkiame prisitaikymo kelyje, ypač pirmomis jo gyvenimo dienomis.
IGN. PAŠUŠVYS
Daugelis tėvų pradeda vaiko auklėjimą su gandro istorijomis. Tai pirmasis melo pagrindas. Kodėl negalima vaikui pasakyti tiesos? Juk vieną dieną jis vis tiek tai sužinos ir pagalvos, kad tėvai jam melavo. Tada jis ir kitais tėvų pasakojimais pradės netikėti. Arba štai vaikas prašo duoti dešimt centų ledams. Tėvas pasako, kad neturįs nė cento kišenėje, o po kiek laiko jis siunčia vaiką nupirkti cigarečių, duodamas pinigų!
Jeigu vaikas ką nors sudaužo ir tuoj prisipažįsta, tai būtų labai klaidinga jį už tai barti ir bausti. Kitą kartą jis neprisipažins, bet meluos. Reikia vaiką pagirti už jo drąsumą ir tiesos pasakymą, drauge įspėjant, kad būtų atsargesnis. Bet būtų klaidinga nuolat vaikui vis kalti, kad jeigu jis ką nors bloga padarys ir paskui prisipažins, tai jau viskas bus gerai. Tokiu būdu galima vaiką įpratinti daryti, kas tik jam patinka, nes jis žino, kad jokios bausmės už tai nebus. Jeigu vaikas, pavyzdžiui, žaisdamas futbolą, išmušė kaimyno langą, tai jam būtinai reikia pasakyti, kad ten daugiau nežaistų ir kaimyną už tai atsiprašytų bei nuneštų jam atlyginimą už padarytą nuostolį. Tokiu būdu vaiką pratinsime prie teisingumo. Nėra reikalo tokiais atvejais ilgai vaiką klausinėti ir daryti teismines scenas. Vaikas pats turi savo klaidą suprasti ir pasitaisyti.
Jeigu neaišku, ar vaikas sako tiesą, ar ne, tai reikia juo patikėti. Bet jeigu vėliau bus sužinota, kad jis sakė netiesą, tai reikia jį nusivesti į šalį ir pasakyti, kad labai negražu ir negarbinga meluoti. Jeigu visi meluotų, tai gyvenimas būtų labai baisus. Galima priminti ir aštuntąjį Dievo įsakymą, paaiškinant, ko jis reikalauja. Jam būtų gali ma priminti ir papasakoti, kiek daug garbingų žmonių yra pasiaukoję, norėdami būti teisingi ir gindami tiesą. Dėl to ir mes šiandien gyvename laisvėje, džiaugdamiesi gražiu pasauliu. Jeigu nebūtų buvę teisingų žmonių, tai šiandien mes visi vergautume.
jaunimo paslaptys
Juozas Vaišnys, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Esu jauna mergaitė, užaugusi katalikiškoje šeimoje ir lankanti katalikišką mokyklą. Manyčiau, kad krikščionybės principai yra giliai įleidę šaknis mano sieloje, ir aš jų taip lengvai neatsisakyčiau. Stengiuosi vis tobulėti ir būti geresnė su Dievu ir su žmonėmis. Einu dažnai išpažinties. Beveik visuomet tenka pasakyti, kad esu turėjusi blogų, neskaisčių minčių. Jos mane nuolat vargina lyg musės: nespėji jų nuvyti, ir žiūrėk — vėl jos čia. Kunigas vis pasako, kad reikia su jomis kovoti, joms pasipriešinti, vengti progų, galinčių jas sukelti. Aš, žinoma, prižadu, bet didelės pažangos nematau — kitą kartą vėl tas pat. Man šioje srityje yra daug neaiškumų. Kada tos mintys yra blogos, o kada ne? Kada aš joms pakankamai pasipriešinu ir su jomis kovoju, o kada pasiduodu ir pritariu? Pasakysiu, kad man dažnai būtų labai sunku duoti atsakymą į šiuos klausimus, nors ir kažkaip stengčiausi savo sąžinę analizuoti. Kartais lyg atrodytų, kad tos mintys nėra blogos, o jeigu ir blogos, tai stengiuosi su jomis kovoti, bet ar tikrai, ar užtenkamai? Jaučiu nuolat kažkokį dvasinį neramumą ir netikrumą. Norėčiau dar daug rašyti, jaučiu, kad ne viską pasakiau taip, kaip norėjau, bet manau, kad iš šitų kelių sakinių jau supratote mano dvasinę padėtį. Tad prašyčiau bent trumpai atsakyti, už ką būsiu labai dėkinga.
Jus gerbianti Silvija
Mieloji Silvija,
Yra žmonių, turinčių tokią nejautrią ir apkerpėjusią sąžinę, kad nors kūju duok į ją — vis tiek nepajus. Kiti tuoj pajunta net ir mažučio uodo užtūpimą ant savo sąžinės. O yra ir tokių, kurie ne tik tuos švelnučius uodo užtūpimus, bet net kūjo smūgius tik įsivaizduoja ir dėl jų labai jaudinasi, nors iš tikrųjų ten nei tų uodų nėra, nei kas nors kūju jų sąžinę daužytų. Tai yra skrupulinga, liguista sąžinė. Yra gera turėti jautrią sąžinę, bet tas jautrumas neturi būti perdėtas, neturi virsti skrupulingumu. Skrupulinga sąžinė yra klaidinga, todėl žmogus negali jos sekti ir pagal jos diktavimus elgtis. Vienintelis jam kelias — pasirinkti gerą dvasios vadovą ir paklusniai sekti jo patarimus, visiškai nekreipiant dėmesio į savo sąžinės priekaištus. Taip elgiantis, pamažu gali skrupulinga sąžinė pagyti.
Šiuos kelis įžanginius sakinius apie sąžinę parašiau, norėdamas Tave įspėti, kad per daug nesibaimintum dėl tų minčių ir labai smulkmeniškai nuolat neanalizuotum savo sąžinės, nes, taip elgiantis, gali kilti pavojus tapti skrupulante. Iš to, ką laiške apie savo dvasinį gyvenimą pasakei, neatrodo, kad Tavo sąžinė galėtų lengvai tapti nejautri ir atbukusi, bet gal daug lengvam ji galėtų tapti per jautri ir baigšti.
Pirmiausia reikia žinoti, kad žmogaus veiksmo moraliniam įvertinimui turi būti atsižvelgta į jo proto ir valios dalyvavimą tame veiksme. Koks nors veiksmas žmogui tik tada yra pilnai priskirtinas, kai yra protu suprastas ir valia norimas. Iš šito pasakymo Tau turėtų būti aišku, kad tos mintys, arba geriau sakant svajonės, dažnai Tavo fantazijoje skraido be aiškaus proto supratimo ar įvertinimo ir be tikro valios sutikimo.
Dalė Koklytė
WHERE THE BOYS ARE
Šiame filme metamas žvilgsnis į Amerikos studentiją, Velykų atostogų metu užplūstančią Fort Lauderdale kurortą Floridoje. Ši vieta kasmet sutraukia tūkstančius studentų iš visos Amerikos universitetų. Čia susirinkę, jie pamiršta ilgus žiemos semestrus, pamokas, knygas ir švenčia pavasario puotą. Karšta Floridos saulė smėlėtame pajūryje ir bent laikinis laisvės pajautimas viliote vilioja jaunas sielas. Iš tikrųjų, visa tai gali būti labai žavu ir naudinga, jeigu naudojama išmintingai ir su saiku. Tačiau toje pavasarinėje studentų “Mekoje” susirenka visokio jaunimo, ir tame margumyne iškyla pergyvenimų bei tragedijų, paveikiančių ar net pakeičiančių ne vieno jaunuolio gyvenimą.
Filmo tikslas — publikai parodyti, kaip dalis studentijos praleidžia savo atostogas. Keturios draugės, išgirdusios apie smagius tokių atostogų nuotykius, pasileidžia į kelionę, į ten, “kur berniukai susirenka — where the boys are”. Jų visų atostogavimo tikslai skirtingi: viena nori ramiai pasimokyti ir prisivyti atsilikusiuose kursuose; kita, būdama labai aukšta, nori susitikti berniuką, “kurio kojos būtų didesnės už jos”; trečia siekia tik smagiai atostogas praleisti; o ketvirta ir pati gerai nežino, ko ji nori, jai viskas nauja, smagu, nes ji dar tik pirmą kartą išvyko iš namų ilgesnei kelionei.
Joms atvažiavus, studentų kurorto gyvenimas jau buvo prasidėjęs. Policininkai įspėti visko tikėtis, bet stengtis būti kantriais ir atlaidžiais. Visi viešbučiai pilni, kambariuose prisigrūdę dvigubai daugiau studentų negu normaliai, nes maža vietų ir aukštos kainos. Bendras vaizdas: jaunimas, saulė, smėlis ir dangus.
Filme iškeltas tokio nerūpestingo studentiško atostogavimo moralinis klausimas, kontrastiškai pailiustruotas dviejų mergaičių romantiško susižavėjimo išvadomis. Vienai tų mergaičių (Dolores Hart), atvažiavusiai su pasiryžimu mokytis, netikėtai nusišypso gražus, aukštas, tamsiais plaukais jaunuolis (George Hamilton), ir taip jos norai mokytis pasibaigia. Vietoj to, ji pradeda Įspūdingas atostogas, išsivystančias į gilią draugystę. Didesnių pavojų ji išvengia, nes yra gabi, gudri ir pakankamai tvirtos valios mergaitė. Jos draugystė su studentu iš Brown universiteto pagrista rimtu vienas kito studijavimu. Atostogų pabaigoje juodu išsiskiria, pasiryžę vėl greitai susitikti, kad galėtų geriau vienas kitą pažinti.
Klausimai “L. L.” Skaitytojams
Redakcija būtų labai dėkinga, jeigu skaitytojai bent trumpai atsakytų į čia perteikiamus klausimus. Be abejo. Jūs norite, kad "Laiškai Lietuviams" būtų vis įdomesni ir patrauklesni, ateityje tai gali priklausyti nuo Jūsų atsakymų į šiuos klausimus.
1. Ar "L. L." buvo pirmiau įdomesni, ar dabar? Dėl ko?
2. Ar pageidaujate daugiau gilesnių, moksliškesnių straipsnių, ar lengvesnių?
3. Ar kai kuriais klausimais, ypač šeimos ir jaunimo, praeityje buvo perdaug intymiai ir atvirai rašoma, ar norėtumėte, kad šiais klausimais būtų rašoma dar intymiau ir atviriau?
4. Kokios rūšies ir kurių autorių straipsniai iki šiol labiausiai patiko? Kokie nepatiko?
5. Pageidaujate daugiau ar mažiau iliustracijų? Kokios rūšies?
6. Ar dabartinis viršelis jau nusibodo, ar jį palikti ir toliau?
7. Gal pageidautumėte, kad formatas būtų mažesnis, panašus pvz. į "Reader’s Digest"?
8. Kokių kitų pageidavimų turėtumėte?
SKAITYKITE IR PLATINKITE “DRAUGĄ”
“Draugas” yra išaugęs i didžiausią laisvų lietuvių dienraštį pasaulyje. Jis turi sutraukęs arti tūkstančio bendradarbių, korespondentų, informatorių iš visų lietuvių kolonijų, esančių pasaulyje.
Jaunimui yra specialūs sporto, skautų, ateitininkų, studentų ir vyčių skyriai. Kas šeštadienis duodamas aštuonių puslapių kultūros priedas. Nors “Draugas” yra didžiausias lietuvių dienraštis, bet ir pigiausias. Jo kaina metams Čikagoje, Cicero ir užsienyje — $13.00, o kitur JAV ir Kanadoje — $11.00.
“Draugas” susipažinimui siuntinėjamas dvi savaites nemokamai. Jaunavedžiams taikomos ypatingos privilegijos.
“Draugo” adresas: 4545 W. 63rd St., Chicago 29, Ill.