1975 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXVI, NO. 1
HILAIRE BELLOC 4 J. Venckus, S.J.
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XXIII) 7 Br. Krištanavičius, S.J.
KAIP IR KODĖL ŽMOGUS PASIGERIA 14 Dr. I. S.
KODĖL JIS TOKS? 17 A. Augustinavičiūtė
NEPARDUOKIME JAUNIMO BALSO! 21 Viktoras Nakas
IŠĖJUSIAI DRAUGEI (eil.) 23 Dalia
VYRUI APIE MOTERS PSICHOLOGIJĄ 24 Gyd. A.A.
INTROVERTAI IR EKSTRAVERTAI 26 Dr. A. P.
ŠEIMOS GYVENIMO NUOTRUPOS 28 T. M.
TRUMPAI IŠ VISUR 30 J. Prunskis
Praėjusiu metų pabaigoje Jaunimo Centre buvo lietuvių fotografų paroda. Už savo parodoje išstatytus fotografijos darbus I premiją laimėjo Romas Bartuška, II — Rimvydas Sidrys, III — Raminta Lapšienė. Pagyrimus gavo: Jonas Boguta, Vilija Eivaitė, Vladas Feiferis ir Al. Juškys. Šis “L.L.” numeris iliustruotas minėtų fotografų nuotraukomis. Viršelyje — Rimvydo Sidrio nuotrauka.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Kai vieni metai baigiasi ir prasideda kiti, savaime ateina mintys apie laiką— apie jo vertę ir prasmę. Laikas yra brangiausias žmogaus turtas šioje žemėje. Amžinybėje laiko nebus. Ten nebus nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis. Nuo laiko sunaudojimo čia, žemėje, priklausys mūsų laimė amžinybėje.
Dažnai savo apsileidimą mes stengiamės pateisinti "neturėjimu laiko", bet jeigu atviriau į save pažvelgsime, tai turėsime prisipažinti, kad neturime tik noro. Mes galime ir turime surasti laiko viskam:
Rask laiko dirbti—- tai pasisekimo laidas.
Rask laiko galvoti— tai jėgos versmė.
Rask laiko žaisti— tai amžinos jaunystės paslaptis. Rask laiko skaityti — tai išminties šaltinis.
Rask laiko būti draugišku— tai kelias į laimę.
Rask laiko pasvajoti— tai kilimas prie žvaigždžių. Rask laiko mylėti ir būti mylimu — tai dievų privilegija.
Rask laiko apsidairyti aplinkui— diena per trumpa būti savanaudišku.
Rask laiko juoktis— tai sielos muzika.
Rask laiko klausyti— klausyti Dievo ir kito žmogaus problemų, rūpesčių bei džiaugsmų — tai krikščionybės esmė.
A. RUBIKAS
ŽMONĖS AR SKAITMUO?
Popiežius Paulius VI 1975 metus yra paskelbęs Šventaisiais Metais. Tai yra jubiliejiniai, sukaktuviniai metai (tiek metų sueina nuo Kristaus gimimo).
Kur glūdi šių metų šventumas? Tik ne skaitmenyse. Popiežius šiuos metus yra paskelbęs religinio atsinaujinimo ir religinio atgimimo metais. Tai taip pat turi būti religinio susimąstymo ir atsigręžimo į Kristų metai. Taigi jų pasisekimas ar nepasisekimas priklausys nuo tikinčiųjų pastangų religiškai atsinaujinti.
Ir mums, lietuviams, šie metai bus tiek šventi ir tiek skirsis nuo kitų, kiek bus padėta pastangų susimąstyti, religiškai atsinaujinti ir Kristaus evangeliją įgyvendinti lietuviškoje erdvėje.
MALDINGOS KELIONĖS
Pasaulio Lietuvių Katalikų Bendrijos Centro Valdyba šventųjų metų proga yra paskelbusi atsišaukimą į katalikų vadus, dvasininkus ir pasauliečius veikėjus, įvairiuose pasaulio kraštuose. To atsišaukimo įžangoje yra pasakyta, kad "pasaulio dėmesys ir viltys krypsta į Šv. Metus" ir kad "lietuviams... ypatingai reikalinga Šv. Metų malonės, susikaupimo, ryžto". Todėl Centro Valdyba prašo "visus lietuvius katalikus pasiruošti ir tinkamai atžymėti Šv. Metus" (Krivūlė, Nr. 3, 1974 m.).
Bet kaip "atžymėti"? Čia Centro Valdyba praneša, kad ji organizuoja ekskursiją į Romą, kur įvyks PLK Bendrijos seimas bei Lietuvių Kunigų Vienybės suvažiavimas ir Šv. Kazimiero kolegijos 25 metų bei Lietuvių Kankinių koplyčios pašventinimo 5 metų sukakčių paminėjimas. O baigdama atsišaukimą, Valdyba praneša apie kasmetinę premiją visuomenininkui.
Vis dėlto norisi paklausti: ar vien tų atsišaukime suminėtų dalykų — renginių jau ir pakaktų lietuviškiems šventiesiems metams "atžymėti"? Ekskursijos, sukaktys ir premijos yra geras ir net reikalingas dalykas. Reikia pasidžiaugti, kad yra kas tokiais dalykais rūpinasi, bet ar būtų galima vien jais šv. metų pasisekimą matuoti?
J. VENCKUS, S.J.
Yra žmonių, kurie savo asmeniniu gyvenimu ir savo raštais gali atnešti daug šviesos žmonijai. Toks buvo ir Hilaire Belloc. Atrodo, kad jis turėjo raktą į žmonių širdis savo linksmumu, optimizmu, draugiškumu, mokėjimu prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti, pasiteirauti apie jo problemas. Kitas ypatingas jo gyvenimo bruožas — ieškoti stiprių asmeniškų pergyvenimų. Belloc sakydavo, kad jeigu žmogus neturi stiprių jausmų, aistrų, ypatingo susidomėjimo kuo nors, tai jis neturi rašyti, nes jo raštai bus nublukę. Pavyzdžiui, jis keliavo pėsčias iš Prancūzijos į Romą. Galima įsivaizduoti, kiek įvairių patyrimų ir pergyvenimų buvo toje kelionėje. Tai ne ekskursijos kelionė patogiu traukiniu ar autobusu. Būdamas vienintelis našlės motinos sūnus, jis galėjo lengvai būti atleistas nuo kariuomenės, bet jis to atsisakė. Jis norėjo susipažinti su kariuomenės gyvenimu. Būdamas katalikas, persikėlęs iš Prancūzijos į protestantišką Angliją, pasilieka ištikimas Katalikų Bažnyčiai. Tai nebuvo lengva. Susidūrė su dideliais sunkumais gauti profesoriaus vietą, nes katalikui buvo neleidžiama dėstyti Anglijos istoriją. Belloc, padedamas tokių asmenų, kaip Chesterton, kard. Newman, kard. Manning, padėjo katalikams nugalėti daug kliūčių viešajame Anglijos gyvenime.
Hilaire Belloc
Belloc yra vienas geriausių Anglijos rašytojų, parašęs apie 150 veikalų, kurie yra labai plačiai skaitomi. Taip pat yra parašęs labai daug straipsnių įvairiausiais klausimais žurnaluose. Buvo labai iškalbingas paskaitininkas, pasižymįs sąmojum ir paradoksais, panašiai kaip ir Chesterton. Mėgo sportą, daug keliavo, vaikščiojo po miškus, plaukė laiveliais. Buvo labai augalotas, stiprus ir sveikas. Galėdavo atlikti dideles keliones ir skaityti net po kelias paskaitas tą pačią dieną.
HILAIRE BELLOC KILMĖ
Jis gimė 1870 m. netoli Paryžiaus — La Celle St. Cloud; tai buvusi rezidencija garsiosios Madame de Pompadour. Jo senelis buvo gerokai pagarsėjęs tapytojas, antiklerikalas, bet gyvenimo pabaigoje susitaikęs su Bažnyčia. Tėvas mirė jaunas, palikdamas žmoną su dviem vaikais — Marija ir Hilaire. Motina, kilusi iš Anglijos, buvo iš protestantų perėjusi į katalikybę. Jos motinos giminėje buvo žinomas J. Priestley, protestantų dvasiškis, bet labai susidomėjęs chemija. Jis surado deguonį (1774 m.). Tėvai anksti persikėlė gyventi į Angliją, bet dažnai važiuodavo atostogų į La Celle St. Cloud. Tai buvo poetiška vieta, bet gerokai nukentėjusi nuo vokiečių karo metu (1870 m.). Belloc visuomet buvo nusistatęs prieš vokiečius, juos vadino prūsais. Hilaire iš tėvo pusės buvo prancūzas, Prancūzijoje atliko karo prievolę ir tik 1902 metais tapo Britanijos pavaldiniu. Jis nieko neparašė prancūzų kalba, bet daug rašė apie Prancūziją anglų kalba.
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
XXIII. MALDOS APAŠTALAVIMAS
Maldos Apaštalavimas yra katalikų sąjunga, kurios nariai, aukodami kasdien Švč. Jėzaus Širdžiai savo maldas, darbus ir kentėjimus popiežiaus intencijomis, siekia asmeninio tobulumo ir krikščionybės išplatinimo žemėje. Be to, M.A. nariams patariama dažnai eiti šv. Komunijos, iškilmingai paaukoti save Švč. Jėzaus Širdžiai ir uoliai dalyvauti katalikų veikime.
Esant didesniam narių skaičiui, M.A. sąjunga gali turėti šiuos skyrius: moterims, vyrams ir vaikams. Moterų skyrius paprastai vadinamas Maldos Apaštalavimu, vyrų — Vyrų Apaštalavimu, vaikų — Eucharistijos Karžygiais.
Vyriausias sąjungos direktorius yra tėvų jėzuitų generolas. Jis skiria ar tvirtina tautinius bei regionalinius sekretorius, padedančius vietos vyskupams sąjungos organizavimo ir palaikymo darbą. Kiekviena vyskupija sudaro atskirą M.A. vienetą, kuriam vadovauja vyskupo paskirtas direktorius. Parapijų, mokyklų ar kitokių įstaigų skyriams vadovauja vietos kunigai.
M.A. sąjunga kilo Prancūzijoje 1844 m. Švenčiant šv. Pranciškaus Ksavero šventę, T. Gautrelet, S.J., paaiškino jėzuitų klierikams, kaip jie galėtų padėti maldomis ir dvasinėmis aukomis tėvams, dirbantiems apaštalavimo darbą. Jo mintys, sudarančios M.A. esmę, patiko ne tik klierikams, bet ir kitiems ordino nariams.
Norėdamas išplatinti savo idėjas, T. Gautrelet siūlė vyresniesiems steigti pastovią sąjungą, vardu Maldos Apaštalavimas. Gavęs vyresniųjų ir vietos vyskupo pritarimą, T. Gautrelet jau 1849 m. gavo iš Pijaus IX sąjungos nariams atlaidus. Tačiau didesnį akstiną M.A. sąjungai davė T. H. Ramiere, S.J., savo plačiai paplitusia knyga, vardu "Maldos Apaštalavimas", išleista 1861 m. Jo knyga greitu laiku buvo išversta į kitas kalbas, ir M.A. sąjunga per 10 metų prigijo beveik visoje Europoje, JAV ir Pietų Amerikoje. Mirštant T. Ramiere, M.A. sąjunga turėjo 35.600 centrų ir apie 13 milijonų narių. Dabar M.A. sąjunga turi apie 40 milijonų narių 1,500 vyskupijose.
DR. I. S.
Norint priešą nugalėti, reikia jį pažinti. Tai liečia ir mūsų visuomenės priešą — girtavimą. Negana įtikinėti, kad gerti kenksminga, — reikia ir išaiškinti, kodėl.
Šiuolaikiniai fiziologų, biochemikų ir gydytojų tyrimai atskleidė kai kurias svarbias alkoholio poveikio detales. Šių tyrimų dėka paaiškėjo patologinio potraukio alkoholiui priežastys.
ALKOHOLIS PATENKA Į KRAUJĄ
Etilo spirito molekulės yra labai mažos. Šis junginys turi ir kitų fizinių savybių, dėl kurių jis puikiai maišosi su vandeniu ir gerai tirpsta riebaluose. Kaip tik todėl alkoholis taip lengvai praeina pro biologines membranas: jis pradeda skverbtis pro gleivinę jau burnoje, dar nespėjus nuryti, vėliau skrandyje, žarnyne ir labai greitai patenka į kraują, kuris jį išnešioja po visą organizmą.
Al. Juškio nuotr.
Vos tik alkoholis patenka į organizmą, veikiamas fermentų, jis pradeda skilti į vandenį ir anglies dioksidą. Pagrindinis patekusio į organizmą alkoholio kiekis perdirbamas kepenyse (100 mg per valandą vienam kūno svorio kilogramui) ir tik 2-5% gryno alkoholio pašalina inkstai, prakaito liaukos ir plaučiai (iškvepiant orą). Nuo šių dviejų procesų santykio — alkoholio patekimo ir skaidymo—priklauso alkoholio kiekis kraujyje, taigi ir jo svaiginantis poveikis smegenims.
Aušra Augustinavičiūtė
Tarp vaikino ir merginos elgsenos, jausmų reiškimo būdų gana dideli skirtumai. Tiesa, kol kas joks psichologas negali tiksliai nustatyti, kurie iš šių skirtumų įgimti, kurie susidaro vaikams augant, dėl to, kad duktė savo elgesio stilių tarsi nusirašo nuo motinos ir kitų sutiktų moterų, o sūnus nuo tėvo ir pažįstamų vyrų.
Kas nesupranta, kad mūsų visuomenėje tarp to, kaip į pasaulį reaguoja jauna moteris ir jaunas vyras, yra gana aiškiai apibrėžti skirtumai, tas santykiuose su jais neišvengiamai daro klaidas. Laiškuose ir gyvenime dėl nelaimingos meilės daugiau skundžiasi ir daugiau tai pergyvena merginos. Matyt, jos dažniau klysta, dažniau priskiria vaikinams savo elgesio motyvus, savo galvojimo būdą, įsitikinusios, kad tai, kas malonu joms, turi būti malonu ir jiems, ir dėl to nukenčia.
Jausmai ne amžini, ypač tie karštieji, kuriuos gal ir visai be pagrindo vadina "tikrąja" meile. Po kurio laiko iš merginos širdies jie lygiai taip pat švariai išgaruoja, kaip ir iš vaikino. Nereikia klausti, kodėl jo jausmai dažniausiai greičiau praeina, nei jos, kodėl daugumas vaikinų greičiau pavargsta nuo draugystės?
Kodėl? Ar jūs nepastebėjote, kad merginos daugiau kalba? Psichologai tvirtina esą, moteriai lengviau kalbėti, lengviau reikšti mintis. Sako, kad ginče ji greičiau randa taiklius argumentus, kad ji geresnis psichologas, geresnis politikas. Gal ir taip, gal su kai kuriais iš šių teiginių galima ginčytis, tačiau pats faktas, kad moteris tikrai turi pranašumų kalboje, niekam nekelia abejonių. Deja, ir draugystėje, ir šeimyniniame gyvenime šis pranašumas daugiau kenkia, nei padeda.
(Diskusinis)
Viktoras Nakas
Kartą, bevartydamas knygą, užmečiau akį ant straipsnio apie Lietuvių Studentų Sąjungą. Tame rašinyje buvo apibūdinta sąjungos istorija. Labai įdomu buvo pastebėti, kad prieš 20 metų LSS turėjo atstovus Altoje. Pagalvojau, kad ironiška — kaip studentų ištikimybė pasikeitusi. Anais laikais studentai įsirašė į Altą, o šiandien jaunimo vadai uoliai remia Lietuvių Bendruomenę. Kažkodėl vis galvodavau, kad jaunimo prisijungimas prie tėvų organizacijų buvo šių laikų būdingas bandymas glaudžiau surišti mažėjančias ir silpnėjančias lietuvių visuomenės eiles. Sužinojus, kad tai yra tradicinis dalykas, pasidaro lengviau žvilgtelėti į ateitį ir pranašauti, kad taip jaunimas tikriausiai veiks ir už 20 metų.
Įpročio tęstinumas ne būtinai reiškia, kad jis yra geras ar kad visada pasiliks naudingas. Taip galvodami, paegzaminuokime jaunimo sąryšį su vyresniųjų organizacijomis. Ar buvo gerai, kad prieš dvidešimt metų jaunimas savo organizacijas įjungdavo į tėvų organizacijas? Ar tai būtų patartina šiandien? Ar aplamai patartina, kad jaunimo sąjūdžiai glaudžiai dirbtų su vyresniaisiais? Atsakymo į pirmąjį klausimą negaliu duoti, nes pakankamai nepažįstu lietuvių visuomeninės veiklos tais laikais (prieš 20 metų). Kaip bus naudingiau ateityje (pvz. po 20 metų), dabar taip pat negalima nuspręsti, nes kas naudinga dabar, gali būti nenaudinga ateityje. Juk jeigu lietuvybės išsilaikymas išeivijoje atsidurs dideliame pavojuje, tai būtų jaunimo nusikaltimas, jeigu jis vis šauktų autonomijos. Tad čia stengsimės tik atsakyti į klausimą, kaip būtų geriau dabar, šiais laikais. Ar jaunimas dabar turėtų įsijungti į tėvų organizacijas? Ar jam nereikalingos atskiros, savarankiškos organizacijos? Žinoma, šis klausimas yra nekeliamas tokiu būdu, kad jeigu nuspręsime, jog jaunimas turi turėti savo atskiras organizacijas, tai jis jau visiškai nebendradarbiaus su vyresniaisiais. Ne, tai būtų anarchija, kuri niekam nenaudinga. Aišku, kad jaunimas turi būti kokio nors centro koordinuojamas, tačiau yra didelis skirtumas tarp koordinavimo ir valdymo. Pirmas atvejis reiškia, kad jaunimas gauna pasiūlymus, patarimus ir gaires iš vyresniųjų, bet, išskyrus krizės laikus, veikia savarankiškai. Antruoju atveju, jaunimas taptų tik vyresniųjų "sekcija". Jam būtų duodami ne tik patarimai, bet ir įsakymai. Jeigu tarp vyresniųjų ir jaunimo iškiltų konfliktai, nesutarimai, jaunimas visuomet turėtų nusileisti. Tokiu būdu jaunimo naujų idėjų srovė būtų užtvenkiama. Bet tais atvejais, kai jaunimas yra tik koordinuojamas, jo brangiausias elementas — originalumas turi progą išsivystyti. Tad atsakymas į mūsų esminį klausimą turi būti neigiamas — jaunimas negali atsisakyti savarankiškumo ir įsijungti į vyresniųjų organizacijas, tapdamas tik jų įrankiu. Jaunimas turi būti koordinuojamas, bet ne valdomas.
(Gražinai Musteikytei prisiminti)
Mes buvome vaikai
Ir skraidėme, tartum drugeliai,
Ir džiaugėmės grožiu pasaulio,
Karo nuniokotos žemės...
Mes buvome vaikai —
Laimingi, kaip vaikai tiktai
Tegali būti.
Ir Tu buvai linksma:
Tavo šypsnys sušildydavo mūsų širdis.
Ir Tu buvai graži:
Tavo akyse atsispindėjo Tavo siela.
Gyd. A.A.
Vyrai visada buvo neabejingi moters psichologijai, negalima jų kaltinti, kad jie nekreipė dėmesio į vyro ir moters psichinius skirtumus. Bet, tur būt, bus tiesa, jeigu pasakysime, kad jie ne visada buvo objektyvūs, vertindami moterį.
Tai matyti iš istorinių pavyzdžių. Amžiais moterį laikė tik silpnąja lytimi, mažiau vertinga žmonijos dalimi ir vengė jos. Įstatymų leidėjai apribojo jų turtines ir politines teises, uždraudinėjo mokytis aukštosiose mokyklose, už jas visa tai daryti buvo įpareigoti tėvai, vyrai, broliai. Dažnai moterims priskirdavo vos ne antgamtines savybes, dažniausiai blogas, apšaukdami jas raganomis, burtininkėmis. Ir buvo periodai, kada moteris buvo laikoma daug vertingesne žmonijos dalimi, atrodo, kad dabar mes irgi judam ta kryptimi: iš moters visi pradėjo reikalauti, tikėtis daugiau negu iš vyro, pasirodė šūkis "branginkime vyrus".
Šiame straipsnyje pabandysime aptarti moters psichologiją.
MOTERS PROTO YPATUMAI
Laikoma, kad jos mąstymas konkretesnis, vaizdinis, emocionalesnis. Jis nusileidžia vyro mąstymo abstraktumui, platumui, kritiškumui, objektyvumui. Moteriai daug sunkiau atsiriboti savo mąstyme nuo betarpiško, subjektyvaus santykio į reiškinį, daiktą ar žmogų. Sunkiau žvilgterėti į visa tai iš šono ir dėl to sunkiau tą daiktą, reiškinį aprėpti, suvokti, ypač jeigu jis sudėtingesnis. Kaip labai ryškų moters neobjektyvumo pavyzdį galima nurodyti jos požiūrį į savo vaikus. Ji labai dažnai juose mato ir genialų protą, ir talentus, ko kiti, beje, neįžiūri.
Dr. A. P.
Dviejų vienodų žmonių nėra ir negali būti. Net tų pačių tėvų vaikai daug kuo skiriasi: genetiškai jie paveldi abiejų tėvų savybes įvairiomis kombinacijomis, kurių, kaip žinoma, gali būti labai daug. Pagaliau ir dvyniai turi skirtumų. Mat, be genetinių variantų, individą paįvairina aplinka, kurioje jis auga. Todėl kiekvienas individas yra unikalus ir nepakeičiamas. Šio nepakeičiamo asmens originalumo ypač pasigendame, jo netekę.
Tačiau ir šitoje margoje žmonių įvairovėje individai grupuojami pagal kai kuriuos požymius, pavyzdžiui, tautybę, lytį, pažiūras, profesiją, charakterio bruožus, temperamentą, bendrus siekius ir t.t. Nemažai rašyta apie fiziologinius ir psichologinius lyčių skirtumus, apie žmonių amžiaus ypatumus. Gvildenamos asmenybės vystymosi ir atsiskleidimo problemos. Tačiau yra sritis, kuri, nors ir aktuali, spaudoje mažai arba beveik visiškai nenušviečiama. Tai individų skirstymas į introvertus ir ekstravertus.
Yra nuomonių, kad didžiausias skirtumas tarp žmonių — jų lyčių ypatumai taip pat labai daug priklauso nuo introvertiškumo ar ekstravertiškumo. Šie skirtumai ryškūs ne tik jaunystėje, bet ir paauglystėje. Mažiau jie pasireiškia vaikystės metais. Kaip dažnai vyrai nesupranta moterų, jaunuoliai — merginų ir atvirkščiai vien dėl to, kad jie yra priešingų lyčių. Bet dar dažniau ekstravertai nesupranta introvertų ir attvirkščiai, nes į šiuos skirtumus gyvenime mažiau gilinamasi, ir vienų tipų psichologiniai bruožai kitiems lieka ne visai aiškūs, net keisti ar niekintini.
Ekstravertui būdingesnės reakcijos į išorę ir nuo savęs, introvertui — į vidų ir į save. Tipiškas ekstravertas mėgsta kompanijas ir draugus, daug kalba, linkęs išsipasakoti ir nelaikyti paslapčių, mėgsta rizikuoti, juokauti, pokštauti, pasakoti įdomius įvykius ar anekdotus ir dažniausiai yra visuomet optimistiškai nusiteikęs. Jis impulsyvesnis, nes jo veiksmus ir elgesį daugiau lemia momentiniai įvykiai. Ekstravertams greičiau viskas nusibosta, nes jie trokšta pakeitimo ir įvairumo. Jiems sunkiau ilgesniam laikui prisiversti skaityti ar ką nors analizuoti, nes jie stokoja kantrybės ir nemėgsta vienatvės. Jie blogiau kontroliuoja savo emocijas, negu introvertai, ir todėl gali būti labai agresyvūs ir mažiau patikimi.
T. M.
• Mergytė, ištiesusi rankutes, bėgo pasitikti mamytės, atėjusios jos pasiimti iš vaikų darželio. Mergytei buvo ilga ilga diena be mamytės. Kai iki mamytės teliko keli žingsneliai, slystelėjo koja, ir mažoji išsitiesė. Pakilusi nuo žemės, užmiršusi net skausmą, ji valėsi purvinas savo kojinaites.
— Leki kaip akis išdegusi! Visai nesisaugai, žiople! — atskubėjusi mamytė tekštelėjo kartą kitą delnu į užpakaliuką.
Taip susitiko mama ir duktė, nesimačiusios ilgą ilgą dieną...
• — Ir vėl iš rašymo ketvertą parsinešei! Dabar niekur iš kambario! Nei šiandien, nei rytoj! Sėdėsi ir rašysi. Tu privalai eiti tik penketukais, nedaryk tėvams gėdos!
Mergaitė verkė, net petukai krūpčiojo.
— Man galvytę skaudėjo ir dabar dar skauda. Aš labai stengiausi, bet...
— Nieko! Kai pridėsiu diržo, visi skausmai išdulkės. Tuoj pat prie knygos! Ir prisimink: jokio lauko, jokio žaidimo!
Trekštelėjusi raktu, griežtoji mama išėjo pasivaikščioti...
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
KAS JIEMS PASAKYS TIESĄ?
Vaikui, jaunuoliui yra labai natūralu žavėtis praeities didvyriais, jų idealais. Tai supranta kiekvienas jaunimo auklėtojas šiapus ir anapus geležinės uždangos. Jeigu išeivijos lietuviuką stengiamasi sužavėti didvyriais, apie kuriuos giedama Lietuvos himne, tai tolimojoje mūsų tėvynėje didvyriais vadinami tie, kurie ne tik mums yra svetimi, bet taip pat yra didžiausi Lietuvos ir lietuvių priešai. Sitų "Didžiojo Tėvynės karo (1944 m.) didvyrių" garbinimo kultas yra labai sustiprėjęs, ypač 1974 m. švenčiant 30-ties metų "išlaisvinimo" sukaktį. Galima suprasti komunistų partijos diktuojamą reikalą garbinti ir girti viską, kas rusiška ar komunistiška, bet kai kurie individai tą "didvyrių" kultą iškelia iki absurdiškumo. Pavyzdžiu galima paimti vieną atvejį, aprašytą "Tarybinėje Mokykloje" (Nr. 10, 1974).
Latvijos pasienyje yra buvęs Vegerių miestelis, II pas. karo metu sudegintas. Iš jo telikę kelios gyvenvietės ir mokyklos pastatas, kuriame ryšku senų kovų žymės. Į šią Vegerių mokyklą atkelta mokytoja V. B., kuri ne tik mokyklą ir jos kiemą, bet ir visą Vegerių apylinkę pavertusi "Didžiojo Tėvynės karo" šventove. Už tai ši mokytoja nusipelnė straipsnio pedagoginiame žurnale ir yra siūloma pavyzdžiu kitiems. Rašoma, kad "Mokytoja V. B. vedžioja mokinius vietomis, kuriose prieš trisdešimtį metų skynėsi kelią Vegerių vaduotojai, pasakoja apie jų neblėstančius žygdarbius, jų gyvenimo ir kovos pavyzdžiu auklėja mokinius, mokydama juos būti karštais tarybinės Tėvynės patriotais". Mokytoja taip pat susirašinėja su apylinkėje žuvusių rusų giminėmis, puošia jų paminklus ir kapus gėlėmis. Netoli mokyklos yra paminklinis akmuo, pastatytas Georgijaus Peckovskio žuvimo vietoje. "Gėlės, prižiūrimos gležnų mokinukų rankučių, nevysta prie šio paminklinio akmens", nors tų "gležnarankių" mokinukų seneliai ir net tėvai, kurie prisimena "Didįjį Tėvynės karą" ir jo "didvyrius", tikriausiai kitaip jų paminklus papuoštų ir kitokiais vardais tuos "didvyrius" pavadintų.
Apie tokius "uolius" lietuvius pedagogus ir kitus kultūrininkus aprašymai yra dažnas reiškinys. Pasiskaičius visuomet kyla klausimas, kas mažam, imliam lietuviukui pasakys, kur tikrai yra jo tėvynės didvyris, o kur priešas?
• Švedijoje yra apie 90,000 katalikų, iš jų tik apie 10,000 vietinių, o daugumas kitų — pabėgėliai iš Baltijos valstybių, Lenkijos, Vengrijos ir kitur. Yra viena vyskupija — Stockholme. Turima apie 100 kunigų.
• Religinį genocidą pasmerkti Sovietų Sąjungoje ukrainiečiai prašė vyskupus, susirinkusius į sinodą Romoje.
• Daugiau įsijausti į vietinių žmonių kultūrą ir reikalus, vykdant Bažnyčios apaštalavimo darbą, ragino vyskupų sinodas Romoje. Taip pat skatino daugiau domėtis savęs reformavimu, kaip jaunimo kritikavimu. Priminė, kad Evangelijos skleidimas yra uždavinys ne vien kunigų ir vienuolių, bet ir pasauliečių. Apie tai spaudoje informuoja kard. J. Krol.
• Ligoninių JAV katalikai turi 703, kas sudaro 20.5% visų šio krašto ligoninių. Katalikų ligoninėse yra 158,414 lovų. Ligoninėse dirba 11,000 vienuolių. Religinius ligonių reikalus aprūpina 625 kapelionai katalikų ligoninėse ir 700 nekatalikų ligoninėse. JAV katalikų ligoninėse per metus gydoma 25 milijonai pacientų, 52% jų nekatalikai. Katalikų prieglaudose yra 35,000 vaikų, o senelių prieglaudose — arti 50,000.
• "Civilizacijos ir solidarumo krizė" — taip popiežius Paulius VI pavadino plačiai jaučiamą maisto stoką Afrikoje ir Azijoje. Kalbėjo jis audiencijos metu į atvykusius Jungtinių Tautų Tarptautinės Maisto Konferencijos dalyvius, primindamas, kad turtingosios tautos privalo neleisti badu mirti neturtingųjų tautų gyventojams.
• Jamaikos švietimo ministeris H. Cooke, Kingstone atidarydamas parodą "Bažnyčios vaidmuo švietimo srity", pareiškė, kad jokia kita institucija, net ir pati vyriausybė, nėra padariusi tiek švietimo srityje Jamaikai, kaip Katalikų Bažnyčia, ypač pasižymėjusi mokyklų steigimu.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
IŠMOKIME PAGALIAU LIETUVOS HIMNĄ!
Argi mes jo nemokame? Šiaip taip mokame, bet pirmuosius himno žodžius taisyklingai pasakytų ar pagiedotų gal tik kokia 10% visų mūsų tautiečių. Teko pastebėti vartojant net keletą pirmojo sakinio variantų:
1. Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė.
2. Lietuva, tėvynė mūsų, tu didvyrių žeme.
3. Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žemė.
Visi šie trys variantai yra netaisyklingi. Turi būti taip:
Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme! Vadinas, čia turi būti ne vardininko, bet šauksmininko linksniai, ne tėvynė, bet tėvyne, ne žemė, bet žeme. Šauksmininko linksnis (žeme) kaip tik gražiai rimuojasi su žodžiu semia:
Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme!
Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.
Kai himną gieda minia žmonių, tai tos linksnių klaidos ne taip ryškiai pastebimos, bet jos labai ryškiai "rėžia ausį", kai himną gieda solistas ar solistė. Net ir kai kuriuose vadovėliuose, skirtuose lituanistinėms mokykloms, yra buvę netaisyklingų mūsų himno variantų, bet dabar Švietimo Tarybos leidžiamuose vadovėliuose jau visur taisyklingai rašoma (pvz. S. Jonynienės "Tėvų nameliai brangūs", 173 psl., arba A. Tyruolio "Ten, kur Nemunas banguoja", 96 psl.).
Aplamai kai kurie, ypač dainininkai, vengia šauksmininko ir jo vietoje vartoja vardininką, pvz. mergele - mergelė, sesele -seselė ir pan. Gal jie mano, kad vardininko linksnyje tokie žodžiai yra skambesni? Bet nereikėtų iš mūsų kalbos stumti šauksmininko ir jį keisti vardininku, nes tai būtų tik paprastas kalbos skurdinimas.
PRATURTINKIME SAVO KALBĄ
Jau rašėme apie mūsų tarmėse užtinkamus vaizdingus posakius su žodžiais ausys ir akys, dabar pateiksime tokių posakių su žodžiu burna.
AMARCORD
Italų ir prancūzų filmų gamintojų bendradarbiavimu sukurtame margaspalviame filme Amarcord (I Remember) italų režisierius Federico Fellini perteikia lyg savo atsiminimus iš savo vaikystės Rimini miestely, Adrijos pakraštyje. Apimama laikotarpis nuo vieno iki kito pavasario 1930 ir gretimais metais, kai Italija buvo fašistų valdžioje, bet filmas šokinėja poros dešimtmečių laikotarpyje, ir ekrane perteikiamas miestelio gatvių judrusis gyvenimas, jų šeimų intriguojančioji kasdienybė, susikryžiavimai fašistų iškilmių su socialisto sentimentais. Jaunosios kartos pokštiški nuotykiai, tarpais kiek vulgarūs klasėje ir kitur, darbininkijos buitis ir turtuolių prabangesni rūmai. Tai ano meto gyvenimo mozaika, perpinta humoru, džiaugsmais ir konfliktais, vaizduojanti vestuves ir laidotuves, įvykius trobose ir iškylą į užmiesti.
Fellini mėgsta įvairumus, tarpais nevengdamas ir riboto nešvankumo, bet daugiau lyg siekdamas žiūrovus prajuokinti, kaip papiktinti. Vis dėlto kai kurie pokštai mokykloje, išpažinties parodija bažnyčioje, jaunuolio nuotykis su korpulentiško biusto mergina galėjo būti išleisti, nes filmą jie dabar daro leistiną tik suaugusiems ir tai su kai kuriais rezervais, nors didelių papiktinimų jame nėra.
COLD SWEAT
Norintieji susidomėjimo įtampoje praleisti apie pusantros valandos, gali eiti į šį filmą. Nėra jame nei taip dabar madoje esančių keiksmažodžių, nei gašlumo scenų, tik stipri vyksmo intriga — iki “šalto prakaito” (iš čia ir pavadinimas). Žiūrovo dėmesį atkreips puiki aktorė Liv Ullmann, dabar pasirodanti daugelyje filmų. Čia ji Ir mylinti dukrą motina, ir savo vyrui atsidavusi žmona, ir humaniška net peršauto priešo slaugytoja. Kiekvienoje situacijoje ji yra įsijautusi, gyvenimiška, žiūrovą intriguojanti. Blankesnė jau kita moteris Jill Ireland, bet ir ta savo vaidmenį atlieka gana gerai, būdama daugiau tuštesnė moteris, piktadarių sąjungininkė.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” JUBILIEJINĖ ŠVENTĖ
Visi maloniai kviečiami į “Laiškų Lietuviams” sidabrinio jubiliejaus šventę š.m. vasario mėn. 23 d., sekmadienį, 4 val. po pietų Jaunimo Centre. Meninę programą atliks solistai Nerija Linkevičiūtė ir Bernardas Prapuolenis, akompanuojant Manigirdui Motekaičiui. Po meninės programos bus įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Skanią vakarienę ruošia Leokadija Matulevičienė. Įėjimo auka — 10 dol. Prašome užsisakyti staliukus iš anksto, bet bus ir bendras stalas. Tikimės, kad sulauksime visų Čikagoje ir apylinkėse gyvenančių skaitytojų ir bičiulių. Visi pabendrausime ir pasidžiaugsime per 25 metus pasiektais “Laiškų Lietuviams” laimėjimais.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Vytautas Alantas. ŠVENTARAGIS. Istorinis romanas, II tomas. Išleido Viltis 1974 m. Aplankas — Telesforo Valiaus. Kaina — 8 dol., kietais viršeliais — 9 dol. Tai įdomus istorinis 615 puslapių romanas.
Vacys Kavaliūnas. HESTERA. Romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas 1974 m. Aplankas A. Korsakaitės-Sutkuvienės. 221 psl., kaina 4.50 dol.
LITUANISTIKOS DARBAI. III tomas. Redagavo Vincas Maciūnas. 307 psl., kaina 10 dol. Galima užsisakyti ir čekius siųsti šiuo adresu: Institute of Lithuanian Studies, 2422 W. Marquette Rd., Chicago Ill. 60629.
Juozas Kapačinskas. IŠEIVIO DALIA. 1950-1973 m. atsiminimai. Čikagos Lietuvių Literatūros Draugijos leidinys 1974 m. 294 psl., kieti viršeliai, kaina nepažymėta.
ŠVIETIMO GAIRĖS. Nr. 11 (15). Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Leidžia JAV LB Švietimo Taryba. Redaguoja Petras Maldeikis. Administratorius — Stasys Rudys, 415 Plum St., Michigan City, Ind. 46360.