religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1985 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXVI, NO. 4

Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis. Tema — “Vieniši liūdni žmonės”. Viršelio piešinys — Giedrės Čepaitytės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JONAS KUBILIUS, S.J.

     Gyvenimas skelbia savo plika realybe, kad Kristaus pergalė toli gražu nėra sunaikinusi viso blogio pasaulyje. Maža to. Nukrikščionėjusių žmonių masės didėja, ir ne vien tik negalvojančių, bet kartais net didelio išsilavinimo asmenų tarpe. Mūsų pačių, krikščionių, širdyse Kristaus mokslas ir jo iš mirties prisikėlimas nebesukelia to tvirto tikėjimo ir vilties, kad būtų galima atsilaikyti bet kokiam puolimui. Ir todėl noromis nenoromis skverbias į protą ir į širdį mintis, keldama klausimą: nejaugi krikščionybė, išgyvenusi du tūkstančius metų, nustojo savo gyvybiškos, išganingos ir patraukiančios jėgos? Nejaugi Kristaus skelbiama pergalė yra be gilesnės realybės pasaulyje? Nejaugi Kristaus pralietas kraujas taip giliai įsisunkė į žemę, kad nustojo pašvenčiančios galios žmonijai, gyvenančiai žemės paviršiuje?

     Neneigdamas čia iškeltų faktų, esu giliai įsitikinęs, kad krikščionybė ir šiandien tebeturi savyje, kaip ir pirmaisiais savo gyvenimo amžiais, tą pačią patraukiamąją jėgą ir tą patį jaunumą. Reikia pripažinti tik tai, kad krikščionybės supratimas yra labai suplokštėjęs ir dėl to daugeliui nustojęs gyvybinės reikšmės. Jeigu visiškai ir nepamiršta, tai tikrai pakankamai neišryškinta pasilieka daugelio krikščionių sąmonėje gyvybinė Kristaus Evangelija. Tikėjimo tiesos, išreikštos moksliška ir pastovia forma, mums kartais atrodo, kad nebepaveja gyvenimo, kuris, eidamas pirmyn, atskleidžia žmonijos sąmonei vis naujas perspektyvas. Tais momentais žmonija pasimeta įvairiuose protiniuose išvedžiojimuose; tikriausias jos išminties šaltinis, Evangelija, yra paliekamas nepagilintas. Todėl reikėtų mums vis dažniau ir dažniau grįžti prie svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių ir mėginti jose atrasti gilesnį paties gyvenimo supratimą.

Prisikėlęs Kristus.    Algirdo Grigaičio nuotrauka.

Skaityti daugiau: KRISTAUS PERGALĖ IR KRIKŠČIONYBĖS ESMĖ

Ada Karvelytė

TYLA

Tyla—-
Tai beribis
Jausmų derinys,
Tai didžioji
Sielos harmonija.
Tyla—
Tai muzika
Be garso,
Tai tolimųjų sferų
Švelniausioji gaida.
Tyla-
Viso pasaulio
Dieviškoji išmintis.

ROŽĖS PUMPURAS

Švelnutis rožės pumpuras—
Tai Dievo piešinys.
Ne man atskleisti
Rausvus jo žiedlapius.
Jeigu bandyčiau tai padaryti,
Žiedai nukristų
Ir mirtų
Mano grubiose rankose.
Rožės pumpuras—
Tai Dievo paslaptis,
Ir tik jis
Gali atskleisti
Šio pumpuro
Šilkinius lapelius.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

CHIARA LUBICH

     "Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei” (Kor 10, 31)-

     "...Visa darykite Dievo garbei”. Kaip mes galime teikti Dievui garbę? Tai daryti galime įvairiais būdais. Vienas jų — patikti Dievui, vykdant jo įsakymus, ypač artimo meilės įsakymą. Mylėdami artimą, mes teikiame garbę Dievui ir tai kaip tik reiškia, ką šv. Paulius sako. Todėl ir jo žodžius galima pratęsti: "Ar valgote, ar geriate, ar ką kitą darytumėte, neužmirškite mylėti artimo”.

     Ką gi bendro galėtų turėti artimo meilė su valgymu ir gėrimu? Galėsime tai geriau suprasti, pažiūrėję į istorinę situaciją, kuri paakino šv. Paulių kalbėti tokiais terminais. Jo laikais pagoniškame pasauly buvo normalu aukoti gyvulius dievaičių šventyklose. Tų gyvulių mėsos buvo galima valgyti aukojimo metu tik mažą dalį. Likusioji dalis buvo parduodama turgavietėje, kur ir krikščionys galėjo nusipirkti; arba tos mėsos valgyti jie buvo kviečiami draugų bei pažįstamų.

     Teisingai pamokytas krikščionis žinojo, kad vienas dalykas yra valgyti paaukotos mėsos pagonių šventykloje pakviestam, o kitas dalykas, valgyti tokią mėsą, kuri buvo nusipirkta turgavietėje, namie. Pirmu atveju tai būtų stabmeldystės nuodėmė, kuri turėjo būti vengiama bet kokia kaina. Antru atveju nieko panašaus į tai nebūtų.

Skaityti daugiau: VISKAS DIEVO GARBEI

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Ne vienas mūsų bus turėjęs progą ar progų susitikti su gydytoju, kuris buvo labiau suinteresuotas dideliu pacientų skaičiumi ir užmokesčiu negu individualaus paciento liga ir gerove. Toks gydytojo elgesys ir toks nusistatymas galėjo mums ne tik nepatikti, bet gal net mus papiktinti. Vis dėlto mes neatsikreipėme prieš mediciną ir, šaltai pagalvoję, nepasakėme, kad, girdi, koks vienas gydytojas, tokie ir visi, bet susiradome mums priimtinesnį gydytoją, gerai žinodami, kad daugumas gydytojų yra kilnūs asmenys sunkioje ir nuolatinėje artimo tarnyboje, pasiryžę gyventi pagal idealą, kuris yra aukštas ir šventas, pilnas pasiaukojimo. Dėl vieno blogo gydytojo mes neatmetėme nei medicinos mokslo, nei medicinos praktikos, aiškiai suvokdami, kad blogį, esantį blogame gydytojuje, suplakti su gėriu, glūdinčiu medicinoje, būtų ne tik nelogiška, bet ir labai neteisinga. Dėl vieno blogo gydytojo mes nepasmerkėme medicinos.

     Gyvenime susitinkame su įvairių ideologijų ir pasaulėžiūrų atstovais. Kai kurie šių atstovų kartais yra tiesioginė priešprieša visa to, ką ideologija ir pasaulėžiūra tiki ir skelbia. Vis dėlto mes vengiame suplakti juos su ideologija ar pasaulėžiūra ir jokiu būdu nenorime atmesti ar pasisakyti prieš idealą dėl neverto ar mažiau verto jo atstovo. Mes gerai žinome, kad idealo pasmerkimas šiame ar panašiuose atvejuose būtų paviršutiniškas ir nesubrendęs žvilgsnis į vertybes, kurios pačia savo esme atstovauja gėriui, grožiui, tiesai ir į juos veda. Negalima kaltinti nei rožės, nei lelijos, jei jos vystančios merdi sausros sukepintoje žemėje. Dėl nevykusio idealo atstovo mes neatmetame paties idealo. Idealas ir toliau tebereiškia gėrį, grožį ir tiesą, kurių mes, regis, nematome idealo siekėjuje.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO PRARADIMO PRIEŽASTYS (II)

H. S. BRAUN, O.M.Cap.

     Ką iš tavęs padarom, Viešpatie! Tavo vardas minimas tūkstančius kartų per dieną. (Kaipgi jo neminėsi, juk tu esi didysis mūsų ilgesys ir tikroji laimė). Jau mažam vaikui stengiamės ką nors apie tave pašnabždėti, įkalti, pamokyti. Bet, taip dažnai apie tave kalbėdami, ar nesulėkštiname tikro tavęs supratimo? Nekalbu apie tavęs nepažįstančiųjų ir vienaip ar kitaip iškraipančiųjų tauškalus. Bet dažnai girdint žodį "Dievas”, gal taip labai su juo apsiprantame, kad už jo nebelieka nieko tikro, ar bent nieko tokio, kas dar būtų panašu į tave, Dieve.

     Ką mes, žmonės, iš tavęs padarome, Viešpatie! Atrodo, kad kartais net ir tikinčio pamaldaus žmogaus gyvenime iš tavęs belieka tiktai pasakos Pelenė, kuriai tenka tik trupinėliai nuo svarbesnių dienos valandų stalo, nuo pašaukimo darbų, nuo studijų, nuo poilsio ir pasižmonėjimų, tartum galėtų būti kas nors svarbesnio už tave. Apie tave rimčiau pagalvoti ir ypač užmegzti artimesnius santykius su tavimi atidėliojam, iki rasim "patogesnę, laisvesnę” valandėlę, kurios vis negalim rasti. O ar nėra ir tokių, kuriems tu, Dieve, geriausiu atveju esi tik geras senukas, turtingas dėdė, kurį reikia nors retkarčiais paskubomis aplankyti, vieną kitą tuščią komplimentą numesti, kad neužmirštų palikti geroką dalį savo testamente.

     Ką mes iš tavęs padarom, Viešpatie! Ar ne kažkokį automatą, į kurį įkišus maldelę, iššoka mums pageidaujama malonė-dovanėlė? Samdinį daugelis labiau pagerbia už tave. Tikrai tu daugeliui esi tik samdinys darbininkas darbdavio norams patenkinti, kuriam atmokės viena kita malda, o kartais užeis į bažnyčią, gal ir žvakę uždegs kas mėnesį. Tačiau vargas tau, Dieve, jei kada užsimanytum ko nors reikalauti ar savo "darbdavio” įgeidžių nepatenkinti! Nė kiek nesijaudindami, atstatytų tave iš tarnybos, ir turėtum dar džiaugtis, jei užleistų mažą kamputį savo "padorioje šeimoje”. Ar ne taip daugelis elgiamės su tavimi, nė nepagalvodami, koks yra kvailas šitoks elgesys!

Skaityti daugiau: KĄ PADAROME IŠ TAVĘS, VIEŠPATIE!

P. DAUGINTIS, S.J.

     Po įvairių ieškojimų ir studijų įsitikinus, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, taip pat tą įsitikinimą ir tikėjimą sustiprinus Dievo malone, reikia stengtis asmeniškai su Kristumi bendrauti. To bendravimo daugumui žmonių labai trūksta. Štai ką pasakė kartą vienas jaunas prekybininkas: "Apie Jėzų aš daug girdėjau tikėjimo pamokose, pamoksluose, susirinkimuose bei konferencijose. Žinau Dievo ir Bažnyčios įsakymus ir stengiuosi jų laikytis. Tačiau mišios man nieko nereiškia. Tikėjimo dogmos, sakramentai, Bažnyčia man yra bereikšmiai dalykai. Aš nuo jų nutolau. Tiek reikia rūpintis pragyvenimu, bizniu, vaikų auginimu, namų tvarkymu... O vis dėlto labai norėčiau karštai melstis ir jausti Kristaus meilę!”

     Turbūt ne vienas taip galvoja, ne vienas jaučiasi esąs tokioje padėtyje. Tad ką daryti?

     Štai, pavyzdžiui, studentas Petras simpatizuoja Julytei ir ja gėrisi. Vis kiekvieną pavakarę stengiasi ją pamatyti, išeinančią iš kolegijos. Net laiškų jai yra parašęs, bet vis dėl kažkokios baimės neišsiuntęs... Jis nepažįsta Julytės asmeniškai, o tik iš matymo. Jis apie ją svajoja, ją idealizuoja. Jis galėtų su ja susipažinti, susidraugauti, tačiau tuo atveju gal tikrai jis ją įsimylėtų, o ji įsimylėtų jį. Iš to įsimylėjimo išeitų įsipareigojimas ją vesti ir kartu su ja visą gyvenimą gyventi. Jis supranta, kad tai būtų jam didelė laimė ir džiaugsmas. Bet ar Petras pasiryš ją tikrai įsimylėti ir vesti?

     Panašiai yra ir kalbant apie tikinčiųjų bendravimą su Kristumi. Norint pasiekti tą laimingą su juo bendravimą, reikia ryžtis jį "įsimylėti”, su juo visą gyvenimą gyventi. Logiškai svarstant, tas vyksmas apima kelis tarpsnius, bet labai dažnai jie susilieja vienas su kitu.

Skaityti daugiau: ASMENIŠKAS BENDRAVIMAS SU KRISTUMI

 (Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

VYTAUTAS BAGDANAVICIUS

13. NAUJA MANO PADĖTIS DIEVE

     Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais”.

     Ligi šiol akcentavęs ateinančio Žodžio savumą pasauliui, dabar autorius peršoka į kitą santykio pusę, būtent iš žmogiškosios į dieviškąją. Jis skelbia didelį žmogiškojo gyvenimo pasikeitimą, didelį perversmą. Žmogus tampa Dievo vaiku. Ligi šiol šiame įvade buvo ryški Dievo Žodžio kryptis į žmones, į žemę; dabar kelias atsisuka priešinga kryptimi, nes žmogus yra pakeliamas iki Dievo vaiko.

     Ką reiškia būti Dievo vaiku? Tai nėra lengva nei suvokti, nei įsivaizduoti. Ką reiškia man ir mano gyvenimui, kad Dievas mane vadina savo vaiku? Visų pirma žiūrėkime į tai, kaip į reikšmingą paskyrimą dėl dviejų priežasčių: ir dėl to, kas skiria, ir dėl to, poaukščio, kuriam esu skiriamas. Skiria Dievas, ar Jėzus Dievo vardu, o apaštalas Jonas tai praneša. Tas paskyrimas yra toks aukštas, už kurį aukštesnio aš negaliu įsivaizduoti.

     Jeigu Dievas mane būtų padaręs visos savo kūrinijos valdovu, aš greičiau suvokčiau tokio paskyrimo aukštį. Aš imčiausi valdyti pasaulį, tvarkyti jo sudėtingiausius reikalus, studijuočiau Dievo valią, jo norą, kurį jis turėjo kurdamas pasaulį, kad jį tvarkydamas neiškrypčiau iš Dievo valios. Tačiau tai būtų tik mano veikimas į pasaulį. Visa savo būtimi aš būčiau nusikreipęs į savo prakilnųjį veikimą, kuris man būtų Dievo pavestas. Tiesą sakant, žmogus turi šį Dievo paskyrimą, ir visa mūsų techniškoji kultūra vienaip ar kitaip jį vykdo.

     Tačiau Dievas mane paaukštino ne savo vietininku žemėje, ne Mykolu arkangelu, bet savo sūnumi. Tai visų pirma reiškia, kad mano santykis pasikeitė ne su pasauliu, bet su pačiu Dievu. Tai reiškia ne tai, kad aš gavau naujų teisių pasaulyje, bei kad aš gavau naujų teisių Dieve. Jos kyla iš to naujo mano titulo — Dievo sūnus.

Skaityti daugiau: TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Velykas Lietuvoje iškilmingiau švęsdavo, negu Kalėdas, todėl šventėms pasiruošimas ir jų papročiai daug sudėtingesni bei gausesni. Reikia prisiminti, kad Velykoms pasiruošimas buvo pradėtas su Pelenų diena. Daug meldęsi ir pasninkavę, žmonės ypač laukdavo Kristaus Prisikėlimo šventės, juo labiau, kad Velykos ženklino pavasario pradžią.

     Jau didžiąją savaitę buvo stengiamasi atlikti daug darbų ir veiksmų, kad būtų užtikrintas geras pavasario ir vasaros oras, gausus derlius ir visokios kitokios būtinos gėrybės.

     Did. ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį reikia vengti bet kam ką skolinti, nes nesiseks gyventi. Sakoma, kad su paskolintu daiktu skolininkas išsineša iš tų namų laimę. Did. ketvirtadienį visi stengdavosi išsimaudyti (arba bent pasinerti) upėje, ežere, net baloje, tai kūnas bus švarus, nekils spuogai, votys; jeigu prieš saulėtekį nusiprausi veidą, tai jis bus švarus, nespuoguotas; jeigu niekam nematant nusitrinsi veidą sniegu, tai saule vasarą neįdegsi, nebus ant veido jokių dėmelių. Did. ketvirtadienį taip pat valomi visi namai, nes tuomet visus metus bus lengva švarą palaikyti. Jeigu sode nuo obelų nupjaustomos sausos šakos Did. ketvirtadienį, tai kirminai negrauš obuolių; visą dieną, visus darbus dirbant ir net vaikščiojant, reikia labai skubėti, tai darbai labai seksis, laiku juos pabaigsi.

     Did. penktadienį nešluojama, nevaloma, nedulkinama, nes "Jėzui akis gali užkrėsti”; tą dieną neskalbia, kad ledai daržų neišmuštų, nemala, nes vasarą bus daug perkūnijų. Tačiau galima iš namų išvaryti svirplius ir kitokius vabalus, jeigu nueisi į kapines, parsineši smėlio ir pabarstysi ten, kur yra vabalų. Did. penktadienį merginos žiūri į veidrodį ir mato, už ko ištekės. Vaikams draudžiama šūkauti, triukšmauti, lakstyti, nes "Jėzus mirė ant kryžiaus” ir gali jį prikelti, o tuomet visus metus vaikai bus neramūs, rėksniai, ligoti.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKI PAPROČIAI. BALANDIS

Paulius Rabikauskas

2. NEKRIKŠČIONIŠKAS NEPAKANTUMAS IR KRIKŠČIONIŠKAS ATLAIDUMAS

     Marksistai istorikai, bet ir kai kurie kiti, kai rašo apie senąjį Vilniaus universitetą, neiškenčia neprikaišioję jėzuitams, kad jie griebęsi smurto prieš klaidatikius, ruošdavę studentų išpuolius prieš jų šventoves, terorizavę jų bendruomenių vadus (plg. Vilniaus universitetas, Vilnius 1966, p. 31-33; įvairūs kiti, ypač J. Jurginio veikalai). Tie tvirtinimai dažniausiai remiami vienašališkais jėzuitų priešų priekaištais, bandančiais suversti kaltę ano meto universiteto vadovybei už visus mieste kilusius maištus, už visus studentų prasižengimus, nors jie būtų įvykę, vadovybei ničnieko nežinant.

     To dar negana. Tokie istorikai visuomet nutyli ne mažesnius smurto veiksmus, kuriais klaidatikiai baugino ir kartais tiesiog provokavo katalikus. Anų laikų kronikose, aprašymuose, laiškuose galima užtikti nemaža žinių apie tokius nepakančių klaidatikių išsišokimus.

Skaityti daugiau: Iš istorinių versmių

Juozas Vaišnys, S.J.

     Tėvai, mokytojai, jaunimo auklėtojai dažnai nusiminę pasako: "Stengėmės, kovojome, bet pagaliau buvome priversti kapituliuoti”. Ši beviltiška kapituliacija vyksta įvairiuose kovos frontuose.

     Visi tėvai, be abejo, nori, kad jų vaikai būtų pavyzdingi visais atžvilgiais. Nesigaili pinigų, juos leisdami į geras mokyklas, kad gautų kaip galima geresnį išauklėjimą. Kartais gana toli juos veža į jaunimo organizacijų susirinkimus, į tautinių šokių repeticijas, į muzikos ar baleto pamokas. Tikrai čia galima prisiminti Šv. Rašto žodžius: "Ką dar galėjau padaryti ir nepadariau?” (Iz 5, 4). Bet, nežiūrint tų visų pastangų, tėvų viltys neretai sudūžta — vaikai neužauga tokie, kokių buvo tikėtasi: nutolsta nuo lietuvybės, girtuokliauja, vartoja narkotikus, neina į bažnyčią, užmezga nepageidautinas draugystes. Atrodo, nuoširdžiausios tėvų pastangos neatnešė jokių gerų rezultatų, viskas veltui. Tėvams nieko daugiau nebelieka, tik nuleisti rankas — kapituliuoti.

     Tėvai laužo galvas, svarsto, kokios galėtų būti tokio nepasisekimo priežastys, kas čia kaltas, kur jų auklėjimo metodai nebuvo tinkami. Atsakymą ne visuomet lengva surasti. Mat auklėjimo menas toks sunkus ir komplikuotas, kad kartais tik nuo vienos mažos klaidelės gali viskas pakrypti nepageidaujama linkme.

     Per daug laiko užimtų nagrinėti įvairiausias galimas priežastis. Paminėsime tik vieną, turbūt dažniausiai pasitaikančią — tai tas pereitame šio žurnalo numeryje primintas dvigubas standartas, pavyzdžio stoka, kai vienaip mokoma, kitaip daroma.

Skaityti daugiau: Kapituliacija ar kova

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

DAINAVOS LEGENDA

     "Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpe jų visų gražiausia ir geriausia Dainavos šalis” — rašė prieš daugelį metų V. Krėvė. Įsimylėjęs gimtąją Dzūkiją, rašytojas surado jai daug pasakantį pavadinimą — Dainava.

     Alytaus rajono, Obelijos kolūkis — tipiška Dainavos dalelė su tokiais pat gamtos vaizdais, legendomis virtusia praeitimi. Darbštūs Dainavos kolūkiečiai moka šeimininkauti nederlinguose smėlynuose, priversti savo žemę atiduoti viską, ką tik ji pajėgia. Nedaug tos ūkio žemės — šeši tūkstančiai hektarų. Bet kokia čia gamtos įvairovė! Išsibarstę kuproti kalnynai, miškeliai ir pelkutės. Rytinius pakraščius riboja Nemunas, vakaruose remiasi į Obelijos ežerą, Yra kur paklajoti akims ir mintims, yra kuo pasigrožėti ir ko pažiūrėti. Tame kalvų margumyne keturi piliakalniai stypso, iš kurių didžiausias — Želvos piliakalnis. Čia netoli Bobos akmuo, prie kurio nusižudė ponų nuskriausta baudžiauninkė. Kartuvių kalnas, Miško koplyčia ir daugelis kitų vietų. Visa tai suteikia šiai apylinkei dvasingumo.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAlSNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KALBOS TAISYMAI

     p a s i s k o l i n t i   p a s— pasiskolinti iš: Šia knygą pasiskolinau pas savo draugą. (=iš savo draugo).

     p a s i t i k ė j i m a s   k a m— pasitikėjimas kuo: Aš tau (= tavimi) pasitikiu. Niekuomet nepasitikėk nepažįstamiems įmonėms ( =nepažįstamais žmonėmis).

     p a v e i k ti   į   k ą— paveikti ką: Jo žodžiai labai į mane ( =mane) paveikė.

     p a ž i n t i— nevart. reikšme "mokėti”: Dėl nepakankamo lietuvių kalbos pažinimo ( =mokėjimo) jis negalės to straipsnio išversti. Norint keliauti, labai naudinga žinoti ( = mokėti) svetimas kalbas.

     p e r ir pro.Prielinksnius per ir pro ne visos tarmės vartoja ta pačia prasme. Pvz.: Žmogus žiūri per langą. Suvalkiečiui šis pasakymas bus labai aiškus ir įprastas, bet kai kurių kitų tarmių žmonės jį supras visai kitaip — jie manys, kad tas žmogus žiūri per viršų lango. Jie šiuo atveju sakytų: Žmogus žiūri pro langą. Bet tokį pasakymą išgirdęs suvalkietis manytų, kad tas žmogus žiūri kur nors pro plyšį, esantį šalia lango. Ir viena, ir kita šių prielinksnių vartosena bendrinėje kalboje yra leidžiama, bet vis dėlto labiau teiktina vartoti ne per, o pro: žiūrėti pro langą, įeiti pro duris ir pan. Per vartotina, pavyzdžiui, tokiais atvejais: eina per lauką, šoko per griovį, kalbėjosi per vertėją, girdėjau per radiją ir pan.

Skaityti daugiau: Kalba

Malonus Redaktoriau,

     Įdomi tema buvo nagrinėjama š.m. sausio mėn. numeryje “Šeimos” skyriuje. Patarėte ir kitiems pasisakyti. Suminėti klausimai vyrams ir moterims tai yra lyg 20-to šimtmečio pradžios programa, kurią turi atlikti 20-to amžiaus antrosios pusės aktoriai. Pažvelkime, ar jie tam pasiruošę.

     Apie 1960 metus šiame krašte atsirado didelis jaunų žmonių prieauglis. Gerai ekonomiškai įsikūrę tėvai leido vaikus į mokyklas. Jaunuoliai, gerai nepasvėrę savo tinkamumo ir protinio pajėgumo, veržėsi į kolegijas ir universitetus. Mergaitės pradėjo studijuoti inžineriją, biznio administraciją ir kitas mokslo šakas, kuriomis anksčiau domėjosi tik vyrai.

     Karo tarnybon pašaukti sveiki, stiprūs aštuoniolikmečiai pasijuto subrendę kelti savo reikalavimus. Mirgėjo laisvių šūkiai, girdėjome ir skaitėme apie “lygias teises” (Equal Rights), “lytinį išsilaisvinimą” (Sexual Liberation), “savęs atradimą” (Self Discovery). Jei kas jiems nepatiko, triukšmingomis demonstracijomis priešinosi vyriausybei, viršininkams, tėvams. Jaunas mergaites žavėjo “nepriklausomumo mitas” (Myth of Independence). Norėdamos baigti mokslą, kad galėtų susilyginti su vyrais, vedybas atidėdavo vėlesniam laikui. Tačiau, kad nesijaustų vienišos, susirasdavo “draugą”, su kuriuo gyvendavo be vedybų. Žinoma, labai paplito piliulių vartojimas, kad nesusilauktų kūdikio, kova už abortų legalizavimą ir t.t.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

     —    Kaip manai, ar aš išliksiu gyvas po operacijos? — klausia ligonis slaugę.

     —    Na, aš neturėčiau į tokius klausimus atsakinėti, bet, kaip Tamstai, tai pasakysiu, kad šimtu procentų pasiseks.

     —    O iš kurgi esi tokia tikra?

     —    Matai, aš girdėjau, kaip daktarai kalbėjosi. Sako, statistika rodo, kad po tokios rūšies operacijų devyni iš dešimties niekada jau nebeatsigauna. Tamsta esi dešimtas, kuris laukia tokios operacijos. Kadangi anie devyni visi mirė, tai Tamstai turi pasisekti.

*

     —    Slauge, kiek aš turiu temperatūros, — klausia sportininkas.

     —    Šimtas ir vienas.

     —    O koks yra pasaulinis rekordas?

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Į JAV-bes iš P. Korėjos buvo atgabenta tūkstančiai žmogaus gemalų moksliniams eksperimentams. Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano” tą pavadino “šėtoniška prekyba”.

■    Gyvulio kūno dalių persodinimas į žmogų yra leistinas, jeigu: 1) tokia gyvulio kūno dalis yra būtina pacientui ir kitokios gydymo galimybės nėra; 2) jei neįmanoma panaudoti dirbtinę dalį ar mirusio žmogaus dalį; 3) jei persodinimas atliekamas reikiamo lygio specialistų; 4) jei tokiai operacijai turimos visos reikiamos priemonės; 5) jei gautas paciento ar jo globėjo sutikimas; 6) jei yra galimybė, kad persodinimo rezultatai bus geri. Šias sąlygas Vatikano laikrašty “L’Osservatore Romano” paskelbė pranciškonas kun. G. Concetti.

■    JAV-se lituanistinėse mokyklose buvo pravestas konkursas rašinio: “Kodėl aš turiu laikytis Dešimties Dievo įsakymų”. Gauti 55 rašinėliai. Iš Los Angeles gauta 23, iš Čikagos 24, kiti iš įvairių vietų. Konkursą globojo Amerikos Lietuvių Taryba, mecenatas — kun. J. Prunskis, premijoms paskyręs 500 dol.

■    Vatikane vyko pasitarimai tarp Šv. Sosto ir Nikaragvos atstovų Bažnyčios ir valstybės santykių klausimais.

■    D. Britanijoje anglikonų kanauninkas John Tinsley tapo kataliku. Romoje tęsia teologines studijas, ruošdamasis kunigystei. Jis buvo anglikonų generalinio sinodo narys, o nuo 1977 m. — vienas iš 12, kurie nominuodavo naujus anglikonų vyskupus. Perėjo į katalikybę, kada anglikonai ėmė leisti antrą kartą tuoktis išsiskyrusiems.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

Stasys Yla. M. K. ČIURLIONIS: KŪRĖJAS IR ŽMOGUS. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, Chicago, Illinois, 1984. Spaudė Morkūno spaustuvė, 3001 W. 59th Street, Chicago, IL 60629. Tiražas — 1200 egzempliorių. Kieti viršeliai, daug iliustracijų, 468 psl., kaina 15 dol.

Knygos leidėjai įžangoje taip rašo: “Su šia paskutiniąja savo knyga autorius kun. Stasys Yla nebaigia savo kūrybinio gyvenimo, bet kartu su Čiurlioniu eina ‘procesijos priekyje’, perduodamas ateinančioms kartoms kūrėjo dvasią, rodydamas nepaprastą jojo meninę jėgą ir su tuo susijusį žmogiškumą, būdingą daugeliui kūrėjų”.

Juozas Brazaitis. RAŠTAI. V tomas. Religinės refleksijos, lietuviai be tėvynės, visuomeniniai rūpesčiai, ano meto aktualijos, laiškai iš kelionių, papildymai. Išleido “Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti” 1984 m. Redakcinė komisija: Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius. Aplankas ir viršelis Ados Sutkuvienės. Spaudė “Draugo” spaustuvė, 4545 W. 63rd Street, Chicago, IL 60629. Kieti viršeliai, 547 psl., kaina nepažymėta.

Juozas Daumantas. PARTIZANAI. Trečias papildytas ir pataisytas leidimas. Išleido “Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti”, 5620 S. Claremont Ave., Chicago, IL 60636. Iliustracijos ir aplankas dail. Prano Lapės. Spaudė Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai, 572 psl., kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

     “Laiškus lietuviams” pradėjome leisti 1950 m.; tad šiais metais švenčiame 35 m. sukaktį. Šios sukakties minėjimas bus gegužės mėn. 5 d. Jaunimo centro didžiojoje salėje.

     Minėjimą pradėsime 3 val. po pietų mišiomis Tėvų Jėzuitų koplyčioje. 4 val. Jaunimo centro salėje bus premijų įteikimas konkurso laimėtojams. Kai rašėme šį pranešimą, konkursas dar nebuvo pasibaigęs, bet jau buvo atsiųsta daugiau kaip trisdešimt straipsnių jaunimo konkursui. Suaugusieji, atrodo, turi mažiau energijos rašyti, bet ir jie pamažu siunčia straipsnius.

     4.30    val. bus meninė programa, kurią atliks Violetos Karosaitės studijos šokėjos ir šokėjai. Bus modernaus ir klasikinio baleto.

     5.30    val. — Vidos Talandytės paruošta iškilminga vakarienė.

     Visus skaitytojus ir bičiulius kviečiame dalyvauti ir pasidžiaugti drauge su mumis “Laiškų lietuviams” per 35 metus nueitu keliu. Prašome bilietus įsigyti iš anksto pas platintojus arba “L.L.” administracijoje. Bilieto kaina asmeniui — 15 dol.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

50 dol. aukojo E. Jonušienė.

42 dol. aukojo M. Vygantas.

32 dol. aukojo O. Jankevičiūtė.

25 dol. aukojo prel. J. Tadarauskas.

Po 20 dol. aukojo E. Zenkevičienė ir S. Jurskytė.

17 dol. aukojo B. Čepaitis.

Po 12 dol. aukojo: M. Budrys, M. Kapačinskienė, P. Kaufmanas, L. Normantas, P. Dirda, V. Poderys.

10 dol. aukojo S. Kasnickas.

Po 9 dol. aukojo: kun. J. Kluonius, kun. P. Ragažinskas, V. Šoliūnas.

Po 8 dol. aukojo V. Juodeika ir J. Juras.

Po 7 dol. aukojo: J. Žalagėnas, K. Remėza, J. Žvinakis, A. Žemaitis, J. Ardys, A. Šembrotas, P. Tomasevičius, O. Bundelis, E. Diminskienė, V. Mitkus, B. Tamošiūnas, K. Aukštkalnis, A. Malinauskas, Z. Samuolis, L. Laukienė.

Po 6 dol. aukojo: J. Rambutis, S. Bilevičius, J. Steponaitis, J. Stasaitis. Po 5 dol. aukojo: B. Balčiūnas, kun. A. Babonas, A. Baleišienė, Z. Smilga, A. Stukas.

Po 4 dol. aukojo: B. Valavičius, B. Ginčiauskas, T. Sakas, J. Pleinys, G. Indreika, J. Varkalis, A. Venckus, A. Liaukus.

Po 3 dol. aukojo: J. Abraitis, V. Sonda, M. Vaškevičienė.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas