religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1985 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXVI, NO. 6
181 |
Vytautas K. Butvila |
|
184 |
Z. Tenisonaitė ir |
|
185 |
Chiara Lubich |
|
MŪSŲ IŠEIVIJOS RELIGINIO IR |
186 |
Ramunė Kubiliūtė |
192 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
195 |
Jonas Kidykas, S.J. |
|
203 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
206 |
Danutė Bindokienė |
|
208 |
Paulius Bindokas |
|
210 |
Gediminas Vakaris |
|
214 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
215 |
J. Pr. |
|
216 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Karolio Garucko, S.J. gyvenimo. Viršelio piešinys — Giedrės Čepaitytės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published montnly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
VYTAUTAS K. BUTVILA
Tėvynės meilės vedami, išėjome
kovot — ilgiau tylos nebus!
Sulauksime pavasario žydėjimo,
išgirsim laisve skambančius varpus.
Valdas Audronis
Kažkur. . . Kažkada. . . Lyg toje senelių pasakoje... Seniai, labai seniai tai buvo... Viską išgyveno mano tėvai.
Meni, kai pasakų klausydami vaikai sėdi vakaro tamsoje susigūžę, ir jų kūneliai pagaugais eina. Liko tik viena akimi žybčiojanti balana, kitai užsimerkus, bet kas iš vaikų išdrįs ją pakeisti... pagaus raganiai ir išveš į šaltą kraštą. ..
O gal tai buvo ne pasaka, bet baisus, ilgas, ištisus metus užtrukęs sapnas, užgulęs visą Lietuvą, miestus, miestelius, kaimus, miškus, laukus, vienišas sodybas.
Susipyko dangus ir žemė. Dangaus mėlynėje saulė verkė, žemėje velniai kūrė pragaro ugnį... Geruosius aitvarus nugalėjo pikti raganiai ir žudė nekaltus vaikus, moteris, senelius, vyrus.
Birželio tryliktosios ankstyvą rytą pasitiko sunkvežimių ūžesiai, sukeltų dulkių debesys, rusiški keiksmai, kareivių būriai su ilgais šautuvais ir durtuvais. Verksmo, klyksmo šauksmai bangavo per Lietuvos kaimus, bažnytkaimius, miestus, laukus. . .
Už ką? Kodėl?. . virpėjo šiltas birželio rytmečio oras ir dūsavo žemė, slėpėsi po lapais rasos lašeliai...
Tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje, — nuleidę galvas kalbėjo sodybų ir kryžkelių rūpintojėliai. Tebūnie Tavo valia, — šauksmo balsai sklido geležinkelių stotyse, gyvuliniuose vagonuose, kur sugrūsti vaikai,
Algirdo Grigaičio nuotr.
seneliai, nėščios moterys, ligoniai, be maisto, be vandens lašelio. Gelbėkite — rūko garvežių kaminai. . . Gelbėkite, — ritosi girgždėdami vagonų ratai...
Zenta Tenisonaitė
RYTAS
Saulės alsavimas nudažo
padangę liepsnomis.
Senoji naktis užmerkia akis. . .
VAKARAS
Diena sudžiūvo be mįslių.
Tamsa atbrenda per laukus.
Senas laiko vanduo
alsuoja naktį,
pamildamas mano žodžius
apie vėją už lango. . .
MANO NAKTIS
Mano naktie,
tavo akių jūroje
mano juoko aidas. . .
Kitoje dienos pusėje
gyvena vėjas ir ruduo.
Ir tyla baltesnė už sniegą. . .
CHIARA LUBICH
"Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra” (Apd 4,32).
Šv. Lukas, Apaštalų darbų autorius, šioje ištraukoje glaustai vaizduoja Jeruzalės bendruomenės gyvenimą, kaip pavyzdį visų laikų Bažnyčiai. Jis pabrėžė tos bendruomenės širdžių vienybės dvasią, kuri tikinčiuosius jungė kaip vieną šeimą, kurioje viskas priklausė visiems, ir kiekvienas dalinosi viskuo. Užtai tokios vienybės dėka labiausiai matomi vaisiai buvo dalinimasis materialinėmis gėrybėmis. Ten buvo ir tokių, kurie, pardavę savo ūkius ar namus, pinigus atiduodavo apaštalams, kad tie dalintų kiekvienam, pagal jo reikalą. Todėl jų tarpe stokojančių nebuvo. Tai buvo tikra krikščionių bendruomenė.
Ši ištrauka galėtų daryti įspūdį, kad tos bendruomenės gyvenimas klostėsi tobulai. Bet pats Lukas paminėjo kai kurias neigiamybes, kurios Jeruzalės Bažnyčioje buvo pasireiškusios. Tačiau, nepaisant tų nutikimų, kurie yra suprantami, tos Bažnyčios atmosfera buvo charakteringa jos nuolatinėmis pastangomis būti tikra krikščionių bendruomene. Kaip tik tas pastangas Lukas ir norėjo pabrėžti. Tokie tikinčiųjų pavyzdžiai, kaip nuosavybės pardavimas ir pinigų paaukojimas bendruomenės stokojantiems, rodo revoliucinę Evangelijos jėgą, kuri gali kurti visiškai naujus socialinius santykius.
("Laiškų lietuviams” konkurse II vietą laimėjęs rašinys)
RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
Medicinos srityje skersinis pjūvis (angl. cross section) vartojamas tyrinėjimams. Patologai ir histologijos laboratorių darbuotojai paruošia auglio ir pan. pavyzdžius, kad galėtų sužinoti, kokia liga užkrėtė organizmą. Specialistai pasideda tą pavyzdį po mikroskopu, kad galėtų iš arčiau į jį pažiūrėti. Panašiu būdu galima pažiūrėti į lietuvių išeivijos stovį — pažvelgus į mūsų išeivijos gyvenimo epizodus, galima pateikti porą klausimų: ar kiek pažengėme, ar net nusmukome kaip aktyvi, gyva etninė grupė, kuri egzistuoja toli nuo savo tėvynės? Galima paimti lietuvių religinio ir tautinio gyvenimo nuotrupų ir sudėti į pliusų ir minusų kolonas.
Pirmoji šv. Komunija T. K. Garucko parapijoje, Ceikiniuose.
Bus žvelgiama į lietuvių religinį, tautinį ir ypač kultūrinį gyvenimą. Norint palaikyti tam tikrą pozityvią nuotaiką, bus daugiau kalbama apie viltį duodančias nuotrupas negu slegiančias realybes, bet ir jos bus paminėtos.
RELIGINIS GYVENIMAS
Lietuvių išeivijos gyvenimas stovi prie tam tikros kryžkelės. Prieš II Pasaulinį karą Lietuvoje gimę ir užaugę išeiviai jau augina vaikus ar anūkus, ar jau yra iškeliavę amžinybėn (išskyrus dabartinius imigrantus, kurie atvyksta kitais sumetimais). Nebuvo reikalo toms išeivijos bangoms klausti, kokios etninės grupės jie yra, kokia jų tėvų žemė. Išeivijoje augantys jaunuoliai dažnai jaučiasi esą kryžkelėje tarp tėvų žemės ir jų pačių gimtinės.
Skaityti daugiau: MŪSŲ IŠEIVIJOS RELIGINIO IR TAUTINIO GYVENIMO SKERSINIS PJŪVIS
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Nors Mykolaitis-Putinas savo romane, vardu "Altorių šešėlyje”, vaizduoja kunigą, kuris nėra kunigiškas nei seminarijoje, nei už jos, ir kuriam kunigystė nėra augimą duodanti jėga, bet dvasios veržlumą stabdanti našta, vis dėlto autorius į ekskunigo Liudo Vasario lūpas deda kunigiška sąžine nudažytus žodžius. Kai Stripaitis sako: "Liudai, juk aš neinu išpažinties. Aš manau, kad neini nei tu”. — "Na, ir nėr čia ko džiaugtis”, — susierzino Vasaris. Vasarį pagavo toks pasibjaurėjimas savim ir Stripaičiu, kad norėjo jį išvaryti pro duris, o pats eiti, kur akys neša.
Labai reti žmonės yra visiškai sugedę ir tokiais nori pasilikti, nes jie nekenčia gėrio. Kiti, nors paslydę ir suklupę, pergyvena nuostabaus šviesumo momentų, kur pasirodo tikroji asmens dvasia, ryžtai ir polėkiai. Žmogaus gyvenimo negalima vertinti statiškai, nes pati gyvenimo sąvoka reiškia dinamizmą. Todėl neteisinga parodyti ar kreipti dėmesį tik į vieną gyvenimo pusę. Diena negali atstoti nakties. Ne vienas dieną klysta, naktį grįžta. Šviesoje nusideda, tamsoje gailisi, arba atvirkščiai.
Blogų kunigų statistikas veda pats Dievas. Bet ar ne dėl to jie taip krinta į akį, kad jų skaičius mažas? Kunigystės idealo skaidrus aukštis ir pavyzdinga daugumos kunigų laikysena yra tas žėrinčiai šviesus fonas, kuris negailestingai iškelia ir pabrėžia blogo kunigo atvejį. Jei puikiai disciplinuotame chore pasigirsta neteisinga nata ar net vieno choristo detonavimas, jis klausytojo ausį pažeidžia aštresniu kontrastu, negu didesni netikslumai ir stambios klaidos jaunų berniukų chore, kuriems trūksta ir klausos, ir muzikalumo. Kuo didesnė šviesa, tuo ryškesni kontrastai. Kuo aukštesnis idealas, tuo labiau krinta į akį tas asmuo, kuris ne pagal idealą gyvena. Ligonis labiausiai išsiskiria sveikųjų tarpe, ir juodas rūbas — baltai apsirengusių žmonių tarpe.
JONAS KIDYKAS, S.J.
Švenčionių ligoninėje 1979 m. balandžio 6 d. vėžys nukando a.a. kunigo Karolio Garucko, S.J., gyvenimo siūlą. Neaukšto ūgio, kuklutis, neseniai 70 m. amžiaus sukaktį atšventęs Ceikinių klebonėlis atrodė toks paprastutis, eilinis žmogelis. O vis dėlto jis buvo visa galva iškilesnis už nežemų vyrų eiles! Tai paliudijo į jo laidotuves suplaukusi tūkstantinė minia iš įvairiausių Lietuvos rajonų, du vyskupai, šimtas su viršum kunigų ir šimtai jaunimo! Tai liudija mirties metinių proga jam pastatytas paminklas ir vėl susirinkusios žmonių minios.
Kuo Karolis Garuckas pasižymėjo? Drąsia kova su bedieviška partija ir valdžia, gindamas tikinčiųjų teises, nesibijodamas nei tremties, nei kalėjimų, nei grasinimų. Pasižymėjo karšta Dievo ir žmonių meile. Jis buvo kaip šašas ateistinės valdžios akyse. Todėl ji visaip jį kamavo, vyskupus prievartavo jį mėtyti iš vienos menkos, miškuose paskendusios parapijėlės į kitą, kiek begalima dar menkesnę. Ir nuostabu — kur tik jis nukeliaudavo, labai greitai pirmiau nugyventa, dvasiškai ir materialiai nuniokota parapijėlė atsigaudavo. Nepaisant griežto valdžios draudimo nepilnamečiams tarnauti mišioms, dalyvauti pamaldose ir procesijose, kun. Karolio bažnyčioje buvo labai daug vaikučių ir jaunimo tiek pamaldose, tiek procesijose. Pas jį atvykdavo jaunimas ir iš kitų vietovių, iš Vilniaus universiteto ir kitų institucijų.
Lankydamasis Lietuvoje ir išgirdęs didelius velionio liaupsinimus, paprašiau artimiausius jo gyvenimo ir darbo liudytojus aprašyti jo gyvenimą ir pateikti savo prisiminimų. Pasisekė prieš kurį laiką jų gauti. Visa tai rengiama spaudai. Šiame žurnalo numeryje duodame vieną kitą atsiminimą bei jų vertinimo žiupsnelį. Dėl suprantamų priežasčių negalime minėti tikrųjų autorių pavardžių, bet jas turime rankraščiuose.
UŽGESUSIOS ŽVAIGŽDĖS ŠVIESA
Visam pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai
visų šalių, visų dienų, visuos keliuos —
artyn, artyn prie mirties atverto slenksčio —
ir niekad, niekad atgalios. . .
B. Brazdžionis Mintimi ateinu prie Tavo kapo, slapčia paglostau jo smėlį ir neverkiu. Tai kas, kad tą slenkstį peržengei pernelyg anksti! Yra kažkas nepavaldus kapui nei kategoriškam "niekados”. Jei užgestų žvaigždė, mes dar šimtmečių šimtmečius regėtume jos šviesą. Ir Tu, lyg ta užgesusi žvaigždė, — Tavęs nėra, o Tavo žodžių šviesa ir dabar šviečia mano takams. Lygiai taip, kaip švietė tuos mūsų pažinties kelis dešimtmečius.
Prisimenu. Pirmutiniai pokario metai. Koks vienišas, bejėgis pasijunti Vilniaus griuvėsiuose, kai ateini iš nuniokotų namų, nežinai, kur ir kaip susirasti darbą, pastogę, kada vėl savo rankose pajusi mažųjų delnukus... Tiesiog nebeturėdamas kur eiti, paklausai Tavęs, kviečiančio pereiti Viešpaties kančios kelią.
Kalvarijos — ne pirmutinį kartą eini šitais takais. Ir vis tiek kiekvieną kartą jie prabyla nauja prasme. Ir pačia reikalingiausia tuo momentu.
Kun. Karolis Garuckas, S.J., Ceikinių klebonas.
Getsemanas. Kartybės taurė. Ji virsta paguodos taure, kai ištari: "Teesie Tavo valia...”
Teesie Tavo valia...
VYTAUTAS BAGDANAVlČlUS
(Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)
20. GERUMAS IR TEISINGUMAS -DIEVIŠKUMO ŽENKLAI
"Mes regėjome jo šlovę— šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos”.
Kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis pasisekė Jonui pažinti Jėzuje viengimio Tėvo Sūnaus garbę? Aplamai, Dievo garbė nelengvai pažįstama žmonijoje, juo labiau toks reiškinys kaip viengimis Dievo Sūnus. Pažinimo priemonės yra išreikštos sakinio pabaigoje, sakant, kad jis buvo pilnas malonės ir tiesos. Apie malonę ir tiesą esame daug kartų girdėję, bet ar šie du dalykai mums bent primena dieviškumą? Ar šios priemonės yra pakankamos pažinti Dievo Sūnų? Ar jam pažinti nėra geresnių priemonių?
Kodėl Jonas nesako, kad jis matė Jėzuje visagalybės apraiškų ir kad tai jam padėjo pažinti Jėzuje Dievą? Juk jis matė Jėzaus stebuklus. Matė jo gydymus ir gamtos reiškinių suvaldymus. Pagaliau jis išgyveno patį galingiausią Jėzaus pasireiškimą, t.y. prisikėlimą iš mirties. Bet kodėl Jonas ne Jėzaus visagalybę iškelia, kaip dieviškumo bruožą, bet jo maloningumą ir tiesą?
Ką Jonas suprato žodžiu malonė? Šis žodis savo natūralia prasme reiškia asmeninį gerumą. Jėzus, stebuklingai gydydamas, tai darė iš savo gerumo. Tas gerumas Jonui darė didesnį įspūdį, nustatant Jėzaus prigimtį, negu jo galingumas darant stebuklus. Žodžiu malonėJonas dar nesuprato tos visos sudėtingos prasmės, kuri buvo vėliau išvystyta teologų ir kurią mes dabar suprantame. Jis tą malonę suprato ne tik kaip gryną antgamtinį reiškinį, atskirtą nuo gamtinių apraiškų, kaip ji yra aptariama teologų raštuose. Malonė jam buvo gerumo apraiška, ir ji jam atrodė dieviškumo ženklas. Tiesa, evangelistai, plačiau aprašydami Jėzaus stebuklus, be abejo, nori paliudyti, kad čia eina reikalas apie dieviškus pasireiškimus. Tačiau tiek sinoptikų, tiek Jono aprašytuose stebukluose nesunku pastebėti jų priežastį: Jėzaus gerumą, kuris yra dieviško, visa kuriančio gerumo ženklas.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Šiais metais birželio pradžioje (9d.) pasitaiko Devintinės. Pati Devintinių šventė ir Devintinių aktavos mišparai lietuvių buvo labai pamėgti ir iškilmingai švenčiami: Devintinėse gamta jau žaliuoja, žydi, todėl sodybos ir bažnyčios išpuošiamos žolynais, ypač naujai išsprogusiais beržiukais. Pasibaigus visoms Devintinių apeigoms, beržiukai nėra išmetami, bet tuoj sudeginami, nes kitaip audros, vabzdžiai ar gaisrai labai tais metais sunaikintų girias. Po paskutinių Devintinių mišparų buvo šventinamos žolynų ir gėlių puokštės, kurias vėliau moterys susidžiovindavo. Tokių žolynų arbata buvo gydomasi nuo vidurių ligų, sutrinti žolynai kemšami j pagalvėles numirusiems, jie taip pat saugoja nuo "blogų” akių, nuo perkūnijos; jais galima išrūkyti iš namų piktas dvasias ir pan.
Devintinės, arba Kristaus Kūno šventė, krikščionybėn atėjo apie 1264 metus popiežiaus Urbono rūpesčiu. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, Devintinėse buvo ruošiamos iškilmingos procesijos miestų, miestelių ir bažnytkaimių gatvėmis. Tam tikslui įruošiami altorėliai, o gatvės ir namai, pro kuriuos praeidavo procesija, būdavo puošiami žalumynais, gėlėmis, vėliavomis.
Kadangi Devintinės yra tikra krikščioniška šventė, joje senojo tikėjimo liekanų nėra. Tiesa, kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo verdami ir šeimynai dalinami specialūs virtinukai — po devynis kiekvienam. Taip pat piemenys vainikuodavo karves (panašiai, kaip per Sekmines) ir už tai iš šeimininkių gaudavo dovanų. Buvo sakoma, kad per Devintines pradėtas darbas gerai seksis, o iš Devintinių oro galima atspėti visų metų orą, tačiau Devintinėse buvo daugiau kreipiama dėmesio į krikščionišką šventės prasmę, o visi būrimai atrodo lyg dirbtiniu būdu prikergtas priedas.
(Jaunimo konkurse I pr. laimėjęs rašinys)
Paulius Bindokas
Mano nuomone, yra daugybė priežasčių, kodėl šių laikų jaunimas pameta religiją ir atsisako bažnyčios. Iš tikrųjų tai neturėtų atsitikti, nes daugumas savo gyvenimo pradžią praleidžia religinėje aplinkoje: eina į bažnyčią su tėvais, lanko katalikiškas mokyklas, meldžiasi ir dažnai priima Komuniją. Lietuviškas jaunimas taip pat priklauso organizacijoms, kurių principai pagrįsti religiniu auklėjimu. Todėl atrodo nesuprantama, kodėl, sulaukęs savarankiško gyvenimo, jaunuolis atsisako religijos, nebelanko bažnyčios, o kartais net atvirai kovoja prieš Dievą.
Religingų tėvų sūnūs ir dukterys aštuonerius metus lanko parapines mokyklas, kur religija jiems kasdien kalama į galvas, o seselės mokytojos kas savaitę veda į bažnyčią ir verčia atlikti mėnesinę išpažintį, nors vaikas kartais to ir labai nenorėtų.
Baigęs pradžios mokyklą, vaikas-jaunuolis dažnai dar ketverius metus praleidžia katalikiškoje gimnazijoje, kur religija taip pat nėra paskutinėje vietoje. Per tą visą savo gyvenimo laikotarpį vaikas yra tėvų priežiūroje. Jie rūpinasi ne tik jo kasdieniniais gyvenimo dalykais, bet ir dvasiniais reikalais. Tai kodėl tas pats vaikas, tiek metų praleidęs stiprioje religinėje įtakoje, atėjęs į jaunuolio amžių, atsisako religijos? Kas kaltas: tėvai, religinis auklėjimas katalikiškose mokyklose, draugai, aplinka, ar kas kita? Į tas priežastis ir noriu kiek plačiau pažvelgti.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PROF. JUOZO BALČIKONIO GIMIMO 100-TOSIOS METINĖS
Juozas Balčikonis buvo Lietuvos senosios kartos kalbininkas, baigęs mokslus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. jis daugiau negu penkis dešimtmečius rūpinosi lietuvių bendrine kalba, ją ugdė, puoselėjo ir turtino.
Baigęs universiteto studijas, kurį laiką dirbo lietuviškų laikraščių redakcijose Vilniuje. Vėliau perėjo į pedagoginį darbą. Pirmojo pasaulinio karo metais dėstė lietuvių ir lotynų kalbas karo pabėgėlių gimnazijoje Voroneže. Šioje gimnazijoje dirbo J. Jablonskis ir K. Būga. Čia galutinai susiformavo J. Balčikonio kalbinės pažiūros, ypač kalbos praktikos klausimais.
Grįžęs į Lietuvą, dirbo Panevėžyje. 1924 m. buvo pakviestas į Kauno universitetą skaityti bendrojo lietuvių kalbos kurso. Čia jis dirbo kaip docentas iki 1931 m. 1930 m. skiriamas didžiojo lietuvių kalbos žodyno vyriausiuoju redaktorium. Nuo tada labai plačiai įsitraukė į leksikografinį darbą. Rašė daug straipsnių praktiniais kalbos klausimais, kovojo prieš spaudoje pasitaikančias kalbos negeroves. Vertė jaunimui skirtas knygas. Paskelbė spaudoje daug reikšmingų kalbos mokslui straipsnių. Ypač minėtini jo parengti J. Jablonskio Raštų penki tomai.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
KALBOS TAISYMAI
r a n d a s i . Veiksmažodis rastis labai retai vartojamas įvairiose tarmėse. Kai kur jis vartojamas vietoj veiksmažodžių darytis, atsitikti, pvz,: Kas rados vaikui, kad serga? Kitur jį vartoja vietoj rodytis, prasidėti, atsirasti, pvz.: Po lietaus daug grybų randasi. Iš kur tu radaisi? Iš kur čia tie šunes randasi? Bet šio žodžio randasi jokiu būdu negalima vartoti vietoj yra, pvz.: Vilnius randasi (=yra, stovi) prie Neries. Jis randasi ( = yra, gyvena) Čikagoje. Kur dabar tavo draugas randasi (= yra, gyvena, dirba')? Šiuose sakiniuose žodis randasi pavartotas nusižiūrėjus į rusų nachodit'sia
r ė d y t i (gud, riadit’) — puošti, rengti, vilkti, tvarkyti: Labai gražiai parėdyta ( = papuošta) jūsų eglutė. Aprėdyk ( = Aprenk, papuošk) vaiką gražesniais drabužiais. Pasaulis labai gražiai Dievo surėdytas ( = sutvarkytas).
Tas pat pasakytina ir apie šio veiksmažodžio sangrąžinę formą: Kaip elegantiškai ji šiandien apsirėdžiusi (= apsirengusi, pasipuošusi)!
r e g i m a i priev. — nevart. reikšme "matyt, turbūt, tikriausiai”: Jis šiandien, regimai ( = matyt), nekaip jaučiasi. Jūs rytoj, regimai (= turbūt, tikriausiai) manote išvažiuoti.
Priev. regimai vartojama tokia prasme: Padėk raktą regimai, kad parėjęs galėčiau lengvai rasti.
■ JAV-se yra 7120 nuolatinių diakonų ir dar jais ruošiasi būti 2114. Lietuvių — tik keletas.
■ Lenkijoje šiemet statoma apie 1200 naujų bažnyčių.
■ Jugoslavijoje šiuo metu gyvena apie 100.000 albanų katalikų. Neseniai buvo išspausdintas naujas albaniškas Naujojo Testamento vertimas. Planuojama išleisti kelių tomų Bažnyčios istoriją.
■ V. Vokietijoje Erich Weiss įsteigė Tarptautinį V. Petkaus komitetą, į kurį įtraukė nemažai vokiečių ir austrų katalikų. Šis komitetas 1984 m. surinko 3.200 parašų po prašymu paleisti V. Petkų. Prašymą pasiuntė Maskvai su prierašu, kad V. Petkaus vietą lageryje sutinka užimti 10 vokiečių ir dirbti Sibire vienerius metus nemokamai. Pasirašiusieji taip pat reikalavo tuojau paleisti kalinamus kun. S. Tamkevičių ir kun. A. Svarinską, nes jie nenusikalto Sov. Sąjungos konstitucijai.
■ Vokietijoje E. Weiss, pasitelkęs “Fatima Aktion 77” narius, išleido manifestą, kurį išsiuntinėjo V. Vokietijos prezidentui, vyriausybei, parlamento nariams, Vokietijos partijų vadovams, spaudai ir vidaus bei užsienio spaudos agentūroms, gindamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvę. Manifeste reikalauja Ribbentropo - Stalino sutartį laikyti negaliojančia.
■ Nauju JAV vyr. kariuomenės kapelionu paskirtas arkiv. Joseph Ryan.
Algimantas Mackus. AUGINTINIŲ ŽEMĖ. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1984 m. Šią dailininko Prano Lapės dviejų spalvų piešiniais iliustruotą poezijos knygą galima įsigyti Fondo adresu: 7338 S. Sacramento Ave., Chicago, IL 60629. Didelis formatas, kieti viršeliai, 195 psl., kaina 15 dol.
Julija Švabaitė. STIKLINIAI RAMENTAI. Premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos klubas 1985 m. Viršelis Jonės Karužaitės. Spausdino “Draugo” spaustuvė, 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629. 264 psl., kaina 9 dol. Recenziją duosime vėliau.
Bronius Aušrotas. SUNKIŲ SPRENDIMŲ METAI. Išleido Liet. Knygos klubas 1985 m. Aplankas Pauliaus Jurkaus. Kalbą taisė Leonardas Žitkevičius ir Paulius Jurkus. 237 psl., kaina minkštais viršeliais 8 dol., kietais — 12 dol.
KUNIGAS ALFONSAS LIPNIŪNAS. Redagavo Stasė Vanagaitė - Petersonienė. Išleido švėkšniškių draugija 1985 m. Trumpa prieš 40 metų mirusio kun. A. Lipniūno biografija. 116 psl., kaina nepažymėta.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” SUKAKTIES MINĖJIMAS
Šių metų gegužės mėn. 5 d. buvo paminėta žurnalo 35 metų sukaktis ir įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Meninę programą atliko Violetos Karosaitės baleto studija. Po programos gausiai susirinkusieji mūsų bičiuliai vaišinosi Vidos Talandytės skaniai ir elegantiškai paruošta vakariene.
Konkurso vertinimo komisiją sudarė šie asmenys: Aleksandra Likanderienė (pirm.), Marytė Smilgaitė (sekr.), Rimas Černius, Česlovas Grincevičius ir Stasė Petersonienė. Komisija suaugusiųjų konkurse paskyrė dvi premijas: II (100 dol.) Ramunei Kubiliūtei, III (80 dol.) Gražinai Kriaučiūnienei. Jaunimo konkurse buvo net 34 dalyviai. Premijas laimėjo šie jaunieji rašytojai: I (100 dol.) Paulius Bindokas, II (80 dol.) Ramona Steponavičiūtė, III (70 dol.) Dalia Venckutė ir Rima Polikaitytė, IV (50 dol.) Daina Paškutė ir Zita Prakapaitė, V (25 dol.) Milda Palubinskaitė, Aleksandra Gražytė, Inga Nelsaitė ir Vida Brazaitytė.
Premijų mecenatai: Juozas Vembrė — 200 dol., Jonas Veselka — 150 dol., Elena Antanaitienė — 100 dol., Ona Požarniukaitė — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 100 dol., Veronika ir Jurgis Janušaičiai — 100 dol.
Ateinančių metų konkursui jau turime 350 dol., bet tiek pat dar trūksta. Tikimės, kad atsiras savanorių, kaip ir iki šiol visuomet atsirasdavo.