Jurgis Gliauda
Nauja Česlovo Grincevičiaus pasakojimų ir pasakų rinktinė "Vidudienio varpai” savo sodriu, polėkišku pavadinimu sueina darnon su Bernardo Brazdžionio eilių rinktine (1963) "Vidudienio sodai”. Viename ir kitame šių knygų pavadinime slypi misterija, dienos branda, posūkio melancholija — po vidudienio seka vakaras!
Vidudienis! Saulėtas švelnių prancūzų barbizonininkų impresionistų pamėgtas laikas: vaiski išbalansuota rimtis, lėtai nutįstančio "Angelus” maldingas aidėjimas plačiuose laukuose. Vidudienis — tai trapios vilties plazdėjimas melancholijoje. . .
Selektyvus autorius Česlovas Grincevičius 1953 metais išleido "neįtikėtinų istorijų” rinktinę, vardu "Vidurnakčio vargonai”, rodydamas retą sugebėjimą derinti įvairią siužetinę medžiagą, valdyti pasakojimo nuotaikos kontrapunktą. "Vidurnakčio vargonai” buvo mūsuose itin reta knyga, kur legendinis tonas skambėjo realiai, bet mistiškumu švytėdamas buityje. Tai buvo knyga, kuri pranašavo, kad po vidurnakčio eina rytas, eina diena. Ir štai dabar trapaus vidudieniško "Angelus” tonais Česlovas Grincevičius vėl nuotaikingai sugrįžta prie vidudienio, kurio raidoje artėja vakaras. ..
"Vidudienio varpų” rinktinėje yra dešimt trumpų pasakojimų. Iš viso knygoje tėra 120 puslapių. Pasakojimų pavadinimai, dar jų neskaičius, jau provokuoja smalsumą susidurti su mistika ir buitimi, su pasaka ir humoru. Pavadinimai šie: Pirmasis sniegas, Bažnyčios statytojas, Vidudienio varpai, Tyrlaukių rožė, Prasilenkę žodžiai, Našlės skatikai, Nuostabus atsitikimas, Nusisekęs rytas, Vilniaus laikrodisir Kėdainių ožka.
Dešimt pasakojimų, bet siužetinė ir žanrinė šių pasakojimų Įvairovė teikia platų iliuzorinio visapusiškumo įspūdį, tarytum čia tu santykiauji su istorija, čia vėl grįžti į mūsų nejaukių dramų laikotarpį, susitinki su švelnia pasaka realybėje ir su realybe, kuri nejučiomis pavirsta pasaka.
Dėl autoriaus mokėjimo pasakai suteikti tikrovišką metraštininko liudijimo formą "Vidudienio varpų” pasakojimai nesiekia noveliškumo sukirpimų, jie siekia savo individualiai nužiūrėtų siekių. Tas visuotinis visam reikalui siekis yra noras (ir mokėjimas) keliuose puslapiuose duoti nuotaiką. Tai yra veikalo siekis, noras ir drama. Šito visų pirma siekė Barbizono tapybinė mokykla. Šito siekia mūsų autorius, sutapatėdamas su impresionizmo idealais — panerti skaitytoją (arba paveikslo žiūrovą) nuotaikon, kuri yra veikalo siužeto pamatas. Siužetas iškyla kaip rėmai nuotaikai.
Dešimt rinktinės pasakojimų rodo įvairias epochas, turi buities skonį pasakos žanre. Tuo autorius yra savitas, įvairus, ištikimas savo kūrybinei prigimčiai. Jis jausmingai neutralus. Susijaudindamas jis išlieka santūrus. Noveliškai privesdamas intrigos vingius prie katastrofos (nesvarbu ar katastrofos vardu vadinsime tragedijos, ar pokštiškos atomazgos sprogsmą), autorius išlieka tas nuoširdus ir atviros širdies pasakotojas, kuris yra tarpininkas tarp įvykio ir skaitytojo. Autorius yra intensyvėjančio įspūdžio mediumas — toks gi tai gero beletristo darbo metodas! Tai nėra lengva vykdyti tą siekį, kada darbo objektas bėra keli pasakojimo puslapiai.
Dešimtyje pasakų bei pasakojimų, kaip šachmatų lentos kvadratuose, knygos skaitytojas vedamas per skirtingų, kartais labai kontrastiškų nuotaikų skalę — ir realistiniai "Našlės skatikai”, kilęs iš kaimo pažinimo siužetas, primenantis savo graudumu Elizos Ožeškienės, o savo tikroviškumu Žemaitės pamėgtas temas, ir kunkuliuojančiais geraširdiško humoro dažais nutapyta "Kėdainių ožka”.
Perskaitęs N. Gogolio pasakojimą apie nuotykius Kalėdų naktį, Aleksandras Puškinas prisipažino sėdėjęs, vaizduotės užburtas, prie židinio ir jutęs pūgą už lango. "Vidudienio varpų” skaitytojas nejučiomis taisys, kartu su pasakojimo personažais, "Vilniaus laikrodį”, apie kurį byloja autorius...
Tasai visagalintis koloritas gajai valdo skaitomos istorijos įspūdį. O siužetai vis įvairūs, suderinti kaip akordai kovoje su žanro monotonija. Akordai kontrastiški, bet ne kakafoniški.
Liesdamas modernių laikų siužetą, autorius nepaskęsta realybėje, o liesdamas istorinę fantasmagoriją, jis nevergauja legendos pasakojimo metodui. Įvairių sričių ir siužetų sūkuryje jis ištikimas savo užimtai pozicijai, savo tyliai, atlaidžiai, bet ne sarkastiškai šypsenai. Šypsena apsiginklavęs, jis jaučiasi tvirtas net modernių laikų psichologinėse mįslėse. Pasaka skamba tikroviškai, nes įvykio vieta patikslinta, laikas metrikuotas, o herojai tokie natūralūs ir nesudėtingi, kasdieniškai suprantami. Salia jų skaitytojas tampa herojumi jų būry.
Plonoji (120 puslapių) "Vidudienio varpų” rinktinė yra drūta ir aptekusi pasakojimo menu.
Knygos aplanko ir viršelio piešinys (dailininkės Ados Sutkuvienės) savo šagališka nuotaika sandariai sutapo su bendra visos rinktinės fantasmagorija.
Knygą išleido Lietuviškos knygos klubas 1985 metais.
■ Indiją Jonas Paulius II lankys 1986 m. vasario mėnesio antroje pusėje.
■ Daugiau kaip 20 religinės muzikos menininkų Amerikoje nusprendė sukurti plokštelę, kad ją pardavinėjant būtų sutelkta lėšų Afrikos badaujantiems.