1962 LAPKRITYS (NOVEMBER) vol. xm, NO. 11
T U R I N Y S
KELIAS Į DIEVO SĄVOKĄ (I) — B. Markaitis, S. J............. 326
ILGESYS KLAJOJA GATVĖMIS — A. Grauslys 331
KUNIGAS KARO SŪKURY (VI) — B. Krištanavičius, S. J......... 336
KALIFORNIJOS LIETUVIAI — J. Vaišnys, S. J.............. 340
IEVA LAVALLIERE — J. Prunskis ............. 347
MINTYS — B. Pascal ............ 352
APIE MIŠRIAS VEDYBAS — P. Alšėnas ............... 355
KLAUSYKIS, MAMA! — E. Pakalniškienė ............ 356
IŠ FILMŲ PASAULIO — Alė Rūta ir J. Vaišnys, S. J. . . 357
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI ........ 359
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija — Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.
R E L I G I N Ė S IR T A U T I N Ė S K U L T Ū R O S Ž U R N A L A S
TUŠČIŲ SKUNDŲ, ĮGRISUSIŲ DEJONIŲ
GANA! PER DAUG, NENUORAMOS, RĖKSNIAI!
GANA VERKŠLENT JUMS, MILŽINAI SVAJONIŲ,
IŠLEPINTI IR SOTŪS TINGINIAI!
NE JUMS JAUNOS TĖVYNĖS SAULĖ TEKA:
PRO AKINIUS JOJ VISKAS JUMS JUODAI!
NE MEILĖ JUMS Į RŪSČIĄ ŠIRDĮ ŠNEKA,
TIKTAI GARBĖS UŽGAUTOS APMAUDAI.
JUMS VISKAS GRIŪT, SUBIRTI VISKAS ŽADA:
JAU PARAUSTI NET PATYS PAMATAI!..
BELIEKA JŪSŲ MYLISTĄ, KAIP VADĄ,
PAGALBON MELST: IŠGELBĖK TU TIKTAI!
NE KRITIKŲ, KUR ŠMEIŽIA, VISKĄ PEIKIA,
NE PRANAŠŲ BEDUGNĖS ATEITIES,—
MUMS REIKIA TŲ, KUR SUSIKAUPĘ VEIKIA!
DAUGIAU DARBŲ! DAUGIAU JAUNOS VILTIES!
Maironis
BRUNO MARKAIT1S, S. J.
E RETAI kiekvienam žmogui kyla klausimas, kas Dievas iš tikrųjų yra. Ne vienas bando gilintis į Dievo esmę, prigimtį, savybes, bet gana greitai atsistoja prieš nepermatomą, neperlipamą sieną. Kodėl taip yra? Kodėl net didžiausi pasaulio išminčiai, net švenčiausi žmonės, kuriems Dievas buvo labai artimas, mums davė tik mažą žiupsnelį menkų ir paviršutiniškų žinių, kas Dievas iš tikrųjų yra? Atsakymas yra labai paprastas: mes neturime nė menkiausio supratimo, kas Dievas yra, ir neturime jokių priemonių prie to supratimo prieiti. Prie visų tų dalykų, kuriuos mes laikome antgamtiškais ar dieviškais, prieiname tikėjimo, o ne žinojimo keliu. Gyvename žemiškame pasaulyje, kuris yra visiškai skirtingas nuo dieviško pasaulio. Čia visa remiasi medžiaga, o ji yra matoma, apčiuopiama, tyrinėjama. Net mūsų dvasia negali išsiversti ir išsireikšti be medžiagos.
Jau katekizmas mums sako, kad Dievas yra gryna dvasia. Bet kas yra dvasia? Tiesa, žmogus yra sudėtas iš kūno ir dvasios, bet jis taip maža žino apie savo paties dvasią. Jis jos nemato, neapčiuopia, nesupranta, tiesioginiai su ja nesusitinka, o tik per savo kūną, per kurį jo dvasia reiškiasi. Žmogus žino, kad jis turi protą ir valią, kad tiek protas, tiek valia yra dvasinės galios. Bet net apie savo protą bei valią žmogus turi tik labai ribotą žinių kiekį, kas labai aišku, kai žmogus suserga protine liga arba kai vietoj gėrio pasirenka blogį. Vadinasi, jei žmogus tiek nedaug išmano apie netobulą dvasią savo ribotoje prigimtyje, ką kalbėti apie begalinę tobulą, visagalę dvasią dieviškoje prigimtyje. Norėdamas pažinti Dievą, žmogus yra pasirinkęs du keliu. Pirmasis kelias yra Dievo sužmoginimas. Dievas yra padaromas panašus į žmogų. Tai yra primityvaus žmogaus kelias. Net Šventojo Rašto Senojo Testamento knygose, ypač tose, kurios aprašo žydus, dar nepasiekusius civilizacijos laipsnio, matome Dievą, kuris pyksta, rūstinasi, praranda kantrybę ir keršija. Pačiose primityviausiose tautelėse Dievui, arba dievams, priskiriamos žmogiškos ypatybės. Keistu sutapimu didžiausias Dievo bei dievų sužmoginimas įvyko graikų pasaulyje, kuris buvo pasiekęs labai aukštą kultūros ir mokslo laipsnį. Čia dievams buvo priskirtos ne tik žmogiškos ypatybės, silpnybės, bet net nuodėmės. Savaime aišku, kad, šiuo keliu eidamas, žmogus neprieis prie Dievo, bet tik prie savęs paties.
Antrasis kelias yra Dievo nuasmeninimas. Dievas padaromas labai tolima, begaline, bet nesuprantama jėga, su kuria žmogus neturi visiškai nieko bendra. Nėra jokio tilto, kuris jungtų du, kad ir visiškai skirtingus pasaulius. Nėra jokio panašumo, kuris žemesnei prigimčiai padėtų suprasti aukštesnę. Dievas tampa savos rūšies akla ir nebyle apvaizda, kuri valdo tiek pasaulio, tiek žmogaus likimą, bet nei pasauliui, nei žmogui niekada nepasireiškia.
ALFONSAS GRAUSLYS
ORS ŠIANDIEN, kai bandoma vis plačiau apvaldyti pasaulį, nagrinėti širdies ir dvasios pasireiškimus gali atrodyti negyvenimiška, tačiau nieko neturėtų būti įdomiau, kaip gilintis į tą žmogaus vidaus pasaulį, kuris, kiekviename žmoguje kitaip reikšdamasis, yra taip neišsemiamai turtingas, kad psichologiniams romanams niekad nepritruks medžiagos. "Niekada dvasios akis nesuras skaidresnės šviesos ir gilesnės tamsos, kaip toji, kuri yra pačiame žmoguje; kur tik ji pažvelgs, nesuras nieko baisesnio, sudėtingesnio, slaptingesnio ir labiau beribio. Didingesnis už jūrą reginys — tai dangus, didingesnis už dangų reginys — tai žmogiškos sielos gelmės” (V. Hugo).
Tarp įvairių skaitlingų jausmų bei išgyvenimų, kurie blykčioja sielos danguje, yra ir ilgesio išgyvenimas, tasai švelniausias, dvasingiausias, bet ir labiausiai kankinąs širdį bei nervus draskąs jausmas. Kai kada jis yra kūrybingas, bet drauge ir žudąs jausmas. Kūrybingas, nes ilgesio išgyvenimas kuria tai, kas, kuriuo nors būdu primindamas tai, ko ilgimasi, lyg ir bando tą tuštumą užpildyti. Tai yra žudąs jausmas, tai kančia, kuri alina sveikatą, nes, anot liaudies posakio, "ilgesys džiovina žmogų”.
Kas yra ilgesys, kur jo kilmės šaltiniai?
Daug įvairių nuotaikų ir dvasinių pradų pinasi ir sukelia sudėtingą ilgesio jausmą. Paprasčiausiai galima būtų ilgesį aptarti, sakant, kad jis yra dvasinis rankų tiesimas į tokią gėrybę, kurią branginame ir kurią pilnai ar dalinai esame šiuo metu praradę, dėl to kenčiame. Net ir branginamos gėrybės nepraradus, o vien tik dėl įvairių kliūčių negalint ja džiaugtis, ilgesys pradeda žmogų kankinti. Taip, ilgesys — tai tiesimas rankų į tai, ko neturime, o tačiau be galo branginame ir ką, atrodo, galėtume turėti. Tai rankų tiesimas į grožį, kurio čia nėra, bet kurį esame matę. Tai rankų tiesimas į palaimą, kurios bent šešėlį esame išgyvenę ir kuri dabar yra toli. Tai varginąs dvasine prasme stiepimasis ant pirštų, kad pamatytume siekiamą gėrybę. Tai įsiklausymas į aplinką, kad ją išgirstume. Nekartą didelės, varginančiai išplėstos akys laukiamai žiūri į erdvę ir nieko nemato, nors, jas užmerkus, dvasia pradeda matyti svajojamą gėrybę.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Antras medžioklės aktas)
Lygiai 5 valandą, kaip buvome sutarę, nuėjau pas kapitoną Wehrlein. Jo neradau aname name, kuriame valgė priešpiečius. Mane priėmė šviesiaplaukis kareivis. Porą kartų jį mačiau su kapitonu ir spėjau, kad jis buvo jo bendradarbis. Todėl jį paklausiau, kur yra kapitonas.
Kareivis atsakė, kad kapitonas ieško darbininkų. Bet aš geriau pasielgčiau jam nesirodydamas, nes jis galvojąs mane suimti. "Klebone", pridėjo susijaudinęs kareivis, "jūs nepažįstate tų medžioklės šunų. Matau, kad nepažįstate ir nacių partijos. Ji tęsia beprasmį karą ir nesigaili žmonių gyvybių. Aš jus įspėju, kad jiems nesirodytumėte".
Kareivis kalbėjo piktu ir įtužusiu tonu, ir aš mačiau, kad neveidmainiauja. Padėkojęs už įspėjimą, prisipažinau, kad nacių partiją pažįstu tik iš Hitlerio ir Rosenbergo raštų, iš partijos priešų atsiliepimų ir šiek tiek iš Innsbrucko laikų. Kai ką teko nugirsti ir Romoje. Bet jei jie, vokiečiai, tą partiją pažinojo geriau, kodėl ja pasitikėjo? Kodėl už ją balsavo? To aš negalįs suprasti.
Kareivis atsakė, kad, kaip pats nenori meluoti ir žmonių apgaudinėti, taip ir tiki, kad ir kitas to nenori daryti. Kai vokiečiai pastebėjo nacių suktybes (Schwindel), tuokart jau buvo per vėlu. Dabar krauju, prakaitu ir ašaromis tenka atgailauti už savo ir kitų klaidas. Gal iš tos katastrofos žmonės šį tą pasimokys.
Mačiau, kad prieš save turiu rimtą ir nuoširdų žmogų, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti. Jis pergyveno moralinę ir medžiaginę savo tautos katastrofą ir nieko nenorėjo slėpti, kas dedasi jo širdyje. Tas asmuo buvo įdomus, ir aš pasukau kalbą apie jo gimtinę ir pašaukimą. Pasirodė esąs bavaras studentas, katalikas, gyvenęs Amerikoje 10 metų ir prieš karą sugrįžęs į Vokietiją. Atsisveikinant, jis mane dar kartą įspėjo nesirodyti kapitonui. Sakėsi nesuprantąs, kodėl jis manęs iki šiol nelietęs. Kapitonas esąs aklas partijos instrumentas. Labai vertinga buvo paskutinė kareivio pastaba, būtent, kad žmonių medžioklė gali užsitęsti dar porą dienų. Bet tuo jis nesąs tikras.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
EVEIK kas savaitė į Kaliforniją iš kitur atsikelia gyventi bent viena lietuviška šeima, todėl ši graži lietuvių bendruomenė vis auga ir auga. Galima spėti, kad netolimoje ateityje su ja teįstengs lietuvių skaičiumi konkuruoti tik didžioji Čikaga. Tačiau ir čikagiečiai, čia užsukę pasižvalgyti, vis rimčiau pradeda svarstyti, ar nevertėtų palikti tą garsiąją lietuvių "sostinę" ir apsigyventi nesulyginamai geresnio klimato krašte — Kalifornijoje.
Tai tikrai ateities kraštas, turįs daug galimybių nesunkiai įsikurti ir patogiai gyventi, surandant gerus darbus ir nebrangiai nusiperkant namus. Žinoma, pasitaiko ir pesimistų: vieniems čia perdaug vienodas klimatas, kiti pasiilgsta sniego ir lietaus, treti įsivaizduoja, kad jiems gali išgraužti akis tas pernelyg išreklamuotas "smogas", kurio daugelis gyventojų beveik nepastebi. Kai kuriems nepatinka Kalifornija, kad ten yra per maža lietuvių, o ir tie, kurie ten gyvena, yra per daug išsisklaidę. Bet tai yra daugiau individualios ir subjektyvios priežastys.
Los Angeles lietuvių kolonija nėra jau taip maža, nes jau spėjo susiskirstyti į grupes ir "įprasminti" savo egzistenciją bei rodyti "visuomeninę veiklą", kovodami vieni prieš kitus. Žinoma, panašių pasireiškimų pasitaiko ir kitur, gal kai kas pasakys, kad Kalifornijoje jų yra net mažiau, bet kadangi čia yra toks malonus ir švelnus klimatas, toks švarus oras ir graži gamta, tai kiekvienas neigiamas reiškinys nuskamba daug šiurkštesniu disonansu negu kur nors kitur.
Vis dėlto partinis susiskaldymas čia per daug pabrėžiamas. Net prieš praėjusius Amerikos prezidento rinkimus Kalifornijos lietuviai buvo gana ryškiai susiskirstę į dvi grupes: respublikonus ir demokratus. Kai tie rinkimai jau seniai pasibaigė, dabar stengiamasi atgaivinti ir išryškinti Lietuvoje buvusias partijas ir šnairuoti vieni į kitus. Kai kas nors jiems pakalba apie vienybę ir apie reikalą sukurti tik vieną "lietuvių partiją", tai bent 90% visų šios kolonijos gyventojų tam entuziastingai pritaria. Yra tik vienas kitas karštuolis, į kurio kūną ir kraują yra taip įsisunkusi partinė veikla ir partinė, norinti kitus suniekinti ir sužlugdyti, kova, kad, jų veiklą stebėdamas, prisimeni dar nepriklausomoje Lietuvoje rašiusio humoristo žodžius:
"Mūsų proseniai karingi,
Prūsai, kuršiai ir jotvingiai.
Suteikė mums tokį kraują,
Kurs vis priešo reikalauja".
Kad vienas kitas toks asmuo visur pasitaiko, tai yra neišvengiama blogybė, bet keista, kad jie paskui save ir kitus patraukia.
JŪRATĖ ONUTĖ NAUSĖDAITĖ(ANN JILLANN ), JAUNOJI FILMŲ ŽVAIGŽDĖ, SAVO VAIDYBA, DAINA IR ŠOKIU JAU YRA PASIEKUSI GRAŽIŲ. LAIMĖJIMŲ HOLLYWOODE. GALIMA TIKĖTIS, KAD JI SAVO NEPAPRASTAIS GABUMAIS, VERŽLUMU IR DOMĖJ1MUSI KIEKVIENA MENO SRITIMI AUKŠTAI IŠKILS FILMŲ PASAULYJE. JŪRATĖ YRA LABAI MALONAUS CHARAKTERIO MERGAITĖ, PASIŽYMINTI LINKSMUMU, NUOŠIRDUMU IR PAPRASTUMU. BE ABEJO. JI, BŪDAMA TREMTINIŲ TĖVŲ DUKTĖ, PUIKIAI KALBA. RAŠO IR SKAITO LIETUVIŠKAI. NESKAITANT ĮVAIRIŲ PASIRODYMŲ TELEVIZIJOJE, JI PUIKIAI ATLIKO GANA SVARBIUS VAIDMENIS FILMUOSE "BABES IN TOYLAND” IR “GYPSY”.
1. Jūratė Nausėdaitė "Gypsy" filme
JUOZAS PRUNSKIS
RAGIŠKA Marilyn Monroe mirtis primena kito kontinento artistę, sulaukusią lygiai nuostabaus pasisekimo, panašiai išbraidžiusią gyvenimo purvynėlį, bet pasukusią kita kryptimi — Ievą Lavalliėre. Jos gyvenimo kelias yra vaizdžiai atkurtas autoriaus Omer Englebert, kiuris pasinaudojo jos laiškų rinkiniu, dienoraščiu, apklausi-nėjo ją pažinusius asmenis ir sukūrė 335 puslapių veikalą, vardu "Vie et conversion d'Ėve Lavalliėre".
Tikroji jos pavardė buvo Eugenie Marie Pascaline Fenoglio. Ji buvo gimusi 1866 m. Tulone, Prancūzijoje. Tai nebuvo motinos laukiamas kūdikis, todėl maitinti ir auginti buvo atiduota kaimiečiams. Pirmąją šv. Komuniją ji priėmė 1878 m., atrodo, kad tai buvo ilgam laikui ir jos paskutinė Komunija. Gal ir ją bus paveikusi slegianti šeimos atmosfera. Tėvai buvo persiskyrę, nes baisiai nesutarė. Vieną sekmadienį, kai Ieva jau artėjo prie 18 m., atėjęs tėvas mirtinai peršovė motiną ir pats nusišovė. Tai buvo alkoholiko darbas.
Mergaitė pateko pas globėją, kuri tik greičiau norėjo ja nusikratyti, stengdamasi išleisti už vyro. Sunkių pergyvenimų slegiama, ji ilgai rymodavo prie motinos kapo. Ėmė ieškoti giminių, pas kiniuos galėtų apsistoti. Taip ji pasidarė nepastovi, klajojanti nuo vieno pas kitą, krintanti nusivyliman. Vienu metu ji pasijuto tiek apleista našlaitė, jog pasakė, kad jei niekas neateis pagalbon, šoksianti į upę.
Atsirado pro šalį einąs prekybininkas, kurio dėmesį patraukė nusiminusi jaunuolė. Jis ją nusivedęs į restoraną pavalgydino, paskui nusivedė į teatrą, kur mergaitė pirmą kartą pajuto patraukimą į sceną. Po vaidinimo palydovas ją supažindino su teatro direktorium, kurs ją pakvietė prisijungti.
Markizo meilužė
Vienu metu, teatro trupei esant Mentono mieste ir budriam direktoriui kažkur išvykus, ji susipažino su markizu de la Vali. Markizas įspėjo jos troškimus ir pažadėjo viską, ko tik ji norėjo: prabangų butą, pinigų, brangių puošmenų, bet... pagaliau paėmė ir ją pačią. Anais laikais Prancūzijos įstatymai buvo griežti. Už nepilnametės paviliojimą markizui grėsė kieta bausmė. To vengdamas, jis aprengė ją vyriškais drabužiais, pakeitė jos pavardę į sau giminingą Lavalliėre ir slaptai ją laikė pas save. Ievos pasisekimas teatre augo. Ji ryžosi mesti nemylimą markizą ir patraukti ieškoti laimės į Paryžių. 1889 m. ji jau vaidino "Varietes" scenoje. Apsistojus vylingame Paryžiuje, jos aistringas gyvenimas gavo naujų impulsų. Čia jai nebuvo sunku sutapti su turtingu ir dosniu "globėju". Keletą sezonų pagyvenusi su vienu, ji metėsi prie kito. Kiek pastoviau buvo susirišusi su Fernandu Samueliu. Pagaliau 1895 m. iš tų nelegalių ryšių ji susilaukė dukters. Samuelis jai daug padėjo pasiruošti scenos karjerai, parūpindamas tinkamą išsilavinimą ir suvesdamas su įtakingais žmonėmis. Deja, tas silpnabūdis surado sau kitą auką, ir Lavalliėre nuo jo pabėgo su dukrele. Vėliau ji rašė meilės laiškus ir prašė pinigų iš vokiečių kilmės barono von Lucius, su kuriuo draugavo 1906—1917 m.
Čia pateikiame vertimų iš B. Pascalio “Minčių” rinkinio. Jo mintys originale yra sunumeruotos, tad tuos pačius numerius paduodame skliausteliuose. Kai kurios mintys verčiant yra sutrumpintos. Tą sutrumpinimą rodo daugtaškiai. Prie “Minčių” vertimo dar pridedame dviejų maldų vertimus iš Pascalio “Maldų, prašant gero ligų panaudojimo”. A. G.
B. PASCAL
R NORITE, kad žmonės gerai apie jus kalbėtų? Nekalbėkite gerai apie save (44).
Niekas nemoko žmonių, kaip būti vertingais žmonėmis, bet juos moko visokių kitokių dalykų. Tačiau niekas jiems nėra taip svarbu, kaip būti vertingais žmonėmis. Jiems svarbu mokėti tik tą vienintelį dalyką, kurio jie nesimoko (68).
Valia labiausiai nulemia sprendimus, bet ne ta prasme, kad suformuotų sprendimą, o tik dėl to, kad objektai virsta tiesa ar klaida, žiūrint to, iš kurios pusės į juos žvelgiama. Valia, kuriai labiau patinka vienas dalykas negu kitas, nukreipia protą negalvoti apie tą ypatybę, kuri jai nepatinka. Ir taip protas, prisitaikydamas prie valios, sustoja prie to, kas jai patinka, ir po to daro išvadą pagal tai, ką mato (99).
... Žmonių gyvenimas — tai tik nuolatinis apsigaudinėjimas. Žmonės apgaudinėja vieni kitus ir minta pagyromis. Niekas mūsų akivaizdoje nekalba apie mus taip, kaip kalba užakių. Žmonių ryšiai vien tik ir remiasi tais apsigaudinėjimais, ir nedaug draugysčių išliktų, jei kiekvienas žinotų, ką jo draugas apie jį kalba, kai jo nėra... (100).
Žmogus yra sutvertas mąstyti — tai jo visa vertybė. O visas jo nuopelnas ir pareiga — tai mąstyti, kaip reikiant. O mąstymo tvarka — tai tokia, kad reikia pradėti nuo savęs, nuo savo Sutvėrėjo ir nuo savo tikslo. O apie ką mąsto pasaulis? Tik ne apie tai... (146).
Tuštybė yra taip įsišaknijusi žmogaus širdyje, kad kareivis, išgama, virėjas, nešėjas giriasi ir nori, kad kiti juos girtų. Net filosofai to nori, o ir tie, kurie rašo prieš tuos dalykus, nori būti garbinami, kad gerai parašė. Net ir tie, kurie juos skaito, nori garbės, kad juos skaitė. Net ir aš, kuris tai rašau, gal turiu tą patį norą ir gal tie, kurie tai skaitys... (150).
Kas nori iki dugno pažinti žmogaus niekybę, lai tik apsvarsto meilės priežastis ir pasekmes. Priežastys — tai kažkas nuostabu (Corneille), o pasekmės — pasibaisėtinos. Tasai kažkas nuostabu, toji neaptariama smulkmena pajudina visą žemę, karalius, kariuomenę, visą pasaulį. Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, visas žemės veidas kitaip atrodytų (162).
... Lai kiekvienas ištiria savo mintis: pamatys, kad jis galvoja tik apie praeitį ir ateitį. Beveik negalvojame apie dabartį, o jei ir galvojame, tai tik tam, kad pasisemtume medžiagos ateities audimui. Dabartis niekada nėra mūsų tikslas. Tuo būdu niekada negyvename, o tik tikimės gyventi; nuolat ruošiamės laimei, todėl niekad jos neragaujame (172). "
PRANYS ALŠĖNAS
Mišrios vedybos yra suprantamos kaip mišrainės tautybių ir tikybų atžvilgiais. Tautiniu atžvilgiu mišrios vedybos mums yra nuostolingos, nes tokiu būdu ir taip jau maža mūsų tauta nustoja vis daugiau ir daugiau žmonių. Tačiau šiame rašinyje norime labiau pažvelgti į religiniu atžvilgiu mišrias vedybas, pasinaudodami kun. H. V. Sattler mintimis. Autorius "Our Sunday Visitor" laikraštyje šitaip apie tai rašo: "Kiekvienas asmuo, nežiūrint, ar jis katalikas, ar protestantas, ar žydas, žino, kad Katalikų Bažnyčia yra priešinga mišrioms vedyboms tarp skirtingų tikėjimų žmonių. Deja, tik labai maža dalis tenujaučia ir supranta, kodėl taip yra. Nekatalikai ir kai kurie katalikai galvoja, kad Bažnyčia yra pavydi ir susirūpinusi, kad neprarastų savo tikybinės bendruomenės narių. Dar galima pridėti, kad Bažnyčia ne tik nenori prarasti savo narių, bet jų skaičių dar nori padidinti. Bažnyčia yra susirūpinusi išvengti tų spragų, pro kairias galėtų prasidėti tikinčiųjų nubyrėjimas, tačiau jos rūpestis nėra tik padidinti komunikantų skaičių ar surinkti sekmadieniais daugiau aukų. Bažnyčia žino, kad kiekvienas vyras, žmona ir vaikai turi būti paruošiami amžinam gyvenimui, todėl ir nori, kad jie šio tikslo siektų visi drauge".
Toliau autorius nurodo, kad turima labai daug ryškių faktų, jog ypatingai daug sielų prarandama katalikybei ir Dievui, kuriant mišrias šeimas. Studijos ir apskaičiavimai parodę, kad apytikriai 25% mišrių šeimų yra visiškai prarandami Dievui, o kiti 20% lanko bažnyčią tik retkarčiais. Apie 20% mišrių šeimų vaikų visiškai nekrikštijami, o apie 30—40% tokių šeimų vaikų visai negauna tikėjimo instrukcijų ir pamokų. Šioji statistika paimta ne vien iš katalikiškų sluoksnių. Metodistas dr. Leiffer pabrėžia, kad pats charakteringiausias mišrių šeimų įprotis yra indiferentizmas bažnyčiai. Tokiose šeimose dažniausiai apie bažnyčią ne tik nekalbama ir nediskutuojama, bet ir visai vaikams apie tai neužsimenama. Taip pat paskui, be abejo, elgiasi ir vaikai.
EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ
Dar lovelėje būdamas, kai ankstų rytmetį įspindus į langą saulutei jo akelės atsimerkia, ir per visą dieną iki vėlaus vakaro, kol miegas jį atgal į poilsį grąžina, vaikas prašo:
— Klausyk mama, paklausyk ką aš tau papasakosiu.
Ar tu klausaisi? Ar tu žinai, kaip klausytis reikia? O turi tu gerai mokėti klausytis, jeigu nori vaiką prie savęs išlaikyti, jeigu nori išnešti į gyvenimą žmogų, kuris vėliau tavo idealais jame gyventi galėtų.
— Neįmanoma! Jeigu per visą dieną aš jo pasakojimų klausysiuos, galiu iš proto išeiti. Visą laiką jis tik ir šneka: "Žinai ką, mama?... Paklausyk..."
Taip, nes tu nesiklausei, ir jo galvutėje dar tebėra tai, ką jis pasakyti norėtų. Kadangi niekas jo nesiklausė, o jis jaučia, kad turi kam nors papasakoti, vėl iš naujo jis bando — bene tu jį suprasi. Išklausyk!
Per ilgas gali atrodyti tau jo pasakojimas, kai mažutėlis užsikirsdamas, kartodamas ir mintyse pasimesdamas kalbės, bet daug ilgesni ir kankiną bus tau tie tylos metai, kurie tarp tavęs ir tavo vaiko įsiterps, jeigu jis pagaliau įsitikins, kad tavo ausys kurčios yra jo pasakojimams.
Mūsų didysis tautos dainius Maironis savo puikioje "Jaunosios Lietuvos" poemoje šitaip nusako ryšį tarp vaiko ir motinos:
"Su ja tai Jadvyga ilgais vakarais
Galėjo kaip linksmas paukštytis čiauškėti.
Jai mirus žodeliais laisvai atvirais
Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti."
Štai ką reiškia vaikui motina. Tik jai gali jis savo širdį atverti, ir tik ji jį gali suprasti. Ji gali suprasti ne tik tai, ką vaikas pasakoja, bet net ir ką jis galvoja.
ALĖ RŪTA
IF A MAN ANSWERS
Jei žmogus būna pavargęs, ar protiniai per daug apkrautas, įsitempęs, norisi atvangai pasižiūrėti linksmo, išblaškančio filmo, juokinančio žiūrint, o išėjus tuoj užmirštamo. Tokiu filmu yra “If a man answers”, pagal Winifred Wolfe parašytą romaną.
Veiksmas vyksta Niujorke, šių dienų modemiškoje aplinkoje. Parodoma daug gražių, meniškų moteriškos aprangos eilučių — ištisa šios rūšies paroda! Ištisa eilė skoningai spalvotų Įžanginių piešinių — originalus įvadas į filmo turinį; visa kolekcija (ar paroda) šunų ir šuniukų. Turinys — lengvutėlis, su laiminga pabaiga. Tai moderniškos amerikiečių šeimos džiaugsmeliai ir vargeliai, atmiešti prancūzišku padažu. Visa nušviesta komiškumu. Vulgarumų nėra, didesnių minčių irgi nėra. Filmas spalvotas ir muzikinis, su keliomis Bobby Darin kūrybos dainomis.
Vaizduojama padori šeima, su padoria, bet temperamentinga dukrele, kuri gali net su trimis iš karto susižadėti. Lepūnėlė Chantal, mandraudama po Niujorką, atsitiktinai susipažįsta su fotografu Eugene (Bobby Darin), priima pasiūlymą pozuoti, pozuodama įsimyli ir greitai išteka. Po vedybų pavydi ir nuolatos rūpinasi, kaip išlaikyti vyrą prie savęs, mylinti ir rūpestinga, šiais pagundų laikais. Chantal (Sandra Dee), yra prancūzės motinos ir bostoniškio tėvo duktė. Jos mama (Micheline Presle) duoda jai keistų patarimų, kaip šeimą padaryti laimingą ir vyrą ištikimą bei mylintį. Tie patarimai Chantal kartais sunkiai įgyvendinami, bet jos mama toje srity bevelk genijus, ir, žinoma, visa išsipildo, kaip ji mokė ir ką pranašavo — visa pasibaigia laimingiausiai.
Filmas pailsina savo nesudėtingumu ir neproblemiškumu, nors juoko jame ne per daugiausiai. Propaguojama padorios šeimos idėja, todėl galima filmą laikyti moraliu.
DRAUGYSTĖ IR MEILĖ
Gerbiamas Tėve Redaktoriau,
Skaitant kun. A. Grauslio straipsnį apie draugystę (“L. L.” rugsėjo mėn.), kilo keletas minčių su klaustukais. Atrodo, kad kun. Grauslys šitaip sugrupuoja žmonių tarpusavio ryšius: pažintis, draugystė ir įsimylėjimas. Jei teisingai supratau, visa tai nesimaišo vienas su kitu. Tad norėčiau dar pridėti giminystės ryšį ir jį “sumaišyti” su draugyste. Manau, kad giminystės fone gili draugystė tarp moters ir vyro, be eventualaus erotinio intereso išsivystymo, yra gana dažnais atvejais įmanoma: brolis — sesuo, pusbrolis — pusseserė, tėvas — duktė.
Antra vertus, argi erotinio intereso įvedimas taip ir suteršia gilią draugystę? Norisi tikėti, kad vedybinėje pastogėje gana lygiomis gali išsibalansuoti meilė ir draugystė. Labai nusivilčiau, jei man būtų įrodyta, jog tokioje plotmėje santuoka neįmanoma. Tiesa, kun. Grauslys savo straipsnyje pamini, jog “būtų idealu, kad ir meilė, kiek tai yra galima, būtų persunkta draugystės ir jos teigiamybių”. Mano nuomone, visoje jūroje žodžių, bylojančių apie draugystės altruizmą ir meilės egoizmą, minėta citata yra tokia mažytė. Ji duoda tiek nedaug vilties, kad meilės — draugystės ryšys tarp vyro ir žmonos galėtų išsivystyti iki subrendimo stadijos. Ši galimybė autoriaus visai nepaminėta. O kaipo pavyzdį ar negalima būtų duoti prof. J. Maritain ir jo žmoną Raišą?
Negi taip sunku yra “vienas kitame skęsti, o abiem būti susidomėjus kuria nors gėrybe šalia jų”, parafrazuojant autorių? Negi tik išimtinais atvejais vyras su žmona žavisi tais pačiais dalykais, vienas kitu pasitiki, jų skoniai sutampa ir jie stengiasi kitam padėt dvasiniai tobulėti? Tai atrodo taip natūralu! Juk gili meilė ir pribręsta bendrų interesų fone. Lig šiol nenorėjau tikėti, kad “gyvenimo draugas” tėra tuščia frazė, prisegama vyro žmonai, ar žmonos vyrui. Richard Garnett sako: “To become Love, Friendship needs... the fire of emotion”. Nemanau, kad jausmo atsiradimas draugystėje ją nutrauktų nuo pedestalo.
Tegul autorius man atleidžia, jeigu jo draugystės sąvoką nepakankamai giliai supratau. Tačiau tai, ką savo širdimi jaučiu ir protu matau savo vedybiniame gyvenime, norėčiau pavadinti meile — draugyste.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui apie kurią nors asmenybę ugdančią savybę. Tai yra, reikia rašyti apie kurią nors dorybę. Norėdami padėti konkurso dalyviams, paminėsime kai kurias dorybes: atvirumas, draugiškumas, nuoširdumas, ištikimybė, pasitikėjimas, gailestingumas, paprastumas, natūralumas, pasiaukojimas, kantrumas, pastovumas, ištvermė, drąsumas, kuklumas, mandagumas, taktiškumas, riteriškumas, vyriškumas, moteriškumas, pagarba (Dievui, tėvams, vyresnybei), ryžtingumas, taurumas, kilnumas, religingumas, meilė (Dievo, tėvynės, artimo), paklusnumas, susivaldymas, nuolankumas, nuosaikumas, protingumas, tiesumas (kalboje), demokratiškumas, žodžio laikymas, pažado tesėjimas, apdairumas, skaistumas, linksmumas ir t. t.