1962 BALANDIS (APRIL) VOL> XIII No 4
T U R I N Y S
PRAEITIS IR DABARTIS — J. Vaišnys, S. J. ....... 110
VISŲ TREMTINIŲ ŽINIAI — Vysk. V. Brizgys 113
TYLOS PALAIMA — A. Grauslys 114
NAUJOS ITALIJOS KŪRĖJAS — B. Krištanavičius, S. J......... 119
ALBRECHT DURER — A. Kurauskas 124
ELEKTROS MOKSLO MILŽINAI — dr. J. Prunskis ...... 131
KUR MANO KELIAS? — G. Stasiškytė ...... 135
ŽVILGSNIS Į LIETUVIŠKĄ JAUNIMĄ — A. Jankutė 138
MŪSŲ PEDAGOGINĖS ŽVAIGŽDĖS — prof. A. Paplauskas — Ramūnas 140
SIBIRO KAPINĖS (eil.) — K. Bradūnas ............ 141
NAUJOS KNYGOS — J. Vaišnys, S. J........... 143
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija — Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.
RELIGINĖS IR TAUTINES KULTŪROS ŽURNALAS
KAI ATGYJA SUSTINGUSI ŽEMĖ
IR GAMTA ŽALIAI PASIPUOŠIA,
ŽMOGUS IŠ VISŲ PUSIŲ IŠGIRSTA
GALINGĄ PERGALĖS HIMNĄ.
BEMIRŠTANTI ŽEMĖ ATGIJO,
NULIŪDUS GAMTA VĖL PRADŽIUGO.
MATYT, KAD GYVYBĖ STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ:
GYVYBĖ TRIUMFUOJA, MIRTIS NUGALĖTA.
IR VELYKŲ VARPAI TĄ PAT SKELBIA:
GYVYBĖS TRIUMFĄ IR PRISIKĖLIMĄ.
MATYT, KAD ŽMOGUS YRA SKIRTAS
NE MIRČIAI, NE TUŠČIAM SUNYKIMUI.
JO TIKSLAS— GYVYBĖ.
NORS DAUG KARTŲ JIS GRIŪVA IR KLUMPA,
BET PO TO VĖL PRISIKELS IR GYVENS!
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Š PRAEITIES tavo sūnūs te stiprybę semia! Jeigu šie Lietuvos himno žodžiai mums buvo visuomet prasmingi, tai ypatinga jų reikšmė yra šiandien, kai mūsų dabartis tokia liūdna, kai mes jos beveik visai neturime, kai dvasinę šilimą pajuntame tik tada, kai prisimename praeitį. Galvodami apie praeitį, mes turime iš ko stiprybės semtis. Nors ir labai greitu žvilgsniu perbėgdami savo istoriją, surandame erdvių, kuriose gali suplasnoti aukštumų ištroškęs mūsų dvasinis erelis. Jeigu mūsų šalis ir nebuvo išimtinai tik didvyrių žemė, tai vis tiek joje gyveno tiek šviesių asmenybių, tiek tikrų didvyrių, kad mes turime sektinų pavyzdžių kiekvienoje srityje. Būtų labai įdomu paieškoti atsakymo į klausimą, dėl ko mes kai kuriuos asmenis vadiname savo tautos didvyriais. Jeigu mes norime iš praeities stiprybę semti, sekdami savo didvyrių pavyzdžiais, tai turime žinoti, kaip juos sekti ir kas yra sektina. Dėl ko jie savo gyvenamuoju metu išsiskyrė iš kitų ir sužibo mūsų tautos padangėje šviesiais meteorais? Svarbiausia ar tik nebus tai, kad jie pažino ir suprato savo laiko dvasią, jie ėjo su gyvenimu, sugebėdami pasisavinti tai, kas gera, ir turėdami užtenkamai energijos bei valios atmesti tai, kas bloga. Jie ieškojo naujų kelių, naujų vertybių, siekė pažangos. Be abejo, ir jie stiprybės sėmėsi iš praeities, ir jiems švietė protėvių dvasia, ragindam ir skatindama kilti vis aukštyn ir eiti vis tolyn. Jie sugebėjo pasinaudoti praeities patyrimu ir mokytis iš buvusių klaidu. Praeitis jiems buvo išmokta ir neužmiršta, bet jų žvilgsnis buvo nukreiptas į ateitį. Jeigu jie nebūtų ėję su gyvenimu, jeigu nebūtų siekę ko nors nauja, bet sustingę tik praeities prisiminimuose, jų šiandien mes tikrai nelaikytume didvyriais. Jeigu didieji pasaulio išminčiai nebūtų degę nuolatiniu naujumo ir pažangos nerimu, bet aklai sekę ir kartoję, kas buvo prieš kelias dešimtis ar kelis šimtus metų jų protėvių pasiekta, tai dvidešimtojo amžiaus civilizacija ir kultūra daug nesiskirtų nuo priešistorinių laikų. Atrodo, jog visa tai kiekvienam turėtų būti taip aišku, kad net nepatogu tai minėti. Vis dėlto praktiškame gyvenime šias elementarines mintis ir pagrindines tiesas mes neretai pamirštame. Jau buvo nekartą kalbėta ir rašyta, kad mes gyvename pagal prieš dvidešimt ar trisdešimt metų sustojusius laikrodžius, nesiekdami jokios pažangos, nesidomėdami dabartimi, bet svajodami tik apie praeitį ir tikėdamiesi, kad tos tuščios svajonės mums užtikrins laimingą ateitį, grąžins laisvę ir pastatys šalia kitų pažangiųjų pasaulio tautų.
Mes kritikuojame ir niekiname kiekvieną naują kultūrinį pasireiškimą ir mene, ir literatūroje, ir poezijoje. Mes manome, kad tiek auklėjimo, tiek religijos, tiek tautinių papročių srityje esame pasiekę viršūnę, tad kiekvienas pakeitimas, kiekvienas naujas pasireiškimas būtų tik slydimas žemyn. Toks galvojimas ir toks elgesys yra tikrai labai skubus ir greitas riedėjimas kultūrinio nuosmukio keliu.
Nuolat matome savo lietuviškoje aplinkoje iškylančias naujas organizacijas, draugijas, korporacijas ir klubus. O kad jos būtų tikrai naujos! Jos nėra naujos, bet istorinės. Jos nėra įsteigtos ar sukurtos, bet vien tik atkurtos, vadovaujantis nostalgija ir kitais neaiškiais jausmais. Gal tos draugijos praeityje yra nuveikusios didžius darbus, gal, jas prisiminę, turėtume užsidegti nauja veiklos dvasia, bet šiems laikams jos gal tiek pat tinka, kaip — vartojant vulgarų posakį — šuniui penkta koja. Tai yra tik nuraminimas savęs ir kitų, kad mes ką nors veikiam, ką nors kuriam, ir bijojimas pasirodyti, kad esame dvasiniai nuskurdę, neturėdami nei gyvenimiškų minčių, nei naujų idėjų.
OLŠEVIKŲ teroro paliestų kraštų tremtiniams bekrinkant po laisvo pasaulio šalis ir padidėjus emigracijai iš karo nualintos Europos, Katalikų Bažnyčia atkreipė į juos ypatingą dėmesį. Tą visos Bažnyčios ir savo asmeninį susirūpinimą tremtinių bei emigrantų dvasine būkle naujuos kraštuos P. Pijus XII įamžino istoriniu dokumentu — enciklika, vardu "Exul Familia — Ištremtoji Šeima”. P. Pijus XII, lygindamas tremtinius ir emigrantus prie Šventosios Šeimos taip pat tremtinės Egipte, paskelbė naujus nuostatus, kurie turėtų palengvinti tų visų žmonių dvasinį aptarnavimą ir jų dvasinę savijautą.
Sukankant dešimčiai metų nuo "Exul Familia” paskelbimo, Apaštalų Sostas nori pakartotinai atkreipti visos žmonijos — tremtinių bei emigrantų ir juos priimančių dėmesį į ano istorinio dokumento nuostatus bei dvasią. Tuo tikslu šių metų rugpjūčio 3-7 dienomis Romoje įvyks tremtinių ir emigrantų kongresas. Kongreso programos bent svarbesni momentai, įskaitant ir audienciją pas Šventąjį Tėvą, jau paskelbti.
ALFONSAS GRAUSLYS
ŪSŲ civilizacijos pažangą, pasireiškiančią technikos laimėjimais ir pramonės augimu, lydi vis didėjąs triukšmas. Modernusis žmogus, supamas triukšmo, ir pats yra skatinamas bei ugdomas triukšmingai elgtis. Grubiu pavyzdžiu vaizduojant tą tiesą, kad triukšmas ugdo triukšmą, galima būtų prisiminti faktą, kad, atsistojus fabriko mašinų ar išskrendančio lėktuvo artumoje, normaliu balsu yra neįmanoma susikalbėti, todėl reikia šaukti, kad vienas kitą išgirstum. Mašina privertė žmogų su ja konkuruoti, išmokė rėkti, kad ją perrėktų. Įpratę į triukšmą darbovietėse ir girdėdami jį gatvėse, milijonai žmonių su triukšmu taip susigiminiavo, kad jį įvairiais pavidalais atsigabeno į savo šeimos židinius ir jį ten įkurdino. Šių laikų žmogus, prisisunkęs triukšmo, pats pradėjo triukšmą ugdyti. Priėjo net prie to, kad pradėjo neįsivaizduoti poilsio ar pramogos be triukšmo. Pradėjo pobūvių linksmumą matuoti triukšmu: kuo daugiau kuriame nors susibūrime triukšmo, tuo esą ten linksmiau. Netriukšmaujantį ir balsiai nesijuokiantį žmogų pradėta laikyti nusiminusiu ir nesocialiu. Tikrai keista, kad ir kurortinės poilsio vietos dažnai yra virtusios padidinto triukšmo vietomis. Milijonai žmonių pradėjo nematyti tokio šiandieninio žmogaus stovio ir jo nuotaikų nenatūralumo. Jie pamiršo (o gal ir niekada nežinojo), kad, kaip kūnui reikia duonos, plaučiams — oro, taip dvasiai ugdyti ir brandinti reikia tylos.
Šio straipsnio uždavinys ir yra iškelti tylos reikalą, būtinumą ir palaimą, jei nenorime visais atžvilgiais dvasiniai išsigimti.
Tyla auklėja ir kultūrina
Tyla auklėja ir kultūrina, pabrėždama žmogaus dvasingumą ir mokydama esminius dalykus atskirti nuo neesminių, kad esminiai (dvasiniai) dalykai pirmautų bei vadovautų.
Prisimenant tiesą, kad tik iš tylos kilę ir tyloje suskambėję žodžiai pilnai išgirstami, t. y. tik tokiu atveju yra pagaunama tikroji žodžio vertė, išgirstam žodžio kirčius ir jausmo atspalvius, aiškėja, jog tik tyla padeda išgirsti kito žmogaus sielą ir užmegzti su ja dvasinius ryšius. O triukšmui aplink mus ir mumyse vis labiau įsigalint, žmogaus dvasingumas ir galimybės jį, su žmonėmis bendraujant, ugdyti vis labiau mažėja.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
Baigiantis antram pasauliniam karui, Italija, kaip ir Vokietija, buvo panaši į didelę griuvėsių krūvą. Visų pirma sugriuvo Mussolinio įsteigta imperija, apėmusi Albaniją ir Abisiniją. Toji imperija kainavo italams daug aukų, bet tvėrė tik 5 metus. Paskui, griūvant imperijai, pradėjo braškėti ir fašistinis režimas. Kai Didžioji Fašistų Taryba pareiškė Mussoliniui nepasitikėjimą (1943 m. vasarą), karalius liepė jį suimti ir pavedė maršalui Badoglio sudaryti naują vyriausybę. Tiesa, Mussolini, vokiečių išlaisvintas iš kalėjimo, šiaurinėje Italijos dalyje įsteigė vadinamą Socialinę Respubliką, bet tas naujas jo kūrinys dar labiau padidino Italijos nelaimę. Italija, šiaurėje remdama vokiečius, o pietuose sąjungininkus, pradėjo civilinį karą, kuris pareikalavo tūkstančius naujų aukų. Tame kare žuvo ir pats fašizmo steigėjas, bėgdamas iš griūvančios Socialinės Respublikos į Šveicariją.
Kai sąjungininkai užėmė Romą, buvo galima sudaryti ir pirmąjį medžiaginių griuvėsių inventorių. Vien tik pietinėje Italijos dalyje buvo sugriauta 6 milijonai kambarių, 50.000 km. kelių, 7.000 km. geležinkelio linijų, 11.000 tiltų ir 900 km. vandentiekių. Iš geležinkelių beliko 25%, o iš prekybos laivyno tik 10%. Panašiai atrodė ir šiaurinė Italijos dalis. Suvedus vėliau visą karo nuostolių sumą, pasirodė, kad Italija, įvelta Mussolinio į pasaulinį konfliktą, prarado du trečdaliu viso savo produktyvinio turto.
Ne mažiau įspūdingi buvo ir moraliniai Italijos griuvėsiai. "Po karo", rašo A. Benedetti, "Italijoje neliko nieko, kas normaliais laikais sudaro medžiaginę ir moralinę tautos struktūrą. Italijoje neliko jokios tvarkos, jokios drausmės, jokio pasitikėjimo ateitimi, jokio atsakomybės jausmo, jokio įstatymo, jokio pajėgaus valstybės organo, jokios medžiaginės ar moralinės atsargos, iš kurios būtų galima šį tą pasisemti. Pasaulio akyse Italija buvo nulis. Ji stovėjo viena, ir visi buvo jai priešingi". Kitam italui, generolui Caviglia, atrodė, kad pokarinė Italija buvo panaši "į skudurą, ant kurio kiekvienas galėjo spiauti".
Linksma diena mums prašvito
Visi troškom džiaugsmo šito:
Kėlės Kristus, mirtis krito.
Neškit naujieną džiaugsmingą
Prisikėlimo garbingo!
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
Braškant fašizmui ir didėjant medžiaginiams bei moraliniams griuvėsiams, nevienas italas save klausė, kam bus skirta atstatyti Italiją. Į tą klausimą buvo galima atsakyti tik po poros metų, kai pradėjo iškilti Alcide De Gasperio, krikščionių demokratų partijos lyderio, asmenybė.
A. KURAUSKAS
ALBRECHT DÜRER
1471 — 1528
A. Dürerį, tą renesanso dailės milžiną, neklysdami galime vadinti vokiškuoju Leonardo da Vinci. Jo techniškasis dailės amato tobulumas yra tikrai fenomenalus. Kruopštumą ir darbo discipliną Düreris paveldėjo iš savo tėvo, Nürnbergo auksakalio. Meno kultūrą įgijo, bekeliaudamas po Italiją, Olandiją ir kitus anų laikų meno centrus, studijuodamas didžiųjų meistrų kūrinius ir jų darbo metodus. Visas Dürerio gyvenimo kelias nužymėtas sistematingomis, intensyviomis studijomis, kelionėmis, milžinišku meno palikimu tapyboje, graviūrose, medžio raižiniuose, iliustracijose, piešiniuose, taikomosios dailės projektuose ir eilėje raštų, liečiančių meno teoriją, filosofiją ir asmeniškas pastabas bei memuarus.
1. Apokaliptiniai raiteliai
Pastoviai įsikūręs gimtajame Nürnberge, žymiausiame to meto vokiškosios kultūros židiny, Dūreris sukūrė labiausiai subrandintus gausius savo darbus. Imperatoriaus Maksimi-liano I globojamas, o vėliau iki gyvenimo galo aprūpintas pensija, Düreris atliko įvairių dekoratyvinių sričių taikomosios dailės imperatoriaus užsakymus ir drauge nenuilstamai tobulinosi tapybos, piešimo ir grafikos srityse.
2. Kristaus kančios ir prisikėlimo scenos
DR. JUOZAS PRUNSKIS
(Jų atradimai ir pasaulėžiūra)
Labai teisingai Paskalis yra pasakęs, kad "gamtoje yra daug tobulumų, kurie parodo, kad ji yra Dievo atspindys, bet yra ir daug netobulumų, kurie parodo, kad ji yra tik atspindys".
Iš visų gamtos sričių bene daugiausia naudos žmonijai atnešė elektros apvaldymas. Čia mes susiduriame su eile mokslo žvaigždžių. Jau 1749 m.
Benjaminas Franklinasįrodė, kad audrų žaibai yra elektrinės kilmės, ir išrado perkūnsargį.
Franklinas labai vertino religiją. Kai jis buvo J.A.V. pasiuntinys Paryžiuje, kartą ano meto salionų draugystėje buvo nepagarbiai atsiliepta apie Šv. Raštą. Franklinas klausėsi ir po valandėlės pratarė, kad jis, eidamas pro senų knygų parduotuvę, nusipirkęs vieną leidinį, kuriame esą labai gražių posmų. Čia pat jis ir paskaitė kelias ištraukas. Pokalbyje dalyvavusiųjų susižavėjimas buvo didelis; jie gyrė stilių ir mintis. Tada Franklinas atskleidė paslaptį — tai buvo Šv. Rašto knyga. Joje, sakė jis, yra daug tokių puikių vietų, ir pirmiau apie Šv. Raštą buvo blogai atsiliepta tik dėl to, kad jis nebuvo pažintas.
Galvani — tretininkas
Elektros srityje nepamirštamas L. Galvani (1737 - 1798) vardas. Jis buvo gydytojas ir gamtininkas. Yra žinomi jo eksperimentai su varlėmis, kai jis, paleisdamas į negyvą jos kūną elektros srovę, matydavo, kad srovė veikia nervų sistemą. Tada ir negyva varlė pajudindavo koją. Jis yra daug nusipelnęs elektros srityje, už tai jis buvo pagerbtas, pavadinant jo vardu elektros srovės matavimo įtaisą — galvanometrą. Galvani buvo giliai religingas, net priklausė šv. Pranciškaus tretininkų ordinui.
Tarp elektros mokslo kūrėjų yra paminėtinas ir Aleksandras Volta (1745 - 1827). Jis sugalvojo elektros gaminimo įtaisą. Jo vardas yra įamžintas, elektros matavimo vienetą pavadinant voltu. Jis buvo nuoširdus katalikas. Yra žinomas jo posakis: "Aš laikiau ir tebelaikau šventąją katalikų tikybą vienintele tikra ir neklaidinga religija. Dėkoju Dievui, kad Jis man įkvėpė šį antgamtinį tikėjimą. Evangelijos nesigėdžiu".
GIEDRĖ STASIŠKYTĖ
(III premiją laimėjęs straipsnis)
Kas aš esu? Kur aš einu? Ko aš noriu pasiekti? Šie klausimai sukasi ir pinasi mano galvoje, neduodami ramybės. Atrodo, kad toji vargšė galva sprogs. Ir jeigu sprogtų, gal jau nebūtų tokia baisi nelaimė, nes tada nereikėtų būti kankinamai šių neatsakomų klausimų.
Šis nerimas negali būti vadinamas problema. Jis jau taip yra įsisunkęs ir įleidęs šaknis jaunimo sieloje bei prote, kad gali būti laikomas tikra sąmonės būsena. Jis nuolat auga ir plečiasi, lyg piktas vėžys, išėsdamas visa tai, kas gera, gražu ir tiesu.
Žinoma, ir vyresnieji pergyvena tam tikras abejones bei neramumus, bet šitos jų problemos skiriasi nuo jaunimo problemų tuo, kad jos kyla iš jų pačių susidarytų aplinkybių bei sąlygų. Jaunimo pečius slegia ne tik jų pačių, bet ir vyresniųjų uždėtos klaidos. Reikia stengtis jas atitaisyti, žinant, kad jos atsirado be jų noro ir valios, pirmiau negu būtų buvę galima jų atsiklausti, nes jie dar buvo per jauni ir per naivūs.
Amerikietis karikatūristas Schulz vaizduoja šešerių metų mergaitę, kuri rimtai savo draugams aiškina, jog pasauliui yra davusi ultimatumą — per dvylika metų susitvarkyti. Kai ji sulauksianti aštuoniolikos metų, kas, jos supratimu, jau reiškia suaugusiųjų pasaulį, tada ji galėsianti linksmai ir laimingai gyventi, nesirūpindama nei karais, nei atominėmis bombomis, nei riaušėmis.
Šis vaikiškas mergaitės pyktis vaizdžiai iliustruoja šių dienų jaunimo rūpestį ir netikrumą. Medicina kasdien atranda naujų antibiotikų bei narkotikų, ilginančių žmogaus gyvenimą ir mažinančių skausmus, bet iki šiol dar niekas nesurado vaistų nuo beviltiškumo, kurį galima vadinti didžiausia dabartinio jaunimo liga. Koks malonumas ilgai gyventi, jeigu nejauti, kad būtum ką nors gera ar naudinga pasiekęs?
Daug yra prirašyta kritikos apie šių dienų fenomeną, vadinamą "going steady". Šitas reiškinys dažnai yra perdaug paviršutiniškai sprendžiamas. Bet tai yra daug gilesnės ir svarbesnės problemos atspindys. Tai yra saugumo ieškojimas. Mergaitė ir berniukas pasižada būti vienas kitam ištikimi. Mergaitei tai suteikia daug saugumo, nes dabar gali pasitraukti iš tų taip anksti šiame krašte prasidedančių varžybų — stengtis atkreipti ir patraukti berniukų dėmesį. Tokia "sutartis" ir berniuką nuramina: jis jau nebesijaudina ir nesirūpina, kuriai mergaitei skambinti ir kaip ją užkalbinti. Jis gerai žino, kad jo draugė jau sėdi, laukdama jo malonės. Tokiu būdu jis žymiai saugiau bei drąsiau jaučiasi ir prieš kitus draugus. Be to, juodu dabar gali drauge sudaryti frontą prieš tas visose gyvenimo srityse vykstančias lenktynes, čia vaizdžiai vadinamas "rat race", kurios prasideda jau tada, kai tik žmogus pradeda bendrauti su kitais.
A. JANKUTĖ
AŽDAUG vienuolika metų praėjo, kai didžioji lietuvių emigracijos banga pasiekė šį kraštą. Pirmasis ateivių rūpestis buvo kaip galima greičiau savarankiškai įsikurti. Mūsų žmonės materialiniai gerai įsikūrė: daugelis turi nuosavus namus, vasarnamius, automobilius, įmones, baigę aukštuosius mokslus ir užimą geras tarnybas.
Bet niekad nėra mėlyno dangaus be debesėlio ir gyvenimo be rūpesčio. Sąmoningoji lietuviška visuomenė su rūpesčiu seka mūsų jaunimą, kuris ilgainiui vis labiau nutausta ir tolsta nuo lietuviškos bendruomenės. Sakomės esą tremtiniai, palikę savo kraštą, kad galėtume egzistencinę kovą už Lietuvos laisvę tęsti kitur, kol bus laisva tėvynė. Mūsų tikslas išeivijoje yra aiškus — kovoti už Lietuvos laisvę ir išlikti sąmoningais lietuviais. Bet su kartėliu širdyje matome, kad mūsų jaunieji, priešų džiaugsmui, sąmoningai ar nesąmoningai apleidžia kovos gretas.
Kai gyvenome Vokietijoje kompaktine mase, negalvojome, kad lietuvybės išlaikymas mums galėtų būti problema ir jai praktiškai nepasiruošėme. O dabar, kai susipratusių ir nesusipratusių inteligentų ar neinteligentų vaikai yra tirpdomi tame pačiame svetimybės katile, visi esame didžiai susirūpinę. Ir organizacijose, ir spaudoje, ir per radiją nekartą yra nagrinėjamos jaunimo nutautimo problemos, bet konkrečiai niekas nepasikeitė. Buvo balsų, kad problemos sprendime nebuvo pakankamai veržlumo, kovos dvasios ir konkrečių pasiūlymų. Kažin ar tai tiesa? Buvo duota daug gerų pasiūlymų ir receptų, bet problema liko neišspręsta ne dėl to, kad jie būtų blogi. Yra sunku rasti tikslų atsakymą tokiai komplikuotai problemai, kurią apsprendžia daugelis faktorių ir kuri ne visada mums patiems yra aiški bei suprantama.
Svarbiausios mūsų jaunimo nutautimo priežastys yra atitrūkimas nuo gimtosios aplinkos, menkas išsilavinimas, tėvų bejėgiškumas prieš mokyklos, gatvės, ir televizijos įtaką. Be to, svarbų vaidmenį vaidina noras turtingai gyventi, silpna lietuviška mokyk-la, bažnyčios, organizacijų ir spaudos nepakankamas pasiruošimas įtraukti daugiau jaunimo į lietuvišką bendruomenę.
Tie, kurie išaugo Lietuvoje romantiško tautinio patriotizmo įtakoje, kai visa tai, kas lietuviška, jiems yra šventa, jaučiasi prislėgti, kai jaunimas to tautinio kraičio neturi. Jaunimas, gyvendamas svetimame krašte, persiima šio krašto dvasia, idėjomis, papročiais, lengviau pritampa ir susiranda vietą naujoje visuomenėje, kurioje jaučiasi artimesnis, negu likdamas tautinėje mažumoje.
PROF. A. PAPLAUSKAS - RAMŪNAS
Montessori lietuvių pedagogikoj
Su malonumu perskaitau "Laiškuose Lietuviams" D. Petrutytės straipsnius apie Montessori. Kai pasitaiko būti New Yorke, užsuku pas buvusį Marijos Pečkauskaitės profesorių bei auklėtoją Friedrichą W. Foersterį. Jo raštus, persunktus gilios gyvenimo išminties bei žmoniškumo dvasia, skaičiau ir skaičiau nuo gimnazijos laikų. Drauge su juo vaikščiodami New Yorko miesto gatvėse bei parkuose, nekartą savo pasikalbėjimuose esame palietę Rusijos, Rytų Europos ir Lietuvos pedagogikos klausimus. Mums yra didis džiaugsmas ir pasididžiavimas turėti žymią Foersterio mokinę pedagogę Mariją Pečkauskaitę. Nėra abejojimo, kad Foersteris, jau įžengęs į savo amžiaus 93-sius metus, yra lyg Atlantas, ant savo pečių laikąs XX amžiaus pedegoginės minties pasaulį. Jis yra pasiekęs tokias universalizmo viršūnes, jog atrodo savas tiek katalikams, tiek liuteronams, tiek anglikonams, tiek stačiatikiams, tiek žydams ar mahometonams. Paklaustas, kas, jo manymu, esąs žymiausias XX amžiaus pedagogas, žinoma, iš kuklumo savo vardo nemini, bet teigia, jog ši garbė priklausanti Marijai Montessori. Mums, lietuviams, yra malonu, kad kaip M. Pečkauskaitė yra tiltas tarp Foersterio ir lietuvių pedagogikos, taip Marija Varnienė yra tiltas tarp Montessori ir lietuvių pedagogikos. Be to, M. Varnienė jungia lietuvių pedagogiką ir su Rusijos pedagoginiu Olimpu, kuriam priklausė St. Šackis. Šitaip dalykams susidėliojus, atrodo, kad būsime prakirtę du langus į XX amžiaus pedagoginį pasaulį ir pasiekę pačias jo viršūnes.
Pestalozzi yra pasakęs, kad auklėjimas turi būti moters rankose, pirm negu jis yra vyro rankose. Šitame teigime slypi vaikų darželio idėja, paskirtis ir prasmė. Na, jeigu imsi mūsų, lietuvių, moterišką pedagoginį pasaulį, tai skųstis tikrai neteks: Marija Pečkauskaitė, Marija Varnienė, Domė Petrutytė, dr. Agota Šidlauskaitė ir t. t. Ši paskutinioji yra kukli, tyli, bet ji, ir kaip asmenybė, yra retas psichologinis ir pedagoginis fenomenas. (Tik gaila, kad iš per didelio kuklumo ji mažai bendradarbiauja lietuviškoje spaudoje. Red.)
Istoriškai imant, Montessori mokslas yra išaugęs iš to mokslinio pasaulio, kuriam atstovauja eilė įžymybių: Jean Marie Gaspard Itard, Édouard Séguin, Jean Martin Charcot, Alfred Binet, Pierre Janet, Ovide Decroly, Lighter Witmer. Į Montessori nuveiktą darbą galima žiūrėti kaip į Édouard Séguin, genialaus prancūzų psichologo ir pedagogo, darbo atbaigimą. Édouard Séguin yra Alfred Binet pir-matakas ir klinikinės psichologijos tėvas. Montessori bus nesuprasta visų tų, kurie nebus kiek giliau susipažinę su XIX ir XX amž. Europos pedagogine problematika. Jai pavyko suderinti pedagoginius prieštaravimus bei priešingybes. Šiam teigimui suprasti duosime vieną pavyzdį.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
KRISTAUS GYVENIMAS. Giuseppe Ricciotti. Išvertė kun. P. Dauknys, M.I.C. Tai yra pirmasis toks platus mokslinis ir kritinis veikalas lietuvių kalba apie Kristaus gyvenimą. Knygoje atvirai paminimi sunkumai ir priekaištai, surišti su Kristaus asmeniu ir evangelijomis. Jie atsakomi, remiantis paskutiniais mokslo daviniais. Evangelijos pasakojimai, įjungti į naujus laiko ir vietos rėmus, lyg gyvi atsiskleidžia prieš mūsų akis. Ši knyga jau išversta į 23 kalbas. Autorius ją labai kruopščiai paruošė ilgomis studijomis Šventojoje Žemėje.
Knyga kietais viršeliais, 955 psl., kaina 7 dol. Ją galima gauti ir “Drauge”. Tikrai patartume visiems, kas gali, ją įsigyti, nes tai vienas geriausiu Kristaus gyvenimo aprašymų.
ŠALTINIS, nr. 1, 1961 m. gruodis. Katalikiškos ir tautinės minties laikraštis. Leidžia Šv. Kazimiero Sąjunga, Anglijoje. Redaguoja kun. S. Matulis, M.I.C. Adresas: 21, The Oval, Hackney Rd., London, E. 2, England.
Kadangi šį naują leidinį gavome su prierašu “prašome paminėti ir parecen-zuoti”, tai manome, nei Redakcija, nei Leidėjai nesupyks, jeigu mes jį įvertinsime taip, kaip mums atrodo. Paprastai mes esame linkę sveikinti kiekvieną mūsų kultūrinę iniciatyvą ir kiekvieną naują, naudingą leidinį. Tikrai yra sveikintinas kiekvienas pasireiškimas, praturtinąs mūsų kultūrinį gyvenimą. Bet dabar ir kyla klausimas, ar šis minėtas leidinys, susumuojant visus pliusus ir minusus, padės mūsų spaudos bei kultūros ugdymui išeivijoje, ar pakenks. Mums būtų labai malonu daryti išvadą, kad padės. Deja, sąžinė to neleidžia.
Leidinys mašinėle rašytas ir šapirografuotas. Išorinis įspūdis labai menkas. Yra ir iliustracijų, bet jos tokios neaiškios, kad beveik neįmanoma suprasti, kas ten vaizduojama. Žinoma, dėl to peikti būtų negražu. Tai kukli pradžia. Leidėjai tikisi ateityje jį spausdinti tobulesnėmis priemonėmis. Bet ar verta? Koks tikslas? Religinės ir tautinės minties laikraščių ir žurnalų mes pakankamai turime. Jie yra spausdinami gerose spaustuvėse ir kai kurie yra labai gražios išvaizdos. Didžiausia jų bėda — bendradarbių trūkumas. Tad kam dar tuos negausius bendradarbius skaldyti? “Šaltinyje” yra žymių mūsų visuomenininkų, žinomų rašytojų ir teologijos bei filosofijos daktarų straipsnių. Dėl ko jie negalėtų rašyti i mūsų jau daugeli metų egzistuojančius leidinius? Pvz. kad ir mūsų “Laiškai Lietuviams” yra religinės bei tautinės minties žurnalas. Jau seniai ir skaitytojai prašo, ir mes patys jį norėtume padidinti. Bet šiam norui yra vienintelė nenugalima kliūtis — bendradarbių stoka. Manau, kad tą pat būtų galima pasakyti apie “Žvaigždę”, “Varpelį”, “Laivą” ir kitus religinės minties periodinius leidinius.
Metinei šventei praėjus
“Laiškų Lietuviams” šventės metu buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams: A. Indriulytei - Eivienei, Giedrei Stasiškytei ir Liudai Germanienei. Jury komisija (Č. Grincevičius, A. Veličkaitė, J. Gylienė, N. Užubalienė ir L. Zaremba, S. J.) šiais metais buvo griežtoka ir pirmosios premijos niekam neskyrė, norėdama konkurso dalyviams priminti, kad reikia stengtis rašinius geriau paruošti, pradedant rašyti ne paskutiniu momentu, bet tada, kai konkursas paskelbiamas. Tikimės, kad ateinančiame konkurse bus daugiau dalyvių ir kruopščiau paruoštų rašinių. Kitų metų konkursą paskelbsime vėliau. Jo premijoms yra likę 100 dol. (mecenato dr. A. Čiurio) ir dar šventės metu pridėta dr. A. Rudoko 25 dol. Tad įprastinėms mūsų premijoms dar reikia 125 dol., kuriems, manome, atsiras mecenatų ir be ypatingų prašymų bei elgetavimų. Juk konkursų reikšmė mūsų kultūriniam gyvenimui yra labai svarbi. Jų metu iškyla toki talentai, kurie iki tol nebuvo žinomi. Jeigu atsirastų daugiau mecenatų, galėtume skirti ir gausesnes premijas.
Po premijų įteikimo buvo pakeltos taurės už šventėje dalyvavusius Juozus: ministerį Juozą Kajecką, Juzę Daužvardienę ir kt. Meninę programą atliko solistės: Elena Blandytė ir Nerija Linkevičiūtė; S. Velbasio studijos balerinos: Daiva Geštautaitė, Aurelija Ginčiauskaitė ir Kristina Žebrauskaitė; humoristai: Aloyzas Baronas (skaitė Benys Babrauskas) ir Stasys Laucius. Solistėms ir baletui akompanavo Vladas Jakubėnas. Programai vadovavo Vytautas Kasniūnas. Sceną papuošė A. Kurauskas ir A. Poskočimas. Visiems labai nuoširdus ačiū!