1962m. 5 Gegužis

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

MOTINA, MAN SAULĖ TAVO VEIDĄ MENA,

VARGO RAUKŠLĖS ŠVIEČIA KAIP ŽVAIGŽDŽIŲ KELIAI,

VISĄ ŠITOS ŽEMĖS KLAIDŲ KELIĄ MANO

TEGUL ŠVIES MAN TAVO VEIDO SPINDULIAI.

MOTINA, MAN ŽEMĖ TAVO VARDĄ ŠNEKA,

VYTURĖLIAI ČIULBA JĮ GRAŽIAI KASRYT,

AIDAS JO KRŪTINĖN MAN KAIP LAIMĖ TEKA

IR PER ŠIRDĮ EINA KAIP RASA SKAIDRI.

MOTINA, MAN GĖLĖS TAVO MEILĘ ŠLAMA,

UŽ TAVE PASAULY KAS KARŠČIAU MYLĖS?

NEPALIK NAŠLAIČIO, NELIK VIENO, MAMA,

NIEKUR NEIK, MOTULE, DAR IŠ ŠIOS ŠALIES.

TAU ŠIRDIM UŽ ŠIRDĮ, TAU VARGU UŽ VARGĄ,

MEILE TAU UŽ MEILĘ ATIDUOT EINU,

KAIP OBELS VIRŠŪNĖ PAGUOST GALVĄ MARGĄ

IR PANEŠTI ŽEMĖS MIRŠTANČIŲ DIENŲ.

POVILAS DIRKIS

AŽNYČIOS liturgija ir tikinčiųjų pamaldumas beveik kiekvieną mėnesį skiria kokios nors tikėjimo paslapties ar kokio nors šventojo ypatingam garbinimui. Pvz. kovo mėnuo yra paskirtas šv. Juozapo garbei, gegužės mėnuo — Dievo Motinai Marijai, birželio mėnuo — Dieviškosios Meilės, t. y. Jėzaus Širdies garbinimui. Ypač lietuviai, Marijos žemės vaikai, labai yra pamėgę gegužės mėnesį. Tada jie skiria pirmąsias pavasario gėles Nekaltai Pradėtajai, įrengdami namuose jai pašvęstus altorėlius ir dalyvaudami įspūdingose gegužinėse pamaldose. Būtų gera, kad ir svetimuose kraštuose gyvendami, šio gražaus papročio nepamirštume. Tai yra ne tik grynai religinis, bet ir mūsų tautinis paprotys. Prisimindami dangišką Motiną, mes neužmirštame ir savo žemiškosios Motinos — Tėvynės.

Vieną gegužės mėnesio dieną mes pašvenčiame ir savo motinai — gimdytojai. Motinos diena dabar yra švenčiama visame kultūringame pasaulyje, bet jos kilmė dar labai nesena. Motinos dienos sumanytoja yra Ona M. Jarvis, amerikietė, kurios motina mirė antrą gegužės mėnesio sekmadienį 1905 metais. Pirmą kartą toji šventė buvo atšvęsta Crofton, W. V., miestelyje, iš kur buvo kilusi Ona Jarvis. Po to, 1908 m., Jarvis išsirūpino, kad būtų paskirta speciali diena pagerbti visoms motinoms Filadelfijos mieste. Ši šventė žmonėms labai patiko, pagavo jų širdis, todėl tuoj pradėjo plaukti laiškai atitinkamiems valdžios atstovams, kad ji būtų aficialiai įvesta visoje Amerikoje. 1913 m. Pensilvanijos valstybė paskelbė Motinos dienos šventę, o 1914 m. senatas ir kongresas priėmė reziliuciją, kad Motinos diena būtų švenčiama visoje Amerikoje gegužės mėnesio antrąjį sekmadienį. Lietuvoje ši šventė buvo pradėta švęsti 1929 m. Jai buvo skiriamas pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis. Tad švęsdami Motinos dieną, mes prisimename tris savo motinas: Motiną — Mariją, Motiną — Gimdytoją ir Motiną — Tėvynę. Šios trys motinos turi daug panašumo, daug tokių ypatybių, kurios sujaudina žmogaus širdį. Motinos prisiminimas ne vieną, einantį klaidingu keliu, patraukė prie gėrio. Motinos įtaka kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai didelė. Motina yra šeimos auklėtoja, jos dvasinio židinio kurstytoja ir širdis.

Iš savo motinos mes esame gavę gyvybę, o dangiškoji Motina pasauliui yra davusi dvasinės gyvybės Šaltinį — Kristų. Dievo Motina stovėjo po kryžiumi, kai vyko pasaulio išganymo drama, ir mūsų motinos dažnai stovi po kančių kryžiumi, lydi savo vaikus gyvenimo keliais, kurie dažnai yra panašūs į Kalvarijos kalno kelią. Už savo vaiko gerovę motina nieko nesigaili, jai nėra per sunki bet kokia auka. Užtat su žydinčia gegužės mėnesio gamta sutinkame Motinos šventę ir nešame jai ne tik nuskintų darželio gėlių puokštę, bet jai aukojame ir gražiausias savo širdies gėles. Didžiausias motinos džiaugsmas yra jos vaikas. Tai yra brangiausias jos turtas, jos prigimties dalis. Jis gali ją padaryti laimingiausia pasaulyje, bet gali ir nuliūdinti jos širdį mirtinu liūdesiu.

Skaityti daugiau: MOTINOS DIENA IR MOTINOS MĖNUO

BRONIUS ZUMERIS

ENOVĖS istorikai: Juozapas Flavijus ir Kornelijus Tacitas aprašo, kad paskutiniais metais prieš žydų tautą ištikusią katastrofą, kunigai įėję Jeruzalėje į šventyklą pajuto žemės drebėjimo smūgį ir išgirdo balsą: "Mes iš čia išeiname”. Netrukus žydų tautą ištiko tragedija, o ta šventykla sugriuvo visiems amžiams.

Mūsų gyvenamoje dabartyje irgi kažkur knygose, bet ne širdyse, įrašyti kuklūs žodžiai: "Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai, ypač darydami aukas, kalbėkite: O, Jėzau, tebūna tai dėl Tavo meilės, už nusidėjėlių atsivertimą, ir kaip atlyginimas už Nekalčiausios Marijos Širdies įžeidimus”.

Taip kalbėjo Fatimoje Marija. Ji kvietė visą žmoniją. Visus be išimties. Bet kas jos prašymo šiandien klauso? Kam tas kuklus prašymas rūpi? Kaip šv. Rašte minimon puoton vienas negalėjo ateiti, nes ieškojo žmonos, kitas — jaučio. O mes, dvidešimtojo amžiau vaikai, vos spėjame suktis rūpesčiuose: į krautuvę nubėgti, viršvalandžius atidirbti, naujus baldus įsigyti, televizijas pažiūrėti, su pažįstamais paplepėti — šimtai reikalų, reikaliukų — tik sukis. Net sekmadienį į bažnyčią nubėgus, tie reikalai iš galvos neišeina.

O Marija dangaus vardu prašo: "Žmonės turi pasitaisyti ir prašyti nuodėmių atleidimo.;. Jie neprivalo daugiau įžeidinėti Viešpaties, nes Jis jau ir taip per daug įžeistas”.

Jeigu susirinkę konferencijon keturi "didieji” pareikštų vienas kitam, kad jie per daug įžeisti, žmonija ištiestų kaklus ir užgultų radijo bei televizijos aparatus:

— Dabar tai jau bus! — kartotų susirūpinę milijonai aplink visą žemės rutulį.

Skaityti daugiau: NELAUKIME GRĖSMINGOS IŠTARMĖS

ALFONSAS GRAUSLYS

(Jo dvasinio veido bruožai)

EI NUO devynioliktojo šimtmečio antrosios pusės iki šių dienų tenka kalbėti apie Prancūzijos, bent šviesuomenės, katalikišką atgimimą, tai nemažas vaidmuo šiame atgimime tenka ir rašytojui Lėon Bloy († 1917). Šis katalikas rašytojas — tai viena įdomiausių asmenybių, paskutiniais laikais gyvenusių Prancūzijoje. Jo didelis gerbėjas rašytojas A. Béguin, vertindamas Prancūzijos katalikybę, priskaito L. Bloy prie "keturių XX šimtmečio Bažnyčios Tėvų", kurių kiti trys yra: Ch. Péguy, P. Claudel ir G. Bernanos.

Prieš iškeliant tos įdomios ir ginčytinos (nes kai kurių, net ir katalikų, jis yra puolamas) asmenybės dvasios skirtingus bruožus, bus pravartu mesti trumpą žvilgsni Į jo išorinio gyvenimo eigą.

Gimęs 1846 m. liepos 11 d. Prancūzijoje, neturtingo mažo valdininko šeimoje, nežiūrint gilaus motinos tikėjimo, išaugo religinio abejingumo dvasioje. Vėliau net visai nustojo tikėti. Persikėlęs gyventi Paryžiun ir susipažinęs su katalikų rašytoju Barbey d'Aurevilly, dvidešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais atgauna tikėjimą. Svyruodamas ir blaškydamasis, kurį pašaukimą ar darbą pasirinkti, keletą kartų net ruošdamasis stoti į trapistų vienuolyną, jis apsisprendžia už laisvą, nors ir negyvenimišką, nes neapsimokantį, žurnalisto ir rašytojo užsiėmimą. Atsivertęs, nuoširdžiai Dievo ilgėdamasis, į Jį rankas tiesdamas ir Jo šaukdamasis, Bloy nutaria kovoti prieš materialistinę, tik pinigą garbinančią laiko dvasią, kovoti už Dievą ir Jo teises visuomenėje ir gyvenime. Tą kovą bekompromisiniai savo raštais vesdamas, besąlyginai už tie-są visur pasisakydamas ir dalykus tikrais vardais vadindamas, jis susilaukia didelių nepasisekimų, kurie jo gyvenimą paverčia skurdžiausia egzistencija.

1890 m. Bloy sukuria šeimą, vesdamas danų rašytojo Molbecho dukterį Joanq, kuriq atverčia katalikybėn ir padaro savo darbų bei idėjų karšta talkininke.

Savo raštais ir nuosekliu krikščionišku gyvenimu apaštalaudamas, jis atkreipia į save daugelio kraštų tiesos ieškotojų dėmesį ir sutelkia aplink save didelį gerbėjų būrį, beveik visus atversdamas. Galima tik prisiminti tokius didelius prancūzų katalikų vardus, kaip J. Maritain ir jo žmona Raissa, geologas P. Termier, garsusis religinis tapytojas G. Rouault, rašytojas S. Fumet, J. Boilery, olandų rašytojas P. van der Meer de Walcheren, danų rašytojas Joergensen ir kt. Tai eilė jo gerbėjų bei jo raštų skaitytojų, kuriuos jis arba atvertė, arba sustiprino jų katalikybę, tapęs jų tikru dvasios tėvu. Žinomas belgų rašytojas M. Maeterlinck, kad ir netapęs įsitikinusiu kataliku, vis dėlto pasidarė didelis Bloy gerbėjas, kai perskaitė svarbiausiq jo kūrinį "La Femme pauvre" (Vargšė moteris). Šia knygą jis laikė genialiu kūriniu.

L. Bloy literatūrinis palikimas yra tikrai didelis. Be aštuonių dienoraščio tomų, be išleistų trylikos tomų jo laiškų, susirašinėjant su įvairiomis įžymybėmis, jis parašė dar apie 30 įvairių knygų. Dar netolimoje praeityje dėl savo raštų bekompromisinės katalikybės kai kurių mažiau vertintas, mūsų laikais jis iš naujo atrandamas, ir jo raštai, išversti į įvairias kalbas, vis labiau į save kreipia giliau mqs-tančiųjų dėmesį.

Skaityti daugiau: LĖON BLOY

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

(KUNIGAS KARO SŪKURY)

Kaip buvo rišami gyvenimo klausimai Cesano Romano stovykloje, apie tai ir noriu, kiek atsimenu, parašyti. Įžangos žodyje norėčiau pastebėti, kad stovyklos problemos buvo sprendžiamos keturių dalyvių: vokiečių, fašistų, Vatikano ir pačių karo pabėgėlių. Jei kam atrodys, kad ir kitaip buvo galima padaryti arba kitaip stovyklos gyvenimą aprašyti, tam iš anksto visiškai pritariu.

Pavasaris Italijoje

Vieną ūkanotą pavasario dieną sėdėjau Grigaliaus universitete ir studijavau šv. Tomą Akvinietį. Prieš porą mėnesių buvau apgynęs disertaciją ir turėjau grįžti į Lietuvą. Nepaisydamas ir gerų rekomendacijų, Vokietijos konsulas Romoje, buvusio užsienių reikalų ministerio von Brentano brolis, nedavė man tranzito vizos. Lietuvos padėtis dabar esanti pasikeitusi (buvo tapusi Ostlandu), ir jis labai apgailestaująs, kad negalįs man padėti. Konsulo žodžiai atrodė nuoširdūs, ir aš supratau, kad jis elgiasi pagal gautas direktyvas.

Paskui, vyresniųjų prašomas, norėjau važiuoti į Slovakiją. Tenai vietos jėzuitai, įsteigę filosofijos fakultetą, per ordino kūriją man pasiūlė etikos profesūrą. Bet ir šį kartą negavau vokiečių vizos. Turėdamas tad laisvo laiko, kibau į šv. Tomą Akvinietį ir studijavau man rūpimus klausimus.

Bet tą ūkanotą 1944 metų balandžio 16 dieną niekas nelindo į galvą. Akys, tiesa, buvo įsmeigtos į knygą, bet mintys nuskrisdavo tai į vieną užmiesčio parapiją, kur sekmadieniais padėdavau klebonui, tai klajojo po visą Romą. Toje parapijoje talkininkavau jau porą metų. Seniau darbas buvo ramus ir tvarkingas, o dabar, vokiečiams persekiojant žydus, pasidarė labai įtemptas. Klebonijoje, kaip ir visuose religiniuose namuose, atsirado keistų svečių, nešiojančių kunigo drabužius. Prie jų prisidėjo keliolika lenkų darbininkų, pasprukusių nuo Montecassino fronto. Ir vienus, ir kitus reikėjo ne tik paslėpti, bet ir išmaitinti. Klebonas prašė mane, kad jam padėčiau. Mūsų nelengvą darbą apsunkino dar italai karo pabėgėliai, susispietę vienoje mokykloje parapijos ribose. Valdžia, tiesa, jiems davė pastogę ir maisto kortelių, bet krautuvės jau buvo tuščios. Visi tie išbadėję žmonės kreipėsi į kleboną.

Skaityti daugiau: CESANO ROMANO (I)

A. INDRIULYTĖ - EIVIENĖ

(II premiją laimėjęs rašinys)

Kas gyvenimu žaidžia— nieko nepasiekia,

Kas sau neįsako— visad tarnu lieka.

Goethe

Autobusų stotis pilna jaunų balsų, klegesio, rankų mojavimų ir karštų paspaudimų. Čia šiandien susitinka akys. Akys daug sakančios: linksmos, šelmiškos ir mylinčios. Čia svaidomi degančios jaunystės žvilgsniai: glostą ir atlaidūs mylimiems, šiurkštūs nepageidaujamiems.

Tai universiteto studentai važiuoja pavasario atostogoms. Važiuoja ir Monika. Ji visad pasiilgsta mamytės, tėvelio ir mažųjų sesučių. Tačiau šį kartą ji važiuoja lyg nenoromis. Žino, tėvai vėl bandys jai švelniai kalbėti, kad užmirštų Ewald. O čia tai jau jos neliečiamybė, taip jai brangi, kaip ir jos pačios širdis; reikalinga, kaip ir kasdieninė duona. Ji myli jį, tą aukštą, šviesų bernioką, nors ir svetimos tautos sūnų. Juk jis tikrai žavus! Su juo visos valandos jai trumpos, ir pavasaris taip vilioja, kai abu žygiuoja bundančiais laukais ar jaunučių parko lapų šlamesy.

— Niką, Niką, — šaukia jis, kai ji tyčiomis kur nors užlenda ar pasislepia už storesnio medžio.

— Niką, — liūdnai skamba jo balsas ir veidas darosi toks išsigandęs, lyg vaiko, minioj pametusio tėvą.

— Niką, paukšteli, atskrisk!

Monikai tai patinka, ir ji tada pasirodo, bet lekia dar toliau, tyčiomis jį erzindama. Jos širdis pilna vaikiško viliojimo. Ji kvatojasi, kai jis sušilęs laksto ir ją gaudo. Sugavęs suka ją aplinkui ilgai, ilgai, iki net galva apsvaigsta, o tada abu pavargę krinta kur nors ant suolelio ar kelmo pailsėti ir ramiai, ramiai suglaudžia pečius.

Autobusas ūžia plentu, aplinkui vystosi įvairios temos, bet Monika paskendusi savo mintyse. Keista buvo jų pažintis. Atsimena, kaip šiandien. Ji skuba seminaran, nešdama pilnas rankas knygų. Kažkur laiptų užsisukime užkliūva jos batukų kulnis. Ji susvyruoja ir virsta. Knygos išbyra. Kokia gėda! Nedrąsiai apsidairo aplinkui. Ačiū Dievui, nieko nėra, niekas nematė. Bet kai ji bando keltis, ieškodama atramos, pajunta, kaip stiprios rankos ją švelniai pakelia ir žemo tembro balsas klausia, ar nesusižeidė. Ir dabar, čia pat prieš akis, pamato jo veidą. Ji staiga užrausta, kažką neaiškiai sako, norėtų bėgti, bet kur knygos? Ir dar batuko nulūžusi kulnis! Jis viską ramiai surenka ir švelniai, lyg nešdamas brangų kristalą, parveda ją bendrabutin pasikeisti batų, o po to vėl nulydi atgal.

Paskui juodu daug kartų susitinka. Drauge sėdi kai kuriose paskaitose, drauge valgo priešpiečius, vėliau jau abu eina į kiną ir šokius. Pagaliau jau ir pavasaris aušta abiems kartu lau-

O MOTINA, DĖL MANO LAIMĖS

TU Į UGNĮ PUOLANTI PLAŠTAKĖ,

IR DIENA, IR TAMSIOJ NAKTY MANO ŠIRDY GYVA!

TAU SIDABRINIAM RYTMETY, KAIP ŽYDINTI ALYVŲ KEKĖ,

IR VAKARO TYLOJ MANOJI TREMTINIO MALDA.

O MOTINA! PALIKUS SAUGOTI GIMTOSIOS ŽEMĖS SAUJOS,

MAŽYČIO ŽIBURIO GIMTAJAM ŽIDINY.

TU AMŽINAI GYVA MANAM LAŠELY KRAUJO,

TU AMŽINAI GYVA MAŽYTĖJE ŠIRDY.

(P. Stelingis)

PAVASARIO SAULEI PRAŠVITUS,

KIEKVIENAS TVARINYS SKELBIA

TVĖRĖJO MEILĘ, GARBĘ IR GROŽĮ.

Skaityti daugiau: DOVANA MOTINAI

PR. ALŠĖNAS

EISINGAI priežodžiai byloja, jog kas šalis — tai mada, kas asmuo — tai charakteris. Visiškai pagal šiuos priežodžius eina ir mūsų pasenusių bei senstelėjusių, o taip pat ir mūsiškio jaunimo gyvenimas šiuose kraštuose, Amerikoje ir Kanadoje.

Apie senesniuosius nėr ko kalbėti — jie savo gyvenimo nepakeis, bet apie jaunimą, tą mūsų tautos žiedą, vis dėlto norisi pakalbėti. Koks bus dabartinis mūsų jaunimas, tokia ateityje bus ir mūsų tauta. Mes sielojamės kad ji būtų sveika ir savo dvasia, ir kūnu.

Čia pateiksime žiupsnelį minčių apie šiame kontinente taip madoje esantį jaunimo perankstyvą poravimąsi, vadinamą "going steady". Be abejo, daug kas bus matę moksleivius, traukiančius iš mokyklų į namus, besijuokiančius ir klegančius. Jie atrodo ramūs, linksmi, be jokių rūpesčių. Tai yra visai natūralu, visi jaunuoliai turėtų tokie būti. Deja, tokie yra ne visi. Toje didelėje moksleivijos masėje galima pastebėti porelių, diena iš dienos einančių drauge. Jie vienas kitą apsikabinę, susiglaudę, kažką lyg paslaptingai tarp savęs šnabždasi. Jų veiduose šypsnio arba visiškai nėra, arba labai maža. Kodėl? Ogi dėl to, kad jie kažką "rimtai" svarsto, gal net kalba apie vedybas. Ir kaipgi kitaip — juk jau beveik laikas: vienas jų jau 15 metų, o kitas 16. Šioms porelėms priklausą jaunuoliai tikrai yra nelaimingi.

"Our Sunday Visitor" savaitrašty radau įdomių minčių apie tokius "going steady" jaunuolius. Tas mintis dėsto kun. Henry V. Sattler. Jomis čia ir pasinaudosime. Pradedama charakteringu epizodėliu. Penkiolikmetė dukrelė atbėga iš mokyklos uždususi į namus ir skuba mamai papasakoti "didelę naujieną":

— Mama, ar tai nėra tikrai žavu ir nuostabu! Marytė jau susirado nuolatinį kavalierių!

Skaityti daugiau: APIE “GOING STEADY”

JONAS ŪBA

Tarp įvairių mūsų lietuviškas šeimas kamuojančių negerovių bus jau gerokai įleidęs šaknis piktasis "šeimos vėžys", kitais žodžiais tariant — šeimų suirimas ir naujų, nelegalių šeimų sudarymas. Šis be galo skaudus ir apgailėtinas reiškinys paskutinį dešimtmetį ne tik gerokai išsiplėtė, bet ir rodo palinkimą dar labiau plėstis. Dažnai kalbama, kad pagrindine priežastimi yra dabar mūsų gyvenamoji aplinkuma, kur skyrybos ir naujų šeimų sudarymas yra labai lengvas, todėl veda i didelę pagundą ir mūsų kai kurias šeimas tomis "lengvatomis" lengvabūdiškai pasinaudoti.

Tikrumoje, tatai tėra tik antraeilė šeimų irimą skatinanti priežastis. To didžiojo blogio šaknys glūdi kur kas giliau ir visai kitoje vietoje. Deja, ligšiol į tai veik niekas nekreipė didesnio dėmesio. Nuostabu, kad šeimos suirimo kaltė dažniausiai priskiriama moterims, kai tikroji pirminė kaltė turėtų būti skiriama vyrams.

Sakoma, kad moterys gyvenime labiau vadovaujasi jausmais, o vyrai protu. Ar tikrai taip yra, tuoj pamatysime. Šiaip jau kiekvienas žmogus, kokiai blogybei ištikus, visada linkęs kaltinti ką kitą, tik ne save pati. Tas pat vienodai yra tiek su vyrais, tiek su moterimis.

Tolimos Žemaitijos bažnytkaimio mergina prieš tėvų valią slaptai ištekėjo už mylimo vaikino. Susilaukė ir dukrelės. Bebėgant nuo artėjančių bolševikų Į Vokietiją, vyras savanoriu stojo į vokiečių kariuomenę kariauti prieš bolševikus ir palikęs ašarose paskendusią žmoną su mažu kūdikiu ant rankų, nei žodžio nemokančią vokiškai, pateko į frontą prieš Tito ginkluotas jėgas. Po Vokietijos kapituliacijos, du draugai, suradę jo žmoną pabėgėlių stovykloje, įtikinėjo ją, savo akimis matę, kaip jos vyras kautynėse žuvęs. Jų parodymai buvo surašyti oficialiame akte. Žinoma, skaudžios ašaros, visų stovyklos gyventojų užuojauta ir... bent kelios gedulingos Mišios už vyro sielą. Po kelių savaičių į žuvusio karžygio našlės kambarėlį atėjo sužalotu veidu "žuvęs" vyras. Galima įsivaizduoti "našlės" išgyvenimus. Pasiūlė jam pavalgyti, išalkusiam iš kelionės, bet gyventi kartu nepriėmė. Nesutiko su juo gyventi vėliau ir Laisvuose Vakaruose. Ši moteris civiliniai susituokė su kitu vyru, kurio žmona ir duktė liko už Geležinės Uždangos. Jos tikrasis vyras kažkodėl visiškai nesirūpina savo dukra, kurią augina "naujas tėvelis". Kur to vyro protas, kas galėtų pasakyti?

Skaityti daugiau: ŠEIMOS GYVENIMO VERPETUOSE

EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ

     Kas paleido kaip margą drugelį
     Žemės žieduos mane paskraidyti?
     Kas pasauly nežinomą kelią
     Man parodė? — Mamytė, mamytė!

Tuos žodžius jau nekartą dainavo mūsų vaikučiai.

Ir tikrai, mamytė išneša savo "drugelį" į pasaulį ir jo klaidžiais keliais pirmuosius žingsnius žengti pamoko, iš jos lūpų vaikas pirmą kartą Dievo vardą išgirsta, taip pat iš jos jis sužino pačias pirmąsias religijos tiesas. Ne kas kitas, o tik motina išmoko vaiką ir melstis.

Šiose atsakingose savo pareigose jauna motina susiduria kartais su tokia padėtimi, kurią pavaizduoja šis pavyzdys.

Jonukas atsiklaupė vakariniams poterėliams. Kai visos įprastinės maldelės buvo jau atkalbėtos, jis pridėjo dar vieną — neišmoktą, o tiesiai iš širdies paimtą: "Prašau Tave, Dieve, duok man šimtą procentų rytoj per patikrinimą".

— Ko tu prašei? — tarė motina. — Koks patikrinimas bus rytoj?

— Raidžiavimo. Rytoj mes turime patikrinimą, o tėtė pasakė, kad jis duos man pusę dolerio, jei aš gausiu šimtą.

— Bet ar tu mokeisi?

— Ne. Yra apie šimtas žodžių. Mokytis būtų per daug. Dėl to aš ir paprašiau Dievą, — pasakė jis, patenkintas palįsdamas po antklode.

Motina tada griežtu balsu pasakė:

— Jonai, tuojau kelkis, užsivilk naktinį apsiaustą ir mokykis tuos žodžius. Aš pasiklausysiu. Kas tau į galvą atėjo? Šok iš lovos! Greitai!

Skaityti daugiau: VAIKO MALDA

DALĖ KOKLYT Ė

A SUMMER TO REMEMBER

Rusiškas filmas, dabar rodomas Amerikoje, sužavės nemaža žiūrovų. Filmo herojum yra penkerių metų berniukas (Borya Barkhatov), kurio akimis ir matome kelis rusiško kaimo vaizdus, be abejo, nepamirštamus ir svarbius mažo vaiko gyvenime. Yra malonu stebėti, kaip puikiai filmo veikalo rašytojai sugebėjo suprasti ir išreikšti ne tik ryškesnius vaiko pergyvenimus, bet ir kasdieninius nuotykius.

Jau kelintą kartą rusiškame filme galima pajusti labai paprastų gyvenimo įvykių užčiuopimas ir įvertinimas. Sentimentalus tų dažnai neįvertinamų kasdienybių atvaizdavimas, duoda jiems šilimos, įdomumo ir net svarbos. Į juos dažnai reikia pažvelgti mažo vaiko akimis, kad galima būtų suprasti. Šiame filme kaip tik vartojamas tas būdas iškelti kai kuriuos opius, bet kasdieninius šeimyninius jausmus.

Filme ramus berniuko pasaulis subyra, kai našlė motina išteka už simpatiško kolhozo direktoriaus. Reikalavimas dalintis motinos meile su nepažįstamu, nors ir labai maloniu vyru, vaikui sukelia neapykantą ir pavydą svetimajam. Patėvio dovanotas dviratis įstengia pralaužti berniuko pirmus nepasitikėjimo ledus. Vėliau bendrai praleista diena, tėvui betvarkant kolhoze reikalus, tiek sužavi vaiką, kad jis nutaria užaugęs tapti kolhozo direktorium “kaip ir jo tėvas”. Čia pasididžiavimas jau nustelbia nepasitikėjimo jausmą.

Berniuko bendravimas su kitais kaimo vaikais, jų išdaigos ir rūpesčiai, vis stebint pro vaikiškų akių perspektyvą, yra spalvingesni ir įdomesni už suaugusiųjų rimtus ir daug ko nematančius žvilgsnius. Ypač dovanoto dviračio epizodas yra vertas dėmesio ir pagyrimo. Vaiko džiaugsmas ir pasididžiavimas savo tėvu prieš draugus čia puikiai pagautas ir kontrastiškai atvaizduotas dideliu liūdesiu ir jau visai nebedidvyriškom ašarom, dviratį praradus.

Skaityti daugiau: IŠ FILMŲ PASAULIO

ALĖ RŪTA

Yra autorių, kurie tiek žinomi skaitytojui, kad nebereikia pristatymo; bet naudinga žinoti apie jų naujus leidinius. Jaunas ar senas lietuvis žino Vytę Nemunėlį ir Bernardą Brazdžionį; jo eiliuoti posmai skamba Tėvynėje ir tremty, guodžia suvargusią širdį Sibire, Australijos ar Brazilijos plotuose.

Naujausias Bernardo Brazdžionio poezijos leidinys yra “Vidudienio Sodai”, “Aidų” premijuotas, “Lietuvių Dienų” puikiai išleistas (su dail. Telesforo Valiaus aplanku), gaunamas adresu: “Lietuvių Dienos”, 4364 Sunset Blvd., Los Angeles 29,Calif.

Negalint šiose ribose kalbėti apie B. Brazdžionio kūrybą aplamai, malonu bent trumpai peržvelgti “Vidudienio Sodus”, kurių poetinis turtas yra mums didelė dvasinė atgaiva ir lietuvių literatūros gajumo ženklas.

“Vidudienio Soduose” poetas vaikšto gyvenimo takais, mąsto, myli, kenčia, svajoja, kontempliuoja, ilgisi — ir visa tai skambiai apdainuoja. Poetas jau sulaukęs gyvenimo vidudienio, nors gilumoje gaivalingai jaunas, veržlus ir ieškąs, užtat jo dainos, mąstančios apie būtį Ir anapus būties, taip pat pilnos karšto gyvenimo sūkurio ir ateitin viltingai besiplėšiančių vaizdų.

O po gruodo nualintos žemės ir vėlei pakyla
Ir žibuoklė, ir paukščio giesmė, irgi upės, išėję
Iš krantu, ir sodybos pas juodąjį šilą,
Tartum sveikintu grįžtanti liepžiedžiais kvepianti vėją.

21 p., Gyvenimo Karuselė.

Pradžioje rinkinio poetas, nebesulaikydamas kūrybinio antplūdžio, lyg ir atveria save, brangųjį poezijos turtą paskirdamas broliui, broliui lietuviui.

Ir iškėliau rankas aš i dangų —
Pilnos rankos prikrito žvaigždžių!
Ir jas jums dalinu, broliai brangūs, —
Jums dainuoju, ką amžiuos girdžiu.

Skaityti daugiau: VIDUDIENIO SODAI

MAIRONIO METAI — LIETUVIŲ KULTŪROS METAI

PLB Valdyba 1962 metus paskelbė Maironio metais. Didžiojo mūsų poeto 100 metų sukaktis verta tokios garbės. Pritardami LB iniciatyvai, Lietuvių Rašytojų Draugijos vardu drįstame Maironio metus pavadinti lietuvių kultūros metais. Prie minėjimų iškilmingumo pridėkime dabarties gyvenimo turinį ir pareigas savajai kultūrai.

Maironis yra ne tik didelis poetas, bet ir tautos prisikėlimo vadas. Jis iškilmingai ir su giliu įsitikinimu skelbė kultūrinės kovos šūkius ir idėjas: “Paimsme arklą, knygą, lyrą ir eisme Lietuvos keliu!”

Maironio metais visa jėga atsigręžkime veidu į lietuviškąją kultūrą: dėmesys lietuviškai knygai, dailininko paveikslui, lietuviui kompozitoriui. Mūsų parengimai ir pramogos šiais metais turėtų būti ypatingai kruopštūs, ne tuščiaviduriai. Ypatingas dėmesys jaunimui. Jo įaugimas į lietuvišką kultūrą tebūna mūsų visų gyvybinė pareiga.

LRD visur, kur tik galėdama, talkins Maironio pagerbimui ir kultūrinei veiklai. Tačiau LB, kaip visus lietuvius jungianti kultūrinė visuomeninė organizacija, turėtų stoti Maironio metų kultūrinės veiklos priekyje, derinti vietose kitų organizacijų iniciatyvą, planuoti kultūrinius šių metų darbus ir budėti, kad Maironio metai nepasiliktų tik eiliniais, nieku neatžymėtais metais. LRD vardu prašome JAV LB Centro Valdybą įsteigti nuolatinę metinę lietuvių literatūros premiją.

LRD Valdyba: Pranas Naujokaitis, Algirdas Landsbergis, Paulius Jurkus, Kotryna Grigaitytė, Leonardas Žitkevičius.

LAIŠKAI LIETUVIAMS

2345West 56th Street Chicago 36, Illinois

1962m. 5 Gegužis

MOTINOS DIENA IR MOTINOS MĖNUO

NELAUKIME GRĖSMINGOS IŠTARMĖS

LĖON BLOY

CESANO ROMANO (I)

DOVANA MOTINAI

APIE “GOING STEADY”

ŠEIMOS GYVENIMO VERPETUOSE

VAIKO MALDA

IŠ FILMŲ PASAULIO

VIDUDIENIO SODAI

PASKUTINIS LAPAS

Metai, Numeriai