1962 RUGSĖJIS (SEPTEMBER) VOL. XIII, NO. 9
TURINYS
DRAUGYSTĖ — A. Grauslys ...... 254
SIEKIANT LIETUVOS LAISVĖS — J. Prunskis .................. 259
GYVASIS ŽMOGUS — Kun. P. Gaidamavičius ...... 261
DARBAS NAUJOJE SANTVARKOJE — P. Daugintis, S. J.... 263
KUNIGAS KARO SŪKURY (IV) — B. Krištanavičius, S. J....... 266
KĘSTUTIS ZAPKUS — A. Kurauskas .............. 268
BIOLOGIJOS KŪRĖJAI IR RELIGIJA — Dr. J. Prunskis . . 277
PRASKLEISKIM ŠIRDŽIŲ UŽDANGĄ — Sesuo M. Paulė 280
MUMS VISKĄ DAVĖ LIETUVA — E. Šulaitis .................. 282
VYRAI KLYSTKELIUOS — A. Grauslys .................. 285
DIEVO VAIKAS — J. Vaišnys, S. J. 285
IŠ FILMU PASAULIO — Alė Rūta ir J. Vaišnys........ 287
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija — Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleinotas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiant
RELIGINĖS IR TAUTINES KULTŪROS ŽURNALAS
NEŽADINKI LAIMINGO, JEI KADA SAPNUOJA
UŽBURTAS PASAKAS IR AMŽINAS DAUSAS,
KAI STYGOS VIRPANČIOS JO SIELAI SUDAINUOJA,
AR RŪTA KVEPIANČIAS PRISIMENA KASAS.
KĄ DUOSI, ELGETA, JO SIELAI NEMIRTINGAI
UŽ DIEVĄ AMŽINĄ, JĮ ŽEMEI SUGRĄŽINĘS?
GAL LEISI SVETIMU PASIDALYT DOSNINGAI,
SU REPLĖMIS BURŽUJO KLĖTĮ ATRAKINĘS?
VARGŲ NAŠTA IR VEIDAS PRAKAITUOTAS...
KAD KŪNO ALKANUS PASOTINTŲ NASRUS?
PASKUI GI KIRMINAMS KARSTE PAKELTŲ PUOTAS?
PROTINGO KŪRINIO LIKIMAS PER ŽIAURUS!..
O, NEIŠMANĖLI, KURS, DIEVINDAMAS PROTĄ,
ĮŽVELGTI NEGALI SKAIDRIOS ŠIRDIES TROŠKIMO,
BET TO NEPAVYDĖK, JEI KUOMET SUŽALOTA
DAUSŲ AUKŠTYBĖSE IEŠKOS UŽSIMIRŠIMO!
Maironis
ALFONSAS GRAUSLYS
AIP DAUG yra įsimylėjimų su visomis jų egoistinėmis pasekmėmis, bet reta tikra meilė, taip daug yra pažinčių, bet tikra draugystė yra reta. Kad ir egoistiniai mylėdami, daugumas žmonių bent yra įsitikinę, kad jie tikrai myli, bet labai nedaug yra tokių, kurie jaustųsi turį tikrą draugą. Kaip žaizda šaukiasi gydymo, taip reikia svarstyti tai, ko mums trūksta. Yra įvairių vienų kitiems artimybės bei ilgesio pasireiškimų, bet kiekvieno artimybės ilgėjimosi pagrinde glūdi socialiniai nusiteikusi žmogaus prigimtis, kuri trokšta vienokios ar kitokios savo artimųjų meilės bei širdies. Kaip žmogui reikia oro, vandens ir duonos, taip reikia, kad kas nors jam parodytų širdį, kad kas nors jį mylėtų. Jau ir kūdikis, jei kieno nors kad ir mažiausiai nebūtų mylimas, neužaugtų, nes nebūtų kas jį apšvarina, pavalgydina, globoja. Tad vieno žmogaus širdis ugdo kitą žmogų fiziniai ir dvasiniai, kaip kūdikystėje ar vaikystėje, arba tik dvasiniai, kai žmogus jau subrendęs. Štai dėl ko vienos ar kitos artimybės reikia kiekvienam žmogui, nes nėra žmogaus, kurio širdis nesišauktų kito žmogaus širdies. Šiame straipsnyje sustosime prie dviejų žmonių susiartinimo bandymo būdų: prie pažinčių ir draugysčių.
Pažintis dažniausiai yra grynai išorinis vieno asmens su kitu susitikimas, pasisveikinimas, pasikalbėjimas, bet tokių asmenų, kurių vidaus pasauliai vienas kitam yra svetimi ir kuriuos pažinti jie neturi jokio noro. Jei, kurios nors pramogos viliojami, jie ir dažniau susitinka, sudarydami pašaliniams draugų įspūdį, tačiau, jeigu jų iš vidaus niekas neriša, jie yra ir pasilieka tik pažįstami. Tokių pažinčių pagrinde dažnai būna kuris nors egoistinis motyvas ar kartais ir kuri nors silpnybė, pvz. stiklelio pamėgimas, kortų lošimo aistra ir t. t. Pagaliau gali būti ir pats paprasčiausias socialinės žmogaus prigimties patenkinimo noras. Kaip tokios pažintys dažniausiai užsimezga pripuolamai, taip jos lengvai ir nutraukiamos, pamirštamos, nepalikdamos žmogaus dvasioje jokių pėdsakų. Iš tokių pažinčių nieko nepasilieka, nes širdis nebuvo palietusi širdies. Kuo tokios pažintys skaitlingesnės, tuo daugiau žmogus sugaišina laiko, tuo tuštesnis darosi dvasine prasme. Štai kodėl žmonės, kurie labiau ilgisi dvasinio turiningumo, būna labai atsargūs pažinčių atžvilgiu, nesistengdami per daug jas dauginti arba ir taip jau skaitlingas palaikyti. Tad pažintis nėra tikros žmonių artimybės įsikūnijimas ir idealas, nes tikros dvasių artimybės ten nėra; todėl pasitaiko daugybė pažinčių tarp tokių žmonių, kurių vidus vienas kitam yra svetimiausias. Širdis, ilgėdamasi širdies, paprastoje pažintyje nesuranda savo ilgesio nuraminimo.
Draugystė — tai visai kas kita. Tikra draugystė — tai dvasių bendravimas ir tikra artimybė, kai širdis susitinka su širdimi. Labai mažas nuošimtis, kad ir artimų pažįstamų, būna draugai čia minima tikros draugystės prasme. Kad tai tiesa, matysime, kai labiau įsigilinsime į tikros draugystės sąvoką.
JUOZAS PRUNSKIS
UPRASTI didįjį savo laiko uždavinį ir jam aukotis — tai didžiųjų sielų žymės ir paskirtis. Dabar mūsų didysis uždavinys — telkti vieningon kovon visas jėgas, siekiant Lietuvos išlaisvinimo.
Reikia džiaugtis, kad mūsų tremties jėgos Lietuvių Bendruomenės gretose rado darnų kelią darbuotis lietuvybės fronte, apjungiant įvairių pasaulėžiūrų ir įvairių kartų žmones. Vertingų laimėjimų yra pasiekęs ir kitas įvairių lietuviškų srovių junginys — Amerikos Lietuvių Taryba, kurią dar labiau naujomis reformomis sustiprinti siekia lietuviškosios visuomenės viešoji opinija. Džiugu, kad tai jaučia ir pati Alto vadovybė, nusprendusi paskubinti savo pilnaties suvažiavimą. Visuomenė Alto reformų jau seniai laukia.
Dėl Alto reformų pagrįstų balsų girdime ypač iš jaunesniųjų rezistencinių bei tautinių frontų. Džiaugdamiesi šio sektoriaus ryžtu atnešti savo jaunas jėgas į Alto veiklą, lauktume, kad būtų parodytas toks pat veržlumas bei ryžtas įsijungti ir į Vliko talką. Per ilgai užsitęsusią atskalą jau būtų laikas baigti, visiems rikiuojantis apie bendrą laisvės pastangų centrą.
Mums reikia demonstruoti ne grupinį atkaklumą ar srovinę ambiciją, o nustebinti Lietuvos priešus savo vieningumu. Sprendimo reikia ieškoti ne pasenusiuose protokoluose, ne vieno ar kito pareigūno buvusiuose ar tariamuose netaktuose, o pavergtos tėvų žemės likime bei vargstančios Lietuvos širdyje. Mums reikia klausytis ne savo grupinės ambicijos patarimo, o atsiklausti, ką patartų Sibiro tremtinys ir koks balsas pasigirstų iš partizano kapo. Mums šiandien svarbu ne gerais argumentais savo grupės ginčą laimėti, ne savo politinį konkurentą (žmogų ar partiją) triuškinti, bet okupantą iš tėvų žemės išstumti. Savo kelią apspręskime ne politinių aistrų įkarštyje, o tėvynės padėties vaizde.
Laimėjimą pasieksime ne vienas kitą pirštais badydami: “Tu kaltas, tu!”, o visi mušdamiesi į krūtinę, kad savo pavergto krašto dar ne visas viltis išpildėme. Vargas mums, jei apglušinti tarpusavio grumtynių triukšmo, nebegirdėsime pavergėjų kaustytų batų ir tankų trenksmo tėvynės plentuose.
Šiandien didvyris ne tas, kuris gabiausiai grupines imtynes veda, o tas, kurs įstengia savo ir kitų sugniaužtų kumščių raumenis atleisti, kad rankos būtų laisvos ir pajėgios imtis darbo, kurio aziato prievartaujama tėvynė kruvinai skriaudžiamos našlės balsu šaukia. Kitų nuodėmėmis savęs neišganysi ir kitų buvusiais ar tariamais netaktais savo dezertyravimo iš bendro fronto nenubaltinsi, nors pavieniais protarpiais ir gerai okupanto pusėn papyškintum. Šiandien mes turime savo smegeninę tampyti, ne stengdamiesi atsiminti, kas ką kur pasakė, o įsiklausyti į savo lietuviškas širdis.
KUN. P. GAIDAMAVIČIUS
IOGENAS vaikščiojo po rinką su žiburiu, ieškodamas žmogaus. Tai keblesnis dalykas kaip adatą tamsoje rasti. Ibsenas irgi skaudžiai kalba: "Aš tematau pilvus, galvas ir rankas, bet nematau nė vieno žmogaus žemėje.” Išparceliuotas lieka tasai žmogus daugelio sąmonėj: vaidenasi kojos, galvos, šešėliai, guzikai, bet žmogų temdo didžiausios užtvaros, barikados. Tiesa, gelmingasis žmogaus vidus nelengva įžvelgti, tauruolis sunku surasti, tačiau plataus horizonto žmogus, žiūrėdamas ne per kurios klikos kromelį, daug šviesiau ir objektyviau įžvelgs ir spręs apie konkrečiame žmoguje esantį gėrį. Siauro gi, parapijinio horizonto žmogus negali išsinerti iš savo sukempėjusio kailio, prietarų dugno ir sprendžia apie žmogų pagal savo suakmenėjusį receptą. Žinoma, tokio surambėjusio masto žmogus negali įžvelgti, bent nerodo jokios nuoširdžios pastangos, pamatyti gyvąjį žmogų, jo pagrindinius dvasios virpėjimus, svarbiuosius jo vidaus turinio bruožus.
Žmogus! Juk jis yra vis dėlto "nušvitusi dulkė”; jis yra kūrybinės gyvybės kupinas. Kiekvienas žmogus juk yra savotiškai turtingas ir vertingas. Jo negalima taip mechaniškai ant numatyto numerio kurpalio užtempti. Jame gyvena Kūrėjo įdiegta aukštesnių sferų dinamika ir gėris.
Tiesa, glūdi žmoguje ir tamsieji pradai, kitaip sakant, juodasis tragizmas, vedąs žmogų į gyvenimo palėpes. Tačiau šitas žmogiškosios prigimties šešėlis jojo dvasios turinio mozaikoj neperkerta kraštutinių harmonijos linijų. Jo polėkis aukštyn turi skverbtis per mefistofeliškas pinkles ir faustišku gyvenimo stilium išryškėti tolimoj projekcijoj. Tasai bruožas tik dar labiau paryškina žmogaus būties turiningumą.
Taigi, žmogus nėra tik sugadintas prigimties gatvės išpera. Jei mes lenkiamės kryžiui, sako ark. Jurgis Matulevičius, juo labiau turime kelti kepurę žmogui, kuris turi saitus antgamtybės projekcijoj ir kuriame gyvena Kūrėjo atspindys, o kryžius simbolis tėra.
P. Daugintis, s.j.
RIEŠ KELETĄ mėtų šio žurnalo skiltyse esame rašę apie įvairias sistemas, bandymus ir klaidas straipsnyje, vardu "Naujosios santvarkos beieškant” (1959 m.). Tada sakėme katalikus stojant už tokią naują ūkiškai socialinę santvarką, kurioje būtų įgyvendinta profesinė arba korporatyvinė savivalda. Profesinės ir ūkinės savivaldybės labiausiai būtų pajėgios tvarkyti bendruosius žmonių ūkinius reikalus ir įgyvendinti taip būtiną socialinę demokratiją.
Darbas ir kapitalas šioje naujoje santvarkoje būtų pastatytas savo tikroje vietoje, atsižvelgiant į jų skirtingą prigimtį, paskirtį, uždavinius ir teises ūkiškajame gyvenime. Šį kartą rašysime apie darbą tokioje santvarkoje.
Darbas yra — išsireiškiant Leono XIII enciklikos "Rerum Novarum” žodžiais — žmogiškosios veiklos veiksmai, atliekami gyvenimo būtinumų patenkinimui ir ypatingai savęs išlaikymui. Šiame aptarime yra puikiai išreikštos dvi esminės darbo savybės: darbo asmeniškas vertingumas ir jo gyvybinis būtinumas.
Privilegijos prieš teises
Darbo kilnumaskyla iš pačios darbo esmės. Darbas yra veikla žmogaus, protingos ir laisvos būtybės, sutvertos pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Savo proto ir laisvos valios dėka žmogus yra visų tvarinių valdovas ir viešpats. Jų užvaldymo nepakeičiama priemonė yra darbas. Darbu žmogus, išvystydamas savo paties galias, pajungia sau gamtos galias, pritaiko tvarinius savo vartojimui, juos daugina bei gamina. Tokiu būdu darbas yra dieviškosios kūrybos atbaigimas ir dalyvavimas Dievo Apvaizdos veikloje žmonijos išlaikyme.
Be abejo, prie įvairių gėrybių pagaminimo ar pritaikymo prisideda gamtos gyviai ir jėgos, pvz. šilima, vanduo, vėjas, elektra. Tačiau jos vienos nedirba be jas pritaikančios ir tvarkančios protingo žmogaus veiklos. Gali pažengti technika kažin kiek į priekį, vis tiek žmogus buvo ir liks gamybos vadovas! Net ir paprasčiausias, žemiausias darbas turi šią žmogiško kilnumo žymę — yra asmeniška žmogaus veikla.
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Nuostatai, fašistai ir nebylys)
UGRĮŽĘS į stovyklą, radau ligoninės direktorių, majorą tokį ir tokį. Pasisveikinom, pasisakėm pavardes ir sumetėm po keletą žodžių. Išsiskirdami prisipažinom, kad susipažinti buvo malonu. Tačiau, kai atsidūriau savo kambaryje, man atrodė, kad abu buvom nenuoširdūs. Mūsų malonumui kažko trūko.
Kitą dieną malonumas dar sumažėjo, nes atrodė, kad majoras į mane šnairuoja. Trečią dieną malonumas visiškai dingo. Pasikvietęs į raštinę, majoras pradėjo teirautis, kaip patekau į ligoninę. Ji esanti rezervuota ligoniams ir personalui. Jam, žinoma, labai malonu turėti kunigą ligoninėje, bet, deja, nuostatai lieka nuostatais.
Tos nuomonės buvau ir aš. Todėl atsiprašiau majorą už komisijos pirmininką, kuris, nežinodamas nuostatų, susitarė su majoro pavaduotoju, kad galėsiu gyventi ligoninėje. Kaip jam, taip ir man, žinoma, yra labai malonu gyventi tokioje jaukioje draugijoje, bet, ačiū Dievui, ir su vokiečiais sutariu neblogai. Manau, kad jie, priglaudę 12.000 pabėgėlių, ras vietos ir man.
Majoras, išklausęs mano kalbos, pradėjo trauktis atgal. Bet aš guldžiau galvą už nuostatus ir jam šiltai padėkojau už praeitį.
Dailininkas Kęstutis Zapkus gimė 1938 m. Lietuvoje. Mokyklą pradėjo lankyti Vokietijoje, o gimnaziją baigė 1956 m. Čikagoje. Gavęs stipendiją, pradėjo lankyti Čikagos Meno Institutą, pasirinkdamas tapybą. 1960 m. baigė institutą aukštais pažymiais. Po to dvejus metus dėstė tapybą ir tęsė studijas Syracuse universitete, kur 1962 m. gavo magistro laipsnį. Gavęs “Ryerson Foreign Travel Fellowship” rengiasi vykti Europon gilinti tapybos studijų.
•
A. KURAUSKAS
PIRMOJI individuali Kęstučio Zapkaus paroda, įvykusi š. m. birželio mėn. 16-24 d. Čiurlionio Galerijoje ir sutraukusi apie penketą šimtų meno gerbėjų (jų tarpe dalį kviestinių amerikiečių), buvo pirmoji tokios apimties paroda ir savo pobūdžiu, ir kokybe ligšiolinėje galerijos istorijoje. "Chicago Daily News" meno kritikas, reikšmingas amerikiečių meno autoritetas, Franz Schulze savo ilgą ir neįprastai teigiamą straipsnį (1962. VI. 30.) apie K. Zapkaus parodą pradeda šiais žodžiais: "The show, at the Čiurlionis Gallery, 5620 S. Claremont, features 24-year-old Kęstutis Zapkus in an array of paintings and drawings that are sufficientlyinventive in conception and mature in handling to suggest that he might properly be accorded a place among the company of first-rate younger painters in America" (visi pabraukimai mano —- A. K.)
Tą kritiko straipsnį būtų galima cituoti ištisai, visai nesibaiminant " sensacionalizmo" priekaišto. Autorius, šiaip jau atsargus ir labai taupus savo ligšioliniuose vertinimuose, K. Zapkaus atžvilgiu jokių rezervų nedaro. Norėtume tik patvirtinti, kad tokio vertinimo mūsų jaunasis dailininkas nusipelno užtarnautai, ir tuo tarpu dar nėra nė mažiausių žymių (stebint jo kuklumą ir nepaprastą darbštumą), kad panašūs atsiliepimai jį išlepintų, sumažintų jo atkaklumą, sulėtintų darbo įtampą arba, banaliai kalbant, "užmigdytų ant laurų"...
Kompozicija su lygiagretėm jžambinėm (6’ x 8’)
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Biologijos mokslas gilinasi į gyvybės paslaptis. Jis yra šakotas, kiek šakotas ir gyvūnijos pasaulis. Mums įdomu, kaip šios mokslo srities kūrėjai sprendė pasaulėžiūrinius klausimus ir koks buvo jų santykis su religija.
Mokslo pasaulyje yra žinomas senovės gyvių specialisto — zoologo bei paleontologo G. L. Cuvier (1769 - 1832) vardas. Jis buvo lyginamosios anatomijos profesorius prie gamtos mokslų muziejaus Paryžiuje, o taip pat universiteto aukščiausios tarybos narys. Organizavo universitetus, akademijas Italijoje ir Olandijoje, kur prancūzų mokslininkų įtaka buvo išplėsta su Napoleono užkariavimais.
Jis yra gerokai ištobulinęs lyginamosios anatomijos mokslą, įvedęs daugiau sistemingumo į zoologijos mokslus, ypač daug pasidarbavo stuburinių gyvulių paleontologijoje, parašęs iš tų sričių keletą veikalų. Jis buvo Prancūzų Mokslo Akademijos narys. Vien apie lyginamąją anatomiją parašė aštuonis tomus. Cuvier buvo religingas protestantas, rodęs daug pagarbos katalikams. Jo raštai atskleidžia, kaip jis stebėdamasis mąstė apie Sutvėrėją.
Jo draugas G. Saint - Hillaire (1772 -1844) iškėlė embriologijos studijų vertę, geriau pažinti suaugusiųjų gyvių formas. Buvo sėkmingas mokslininkas ir nuoširdus tikintysis. Praradęs regėjimą, kalbėjo: "Esu aklas, bet laimingas... Ši bausmė yra Dievo leista... Būkime dėkingi Apvaizdos lėmimams".
Berlyno universiteto anatomijos ir fiziologijos profesorius J. P. Mueller (1801 - 1858) pagarsėjo fiziologijoje ir lyginamojoje anatomijoje, ypač tyrinėdamas žmogaus juslių fiziologinį veikimą. 1833 m. parašė visame pasaulyje pagarsėjusį veikalą apie žmogaus fiziologiją. Sukūrė nemaža sisteminės zoologijos veikalų. Jis yra laikomas vienu dabartinės medicinos mokslo pagrindėjų. Buvo nuoširdus katalikas ir net galvojo būti kunigu.
Britų zoologas Richard Owen (1804 -1892) daug laiko pašventė senovės gyvių ir lyginamosios anatomijos studijoms, daug nusipelnė, kuriant britų muziejų. Įvairiomis progomis yra pareiškęs, kad gilesnis gamtos pažinimas verčia žmogų daugiau mąstyti apie Sutvėrėją ir stebėtis ta Aukščiausia Išmintimi, kuri sugebėjo sukurti taip nuostabų, vieningą gyvūnijos pasaulio planą.
SESUO M. PAULĖ
Tyli ramybė Tavo kambarėly, tik muzikos garsai pripildo erdvę. Širdis paskendusi svajonių pynėje, rodos, nieko nebegirdi. Pro nykstančių daiktų šydą artinuosi prie Tavęs ir nejučiomis įsilieju Tavo svajonių pynėn. Tu pajunti, tačiau manęs neišprašai, nes mano suprantantis žvilgsnis nedrumsčia Tavo svajonių. Taip gera būti suprastam! Juk supratimas ir užuojauta suartina širdis. Toliau abu sekame išsvajotą Tavo gyvenimo pasaką.
Jaunystė — pavasaris, kurio žavesys svaigina širdis. Pavasaris ilgesių sužydėjimas, kuris ateitį vaivorykštės spalvomis nudažo. Norisi ją apglėbti, savo gyvenimą apjuosti laime ir džiaugsmu...
Taip, mano mielasis drauge, norėčiau Tau padėti vaivorykštę pagauti, bet juo arčiau prie jos — tuo ji toliau skuba nuo Tavęs. Gal eikime ieškoti laimės ir džiaugsmo paslapties kitur...
Tyliai intuicijos sparnais nusileiskime į žmogaus gelmes, žmogaus, kurį galvojame pažįstą, matome, pasikalbame. Štai nuaidi atodūsis ar su kalba nieko bendro neturįs juokas, beprasmis posakis. Sustokime prie jo: tai raktas į sielos lobio labirintą, kuris paslėptas nuo visų, net artimiausių asmenų čia, žemėje, ar jie būtų tėvai, sūnūs ar dukros, draugai ir mylimieji. Tik tu, jaunoji siela, gali savo dvasios padvelkimu paliesti širdies uždangą, kad nė pats žmogus nepajus, nors bus jis tavo tėvas ar motina, giminė ar svetimas nepažįstamasis. Yra momentų, kai širdis kalba sava kalba, gal ir pačiam kalbėtojui mažai suprantama, prasiveržiančia tyliais atodūsiais.
Gal tu galvoji, kam čia tokia ilga įžanga? Bet juk juo jautresnis instrumentas, tuo rūpestingiau pasiruošiama. Ar nesutinki, tu praktiškas mūsų laikų jaunuoli?
Štai besišypsanti graži moteris, o nematomas atodūsis išsprūsta iš jos lūpų. Kodėl? Tyliai sielos dvelkimu praskleidžiam širdies labirinto uždangą, o dvasiniu įžvelgimu leidžiamės gilyn, iš kur atodūsis iškilo. Gyvenimo metų rūkas blaivosi. Jaunystė. Žydinti jaunos mergaitės jaunystė. Grožis, talentai, pasisekimas — gyvenimas žydi. Draugės pavydi. Tėvai, mokytojai dreba, kad jai gyvenimas perdaug žavus. O ji apsvaigus meilės pažadais, pavasariu, jaunyste... Bet svaiguly, apglėbę vienas kito nepajuto, ir laimė lūžo palaužta...
Vedybos, kūdikis ir atpirkimas. Žmonių akims tai paprasta, graži pora ir, rodos, šeimos laimės imk ir pavydėk. Niekas neišgirs to tylaus atodūsio, tik tu gali, dabar įžvelgęs sielos labirintan. Net kunigas klausykloje davęs išrišimą... juk Kristaus Krauju nuplauta, išnaikinta, bet ne, atodūsis negirdimas vis kyla, kurį tu išgirdai, nes turime kaltes nuplaut skaudžiu, tyliu kančios keliu.
EDVARDAS ŠULA1TIS
Ei, Vyčiai,
Gyvenam Tautai ir Bažnyčiai:
Mums viską davė Lietuva,
Vaduosim galva ją sava.
AI EILUTĖS iš Lietuvos Vyčių organizacijos himno (žodžiai kun. Gustaičio, muzika — A. Aleksandravičiaus - Aleksio). Bet kas tie Lietuvos Vyčiai, kada ir kur jie atsirado, ką jie veikia, kokios jų problemos? Tokie klausimai gali kilti mūsų galvoje, nes Lietuvoje tokios organizacijos neturėjome ir net Amerikoje jos darbus mažai kas pažįsta.
Lietuvos Vyčiai (toliau juos vadinsime trumpai — vyčiais) yra šio krašto (Amerikos) lietuvių produktas. Tai pati seniausioji čia įsteigta lietuvių jaunimo organizacija. Ji netrukus minės savo 50 metų gyvavimo sukaktį (organizacijos gimtadieniu laikoma 1913 m. balandžio 27 d.). Taigi, vyčiai yra beveik tokio pat amžiaus, kaip ir ateitininkai, kurių auksinę sukaktį minėjome praėjusiais metais.
Kaip istorija sako, vyčių sumanytoju buvo M. Norkūnas. Jam šios jaunimo organizacijos steigimo mintis atėjusi, jo paties žodžiais, "kartą bevaikščiojant girioje ir besigėrint jos gražumu: medžiai tiesūs, gražūs, augaloti ir viskam naudingi". Bet jis taip pat pastebėjęs, kad tiesūs, gražūs, augaloti medžiai yra tik tie, kurie auga krūvoje, susispietę. "Gi pakraščiuose, kai jau pakrikę, visi kreivi, negražūs ir nenaudingi. Pastarieji tokiais išaugo dėl to, kad, būdami paskiri, vėjų ir audrų lankstomi į visas puses, nepajėgė atsilaikyti".
Kaip žinome, prieš pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką patraukė nemaža lietuvių jaunimo, kuris čia rado gana sunkias įsikūrimo sąlygas, jau nekalbant apie dar nelengvesnes tautinio ir religinio veikimo galimybes. Todėl vyčių organizacija užgimė, norėdama, kad lietuvių jaunimas svetimoje šalyje augtų tiesus, gražus, viskam naudingas. Beje, tuomet vyčiai ir tebuvo vienintelė didesnė lietuvių jaunimo organizacija.
ALFONSAS GRAUSLYS
Šiuo vardu neseniai pasirodė kun. J. Prunskio knyga apie mūsų laikų kitatikių arba visiškai netikinčių atsivertimą į katalikybę. Čia tų atsivertėlių, kurių daugumas anglosaksai, apie 50 paminėta plačiau ir keliolika siauriau. Jų pačių pasisakymais remiantis, ypač yra atvaizduoti jų dvasios stoviai, nuotaikos ir džiaugsmas atsivertus. Būtų buvę dar įdomiau, jei galėtume knygoje susekti ir tų vidaus išgyvenimų psichologinį panagrinėjimą atsivertėlių dvasioje paties atsivertimo eigoje. To čia nerandame ir tai be autoriaus kaltės, nes jis panaudojo tą medžiagą, kurią turėjo. O tačiau ir tų dvasios nuotaikų po atsivertimo aprašymas, ir jų skaitymas, tartum gryno oro srovė, gaivins skaitančiojo tikėjimą. Aplamai, jaučiančiam, kad žmogaus vidaus pasaulis yra įdomiausia ir vis dar neužtenkamai pažinta žemė, šioje knygoje vaizduojami atsivertėlių taip dideli vidaus pasikeitimai tikrai bus įdomūs pažinti.
Knygos trūkumu galima laikyti tai, kad tų atsivertėlių dalis aprašoma, neduodant beveik jokių jų gyvenimo datų, ir dėl tos, regis, smulkmenos, tie asmenys ir jų atsivertimai pasidaro mažiau įtikimi. Datos kaip tik gerokai padeda įtikėti aprašomų įvykių teisingumu.
Knyga parašyta lengvu, patraukliu stiliumi, tik gal per daug vartojami retesni tarptautiniai žodžiai. Daugiau vartojant lietuviškus pakaitalus, knyga būtų prieinamesnė platesnėms eilinių skaitytojų masėms, nes nesuprantami žodžiai daugelį nuo skaitymo atgraso.
Norėtųsi, kad dar eilę tokių knygų apie atsivertėlius autorius paruoštų. Tokios knygos yra labai reikalingos, nes visada bus tiesa, ką kadaise kard. J. H. Newman yra pasakęs: “Mes visi esame reikalingi atsivertimo.”
Dr. Juozas Prunskis. VYRAI KLYSTKELIUOS. Išleido Liet. Knygos Klubas, Chicago, 1962. Aplankas dail. J. Pilipausko. 307 psl., kaina 3 dol.
* * *
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Neseniai pasirodė nauja maldaknygė vaikams, vardu “Dievo vaikas”, paruošta kun. dr. Jono Gutausko, gražiai iliustruota dail. T. Valiaus ir išleista “Žiburių” Bendrovės Toronte. Kai kas gal pasakys, kad joje sudėtos maldos yra perdaug rimtos ir vaikams netinkamos. Juk daugumas čia esamų maldų yra paimtos iš Bažnyčios liturgijos. Tačiau mūsų nuomonė yra visai kita. Tai yra tikrai rimtos, bet drauge ir paprastos maldos, tinkamos vaikams, bet nesvetimos nė suaugusiems. Jas galės lengvai išmokti ir pilnai suprasti maži vaikai, kurie jau sugeba kalbėti maldas, bet kai jie paaugs, tai taip pat šių maldų nesigėdins.
Ne apie visas vaikų maldaknyges galima tai pasakyti Kai kurie mano, jog vaikui yra netinkama rimta malda, jog ji būtinai turinti būti tokia, kad paaugęs vaikas jos gėdintųsi. Čia galima prisiminti dvi maldeles, kurios jų autoriams gal atrodo didelis pedagoginis išradimas, bet, mūsų nuomone, jos vaikams yra visiškai netinkamos ir net žalingos. Viena tų maldėlių yra tokia (t. y. padėkos malda): “Ačiū, Dieve, Tau kasdieną ir už duoną, ir už pieną, ir už visa, ką turiu, ačiū, ačiū Tau tariu!”
Kita panaši maldelė, įdėta i vieną vaikų maldaknygę, siūloma vaikams kalbėti prieš pamoką:
“Laimink, Dieve, mokinuką ir jo knygą ir pieštuką.”
Labai mažas vaikas, kuris dar nedaug supranta, gal šias maldeles ir kalbės, gal jos jam ir patiks, bet kai jis šiek tiek paaugs, tai tokių maldų pradės gėdintis, jų nenorės kalbėti ir, jei kitokių maldų nebus išmokytas, visiškai nustos melstis. Malda jam atrodys tik kūdikiui tinkąs dalykas. O kadangi su tomis išmoktomis maldomis yra surištas jo religinis gyvenimas, tai, atsisakęs tų maldų, atsisakys ir religinio gyvenimo. Gal kai kas aiškins kad, jam paaugus, reikia pakeisti ir jo kalbamas maldas. Bet mums atrodo, kad toks pakeitimas atrodytų šiek tiek panašus i religijos keitimą. Kas pirmiau jam buvo šventa, dabar apie tai pagalvoti bus gėda. Tad jis gėdinsis savo buvusio religinio gyvenimo!
ALĖ RŪTA
THE SPIRAL ROAD
Tai yra vienas tų retų filmų, kuriame pagrindiniu dalyku yra idėja. Šiuo atveju — dieviškumo idėja ir žmogaus silpnumas ją suvokti, juo labiau — ją surasti.
Filmui pagrindu yra olandų romanisto to paties vardo knyga, psichologinė ir dramatizuota. Autorius Jan de Hartog duoda įdomią intrigą iš gydytojų darbo laukinių kraštuose. Laukinės tautelės džiunglėse, netoli ekvatoriaus, kankinamos įvairių ligų, net ir maro bei raupsų, kurias išplatina masės žiurkių ir kitokių gyvūnėlių, pasiekiančių skurdžius, necivilizuotus žmones. Europiečiai gydytojai yra čia beveik savotiški misijonieriai, nes, besirūpindami nelaimingų žmonių sveikata, jie drauge neša į džiungles civilizaciją, šviesą, geresnio gyvenimo supratimą ir, iš dalies, dievybės idėją. Filme parodoma ir viena katalikų misijų stotis, ranka rankon dirbanti su medikais, tačiau jos vaizdas nei reikšmė pilnai neišvystyta.
Esminis filmo įdomumas Ir jo reikšmė yra parodymas žmogaus nuolatinės kovos, nuolatinio ieškojimo, ėjimo į Dievą, nors to nežinant ar pradžioje to nesuprantant. Džiunglės ir visi jų paslaptingi pavojai yra tarytum tos kovos sunkumo simbolis. Vienas jaunas gydytojas (Rock Hudson), netikintis, nors jo tėvas buvo pastorium, pasišventęs dirba juodukų kolonijoj, nes nori įsigilinti į raupsų ligos mokslinę istoriją, kad ją praktiškai anksčiausiai atpažintų ir nugalėtų. Jis laimingas galįs darbuotis kito gydytojo (Burl Ives), žymaus raupsų specialisto, draugėje. Abiejų šių gydytojų pasiaukojimas darbui ir humaniškumas nepaprasti, nors jaunasis — ateistas, o vyresnysis — keistuolis, pokštininkas, bet geros širdies ir dieviška šviesa tikįs žmogus. Atvyksta jaunojo gydytojo sužadėtinė, jie Čia susituokia, bet ateisto mokslininko dvasinė kova ir visa svarioji filmo intriga po tų vestuvių tik prasideda. Taigi, romantika čia vaidina tik mažą rolę. Ateistas gydytojas atkakliai ginasi net metafizinių minčių, viską mėgindamas išsiaiškinti moksliškai, gamtiškai. Jo fizinė ir vidinė kova priveda jį beveik iki beprotybės. Pagaliau, jis įtikintas, atsiklaupęs kartoja: “Dieve, padėk man”. Filmo turinys ilgas ir sunkiai atpasakojamas, bet kiekvienam, išskyrus vaikus, kuriems dar būtų sunkiai suprantamas, vertas pamatyti.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui apie kurią nors asmenybę ugdančią savybę. Tai yra, reikia rašyti apie kurią nors dorybę. Norėdami padėti konkurso dalyviams, paminėsime kai kurias dorybes: atvirumas, draugiškumas, nuoširdumas, ištikimybė, pasitikėjimas, gailestingumas, paprastumas, natūralumas, pasiaukojimas, kantrumas, pastovumas, ištvermė, drąsumas, kuklumas, mandagumas, taktiškumas, riteriškumas, vyriškumas, moteriškumas, pagarba (Dievui, tėvams, vyresnybei), ryžtingumas, taurumas, kilnumas, religingumas, meilė (Dievo, tėvynės, artimo), paklusnumas, susivaldymas, nuolankumas, nuosaikumas, protingumas, tiesumas (kalboje), demokratiškumas, žodžio laikymas, pažado tesėjimas, apdairumas, skaistumas, linksmumas ir t. t.
Konkurso dalyviai pasirenka rašyti apie vieną kurią nors čia paminėtą ar kurią kitą dorybę. Kadangi praeitis parodė, kad daugelis mėgsta rašyti beletristine forma, tai ir dabar šią formą leidžiame vartoti. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip trys tūkstančiai žodžių ir turi būti tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”.