T U R I N Y S
REKLAMA, KRITIKA IR SAVIKRITIKA — J. Vaišnys, S. J....... 74
TIKĖJIMO ABEJONĖS — A. Grauslys ....... 79
TĖVAS ANDRIUS RUDAMINA — P. Rabikauskas, S. J........... 84
GEORGES ROUAULT — A. Kurauskas ............ 88
TRYS KLUSNUMO PAKOPOS — D. Petrutytė ............... 95
APIE PASAKAS IR VAIKO VAIZDUOTĘ — P. Maldeikis . . 98
GAŠLUMĄ KELIĄ LEIDINIAI — Dr. J. Prunskis .............. 101
DIDYSIS NERIMAS — J. Vaišnys, S. J............ 104
KNYGA, KURI NEPASENS — D. Augienė ....... 106
LAIŠKAS IŠ HOLLYWOODO — Alė Rūta ................. 107
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI ........ 108
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redakcija — Juozas Vaišnys, S. J.
Administracija — Petras Kleino tas, S. J.
Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas
Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.
RELIGINĖS IR TAUTINES KULTŪROS ŽURNALAS
LITURGINIŲ METŲ ĮVAIRŪS LAIKOTARPIAI,
ADVENTAS, KALĖDOS, GAVĖNIA, SEKMINĖS,
ATVAIZDUOJA ŽMOGAUS GYVENIMO TARPSNIUS.
ŽMOGAUS GYVENIME YRA DAUG LAUKIMO VALANDŲ,
PO KURIŲ KARTAIS GIMSTA IR IŠSIPILDYMAS.
KARTAIS ŽMOGUS ŠVENČIA IR SAVO ATGIMIMĄ,
GAIVINAMAS DIEVIŠKŲ IR ŽMOGIŠKŲ DOVANŲ.
BET LABIAUSIAI SU ŽMOGAUS GYVENIMU DERINASI
ATGAILOS LAIKAS — GAVĖNIA.
JUK ŽMOGUS NUOLAT DIRBA, VARGSTA, RUOŠIASI
SAVO DŽIAUGSMINGAM PRISIKĖLIMUI.
GAVĖNIA— TAI ŽEMIŠKOJO GYVENIMO SIMBOLIS,
NUOLAT PRIMENĄS ŽMOGUI,
KAD ŠIO LAIKINIO GYVENIMO PASTANGOS
YRA PRIEMONĖ PASIEKTI AMŽINĄJĮ TIKSLĄ.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Ū S Ų pareiga — tiesos ieškoti ir tiesą skelbti kitiems. Žmogus turi gyventi tiesoje ir tiesai. Tiesos iškreipimas — melas kultūringoje visuomenėje yra laikomas žema moraline blogybe. Krikščioniškoji moralė niekuomet neleidžia meluoti, nes Tvėrėjas žmogui yra davęs kalbą ne tam, kad ji būtų tiesos žalojimo priemonė, bet tam, kad žmogus savo idėjas galėtų teisingai perduoti kitiems. Deja, mūsų moderniojoje visuomenėje vertybės yra labai sujauktos: branginamos ir siekiamos tik medžiaginės vertybės, o dvasinės — pajuokiamos ir nustumiamos šalin. Priemones tikslui siekti žmogus pasiskyrė savo gyvenimo tikslu, o tikrąjį tikslą visai pamiršo. Malonumo akimirksniui ir trupinėliui aukso turi lenktis ir tiesa, ir gėris, ir grožis. "Kas yra tiesa?” —Piloto lūpomis skeptiškai paklausia dvidešimtojo amžiaus civilizuotasis žmogus ir, nelaukdamas nei neieškodamas atsakymo, paniekinančiai numoja ranka.
Kas dabar valdo Ameriką? Senatas, šalies atstovai, ar prezidentas? Ne! Ją valdo doleris? Jį visi garbina, visi jam lenkiasi, visi keliai jam atviri. Jis yra visų iškalbingai skelbiama ir visokiomis priemonėmis siekiama tiesa! Pasinaudodamas konstitucija, skelbiančia religijos, spaudos ir žodžio laisvę, jis įsteigė, gal būt, labiausiai visoje šalyje paplitusią "sekso garbinimo religiją”, kuri viešai reklamuojama ir žodžiu, ir spauda, kurios "kulto seansai” rodomi teatre bei filmuose ir vykdomi įvairiuose viešuose klubuose.
Čia yra labai garsiai reklamuojamos ir kitos "vertybės”, išleidžiant kasmet reklamai apie dešimt bilijonu doleriui! Ši suma — tai niekis, palyginta su tais milijardais, kuriuos biznieriams sudeda reklamų suvilioti pirkėjai. Specialistai sako, kad gudriai paruoštai reklamai pasiduoda apie aštuoniasdešimt procentų žmonių. Toks aukštas procentas aiškiai kalba, kad tai nėra tik tamsi liaudis ir protiniai atsilikėliai, bet ir universitetus baigusieji inteligentai bei kiti gudruoliai, kurių inteligencijos koeficientas viršija net 130! O kur tų reklamų gudrumas? Tai sugebėjimas išnaudoti žmogaus silpnybes. Kiekvieno žmogaus dvasinėje struktūroje yra didesnių ar mažesnių skylių, pro kurias sugeba įsiveržti reklamų vilionės ir įtaigojimai, nors protas į ausį ir kužda, kad tai netiesa. Reklama šiandien pagriebia į savo kartais labai nešvarias rankas minias žmonių ir veda jas, kur tik panori, ir tuština jų kišenes iki paskutinio cento. Reklama! Tai mūsų amžiaus magiškasis žodis, kuris nerausta nuo melo ir apgavysčių, bet didžiuodamasis eina per pasaulį, nes be jo negalėtų išsilaikyti nei laikraščiai, nei radijas, nei televizija, nei daugelis kitų kultūrinių institucijų. Tai tokia yra šių dienų mūsų visuomeninė santvarka, tai į tokį akligatvį yra patekusi mūsų kultūra. Ji kovoja prieš melą, bet be melo negalėtų gyvuoti, nes tik melas dar šiaip taip palaiko jos gyvybę.
ALFONSAS GRAUSLYS
AIP kūninį daiktą lydi šešėlis, taip ir dvasinė, tuo labiau antgamtinė tiesa turi šešėlių, neaiškumų, kurie savo ruožtu gali aptamsinti mūsų dvasią, panardindami ją nerime ir kančioje. Tie dvasios šešėliai ir aptamsinimai — tai abejonės.
Prietema iš ryto ir vakare yra normalus gamtos stovis, nes, prieš saulei pakylant, brėkšta, o jai nusileidus, per prieblandą žengiame į nakties tamsą. Taip ir galvojančio žmogaus dvasios pasaulyje kyla varginą klausimai ir atsakymų ieškojimai, kurie, retkarčiais vesdami žmogų į vis didesnį tiesos pažinimą, nekartą jį dar labiau nugramzdina į neaiškumo naktį.
Kadangi tiesa ir įsitikinimas formuoja žmogaus gyvenimą, kadangi viskas, kas didinga ir reikšminga, kyla iš įsitikinimo, tad abejonės, kurios įsitikinimą silpnina ir paraližuoja veiklumą, užsitarnauja rimto apsvarstymo. "Neigimas, abejutiškumas ir abejonė negali būti darbų šaltiniai” (Salazar). Tokio svarstymo ypač yra reikalingos tikėjimo abejonės, nes krikščioniškas ir šventas gyvenimas gali išaugti tik tikėjimo įsitikinimo dirvoje.
Tikėjimo abejonės ir jų atspalviai
Abejonė — tai svyravimas tarp neigimo ir teigimo arba negalėjimas nuspręsti, kur tiesa, o kur melas, kur įrodymai stipresni, o kur silpnesni. Šitokį netikrumą paprastai lydi nerimas ir kankinimasis. Tai yra abejonė tikrąja prasme. Yra dar ir kitos rūšies abejonė, vadinama neigiama, kai visai neturima įrodymų nei už, nei prieš, kai dalykas nepažįstamas, nes neišstudijuotas.
Kaip evangeliškosios sėklos dygimas ir našumas, anot Kristaus, priklauso nuo dirvos, taip ir tikėjimo stiprumo ar jį kartais lydinčių abejonių laipsnis priklauso nuo žmogaus gyvenimo dirvos, t. y. nuo žmogaus gyvenimo būdo ir nuotaikų. Iš čia kyla abejonių atspalviai ir rūšys. Todėl ir tą pačią tiesą kiekvienas žmogus truputį kitaip mato, nes į ją žiūri per savo gyvenimo skirtingai nudažytą stiklą. Jį vienaip ar kitaip nudažo ne tik skirtingo dorovinio gyvenimo būdas, bet taip pat ir skirtingi pergyvenimai, išauklėjimas, temperamentai, sveikatos stoviai ir t. t. Todėl tai, kas vieną įtikina, kitam gali kelti abejonių. Tad ir filosofas Berdiajev tvirtina, kad "absoliuti tiesa ir šviesa, persilaužusi gamtiniame žmoguje, pereina per tamsią aplinką, kuri šviesą aptemdo”. Ta tamsi aplinka yra gimtoji nuodėmė, kuri silpnina protinio pažinimo galią.
PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.
IETUVIŲ misijonierių pagonių kraštuose niekuomet daug nebuvo. Vos keli tėra žinomi iš viso laikotarpio iki XX amžiaus. Bet ir pirmoje šio amžiaus pusėje poros ar trejeto dešimčių išvykusių iš Lietuvos į misijas nėra ko nė lyginti su tūkstančiais olandų ar belgų (nekalbant apie didesnių tautų atstovus), kurie tuo pačiu metu pašventė savo jėgas ir gyvenimą Kristaus karalystės plėtimui.
Pirmasis į misijas išvykęs, jose dirbęs, bet, deja, per greitai miręs lietuvis yra jėzuitas kunigas Andrius Rudamina (1596-1631). Apie jį yra rašę lenkai ir lietuviai. Amerikos lietuvių katalikų vardu 1900 metais buvo pasiųstas popiežiui Leonui XIII prašymas, kad jį paskelbtų šventuoju. Bet nei tuomet, nei vėliau T. Andruškos išleistoje biografijoje nebuvo plačiau sustota prie jo pašaukimo vykti į misijas aplinkybių. Ten, tiesa, minima, kad Rudamina, atvykęs į Romą baigti teologijos studijų, sapne regėjęs nuostabų vaizdą: žemės rutulys, uždėtas ant jėzuitų pečių, sunkiai spaudė prakaitu išpiltus jo nešėjus, kurie ypač rytinę rutulio dalį vos ne vos galėjo atlaikyti. Taip pat regėjęs, kaip angelai šluostę nešėjų prakaitą, kurio lašai pavirsdavę kvapiausiu smilkalu, skirtu degti prieš Dievo sostą. Amžinajam Tėvui taip patikusi ši auka, kad jis liepęs kiekvienam duoti po brangiais deimantais ir auksu papuoštą vainiką. Visa tai stebintį Rudaminą vienas angelas paklausęs, ar jis nenorėtų prisidėti prie žemės rutulio nešėjų. Matydamas, kaip labai Dievui patinkąs šis darbas, jis sutikęs ir kitą dieną pasisiūlęs važiuoti į Tolimus Rytus, kur labiausiai reikėjo pagalbos. Šį sapną pirmą kartą aprašė T. Benediktas de Mattos, jėzuitas portugalas, kuris Rudaminą pažino, su juo drauge bent vienerius metus gyveno ir buvo prie jo mirties valandoje. Tą aprašymą kartojo ir tebekartoja visi kiti Rudaminos biografai.
Beieškant medžiagos apie Rudaminą straipsniui į "Liet. Enciklopediją", tarp kitko pavyko Romoje, jėzuitų archyve, užtikti du paties Rudaminos ranka rašytus, lig šiol niekieno nepanaudotus laiškus — prašymus ordino generaliniam viršininkui Mucijui Vitelleschi. Abu laiškai yra be datos, bet aišku, kad jie rašyti Romoje, vienas tuoj po kito ir tikriausiai 1623 metais. Iš jų paaiškėja, kad Rudamina pirma žodžiu kreipėsi į Tėvą Generolą, po to pakartojo prašymą raštu, ir T. Generolui reikalaujant, kad dar gerai apsigalvotų, viską dar kartą smulkiai raštu išdėstė. Nė neužsimena apie minėtą sapną. Mintį pasisiūlyti misijoms nešiojęsis su savimi nuo pat įstojimo į vienuolyną, giliai įsitikinęs, kad tai būsią didesnei Dievo garbei ir jo paties sielos naudai. Bet geriau leiskime jam pačiam kalbėti. Čia duodamas antrojo, ilgesnio ir išsamesnio laiško vertimas, kuriame plačiau išvystomos pirmajame laiške išreikštos mintys.
Skaityti daugiau: TĖVO ANDRIAUS RUDAMINOS PAŠAUKIMAS Į MISIJAS
1871 — 1958
GEORGES ROUAULT kūryba yra viena ryškiausių ir didingiausių mūsų laikų meno apraiškų. Joje siejasi sveika krikščioniškosios religinės dailės tradicija su rafinuotomis moderniojo meno atsiektomis plonybėmis. G. Rouault tapyba veikia žmogų savo monumentalumu ir kilniu dievobaimingumu. Rouault— tai moderniojo klasicizmo atstovas. Šiandien jis mums geriausiai pažįstamas savo stambiais, "grubių" patepimų paveikslais, primenančiais žėrinčių spalvų viduramžių vitražus. Šitą neatkartojamą, savitą, religinėmis nuotaikomis persunktą stilių Rouault pasiekė ne staiga, spontaniškai, bet ilgų ieškojimų, studijų ir darbo dėka, kas taip būdinga naujų, originalių formų menininkams.
A. KURAUSKAS
Gimė Georges Rouault Prancūzijoje, Bretanijos provincijoje, staliaus šeimoje. Baigęs pradinį mokslą, stoja mokytis į Dekoratyvinio Meno Mokyklą Paryžiuje. Vėliau gauna stipendiją studijuoti pagarsėjusioje Ėcole des Beaux Arts, kur tuo metu profesoriavo žymusis GUSTAVE MOREAU, tapytojas, meno pedagogas ir kritikas. Jo ištikimu mokiniu Rouault išbūna penkerius metus. Mirus Moreau, prie kurio jaunasis Rouault taip artimai buvo prisirišęs ir savo mokytojotaip mylimas, jis tampa įsteigtojo Gustave Moreau Muziejaus kuratorium. Šitas titulas ir užimamoji vieta leidžia Rouault pilnai pasišvęsti kūrybiniam darbui. Pradžioje, 1896 m. pradeda tapyti eilę peisažų, paveiktas tų laikų naujausiai įsigalinčio tapybos žanro. Tačiau, būdamas jautrios ir religingos sielos, jis negali užmerkti akių jį
Iš ciklo MISERERE
Iš ciklo MISERERE
D. PETRUTYTĖ
Klusnumas, pagal Montessori, yra natūralus žmogaus gyvenimo reiškinys. Tai normalaus žmogaus pažymys. Jei vaikas yra teisingai auklėjamas, tai klusnumas atsiranda savaime, tačiau ne iš karto, bet palaipsniui. Norint paklusti, reikia būti pasiekusiam tam tikrą subrendimo laipsnį. Klusnumo įsigijimas eina kartu su bendrąja vaiko plėtra. Natūraliai vaikas negali anksčiau paklusti, kol jis dvasiškai reikiamai nesubręsta. Reikalauti iš mažo vaiko, kad jis mums paklustų, yra tas pats, kaip reikalauti iš beraščio, kad jis rašytų.
"Jei žmogaus dvasia neturėtų paklusnumo ypatybės bei sugebėjimo paklusti", sako Montessori, "tai visuomeninis gyvenimas būtų neįmanomas. Paklusnumas yra natūralus žmogaus plėtros aspektas. Ne paklusnumo stokoja pasaulis, bet sugebėjimo paklusnumą kontroliuoti".
Paklusnumas plėtojasi tuo pačiu keliu, kaip ir kitos vaiko būdo ypatybės — laisvai pasirenkamu veiksmu, paruoštoje aplinkoje. Jeigu bendroji vaiko plėtra vyksta normaliai ir be kliūčių iš suaugusiųjų pusės, tai vaikas nejučiomis pasidaro nuostabiai paklusnus. Tačiau jei vaikui kokiu nors būdu yra sustabdomas bendrasis vystymasis, tai tuo pačiu sušlubuoja ir jo paklusnumas. Neišsivystęs asmuo negali paklusti. Todėl visi atsilikę vaikai yra nepaklusnūs.
Paklusnumo pirmtakas yra savarankiškumas. Kuo vaikas yra savarankiškesnis, tuo jis yra ir paklusnesnis. Iš to seka, jog netiesioginiai reikia vaiką mokyti paklusnumo, bet kuo anksčiausiai reikia jam padėti išmokti pačiam gražiai valgyti, apsirengti, nusirengti, išplauti rankutes, praustis ir t. t. Tai vienintelis kelias, kuriuo, padėdami vaikui eiti, mes jam padedame ir klusniam pasidaryti. Kiekviena mamytė, kuri nori matyti savo vaikutį klusnų, pirmiausia turi pati išmokti, kaip jam padėti pasidaryti savarankišku ir nepriklausomu nuo jos malonės. Tai yra nelengvas dalykas, bet tai yra motinos auklėtojos pareiga. Žinoma, daug lengviau yra aprengti, nuprausti, pavalgydinti vaiką, negu padėti visa tai jam pačiam daryti. Motina, kuri pati viską už vaiką daro, yra tarnaitė, o toji motina, kuri padeda vaikui veikti pačiam, yra auklėtoja.
P. MALDEIKIS
IŲ METŲ sausio mėn. "Laiškuose Lietuviams" p. D. Petrutytė nagrinėja pasakų ir vaiko vaizduotės ryšius. Tas straipsnis liečia tą patį klausimą, kuriuo esu neseniai pasisakęs, todėl atrodo, kad p. P. straipsnis yra lyg ir tiesioginis oponavimas mano vaiko literatūros svarstymams. Kadangi diskusijos leidžia geriau išsiaiškinti keliamus klausimus, aš esu dėkingas p. P., kad ji, paskelbdama savo straipsnį, sudaro progą ir man pasisakyti tuo klausimu.
Pasisakydama prieš pasakų sekimą vaikams, jaunesniems kaip 7-8 metų, p. P. savo nusistatymą argumentuoja tuo, kad vaikas dar neturi nė mažiausio supratimo apie laiką, vietą, formą, spalvą bei priežastį. Ir tam patvirtinti ji panaudoja W. Jameso pasakymą, kad "vaiko pasaulis yra tik didžiulis dundesių ir ūžesių sąmyšis". Iš citatos nematyti, kokiam vaiko amžiui jis tai taikė. Tačiau jau pats pasirinkimas į to klausimo autoritetus nėra labai paguodžiantis. W. James yra vienas žymiausių Amerikos filosofų. Psichologijos klausimais jis yra rašęs praėjusio amžiaus gale. Jo ir bendroji psichologija yra jau kiek pasenusi. Tačiau vaiko psichologijos klausimais ano meto pažiūromis pasiremti yra tikrai neatsargu. Jo laikais vaiko psichologija žengė tik pirmuosius žingsnius. Jos moksliniai tyrimai išsiplėtojo vėliau, ir jos žymieji atstovai savo svarbius tyrimus daugiausia paskelbė gerokai vėliau. Jameso laikų psichologai šiais laikais jau nėra autoritetai. Jei vietoje Jameso būtų buvę pasiremta šių dienų to stipriai beprogresuojančio mokslo atstovais, įskaitant ir mūsiškius dr. A. Šidlauskaitę, dr. J. Pikūną, dr. A. Liaugminą, būtų buvę daug įtikinamiau. Bet tiek to. Iš p. P. vaikystės charakteristikos ir jos panaudotos citatos atrodo, kad ji tai galėjo taikyti tik naujagimio būviui apibūdinti. Bet ką tai turi bendra su pasakomis? Nejaugi naujagimiui kas seka pasakas, kad jos "jam yra tikrai didelė kliūtis išsivaduoti iš to didelio dundesių ir ūžesių sąmyšio"? O jau ir pusės metų vaiko pasaulis nebėra tik dundesių ir ūžesių sąmyšis. O pasakų nei vienerių, nei dvejų metų vaikui niekas nesako, nes tuo metu jis jomis dar visiškai nesidomi. Todėl ir p. P. argumentavimas prieš pasakas dundesiais ir ūžesiais yra gana netaiklus. Kada vaikas pradeda domėtis pasakomis (4 — 5 m.), jo pasaulis yra jau gana sudėtingas. Ir jis pasakomis domisi ne todėl, kad jis būtų suaugusiųjų "ujamas, baramas ir mokomas", o todėl, kad jų turinys ir veiksmas atitinka jo fantazijos veiklumą ir jo subrendimo tarpsnį.
Lygiai netikslus ir ten cituojamas pompastiškas Montessori posakis apie devynias neparašytas knygas, liečiančias pirmuosius vaiko gyvenimo metus, t. y. apie tai, ką vaikas pergyvena tuo laikotarpiu, kada, nemokėdamas kalbėti, negali nieko žodžiais pasakyti apie savo pergyvenimus. Šių laikų psichologijai tokie klausimai yra jau perdaug naivūs. Pasisakymai apie savo pergyvenimus jau toli gražu nėra vienintelis ir net ne pagrindinis būdas psichiniam gyvenimui atskleisti. Šių laikų vaiko psichologija yra jau atlikusi daug tūkstančių įvairiausių tyrimų, kad jau jokių "neparašytų knygų" jai nėra.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
(Berniukų ir mergaičių atsakymai į anketą)
Filosofas Macauly kartą rašė: "Jeigu galėčiau tapti didžiausiu pasaulio karalium, bet su ta sąlyga, kad neturėsiu skaitymui knygų, nenorėčiau to išaukštinimo. Verčiau skurdžiai gyventi mažuose nameliuose su daugybe knygų negu būti karalium ir negalėti skaityti". Knyga yra tapusi kultūringo žmogaus būtinybė, neatskiriamas kultūrinis turtas. Deja, tai labai gerai jaučia ir įvairūs pelnagaudžiai, kurie parūpina visokių aistras dilginančių leidinių, nepaisydami, kokią įtaką jie turės žmonių moralei, prieš akis turėdami vienintelį tikslą — pasipelnymą.
Disertacija iš jaunimo “išpažinčių”
Neseniai viena Vašingtono Katalikų Universiteto studentė parašė disertaciją, tema "The Effect of Reading on Moral Conduct and Emotional Experience". Jos surinktoji medžiaga yra verta dėmesio. Veikalą ruošiant, buvo apklausti net 2.374 aukštesniųjų mokyklų auklėtiniai įvairiuose didžiuosiuose J.A.V. miestuose. Duomenys rinkti ir iš katalikiškų, ir iš valdiškų mokyklų auklėtinių. Iš viso buvo apklausinėta 1.648 mergaitės ir 726 berniukai.
Savo atsakymuose moksleiviai suminėjo 742 kartus knygas ir 3.890 kartų žurnalus, turėjusius jiems gerų ar blogų įtakų. Autorė, panaudodama savo patyrimą, sako, kad daugeliu atvejų tai, kas suaugusiam nedaro jokios įtakos, bręstančiame jaunuolyje tampa kibirkštimi, sukeliančia emocijas ir audras.
Paslydimo priežastys
Moksleiviai buvo apklausinėti raštu. Nebuvo reikalaujama pasirašyti pavardės, kad atsakymai būtų visiškai atviri. Kai kurių moksleivių atsakymai buvo labai aiškūs. Paskaitę doroviniu atžvilgiu nešvarų leidinį, jie sakėsi turėję nepadorių minčių, galvoję apie nedorus santykius ir net apie nepadorius užpuolimus. Viena mergaitė prisipažino, kad po tokio skaitymo ji nerodžiusi jokio atsparumo vienam jūrininkui. Daugelis jaunuolių prisipažino, kaip netinkama knyga ar netinkamas žurnalas, silpnybės valandą pakliuvęs į jų rankas, buvo paslydimo priežastis.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Neramia dvasia pasižymįs ir savo raštuose skelbiąs gyvenimo absurdiškumą, prancūzų rašytojas Albertas Camus, galima sakyti, yra šių dienų bitnikų “dvasios vadas”. Jo raštai ir jo skelbiama doktrina labai derinasi su bitnikų dvasiniu stoviu, kurie jaučiasi gyvenimo nesuprasti, nuo jo atitrūkę, nuolat kažko iešką ir niekad nerandą. Dėl to jie gyvenimo nekenčia, jį niekina, stengiasi išsiskirti iš kitų ne tik savo keista galvosena, bet ir savotišku apdaru, suveltais plaukais ir neskustomis barzdomis. Jų dvasia nuolat nerimsta, vis kažko ieško ir kažko trokšta. Kai jie niūniuoja jaunimo mėgstamos dainelės žodžius “bet tai širdelei kažko vis trūksta, kažko vis negana”, jais išreiškia ne tik savo jaunystės romantišką nuotaiką, bet ir kažką daugiau. Tie žodžiai siekia kažko giliau. Bet ko? Kas yra tas siekiamas “kažkas”? Jie to nežino ir mano niekad nežinosią. Nematydami kitos išeities, jie stengiasi susitaikyti su tokiu žiauriu likimu ir tą kažkokio “nežinomojo” siekimą laiko savo gyvenimo tikslu. Jie net su pasigailėjimu ar su panieka žiūri į tuos, kurie yra ramūs, kurie sakosi žiną, ko siekią.
Tą didįjį žmogaus sielos nerimą jaučia kiekvienas žmogus. Jį suprasti ir išaiškinti stengėsi bevelk kiekviena filosofinė sistema. Žmogus, visais laikais nejaukiai jausdamasis pasaulyje, ieškojo vietos, kur galėtų nusiraminti. Rousseau šiam tikslui siūlė bėgti į gamtą, bet ir ten nusiraminimo neradus, egzistencialistai patarė grįžti į patį save. Bet ir pats savyje, tur būt, iki šiol nė vienas nenusiramino. Gal geriausiai to nerimo priežastį yra nusakęs šv. Augustinas: “Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje”. Tad kas nepripažįsta Tvėrėjo ir žmogaus antgamtinio tikslo, veltui ieško nusiraminimo.
Visais amžiais žmonės serga. Kasdieną žeme keliauja nelaimės, ir žmogaus kūnas, nežiūrint kartais nesuvokiamos pažangos ir išradingumo, yra supamas vis didesnių pavojų. Atrodytų, kad grėsmė žmogaus vidaus pasauliui daugiau ar mažiau išlieka vienoda, bet, deja, negalėtume pasakyti, kad dvasiškai žmogus būtų sustiprėjęs, nors progų prasiveržti iš žemės į aukštybes, nežiūrint žlugdančių aplinkybių, amžių raida atnešė dosniai. Tik žmogus tų progų ne per daug ieško, jų nepastebi ir nesiilgi.
Kun. J. Prunskis savo knygoje, vardu “Silpname kūne”, kaip tik atkreipia skaitytojų dėmesį į neišsemiamus jėgos ir veržlumo dvasinius aruodus, liepia susimąstyti, beyrant žmogaus rėmams ir stokojant fizinių galių. Tai nėra Jobo kančios prasmės filosofinis mąstymas, bet konkretūs, realūs pavyzdžiai iš įvairių žmonių ir įvairių gyvenimų, kurių visų žvilgsniai susitinka prie Kristaus, pašventinančio kiekvieną skausmą ir įprasminančio kiekvieną kentėjimą.
Gyvenimai, lyg karoliai, suverti šalia vienas kito, kuriuos jungia kietos bandymų valandos. Kartais gaila, kad tie epizodai tokie trumpučiai, išplėšti iš didelio rūbo gabalėliai, pernelyg kondensuoti, lyg iškirpta paveikslo detalė, gundanti atspėti visumos vaizdą.
Autorius visai teisus, siūlydamas pasiskaityti pilną vieno ar kito autoriaus knygą ir tokiu būdu praturtinti savo žinias bei pilnai patenkinti smalsumą.
Ši knyga, gimusi iš meilės kenčiančiam broliui, neabejotinai atneš daug paguodos ir sustiprinimo visiems, kurie ją skaitys ligos patale, nes žmogui yra svarbu ; ką nors atsiremti, žinoti, kam gyveni, suprasti kančios prasmę, mokėti rasti suraminimo Kristaus gyvenimo nuolatiniame nepritekliuje, skurde, kentėjimuose, vienišume, persekiojime, pagundose. Jam yra svarbu įžiebti savo širdyje meilę artimui ir Dievui, iš kurio rankų kentėjimai ateina ir į jas sugrįžta pasidavimu Kūrėjo valiai.
Knygoje yra daug gyvų pavyzdžių ir vis naujų stiprinančių minčių. Ji tinka visokio amžiaus žmonėms. Kalba aiški, stilius lengvas, mintys dėstomos labai paprastai.
ALĖ RŪTA
LAIŠKAS IŠ HOLLYWOODO
Apie naują filmą, vardu “NAKTIS ŠVELNI” (“Tender is the Night”), reikia pasakyti, kad geriausia čia literatūrinė dalis, ne vaidybinė. Vienas gabesnių šio šimtmečio amerikiečių rašytojų F. Scott Fitzgerald savo “Švelnioje naktyje” psichologiškai ir gyvenimiškai tikrai atvaizduoja vienos šeimos iširimą ir, svarbiausia, žmogaus gyvenimo prasmės ir tikslo išslydimą iš akiračio, kad ir labai budriai pradžioje tą akirati ir tą gyvenimo saulę stebint ir saugoj ant. Kai jaunas daktaras praranda laiką ir norą dirbti žmonijos gerovei psichiatrijos srity, jo gyvenimas tampa naktim, kad ir labai švelnia, draugų ir pasismaginimų triukšme.
Kas jauną mokslininką — daktarą, idealistą ir didelių tikslų siekėją išmuša iš gyvenimo vėžių? Meilė. Tiesa, meile ir savo gabumais jis psichiatrijos pacientę grąžina gyvenimui, padarydamas ją laiminga savo žmona, bet tuo jo altruizmas ir baigiasi. Vėliau jis niekaip nebeišbrenda ir nebepakyla iš siauro asmeniškumo, iš meilės svaigulio, ambicijų ir neryžtingumo pelkių. Jo gyvenimas apsitraukia, tarytum rūku. Ir švelni toji naktis, kurioje jis klaidžioja, ir saldi, kaip laikinis apsisvalginlmas, bet balsi išsiblaivius, plėšanti sąžinę kančiomis. Beprasmiai žuvo jo draugas kompozitorius, nepagydomas alkoholikas, per dešimtį metų nebegalėjęs užbaigti jį kankinusios kuriamos dainos; beprasmiškai lieka klaidžioti pirmiau buvęs aukštų siekimų daktaras. Ar kalta jo žmona, ta nelaiminga ir laiminga naivuolė mergaitė? Ji mylėjo vyrą ir mėgino jį suprasti, jam padėti. Ar kalti jo draugai? Bendradarbiai? Ar kaltas jis pats, kad per daug mylėjo, kad per tiesiai žvelgė į idealą, paniekindamas pinigą ir tuos, kurie dėl pinigo žadėjo jam kompromisus? Filmas neatsako į tuos klausimus, kaip dažnai neatsako pats gyvenimas.
Šiai liūdnai ir gyvenimiškai žmonių istorijai, stipriai ir patraukliai atpasakotai, filme parinkti per menki artistai. Bent pagrindiniams vaidmenims vertėjo pakviesti pirmaeilius artistus. Nebloga muzikinė dalis, yra gražių vaizdų. Jaunesniems filmas per sunkus.
Apie Jūratę Nausėdaitę (Ann Jillian), dvylikos metų lietuvaitę artistę, būtų galima jau daug pasakyti, bet už mus pakalbės jos tikriausiai garsi ateitis. Čia tik pasidžlaugsim, kad Jūratė puikiai pasirodė pirmame savo filme (Walt Disney) “Babes in Toyland”, vaidindama Bo Peep. Anksčiau ji yra pasirodžiusi daugely televizijos vaidinimų, pvz. “The Chevy Show”, “The Frank Sinatra Show”, “Leave it to Beaver”, “Shirley Temple’s Storybook” ir kituose. Jaunoji aktorė tu-ri puikų balsą, taip pat gražiai šoka ir skambina pianinu. Gera mokinė, gražiai piešia. Gerai kalba, skaito ir rašo lietuviškai. Garsioji dvylikametė labai užimta, todėl pasikalbėti su ja teko trumpai sekmadienio popietę. Visą šeštadienį, laisvą nuo mokyklos dieną, ji praleidžia privačiose pamokose. Jūratė norinti būti labai gera artistė, užtat daug mokosi. Sekmadienius ir šventadienius ji su tėveliais ir broliu studentu pradedanti pamaldomis, o paskui vėl studijuojanti.
Sveikinu leidėjus už tokį puikų žurnalą. Garbė lietuviams, kad sugeba išleisti tokį puošnų ir patrauklų leidinį! Įdedu mažą auką padėti Jums išmokėti išlaidas.
Prel. P. V. Strakauskas
Reiškiu džiaugsmą, kad “L. L.” nuolat tobulėja ir savo išorine išvaizda, ir turiniu. Tokio gražaus žurnalo mes niekad neturėjome, tačiau ir amerikiečiai panašaus neturi. B. T.
Tik ką gavome naują “L. L.” numerį. Labai patinka išvaizda, o taip pat ir turinys. Norėčiau porą žodžių pridėti dėl temų. Su buvusiu “Danutės” pasisakymu pilnai sutinku. Pageidauju skyriuje “Prie šeimos židinio” daugiau rašyti apie vyrą ir žmoną.
Birutė Bernotienė
Man, dirbančiam tarp svetimųjų, “L. L.” yra malonus svečias. Visuomet džiaugiuosi jų turiniu ir forma. Didžiuojuosi, kad gaunu “Laiškus Lietuviams”.
Kun. P. K.
Naujas žurnalo viršelis, skyrių pradžios vinjetės, straipsnių pradinės raidės ir visa kita puslapių grafika, nupiešta Algirdo Kurausko, daro šį leidinį vienu iš kultūringiausių ir estetiškiausių šios rūšies leidinių, bet kada ėjusių lietuvių kalba.
“Laiškų Lietuviams” konkursui gauta dvylika rašinių, pasirašytų šiais slapyvardžiais: Apynėlis, Geležinis Vilkas, Snaigė, Tryliktoji Vaidilutė, Rūta, Motina, Svajonės Ilgesys, Šermukšnėlis, Vėtra, Aidas, Pempė, Studentė. Konkurso Jury Komisija, susidedanti iš Č. Grincevičiaus (pirm.), A. Velič-kaitės (sekr.), J. Gylienės, N. Užubalienės ir L. Zarembos, S. J., perskaičiusi ir apsvarsčiusi atsiųstus rašinius, nutarė pirmosios premijos (100 dol.) niekam neskirti, bet šią premiją palikti ateinančių metų konkursui. Kadangi tarp premijuotinų rašinių didelio skirtumo nerasta, tai likusius 150 dol. nutarta paskirstyti tokiu būdu: 60 dol. Šermukšnėliui už novelę, vardu “Dovana Motinai”; 50 dol. Studentei už straipsnį, vardu “Kur mano kelias?”; 40 dol. Rūtai už novelę, vardu “Ruth ir aš”. Atplėšus vokus, rasta, kad Šermukšnėlio slapyvardžiu pasirašiusioji yra A. Indriulytė — Eivienė; Studentės slapyvardžiu — Giedrė Stasiškytė; Rūtos slapyvardžiu — Liuda Germanienė. Visos laimėtojos yra iš Čikagos.
Buvo rasta ir daugiau gerų, spausdintinų rašinių, bet kai kurie buvo parašyti ne į temą. Rašiniuose turėjo būti nagrinėjamos jaunimo problemos ir jie turėjo būti tokie, kad tiktų “L. L.” jaunimo skyriui. Kai kurie autoriai rašė ne jaunimui, bet jaunimo auklėtojams.
Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” metinėje šventėje kovo mėn. 17 d. 7 val. vakaro Jaunimo Centre. Visi yra maloniai kviečiami dalyvauti.