PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.
Gerbiamasis Skaitytojau,
Pereitą kartą atsakydamas į Jūsų klausimus, sąmoningai nutylėjau raganas. Nors ir jų bylos, bent iš dalies, buvo nagrinėjamos inkvizicijos teismuose, bet jų teisman traukimo aplinkybės buvo visai skirtingos: eretikus dažnai vietiniai žmonės užstodavo, ir jų reikėdavo ieškoti, o raganas surasdavo patys vietiniai gyventojai, kurie savo manija neretai paveikdavo ir teismo eigą bei sprendimą. Be to, didžiausioji raganų bylų dalis, ypač Vokietijoje ir kituose Šiaurės Eurovos kraštuose (jų tarpe ir Lietuvoje), ėjo ne per bažnytinius, bet per pasauliečių teismus, ir kaip tik juose pasitaikydavo šlykštybių bei žiaurumų, kuriuos kartais nekritiški arba blogos valios autoriai priskiria bažnytinei inkvizicijai ir pačiai katalikų Bažnyčiai.
Matau, kad visos tos sunkenybės Jums iškilo beskaitant "Lietuvių Enciklopedijos" straipsnelį "Ragana". Visi Jūsų surašytieji sakiniai iš ten pažodžiui paimti. Deja, negalima sakyti, kad to straipsnelio autorius būtų stengęsis lygiai objektyviai informuoti enciklopedijos skaitytojus apie raganas ir raganų teismus, kaip tai atliko straipsnelio "Inkvizicija" autorius. Jau pereitą kartą minėjau, kad tvirtinime: "Inkvizitoriai būdavo vienuoliai (domininkonai, jėzuitai)" jėzuitai įmaišyti be jokio istorinio pagrindo. Tiesiog biauriu šmeižtu reikia laikyti išsireiškimą, kad, ieškodami raganų ženklo, "inkvizitoriai (taigi, domininkonai, jėzuitai) raganas apieškodavo tokiu būdu, jog padorumas neleidžia aprašyti". Toliau kalbama apie moterų išprievartavimus, visokiausius kankinimus, didelius honorarus už kalinimą ir kankinimą ir pan., ir visa tai be jokio skirtumo priskiriama inkvizitoriams bei inkviziciniams teismams. Pasaulietinė valdžia, pagal autorių, tik atlikdavusi egzekuciją, o kartais ir tam atlikimui pasipriešindavusi, pvz. Venecijos senatas 1518 m. Savo straipsnelį autorius užbaigia: "Pagaliau raganų teismų protokolai aiškiai rodo, kad daugelis inkvizitorių buvo ne tik dideli tamsuoliai ar religiniai fanatikai, bet ir liguisti asmenys, seksualiniai sadistai, kuriems moterų kankinimas teikė didelį malonumą."
Kaip sau nori, mielas Skaitytojau, tokia galutinė ištarmė sunkiai derinasi kad ir su mažiausia pagarba tiesai bei objektyvumui. Jei dr. J. B. bauginasi žvilgtelėti į katalikų autorių veikalus, tegul bent atidžiai paskaito, ką rašo rimti protestantai. Pvz. naujausioje ir visais atžvilgiais rimtai paruoštoje protestantų enciklopedijoje "Die Religion in Geschichte und Gegenwart", t. III, Tübingen 1959, psl. 309, galės rasti tokį sakinį: "Den schärfsten Kampf gegen die Hexen forderte auch Luther und Kalvin" (Griežčiausios kovos prieš raganas reikalavo taip pat Liuteris ir Kalvinas). Tai gal ir jie buvo susidėję su inkvizicija?... Geriau susipažinę ir išnagrinėję visa, kas liečia raganų bylas, tvirtina, kad po XV a. Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir juo labiau kituose Šiaurės Europos kraštuose bažnytinė inkvizicija, kiek ji iš viso ten dar veikė, raganų bylomis beveik neužsiėmė. Visa tai atliko pasauliečių teismai (plg. H. Zwetsloot, Friedrich Spee und die Hexenprozesse, Trier 1954, psl. 52). Tokių dalykų enciklopedijos straipsniuose nutylėjimas yra nedovanotinas jos skaitytojų klaidinimas.
Yra tiesa, kad daugybė raganų bylų XIV ir XV amžiuose, o Italijoje bei Ispanijoje ir vėliau, ėjo per inkvizicijos teismus. Tačiau užtenka tik šiek tiek susipažinti su inkvizicijos teismų procedūra, kad įsitikintume, jog inkvizitoriai, t. y. Bažnyčios atstovai: kunigai ar vienuoliai, patys aukų nekankindavo, nei atlikdavo kokius ten apieškojimus. Tam buvo teismo tarnai. Be to, viskas vykdavo teismo posėdžio metu, kuriame dalyvaudavo keletas ar keliolika asmenų. Sunku net įsivaizduoti, kad tokiose aplinkybėse inkvizitorius kunigas ar vienuolis būtų įsileidęs į kokį nešvarų darbą, apie kurį tuojau būtų pasklidęs gandas po visą apylinkę. Visi tokie subendrinti apkaltinimai yra ne kas kita kaip šmeižiamieji prasimanymai.
Tačiau tuo anaiptol nenoriu tvirtinti, kad su raganų bylomis viskas buvo tvarkoje, ar kad Bažnyčios atstovai niekuo neprisidėjo prie jose vykstančių neteisybių. Bažnyčios paskirtis ir jos esminis mokslas buvo, yra ir bus nekintamas. Bažnyčia nėra tam, kad darytų žmones čia žemėje laimingus arba juos apsaugotų nuo visokių žemiškų blogybių. Jos uždavinys vesti tikinčiųjų sielas į amžinąją laimę. Susidėjimas su velniu, su juo sutarties sudarymas yra didžiausias Dievo paniekinimas, ir jei kas tai rimtai ir sąmoningai darytų, Bažnyčia negali jo neperspėti ir neklausančio nebausti.
Nėra abejonės, kad velnias gali įsikišti į žmonių gyvenimą (jis išdrįso gundyti net patį Išganytoją) ir kad yra tokių, kurie jį sąmoningai garbina ir jam tarnauja. Bet ar tas asmuo, apie kurį pasakojama visokių nepaprastų, nieko bendra su šventumu neturinčių dalykų, prie tokių priklauso? Apie tai tegali pasakyti pats įtartasis? O jei jis nenori sakyti tiesą? Tada reikia jį priversti. Štai ir įeinama į inkvizicijos procedūrą.
Įdomu, kad popiežius Aleksandras IV 1258 m. buloje "Quod super non-nullis" įsakė inkvizitoriams neužsiimti pranašautojų bei burtininkų teisimu, nebent jie būtų aiškiai apkaltinti erezija. Bet žmonėse prietarai, burtai, pranašystės vis labiau plito. Daugelis visa tai rišo su velnio įtaka, su tuo piktuoju pradu, kuri taip išgarsino katarai - albigiečiai. Apie tai, žinoma, turėjo pasakyti savo nuomonę ir teologai. Jie buvo savo amžiaus vaikai ir galvojo taip kaip visi žmonės tuomet galvojo. Net toks aštrus protas kaip šv. Tomas Akvinietis laikė galimu dalyku, kad velnias gali turėti su žmonėmis net lytinius santykius, o po kiekvienu prietaru įžvelgė, jei ne tiesioginę, tai bent įglaustą sutartį (pac-tus implicitus) su velniu. Nes, pagal šv. Tomą, tie prietaringi daiktai arba veiksmai savyje neturi galių, kurios galėtų iššaukti laukiamas pasėkas; dėl to jie yra tik ženklai, reiškią susitarimą su velniu, iš kurio laukiama, kad jis savo nežemiška jėga išpildytų laukiamus dalykus (plg. Summa theol. II. II. g. 95 a. 2; g. 96 a. 2). Šioje mintyje yra teisingumo pagrindas. Jei kas visu rimtumu tikėtų prietarais ir juos vartotų kaip nuo Dievo valios nusikreipimo ženklą, sunkiai nusidėtų, ir toje nuodėmėje galėtų būti "pactus implicitus". Bet dažniausiai žmonės visa tai vartoja, nieko negalvodami, todėl, kad kiti taip daro ir pan.
Kadangi anais tamsiais, dažnai karų, marų ir gamtos nelaimių lankomais laikais visokiausių prietarų buvo kur kas daugiau kaip mūsų laikais, tai pamokslininkai, norėdami žmones nuo jų atgrasyti, juos baugindavo velnio įtaka. Bet neretai perdėtas ir naivus velnio darbų vaizdavimas tik prisidėjo prie didesnio baimės plitimo. Kaip visuomet, taip ir tada tikintieji pamokymus ir perspėjimus taikė ne sau, bet savo kaimynams. Ištiks kokia nelaukta nelaimė — tuojau ieško, kokia čia ragana savo burtais ir kerėjimais galėjo pakenkti.
Pradžioje Bažnyčia, atmetusi raganų bylas, XIV amžiuje, viešos opinijos verčiama, pradėjo ir jas nagrinėti. Popiežius Jonas XXII 1326 m. išleido bulą "Super illius specula", kuria įpareigojo visus burtininkus ir regėtojus per 8 dienas mesti savo burtus, kitaip jie bus ekskomunikuojami, o užsispyru-sieji bus laikomi ir baudžiami kaip eretikai. Tuo praktiškai burtininkų ir raganų bylos buvo pavestos inkvizicijai. Tokių bylų jau XIV a. būdavo nemaža ir pasauliečių teismuose. Vienas plačiai žinomas, nors savo veikaluose dažnai kat. Bažnyčios atžvilgiu neobjektyvus autorius tvirtina, kad raganos labiau džiaugdavusios, pakliuvusios į inkvizicijos kaip į pasauliečių teismo rankas, nes inkvizicija turėjo savo nustatytą tvarką, pagal kurią prisipažinusį ir klaidatikybės išsižadėjusį apkaltintąjį galėjo palikti gyvą kaip atgailautoją, kai tuo tarpu pasauliečių teismai visuomet bausdavo sudeginimu (H. C. Lea, A History of the Inguisition, t. III, New York 1887, psl. 449).
Vis dažniau sprendžiamos raganų bylos, jų vieši sudeginimai tik kurstė lengvatikių žmonių įtarinėjimo instinktą. Ištisi kraštai buvo apimti raganų manijos, kurios neišvengė iš tų kraštų kilę teologai, kunigai, vyskupai. Tik tokiu būdu galima suprasti, kaip galėjo atsirasti dviejų vokiečių domininkonų inkvizitorių parašytas veikalas apie raganų blogybes: "Malleus maleficarum", išleistas 1489 m. Tai patologinio siaurumo ir aklo nekritiškumo knyga, kuri neša didelę negarbę krikščionijos literatūrai. Apie vieną jos autorių Brixeno vyskupas, kurio diecezijoje jis veikė kaip inkvizitorius, jau 1485 m. šitaip pasakė: "Er bedünkt mich propter senium ganz kindisch sein worden" (Man atrodo, kad tas senis jau visai suvaikėjo). Drauge su šia knyga buvo platinama ir pop. Inocento VIII bula "Summis desiderantes affectibus”. Ji nėra šios knygos patvirtinimas, nes rašyta jau 1484 m., bet joje popiežius, gavęs tų dviejų domininkonų nusiskundimą, kad kai kas mėgino trukdyti jų prieš raganas veiklą, patvirtino jų misiją ir liepė visiems teikti jiemdviem pagalbą.
Reikia atvirai pripažinti, kad ypač tiedu tekstai (Malleus maleficarum ir popiežiaus bula) daug prisidėjo prie akcijos prieš raganas sustiprinimo, nes kas tik išdrįsdavo tam pasipriešinti, tuojau būdavo nutildomas teologų autoritetu ir popiežių dokumentais.
Bet netrūko ir tokių, kurie turėjo drąsos viešai iškelti procesų neteisingumą, nors jiems grėsė pavojus būti apšauktiems erezijos gynėjais ir susilaukti eretikų likimo. Taip 1453 m. Evreux mieste (Prancūzijoje) buvo sudegintas vienuolis benediktinas Guillaume Edelin, išdrįsęs kritikuoti inkvizicijos teismo procedūrą. Johann Wier, Julich-Cleve kunigaikštijoje (Vokietijoje) gyvenęs gydytojas, kuris 1567 m. savo knygoje "De Praestigiis Daemonum" išdrįso pasakyti, kad vadinamos raganos tėra protiniai nesveikos, kvailos bobos, išvengė mirties tik atšaukdamas savo tvirtinimą.
Didžiausias ir reikšmingiausias raganų manijos sužlugdymo nuopelnas priklauso vokiečių jėzuitui Friedrich Spee (1591 - 1635). Knygoje "Cautio criminalis", pasirodžiusioje anonimu 1631 m., reikalavo griežtai skirti pikta valia velniui parsidavusias raganas ir kvailais prietarais tikinčias, bet niekam blogo negalinčias padaryti moterėles ir visu griežtumu smerkė nežmonišką raganų teismo procedūrą, iš kurios niekas gyvas neišeinąs. "Todėl'', sako jis, "teisėjams nėra kitos išeities, kaip nutraukti visas bylas ir pasmerkti savo teisimo būdą, kitaip prieis prie to, kad jie turės ant laužo sudeginti savo artimuosius, save pačius ir visą pasaulį". Spee buvo laimingas, kad ir bažnytinė inkvizicija jau bodėjosi tokiomis bylomis. Jam teko iškęsti iš raganų manijos fanatikų daug nemalonumų, bet išliko gyvas. Jo veikalas greitai paplito po visą Europą, buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir Poznanėje 1680 m. išleistas. Nežinia, ar F. Spee įrodymų paveiktas, ar kitų motyvų vedamas popiežius Urbonas VIII 1635 m. paskelbė instrukciją, kurioje smerkė įsigalėjusią lengvatikybę raganų atžvilgiu. L. von Pastor, garsusis popiežių istorijos autorius, apie šį popiežiaus raštą taip atsiliepia: "Instrukcija yra triuškinantis įrodymas, kad Romoje daug anksčiau kaip katalikiškose ir protestantiškose Vokietijos dalyse iškilo proto ir žmoniškumo reakcija prieš raganų bylų pabaisą (Geschichte der Päpste, t. XIII, psl. 614).
Inkvizicija ir raganų teismai yra skaudus ir negarbingas skyrius tiek pasaulinėje tiek Bažnyčios istorijoje. Abiejų institucijų gyvenimas ir veikla anuomet daugelyje punktų susiliejo, ir nelengva pasakyti, kuri pusė tame ar kitame dalyke patraukė į save antrąją pusę. Bešališkai žvelgiant į anų laikų įvykius, ypač į raganų manijos vystymąsi, nesunku pastebėti, kad bendrai imant, Bažnyčia veikė pasaulinę visuomenę, ją švelnindama, įspėdama, pataisydama. Bažnyčios atstovų kaltė savo šaknyse glūdi tame, kad jie ne tuojau peržvelgė ir nepakankamai arba kartais netinkamai pasipriešino įsisiūbavusioms masių aistroms.
Kad taip reikia suprasti didžiuosius, žmonių mases apimančius reiškinius, rodo netolima praeitis ir mūsų laikai. Kur Bažnyčia buvo visai išstumta iš įvykių raidos lauko, kaip tai įvyko Prancūzų revoliucijos metu, nacizmo ir komunizmo užvaldytuose kraštuose, ten liguistos "laisvės, lygybės, brolybės", nacizmo, rasizmo, komunizmo manijos pridarė ir tebedaro kur kas daugiau žiaurumų ir neteisybių, kankina ir žudo nepalyginamai daugiau aukų negu anos viduramžinės eretikų ir raganų manijos.
Ir šiame neva laisvame bei kultūringame Vakarų pasaulyje siaučia lengvo gyvenimo ir malonumų ieškojimo manija. Dėl jos vyksta kankinimai ir krinta nekaltos aukos. Tūkstančiai ir milijonai motinų pačios nusprendžia ir įvykdo negalėjusių nusikalsti, nes dar negimusių, savo kūdikių žudynes. Ir kiek vaikų bei jaunuolių sielų organizuotai kankinama filmais, televizija, iliustruota spauda, be atvangos įšvirkščiant nuodus, kurie dvasiniai žaloja jaunas sielas, padaro jas visam gyvenimui luošas ir ne vieną priveda prie savižudybės! Ir čia Bažnyčia stengiasi švelninti įspėti, taisyti, bet patys matome, kaip dažnai įšėlusi visuotinės manijos jėga niekais paverčia visas jos kilnias pastangas.
Nemanau, kad šių dienų visuomenė, kuri nesijaudina dėl kur kas baisesnių ir žemesnių motyvų iššaukiamų nusikaltimų, galėtų ramia sąžine mesti akmenį į praeities "nusikaltėlius", kurie dažnai tokiais nesijautė ir nebuvo. Kristus pasakė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį" (Jono 8, 7).