(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)
Vytautas Bagdanavičius
5. PASKALIS IR JO TIKSLINGUMO MOKSLAS
Kuraitis yra parašęs studiją apie Paskalį — filosofą. Atrodo, kad tai buvo jo diplominis darbas Liuveno universitete. Neatrodo, kad šis filosofas būtų atitikęs Kuraičio dvasią. Si tema greičiau jam buvo universiteto paskirta. Paskalis yra kontroversinė asmenybė. Jis yra tiksliųjų mokslų žmogus, bet, antra vertus, jo tikėjimas, galima sakyti, yra atsietas nuo žemiškų dalykų. Paskalis kurį laiką buvo susijęs su jansenistiniu sąjūdžiu, kuris į pasaulį žiūrėjo kaip į blogybę.
Paskalis yra praktiškas žmogus. Jis yra laikomas karučio (wheelbarrow) išradėju. Jis yra žinomas savo pasipriešinimu Dekartui, pervertinusiam žmogaus mąstymo galią. Geras Paskalio vardas taip pat yra pažeistas jo išsišokimais prieš jėzuitus. Kuraitis apgina jo garbę, rasdamas jo filosofinėje galvosenoje keletą pozityvių bruožų. Paskalį apginti iš tikro reikia.
Mums čia, žinoma, rūpi ne Paskalis, bet Kuraitis. Kuraitis prikiša Paskaliui, kad jis per mažai įvertino žmogaus galią įrodinėti. "Įrodinėti mes stengiamės neaiškias iš savęs tiesas paaiškinti pasigelbėdami aiškesnėmis, pagaliau tokiomis, kurios iš savęs yra aiškios” (Blaise Pascal kaipo Filosofas. Logos, 1925 m., 2 nr., 189 psl.). Kuraitis toliau teigia, kad "yra tokių iš savęs aiškių tiesų, nes jeigu jų nebūtų, tai joks aiškinimas nebūtų galimas” (ten pat). Kaip žinome, Kuraitis Dievo buvimo nelaiko žmogui savaime aiškia tiesa. Dievo buvimas yra reikalingas įrodymo. Tokia savaime aiški tiesa Kuraičiui yra prieštaravimo dėsnis, būtent, kad tuo pačiu atžvilgiu kas nors negali būti ir nebūti. Šiame pasisakyme pasirodo charakteringas Kuraičio galvosenos bruožas — labai vertinti žmogaus įrodymo galią. Tai nėra šiandien populiari pažiūra, kalbant apie Dievo pažinimą. Daug kas šiandien net ir krikščioniška prasme tikinčių žmonių yra linkę nusikreipti nuo įrodymų ir pasilikti prie Paskalio "širdies” argumento. Paskalis žmogaus jausmą pažinimo srityje labiau vertina negu protą. Tai, žinoma, nėra Kuraičio galvosena.
Kuraitis Paskalio galvosenoje yra pastebėjęs ir išryškinęs vieną bruožą, kurį jis vadina visatos tikslingumu. Paskaliui tikslingumas reiškiasi visur. Tuo tarpu jo oponentas Dekartas "savo gnoseologijoje ir gamtos filosofijoje nepaisė tikslingumo” (ten pat, 191 psl.). Praradimas tikslingumo moderniojoje filosofijoje yra pasireiškęs daugeliu modernios žmogaus galvosenos negerovių. Viskas tada pasidarė be ryšio, be santykio, be galimybės pažinti ir įrodyti.
Paskalio tikslingumo bruožą Kuraitis vertina ir apgailestauja, kad šią savo galvosenos šaką Paskalis nėra plačiau išvystęs. Kuraitis rašo: "Gaila tik, kad Paskalis labiau neįsigilino į įvairių galių veikimo tikslingumą, į sąryšį tarp tų galių veikimo prigimties ir tikslingumo, į tikslingumo santykius tarp abejojimo ir tiesos meilės” (191 psl.).
Ši Kuraičio pastaba duoda šviesos jo paties galvosenai ir dabarties ar ateities filosofiniams rūpesčiams. Iškeldamas tikslingumo vaidmenį, Kuraitis susisiekia su šiais laikais modernia fenomenalistine filosofija, pradėta Husserlio, pagal kurią kiekvienos būties sąrangoje esąs tikslingumo bruožas. Tradicinė filosofija mokė, kad būtybėse galima įžvelgti du bruožus: esmę ir egzistavimą, o fenomenalizmas prideda, kad kiekvienoje būtyje esama taip pat ir tikslingumo— esminės sudedamosios dalies.
Husserlio naują filosofinę kryptį Kuraitis labai vertina kitame savo straipsnyje: "Iš šių laikų filosofijos judėjimo” (Logos, 1922 m., iii psl.). Tame straipsnyje Kuraitis Husserlį vertina ne dėl jo tikslingumo bruožo iškėlimo, bet dėl bendresnės priežasties, būtent, kad pagal jo mokslą protas sugeba iš pojūčių medžiagos pažinti esminius būties dėsnius ir tokiu būdu sudaro reikiamą atsvarą Kanto pažinimo mokslo uždarumui.
Šiandien fenomenalizmas darosi tokia populiari ir reikšminga filosofinė kryptis, kad jos atstovų esama ne tik universitetuose, bet ir popiežiaus soste. Čia turima galvoje popiežius Jonas Paulius II, kuris yra formalus husserlinės filosofijos atstovas. (Šiuo reikalu atkreiptinas dėmesys į mano straipsnį "Filosofas Popiežiaus soste”, Draugas, 1979 m. gegužės 26 d.).
Įvesti tikslingumą į visatos struktūrą ir į filosofinę galvoseną nebus lengvas uždavinys. Tam priešinsis visas pasaulio daiktų apraiškų ir įvykių chaotiškumas, kuris kiekvienam krinta į akis. Rasti šiame apraiškų turtingume kokį planą ar tikslą yra ne mažesnis uždavinys, kaip atrasti Dievą. Ir sunkenybė šioje srityje nebus lengvesnė, negu ją turi krikščioniško tikėjimo gynėjai.
Šalia to čia atsiranda dar kita sunkenybė, labiau filosofinės prigimties. Pats Kuraitis sutinka, kad Dievas nėra betarpiškai pažįstamas. Panašiai jis būtų galėjęs pasakyti, kad ir tikslingumo įžvelgimas visatoje nėra betarpiškai pažįstamas. Tačiau nors jis nėra betarpiškai pažįstamas, jis gali būti žmogaus proto uždaviniu tikslingumą pažinti, įvertinti ir juo naudotis savo praktiškame gyvenime.
Dar grįžkime prie Kuraičio pastabos Paskaliui. Šioje savo pastaboje Kuraitis yra labai sodrus. Jam rūpi ne tik išorinių dalykų tikslingumas, bet ir vidinis žmogaus galių tikslingumas. Kitaip sakant, ar tokia žmogaus galia kaip protingumas veikia tikslingai. Jei taip, tai reiškia, kad žmogus turi vidinį sugebėjimą pažinti tiesą. Ir tai pats Kuraitis paryškina savo klausimo tąsa: koks yra sąryšis, pavyzdžiui, tarp proto pažinimo ir prigimtyje glūdinčio tikslingumo pažinimo? Kuraitis nesitiki labai tiesioginio ir teigiamo atsakymo į tą klausimą, nes jis žino, kad žmogus yra ne tik pažįstantis, bet ir klystantis, ir abejojantis. Dėl to jis toliau klausia: koks yra tikslingumo santykis tarp abejojimo ir tiesos meilės? Verta yra dar atkreipti dėmesį į paskutinį žodį. Kuraičio dvasiai, rodos, būtų labiau tikę apsieiti be žodžio meilė tame sakinyje ir jį užbaigti tik tiesos pasiilgimu, tačiau Kuraitis nesustoja tik prie tiesos, bet prideda ir jos meilę. Taigi Kuraičiui tiesa nėra vien siauras intelektualizmas, bet toks pažinimas, kuriame vaidmuo tenka ne tik sausai tiesai, bet ir meilei.
Gal kai kam atrodys, kad čia yra per didelis dalyko "suploninimas”, neturįs praktiškos reikšmės tikėjimui. Į tai atsakant, reikėtų pastebėti, kad mes dažnai per pigiomis priemonėmis tikimės paliudyti tikėjimą, manydami, kad tam reikalui užtenka pakalbėti apie liturgiją, sakramentus, dorinį įsipareigojimą, socialinius uždavinius. Bet to dar neužtenka. Šiandieniniam žmogui, perėjusiam liberalizmo, socializmo ir komunizmo mokyklas, tikėjimo klausimas yra daug gilesnis, negu daugelis mūsų tikėjimo atstovų nori suprasti.
1970 m. spalio 17 d. Vatikano sekretoriatas netikintiesiems buvo suruošęs seminarą, kurį komentavo prancūzų "Esprit” 1971 m. sausio numeryje. Nesigilindami nei į seminaro, nei į "Esprit” pažiūrų atpasakojimą, norime tik atkreipti dėmesį į "Esprit” pasisakymą, kad šiandien atsivertimai į krikščionių tikėjimą vyksta ne dėl krikščioniško mokymo, bet dėl skaitymo tokių sausų autorių, kaip Leibnicas, Kantas, Aristotelis, Husserlis, Rousseau ir Marksas (5 psl.),
Sunku suprasti šitokio atsivertimo kelią. Šis kelio aptarimas galbūt sako tik tiek, kad mes šiandien stovime prieš gilesnę tikėjimo krizę, negu paprastai manome. Šia proga darosi aiškesnė ir Kanto pažinimo krizė. Jis pajuto, kad paprastos sąvokos, atsietos nuo tikrovės, nieko arba labai mažai pasako apie tikrovę. Iš čia bus kilusi jo "grynojo proto kritika” (t.y. Kanto pagrindinio veikalo antraštė). Gelbėdamasis iš savo krizės, Kantas visą tiesos, pažinimo ir tikėjimo turinį sudėjo į žmogaus valią. Tačiau, kaip nesunku suprasti, valia be protinio pažinimo išvirsta į sauvalią. Norint mūsų laikais rasti naują sandermę tarp žmogaus norų ir proto, kaip tik tikslingumo momento įvedimas į visas šias diskusijas greičiausiai ir yra kelias, kuriuo galima tikėtis išsigelbėti iš esamų krizių.
6. MARBURGO FILOSOFIJOS KRITIKA
Krizių yra daug ir didelių. Kuraitis kaip tik tai buvo įsisąmoninęs. Jam ne tiek rūpėjo senas Paskalis, prie kurio jis daugiau savo filosofiniame darbe negrįžo, kiek jo laiko filosofinės srovės. Tai liudija tų pačių 1925 m, "Logos” žurnalo 2-me numeryje įdėtas Kuraičio straipsnis apie Marburgo universiteto filosofinę kryptį vieno jų filosofo Paul Natorp mirties proga. Šio universiteto filosofijos veiklą sudarė tolimesnis Kanto filosofijos ugdymas. Marburgo filosofai Karaliaučiaus filosofo pažiūras grynino, bet kartu jas ir gadino. Kuraičiui rūpėjo du dalykai: ir Kantas, ir tai, ką iš jo darė Marburgo mokykla. Dėl to šiame straipsnyje Kuraitis apibūdina trumpai ir, reikia manyti, išsamiai marburgiškių galvojimą ir aptaria, ką jis reiškia Kanto studijoms.
Pagrindinis rūpestis tiek Kantui, tiek marburgiškiams buvo išsiaiškinti žmogaus pažinimą, o gal, tiksliau sakant, sukurti teoriją, išaiškinančią kaip vyksta ir kokios prasmės yra žmogaus pažinimo teisingumas.
Jau ir Kantui pažinimas nedaug siejosi su žmogaus gyvenama aplinka. Jo pažinimas buvo greičiau žmogaus protavimas, nedaug atsirėmęs daiktu, kurį jis vadino "Ding an sich”. Marburgo filosofijoje daikto reikšmė pažinime visiškai išnyko. Daiktas marburgiškiams sudaro tik progą protui veikti. Šį savo vaidmenį atlikęs, daiktas visiškai išnyksta; pasilieka tik mūsų pažinimo turinys.
Maža to. Marburgo filosofams ir pats protaujantis žmogus nustoja realumo. Individualaus asmens vaidmens pažinimo atžvilgiu ši filosofijos kryptis nevertino. Mes, žmonės, pasak jų, esame tik mitiškos kūrybos padariniai. Mokslas ir filosofija yra ne kas kita, kaip logiškas galvojimas. Pažinimas yra žmogaus pastanga, siekianti idealo, bet niekad nepasiekianti. Visi mūsų pažinimai yra reliatyvūs ir hipotetiniai. Pažinimas greičiau yra tik galvojimo metodas, o ne pažinta tiesa.
Nepaisant to, protas vis dėlto turi pretenzijų reguliuoti dalykus, tačiau tas reguliavimas nuolatos keičiasi. Ir tas reguliavimas sudaro gyvenimo esmę. Patirtis sudaro proto veikimui progą, tačiau protas yra nepriklausomas nuo tos progos. Jis yra moksliškų faktų kūrėjas, o ne aiškintojas. Protas, būdamas nepriklausomas nuo išorinių faktų, juo labiau yra nepriklausomas nuo metafizinių esybių, kaip pvz. Dievo, dvasinės sielos, religijos.
Verta atkreipti dėmesį j tai, kaip Kuraitis kritikavo Marburgo mokyklos pažiūras, nes iš to labiausiai pasirodo, kokia yra Kuraičio filosofija. Pagrindinis Kuraičio priekaištas yra nukreiptas ne į tai, ko marburgiškiai moko, bet į tai, kuo jie remia savo mokymą. Kuraičio manymu, pagrindinis filosofo uždavinys arba, tiksliau sakant, pirminis uždavinys yra įrodyti, kad jo filosofijos pagrindai yra teisingi. Marburgiškiai tuo visiškai nesirūpina. Jie savo sistemos pagrindu ima Kanto filosofiją, visai nesistengdami pasiteisinti, kodėl jie šią filosofiją laiko verta imti savo galvosenos pagrindu.
Kuraitis sako, kad filosofas visų pirma turi peržvelgti visas didžiąsias filosofines sistemas, net ir tokias, kaip skepticizmas, kuris buvo gyvas šio šimtmečio pradžioje, ir tik jas įvertinęs ir sukritikavęs, gali pasirinkti tokią sistemą, kuri, jo manymu, yra artimiausia tiesai. Teigu šitokiu keliu marburgiečiai būtų priėję prie Kanto filosofijos, Kuraičio priekaištas jiems būtų mažesnis. Bet jeigu tuo klausimu jie nekvaršino sau galvos, tai jų filosofavimą Kuraitis laiko naiviu. "Matyti filosofijos uždavinį savotiškoje Kanto filosofijos egzegezėje ir kritikoje yra daugiau negu naivu” (207 psl.).
Kuraitis savo mokiniams sakydavo, kad visų pirma reikia sukritikuoti ar įvertinti tas filosofijas, kurios yra reiškusiosis ligi šiol. To nepadarius, nėra pilnaprasmio filosofo. Žinoma, gali būti atskirų sričių filosofijų, pvz. kultūros filosofija, tautiškumo filosofija, meno filosofija, tiksliųjų mokslų filosofinis svarstymas, bet tai nėra pirminė filosofija, Kuraičio supratimu. Dėl to į Kuraitį turime žiūrėti ne kaip į šiaip filosofuojantį žmogų, bet kaip į filosofą, kuris rūpinasi pagrindiniais žmogaus buvimo ir pažinimo klausimais. Tai ne daug kam į galvą ateinantys klausimai. Daugumai žmonių šie klausimai yra nereikalingi. Ir Kuraitis tai suprato. Kartą, rodos, tame paskutiniame seminare, kuriame mūsų buvo tiek nedaug, Kuraitis, lyg supratęs ar galbūt išgirdęs mūsų nusiskundimą, kad žmonės nesirūpina pagrindiniais klausimais, pasakė, kad tai yra natūralu. Daugeliui žmonių tokie klausimai taip dažnai nekyla. Jiems užtenka praktiškų atsakymų. O kalbėdamas apie filosofijos reikšmę religijai, Kuraitis yra pasakęs, kad daugeliui labai tikinčių žmonių filosofinis priėjimas prie religinių tiesų yra nereikalingas. Jie turi tiesioginesnį priėjimą prie apreiškimo, religijos ir Bažnyčios. Tačiau kai kuriems žmonėms to neužtenka, ir jie yra susirūpinę pagrindiniais žmogaus buvimo ir pažinimo klausimais.
Pateikęs filosofijos pagrindimo priekaištą, Kuraitis pereina ir prie dalykinio marburgiečių filosofijos vertinimo. Ir šios rūšies priekaištą, ar pagrindą priekaištui, Kuraitis paima, jei taip galima išsireikšti, iš kalbinės srities. Jis sustoja prie klausimo, ką reiškia žodis pažinimas. Jo supratimu, "pažinimas turi tiesą tik tuomet, kai išreiškia dalyką (pilnai ar dalinai) taip, kaip jis yra” (208 psl.). Tačiau jeigu, marburgiečiu supratimu, pažinimas yra greičiau tik "pilnai apspręstas pažinimo idealas” (206 psl.), tai apie šio pažinimo santykį su pažįstamu dalyku netenka kalbėti. Dėl to Kuraitis šitaip aptaria marburgiečių vaidmenį pažinimo srityje: "Nusistatymas čia nesiderinti prie dalyko, prie fakto, reiškia nenorėjimą paisyti tiesos interesų arba nekritišką prietarams pasidavimą” (208 psl.). Kitais žodžiais tariant, marburgiečių pažinimo mokslas yra nusistatymas nepažinti daikto taip, kaip jis yra.
Šia proga galime pridurti, kad toks marburgiečni nusistatymas iš tikro yra Kanto mokslo pratęsimas, kad daiktas nėra žmogaus pažįstamas ir kad jis yra tik užuomina žmogaus protui, kuriuo toliau neverta domėtis. Arba, pasinaudojant kitu marburgiečiu terminu, daiktiškumas iš žmogaus galvojimo išnyksta ir pasidaro tik reliatyvus. Tačiau vietoj to žmogaus galvosenoje atsiranda "grynos” sąvokos, kurios reguliuoja jo gyvenimą.
Kai Kuraitis 1925 m. rašė savo straipsnį apie Natorp filosofiją, šios filosofijos visuomeniniai padariniai dar nebuvo pasirodę gyvenime. Tačiau vėliau ir pačiam Kuraičiui, ir mums teko tuos padarinius pergyventi vokiškojo nacionalsocializmo forma. Ši sistema ne vienu atžvilgiu yra Marburgo filosofijos pritaikymas politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Nacionalsocializmas, susidaręs vieną kitą labai siaurai apribotą sąvoką, nepaisydamas esamos tikrovės, pradėjo tvarkyti gyvenimą. "Grynas”, nuo prigimties atitrauktas pažinimas nacistinėje Vokietijoje pradėjo "gryninti” gyvenimą rasiniu būdu ir įvairiais kitais prievartos keliais.
7. TARPTAUTINIS KURAIČIO PASIREIŠKIMAS
Kuraitis nesivaržė reikštis su savo filosofinėmis pažiūromis ir tarptautinėje plotmėje. Jis dalyvavo 1924 m. Tomistinės filosofijos tarptautiniame kongrese Romoje ir tai aprašė 1925 m. "Logos” žurnale (1 nr., 68-78 psl.). Straipsnio antraštė "Internacinis tomistinės filosofijos kongresas Ryme”.
Tomistinė filosofija šiandien yra net paniekos žodis daugelio šviesuomenės lūpose. Tačiau tai yra greičiau neteisingo šios filosofinės krypties pažinimo padarinys, negu jos kritika. Kas šiandien piktinasi tomizmu, tai turbūt iš tikrų jų piktinasi nominalizmu, kuris per keletą naujųjų amžių šimtmečių atstovavo tomizmui, bet tai darė arba labai nepilnai, arba net jį iškreipdami. Tomizmą paprastai kaltina per dideliu dėmesiu sąvokai ar bendrybei ir nepaisymu individualumo ar konkretumo. Tačiau šis priekaištas labiau tinka nominalizmui. Sąvokos nuo konkretybės atskyrimą Vakarų filosofijoje pradėjo ir net įvykdė W. Occamas (1285-1347) ir kiti nominalistai. Jie filosofijos objektą padalino pusiau: iš sąvokos padarė tik teorinį dalyką, o į individualius dalykus žvelgė visai atskiru žvilgsniu, nieko bendro negalinčiu turėti su sąvoka ar bendrybe. Šis nominalistų įvykdytas tikrovės perskėlimas Vakarų filosofijoje vėliau reiškėsi ir tebesireiškia įvairiomis kryptimis bei srovėmis, kurių vienos eina bendrybės ar teorijos kryptimi, o kitos — individualybei dėmesio kryptimi, nerasdamos tarp savęs sąryšio.
Nuo to nukentėjo tomizmas. Jis buvo palaikytas teorinės bendrybės atstovu ir konkrečios tikrovės priešu. Iš šio priekaišto tomizmą išgelbėjo popiežius Leonas XIII tuo būdu, kad savo dėmesį gyvenimo konkretybėms pagrindė šv. Tomo filosofija. Jo sąjūdis už darbininkų teises ir demokratiją buvo pagrįstas ne kuo kitu, o šv. Tomo realizmu. Tai akivaizdžiai sako, kad tomizmas nėra atsisiejęs nuo gyvenimo konkretybės, nors jis didelį dėmesį kreipia į bendrybę ir teorinį galvojimą.
Šitaip suprasto tomizmo atstovas buvo Kuraitis. Jis mėgo studijuoti esminius dalykus, tačiau jo sąvokos kilo iš konkrečios patirties. Ir šiaip jis nebuvo nuo realių reikalų atitrūkęs žmogus. Tai liudija faktas, kad jis domėjosi atskirais žmonėmis, rėmė ar organizavo jų studijas, buvo ateitininkų federacijos dvasios vadas ir domėjosi viskuo, kas dedasi gyvenime. Vienu tarpu jis net galvojo sutelkti bendram pokalbiui ar bendriems pasitarimams įvairių fakultetų žmones, pradedant Teologijos-Filosofijos fakultetu, o baigiant Teisės ir Ekonomijos fakultetais.
Tarptautiniame filosofų suvažiavime Romoje Kuraitis norėjo skaityti paskaitą, tačiau, per vėlai sužinojęs, negalėjo būti laiku įtrauktas į dienotvarkę. Bet jis net keturis kartus įsijungė į diskusijas ir buvo paminėtas kongreso aprašyme prancūziškame žurnale.
"Logos” žurnale Kuraitis išsamiai aprašė kongreso paskaitas. Jis jas skirsto į tris grupes: pažinimo mokslą, būties mokslą ir filosofijos santykius su eksperimentiniais mokslais. Jo paskaitų santraukos yra tikslios. Jas įdomu skaityti ir po 60 metų. Daugelis problemų, kurios ten buvo svarstomos, tebėra gyvos ir šiandien. Tačiau šie laikai jau turi ir savitų filosofinių krypčių, kurios tada dar nebuvo plačiau pasireiškusios. Tarp jų galima paminėti egzistencializmą ir loginį pozityvizmą.
Kadangi mums čia rūpi Kuraitis, tai, palikdami nuošaly kitus, nors ir vertingus pasisakymus, sustosime tik prie jo pasireiškimų. Kuraičio pasisakymai priklauso tik pirmajai paskaitų grupei, kuri svarstė žmogaus pažinimo problemą. Kuraitis kalbėjo šiais klausimais:
1. Apie būties mokslo, arba ontologijos, pirmenybę prieš kitus mokslus ir prieš kitas filosofines sistemas. Tuo jis norėjo pasakyti, kad būties mokslas yra pagrindines-nis žmogaus protavimo objektas už pažinimo mokslą.
2. Apie diskusijų su skepticizmu metodą.
3. Apie būdą diskutuoti su idealizmu, t.y. su tokiomis filosofinėmis kryptimis, kurios vienaip ar kitaip pažinimo klausimu apsieina be santykio su pažįstamu objektu.
4. Kuraitis pasisakė, kaip būtų geriausia vadinti tą mokslą, kuris svarsto žmogaus pažinimo problemas. Šis mokslas yra ypatingai aktualus moderniais laikais. Kuraitis tose paskaitose bus girdėjęs įvairių šio mokslo pavadinimų, pavyzdžiui: kritika, pažinimo teorija, epistemologija, materialinė logika ir 1.1. Jis siūlė šį mokslą vadinti gnoseologija. Šią Kuraičio pastabą labai įvertino kongreso sekretorius J. Le Rochellec, tai aprašydamas prancūziškame žurnale. Reikia pasakyti, kad kiti šio mokslo pavadinimai netrukus pradėjo išnykti iš studijų, o dabar dažniausiai yrą sutinkamas gnoseologijos vardas. Lietuviškai mes tai paprastai vadiname pažinimo mokslu.
Grįžtant prie Kuraičio pasisakymo ontologijos mokslo pranašumo reikalu, kad dalykas būtų aiškesnis, verta kai ką pridėti. Mat moderniais laikais iškilus didelėms abejonėms apie žmogaus galią pažinti šalia jo esančius dalykus, daug kas priėjo beveik prie to, kad pats daikto buvimas jiems pasidarė abejotinas. Dėl to pažinimas pasidarė vertingesnis dalykas už buvimą. Tačiau Kuraitis kėlė mintį, kad bet kurio dalyko buvimas yra pagrindinesnis dalykas negu jo pažinimas. Dėl to Dekarto pastanga paties žmogaus buvimą pagrįsti tuo, kad jis yra pažįstantis, yra klaidinga. Dekartas sakė: mąstau, taigi esu. Iš tikrųjų žmogaus mąstymas yra viena iš jo buvimo apraiškų. Ir labai vertinga apraiška.
Būti pirmiau, negu pažinti, yra viena iš pagrindinių tomistinės aristotelinės filosofijos tiesų. Tačiau moderniais laikais ši tiesa dažnai yra praleidžiama iš akių, užleidžiant jos vietą įspūdingesniems buvimo pasireiškimams. Dėl to Kuraitis kvietė filosofus kreipti daugiau dėmesio į pačią būti, kuri reiškiasi įvairiomis buvimo apraiškomis. Būtis yra nepriklausoma nuo to, ar kas ją pažįsta, ar ne. Dėl to pažinimo mokslas gali tik sekti buvimo mokslą. Būtį, kaip kažką, kas yra, kiekvienas žmogus suvokia pačiu savo buvimu. Tik tolimesni, specialesni būties bruožai žmogui atsidengia įvairių mokslų metodais. Šitokia yra Kuraičio pasisakymo prasmė už ontologijos pirmenybę prieš gnoseologiją.
Turi praktiškos reikšmės Kuraičio pasisakymas abejonės ir skepticizmo klausimu. Kuraitis neneigė fakto, kad žmogaus pažinime ir galvosenoje gali būti abejonių. Į abejojimą jis net žiūri kaip į priemonę išvengti klaidos. Reikia atkreipti dėmesį, kad šis pasisakymas yra ne "dogmatinis”. Susitinkant su abejonės reiškiniu dvasiniame gyvenime, Kuraitis siūlo atkreipti dėmesį į abejonės tikslą. Abejonės tikslas gali būti noras pažinti tiesą ir tokiu būdu gali vesti į tiesą. Tačiau jeigu žmogus abejoja, norėdamas apsaugoti savo turimą įsitikinimą, kuris yra klaidingas, toks abejojimas neatves į tiesą. Taip pat nepasieks tiesos toks abejojimas, kuris remiasi baime, kad, priėmus tiesą, reikės padaryti iš jos kylančias išvadas.
Taigi abejonė yra realus faktas žmogaus pažinimo procese. Tačiau čia pat Kuraitis pažymėjo, kad yra tiesų, kuriomis negalima abejoti, būtent: kad yra pats abejojantis žmogus, kad yra kiti tiesioginio pažinimo dalykai.
Ne mažiau aktualus yra Kuraičio pasisakymas ir diskusijų su idealistinės filosofijos atstovais reikalu. Jie yra linkę tiesą įžvelgti pačiame pažinimo procese, arba iš kitur žmogui atėjusioje idėjoje, arba pačiame žmogaus psichiniame gyvenime ir tokiu būdu ją esant nepriklausomą nuo aplinkinės tikrovės. Kuraitis tvirtino, kad pažinimas pats savo objekto nekuria. To niekuomet negalima išleisti iš akių. Jis sako, kad pažindami mes sužinome kai ką naujo, ko pirmiau nežinojome. "Pažinimo objektas yra nepriklausomas savo buvimu nuo jį pažįstančio pažinimo akto” (71 psl.).
Įdomu yra skaityti mokytojo raštus, praėjus daug metų. Tai yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl jų pačių vertingumo. Būdamas jaunas, ne viską supratai, ką mokytojas sakė. Tik ilgainiui atsidengia kai kurių pasakymų sodri reikšmė. Bet tam reikėjo ne mažos ir mokinio patirties. Tą pavėluotą išmokimą esu patyręs ne vien Kuraičio, bet ir kitų mokytojų atžvilgiu. Sena tiesa kartais nušvinta nauja šviesa, susidėjus tam tikroms aplinkybėms. Bet senų mokytojo raštų skaitymas yra įdomus dar ir kitu atžvilgiu. Jis primena kai ką iš mokytojo pareiškimų, kurie buvo užmiršti, ir skaitymo proga vėl grįžta atmintin. (b.d.)
• Lenkijoje išleistas specialus pašto ženklas, paminint šv. Maksimilijono Kolbės kanonizaciją. Šventasis pavaizduotas kalinio drabužiais nacių stovykloje. Praėjusią vasarą Lenkijoje taip pat išleisti trys pašto ženklai paminėti 600 m. Čenstakavos Dievo Motinos sukakčiai. Viename ženkle yra Čenstakavos Dievo Motinos stebuklingas paveikslas, kitame — 1655 metais švedų apgulta Čenstakava, o trečiame — šventovės gynėjas švedų puolimo metu kun, Augustinas Kordeckis.