religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1983 / LIEPA-RUGP. / JULY-AUGUST / VOL. XXXIV, NO. 7

Šio numerio iliustracijos: 1. Paryžiaus vaizdai iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos, 2. Algirdo Grigaičio nuotraukos iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS -r- Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.

MARIJA STANKUS-SAULAITE

     Spalvos po truputį tamsėja, lapai didėja, sodri žolė plečiasi. Žinom, kad vasara. Mūsų namuose keičiasi šešėliai. Rytas kitoks, ir vakaras lėtas, tingus. Veidrodžiuose nauji mūsų veidai, užmiršę vienišąjį speigą. Kartais viskas atrodo įmanoma, o kartais nesinori judėti. Saulė perima mūsų mintis.

     Taip greitai gyvenimas praeina. Atrodo, ir tos saulės per maža, ir jos dovanojamos šviesos nepakankamai. Skverbiasi tamsa. Užmiršę, kad žemėje esame brangūs svečiai, elgiamės kaip ponai. Įnešame neapykantą į ramų peizažą. Nepasitikime nei aplinka, nei savimi. Žemę matuojame pagal save, savo nuožiūra tvarkydami net tai, kas mums nepriklauso, kas, geriausiu atveju, paskolinta. Save laikome centru, užmiršę saulę, atmetę žemės, oro, ugnies ir vandens tvarką. Įsiskverbiame, kur ne mūsų vieta. Naikiname.

     Per greitai gyvenimas praeina, ir išeiname neatlikę to, kas nuo mūsų priklausė. Mūsų mintys — tas grožis, tas turtas, kurį mes galėjome žemei duoti — neišreikštos. Mus kiti matė, juto, bet jiems neatsilyginome už dėmesį minties dovana. Neišsiaiškinome. Mūsų vaizduotės niekas nepažino. Neskyrėme laiko išvystyti tą vidaus pasaulį, be kurio žmogui ir išorinis pasaulis gan tuščias. O to iš mūsų laukė tas pats išorinis pasaulis, kuris per mus užbaigiamas.

     Vasara, kurioje slypi pradžia ir pabaiga, ateina, mums primindama mūsų pačių pradžią ir pabaigą, mūsų siekius bei svajones ir apsivylimą. Tai gera proga vėl viską apgalvoti: savo vietą žemėje, savo elgesį aplinkoje, savo pačių įprasminimą šią trumpą mūsų gyvenimo dieną.

Paryžiaus Notre-Dame katedra.

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

      Ne tik Dievo žodis, bet ir poetų plunksna žmogų žemėje dažnai piešia kaip karį mūšio lauke. Kaujamasi, aišku, su priešais. Todėl jie per keletą numerių Laiškuose jau ir buvo aptarti. Mąstant apie kovojimą toliau, reikėtų pasvarstyti apie ginklus, taktika ir t.t. Bet prieš tai gera paklausti save, kodėl iš viso kovojama. Kareiviai, kuriems neaiškus kovojimo tikslas, nelabai kam tikę. Konkretų pavyzdį turime iš Vietnamo karo. Daug klaustukų buvo kilę amerikiečių galvose dėl to karo — tiek ir taip stipriai, kad jie net pasireikšdavo priešo vėliavos gerbimu ir panašiomis demonstracijomis. Todėl ir kovota taip nesėkmingai, kad, paklojus tiek gyvybių teritorijai ginti, ji vis tiek palikta priešui, pavadinus tai "garbinga taika”, peace with honor. Tad, prieš eidami prie praktinių kovojimo reikalų su apsvarstytais savo priešais, paskirkime valandėlę teoriniam klausimui, nuo kurio tiek daug priklauso: kodėl su jais kovotina! Kad būtį aiškiau ir vaizdžiau, žvilgterėkime į pasaulinę sritį (mūsiškė yra religinė): kodėl ten žmonės kovoja?

     Kovojama įvairiais tikslais. Viena, dažnai kovojama dėl laisvės. Laisvė yra viena didžiųjų Kūrėjo dovanų žmogui, gerbiama net paties Dievo: jis skatina, vilioja, įspėja, bet niekada neverčia. Kad laisvė — didelė žmogui brangenybė, matome ir iš to, jog jos ilgesnis ar trumpesnis atėmimas, uždarant į kalėjimą, yra įprastinė bausmė. Vėl, kokia laisvė yra vertinga, ryšku iš to, kad mums kito žmogaus ar dovana, ar draugystė, ar meilė tik tada miela, kai yra laisva, nepriversta. Be kito laisvės mes tokios dovanos, draugystės, meilės reiškimo nenorime. Todėl lengva suprasti, kad dėl laisvės kovojama. Tokio kovojimo pavyzdžių istorijoje labai apstu: Amerikos kolonijų revoliucija prieš Anglijos jungą, 1831 ir 1863 m. sukilimai Lietuvoje ir Lenkijoje prieš rusų okupaciją, mūsų šalies kovos už 1918 m. atstatytą nepriklausomybę...

Skaityti daugiau: KAM ŽMOGUI KOVOTI?

KUNIGAS JONAS

     Aš? Jums tolimas? Ar tu žinai, ką sakąs? Ar gerai pagalvojai, darydamas man tokj priekaištą? Ar nebūty teisingiau klausti: "Kodėl aš Tau, Dieve, esu toks tolimas?” Jei tu tikrai tiki, kad Jėzus tikrai yra mano Sūnus, Dievas iš Dievo, todėl pati tiesa, kuri negali nei klysti, nei kitų suklaidinti, tai ar neturėtum rimtai imti Jo liudijimą: "Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! ... Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje?.. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir jūs manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų”. (Ligonių išgydymai, mirusiųjų prikėlimai, Jo paties prisikėlimas. .

     Bet, Viešpatie, mums ir Jėzus yra jau labai tolimas. Mus skiria kone du tūkstančiai metų, todėl Jis mums yra išblėsęs.

     Kodėl išblėsęs? Ar ne todėl, kad jūs netikite, ką Jis jums yra pasakęs? "Aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse... Jei kas mane myli. .. ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,6-22). Tai ne tuščios kalbos. Tai gyvenimo tikrovė! Kodėl ja netikite ir ja negyvenate? Ar ne todėl, kad jums tai nelabai rūpi? Jums labiau rūpi visa kita, tik ne aš.

     Norint pajusti mano Sūnų ir mane visai arti, jūsų sielos gelmėje, reikia atkreipti į mus dėmesį. Reikia suprasti, reikia savyje nutildyti nuolat ūžiantį pasaulišką triukšmą, reikia apraminti savo vaizduotę, mintis, rūpesčius. Tokiam susikaupimui reikėtų kasdien skirti mažiausiai pusvalandį, geriau valandą ar daugiau laiko. Reikėtų ieškoti kontakto su manimi, kaip televizijoje ar radijuje jūs ieškote tikros bangos. Jos nepagavę, negaunate nei vaizdo, nei muzikos, nors jų yra pilna erdvė. Joms pagauti reikia įjungti savo aparatą į tinkamą bangą. Panašiai yra ir tada, kai jūsų sielos aparatas nėra įjungtas į mano "bangą”, nors aš esu jums artimesnis už jūsų pačių mintis ir širdies plakimą. Ar jūs nuolat jaučiate savo širdies plakimą? Ar nereikia ieškoti pulso, jį apčiuopti, gerai įsiklausyti? O kiek laiko jūs skiriate įsiklausyti į mane?

     Tyliu. Nežinau, ką Viešpačiui atsakyti,

Skaityti daugiau: KODĖL TU, DIEVE, MUMS TOKS TOLIMAS?

CHIARA LUBICH

     "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,23).

     Tuos didžios reikšmės žodžius Jėzus pasakė paskutinės vakarienės metu, jautriame atsisveikinime su apaštalais prieš savo mirtį. Tarp kitų dalykų Jis tik ką buvo pažadėjęs apsireikšti tiems, kurie Jį myli.

     Tada Judas Tadas paklausė, kodėl Jis nori apsireikšti jiems, o ne pasauliui? Apaštalas įsivaizdavo ir tikėjosi, kad Jėzus, apsiskelbdamas viešai nepaprastu būdu, galėtų pakeisti istorijos eigą ir, jo manymu, efektyviau paveikti pasaulio atsivertimą.

     Bet Jėzus kitaip galvojo ir paaiškino, kad Jo apsireiškimas bus paprastas, bet kartu ir ypatingas: kur bus tikėjimas ir meilė, ten į tikinčiųjų širdis ateis Trejybė.

     Išrinktoji tauta ilgai laukė Viešpaties atėjimo, ką gražiai išreiškia šie Šv. Rašto žodžiai: "Džiūgauk ir linksminkis, Siono dukra, nes štai aš ateinu ir gyvensiu tavo viduje, sako Viešpats” (Zak 2,10).

     Atsakydamas Judui, Jėzus nurodė, kaip Jis pasiliks savųjų tarpe po savo mirties ir prisikėlimo. Jis paaiškino, kokius santykius žmonės galės turėti su Juo, būdami vienybėje su prisikėlusiu Viešpačiu.

Skaityti daugiau: JEI KAS MANE MYLI.

Buvusi SIBIRO TRMETINĖ

     Aklojo dalia sunki, nepavydėtina. Nematyti saulės ir vyšnios žydėjimo, visą gyvenimą klaidžioti su naktimi akyse — tai neregio dalia. O ar ne kiekvienam ji skirta? Ar savo pilno regėjimo nepalikome anapus rojaus vartų? Juk einame per žemę ir ant jos žydėjimo nematome Tavo pirštų, atidarinėjančių žiedų taureles. Pakeliam į dangų veidą ir nematome Tavo akių, žvelgiančių iš žvaigždėto skliauto. Ir visos mūsų dienos, jų laimė ir negandai atrodo mums lyg aklo likimo žaismas, o ne didžių Tavo planų detalės. Visi mes esame daugiau ar mažiau neregiai, visi stumdomės savo keliuose, skaudiname vienas kitą, to nematydami.

     Bet jei vieną kartą praeidamas Tu paliestum mano blakstienas, ar akys pakeltų Tavo šviesą? Ar aklumas nėra Tavo pasigailėjimo dovana? Jei pamatyčiau ir gerai suprasčiau Tavo buvimą altoriuje, kaip galėčiau atsitraukti nuo jo ir grįžti į kasdienybę? Ir jei pamatyčiau tikrąją save, kaip išdrįsčiau paliesti Tavo durų skląstį?

     Didžio pasigailėjimo šešėliu Tu pridengi mūsų akims per ryškią šviesą. Leidi susikurti mums daug neprotingų vilčių ir iliuzijų, leidi lyg vaikams jomis žaisti, kad širdis galėtų pailsėti prieš būsimą negandą.

Skaityti daugiau: VIEŠPATIE, KAD REGĖČIAU...

P. DAUGINTIS, S.J.

     Maždaug prieš metus Čikagos lituanistinės mokyklos mokiniams buvo pateikta anketa. Tarp kitų klausimų buvo ir šis: "Ko jūs labiausiai norite iš savo tėvų?” Labai didelis nuošimtis atsakė, jog norėtų, kad tėvai skirtų daugiau laiko su jais pabūti, juos išklausyti, jiems padėti. Taip pat ir suaugusieji nori paramos ir meilės iš savo šeimų, giminių ir draugų. Taip buvo visada, bet ypač tai galioja mūsų laikais. Žymus JAV katalikų rašytojas ir veikėjas R. Martin tvirtina, kad modernaus kataliko žymė yra aktyvus gyvenimas krikščioniškoje bendruomenėje. Tad šiame rašinyje ir pasvarstysime, kas yra toji tikra krikščioniškoji meilė ir kaip siekti, kad mūsų šeima, giminė, būrelis, draugija, parapija... būtų mums padedančios ir palaikančios visuomeninio gyvenimo formos.

KETURI TARPSNIAI

     Jėzus su savo mokiniais ir Marija pakviestas nueina į vestuves Kanoje. Ten, Marijos prašomas, išgelbsti jaunavedžius iš nemalonios padėties pirmuoju savo stebuklu, paversdamas vandenį vynu. Tai buvo lyg jo vestuvinė dovana jaunajai porai.

     Jėzus pamilo savo mokinius, ir mokiniai jį labai mylėjo. Kristus paskutinės vakarienės salėje jiems pareiškė: "Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu!” Apaštalai ypatingu būdu pajuto didelę, draugišką Kristaus meilę, kai pirmą kartą priėmė komuniją ir taip artimiausiai susivienijo su juo.

Skaityti daugiau: SIEKIANT GYVENTI TIKRA KRIKŠČIONIŠKA MEILE

GUNDA KODATIENĖ

PARYŽIUJE, liepos 21 d.

     Nė vienas Europos miestas nėra taip išgarsintas televizijoje ir spaudoje, kaip Paryžius. Net ir jaunuolės fantazijoje jis — kažkas nepaprasto. Jos didžiausia svajonė povestuvinėje kelionėje ar šiaip kada nors jį aplankyti. Gerai, kad tas kada nors ir mums atėjo...

     Paryžius, kaip ir kiti senoviniai miestai, pradžioje buvo tik įtvirtinta vietovė Senos upės saloje. Seniausios apie jį užrašytos žinios yra Cezario komentaruose, kur jis vadinamas Lutetia Parisiorum. Jau IV amžiuje įgauna vardą Parista, o tik vėliau Paris. Miestas greitai plėtėsi ir jau neišsiteko saloje — persimetė į Senos upės krantus. Kelis kartus buvo normanų nuniokotas, bet vis greitai atsigaudavo. Vėliau jis priima krikščionybę ir pasižymi kaip religinio gyvenimo židinys, bet didesnio vaidmens nei politiniame, nei ūkiniame gyvenime nesuvaidino. Tik nuo XII amž. pradėjo vispusiškai kilti. Jo kilimo nesužlugdė nei karai, nei okupacijos, nei revoliucijos. Ir po didžiosios prancūzų revoliucijos 1789 m. Paryžius tapo Prancūzijos politinis, ekonominis ir kultūrinis centras.

     Kaip ir kiti seni Europos miestai, Paryžius pradžioje augo neplaningai, spontaniškai plėtėsi iš centro, tik vėliau jo augimas buvo sureguliuotas. Bendras dabartinis Paryžiaus vaizdas duotas XIX šimtmetyje finansisto barono G. Hausmann. Jo pagrindiniai bruožai: didelės aikštės, iš kurių įvairiomis kryptimis išvestos plačios alėjos, jungiančios tiesiomis linijomis įvairias miesto dalis, daug parkų, daug erdvių poilsio aikščių, gausu puikių meniškų pastatų, tiltų, paminklų. Jų visų labai stilinga, įdomi architektūra suteikia Paryžiui savotišką patrauklumą, todėl jis turistų labai gausiai lankomas.

Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKU LIETUVIAMS” KELIONĖS (X)

A. MAURAGIS

     Šiandien, kaip niekad istorijoje, esame labai tolerantiški bet kokiai idėjai, bet kokiai religijai. Nepažindami kitų religijų, nemokame vertinti ir savosios krikščionybės, manydami, kad visos religijos yra iš Dievo, kad visos religijos veda prie Dievo, kad ne Dievas skiriasi, bet tik keliai, kuriais prie jo einame, o tai reiškia tam tikrą kultūrą ar kultūros laipsnį. Religija savo formą ima iš kultūros. Tuo būdu religijos skiriasi savo kultūra, savo forma, laiko dvasia, o pats Dievas yra tas pats pasaulio Kūrėjas ir žmogaus Viešpats. Romėnai sakydavo, kad visi keliai veda į Romą, o mes šiandien sakome, kad visos religijos veda į vieną Dievą.

     Prieš keletą metų viešėjau pas savo sūnų Kanberoje. Pasitaikė, kad tuo pačiu laiku Šv. Augustino parapijoje atostogavo iš Japonijos atvykęs kunigas misijonierius. Parapijiečiams jis pasakojo apie Japonijos katalikų gyvenimą, iliustruodamas jų gyvenimą filmais. Nuėjau ir aš pasiklausyti svečio ir nustebau jo originalumu, minties taiklumu bei tvirtumu. Per trumpą pusvalandį aš įsitikinau, kad krikščionybė yra ne viena iš religijų, o vienintelė religija, kurią galima su tikru pasididžiavimu ir pasitikėjimu priimti kiekvienam žmogui, kuriam nuoširdžiai rūpi pasaulio ateitis ir paties žmogaus likimas. Pirmą kartą pajutau didelį pasitenkinimą, kad esu krikščionis. Tas misijonierius taip įtikinančiai mokėjo nušviesti krikščionybės reikšmę ir pranašumą.

     Štai keletas to vaizdingo pašnekesio minčių:

     — Kai pas mane ateina japonas, niekad negirdėjęs apie Kristų, aš jam parodau nukryžiuotą Kristų ir sakau: "Čia yra pasaulio Išganytojas, jis atėjo išgelbėti pasaulio ir žmonių iš jų nuodėmių”. Ilgai žiūri nustebęs japonas ir paskui sako: "Turėjo būti didelis nusikaltėlis, kad jį taip skaudžiai nubaudė”. Tada aš jam parodau Budos statulėlę. Buda patogiai sėdi, sukryžiuotom kojom, be jokio rūpesčio, kas dedasi pasaulyje, tik medituoja ir siekia malonios nirvanos. Japonas vėl ilgai tyli. Tada aš jam pradedu aiškinti, koks yra pagrindinis skirtumas tarp Budos ir Kristaus.

Skaityti daugiau: KODĖL KRIKŠČIONYBĖ?

NIJOLĖ JANKUTĖ

Trečią valandą ryto miestas užmiega.
Tyla— mano pagalvė— minkšta ir vėsi:
Dar neatsiautė prerijų vėjai,
Dar nekarštas birželis.

Trečią valandą ryto niekas gatve nevažiuoja,
Ir kaimyno šuo nesuloja,
Bet anapus tylos duris daužo nematomas kumštis.
Anapus tylos šaukia iškreiptos burnos—
Veža!

Greičiau! Susiliek su tamsa, su baldu kontūrais!
Arba krisk po serbentais. Išnyk!
Rūgščios kekės vietoje ašarų,
Grumstas burnoj vietoje balso. . .

Skaityti daugiau: BIRŽELIO RYTAS

 ("Laiškų lietuviams” konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Gražina Kriaučiūnienė

     "Pradėsiu nuo jauniausios” — atsiduso Monika, atvertė savo adresų knygelę, prisitraukė arčiau telefoną ir pakėlė ragelį. ..

     Žibutė neramiai vaikščiojo po prabangų saloną, nervingai rūkydama. Atrodo, viskas paruošta: pietūs užkaisti, kokteiliai ant staliuko, bet kaip Henri reaguos, sužinojęs, kad šį savaitgalį ji išvyksta pas motiną ir nedalyvaus baliuje?.. Tyla... Henri įsipylė trečią gėrimą ir kietai atsakė: "Tu esi mano žmona, ir žmonos vieta prie vyro. Pati žinai, kiek mano bizniui padės šis suėjimas. Per tokius balius vis užsimezga naujų kontaktų, o tu padedi, žavėdama tuos senius. Tai apsispręsk, kur šį savaitgalį praleisi!” Pasigriebė apsiaustą ir išėjo. Žibutė susimąstė, surūkė dar kelias cigaretes, paskui paskambino aerodromui, kad kitą rytą jos lėktuvas būtų paruoštas skridimui, ir nuėjo pakuotis.

     Mirksinčių žvakių šviesoje didesnė altoriaus dalis skendėjo šešėliuose. Tylus rūbų šiurenimas sudrumstė mistinę tylą, ir vienuolė pasilenkė prie klūpančios: "Sesele Konstantina, telefonas jums”... "Milda, — pasigirdo motinos balsas, — labai prašau atvykti šį savaitgalį į mano vardines. Turiu visiems svarbią žinią”. Mildos nugara perbėgo šiurpas, lyg nujautė kažką blogo...

     Mindaugas pramerkė akis ir padilbomis pažvelgė į prišiukšlintą kambarį. Žvilgsnis sustojo ties šalimais miegančia mergina. Marijuanos ir smilkalų dūmai suko galvą, tačiau bandė galvoti. "Na, šis baliukas tai bus atmintinas, labai atmintinas, nes neatsimenu, kaip pasibaigė ir kur šią merginą sumedžiojau. .. gal tie pyragaičiai pakenkė... matyt, 'žolė’ buvo... gerai, kad savaitgalis prieš akis... nereikia dėl darbo rūpintis...” Vertėsi ant kito šono dar pasnausti, kai suskambo telefonas...

Skaityti daugiau: Motinos vardinės

 ("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Aleksandra Gražytė

     Galvodama apie klausimą — "Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte” — pažvelgiu į savo bei kitų jaunųjų lietuvių gyvenimą. Matau, kaip aktyviai mes dalyvaujame čia, Amerikoje, lietuviškame gyvenime ir augame tikri Lietuvos patriotai.

     Mano pirmieji žodžiai buvo lietuviški, mano pirmoji kalba buvo lietuvių kalba. Nuo pat mažų dienų lankiau tautinių šokių ansamblius ir chorus. Vėliau įstojau į Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą. Penktadieniais kai kurie draugai galvojo tik apie smagų savaitgalio laisvalaikį. Aš žinojau, kad penktadieniais manęs laukia sunkios lietuviškos pamokos. Kartais labai nenorėdama jas atlikdavau, net ašaros riedėdavo, taip buvo sunku skaityti ir linksniuoti. Pamokas paruošusi, vėlai eidavau gulti, o šeštadienio rytą reikėjo anksti keltis ir bėgti į lituanistinę mokyklą. Sekmadieniais pradėjome su broliu lankyti lietuviškas mišias Tėvų jėzuitų koplyčioje ir skautų sueigas Jaunimo centre.

     Praėjo daug metų. Kai dabar pagalvoju apie save ir savo kilmę, kai labiau subrendusiu žvilgsniu pažiūriu į savo pasaulį, įvertinu savo tėvų pastangas. Pvz., man yra garbė ir didelis džiaugsmas Vasario šešioliktosios minėjime skaityti Nepriklausomybės paskelbimo aktą arba deklamuoti patriotinį eilėraštį, apsirengus lietuviškais tautiniais drabužiais, prisimenant tolimą tėvų gimtinę. Mano širdį paveikia skaitymas apie Lietuvos didvyrius. Jie nebijojo net mirti už savo tėvynės gerovę.

Skaityti daugiau: Ar nauda, ar našta būti lietuviu svetimame krašte?

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

EGZILINĖ SPAUDA IR TĖVYNĖ

     Turime galvoj grožinę literatūrą ir jos nagrinėjimą bei kritiką. Čia norime atkreipti skaitytojų dėmesį tik į du šios temos aspektus:

     1.    Literatūros kritikai, ypač jaunesnieji — akademikai, daugiausia kreipia dėmesį į grožinę literatūrą tėvynėje, tartum egzilėje nė nebūtų vertintinų knygų. Net ir L. K. Mokslo akademijos suvažiavime pernai rudenį buvo "pastebėtas” vien poetas A. Mackus. Prozos nagrinėjimui pasirinkta trys autoriai, išaugę okupuotame krašte, tartum čia nebūtų nei Jankaus, Mazalaitės, Landsbergio, Gliaudos ar kitų.

     2.    Egzilės rašytojai mažai liečia temas, susijusias su kraštu, kurį turėjome palikti prieš 40 metų. Būna mielų išimčių: drąsuoliai, pasišovę "grįžt” į gimtą padangę, vaizduojantieji žmones ir gyvenimą, kurie išeiviui mažai bepažįstami. Užtat gal ir Kairio premijuotas romanas "Kelionė į Vilnių” taip sparčiai perkamas ir skaitomas, nes tema labai įdomi! Sulaikę kvapą, skaitome, kas ir kaip tenai, Vilniuje, Kaune, kaime, kokie jų vargai dėl okupantų slėgos, ir kaip visa tai išgyvena jaunas mokslininkas iš Amerikos.

     Bet rašytojo ir didelė atsakomybė — nepaklysti! Mes tašom ir vanojam okupantus. Žinom ir fantazuojam skurdų mūsų brolių gyvenimą — dvasiškai ir materiališkai. Betgi reikėtų atsiminti, kad ten mūsų tauta, mūsų iškentėję, bet atsilaikę, išlikę broliai, giminės, draugai. .. Ten jie dirba, stengiasi, kuria, rašo. Daug yra po karo sunaikinimų atkūrę, išlaikę, pagerinę... Jei būtų laisvi nuo Maskvos varžymų, jie dar daugiau padarytų. Jų civilizacija ir kultūra, jų moralė klestėtų gal gražiau nei mūsų, po pasaulį išsitrankiusių ir, deja, dažnai sumaterialėjusių. Jie nėra tenai kokie mulkiai, prasigėrę, parsidavę, ypač intelektualai, ar pasidavę okupanto-smako prarijimui. ..

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

NETINKAMAS PRIEŠDĖLIŲ VARTOJIMAS

     Priešdėlio su- vediniai vartojami labai įvairiomis reikšmėmis. Su šiuo priešdėliu sudaryti žodžiai gali reikšti: 1. susijungimą, susitikimą, santykiavimą, pvz.: susirašinėti, susiglausti, susikalbėti-, 2. susirinkimą ar surinkimą į vieną vietą, pvz.: sugabenti, suvažiuoti, suskristi; 3. kokį nors sugadinimą, sudėvėjimą, sunaikinimą, pvz.: sunešioti, sumindžioti, sulesti; 4. kokio nors veiksmo staigumą, momentiškumą, pvz.: surikti, subraškėti, suplasnoti ir t.t.

     Taip pat ir su šiuo priešdėliu pasitaiko nevartotinos reikšmės sudarytų žodžių. Pvz.: Norėjau su juo susirišti (= susisiekti) telefonu, bet nepasisekė. Jie susitvėrė ( = susikūrė) savo valstybę jau prieš kelis šimtmečius. Ten buvo mokoma, kaip reikia sustatyti ( = sudaryti, surašyti) įvairius aktus, planus, tvarkaraščius. Šiame parke sutinkame (=yra, pasitaiko, randame) labai retų augalų. Reikia suvesti ( = susumuoti, apibendrinti) pasiektus rezultatus.

     Priešdėlio už- vediniai taip pat vartojami daugeliu įvairių reikšmių. Čia jų visai neminėsime, nes kiekvienam aišku, ką reiškia, pavyzdžiui, užkristi, užmigti, uždirbti, užginti, užeiti ir t.t. Paminėsime tik kai kuriuos atvejus, kai su šiuo priešdėliu sudaryti žodžiai vartojami lietuvių kalbai nebūdingomis reikšmėmis. Štai keli pavyzdžiai: Jau reikia uždaryti (= baigti) šį sąrašą. Uždaryk akis (=Užsimerk). Už tokį nusikaltimą reikėtų uždėti (= paskirti) bausmę.

Skaityti daugiau: Kalba

NUOMONĖS, PASTABOS, PAGEIDAVIMAI

Mielasis Redaktoriau,

     Jau seniai galvojau Jums parašyti, bet vis neprisirengiau. Esu “Laiškų lietuviams” skaitytojas nuo pat jų pasirodymo pradžios. Kaip viskas gyvenime keičiasi, taip pastebiu tam tikrą pakitimą ir šiame žurnale. Kitaip ir būti negali — juk reikia eiti kar-tu su gyvenimu. Ką aš čia rašysiu, tai bus ne mano vieno nuomonė. Beveik visi mano draugai, su kuriais tenka dažnai susitikti, skaito “Laiškus lietuviams”, tad tenka ne kartą su jais apie tai pasikalbėti, išgirsti jų nuomones ir kritikas.

     Kai 1950 m. vasario mėnesį pasirodė pirmasis šio žurnalo (tada jis buvo tik žurnaliukas) numeris įvyko įdomus posūkis mūsų spaudoje. Pirmiau tokio pobūdžio periodinio leidinio neturėjome. Jis tuoj visus sudomino. Ypač atviras šeimų ir jaunimo problemų nagrinėjimas mūsų perdėtai “kuklioje” raštijoje buvo tikra revoliucija. Visi tuos rašinius skaitė, diskutavo, kritikavo. Tada jie buvo aktualūs, bet kai juos prisimename dabar, tai atrodo, kad kai kurie buvo naivoki, pvz., tada buvo “Jaunimo paslapčių” skyriuje rašoma ir aiškinama, ar yra nuodėmė bučiuotis, buvo duodami įvairūs patarimai, kaip draugauti berniukams su mergaitėmis ir pan. Dabar visa tai jaunimui tik juoką sukeltų, bet tada tuos rašinius jie skaitė su įdomumu.

     Daug kam tada patiko filmų skyrius. Dabar jo nebėra, ir turbūt niekas jo nepasigenda, nes žmonės jau retai lanko kino teatrus — jeigu nori pamatyti kokį filmą, tai atsisuka televizijos aparatą.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

•    Lietuvoje darbininkas Eduard Bulachas, trijų mažų vaikų tėvas, nuteistas pustrečių metų kalėti ir atlikinėti sunkiuosius darbus. Apkaltintas vakaruose veikiančių žmogaus teisių gynimo organizacijų informavimu apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį.

•    Mičigano valstijos socialinės tarnybos direktorė seselė Agnės Mary Mansour, būdama šiose pareigose, turėdavo skirti lėšas neturtingųjų abortams. Vatikanas, paties popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu, pranešė, kad seselės toks turėjimas ryšio su negimusių kūdikių žudymu yra nepateisinamas ir patarė jai iš šių pareigų pasitraukti. Agnės Mary Mansour su tuo nesutiko ir nusprendė pasitraukti iš Mercy seserų vienuolyno. Dabar Agnės Mary Mansour pranešė, kad ji yra iš Vatikano gavusi dispensą nuo vienuoliškų įžadų ir kaip pasaulietė pasiliks tose pačiose valdinėse pareigose.

•    Komunistinė Kinija nuteisė kalėti 4 senelius kunigus: kun. V. Chu, 67 m., anksčiau kalėjęs 24 m., dabar nuteistas 15; kun. J. Chen, 75 m., kalėjęs 25 m., dabar nuteistas 11 m.; kun. Steponas Chen, S.J.. 66 m., taipgi anksčiau kalintas, dabar nuteistas 2,5 m., kun. Stasys Chen, S.J., 80 m., irgi anksčiau kalintas, dabar nuteistas 10 m. Tikroji nubaudimo priežastis — atsisakymas nutraukti ryšius su Vatikanu.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

KRAŽIAI. Redagavo Pranas Razminas. Redakcijos nariai — A.P. Bagdonas ir Jonas Žadeikis. Dailininkas — Petras Aleksa. Išleido Kražiškių sambūris Čikagoje 1983 m. Kieti viršeliai, 252 psl., kaina 12 dol. Įdomiai suredaguota ir gražiai išleista monografija apie Kražių miestelį, kur prieš 90 metų įvyko tos garsiosios “Kražių skerdynės”, kai žmonės drąsiai gynė savo bažnyčią. Knyga rekomenduotina ir jaunimui, nes lengvai parašyta, gausiai iliustruota, taisyklinga kalba.

“AUŠROS SPINDULIAI”. Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos 1982-1983 mokslo metų moksleivių metraštis. Redagavo ir spaudai paruošė Danutė Bindokienė. Viršelis Jono Maleiškos, nuotraukos Jono Tamulaičio. Spaudė M. Morkūno spaustuvė 1983 metais. Didelis formatas, 112 psl.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

     Praėjusiame numeryje rašėme, kad kitais metais nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio planuojame ekskursiją į Romą ir į Šv. Žemę Šventųjų metų proga. Kai kurie pareiškė nuomonę, kad Velykų metu išvažiuoti iš šeimų nebūtų gera. Taip pat kitais metais ruošiama didelė ekskursija į Romą Kazimierinių metų proga, tad vargu ar galės mūsų planuotoji ekskursija įvykti. Dabar atėjo mintis (kai kuriems prašant) tuoj po Kalėdų vykti porai savaičių į Meksiką. Ten būtų galima sutikti Naujuosius metus, aplankyti garsiausią Amerikos žemyne Marijos šventovę Gvadalupėje, pailsėti prie jūros ir t.t. Būtų labai mums naudinga, kad suinteresuotieji vienokia ar kitokia ekskursija mums tuoj parašytų ir praneštų savo pageidavimus.

DVIDEŠIMT PENKTASIS (JUBILIEJINIS) “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame straipsnio konkursą atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriamos dvi temos: 1. Koks turėtų būti šių laikų kunigas. 2. Užuot keikus tamsą, verčiau uždegti bent mažą žvakutę. Straipsnio ilgumas — maždaug 4-9 mašinėle rašyti puslapiai. Skiriamos keturios premijos: I — 200 dol. (mecenatas kun. dr. Juozas Prunskis), II — 150 dol. (mecenatas Jonas Veselka), III — 100 dol. (mecenatė Ona Požarniukaitė), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

     Jaunimui (iki 30 m. amžiaus) siūlomos keturios temos: 1. Kas man tikėjime yra maloniausia ir kas sunkiausia? 2. I ką kreipti dėmesį, renkantis profesiją ar pašaukimą? 3. Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje. 4. Kaip lietuvišką spaudą padaryti jaunimui įdomesnę? Straipsnio ilgumas — ne mažiau kaip trys mašinėle rašyti puslapiai. Jaunimui taip pat skiriamos keturios premijos: I — 100 dol., II — 80 dol., III — 70 dol., IV — 50 dol. Premijų mecenatai, davę po 100 dol.: Elena Antanaitienė, Jurgis ir Veronika Janušaičiai, N.N.

     Konkursai baigiasi 1984 m. vasario mėn. 16 d. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” renginyje 1984 m. kovo mėn. 18 d. Jaunimo centro didžiojoje salėje.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

17 dol. aukojo V. Fidleris.

14 dol. aukojo J. Dūda.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas