religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1983 / BALANDIS-APRIL / VOLUME XXXIV, NO. 4
|
109 |
Andrius Valevičius, S.J. |
|
|
111 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
114 |
Sibiro tremtinė |
|
|
115 |
Chiara Lubich |
|
|
116 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
117 |
Jonas Miškinis |
|
|
118 |
Gunda Kodatienė |
|
|
122 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
128 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
129 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
|
134 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
135 |
VLR |
|
|
137 |
Gediminas Vakaris |
|
|
140 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
141 |
A. Mauragis |
|
|
143 |
Redakcija |
|
|
143 |
Red. |
|
|
144 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.
ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė. Kai kalbama moderniam žmogui apie Velykas, apie Kristaus prisikėlimą, reikėtų paimti pavyzdžiu moderniausią iš visų apaštalų — Tomą. Kai kiti apaštalai Tomui pranešė, kad Kristus prisikėlė iš numirusių, Tomas nenorėjo tikėti. Jono evangelijoje parašyta: "Vieno iš dvylikos — Tomo, vadinamo Dvyniu — nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: Mes matėme Viešpatį! O jis jiems pasakė: Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono — netikėsiu” (Jn 20,24-25).
Tomas nori įrodymo. Jis nelaiko savęs kvailu, niekas negali jo apgauti, niekas jo "neparduos”. Šia prasme Tomas yra labai modernus, su visa modernaus žmogaus arogancija — jis reikalauja įrodymo. Bet Tomas taip pat ir kita prasme labai modernus. Jis yra suskilęs žmogus. Už arogancijos ir skeptiškumo slepiasi nemažai nusivylimo, netikrumo ir baimės.
Kai pradžioje tapo Jėzaus apaštalu, daug ko iš Jėzaus laukė. Manė, kad jie pasidarys garsūs, kad laimės kovą už tiesą prieš fariziejus ir romėnų valdžią. Vylėsi, kad ilgainiui užkariaus visų žydų pasitikėjimą ir širdis. O kas įvyko? Jėzų suėmė, paskyrė mirties bausmę, nukryžiavo ir palaidojo su visais bendrais planais ir svajonėmis. Todėl Tomas daugiau negali tikėti. Kiti apaštalai jam liudijo, kad Viešpats yra prisikėlęs, bet jis jų naiviu, susižavėjusiu tikėjimu negali dalytis — jam tai neįmanoma. Tai jis jiems aiškiai pasakė. Nors jis ir mato kitų apaštalų džiaugsmą, jam tai nepadeda. Turbūt šis džiaugsmas kėlė jam greičiau pasipiktinimą, jis jautėsi išskirtas iš besidžiaugiančiųjų tarpo. Tomas pasidaro užsidaręs, įsižeidęs, apkartęs. Jis nežino, ką tikėti; nežino, ką daryti.
EL GRECO Išganytojas (Del Prado muziejuje).
Bažnyčios Tėvai, būdami geri psichologai, tuoj pastebėjo simbolizmą, kad Tomas Šv. Rašte vadinamas Dvyniu. Dvyniai yra du žmonės, gimę kartu. Ir Tome gyveno du žmonės: vienas buvo taip nusivylęs, kad jau buvo beprarandąs savo idealizmą ir tikėjimą; kitas tebesiilgėjo savo pirmykščio uolumo, savo pirmosios meilės.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Turbūt kiekvienam kada nors teko, neturint šviesos, grabalioti patamsyje. Netikri tada buvo einant mūsų žingsniai, nematėme patys savęs ir nežinojome, kaip atrodome — gal išsipaišę ar susivėlę. Užsidegus šviesai, visa pasidarė ryšku: ir kur mūsų einama, ir kokių esama. Tai gerai vaizduoja gyvenimą, kuriame tiek žmonių skurdžiai grabalioja patamsyje, nebežinodami, kas jie patys yra, iš kur kilę, kuriam tikslui skirti.
Bet mums, tų tamsybių supamiems, duotas skaidrus žiburys. Kas jis yra, gražiai nurodo 118-ji psalmė: "Tavasis žodis, Viešpatie, yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui”. Tad Dievo žodis, tartas mums svarbiausia Šv. Rašte, yra puiki ir patikima lempa. Jai šviečiant, aiškus darosi mūsų gyvenimo kelias, ir mes patys išvystame, kas ir kokie iš tikrųjų esame.
O tas Dievo žodžio žibintas daugelyje vietų vis rodo, kad žmogui žemėje skirta kovoti. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygos pradžioje evangelistas Jonas skelbia, ką Dvasia liepia rašyti septynioms bažnyčioms. Kiekvienas laiškas baigiamas Kristaus pažadu tam, kuris nugali: "Nugalėtojui aš duosiu tai ir tai. . .” O kuo kitu pasiekiama pergalė, jei ne kovojimu? Arba imkime šv. Pauliaus laiškus. Jie tiesiog sėte prisėti kovojimo minties: "Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą... Apsiginkluokite visais Dievo ginklais... Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet dieviškai pajėgūs griauti tvirtoves... Jūsų laukia tokia pat kova, kokią matėte mane kovojant. Žmogaus kovojimas taip pat dažnai skamba psalmėse: "Viešpats mano rankas išmiklinokautis, mano žastus — tempt vario šaudyklę. .. Šlovė Viešpačiui, mano tvirtovei! Jis miklina mano rankas kautynėms, kumštį — grumtynėms... O Galingiausiasis, prie juosmens sek kalaviją, puošnų, švytuojantį ginklą!” Ne vienoje vietoje pats Aukščiausiasis piešiamas kaip savo tautos karvedys. Pagaliau liturgija, kuri yra ir Dievo žodžio duktė, nes iš jo gimusi, ir to žodžio nešėja, taip pat skelbia, kad žmogaus dalia žemėje — kovoti. Antai O salutaris giesmėje prieš Švenčiausiąjį meldžiamės: Bella premunt hostilia, da robur, fer auxilium — "silpni mes dvasios kovoje, tvirtumo duok, pagelbėki”.
Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Tuščioj lygumoj aidi Tavo žodžiai, o žmonės negalvoja apie namus ir poilsį. Tavo žodžiai... Tai jie iškvietė žmones iš namų ir atvedė čia. Dėl jų minia pamiršo duoną ir artėjantį vakarą. Žvejys negalvoja apie tinklus ir valtį, o muitininkas apie pelną. Visi jie jaučia nurimusį ilgesį — tą ilgesį, kuris visais keliais lydėjo žmogų nuo rojaus vartų, kol atvedė čia, prie Tavo žodžių.
O vieta tuščia, ir nuo tolimų pakraščių jau kyla miglos. Kažkur yra namai ir duona ant stalo, o čia tik tyrai ir Tavo žodžiai. Dieve, kaip norėtume būti toje minioje — alkani ir pavargę, kad tik galėtume išgirsti Tavo "Gaila man..." Juk taip retai išgirstame šitą žodį. Mūsų niekas nesigaili. Net mes patys nemokame savęs gailėtis. O esame vargingesni už aną minią. Jai trūko tik duonos, bet ji turėjo Tave. O mes dažnai pritrukstame Tavo žodžių, ne tik duonos. Dažnai paliekame Tave kalbėti tyrams, keturioms sienoms — dėl duonos, dėl monetos, dėl vienos valandos džiaugsmo. Rūpestis duona—mums pirmoje vietoje. Tada mums pritrūksta visko: alkani ir pasiklydę atsiduriame tyruose. Ir jei tada neištarsi "Gaila man. ..” — kaip tada pasieksime Tėvo namus?
CHIARA LUBICH
Jėzus, mokęs minias iš Simono Petro valties ir baigęs kalbėti, liepė Petrui irtis į gilumą ir ten išmesti tinklus valksmui. Petras pasiaiškino, kad jie, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavo, bet dėl Jo žodžio tinklus užmesiąs.
Kai jis tai padarė, užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Tada kitos valties bendrininkai atskubėjo jiems padėti, ir jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Petrą, jo bendrininkus Jokūbą ir Joną bei visus jo draugus, buvusius kartu, suėmė išgąstis. Petras, nepaprastai nustebęs, puolė Jėzui į kojas ir prašė nuo jo pasitraukti, nes jis — nusidėjėlis. Jėzus liepė jam nebijoti ir pasakė, kad nuo šiol jis jau žmones žvejosiąs. Petras, Jokūbas ir Jonas, tuoj išvilkę valtis į krantą ir viską palikę, nuėjo paskui Jėzų.
Tas stebuklingas žuvų pagavimas simbolizuoja apaštalų ateities uždavinį. Petro ryžtingumo pavyzdys yra ne tik apaštalams ir jų įpėdiniams, bet ir visiems krikščionims. Petras, būdamas žvejys, po nenusisekusios nakties galėjo tik nusišypsoti ir neboti Jėzaus patarimo užmesti tinklus pilnoje dienos šviesoje, žvejybai mažiausiai tinkamu laiku. Bet jis nepaisė tų savo samprotavimų ir Jėzumi patikėjo.
Tokia situacija yra tipiška tikintiesiems, kai jų tikėjimas yra bandomas kasdieną daugelio įvairiausių aplinkybių. Kada mus supantis pasaulis veda į pusėtinumą, nerūpestingumą ir nepaisymą, tada pareiga, atsakomybė ir užduotis pradeda mums atrodyti per sunkios ir neįmanomos vykdyti. Tada Jėzus kaip tik reikalauja apsisprendimo, ryžto ir ištvermės. Tokio tvirtumo ir jėgų mums reikia, kad, eidami pirmyn, galėtume priešintis bet kokios blogybės įtakai, kuri mus gali veikti aplinkoje per socialinį spaudimą, per draugus ar komunikacijos priemones.
Skaityti daugiau: "DĖL TAVO ŽODŽIO UŽMESIU TINKLUS” (Lk 5,5)
Marija Stankus-Saulaitė
PASAKOS
Praeina dienos. Sukasi ašis
degdama, nepadegdama.
Saulei nebūtu kito vardo ir
kitokios išeities: viena ir
ta pati žioruojanti laimė.
Iš žemės stiebiasi spalvos:
būsiąs pavasaris, geltėsiąs ruduo.
Palaidoti kelsimės ir prisikėlę
grįšim į nežinią, tikrosios
padėties saugiąją kertę.
Tarp pirmojo ir antro vyksnio,
tarp būties įvairių vagų
dar susiliečia šaknys,
lakštai susipina, žiedai
atranda skaidomą ankštį.
JONAS MIŠKINIS
Nors Tumas-Vaižgantas buvo kunigas, tačiau šalia grynai kunigiško darbo jis buvo rašytojas, visuomenininkas, kultūrininkas ir aktyvus tautinio atgimimo žadintojas. Jis mirė Kaune 1933 m. balandžio mėn. 23 d.
Kai Juozas Tumas atėjo į pasaulį, Lietuvoje buvo sunkūs metai: spauda uždrausta, visur siautėjo Muravjovo-koriko kazokų baudžiamieji būriai.
Gal svarbiausia Vaižganto charakteristika buvo nepaprasta kultūra ir žmoniškumas. Jis savo gyvenime buvo daug vargo matęs, užtat tapo uoliu kovotoju su visokiomis blogybėmis ir stengėsi visur skleisti gėrį. Jis gerbė kiekvieną žmogų ir juo pasitikėjo. Jeigu kam paskolindavo pinigų, tai neimdavo jokių kvitų, jokių garantijų. Jis nekrovė sau turtų, bet visiems stengėsi padėti, kas tik buvo jo pagalbos reikalingas. Daugeliui jaunuolių padėjo mokslus eiti. Jam atrodė, kad tai yra geriausias pinigo investavimas — jaunuoliai, baigę mokslus, tęs tuos darbus, kurių jis savo gyvenime nespės pabaigti.
Vaižgantas buvo labai jautrus ne tik žmonių reikalams, jis negalėjo pakęsti, kai matydavo narveliuose uždarytus paukščius. Jei galėdavo, jis atidarydavo narvelio dureles, kad paukštis galėtų išskristi į laisvę.
Skaityti daugiau: 50 METŲ NUO TUMO-VAIŽGANTO MIRTIES (1869-1933)
GUNDA KODATIENĖ
MADRIDE, liepos 15 d.
Kokia laimė sugrįžti į gražų, modernų Madridą, ispanų karalių ilgalaikę buveinę, svarbų meno, mokslo, politikos, industrijos ir komercijos didmiestį. Industrijai padeda ypatingai patogus, gerai išplėstas geležinkelių ir vandens susisiekimas. Čia yra metalo liejyklos, maisto ir gėrimų paruošimo, o taip pat audinių, odos, baldų, įvairių mašinų, elektros, kilimų, brangenybių, popieriaus, muilo ir kitų gaminių įmonės.
O kiek čia sutelkta meno! Jis matomas ne tik karalių rūmuose, bažnyčiose, muziejuose, bet ir kiekviename senesniame pastate. Jau vien pravažiuojant erdviomis gatvėmis, negalima nepastebėti anų laikų statybos aukšto meninio skonio. Stebina ir erdvios, skoningai pritaikytos kultūrinės mokslo įstaigos. Madrido universitetas su savo moderniais fakultetais buvo įsteigtas 1590 metais. Iš pradžių tai buvo tik kolegija, kuri vėliau tapo universitetu, garsiu mokslo židiniu Ispanijoje. Mokslo atžvilgiu taip pat yra labai svarbi didžiulė miesto biblioteka.
O tos gausios katalikų bažnyčios su neaprašomu meno turtingumu liudija gilų ispanų tautos religingumą.
Murillo. Nekaltas Prasidėjimas (Del Prado).
Madridas yra laikomas vienu iš svarbiųjų ir moderniųjų Europos miestų, lyginamas su Paryžium, Londonu, Roma. Anksčiau jis buvo apsuptas mūrine siena su šešiolika vartų. Iš jų dar ir dabar yra trys pasilikę. Prie vieno iš jų yra centrinė elegantiška aikštė — Puerta dėl Sol. Ir prie kitų dviejų yra aikštės, puošiančios miestą.
Skaityti daugiau: ĮSPŪDŽIAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KELIONĖS (VII)
Vytautas Kasniūnas
Prologas. Viename susibūrime žinoma ponia, kuri aktyviai darbuojasi literatūros baruose, įsisiūbavus kalboms apie šeimas, vyrus ir moteris mūsų raštijoje, staiga paklausė vyrus: "Ar jūs įsigyvenate, įsijaučiate į moters tragediją, kai ji yra išprievartaujama? Kokius vaizdus jums sukelia šis žodis? Ką jūs darytumėte, jei tai atsitiktų jūsų žmonai, dukrai?”
Vyrai suūžė, kaip užpultas bičių avilys. Nebuvo nenorinčio atsakyti, pasisakyti. Vyko gana įdomios žodinės rungtynės: vyrai vienoje pusėje, moterys — kitoje. Nepasidalinome laimėjimo laurais. Kiekviena pusė jautėsi stipri savo pasisakymais ir išvadomis, daug pasimokiusi viena iš kitos. Vienas kitą klausėme, kodėl apie tai tyli rašliava.
Kai kalba nukrypo, ar kas nors iš mūsų asmeniškai kalbėjosi su šią tragediją išgyvenusia moteria, aš papasakojau, kaip viena moteris paskambino į Lietuvių radijo forumo studiją, pasisiūlydama pasikalbėjimui. Ji buvo išniekinta. Paprašė apie pasikalbėjimą pagalvoti ir pažadėjo vėl paskambinti po kelių dienų.
Paskambino sutartu laiku. Pasikalbėjimo tikslas turėjo būti, kad moterys, išgirdusios išgyventos tragedijos gyvus liudininkės žodžius, visada būtų pasiruošusios apsiginti. Vieną kartą susitardavome dėl rekorduoto telefoninio pasikalbėjimo, kitą kartą atšaukdavo. Baiminosi, kad gali atpažinti balsą. Negelbėjo įtikinėjimai, kad balso pakeitimas elektroniškai lengvai įveikiamas.
— Ar tu ją pažinojai? —mane paklausė.
— Ne!
— Ar daug telefoninių pasikalbėjimų turėjai?
Madridas. Karališkieji rūmai.
El Escorial. Vienuolynas.
Skaityti daugiau: nuotraukos iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos
Marija Stankus-Saulaitė
Kiekvieną rudenį Amerikos Pedagogikos taryba (American Council of Education) ir Kalifornijos universitetas Los Angeles mieste apklausinėj a universitetą pradedančius studentus. Tai pedagogikos profesoriaus Alexander W. Astin projektas. Klausiama apie šeimą, save, mokslo šaką, vertybes, profesiją, nusiteikimus ir pažiūras. Šį rudenį buvo apklausinėti 188.692 į 350 universitetų bei kolegijų įstoję studentai. Statistiniai duomenys reprezentuoja 1,74 milijonų studentų. Rezultatai išspausdinti — "The American Freshman: National Norms for Fall, 1982” (UCLA Graduate School of Research).
Tipiškas universitetą pradedąs studentas yra 18-19 metų, baltas (baltųjų 88,2%, juodųjų 8,5%), nevedęs, fiziškai pajėgus (su fiziniais sunkumais 5,4%, daugumas silpno regėjimo). Katalikų 37,8%, evangelikų 33,7%> žydų 3%, kitokio tikėjimo 17,2%, jokio tikėjimo 7,3%. Universitetą lankydami, dauguma studentų gyvens bendrabutyje arba su tėvais bei giminėmis; daug studentų norėtų gyventi bendrabutyje, nors nemaža dalis pasirinktų savarankiškai gyventi.
Studentų šeimose yra 3-5 vaikai (69%), tėvų tikyba panaši į studento. Tėvas baigęs gimnaziją (29,6%) arba universitetą (20,1%), motina baigusi gimnaziją (41,2%) arba universitetą (17%). Tėvas biznierius (29,6%), darbininkas (11,1%), kitokio užsiėmimo (21,4%), be darbo (2,1%). Motina šeimininkė (22,8%), raštinės darbininkė (11,5%), biznierė (10,1%), ką kita dirbanti (17,2%), be darbo (8%). Likusieji įvairių kategorijų. 67,1% tėvų uždirba tarp 20.000 ir 99.999 dolerių.
(Atsiminimai ir įvadas į jo mąstymą)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
13. JAUSMO VAIDMUO RELIGINIAME GYVENIME
Turint prieš akis labai dalykinę Kuraičio galvoseną, yra įdomu pažvelgti, kaip jis supranta jausmo vaidmenį religiniame gyvenime.
Jausmo vaidmenį religijoje svarstyti Kuraitį paskatino Steigiamajame Seime diskutuotas mokyklų klausimas. Matyt, kas nors ten gynė jausmo religiją. Kuraitis tada parašė straipsnį "Jausmo religija” (Logos, 1921 m., 41-48 psl.). Šiame straipsnyje jis kritikuoja jausmo religiją tokią, kokią buvo iškėlęs Šleiermacheris. Mums šiandien, bent katalikiškoje visuomenėje, radikalios formos jausmo religija nekyla. Tačiau Šleiermacheris turi didelės įtakos protestantų sluoksniuose, o iš jų tos idėjos pasiekia ir katalikiškąją visuomenę, ypač dabar, mums gyvenant protestantiško dvasingumo aplinkoje. Radikaliu religiniu jausmingumu čia suprantama tokia religija, kuri remiasi vien asmens vidiniu išgyvenimu, o iš šalies ateinančiai religinei tiesai, arba krikščioniškajai dogmai, reikšmės nepripažįsta. Mūsų visuomenei religinio jausmo klausimas kyla švelnesne forma, būtent: kaip mes išgyvename savo religiją ir kiek tas išgyvenimas turi objektyvios vertės.
Kuraitis, žinoma, nenori paneigti jausmo vaidmens religijoje. Tai jis pripažįsta pačiu pirmuoju sakiniu savo straipsnyje (41 psl.), tačiau jis atsisako į religiją žiūrėti kaip į tokį reiškinį, kuris kyla tik iš atskiro žmogaus sielos gelmių (41 psl.). Kuraičiui religija yra toks žmogaus įsitikinimas, kuris yra atremtas tiesos pagrindu. Tą tiesos tikrumą jam suteikia "religinės pažiūros, vadinamos dogmomis” (47 psl.). Savo religinį tikrumą katalikas pasiekia "neklaidingos Bažnyčios pagalba” (47 psl.).
Skaityti daugiau: Kuraičio palikimas lietuvių šviesuomenei (IV)
Marija Stankus-Saulaitė
Ar velniūkštis gali norėti būti žmogus? Kokie praeities jausmai, kurie pergyvenimai grįžta už daugel metų? Kada jaunuolis pradeda suprasti vienišumą? Kaip Lietuva atrodė kitataučiams turistams? Birutės Pūkelevičiūtės apsakymų rinkinys "Marco Polo Lietuvoje” šiuos ir panašius klausimus iškelia, juos pavaizduoja, jais skaitytoją privedant prie įžvalgos. Tačiau net rimtieji momentai neniūrūs, netragiški. Netikėtas juokas linksmina skaitytoją. Gražus įvaizdis džiugina.
Knygoje šeši apsakymai: "Prisiminimų mieste (Sonatina fleitai)” atpasakoja ir nusivylimą suidealizuota moterimi, ir juokingas reklaminių lentų perdažytojų nelaimes; "Kaip Arvis išėjo į žmones” rašo apie meile sužavėtą velnią, kaip tik dėl to netinkantį velniškiems darbams; "Šėriau žirgelį” stebi dviejų vyrų žvejonę, kurioje vienam sekasi, o kitam ne; "Kerlio perštas” priešpastato dviejų menininkų susitikimus dabar ir seniau Lietuvoje, kai jaunoji žavėjosi vyresniąja, kuri jaunesniajai pavydėjo; "Kelionė į Marčiupį” pilna nuotykių, per kuriuos gimnazistui atsiveria seno kunigo vienišumas; svečias prancūzas atranda Lietuvą apsakyme "Marco Polo Lietuvoje”.
VLR
Tokiu pavadinimu Lietuvių katalikų mokslo akademija 1981 metų data išleido "Tėviškės žiburių” redaktoriaus kun. dr. Prano Gaidos parašytą dokumentinį 372 puslapių veikalą apie arkivyskupą Teofilį Matulionį — ganytoją, kalinį, kankinį ir laimėtoją.
Kas buvo 1962 m. Lietuvoje miręs 89 m. amžiaus arkivyskupas Teofilis Matulionis, apibūdina veikalo 164 psl. paskelbta kun. St. Ylos specialiai parašyta malda, pagerbiant velionį arkivyskupą: "Tarp daugelio kankinių, Viešpatie, Tu mums davei vieną, kuris, Tavo malonės stiprinamas, atlaikė visas baisaus persekiojimo kančias. Tris kartus suimtas, šešiolika metų kalintas, jis vėl grįždavo pas savo tikinčiuosius, kaip neįveikiamas ir nepalaužiamas ganytojas. Nebesugrįžo jis tik po paskutinių penkerių ištrėmimo metų, nes Tu, Viešpatie, pasiėmei jį pas save...”
Tai, ką kun. St. Yla suglaudė trumpoje maldoje, veikalo "Nemarus mirtingasis” autorius kun. dr. Pr. Gaida, priklausęs tuometinio vyskupo T. Matulionio vadovaujamai Kaišiadorių vyskupijai, atveria istoriniais faktais, pasinaudojant eile šaltinių ir Lietuvoje gyvenančio, tačiau neatskleisto koautoriaus pateiktais faktais.
Sekdami veikalo lapus ir trumpais bruožais čia perbėgdami per garbingo arkivyskupo gyvenimą, sužinome, kad T. Matulionis kunigystės šventimus gavo 1900 m. Šv. Kazimiero dieną, pastoracinį darbą dirbo Latvijoje, Petrapilyje, kur ir pasiliko po bolševikų įvykdytos revoliucijos. Pirmą kartą buvo suimtas 1923 m., tačiau 1925.II.25 amnestuotas. i928.XII.8 buvo nominuotas vyskupu. Tačiau už tai turėjo sumokėti didelę kainą: 1929.XI.24 raudonųjų valdžios įsakymu vėl buvo suimtas ir dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas, kur buvo nutremta ir daugiau lietuvių kunigų.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LIETUVIŲ PAPROČIAI — KRAIČIO SKRYNIA
Nuo senų senovės dar ir šiandieninėje Lietuvoje neatskiriama lietuviškos trobos dalis buvo kraičio skrynia, kurią atsiveždavo ištekėdama jaunoji iš tėvų namų. Kokių tik nebūta tų kraičio skrynių: išmargintos, išdažytos ir paukščiais skardžiabalsiais, ir gėlių žiedais ugniaspalviais, ir žvaigždėmis skaisčiausiomis, saule šviesiąja, mėnuliu paslaptinguoju. Atvožus dangtį, suraibuliuoja margais raštais drobės ploniausios, rankšluosčiai ilgiausi, lovatiesės ryškiausios. Tie margi raštai — tai mergaitės svajonių, nerimo ir meilės simboliai. Juk ausdamos drobes, ne tik audeklą, bet ir mergautines godas audė. Vingiavosi, pynėsi margi raštai audiniuose; vingiavosi, pynėsi galvoje ir širdyje svajonės apie tą, su kuriuo sumainys aukso žiedus. Svajojo apie nežinomą ateitį, kuri pasitiks, palikus tėvų namus.
Šiandien miestų butuose nėra kraičio skrynių. Iš retėjančių kaimo trobų kraičio skrynios prieglobstį randa muziejuose. Šiandien Lietuvos kaimuose nebedūzgia, nebegaudžia ilgais žiemos vakarais staklės.
LIETUVIŲ IŠMINTIS
Reikia darbštumo, taupumo aruodams pripildyti, bet reikia ir dosnumo, kad tie aruodai neišsektų, kad šulinys neišdžiūtų, nes, kaip paprastų žmonių išmintis sako, "mielaširdingas ir ant kūlio pragyvens, godus — nė ant aukso”.
Reikia bulvę, ropę darže prižiūrėti, bet reikia ir rūtą, leliją darželyje laistyti, ravėti. Reikia ašarų skausmui numalšinti, reikia juoko, linksmumo šešėliams ir vaiduokliams iš kampų ir pasuolių išvaikyti. Reikia daina džiaugsmą išdainuoti, bet labai reikia dainos ir tada, kai širdis būna sunki.
Skyrių tvarko JUOZAS V AIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETINKAMAS PRIEŠDĖLIŲ VARTOJIMAS
Priešdėliai dažniausiai pridedami prie veiksmažodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių, daug rečiau prie kitų daiktavardžių ir būdvardžių. Pridėti prie veiksmažodžių, jie paprastai rodo tam tikrus veiksmo atspalvius, pvz.: atbėgti, įbėgti, išbėgti, nubėgti, pabėgti, pribėgti, užbėgti. .. Veiksmažodis be priešdėlio reiškia tik tam tikrą veiksmą, vykusį praeityje (bėgo, bėgdavo), vykstantį dabar (bėga), vyksiantį ateityje (bėgs). Pridėtas priešdėlis rodo, kad šis veiksmas baigiasi kokiu nors rezultatu, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių (atbėgti, įbėgti ir t.t.).
Dažnokai, ypač sekant kitų kalbų pavyzdžiais, su priešdėliais sudaromi lietuvių kalbai nebūdingi ir nevartotini vediniai. Čia trumpai priminsime keletą atvejų, kur su vienu ar kitu priešdėliu yra sudaryti nevartotini vediniai.
Su priešdėliu ap- turime daugybę gerai sudarytų žodžių, bet kartais toji daryba būna nevykusi, pvz.: Mindaugas visus lietuvius apjungė (= sujungė) į vieną valstybę. Šioje mokykloje studentai apmokomi ( = mokomi) įvairių kalbų. Apmokyti galima vartoti tada, kai norima pasakyti, kad tik šiek tiek pamokoma, pvz.: Aš trupučiuką tave apmokysiu, o paskui jau galėsi pats tęsti toliau. Jis sutiko apmokėti (geriau: sumokėti) visas išlaidas. Su juo reikia gerai apsieiti ( = elgtis). Oro pasikeitimus apsprendžia (=nulemia) daugelis nenumatytų priežasčių. Vakar apturėjau ( =turėjau, patyriau) didelį džiaugsmą. Vietoj veiksmažodžių vesti, tekėti, susituokti visiškai nevartotinas apsivesti. Pirmiausia, nusižiūrėjus į rusų ir lenkų kalbas, buvo pasidarytas žodis apsiženyti, paskui, norint jį "sulietuvinti”, atsirado apsivesti, bet jo daryba visai nelietuviška.
Gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Labai atsiprašau T. Anicetą Tamošaitį, kad aš jį supykinau savo tokiu laišku (1982 m. gruodžio mėn. nr., 371 psl.). Aš to nenorėjau, man tik rūpėjo rimtai iškelti klausimą ir gauti rimtą atsakymą, kad galėčiau pasimokyti pats ir kiti, kurie jį skaitys. Piktumu, žinoma, nieko negalima įrodyti. Kadangi mes savo tikėjimą labai mažai pažįstame, tai aš, nors ir pašlakstytas degutu, vis tiek norėčiau tęsti tą pačią temą.
Kalbant apie Kristaus gundymą (Mt 4,1-11), reikia atsiminti, kad Kristus turėjo žmogišką prigimtį: jautė alkį, nuovargį, kančią ir turėjo visus kitus jausmus bei pagundas, kokias turi kiekvienas žmogus. Po 40 dienų pasninkavimo dykumoje Kristus buvo alkanas ir pavargęs. Kristus pajuto pagundą, kaip ir kiekvienas žmogus, būdamas tokiose aplinkybėse, būtų pajutęs — sulaužyti nusistatymą ir pasinaudoti pasaulio siūlomomis gėrybėmis: duona, turtais, garbe, valdžia. Bet Kristus pagundai nepasidavė, pasiliko tvirtas ir ištikimas savo pašaukimui. Tai yra tokia šio pamokymo moralinė pusė — taip turi elgtis kiekvienas Kristaus išpažinėjas. Bet teologai interpretavo šį įvykį kiek kitaip, būtent jie išryškino velnio galybę, pajėgiančią gundyti net patį Atpirkėją, tarsi tai būtų neįprastas įvykis.
Toliau gerb. oponentas pateikė tokią tezę: “mūsų tėvynėje yra žmonių, kovojančių prieš Dievą. Jie yra gyvos, asmeninės būtybės ir prieš Dievą kovoti pajėgia. Bet Dievo visagalybė ir absoliutumas nesugriūva”.
Nei šiame, nei kitame pasaulyje Dievas nekovoja su nieku, ir niekas negali kovoti su Dievu. Tokios kovos iš viso negali būti, yra tik kova tarp žmonių dėl Dievo. Jei Dievas vienu žodžiu galėjo sukurti pasaulį, tai jis vienu žodžiu galėtų sunaikinti ir savo priešus.
Pirmoji "Laiškų lietuviams” šventė buvo suruošta 1960 m., švenčiant šio žurnalo dešimtmetį. Po to kiekvienais metais vis suorganizuodavome iškilmingą vakarienę su menine programa arba tik koncertą. Ta proga įteikdavome ir premijas konkurso laimėtojams. Šiais metais tokia šventė, koncertas-vakarienė, bus gegužės mėn. 1 d., sekmadienį, Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Numatyta tokia programa:
3 val. po pietų — Mišios koplyčioje,
4 val. — konkurso premijų įteikimas,
4.30 val. — meninė programa,
6 val. — vakarienė.
Konkursas jau pasibaigė. Dabar atsiųstus straipsnius skaito vertinimo komisija: Rūta Jautokienė, Jonas Kidykas, S.J., Aleksandra Likanderienė, Raminta Marchertienė, Dovas Šaulys.
Rūta Pakštaitė.
Meninę programą atliks jauna solistė Rūta Pakštaitė. Rūta yra laimėjusi universiteto stipendiją dainavimo studijoms. 1981 m. laimėjo pirmąją premiją NATS Illinois valstijoje savo balso kategorijoje (ji yra sopranas). 1982 m. dalyvavo Ned Rorem Master Class Čikagoje, o 1979 m. — Lietuvių jaunimo kongreso muzikinėje programoje. 1982 m. koncertavo su baritonu Mark Clark Austrijoje, davė du pilnus rečitalius Čikagoje ir vieną Toronte. 1982 m. gavo stipendiją iš Kulturstudien Akademie Austrijoje mokytis Mozarteum muzikos akademijoje. Buvo priimta į Operos studijų programą Mozarteume ruošti doktoratą 1984 m. Rūta yra laimėjusi Balzeko ir Lietuvių fondo stipendijas. Šiuo metu balsą lavina pas prof. Norma William Čikagoje ir netrukus baigs studijas bakalauro laipsniui gauti balso lavinimo srityje.
Antanas Tamošaitis. LITHUANIAN EASTER EGGS. Išleido The Lithuanian Folk Art Institute, 243 South Kingsvvay, Toronto, Ont. M6S 3V1, Canada. Knyga didelio formato, kietais viršeliais. Tekstas, fotografijos ir piešiniai — dail. A. Tamošaičio. 216 puslapių knygoje 80 puslapių paskirta tekstui su nespalvotomis iliustracijomis ir 135 puslapiai — spalvotoms iliustracijoms. Iš viso knygoje yra 1870 velykinių margučių iliustracijų. Knygos kaina: Amerikoje ir kitose šalyse — 19 amerikietiškų dol. (3 dol.
persiuntimui), Kanadoje — 23 kanadiški dol. (1,50 dol. persiuntimui).
Kazimieras Barėnas. BERAGIO OŽIO METAI. Romanas. 558 psl., kaina 12 dol. Viršelis dail. Danguolės Stončiūtės-Kuolienės. Išleido “Ateitis” 1982 m. Galima užsisakyti “Ateities” leidykloje, 16349 Addison, Southfield, MI 48075.
Stasys Raštikis. LIETUVOS LIKIMO KELIAIS. IV tomas. Autoriaus atsiminimai. Išleido Akademinės skautijos leidykla 1982 m. Kieti viršeliai, 792 psl., kaina nepažymėta. Leidinį redagavo Jonas Damauskas. Galima užsisakyti šiuo adresu: R. Dirvonis, 8913 S. Leavitt, Chicago, IL 60620.
Gintaras Tautvytis. GYVENIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE. Komunistų propaganda ir tikrovė. Išleido Pasaulio lietuvių archyvas (5620 S. Claremont Avė., Chicago, IL 60636) 1982 m. Kieti viršeliai, 230 psl., kaina nepažymėta.
• Episkopalų kunigas, vedęs, prieš 20 m. tapęs kataliku, vasario 12 d. įšventintas katalikų kunigu ir paskirtas darbuotis Šv. Marijos Magdalietės parapijoje, San Diego vyskupijoje. Paskutiniu metu jis darbavosi toje pačioje parapijoje kaip diakonas. Jis yra taip pat tikybos dėstytojas San Diego katalikų universitete.
• Jungtinės Tautos paskelbė, kad pasaulyje per metus alkoholiui išleidžiama 170 mil. dolerių. Per 20 metų alkoholio sunaudojimas pasaulyje padvigubėjo.
• Į Popiežišką mokslo akademiją priimti du nauji nariai: 1. Amerikietis, Nobelio laureatas Charles Townes, 68 m., fizikos profesorius, 1954 m. sukūręs pirmąjį optinį mazerį, o 1958 m. pirmąjį lazerį — šviesos stiprintoją stimuliuotuoju spinduliavimu, kuris dabar plačiai vartojamas biologijos, medicinos ir kitose srityse. 2. Lenkas prof. Stanislovas Lojasiewicz, 57 m., Jogailos universiteto Krokuvoje profesorius, vienas iš pirmaujančių lenkų matematikų.
• Apie 700 Italijos žurnalistų buvo priimti audiencijoje popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris iškėlė žurnalistinio darbo svarbą ir atsakingumą, ypač dabartiniais laikais, kai laikraštininkams tenka stoti į kovą su pasikėsintojais prieš dvasines ir moralines vertybes. Šv. Tėvas kvietė žurnalistus padėti pasaulyje ugdyti meilės civilizaciją.
• Sudane dabar yra tik 44 katalikų kunigai pasauliečiai, 110 vienuolių kunigų ir 210 seselių bei 36 broliukai, kuriems tenka aptarnauti 2 milijonus katalikų. Dvasininkų sumažėjo dėl to, kad per 17 metų politinėje įtampoje vyriausybė privertė daugelį kunigų išemigruoti ir trukdė ruošti naujus kunigus. Sudano vyskupai kreipėsi į gretimas valstybes, prašydami atsiųsti daugiau kunigų.
"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJOS
Ekskursija į Skandinaviją (Daniją, Norvegiją, Švediją ir Suomiją) bus birželio mėn. 4-22 d. Praėjusį kartą pareiškėme abejojimą, ar ši ekskursija įvyks, nes yra nedaug užsiregistravusių, bet atrodo, kad ji įvyks. Jeigu nebus pakankamo skaičiaus lietuvių, kad galėtume užpildyti vieną autobusą, tai prisijungsime prie kitos ekskursijos ir keliausime kartu su amerikiečiais. Kas dar neužsiregistravo, tuoj registruokitės. Ši ekskursija bus tikrai įdomi.
Kaip jau pirmiau minėjome, planuojama ir kita ekskursija nuo rugpjūčio 27 iki rugsėjo 10 d. į Madridą, Liurdą, Paryžių. Kas domisi šia ekskursija, prašome taip pat tuoj registruotis.
Pirmosios ekskursijos (į Skandinaviją) kaina: iš Niujorko — 2295 dol., iš Čikagos — 2435 dol.
Antrosios ekskursijos kaina: iš Niujorko —- 1795 dol., iš Čikagos — 2045 dol. Prašom registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avenue, Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
42 dol. aukojo M. Vygantas.
Po 32 dol. aukojo P. A. Raulinaitis ir O.Jankevičiūtė.
20 dol. aukojo J. Janonienė.