religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1983 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXIV, NO. 10
|
325 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
327 |
Andrius Valevičius, S.J. |
|
|
329 |
Nijolė Jankutė |
|
|
330 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
333 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
337 |
Kun. Jonas |
|
|
339 |
Sibiro tremtinė |
|
|
340 |
Chiara Lubich |
|
|
341 |
Flannery O’Connor |
|
|
350 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
353 |
Gediminas Vakaris |
|
|
358 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
359 |
J. Pr. |
|
|
360 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Skandinavijoje. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
STATEMENT OF OWNERSHIP “LAIŠKAI LIETUVIAMS”—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2388 copies. Total distribution—2 368 copies, mail subscription—2 335, free distribution—33. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and left-overs 20 copies. Annual subscription—$8.00, single copy is 80c. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.
MARIJA STANKUS-SAULAITĖ
Aplinkoje, kur metų laikai keičiasi Europos tvarka, lapkričio mėnuo atrodo tinkamas paskutiniesiems dalykams apgalvoti: mirtis, perėjimas iš šio gyvenimo į kitą, kitas gyvenimas. Šaltis ir tamsa tinka mirties scenai: gamta išlydi žmogų, gamta primena, kuo taps kiekvienas iš mūsų. Bandome su mirtimi sutikti, bet nepasiseka. Vis tiek akmeniu ženkliname žmogaus buvimą: vardas, pavardė, metai, apibūdinimas, simbolis. Vaikščiojame kapinėse, dvigubu žvilgsniu žiūrėdami į iškeliavusiųjų ir jų netekusių jų padėtį: tenai, aukštybėse, iš ašarų pakalnės išlaisvintieji džiūgauja, o čia vargstantieji verkia.
Gyvenimo sunkumus apgalvojant, patariama į visą žiūrėti iš amžinybės taško — "sub specie aeternitatis”. Kaip paukštis, vaizduotė pakildavo kuo aukščiau. Distancija, atrodo, išlaisvina. Jei tik galima būtų atsitraukti, pasidarytų lengviau. Dangus, amžinybė, vidinė laisvė — viskas aukštai, toli, nepaliesta, nesujaudinta. Tam irgi lapkritis tinkamas: gyviai susitraukę, šviesos ir šilumos nejungiami; debesys nuo žemės atitrūkę, abejingi, pilki. Atitolti tiek, kiek reikia, įgalintų tik mirtis, kada ir pasiseka amžinybės požiūriu žvelgti.
Jeigu gero ir ramaus gyvenimo pavyzdys iš tikrųjų reikalauja atitolti, tada taip gyvena labiausiai savy užsidarę, atitrūkę nuo kitų, apsiriboję savo draugais, savo bendruomene, savo klase, savo rase, savo bažnyčia. Jeigu neįmanoma į debesuotus kalnus pakilti, tai gal galima tvora apsisaugoti, kitu būdu likti nepaliestam. Maža grupelė tolsta ir siekia savo amžinų idealų. Gal tada pasidarytų lengviau? Gal tada jau čia amžinybės lengva pėda pereitume visa, visa ir galop mirtį?
Suomių buvusios sostinės Turku katedros vargonai.
ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Tas liūdnas varpelis vis dar skamba. Tik vienas mažas varpelis prieš kylančią audrą. Medžiai jau vėjo smarkiai lankstomi. Kartais tokia išlenkta jų nugara, atrodo, kad jau luš, jau bus palaužta ta tyli, ta tiesiai stovinti, galvą aukštai iškėlusi jėga. Vėjas tranko ir daužo pasipiktinęs. Ūžia, lyg keikdamasis. Maža geležinė tvorelė, negaudama poilsio, atrodo, kad jau nulėks nuo vyrių. Jos barškėjimas ir alyvos nepateptų vyrių aukšto ir aštraus balso verkimas neleidžia kaimynams miegoti. Katė, tokia susijaudinusi, nori surasti vietą pasišildyti ir išvengti ateisiančio lietaus kulkučių. Jai ir varpelis nesvarbus. Žmonės visi labai pamažu eina taku. Eina ir eina, pamažu, susirūpinę, kosėdami, stenėdami, sunkiai alsuodami. Vieni pabalę, kiti paraudonavę. Sveikas neatrodo nė vienas. Gaila. Niekas nesijuokia, vaikų nėra, kad išdykautų. Jeigu kas nors jausmą išduoda, tai tik ašarėlė. Vienas ar kitas norėtų gal gerai išsiverkti, bet tai nevyksta. Dangus toks tamsus ir nedraugiškas. Debesys, šalti ir neutralūs, laiko saulę užrakintą, ją užmūrija, neleisdami prašvisti. Net nė trupučio. O kaip pasikeistų viskas, jeigu saulė prašvistų. Bet ne, — kaip reikia tokį dalyką suprasti? Žmonės, apsimuturiavę, apykakles aukštai pasistatę, lėtai slenka purvinu takeliu. Tuo tarpu varpelio balsas truputį susilpnėjo, bet vis dar nepaliaujamai liūdnai skamba. Prie kelio stovi maža medinė būdelė. Jei žmogus į vidų pažiūrėtų, pamatytų ramiai sėdintį senį, rūkantį pypkę, laikantį kastuvą rankoje. Ir ant jo batų matyti purvas. Bet ką jis kaltas, toks jo darbas.
Pasisuka žmonės ir įžengia pro iškilmingus, plačiai atvertus vartus. Eilės vardų ir pavardžių, žinomų ir nežinomų, mylėtų ir nemylėtų, atsimenamų ir užmiršty. Jie net ir nepasisveikina, nė jokio dėmesio neatkreipia į naujai atvykusius svečius. O gal tų pavardžių savininkų visai čia nebėra? Tik akmenyje įrašytos pavardės paliko priminimą, kad tų pavardžių savininkai vienu laiku čia gyveno, bet dabar, palikę namus, visi yra iškeliavę. Vienintelis užjaučiąs ir vienus, ir kitus yra liūdnas varpelis, kuris jiems visiems švelniai skamba. Iki šiol nė vienas iš svečių nėra kreipęs dėmesio į varpelį, bet dabar kai kurie savo svajonėse varpelio balsą pagavo. Svajonėse? Taip, svajonėse, nes varpelio balsas aukštas, tad žemos bangos žmogus, kitaip sakant, žmogus, prisirišęs prie žemės, nepajėgs jo pagauti. Toks žmogus regi tik tai, kas jam prieš akis, jis regi vaizdus, pavyzdžiui, sėdintį, pypkę rūkantį, kastuvą rankoje laikantį, purvinais batais avintį senį. Pamato tuos tylius kapus, žolėm apaugusius paminklus ir nežino, ką daryti. Leidžia kunigui ištarti porą pasku-tinių žodžių ir lieka vienas. O tie, kurie pajėgia švelnaus ir malonaus varpelio balsą išgirsti, semiasi paguodos. Jie žino, kad varpelis nesikeičia, kad varpelis patikimai skamba, koks bebūtų oras, audringas ar saulėtas, koks bebūtų gyvenimo įvykis — laidotuvės ar vestuvės, kas jų gyvenime belauktų — kančia ar džiaugsmas, mirtis ar gimimas. Varpelis nuolat skambės. Tiesa, kartais vargai, audros ir vėjai jį nustelbia, kartais jis vos girdimas, jo balsą nuslopina kasdieninis gyvenimo judėjimas ir triukšmas.
NIJOLĖ JANKUTĖ
Diena kaip medis: kiekvienoj šakoj,
Lyg paukščiai, valandos sutūpę.
Sugaudęs laikrodžio dėžutėn apvalion,
Jas vakaras nukrės į upę.
Ir gaila bus to medžio, tos dienos.
Kuriai tiek valandų giedojo!
Naktis ateis rami, sustos,
Kaip ta širdis, kur abejojo . . .
Dar su rugpjūčiu noriu kartą
Pakrantėje tarp meldų parymot
Ir žodį sugrąžint, ištartą
Šiltoj pavakarės migloj.
Bet ežere— regata lapų
Į rudenį išplaukia nejučiom.
Mūsų Skeikampen viešbutis Norvegijos kalnuose.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Lietuvių dainoje Eina garsas — iš kovų su kryžiuočiais—yra tokie kareivio žodžiai: "Aš parnešiu sau iš Prūsų plieno kardą kietą; tau, sesute, šilkų skarą, diržą auksu lietą”. Šie žodžiai mums gali būti kaip koks įvadas, nes, per kelis Laiškų numerius kalbėjus apie žmogų kaip kovotoją, atėjo metas pamąstyti apie tai, kas laukia kovojančio nugalėtojo. Laukia du dalykai: garbė ir grobis. Mūsų dainos kareivis bernužis, jei jis ir ginklo draugai laimės, bus namie sutiktas su garbe ir grįš su grobiu: puikiu kardu sau, šilkų skara ir aukso diržu savo seseriai arba sužadėtinei. Tad antraštė, apimliau išreikšta, skambėtų taip: "Nugalėtojo atlyginimas — garbė ir grobis”.
Turbūt ne vieną skaitytoją dėl šių žodžių būtų galima matyti su suraukta nosimi. O savo širdyje tai tikriausiai daugelis sau sako: "Kad man nei garbės, nei grobio kažkaip nesinori”. Nesinori gal dėl įvairių priežasčių, iš kurių viena ta, kad abiejų šių dalykų troškimas kažkaip neskaniai kvepia. Juk kas nori garbės, tas garbėtroška: ne taip jau pavydėtinas vardas. O su grobiu dar blogiau. Jis, būdamas iš žodžio grobti, kelia mūsų dvasioje tokias sąvokas, kaip grobikas, grobuoniškumas, suleisti į auką plėšrūs nagai ir panašias.
Mano gimtajame Lietuvos kaime ir mūsų miestelyje dar nebuvo elektros. Sutemus šviesai naudotos žibalinės lempos. Jų stiklas, kurį vadindavo cilindru, per tam tikrą laiką apsinešdavo dūmais ir suodžiais, todėl lempa nebe taip gerai šviesdavo, o stiklą nuvalius, tuojau pasikeisdavo ryškumas. Mes šio svarstymo pradžioje turime panašiai nuvalyti stiklą savo proto lempos, kad visokie dūmai ir suodžiai nekliudytų ryškiai žvelgti į garbę ir grobį, kurie yra nugalėtojo atlyginimas. Tad pirmąją svarstymo dalį pavadinkime lempos stiklo nuvalymu. O minties cilindro stiklą geriausiai valo galvojimas, ypač sau pačiam adresuojamais klausimais. Tad ir paklauskime save apie anuos du dalykus — garbę ir grobį.
P. DAUGINTIS, S.J.
Tai jau ketvirtas ir paskutinis straipsnis serijoje "Siekiant dalyvauti palaiminimuose”. Šiame straipsnyje svarstysime apie 4-tąjj ir 8-tąjį palaiminimą: "Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės — jie bus pasotinti. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės — jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus” (Mt 5,6: 5,10-12).
Kas ta teisybė, kurios palaimintieji alksta ir trokšta, dėl kurios jie persekiojami? Graikų kalboje kuria parašyta Evangelija pagal Matą, čia vartojamas žodis dikaiosyne. Šis žodis vartojamas įvairiomis prasmėmis, tad sunku jį tiksliai išversti. Lotyniškai jis paprastai verčiamas žodžiu iustitia, o anglų kalboje verčiama įvairiai: justness, righteousness, holiness, o sakinyje "Venkitę daryti savo geruosius darbus” (graikiškai taip pat dikaiosyne) verčiamas žodžiu alms. Lietuviškame arkiv. Skvirecko vertime buvo: "Žiūrėkite, kad savo teisybės nedarytute. ..” ir: "Jei jūsų teisybė nebus pilnesnė, kaip Rašto žinovų...” (Mt6,i;5, 20). Naujajame Č. Kavaliausko vertime iš graikų kalbos versta "jei jūsų teisumas”.
Galima sakyti, kad dikaiosyne kartais reiškia teisybę, teisumą, priklausantį krikščionio būčiai, esmei (butinis, esminis teisumas), kartais dorinį teisumą, Dorinis teisumas kyla iš butinio, esminio teisumo — teisingojo darbai yra atlikti pagal Dievo valią ir įsakymus arba pagal etines, dorines normas.
TEISUOLIO TEISYBĖS ALKIS
Palaimintais, kurie alksta ir trokšta teisybės, reikia suprasti tuos, kurie alksta, trokšta, siekia "Dievo teisybės” (Mt 6,33), t.y. siekia būti teisingi Dievo akyse, būti tokie Dievo vaikai, kokius Dievas sutvėrė ir nori, kad dalyvautų jo dieviškame gyvenime bei šventume. Tokie trokšta ir alksta šventumo bei teisumo taip, kaip išbadėjęs žmogus maisto, kaip ištroškęs vandens.
Skaityti daugiau: PALAIMINTI TEISIEJI IR PERSEKIOJAMIEJI (IV)
Mielasis Rimai,
Ką gi galiu drįsti atsakyti į Tavo ilgoką skundą? Jame daug karčios tiesos. Negalima nuneigti mums visiems žinomų barbariško žiaurumo įvykių, ne vien karo, bet ir pokario metu, iki pat mūsų dienų. Juos neigia tik patys barbarai žudikai, mūsų tautą visom priemonėm naikinantieji. Jie negali liautis persekioję, nes žino, tautai atgavus laisvę, jie turės atsisėsti į kaltinamųjų suolus, ir jei ne savo galvom atsakyti, tai bent atsidurti ilgiems metams kalėjimuose ar keliauti į Sibiro ir kitas Rusijos platybes, jų aukų prakaitu, krauju ir kaulais patręštas. Visa tai liūdna, skaudu, tiesiog—šlykštu. Esu tikras, jog už šitas eilutes manęs nesmerksi, nes čia mūsų mintys sutinka.
O tačiau ilgiau, ramiau ir šaltokai begalvojant, ypač, kaip kunigui, pasiskaitant Evangelijas ir pasimeldžiant, man kilo ir kitokių minčių. Kai jas Tau parašysiu, bijau, kad ne tik Sveikas, bet ir ne vienas kitas mane pasmerks. "Kaip jis gali šitaip rašyti!” Tačiau, mano giliu įsitikinimu, kunigas privalo rašyti ir sakyti tiesą, ar ji kam patiks, ar nepatiks. Ak, ir Išganytojo skelbiamosios tiesos ne visiems patiko ir daug kam net šiandien nepatinka. Dėl to Jis atsidūrė ant kryžiaus. .. Man tokia laimė ir garbė neteks. Bet ar Jūs ir kiti, šias eilutes pasiskaitę, išlaikysite širdies ir proto pusiausvyrą ramiai pergalvoti ir paieškoti, o visgi gal jose yra daug tiesos? O jei yra tiesos, tai ką reiktų mums daryti?
Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Visus pasaulio kodeksus sudraskė šitie Tavo žodžiai. Sugriauna visą nuo seno nusistovėjusią tvarką. Žemė ramiesiems, o piktieji turi pasitraukti tuščiomis rankomis. Ašaros paveldi džiaugsmą, o juoko daliai tenka tamsybės. Beturčių dangaus karalystė...
Kaip mums būti beturčiais, jei Tavo dovanomis apdovanoti anksčiau, negu pamatome pasaulio šviesą? Argi ne Tavo rankos nustatė man gyvenimo kelius — ne visada lengvus, bet vis tiek tokius mielus. Argi ne Tu iki smulkmenų aprūpini mano kasdienybę? Paskui šita saulėta ramybė, tas niekada nesusvyruojantis pasitikėjimas Tavo globa, tas amžinasis ilgesys Tavęs, Dieve — aš nemoku suskaičiuoti nei vardais pavadinti visų Tavo dovanų. Aš, lyg mažas karaliaus vaikas, kuris jau lopšyje žaidžia skeptru, nenujausdamas jo vertės. Kaip galiu būti beturtis!
CHIARA LUBICH
"Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!” (Lk 12, 32).
Pasvarstykime vieną iš nuostabiausių Evangelijos ištraukų. Jėzus sakė: "Per daug nesirūpinkite gyvybe, — ką valgysite, — nė savo kūnu, — ką vilkėsite. .. Pasižiūrėkite į varnas. Jos nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, betgi Dievas jas maitina.. . Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip bet kuri iš jų... Verčiau ieškokite jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta” (Lk 12,22-31). Visa tai pasakęs, Jėzus dar pridėjo: "Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!”
Kaimenės įvaizdis jau buvo naudojamas Senajame Testamente, minint išrinktąją tautą. Bet kaimenė, apie kurią čia Jėzus kalba, charakteringa tuo, kad ji "maža”. Bet ką Jėzus nori tuo pasakyti? Atrodo, kad Jis kalba apie mažą pasekėjų būrelį, paprastus žmones, kuriuos pasaulis galėtų sužlugdyti, kartu primindamas jų silpną pasitikėjimą Tėvu, kurs žino, kaip jais rūpintis.
Jėzus sako tai mažai kaimenei nebijoti, nes Tėvas ją myli ir yra pažadėjęs duoti jai karalystę. Apie kokią karalystę Jėzus čia kalba? Tai Dievo karalystė, kurioje Jo šventoji valia yra pilnai vykdoma. Kadangi žmonijos istorija tebėra eigoje, tai ir Dievo valia dar nėra pilnai įvykdyta. Toji karalystė yra Jo dovana mums. Todėl Jėzus ir ragina "Tėve mūsų” maldoje prašyti: "Teateinie Tavo karalystė”. Kai prie tokio prašymo jungiame ir mūsų pastangas elgtis ir gyventi pagal Dievo valią, tada Jo kuriamoje karalystėje darbuojamės ir mes su Juo.
FLANNERY O’CONNOR
VERTĖJO PASITEISINIMAS
Šios novelės vertėjas mano, kad jis turi pasiteisinti, kodėl jis šią novelę vertė ir pasiūlė "Laiškams lietuviams”. Tam yra keletas priežasčių. Šios novelės autorė yra labai puikiai įsisąmoninusi katalikiškas vertybes ir problemas. Ji nevengia į katalikišką gyvenimą žiūrėti kaip į turintį sunkenybių ir konfliktų. Tam tikra prasme ji yra priešingybė praėjusio šimtmečio teologinėms nuotaikoms, kurioms buvo būdinga pažiūra, kad tarp Dievo malonės ir prigimties negali būti konflikto ir kad ji labai lengvai ir nejučiomis įsijungia į natūralų žmogaus gyvenimą. Šitai teologinei nuotaikai akompanavo romantinė literatūra, kuri lengvai išspręsdavo visas problemas. Tačiau Flannery O’Connor katalikiškame gyvenime įžvelgia nemažų konfliktų.
Novelėje skaitytojas galės pastebėti keletą tokių konfliktų. Visų pirma čia yra konfliktas tarp kultūringo, išsimokslinusio, tvirto žmogaus, jam susitinkant su menku, vien vitalistiniu, pilnu įvairių netobulybių žmogumi. Šie abu personažai yra katalikiškos visuomenės nariai visoje jos istorijoje ir vienas kito sunkiai gali išvengti.
Šalia to šioje novelėje yra jaukių namų konfliktas su benamiu žmogumi. Šis pastarasis yra reikalingas namų jaukumo, bet jo nekuria. Autorė šią novelę yra pavadinusi "The Comforts of Home”, ką lietuviškai būtų galima versti "Namų jaukumas”.
Tačiau vertėjas jai parinko kitą pavadinimą, manydamas, kad įtampa tarp asmenų yra pirmaeilis konfliktas, kurį autorė čia nori iškelti. Bet tai nereiškia, kad namų jaukumo problema nebūtų aktuali krikščioniškame gyvenime. Pažvelgus į ją platesniu žvilgsniu, tai yra krikščioniškosios kultūros konfliktas su visu kitu ją apsupančiu pasauliu. Ir šis konfliktas, kaip sakoma, pasauliui mažėjant, ateityje darysis dar labiau reikalingas naujų sprendimų. Bet šioje novelėje jis nėra šia prasme atidengtas.
Toliau skaitytojas novelėje ras atsistojusius vienas prieš kitą du labai būdingus krikščionijos atstovus, kurių vienas yra protingos dorovės atstovas, o kitas meilės bekraštiškumo atstovas. Tai Tomas ir jo motina. Jeigu pirmasis yra pavojuje išvirsti legalizmu ir prievarta, tai antrasis yra pavojuje savo dvasiniais polėkiais nesiskaityti su kito žmogaus nusiteikimais bei teisėmis ir jam neteisėtai užsimesti.
Vytautas Kasniūnas
Vestuvės buvo gausios, šaunios, linksmos. Džiaugėsi jaunieji, jų tėvai ir vestuvių dalyviai. Geras maistas, graži salė, marios gėrimų, puikus orkestras. Tėvai buvo laimingi, kad jų vaikai sukūrė lietuvišką šeimą, laikraščiai rašė sieksninius straipsnius, iškeldami jaunųjų aktyvumą savuose baruose. Ir aš buvau laimingas, būdamas piršliu, vestuvių maršalka, gerai pažinęs tėvus ir ypač jaunuosius nuo vaikystės dienų.
Jaunoji numetė nuo galvos rūtų vainikėlį, jaunasis pypkę pačiulpė ir, lydimi jaunimo, juodu išskubėjo į naują gyvenimą, medaus mėnesiu pasaldintą, saulės spinduliais apšviestą, pasakomis apvainikuotą.. .
Kazėnas, jaunojo tėvas, pakvietė mus prie vieno stalo ir, pripylęs stikliukus, nerimastingai pradėjo kalbą apie savo sūnų Kęstutį:
— Geras jis vaikas, bet iki vedybų jam dar tolimas kelias. Galėjo palaukti iki barzdos plaukai sukietės, kai pūkelius pakeis dygliai, o dabar dar ne vyras, nėra kaip reikiant vyras, ir gana. .. sakyčiau, šeimos vyras. .. tėvas... ak! ..
— Tu labai gerai moki savo vaiką žeminti, — pyktelėjo Kazienė. — Dar metai, ir baigs mokslą, tada pamatysi, kas iš jo bus...
— Bet mano duktė labai myli Kęstutį, — pertraukė Jonaitienė, — taip pat ir Kęstutis myli ją. Pamatysite, kokia bus graži pora. Mūsų vyrai turėtų pasimokyti iš Kęstučio, kaip reikia moteris mylėti. Pamatysite, jis ją ant rankų nešios.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PUOŠIAMAS BIRŠTONAS
Šią vasarą Birštone pasodinta per 500 medelių. Apie 150 didelių ąžuolų ir liepų. Vasarą pražydo per dvidešimt tūkstančių margaspalvių gėlių. Įrengta 300 vietų mokama automobilių stovėjimo aikštelė. Pastatyta skulptoriaus Leono Striogos skulptūra "Žiedas”.
KONKURSAS KNYGININKAMS
Vilniuje įvyko tarprespublikinis Rygos, Talino ir Vilniaus jaunųjų knygų pardavėjų profesinio meistriškumo konkursas. Jo dalyviai turėjo parinkti ir pasiūlyti pirkėjui knygas, jas greitai ir gražiai supakuoti. Konkurso nugalėtojų vardą iškovojo Vilniaus miesto knygininkai. Individualiose varžybose pirmoji vieta atiteko vilnietei Vilijai Melnykaitei.
GEDIMINO KALNAS
Gedimino kalnas puošia Vilnių — Lietuvos sostinę. Kylančių ir žemyn besileidžiančių į Gedimino kalną žmonių srautas ardo šlaitus ir kenkia architektūros paminklams. Pradėtas ilgas, didelis ir atsakingas Gedimino kalno ir jo šlaitų tvarkymo darbas. 1982 metų kasinėjimai piliakalnio aikštelės šiaurinėje dalyje davė mokslui nemaža naudos. Dabartiniai archeologiniai kasinėjimai patvirtina nuomonę, kad šis kalnas buvo apgyventas pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Labai didelė tikimybė, kad dar anksčiau. Tai rodo archeologiniai radiniai — sudūlėjusių ir sudegusių medinių statinių pėdsakai. Rasta daug materialinės kultūros liekanų, kurios rodo, jog baltų giminės čia gyveno nuo seniausių laikų. Apatiniuose sluoksniuose rasta žmogaus skaldyto tintago gabalėlių, akmeninių kirvukų dalių. Aptikta ankstyvosios lipdytos brūkšniuotosios keramikos, kuri buvo naudojama dar prieš Kristaus gimimą ir pirmoje tūkstantmečio pusėje po Kr. Vėlesniuose sluoksniuose gausu įvairių strėlių antgalių, puodų šukių, cilindrinių spynų, raktų, kaulo dirbinių liekanų, verpstukų, žalvarinių papuošalų, akmeninių sviedinių. Gerai padaryti gaminiai ir papuošalai liudija aukštą to meto kultūrą. Labai įdomus radinys — kaulinis kirvukas su saulės ženklais. Iki šiol Lietuvoje tokio kirvuko nebuvo rasta.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGOS REIKŠMĖS ŽODŽIAI
(Tęsinys)
Veiksmažodžiai. Kai kurie, ypač teisininkai, netaisyklingai vartoja padalyvį einant ir pusdalyvį eidamas ten, kur šie žodžiai visai netinka, pvz.: Einant įstatymu ( = Pagal įstatymą, remiantis įstatymu, šiuo įstatymu) negalima skirti tokios didelės bausmės. Eidamas įstatymu (= Remdamasis įstatymu, pagal įstatymą) teismas paskyrė aukščiausią bausmę. Einant penktuoju sutarties straipsniu (=Pagal penktąjį sutarties straipsnį) už medžiagas moka užsakovas. Einant šia galvosena (= Pagal šią galvoseną) atsiranda daug neišsprendžiamų klausimų.
Netaisyklingai vartojamas sangrąžinis veiksmažodis gautis kitų veiksmažodžių reikšme, pvz.: Po įvairių bandymų gavosi toks rezultatas (= gavome tokį rezultatą). Po labai drąsaus šachmatininko ėjimo gavosi ( = pasidarė, susiklostė) komplikuota padėtis. Gaunasi ( = Susidaro) įspūdis, kad jis tuo visai nesirūpina. Po tokio peršalimo gali gautis plaučių uždegimas ( = galima susirgti plaučių uždegimu).
■ Ekumeninė Bažnyčių taryba liepos mėn. pabaigoje turėjo savo suvažiavimą Vankuveryje, Kanadoje. Tema: “Kristus — pasaulio gyvybė”. Dalyvavo 900 delegatų, atstovaujančių 301 krikščionių konfesijai. Buvo anglikonų, stačiatikių, valdiečių, baptistų, metodistų, senkatalikių ir kitų. Be delegatų, dar buvo 2500 stebėtojų. Į šią tarybą yra įstojusi ir Maskvos patriarcho Bažnyčia. Taryba paremia net partizaninius, teroristinius sąjūdžius. Ji yra prieš Amerikos politiką Vidurio Amerikoje. Katalikų Bažnyčia žiūri kritiškai į kai kuriuos šios tarybos darbus ir į ją nėra įstojusi.
■ Idaho prisiekusiųjų teismas nusprendė, kad vadinamoji Tridento lotynų apeigų Bažnyčia turės sumokėti Jerry O’Neil, penkių vaikų tėvui, milijoną dolerių už tai, kad ta sekta įtikino jo žmoną, jog jos moterystė yra netikra, nes jie tuokėsi ne tos sektos bažnyčioje. Žmona paliko vyrą ir penkis vaikus
■ Vienuolė Motina Antonia, 56 m., apsigyveno Tijuanos kalėjimo 20-je kameroje, drauge su moterimis kalinėmis. Ji dabar rūpinasi 1450 kalinių perauklėjimu. Ji drauge su kalinėmis gyvena, valgo ir atlieka tuos pačius darbus. Ji buvo ištekėjusi, septynių vaikų motina, bet vėliau gavo dispensą stoti į vienuolyną.
Juozas Brazaitis. RAŠTAI. IV tomas. Kultūros rūpesčiai, kultūrininkai, teatras, mokyklos klausimais. Išleido “Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti”
1983 m. Redakcinė komisija: Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius. Aplankas ir viršelis Ados Sutkuvienės. Spausdino “Draugo” spaustuvė, 4545 W. 63rd Street, Chicago, IL 60629. Kieti viršeliai, 563 psl., kaina nepažymėta.
Balys Gaidžiūnas. BERNELIŲ MIŠIOS. Eilėraščiai. Leidinio mecenatai Dalia ir dr. Jonas Maurukas. Viršelis dail. Jono Račilos. 24 psl., kaina 2 dol. BNG and Co. leidinys, 9038 Chardon Rd., Kirtland, OH 44094. Spaudė VI. Vijeikio spaustuvė Čikagoje.
DVIDEŠIMT PENKTASIS (JUBILIEJINIS) “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame straipsnio konkursą atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriamos dvi temos: 1. Koks turėtų būti šių laikų kunigas. 2. Užuot keikus tamsą, verčiau uždegti bent mažą žvakutę. Straipsnio ilgumas — maždaug 4-9 mašinėle rašyti puslapiai. Skiriamos keturios premijos: I — 200 dol. (mecenatas kun. dr. Juozas Prunskis), II — 150 dol. (mecenatas Jonas Veselka), III — 100 dol. (mecenatė Ona Požarniukaitė), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).
Jaunimui (iki 30 m. amžiaus) siūlomos keturios temos: 1. Kas man tikėjime yra maloniausia ir kas sunkiausia? 2. Į ką kreipti dėmesį, renkantis profesiją ar pašaukimą? 3. Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje. 4. Kaip lietuvišką spaudą padaryti jaunimui įdomesnę? Straipsnio ilgumas — ne mažiau kaip trys mašinėle rašyti puslapiai. Jaunimui taip pat skiriamos keturios premijos: I — 100 dol., II — 80 dol., III — 70 dol., IV — 50 dol. Premijų mecenatai, davę po 100 dol.: Elena Antanaitienė, Jurgis ir Veronika Janušaičiai, N.N.
Konkursai baigiasi 1984 m. vasario mėn. 16 d. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” renginyje 1984 m. kovo mėn. 18 d. Jaunimo centro didžiojoje salėje.
EKSKURSIJA Į MEKSIKĄ
Kaip jau buvo pranešta, ateinančių metų pradžioje keliausime į Meksiką. Išvykstame sausio mėn. 5 d., o grįžtame sausio mėn. 15 d. Šios kelionės kaina iš Čikagos bus 715 dol. Maistu pasirūpinsime patys. Meksikoje maistas labai pigus. Vadovai nurodys gerus ir nebrangius restoranus. Kurie norės, galės eiti kartu, o jei norės kuris nors kitaip tvarkytis — visiems bus laisvė.