religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1983 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXXIV, NO. 9
|
289 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
292 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
295 |
Chiara Lubich |
|
|
296 |
G. K. Chesterton |
|
|
300 |
Kun. Jonas |
|
|
302 |
J. V. |
|
|
306 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
313 |
Sibiro Tremtinė |
|
|
313 |
K. P. |
|
|
314 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
317 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
319 |
Gediminas Vakaris |
|
|
321 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
323 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
323 |
Red. |
|
|
324 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas vaizdais iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Skandinavijoje. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Skaitant arba girdint kalbantis apie Illinois universitete steigiamą Lituanistikos katedrą, galima pastebėti, kad daugeliui yra visai neaišku, kas ta katedra bus, kas joje bus daroma, kokie jos tikslai. Kai kurie mano, kad, įsteigus katedrą, "ten galės mūsų vaikučiai eiti lietuvių kalbos mokytis”. Pernai viena ponia, aplankiusi vasarą Lituanistikos seminarą, paklausė: "Kai bus įsteigta katedra, tai šis seminaras nebus reikalingas?” Aš jai atsakiau: "Ne, ponia, įsteigus katedrą, bus reikalingas ir šis seminaras, ir lituanistinės mokyklos, ir svarbiausia lituanistinė mokykla — šeima”. Katedros pagrindinis tikslas bus aukštesnės lituanistinės studijos ir moksliniai tyrinėjimai (research), mokslinių veikalų ruošimas. Tam tikslui bus reikalingas prityręs, kompetentingas profesorius. Ne būtinai jis turės būti kalbininkas, lietuvių kalbos žinovas; galės būti ir literatas ar istorikas. Tas profesorius rūpinsis, kad atsirastų studentų, siekiančių akademinių laipsnių lituanistikos srityje. Tai pirminis ir pagrindinis katedros tikslas.
Ar yra galimybių tą katedrą įsteigti? Atrodo, kad yra. Žinoma, tai priklausys nuo organizatorių sugebėjimo, nuo lietuvių dosnumo ir nuo to profesoriaus, kuris bus parinktas. Pagal sutartį, iki šių metų rugsėjo 1 dienos turėjo būti universitetui įnešta 200.000 dolerių. Organizatoriams prašant, šis terminas atidėtas iki lapkričio 4 dienos. Iki 200.000 dabar dar šiek tiek trūksta, bet atrodo, kad iki lapkričio 4 dienos bus surinkta. Kai ši suma bus įnešta, tai universitetas pradės ieškoti tinkamo profesoriaus. Žinoma, čia universitetui patarimų suteiks ir katedros organizatoriai, ir kiti kompetentingi asmenys. Nuo profesoriaus parinkimo gali priklausyti ir katedros ateitis. Jeigu jis bus šiam darbui pasiruošęs, uolus, darbštus, pareigingas, tai žmonės katedros steigimą rems, bet jeigu jis neturės pasitikėjimo, tai ir aukos gali sustoti.
Norvegės ir Norvegija.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Dabartiniu metu daugelis moterų ėmė siekti lygybės su vyrais. Mums, vyrams, bent daugeliui, tai keista. Klausiame save, kodėl moterys, būdamos už vyrus pranašesnės, užsinorėjo tapti su jais lygios: koks išskaičiavimas siekti ne savęs turtinimo, o skurdinimo?
Moteris už vyrą daug kur pranašesnė. Tai matome net kovojime, kuris jau kelintame Laiškų numeryje nagrinėjamas kaip esminė žmogaus paskirtis žemėje. Vyras, galima sakyti, kovoja vienu būdu, o moteris— keliais. Tie būdai čia ir bus svarstomi.
Viena, prireikus moteris kovoja kaip vyrų vedėja. Vedėja čia suprantama ne šiaip sau kokia, o pačioje fronto ugnyje. O prireikus suprastinas ne šioks toks reikalas, bet kai vyrai nebežino ką daryti. Tada išeina moteris kaip jų vadė. Tokių pavyzdžių turime ir šventojoje, ir pasaulietinėje istorijoje. Iš šventosios istorijos žinomiausios yra Debora ir Judita: vienos vadovaujami žydai sumalė kananiečių karo vado Siseros kariuomenę, antros — asirų Holoferno. Iš pasaulietinės istorijos ryškiausias pavyzdys yra Orleano mergelė Joana Arkietė.
Prisiminkime Deboros istoriją. Ji mums užrašyta Teisėjų knygos 4-jame ir 5-jame skyriuje. Ta istorija, atpasakota savais žodžiais, yra tokia. Dvidešimt metų kananiečių karalius Jabinas laikė uždėjęs izraelitams ant sprando savo sunkią leteną: naikindamas jų vynuogynus, prievartaudamas moteris, užmušdamas vaikus. Nemaža pačių Izraelio tautos vaikų buvo pasukę stabmeldystės keliais. Svarbiausia dėl to bei kitų nedorybių Viešpats Dievas šalį ir buvo atidavęs į engėjų rankas. Taip slegiamos tautos vadovas buvo tada vyras, vardu Barakas, pats neviltiškai prislėgtas, nes jau ne kartą skaudžiai patyrė, kad nieko negalima padaryti prieš karaliaus Jabino smogiančią kariuomenę, ypač 900 karo vežimų, su besisukančiais pjautuvais prie ratų, galima sakyti, anų laikų tankų, pačiam neturint nė vieno. Kur tokie, šuoliais lekiančių žirgų traukiami smogia, ten iš kariuomenės telieka dejuojančiais sužeistaisiais ir kruvinais lavonais nuklotas laukas. Kananiečių karo vadas Sisera kaip tik vėl buvo karaliaus Jabino siunčiamas nusiaubti žydų žemių ir žmonių.
CHIARA LUBICH
"Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto” (Lk 12,15).
Tuos žodžius Jėzus dar paryškino palyginimu, sakydamas, kaip vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių, ir jis matė, kad visa to nesutalpins savo klojimuose. Tada jis nutarė pastatyti didesnius ir ten viską sukrauti. Matydamas, kad tų gėrybių užteks ilgiems metams, jis galvojo ilsėtis, valgyti, gerti ir linksmai pokyliauti. O Dievas jam tarė, kad jis yra kvailas, nes dar šią naktį bus pareikalauta jo gyvybės, ir kam gi tada atiteks tos gėrybės?
Godumas — tai troškimas turėti vis daugiau. Kalbėdamas apie tai, Jėzus turėjo galvoje ypač turtinguosius. Jis jų nesmerkė dėl turtingumo, tik įspėjo, kad turtai gali juos apakinti, ir jie negalės matyti realybės.
Iš tikrųjų turtingiesiems visada yra pavojus, kai jie, pasitikėdami sukrautais turtais ir vis juos didindami, pradeda jaustis saugūs ligi gyvenimo pabaigos. Pasitikėdami vien tik tuo, ką iš tikrųjų kiekvienu momentu gali prarasti, jie pradeda neigti amžinąjį gyvenimą, o taip pat ir šio gyvenimo tikrąsias ir tveriančias vertybes.
Čia Jėzus kalba taip pat ir apie tuos, kurie dar nėra turtingi, bet yra linkę siekti saugumo ir užtikrinimo sukrautose materialinėse gėrybėse. Jis tokius įspėja, kad, taip darydami, jie priešinasi Jo mokymui.
GILBERT KEITH CHESTERTON
Gilbert K. Chesterton (1874-1936) — vienas iš populiariausių XX a. anglų rašytojų. Reiškėsi kaip žurnalistas, kritikas, eseistas, romanistas, biografas, poetas. Dinamiškas, pilnas paradoksų ir humoro. Gimė Londone, jo protėviai buvo škotai ir prancūzai. Mokėsi garsiojoj Londono meno mokykloj, rengėsi būti dailininku. Bet netrukus pradėjo rašyti meno knygų recenzijas, ir tapybą teko dėti į šalį. 1922 m. tapo konvertitas, artimai susibičiuliavo su rašytoju Hilaire Bellocu. Buvo didžiai sąmojingas, stambus ūgio, mažai tesirūpinąs savo išore. Tarp kitų parašė šv. Pranciškaus ir šv. Tomo Akviniečio biografijas. Krikščionybės vertybių gynėjas ne tik Angluose, bet ir apskritai pasaulinėj literatūroj. Jo poezija romantinio ir istorinio pobūdžio. Ypač vertingos jo baladės. “Lepanto pergalėj” (orig. “Lepanto”) vaizduoja kryžiaus karų ir viduramžių pabaigą. Tai vienas iš pačių šauniųjų mūsų laikų pasaulinės literatūros poetinių kūrinių. Pavaizduotos jūrų kautynės tarp turkų ir Vakarų krikščionių, įvykusios Lepanto (dabar Korinto) sąsiauryje 1571 m. spalio 7 d. ir pasibaigusios krikščionių pergale, Europą išgelbstint nuo mahometiškojo pasaulio grėsmės. Žygį organizavo popiežius Pijus V (šventuoju paskelbtas 1712 m.). Vadu buvo paskirtas Jonas iš Austrijos (Don Juan de Austria, 1547-1578), Karolio V sūnus, tada turėjęs 24 metus ir gyvenęs Ispanijoj. Jis buvo žymus strategas, vadovavo 280 laivų, o turkai turėjo 273 mažesnius ir prasčiau aprūpintus laivus. Krikščionys neteko 8000 vyrų, turkai daugiau kaip 20.000. Turkų laivyno galybė buvo visiems laikams palaužta ir nebegrėsė krikščioniškajai Europai. Pergalei atminti spalio 7 d. katalikų Bažnyčioj buvo įvesta rožinio šventė. Turkų sausumos galybė buvo palaužta 1683 m. Austrijoj prie Vienos, kur kovėsi ir lietuviai, kaip matyti iš jų pavardžių karaliaus Sobieskio koplyčioj Kahlenberge, prie Vienos. Tad šįmet suėjo 300 metų, kai ir lietuviai prisidėjo prie krikščioniškosios Europos gelbėjimo. Šią sukaktį Europai priminė ir popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Austrijoj šių metų rugsėjo 10-13 d.
I
Balti fontanai Saulės Soduos trykšta,
Ir šypsosi Bizantijos Sultonas1, kaip jie liejas;
Nuaidi juokas lyg fontanai iš to veido šiurpulingo,
Kurs mena girios tamsą dėlei jo barzdos tamsumo,
Jo lūpos išlenktos lyg kruvinasai pusmėnulis,
Ir jo laivai sujudino viduržeminę jūrą visą,
Italijos iškyšuliuos respublikas baltąsias siautė
Ir veržėsi į Adriją pro patį Jūros Liūtą2.
Agonijoj ir netekty svetur pagalbos šaukės Popiežius,
Krikščionių karalius pakvietęs Kryžių dengti kalavijais.
Šaltoji Anglų karalienė3 veidrodyje žvalgės,
Valėzų gi šešėlis žiovavo per Mišią;
Fantastiški garsai nuo vakarų salų ispanų ginklą tildė,
Ir saulėj juokėsi nuo Aukso Rago4 jų valdovas.
KUN. JONAS
Kai atsakei, Viešpatie, į mūsų klausimą: "Kodėl Tu, Dieve, mums toks tolimas” (liepa-rugpj. 1983) tai, be abejo, kiekvienas Tavo žodis buvo teisingas. Tačiau prašau, leisk ir man daugiau pasisakyti savo bei kitų eilinių žmonių vardu. Mielai ir nuolankiai priimsiu Tavo pataisas, jei kur atrodyčiau nušnekėjęs. Bet kai ilgiau galvoju, kodėl mes, žmonės, prie Tavęs nesiveržtam, ir kodėl Tu lieki mums tolimas, ar nėra todėl, kad:
Visų pirma, Viešpatie, Tu esi mums nematomas, negirdimas, neapčiuopiamas. Dėl to mes esame blogesnėje būklėje už akluosius ir kurčiuosius, kurie dar gali nors rankomis apčiuopti daugelį daiktų, atskirti gyvą nuo negyvo, šaltą nuo karšto, švelnų nuo žiauraus ir t.t. Yra fizinių daiktų ir dalykų, kurių tiesiai nė vienas žmogus nematom, negirdim, neapčiuopiam, o visgi jie yra realūs, tikri. Štai kad ir energija, radijo, televizijos ir kitos bangos; mūsų pačių protas, atmintis, vaizduotė, valia. Tačiau tinkamai pavartoję protą, mes juos surandame ir net panaudojame savo kasdienio gyvenimo reikalams. Tad negalim pasiteisinti esą Tau tolimi ir prie Tavęs nesiveržiame todėl, kad Tavęs neregime, negirdime ar neapčiuopiame. Tai būtų nesubrendusio proto ženklas. Bet mes, žmonės, esame tokie, nors ir "šiaudelio griebiamės, norėdami pateisinti savo paikystę ar tikėjimo stoką. Ar ne taip, Viešpatie, yra?
TYLA
Viešpatie, manau, jog nedaugelis esame tvirčiausiai supratę ir įsitikinę, kad be Tavęs nebūtų nei mūsų pasaulio-visatos, nei mūsų pačių. Jau mokyklų suoluose, o paskui ir spaudoje, ir TV programose neva mokslo vardu kartkartėmis skelbiama, jog viskas atsiradę savaime, evoliucijos keliu, kad koks nors Kūrėjas Dievas nesąs reikalingas, kad tai tik negalvojančių ir atsilikėlių tamsuolių prietaras. Nepagalvojam, kad tiek visa visata, tiek mes patys nesame amžini, kad kada nors prasidėjome. Užmirštam, kad kiekvienai pradžiai būtinai reikalingas pajėgus pradėjėjas (pradas). Kai mes tai pamirštame, kaip mes veršimės į Tave, mielas Dieve, jei Tu mums nesi reikalingas? Ir, tiesą sakant, to reikalingumo kasdieniame gyvenime tartum ir nejaučiame.
J. V.
Šiais metais birželio4-22 d. "Laiškai lietuviams” jau buvo suruošę ketvirtą ekskursiją. Aplankėme Skandinaviją: Norvegiją, Švediją, Suomiją ir Daniją. Pirmosios trys ekskursijos buvo plačiai šiame žurnale aprašytos su gausiomis iliustracijomis. Apie šią ketvirtą ekskursiją nemanome plačiai rašyti, nes tie aprašymai kai kuriems skaitytojams jau nusibodo (žiūr. rugsėjo mėn. nr. "Atgarsių” skyrių). Be to, šioje ekskursijoje dalyvavo labai maža grupelė lietuvių, tarp kurių nebuvo tokių raštingų keleivių, kurie taip išsamiai ir įdomiai būtų galėję viską aprašyti, kaip praėjusias keliones yra aprašiusios Nijolė Jankutė arba Gunda Kodatienė.
Šių metų ekskursija buvo labai nepatogiu laiku — prieš pat Lietuvių dienas, tad daugelis negalėjo dalyvauti; lietuvių susidarė tik dvylika. Mes susijungėme su kitais keleiviais, kurie į šią ekskursiją buvo užsirašę pavieniui. Jų buvo, galima sakyti, iš viso pasaulio. Po du buvo iš Australijos, Afrikos, Meksikos. Žinoma, daugumas iš Amerikos. Religijos atžvilgiu buvo katalikų, protestantų, žydų. Iš viso buvome 43 keleiviai.
Visą laiką, nuo Norvegijos iki Danijos, mūsų vadovė buvo norvegė Greta. Ji mums daug pasakojo, skaitė, deklamavo. Visose ekskursijose turėjome įvairių vadovų ir gidų. Visi jie buvo labai geri, išskiriant vokiečius. Įdomu, kad lietuviai yra linkę vokiečius girti, bet mums pirmojoje ekskursijoje teko jais labai nusivilti.
Kaip jau minėta, šios ekskursijos plačiau neaprašinėsime, tik pateiksime vieną kitą bendresnio pobūdžio mintį ar įvykį. Apie matytas vietas nerašysime, tik kai kurias parodysime, įdėdami atitinkamas nuotraukas. Šį numerį iliustruojame vaizdais iš Norvegijos ir Švedijos, o kitame duosime nuotraukų iš Suomijos ir Danijos.
P. DAUGINTIS, S.J.
Jau rašėme "Laiškų lietuviams” 1982 m. gruodžio ir 1983 m. sausio numeriuose apie aštuonis Kalno palaiminimus aplamai ir apie kai kuriuos plačiau ir atskirai. Šį kartą rašysime apie trečiąjį palaiminimą: "Palaiminti, kurie liūdi — jie bus paguosti” (Mt 5,4). Tai yra Kristaus teigimas ir pažadas. Kaip visame Kalno pamoksle skelbiama Dievo karalystė pilnai įsigalės tik pasaulio pabaigoje, taip ir šis palaminimas bus visiškai įvykdytas tik danguje. Tačiau ir dabar jis galioja, ir dabar yra palaiminti bei paguodžiami, kurie liūdi.
LIŪDĖJIMAS IR PAGUODA ASMENIŠKAME GYVENIME
Pats Kristus pergyveno liūdesį ir patyrė paguodą savo žemiškame gyvenime. Tai įvyko, kai po 40 dienų ir naktų pasninko bei maldos buvo išalkęs, ištroškęs ir piktosios dvasios gundomas. Velniui pasitraukus, "štai angelai prisiartino ir jam tarnavo” (Mt 4,11).
Labai stiprų liūdesį Jėzus pergyveno Getsemanės sode prieš pat savo kančią. Atėjęs į sodą, Kristus su savim pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą. Jis jiems skundėsi: "Mano siela mirtinai nuliūdusi”. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė kaip tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Pagaliau pasirodė angelas ir jį sustiprino. Taip sustiprintas ir paguostas, Jėzus išėjo kentėti ir tą kančią iškentė nepalūžęs. Dar didesnę paguodą ir dievišką palaimą patyrė jo žmogiškai dieviška širdis, kai trečią dieną prisikėlė amžinai laimingam gyvenimui.
Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, pats patyręs žemėje didelį liūdesį, pasiėmęs ant savęs žmonių nuodėmes ir negalias, užpelnė liūdintiems tikintiesiems sustiprinimo, gydymo ir paguodos malonę.
Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Ruduo — derliaus ir sotumo metas. Brandūs pėdai pripildo kluonus, o medžių šakos linksta nuo vaisių sunkumo. Ir vis dėlto kiek maža džiaugsmo matyti prie pilnų klėčių.. .
Klėčių ir kluonų savininkai su baime žiūri į savo pasėlius — ar kluonai pakankamai erdvūs? Ar klėčių užraktai patikimi? Ar į juos nesikėsins tie, kurie nė piršto nepajudino šitam derliui gauti? O tie, kurie nemokėjo, nenorėjo, kuriems nepavyko pasirūpinti ištekliais, su pavydu skaičiuoja turtingojo lobį. Auksinis varpų ir monetų blizgesys godumu uždega turtingojo širdį, o pavydu tų, kurie stovi tuščiomis rankomis. Ir taip du žemės broliai lieka mirtini priešai. Ir vieni, ir kiti pamiršta, kad tikrasis klėčių ir svirnų savininkas esi Tu, ir tik pagal Tavo nuostatus turi būti dalijamas kluonų derlius.
K. P.
Amerikiečiai ir europiečiai nusiskundžia, kad, kai jie lanko Maroką, Alžyrą, Tunisą, ar kitas šiaurės Afrikos šalis, vietiniai pirkliai juos nori išnaudoti, visada užsiprašydami per aukštas kainas. Ne. Jie nenori išnaudoti užsieniečių, bet yra toks vietinių pirklių paprotys vis daugiau užsiprašyti, kad galėtų pasiderėti. Jie ir vietiniams pirkėjams pakelia kainas, kad būtų iš ko nusiderėti. Tai yra toks jų gyvenimo būdas.
Tvarkydamas savo biblioteką, radau knygą, parašytą arabo prancūzų kalba. Ją buvau skaitęs prieš kokią 30 metų. Toje knygoje aprašoma marokiečių gyvenimas ir papročiai. Autorius prisimena ir aprašo, kaip jis, mažas būdamas, su motina ėjo į turgų pirkti liemenės ir kaip motina ilgai derėjosi, kol nupirko. Čia pateiksime tų derybų aprašymo vertimą.
"Mes apėjome kokią dešimtį krautuvių. Pardavėjai veržėsi vienas pro kitą, rodydami vaikiško dydžio krūvas liemenių. Čia jų buvo įvairiausių spalvų, bet nė vienos spalvos atspalvis nepatiko mano mamai. Pagaliau ji pasirinko raudonos vyšninės spalvos liemenę, gražiai išsiuvinėtą šilkiniais siūlais. Nuvilko mano baltą apsiaustą, užvilko liemenę, susegė sagutes iki pat kaklo, atsitraukė toliau, kad galėtų pamatyti, kaip ji man tinka. Liepė pasisukti į kairę, paskui į dešinę, ilgai atseginėjo sagutes ir susukus į kamuolį liemenę grąžino pardavėjui.
— Ar tau patinka liemenė?
— Kaina nuspręs apie patikimą, — atsakė motina.
Vytautas Kasniūnas
Kazys Juozaitis, padėjęs pypkę, pasiėmė akordeoną ir, pamiklinęs pirštais klavišus, sodriu baritono balsu užtraukė improvizuotą dainą, pritaikydamas muziką: "Aš viengungis. .. ji viengungė. .. mudu abudu... mūsų šeima keturių. . . ką tu lėmei ir nulėmei, likimo žvaigždele. ..”
— Įsikandai tu savo dainą ir dabar, kaip tas kirkilas, kirkini per dienų dienas, — atidariusi virtuvės duris, Vida ramino savo vyrą. — Leisk svečiui pailsėti, greičiausiai prigulė valandėlei.
— Prisilsės, išsimiegos naktį, o dabar juk laikas pietų. Man jau nosį kutena sklindantis virtuvės kvapas. Dar ko gero žuvis iš keptuvės iššoks, — juokavo Kazys.
— Gurgu gurgais gurguliuoja pilvas, pilvelis — vaišink mane, motinėle, saldžiu medumi, baltu pieneliu, — dainuodamas miegamojo tarpduryje pasirodė svečias Vytenis.
— Tai gražu! — išskėtusi rankas, linksmai šūktelėjo Vida. — Dabar matau, kad alkani vyrai pasidaro dainininkais ir poetais.
— Tu nežinai, Vidute, su kokiais genijais bendrauji, — lamdydamas akordeoną užtraukė Kazys.
Marija Stankus-Saulaitė
— Pasikalbėkime apie gyvenimą.
Taip prasidėjo savaitinis mokinių pasikalbėjimas su bendrabučių vedėjais Vasario 16-tosios gimnazijoje. Temos buvo įvairios: kaip ruošti pamokas; ką daryti, kai suaugę viena sako, o kita daro; kaip elgtis su "kitokiais” žmonėmis; kaip laikytis savo įsitikinimų, nors dauguma kitaip elgtųsi. Viena iš opiausių, svarbiausių temų buvo ši: kaip berniukas ir mergaitė turėtų draugauti. Iš to išėjo klausimai: kokios ribos; kas yra "tikroji” meilė; kokia jaunuolio atsakomybė už kitą.
Suaugusiam keletas metų dažnai nedaug reiškia. Gal darbe kokie nors pakeitimai; gal nauja gyvenvietė. Netikėtumams užtikus, suaugęs gali remtis įpročiais, nusistovėjusia vaga: jis įpratęs vienaip ar kitaip elgtis, savo būdu interpretuodamas savo gyvenimą, kitų veiksmus, visatos eigą. Žinoma, ne visiems ir nevisad taip būna, bet, kiekvienu atveju, susirinkusi tam tikra gyvenimo patirtis.
Jaunuolis dar neilgai gyvenęs, dar neturįs paruošto atsakymo gyvenimo klausimams. Jis stebi suaugusius, seka savo draugais. Tiek berniukas, tiek mergaitė (o abu apima žodis "jaunuolis”) jaučia naują sąmonę, pastabumą, jautrumą sau ir kitiems. Ypatingas žvilgsnis kreipiamas į savo amžiaus kitos lyties asmenis: ką jie ar jos jaučia; kaip jie ar jos bręsta; kaip prie jo ar jos priartėti.
Atsakymus siūlo namai, mokykla, aplinka. Namuose jaunuolis mato daugiau ar mažiau laimingus tėvus, arba tik tėvą ar motiną. Tėvai tyli arba pasakojasi, bet vaikas viską stebi, viską savimi sveria. Kaip tėvas elgiasi su motina, kaip motina elgiasi su tėvu, įsirėžia į jaunuolio sąmonę ir pasąmonę. Nejučiomis formuojasi pažiūros ir įpročiai. Savaime aišku, dalis tėvų gyvenimo yra kaip tik tas opusis jaunuolio klausimas: fizinis artumas. Ar tėvai vengia apie tai kalbėti? Gal visai apie meilę nekalba? Gal jų veiksmai keisti — šalti, nenatūralūs? Gal sakosi vienas kitą mylį, o išnaudoja, panaudoja? Gal nelygios jų teisės, atsakomybė gal nepadalinta. Tėvai arba rodo vienas kitam pagarbą, arba jos nerodo, ir ši pagarba arba rišama su meile, arba nuo jos atskiriama. Pagarbos, meilės ir fizinio artumo jungtis yra esminė.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
MUZIKOS MOKYKLOS LIETUVOJE
Lietuvoje kylant krašto kultūrai, labai svarbus vaidmuo atiteko muzikos mokykloms. Muzikos specialiosios mokyklos pradėjo steigtis Vilniuje 19 a. antroje pusėje. Lygiagrečiai steigėsi muzikos mokyklos prie dvarų, kurių vaidmuo buvo ne menkesnis už Vilniaus muzikos mokyklas. Prie dvaro įsteigtoms muzikos mokykloms vadovavo profesionalūs muzikai, dažniausiai mokslus baigę svetur. Tokios mokyklos buvo Rokiškyje, kuriuose mokėsi J. Gruodis, M. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša. Plungės muzikos mokykloje pradėjo mokytis M. K. Čiurlionis. Tokia muzikos mokykla buvo ir Rietave.
Keletą amžių Rietavas buvo garsios Lietuvoje Oginskių šeimos nuosavybė. 1874 m. Bogdanas Oginskis parašė polonezą "Atsisveikinimas su tėvyne”. Jis buvo Mykolo Kleopo Oginskio anūkas. Jis įsteigė muzikos mokyklą, ketindamas ruošti muzikantus rūmų orkestrui. Mokykla veikė iki 1909 m., iki Bogdano Oginskio mirties. 1874-1880 m. jai vadovavo vienas pirmųjų profesionalų muzikų J. Kalvaitis (1842-1900), baigęs Varšuvos muzikos institutą. Apie šios mokyklos orkestrą greit sužinojo visa Žemaitija. Ypač išgarsėjo mokykla, kai nuo 1883 iki 1905 m. jai vadovavo čekas Josifas Mašekas (1864-1927) — puikus dirigentas ir pedagogas. Jo įsteigtas 60 žmonių orkestras atliko P. Čaikovskio, F. Listo, J. Haidno, V.A. Mocarto, F. Šuberto, L. van Bethoveno kūrinius. Su savo orkestru koncertavo Rietave, Salantuose, Palangoje, Rygos pajūryje — Majuoruose. Grojo dvaro svečiams iš Maskvos ir Leningrado.
Baigę Rietavo mokyklą, muzikai kūrė orkestrus įvairiose Lietuvos vietose. Kai kurie iš buvusių Rietavo mokyklos auklėtinių dar grojo Lietuvos operos, baleto, teatro ir radijo simfoniniame orkestre. Kiti muzikai, baigę aukštuosius mokslus, dirbo Varšuvos muzikos institute (vargonų klasės profesorius A. Butkevičius). Varšuvos mažajame teatre dirbo dirigentas J. Goštautas. Kauno valstybinėje konservatorijoje buvo dėstytojas E. Gailevičius.
Skyrių tvarko JUOZAS V AIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGOS REIKŠMĖS ŽODŽIAI
(Tęsinys)
Būdvardžiai ir prieveiksmiai.Kai kurie mūsų rašytojai ir žurnalistai mano, kad abuojas reiškia tą pat, ką abejingas, o abuojumas reiškia abejingumą. Tai yra didelis nesusipratimas. Būdvardis abuojas yra senas lietuvių ir baltų kalbų žodis. K. Būgos nuomone, jis yra sėliškos kilmės. Dabar šitas žodis užtinkamas rytų aukštaičių ir kai kurių dzūkų tarmėse, artimesnėse buvusių sėlių teritorijai. Šiose tarmėse abuojas reiškia piktą, įžūlų, įkyrų, nedorą, nepakenčiamą, bjaurų, Štai keli pavyzdžiai, paimti iš rytų aukštaičių šnekamosios kalbos: Mūsų jautis abuojas — saugokis (Rokiškis). Jo pati labai abuoja — keikiasi, vaikus muša (Svėdasai). Toks abuojas vaikas pasidarė — visą dieną burzgia ir burzgia (Utena). Koks abuojas kelias rudenį (Labanoras). Tokia pat reikšme šį žodį vartoja ir Tumas-Vaižgantas (rytų aukštaitis). Minėtose tarmėse tą pačią reikšmę turi ir bevardė giminė, pvz.: Čia man abuoja — negaliu gyventi (Alanta). Šiandien lyja, purvas — keliauti abuoja (Palūšė). Ši reikšmė būdinga ir iš minėtojo būdvardžio išvestiems daiktavardžiams — abuojybė, abuojystė, abuojumas, pvz.: Abuojybė, ne darbas, kai šalta miške (Tauragnai).
Tad iš gyvosios žmonių kalbos pavyzdžių šio žodžio reikšmė labai aiški, bet mūsų raštijoje vis galima užtikti tokių pasakymų: Per didelis mūsų abuojumas lietuviškiems reikalams. Jis tam dalykui visiškai abuojas. Čia abuojumas ir abuojas labai klaidingai vartojama abejingumo ir abejingo reikšme. Matyt, tie žmonės, ieškodami naujovių, nusitvėrė šį žodį vartoti, visai nežinodami jo tikrosios reikšmės.
Poezija gali atspindėti gyvenimą, jį interpretuoti, jam duoti gaires. Broniaus Žalio "Apie žmones, žemę ir vėpus” (Australija: Gintaras, 1983) tai daro, išreiškiant ryžtingą, optimistišką žvilgsnį į įvykius ir jų dalyvius.
Kaip tamsu, sunku bebūtų, šių eilėraščių veikėjai "galingi meilės galiom / ir išminties šviesa” ("Mus klausinėja juodos gėlės”, psl. 19). Nusiteikimas nušviečia aplinką — dalinai nuo paties žmogaus priklauso, kaip gyvenimo faktai jį ir jo artimuosius paliečia.
Ateikite ir pirkite svajones,
gerieji žmonės,
nes jos vertesnės ir už auksą.
(“Svajonių pardavėjas”, psl. 27)
Svajonės įima tėvynės prisiminimą, džiaugsmą mylimaisiais, rūpestį kitais. Jos nėra atitrūkusios nuo kasdienybės; priešingai, jos ją transformuoja. Aiškiausiai tai pasakoma skauto vadovo eilėraščiais "Reportažai iš skautų stovyklos” knygos antrajame skyriuje. Vadovas apgalvoja savo elgesį su jaunesniaisiais, už kuriuos jis atsakingas. Jis daro, ką gali; jis budi ". . . kad niekas neliestų / mano brolių laimingų sapnų” ("Sargybinis”, psl. 37).
LIETUVIŲ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. VI tomas (40-49 nr.). Išleido Lietuvos kronikos sąjunga 1983 m. Viršelis ir iliustracijos — seselės Mercedes. Spaudai paruošė M. Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai, 687 psl., kaina 7 dol. Leidėjų adresas: 6825 S. Talman Avė., Chicago, IL 60629.
SESE, BUDĖK! Išleido Lietuvių Skaučių Seserija 1983 m. Redagavo “Pelėdų” skiltis: Halina Plauši-naitienė, Dalia Bylaitienė, Danutė Dirvonienė, Janina Mikutaitienė, Halina Moliejienė, Marija Paš-kevičienė, Nijolė Užubalienė. Dailininkė — Zita Stirbytė. Kalbą taisė J. Vaišnys, S.J. Kieti viršeliai, 645 psl.
Įžangoje rašoma, kad knygoje sutelkta “vadovei labiausiai reikalinga medžiaga”.
CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 57. Leidžia Amerikos lietuvių kunigų vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.
■ Telšių vyskupijoje ir Klaipėdos prelatūroje iš 142 parapijų net 53 nebeturi savo kunigo. Tai per Vatikano radiją savo kalboje pranešė į Romą atvykęs vysk. Antanas Vaičius.
■ Putname, vieton mirusio a.a. kun. St. Ylos, Nekaltai Pr. Marijos vienuolyno kapelionu paskirtas kun. dr. Valdemaras Cukuras.
■ Bulgarijos delegacija, kurioje buvo ir Bulgarijos užsienio reikalų viceministeris Luban Gotsev bei Sofijos universiteto rektorius prof. G. Blisnakov, aplankė popiežių Joną Paulių II. Bulgarų 12 asmenų delegacija į Romą buvo atvykusi šv. Kiri
lo ir šv. Metodijaus šventės proga. Delegacijos lankymasis pas popiežių galbūt turėjo tikslą sušvelninti tą įspūdį, kurį pasaulyje padarė kaltinimai, kad Bulgarijos slaptoji policija buvusi įsivėlusi į atentatą prieš popiežių.
■ John Herbert, išbuvęs mokytoju daugiau kaip 30 metų, įstojo į kunigų seminariją, jau turėdamas 60 metų amžiaus, o šiemet kovo 19 d. buvo Burlingtono, Vt., katedroje įšventintas kunigu, jau turėdamas 64 m. amžiaus. Paskirtas į Švč. Marijos parapiją St. Algans, Vt., kur jis darbuosis su dviem kitais kunigais.
■ Stalino duktė Svetlana iš JAV persikėlė gyventi į D. Britaniją. Savo dukterį Olgą, kuri pagal jos tėvo pavardę vadinasi Peters, Svetlana leidžia į religinę kvakerių mokyklą Saffron Waldone, apgyvendinusi ją bendrabutyje.
DVIDEŠIMT PENKTASIS (JUBILIEJINIS) “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame straipsnio konkursą atskirai suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems skiriamos dvi temos: 1. Koks turėtų būti šių laikų kunigas. 2. Užuot keikus tamsą, verčiau uždegti bent mažą žvakutę. Straipsnio ilgumas — maždaug 4-9 mašinėle rašyti puslapiai. Skiriamos keturios premijos: I — 200 dol. (mecenatas kun. dr. Juozas Prunskis), II — 150 dol. (mecenatas Jonas Veselka), III — 100 dol. (mecenatė Ona Požarniukaitė), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).
Jaunimui (iki 30 m. amžiaus) siūlomos keturios temos: 1. Kas man tikėjime yra maloniausia ir kas sunkiausia? 2. Į ką kreipti dėmesį, renkantis profesiją ar pašaukimą? 3. Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje. 4. Kaip lietuvišką spaudą padaryti jaunimui įdomesnę? Straipsnio ilgumas — ne mažiau kaip trys mašinėle rašyti puslapiai. Jaunimui taip pat skiriamos keturios premijos: I — 100 dol., II — 80 dol., III — 70 dol., IV — 50 dol. Premijų mecenatai, davę po 100 dol.: Elena Antanaitienė, Jurgis ir Veronika Janušaičiai, N.N.
Konkursai baigiasi 1984 m. vasario mėn. 16 d. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” renginyje 1984 m. kovo mėn. 18 d. Jaunimo centro didžiojoje salėje.
EKSKURSIJA Į MEKSIKĄ
Kaip jau buvo pranešta, ateinančių metų pradžioje keliausime į Meksiką. Išvykstame sausio mėn. 5 d., o grįžtame sausio mėn. 15 d. Šios kelionės kaina iš Čikagos bus 715 dol. Maistu pasirūpinsime patys. Meksikoje maistas labai pigus. Vadovai nurodys gerus ir nebrangius restoranus. Kurie norės, galės eiti kartu, o jei norės kuris nors kitaip tvarkytis — visiems bus laisvė.