CHIARA LUBICH

"Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas” (Mk 10,43).

     Jokūbas ir Jonas, du Jėzaus mokiniai, prisiartino prie Jo su neįprastu prašymu: jie norėjo žinoti, ar Jo garbėje, reiškia danguje, jie galės sėdėti vienas Jo kairėje, antras Jo dešinėje. Bet Mokytojas pirmiausia norėjo žinoti, ar jie pasiruošę kentėti. Kai jie, daug nepagalvoję ir pasitikėdami savo galiomis, tai užtikrino, Jis paaiškino, kad tos vietos priklauso tiems, kuriems jos jau paskirtos.

     Kiti apaštalai Jonu ir Jokūbu pasipiktino. Tada Jėzus tarė jiems visiems: "Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis”. Ir baigdamas Jis pridėjo: "Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas”.

     Apaštalų ambicija būti danguje Jėzaus dešinėje ar kairėje rodė jų žemišką Kristaus įsteigtosios karalystės supratimą. Jų galvosenai turėjo įtakos toks ano laiko žydų supratimas. Jie dar nebuvo supratę, kad tokia garbė pasiekiama, tik sekant Jėzumi Jo kančioje ir mirtyje.

     Jėzaus žodžiai yra aiškūs ir revoliuciniai: apaštalų didybė priklauso nuo konkretaus tarnavimo. Jėzus, nepaisant Jo autoriteto, niekad kitiems nedominavo. Jis pasidarė visų tarnu, įskaitant ir savo mokinius.

     Jėzus nori savo mokinių tarnavimo iš meilės, pasiruošus atiduoti viską, net ir gyvybę, kaip Jis padarė. Ankstyvoji Bažnyčia Jėzaus kančią ir mirtį laikė aukščiausiu tarnavimu, kurį Jis suteikė žmonijai. Jėzus savo žodžiais "kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias” nesmerkia tų, kurie siekia atsakingos vietos. Jis tik nori, kad krikščionių bendruomenėje pašauktieji vadovauti savo pareigas eitų, pasiryžę tarnauti.

     Tie Jėzaus žodžiai nuo pat Bažnyčios įkūrimo buvo taikomi ypač tiems, kurie turėjo atsakingas vietas bendruomenėje, nes autoriteto pareigose lengva pasiduoti pagundai dominuoti kitiems. Jėzus atmeta bet kokį vadovavimą ar autoriteto pasireiškimą, paremtą dominavimu, ambicija ar išnaudojimu. Autoritetas niekad neturi virsti jėga jo paties labui.

     Aišku, kad Morkaus evangelijoje ši norma taikoma visiems, o ne tik tiems, kurie turi atsakingas vietas. Toji tarnavimo norma turi būti pagrindas kiekvieno asmens gyvenime. Ji kviečia keisti galvoseną, ragindama priešintis pasaulio tendencijoms, kurios mus veikia. Bažnyčia iš tikrųjų yra bendruomenė, tarnaujanti žmonėms.

     Tad kaip mes galime tuos žodžius vykdyti savo gyvenime? Viską reikia daryti tarnavimo dvasia, kokias pareigas beturėtum. Tokią dvasią išlaikyti bus daug lengviau, jei kiekviename sutiktame asmenyje matysime Kristų; jei mylėsime visus, nuo mažiausio, iki didžiausio, arba, būdami kitiems autoritetu, vis prisiminsime, kad tai, ką darome kitiems, darome pačiam Jėzui.

     Tarnaukime visuomet, tarnaukime kiekvienam ir tarnaukime uoliai. Tegul Dievas mums padeda tarnauti visiems, visad laisviems nuo savanaudiškų motyvų, tarnauti krikščionišku supratimu ir taip apstulbinti pasaulį, kuris dažnai yra pilnas puikybės ir geidžiantis jėgos. Tada Kristus bus žymiai geriau suprastas, Evangelijos revoliucinė reikšmė daug aiškiau matoma. Kryžius praras neigiamą reikšmę, kuri jam dažnai priskiriama, liudydamas ne tik išganymo kelią, bet būdamas ir žmonijos laisvės simbolis.

     Prieš mus atsiveria kviečiantis nuostabus veiklos kelias. Nepraleiskime geros progos!

Iš anglų kalbos išvertė K. P.

     Apie 40 lenkų vyskupų rudenį lankėsi Vatikane. Kalbėdamas į juos, popiežius Jonas Paulius II priminė, kad Lenkijos vyskupai visada ėjo išvien su tauta, gindami jos teisėtus tautinius ir pilietinius interesus, saugodami tautinį palikimą ir krikščionišką kultūrą, ugdydami sąžinės laisvę ir kovodami prieš jos prievartavimą. Ta pačia kryptimi eina ir dabar.