Redakcijos pastaba. Vartant senus "Laiškų lietuviams” komplektus, už akių užkliuvo šis Juzės Daužvardienės, dabartinės Generalinės konsulės, straipsnis, rašytas beveik prieš trisdešimt metų, išspausdintas vedamuoju 1954 m. vasario mėn. numeryje. Praėjo tiek laiko! Daugelis dabartinių "Laiškų lietuviams” skaitytojų tada dar nebuvo gimę arba buvo dar labai maži. Bet atrodo, kad straipsnyje minimos problemos lygiai taip yra aktualios, kaip ir tada. Manome, kad bus daugeliui įdomu jį paskaityti, todėl perspausdiname.

     Mes sielojamės lietuvybės nykimu, rūpinamės, kad svetimoje šalyje lietuviai nutausta. Organizacijose ir individų rateliuose vedamos ilgos diskusijos; spaudoje rašomi dar ilgesni teoretiniai straipsniai. Žodžiu ir pirštu nurodomi apgailėtini pavyzdžiai. Diskusijos, filosofijos, aimanavimai taip ir pasilieka neaktualiomis teorijomis. Rezultatų nesimato. Atrodytų, kad pergyvename aimanavimų ir liguistų kritikavimų periodą. Aktualumai, faktinieji gyvybiniai reikalai paskęsta teoretinių žinių okeane. Bandome pritaikyti einšteiniškas teorijas ten, kur pakaktų paprastos aritmetikos.

     Žvelgdami į tolimus horizontus, kartais nematome to, kas sudaro artimesnę aplinką. Mes turime neišsemiamą, gyvą tautinį turtą, kurį galime pritaikyti daugeliui aktualių lietuviškų reikalų: lietuvybei išlaikyti, tautos garbei iškelti, savo kultūrai parodyti. Tas turtas gausus, plačiai šakotas, apimąs visa tai, kas sudaro savitą lietuvišką kultūrą, suteikia lietuvių tautai atspalvį, skiriantį ją nuo kitų tautų. Pažvelkime iš dviejų taškų, kodėl privalome savo tautinius turtus branginti ir kaip jie yra pritaikytini mūsų aktualiems siekiams bei tikslams.

KODĖL TAUTINIUS TURTUS TURIME BRANGINTI?

     Tautiniai turtai gali labai daug mums patarnauti kitataučių sferose. Jais mes galime gauti brangios propagandos ir surasti gerų draugų Lietuvai ir lietuviams šiais kritiškais mūsų tautai laikais. Iš savo patirties pateiksiu porą konkrečių pavyzdžių įrodymui, kad senoviško liaudies meno pavyzdžiais, šokiais, dainomis ir tradicijomis sužavime kitataučius ir laimime jų palankumą.

     Vietinė spauda visuomet ieško naujos medžiagos, kuria sudomintų savo skaitytojus. Prieš trejetą metų buvo patarta "Tribune” redakcijai parašyti palankų straipsnį apie naujai atvykusius iš tremties lietuvius, atkreipiant dėmesį į tai, kad jie atsivežė ne tik tremtyje sunkiai išsaugotų tautinių turtų, bet ir tremtyje atgaivintų bei puoselėtų tautinių talentų. Su reportere ir fotografu paskyrėm tam tikslui visą dieną. Aplankyta ir nufotografuota kelios lietuvės audėjos, paruošta medžiaga straipsniui. Tikėjomės laikraštyje pamatyti vieną kitą nuotrauką ir trumpą aprašymėlį. Labai nustebome, kad redaktorius paskyrė visą puslapį audėjų nuotraukoms ir straipsniui. Palankių atsiliepimų gauta ne tik iš Amerikos, bet ir iš tolimų kontinentų, net ir iš Australijos. Vieną lietuvių šeimą, atvykusią į Ameriką, uoste imigracijos pareigūnas pasveikino su tuo puslapiu. "Tribūne” redaktorius prašė nurodyti daugiau būdingos medžiagos iš lietuvių gyvenimo.

     Buvo nužiūrėta ir patarta lietuviškos vestuvės. Laukėm, teiravomės, prašėm naujakurius iš anksto pranešti apie planuojamai grynai lietuviškas vestuves. Mūsieji, kuriems panašios vestuvės tapo įprastu dalyku, nekooperavo. Pagaliau praeitą vasarą pasisekė iš anksto sužinoti apie tokias vestuves ir pranešti redakcijai. Redaktorius, paskyręs fotografą ir reporterį, būtinai reikalavo, kad kitiems laikraščiams nebūtų pranešta. Patyręs redaktorius nujautė, kokia bus to įdomaus aprašymo vertė, kai skaitytojai pamatys pamerges, apsivilkusias tautiniais rūbais. Ir vėl plačiai paplitusiame laikraštyje matome lietuvių nuotrauką su išsamiu straipsniu, kuriame į lietuviškų vestuvių papročių aprašymą buvo įpintas ir mūsų tautos tragedijos priminimas.

     Kitas mūsų papročiais susidomėjimas buvo parodytas pereitą rudenį, kai "Immigrants Protective League” lietuvių programoje buvo pavaizduotos senoviškos lietuvių tradicijos ir jau beveik užmiršti papročiai. Vietos spauda, visai neraginama, pakartotinai fotografavo ir aprašinėjo programos turinį.

     Didžiausią ir beveik nuolatinę sensaciją sudaro garsioji lietuvių kalėdinė eglutė Mokslo ir Pramonės muziejuje. Eglutės papuošalai ne naujadaras, bet atgaivintas ir pritaikytas mūsų liaudies menas, žymiai senesnis už tradicinius eglučių papuošimus. Pirmąją eglutę po didelių vargų papuošėm, abejodami ir susirūpinę. Ji buvo kukli, ryškiai skirtinga nuo kitų. Mūsieji kritikavo: "Ji be šviesų, be blizgučių”. Atseit, nepamėgdžioja įprastų matyti eglučių. Tačiau lietuviškoji eglutė tapo didžiausio dėmesio centru ir plačiai išreklamavo lietuvių vardą. Vienu metu užangažuotas "clipping bureau” pasiuntė muziejui 500 iškarpų, eglutės bei jos papuošalų nuotraukų, buvusių šio kontinento spaudoje. Kiekvienais metais radijo programos komentuoja, televizijos programos demonstruoja, mokyklos ir įstaigos kopijuoja kuklius, bet gražius liaudies meno pavyzdžius. Žymus ir populiarus žurnalas "Better Homes and Gardens” jau dabar prašo medžiagos apie lietuvių eglutę ir lietuvių kalėdinius papročius ateinančių Kalėdų numeriui.

     Dar neseniai Čikagos Mokslo ir Pramonės muziejuje užsibaigė akademikių skaučių suruošta liaudies meno paroda. Besiruošiant šiai parodai, buvo kreiptasi į muziejų patalpų klausimu. Netikėjom ten gauti vietos, nes žinojom, kad kitų tautų prašymai anksčiau buvo atmesti. Bet muziejaus direktoriai mielai priėmė lietuvių parodą pareikšdami: "Lietuviai turi puikių tautinių turtų, moka juos branginti, kitiems pavaizduoti ir visuomet gražiai jais užsirekomenduoja”. Parodai buvo numatyta pora savaičių laiko. Muziejaus pageidavimu, ji buvo pratęsta ir ten išlaikyta daugiau kaip mėnesį. Pats muziejus patarė demonstruoti parodos metu lietuvišką audimą.

     Amerikos kultūriniam elitui nesvarbu įrodyti, kad mes jau susiliejom su amerikiečiais. Jis mus labiau gerbia nepraradusius savo tautinės spalvos. "Tautinio palikimo” principas čia yra labai puoselėjamas. Šią rašinio dalį baigsiu įdomiu pavyzdžiu, iš kurio patys skaitytojai galės daryti išvadas.

     1952 m. turėjau garbės dalyvauti ir kalbėti lietuviškais reikalais "National Social workers” konferencijoje Klivlende, kur buvo suvažiavę apie penki tūkstančiai delegatų. Konferencijos metu du kartus teko girdėti atpasakojant įdomų pavyzdį, kurs tikrai virto klasišku.

     Mičigano valstijoje moksliškomis studijomis užsiėmę profesoriai nugirdo, kad kažkokioje šeimoje gyvena lietuviai senukai, turintieji lietuviškų pasakų ir dainų lobyną. Profesoriai, atsiradę prie nepaprastai ištaigingos rezidencijos durų, paklausė šeimininkę, ar nebūtų galima pasikalbėti su lietuviais senukais. Ši iškilmingai atsakiusi, kad jos namuose visi gyventojai yra amerikiečiai, nėra jokių lietuvių, ir užtrenkusi profesoriams duris. Profesoriai nenorėjo nusileisti ir grįžo tuo pačiu reikalu kitą kartą, kol pavyko susitikti su senukais, apgyvendintais palėpėje. Jų dainas ir pasakas įrašė į juosteles ir juos nufotografavo. Jų tautosakos vertimai ir fotografijos pasirodė spaudoje. Tie senukai labai pagarsėjo. Po to profesoriai buvo pakviesti arbatėlės į puikiąją rezidenciją. Jų maloniam nustebimui senukai sėdėjo fotelyje; salonas buvo papuoštas lietuviškos tautodailės pavyzdžiais. Puikioji dama, pirmą kartą profesoriams užtrenkusi duris, jau su pagarba pristatė senukus — savo tėvus ir su pasididžiavimu prisipažino esanti jų duktė — lietuvaitė.

TAUTINIŲ TURTŲ PRITAIKYMAS LIETUVYBEI IŠLAIKYTI

     Aimanuojam, kad mūsų prieauglis lietuviškai nekalba, nutolsta nuo lietuvių, sukuria mišrias šeimas ir žūsta tautai. Galime patys save paklausti: ar sudarome palankias sąlygas tą prieauglį išlaikyti lietuvių tautos rėmuose?

     Vėl panaudosiu gyvus pavyzdžius iš vietos gyvenimo. Lietuvos vyčių choras, gyvavęs prieš keletą metų, buvo sudarytas beveik išimtinai iš Amerikoje gimusio lietuviško jaunimo. Dalis jų labai maža arba ir visai lietuviškai nekalbėjo. Išmokdavo lietuviškai dainuoti, kai kurie choristai pramoko ir lietuvių kalbos, arčiau susigyveno su savaisiais ir įsijungė į lietuvišką veiklą. Buvo labai įdomu, kaip choristai išrišo uniformos klausimą. Viena mišrios šeimos narė patarė pasirinkti lietuvių tautinius rūbus. Problema buvo sunkiai išsprendžiama, nes tokių rūbų gauti buvo labai sunku. Tremties metų sąlygos buvo dar labai žiaurios. Klausimas buvo išrištas taip: choristės suorganizavo studijų bei siuvimo ratelius, iš pasiskolintų knygų susipažino su tautinių rūbų sudėtimi ir atkūrė lietuviškus raštus. Vėliau buvo užmegzti ryšiai su tremtinėm: iš čia siuntė nupirktus audimui ir siuvinėjimui siūlus, medžiagą ir net adatas. Tremtinės grąžino pagamintas tautinių drabužių dalis. Vyrai už darbą užmokėjo siuntiniais ir net garantijomis. Nauda buvo dviguba. Šv. Kazimiero akademijos lituanistikos skyrius, Alice Stephens choras ir kitos grupės taip pat organizavo panašius "vajus”.

     "Ateities” šokėjų pradžia buvo Lietuvoje. Dabar nariai yra daugiausia antros ir trečios kartos lietuviukai. Atvirai sakant, kai kurie nariai įstojo vien dėl to, kad jų draugai ten dalyvavo, ar galbūt tik "good time” beieškodami. Bet ir čia įvyksta gražių pasikeitimų: ne vieną pastebėjau atėjusį "lūganu”, ilgainiui tapusį lietuviu. Kai jaunimas susipažįsta su lietuviškų šokių kilme ir reikšme, kai įsigyvena į lietuvišką muziką, atsiranda susidomėjimas savo tėvų kraštu. Buvo net atsitikimų, kad iš kūdikystės laikų prisiminta senolių išmokytų dainų ir pasakų, tinkančių būti perlais prof. Balio rinkinyje. Pabrėžtinai noriu pastebėti, kad tiek vyčių chore, tiek "Ateities” šokėjų grupėje bei kitose panašiose organizacijose vyksta nemažas skaičius susituokimų — sudaromos lietuviškos šeimos, kurios kitomis sąlygomis tikriausiai būtų buvę mišrios.

     Deja, maža šiandien turime tokių organizacijų. O reikėtų atgaivinti mėgėjų chorus, teatrinius ratelius, liaudies šokių ir dainų būrelius. Nejaugi visiškai norime išeiti tik profesionalizmo ir komercinio perfektizmo keliais? Be abejo, nepeikiu tų pagirtinų ansamblių, teatrinių grupių, nes jie atlieka nepaprastai gražų darbą, savo užsibrėžtų tikslų siekdami. Mes juos gerbiame ir jais didžiuojamės. Tačiau apgailestauju tik tai, kad yra užmiršta ir nustelbta paprastesni mėgėjų susitelkimai į chorus ir kultūrines grupes, kuriose dalyviai rastų ir sielai peno, ir praturtintų savo žinias. Prieš keletą metų Čikagoje ir visoje Amerikoje tokių būrelių buvo daug, bet šiandien juos galima suskaityti ant vienos rankos pirštų.

     Idėjinės organizacijos, parapijos ir mokyklos turėtų stengtis atgaivinti tokius mėgėjų ratelius. Jaunystė — tai judėjimo, dainavimo, šokimo, riksmo ir dūkimo laikas. Mes ją taip greitai užmirštame. Mes, vyresnieji, norime priversti tą jaunąją energiją sėdėti, sausus sieksninius straipsnius skaityti, ilgų kalbų ir sausų pamokymų klausytis, o po to eiti tais keliais, kuriuos mes jiems nurodome. Jaunimą pritraukti galime tik tuo, kas jam miela ir įdomu.



 

•    Motinos Teresės vienuolyno bendrabučių ryšininke JAV-se yra paskirta ponia V. Collins, 5106 Battery Lane, Bethesda, MD 20814.

•    Popiežius Jonas Paulius II vasario pabaigoje per 8 dienas aplankys septynis Centrinės Amerikos kraštus: Gvatemalą, Nikaragvą, Kosta Riką, EI Salvadorą, Hondūrą, Panamą, Haitį, kur dalyvaus Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos užbaigime Šias žinias pateikė Vatikano šaltiniai.