("Kelionę į Vilnių” paskaičius)
Nijolė Jankutė
Su V. Volerto "Pragaro vyresnysis” ir J. Gliaudos "Liepsnos ir apmaudo ąsočiai” prasidėjusią dabartinės Lietuvos "egzotiką” išeivijos prozoj tęsia A. Kairio "Kelionė į Vilnių” — 32-jį "Draugo” konkursą laimėjęs romanas. Nors ši knyga apie okupuotą Lietuvą, tačiau vyriausias veikėjas ne "tenykštis”, o "čionykštis”.
Išeivių sūnus, JAV pilietis, teisės mokslų daktaras Mindaugas Genutis lanko tėvų kraštą. "Kelionė į Vilnių” — suma šio jauno žmogaus minčių, jausmų ir išgyvenimų, kurie, palaipsniui stiprėdami, per dvi savaites Lietuvoje tartum audros banga nusiaubia jo sielą. Sovietinio gyvenimo realybė supurto Mindaugą, naivų idealistą, sugriaudama jo simpatijas komunizmui ir užpūsdama jo azartą kovai "už marksizmo idėjinį įsitvirtinimą”.
Taip staiga, taip nesugrąžinamai praradęs tikėjimą komunizmo idėja, kurios hipnotiškam žėrėjime buvo praleidęs eilę metų, Mindaugas vis dėlto nepakimba tuščioj erdvėj. Į jo paties sau pastatytą klausimą "jei įsitikinsiu, kad sovietų sistema... ne geriausia. .. valdymosi forma... kur aš pasidėsiu? Kur kristi? Kas mane laikys?” (93 psl.) atsakymą duoda Lietuva. Į priblokštą Mindaugo širdį ji ateina svaigi, kaip pirmoji meilė. Tai ne tarybinių šūkių, statybų, soclenktynių Lietuva ir ne toji, suidealizuota išeivijos mokyklų vadovėliuose bei saldžiai sentimentali egzaltuotuose tėvų prisiminimuose, bet Lietuva dabarties realybėj. Toje Lietuvoje Mindaugas ieško "tiesos ir tikrojo kelio”, vis plačiau atverdamas akis, vis labiau pamildamas ten sutinkamus žmones.
Penkiolika dienų tėvų žemėj, tartum 15 metų atneša Mindaugui begales išgyvenimų: nuo giliai jaudinančio, ekstatiško pirmo žvilgsnio į Vilnių iš lėktuvo iki košmariško susidūrimo su KGB. O tame tarpe — profsąjungos atstovai, universiteto profesoriai; silpnos vaišės, stiprūs gėrimai; dviprasmiškos diskusijos apie laisvę ir vergiją; tylios užuominos į galimybes išvykt Amerikon; garsūs tostai už "šviesią marksizmo ateitį”... Na, ir šių laikų dievdirbis Jurgaičių miške; ir kryžnešiai, ir Kryžių kalnas, ir ... lunatikai. Kas jie? Savotiška "pažemintųjų ir nuskriaustųjų” klasė "beklasėj” tarybinėj visuomenėj: "veikėjai be programos... vienminčiai be teisių, išpažinėjai laisvės nelaisvėje”.
Penkiolika dienų aplink Mindaugą verda gyvenimas — viešasis ir paslėptasis. Jis įtraukiamas į tą keistą dviprasmiškumo sūkurį, kur daug kas yra atvirkščiai, negu matai ir girdi, kur "niekas nežino, kas ką žino”; kur žmonės, lyg mitologinės būtybės, turi "dvi galvas, dvi poras akių, dvi širdis ir du veidu” (144 psl.). Mindaugas bando atsispirti tai fantastiškai realybei, ginkluodamasis marksizmo šarvais ir sovietinių keistenybių pateisinimu ("kuklumas, santūrumas”, "rytietiškas marksistas ne visada supranta vakarietišką”, "be reikalo nemėto pinigų, nes jie yra liaudies”). Bet su kiekviena diena Vilniuje tie šarvai skyla, aižėja, trupa. Pagaliau, Mindaugui lankant gimines kaime, dievdirbį miške, o vėliau stebint procesiją į Kryžių kalną, ateina tas "širdies katarsis” — kovingųjų idealistų gyvenimo lūžis. ".. . mane nutvėrė karšta kraujo banga ir nešė... esu kartu su jais, pririštas, prijungtas nematomais saitais... dėka kalbos, dėka mano motinos...” (185-186 psl.).
Mindaugo ir jo motinos ryšys eina per visą knygą ne tik raudonu siūlu, bet šimtanyte juosta. Tai šiais laikais sunkiai besutinkama sūnaus pagarba ir meilė motinai bei motinos nesvyruojanti viltis laimėt sūnų savo tiesai. Jiedu tartum fechtuotojai, sukryžiavę špagas nesibaigiančioj dvikovoj už savo įsitikinimus. Tik ta ypatinga meilė sulaiko juos nuo kruvino kirčio.
"Kelionę į Vilnių” autorius atpasakoja pirmuoju asmeniu. Pradiniuose Mindaugo monologuose susipažįstam su jo tėvais, jo mokslu lietuviškose ir amerikietiškose mokyklose; su jo posūkiu į kovingąją kairę. Viešnagė Lietuvoje iššaukia dialogus, todėl ir skaityti įdomiau.
Blankūs šalutiniai veikėjai tartum nori prisiderint prie blankios sovietinės kasdienybės. Tačiau lunatikė Virga, paslaptingas dievdirbis ir kagėbistas Girkalnis—spalvingi charakteriai, verti platesnių epizodų.
Gaila, kad Mindaugo motiną, turinčią milžiniškos įtakos jo gyvenimui, matome vien tik adoruojančiomis Mindaugo akimis. Toks žvilgsnis apgaubia ją idealo aureole.
O aureolės visada nukelia veikėją už jam skirtos literatūrinės tikrovės ribų.
Pats Mindaugas Genutis laimi skaitytojo simpatijas savo romantišku idealizmu. Po marksisto - revoliucionieriaus kauke slepiasi žmogus, jautrus artimo vargams ir nelaimėms. Tai ne bejausmis "svieto lygintojas”, greičiau viduramžių riteris — nuskriaustųjų gynėjas — gerokai naivus, karštakošis, bet geros širdies. Nestebėtina, kad sovietinė Lietuva Mindaugą sukrečia iki dvasios gelmių, ir jis pasuka jam pačiam netikėta kryptim.
Autorius turi silpnybę pamokslauti. O pamokslus galima pakęsti tik iš sakyklos, ir tai ne visada. Prie savaime iškalbaus vaizdo ar veiksmo pridėdamas moralinį-patriotinį ar politinį "paaiškinimą”, autorius panaikina tos detalės literatūrinį svorį. Pvz., "Tūkstančiai spalvų! ... Pievose šieno kupetos. Juodos. Julius sako, kad tai pernykštis šienas. Pernykštis?... Taip visas gyvenimas eina — dirbama ne sau, dirbama valstybei, komunaliniam ūkiui...” (190 psl.).
Vyriausias romano veikėjas Mindaugas pamato ir išgyvena visą seriją sovietinio gyvenimo neigiamybių, tačiau niekur nesusiduria su teigiamais reiškiniais, išplaukiančiais ne iš režimo malonės, bet iš pačių lietuvių įtemptų pastangų. Pvz., restauruota Trakų pilis (ir restauravimo "istorija”). Pro panašius dalykus jautrus Mindaugas nemačiom praeiti negalėjo. ..
Arba vėl, romane pasigendama ypatingos lietuvių vilniečių meilės sostinei. Ir didelio ja pasididžiavimo! Su Mindaugu vaikščiojant po Vilnių, atrodo, kad dauguma sutiktųjų nori jį iškeist į Ameriką...
Autoriaus stilius trumpasakis, aiškus, lengvas skaityti, išskyrus politinius-patriotinius monologus. Ten ir žodis, ir tonas skamba "nuo tribūnos”, pliusų knygai nepridedamas.
Kalbinių nesklandumų romane irgi pasitaiko. Tokie išsireiškimai, kaip "greit užmigo ir laikė visišką tylą”, "etniniai žmonės”, "miego transas”, "daryti masterj”, buvo galima sulietuvinti. Nebent, "daryti masterj” prideda autentiško kolorito Amerikos lietuvių šnekai?
Taip pat Kryžių kalnas vartojamas pažyminio daugiskaitoj.
Kartais autoriaus per smulkus vietinių nepriteklių, buitinių nepatogumų, aplinkos skurdumo blusinėjimas palieka nemalonų skonį skaitytojui. Jautiesi, lyg rodytum pirštu į skudurais pamotės aprengtą našlaitį, kurių jis ir taip jau drovisi, bet nusiplėšti negali.
Grakštūs Šv. Onos ir Bernardinų fasadai dail. A. Sutkuvienės pieštame viršelyje maloniai traukia akį.
• Šv. Kazimiero jubiliejinio medalio projektą ruošia skulpt. Petras Vaškys. To paties modelio medaliai bus dviejų rūšių: bronziniai ir sidabriniai. Pirmųjų bus 5000, antrųjų — 200. Juos kaldins Filadelfijoje.
• Prof. S. Sužiedėlio studiją “Šv. Kazimieras 1458 - 1484” į italų kalbą išvers prel. V. Mincevičius, į ispanų kun. V. Palubinskas, į portugalų kun. Pr. Gavėnas, į vokiečių kun. K. Senkus. Numatoma išversti ir į anglų bei prancūzų kalbas.
• Jungtinių Tautų įstaigų apskaičiavimais, per paskutinius 15 metų 39-se kraštuose buvo be teismo išžudyta ne mažiau kaip 2 milijonai žmonių.