Elizabeth Byrd
Prieš keletą metų, man bekeliaujant Škotijoj, stambaus sudėjimo kaimietė, sėdėjusi šalia manęs autobuse, paklausė, kodėl aš — amerikietė panorusi keliauti Škotijos šiaurėj viduržiemį, kai orai blogi.
Atsakiau, kad tokie žiemos orai man kaip tik patinka ir kad renku medžiagą istoriniam romanui. Susitikimai ir pasikalbėjimai su tos apylinkės žmonėmis man padeda įsigilinti į jų gyvenimo būdą ir papročius. kurie, kaip atrodo, per keturis šimtmečius mažai tepasikeitė.
Tuomet moteris pakvietė mane pas save pernakvoti. "Mūsų namukas mažas, bet šiltas, o jūsų draugystė man būtų labai maloni, ypač vyrui nesant namie; mat jis išvykęs į turgų”.
Kai pasiekėme jos namus, smarkiai lijo. Namas buvo statytas iš akmens, nelabai dailus, prisišliejęs prie niūraus šlaito. Šunes išbėgo mus pasitikti, ir ponia Mclntoch įvedė mane į labai švarų, bet nebenaujais baldais apstatytą svečių kambarį.
Staiga šviesos sumirkčiojo ir visai užgeso. "Elektros nebėra”, atsiduso ji ir uždegė žvakes. Bekuriant ugnį židinyje, kažkas pabeldė į duris.
Duris atidarius, vidun įėjo berniukas. Jam pasitraukus arčiau ugnies, pamačiau, kad tai buvo apie 12 metų vaikas, gerokai luošas.
Atgavęs kvapą, jis kreipėsi į mano globėją: "Tėvas bandė jums skambinti, bet jū-sų telefonas nebeveikia. Tai aš atėjau pasižiūrėti, ar čia pas jus viskas tvarkoj”.
"Ačiū, Jonai”, padėkojo ji ir mus supažindino. Vėjas stiprėjo. Jis siautė ir spiegė, smarkiai daužydamas langines. Aš prasitariau, kad ši audros drama man labai patinka.
"Ar jūs nebijote?” teiravosi Jonukas.
Buvau besižiojanti sakyti, kad ne, bet ponia McIntoch greitai davė tokį atsakymą, kuris kiekvienam berniukui galėtų būti malonus: "Žinoma, kad bijom! Mes abi audros labai išsigandusios. Bet dabar, kai turime vyrą namuose, ne taip baisu”.
Valandėlę kambaryje buvo tylu. Tuomet Jonukas pakilo. "Matau, kad čia viskas gerai”, tarė jis ir labai oriai iššlubavo pro duris.
Net praėjus kelioms savaitėms, šio atsitikimo negalėjau užmiršti. Kodėl aš neatsakiau į jo klausimą su tokiu jautrumu, kaip ponia Mclntoch? O kaip dažnai praeityje — savyje paskendus — buvau nejautri kito reikalams...
Permąsčiusi praeitį, supratau, kaip dažnai šitokios dosnios ir maloningos širdys man pagelbėjo. Kaip dažnai žodžiu ar veiksmu jos kėlė mano dvasią. Jaunai esant, mano mama daug kartų tokiu būdu man padėdavo.
Vieną popietį ji ruošėsi priimti svečius, o aš — septynerių metų mergaitė — norėjau padėti. Išbėgusi laukan, priskyniau puokštę pienių ir atnešiau jai. Ne viena mama turbūt būtų padėkojusi už tas piktžoles ir įmerkusi jas pieno butelin virtuvėje. Mano mama įmerkė pienes pačioje gražiausioje vazoje ir pastatė ant pianino tarp dviejų aukštų žvakidžių. Ji net nemėgino aiškinti svečiams apie mažosios Betty gėles. Dabar, kai tik pamatau gėles kuriose nors vaišėse, tuoj prisimenu, kaip didžiavausi, žinodama, kad mano skintas pienes mama brangino daugiau negu rožes ir pastatė jas pačioje garbingiausioje vietoje.
*
Tokia širdis greitai pagauna ir gerai supranta kitų jausmus. Vieną vakarą tai turėjau progos pastebėti savo paauglio brolio elgsenoje. Šokių metu jam krito į akį, arti sienos bestovinti, nedrąsi, nelabai graži gimnazistė. Ji stovėjo tenai prie sienos, ir niekas nekreipė į ją net mažiausio dėmesio. Mano brolis labai mergaitę užjautė ir pakvietė šokti. Tuomet atsitiko nedidelis stebuklas. Mergaitė pasijuto tokia laiminga, kad visa švytėjo, ir tuo metu buvo beveik graži! Greitai kitas berniukas pakvietė ją šokti, ir taip tą vakarą ji praleido šokdama beveik kiekvieną šokį.
Maloninga, kitus atjaučianti širdis niekada nėra per daug užimta. Kartą girdėjau draugus pasakojant apie mažą berniuką, kuris labai mylėjo savo apsitrynusį vienakį meškiną. Kai berniukui reikėjo padaryti nedidelę operaciją ir jį paguldė ligoninėn, vieną rytą chirurgas įėjo jo palaton. Vaikas gulėjo, apsikabinęs meškiną. Slaugė norėjo paimti iš jo žaislą, bet daktaras sulaikė. "Palik meškiną, — prašneko jis rimtu balsu, — meškinui taip pat reikia dėmesio”.
Kai po operacijos berniukas išsibudino, meškinas gulėjo patogiai įsitaisęs ant pagalvės, ir toji vieta, kur jam trūko akies, buvo dailiai aptvarstyta raiščiu.
*
Kiekvienam iš mūsų yra daug progų panaudoti šį talentą.
Neseniai, mums su drauge apsipirkinėjant itališkame Niujorko miesto kvartale, ji stebėjo aštuonerių metų berniuką, padedantį tėvui pardavinėti daržoves. Pardavęs vienai moteriškei daržovių, jis norėjo paimti iš jos pinigus. Pirkėja nekreipė dėmesio į vaiką, bet pinigus įteikė jo tėvui. Mažojo berniuko šypsena dingo, pečiai nusviro. Mano draugė suprato, kad turi kaip nors atitaisyti vaiko nuotaiką ir pasitikėjimą savimi. Ji pasišaukė jį ir, išsirinkusi pomidorų, padavė įdėti daržoves maišelin. Kai po to padavė vaikui dolerį, sekundę kitą jis lyg dvejojo beskaičiuodamas. Pagaliau visas nušvitęs atidavė reikiamą grąžą. "Labai ačiū, — tarė ji, — aš nebūčiau galėjusi visko taip greitai suskaičiuoti”.
"Tai menkniekis”, atsakė jis, žiūrėdamas į tėvą. Tačiau tai nebuvo jam menkniekis. Ir taip mes visi keturi stovėjome gatvėje, besišypsodami vienas kitam ir džiaugdamiesi šia, draugės sukurta, situacija. Tokia maloninga širdis ne mažina, bet apsaugo ir kelia kito asmens savigarbą.
Išvertė D. S.