Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Kai Tu ateini su sėkla prie mano dirvos, kas atsitinka su grūdu, kritusiu iš Tavo rankų? Erškėčiai nusmelkia prasikalusį daigą, ir jis miršta dėl dirvos kietumo? Dieve, Tu matai mane. Su ilgesiu laukiu Sėjėjo. Ir kai ateini, mano širdis skamba lyg varpas. Sakau Tau daug gražių žodžių ir pažadų — ne visada protingų, bet nuoširdžių. Daug ko noriu, daug kam ryžtuosi. Paskui, Viešpatie, kas apvagia mano širdį! Įsijungiu į dienos ir darbų triukšmą, o sėkla miršta, nedavusi vaisių. Ir mano širdis lieka lyg žemė gruodyje — šalta ir be gyvybės.
Betgi Tu savo rankoje laikai ne tik sėklą. Ir dirva Tavo valioje. Mačiau — pavasario audra užplūsta žemę. Atrodo, kad ji ardo ir griauna. Toji pavasario audra man yra Tavo gailestingumo ir galios simbolis. Tai kas, kad širdis lyg žemė gruodyje — be giesmės ir žydėjimo. Kai Tu siųsi savo audrą — šviesą ir ugnį — prieš mano valią, net man nežinant, dirva bus paruošta sėklai.
Dieve, Tu negali norėti, kad dirva visada liktų akmenuota ir bevaisė. Bet kokia kaina paruošk ją žydėjimui. Jei reikia, palaistyk ją mano širdies krauju ir ašara, tik tegul ji neša derlių.