AUDRONĖ UTARA
Atleisk man, mama, kad per greit užaugau,
Kad vis rečiau beužsuku namo.
Ar ten mane dar visos kertės saugo?
Ar man bent kiek dar liko šilumos?
Mano vaikystė jau seniai suskilo,
Susmigo visos šukės paširdin.
Paimk mane ir išsivesk į tylą,
Į šiltą naktį didelėm akim.
Priglausk mane, kaip didelę, kaip mažą,
Apglėbk šilta šventadienio skara,
Ir pažiūrėsime abi, kaip auga medžiai,
Kad atminty tau likčiau tik gera.