Prieš kelioliką metų minios garbinte garbino meksikietį Josė Mojica, lyrinį sopraną ir pasaulinio garso kino artistą. Jo vardas buvo kiekvienam filmui geriausias užtikrinimas, kad salės bus pilnos žmonių. Kur dingo dabar šis garsus dainininkas, dėl ko niekas apie jį nekalba, dėl ko laikraščiai nerašo? Ar jis daugiau nevaidina, ar nedainuoja? Ne, jis daugiau nevaidina. Jis ruošiasi ne įsivaizduotam fantazijos gyvenimui, bet tikram gyvenimui. Jis gal ne tiek dabar dainuoja lūpomis, kiek širdimi gieda meilės giesmę Tam, kuris jam ruošia tikrą, nesibaigiantį gyvenimą. Jis tapo vienuoliu pranciškonu.
Įdomu, dėl ko. Ar jis nusivylė gyvenimu? O gal daugiau negalėjo skinti laurų vaidybos ir dainavimo mene, tad pasislėpė vienuolyne, negalėdamas pernešti pažeminimo? Ne! Visiškai ne dėl to. Į vienuolyną jis įstojo, būdamas 44 metų amžiaus, taigi, pačiame savo žydėjime. Dar daug daug metų jis galėjo dainuoti ir vaidinti, bet pasirinko kitą kelią. Dėl ko? Motyvas aiškus ir paprastas: tokį kelią jis pasirinko, palyginęs žemiškas vertybes su amžinosiomis. Mat, nenorėjo išmainyti amžinybės į akimirksnį. Suprato, kad tikrai būtų neprotinga atsisakyti brangaus deimanto ir pasitenkinti beverčiu stiklo gabaliuku,
Trumpai pažvelgsime į jo kelią, kuriuo eidamas, pasiekė pasaulinės garbės, tapdamas kino studijų ir operos salių garbinamu pusdieviu. Kilęs iš pasiturinčios meksikiečių šeimos, Josė buvo bepradedąs studijuoti techniką, ruošdamasis inžinieriaus laipsniui. Šalyje kilę neramumai ir revoliucijos jo planus suardė. Tada jis ėmėsi studijuoti tapybos meną. Tačiau tuo metu jo galvoje jau brendo mintis vykti į Niujorką ir siekti laurų dainavimo mene. Ten nuvykęs, pirmiausia norėjo patekti į kokį nors restoraną ar kabaretą, apie operas galvoti dar buvo per anksti. Kartą jis dainavo restorane, pats pritardamas gitara. Atsitiktinai ten buvo ir vienas Metropolitan operos dainininkas, kurs tamsiu meksikiečiu labai susidomėjo. Jis nusivedė jį į operą, kad specialistai ištirtų balsą ir muzikinius sugebėjimus. Daug tirti nereikėjo. Tie trumpi egzaminai pasibaigė sutartimi su Metropolitan opera. Čia prasidėjo Josė Mojica laurais klotas artisto ir dainininko kelias. Jis dainavo geriausiuose Amerikos, Europos, o net ir Kinijos bei Japonijos teatruose. Romoje jį pasikvietė į savo rūmus tuometinis Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir klausėsi įvairiausių itališkų arijų, nuostabiai išpildomų šio jauno meksikiečio.
Hollywoode tuo metu buvo daromi pirmieji žingsniai garsinių filmų gamyboje. Šiam tikslui nebuvo galima rasti geresnio artisto už Mojica. Čia vėl prasidėjo sutartys su filmų gamybos direktoriais. Jo vardas vis labiau sklido po pasaulį, o kišenės vis storėjo nuo dolerių... Turint daug pinigų, netrūko nė įvairiausių malonumų. Be to, Mojica buvo labai gražus vyras: aukštas, tamsus, garbiniuotais plaukais. Moterys alpdavo iš susižavėjimo, pamačiusios jį scenoje. Taip jis galėjo patenkinti visus savo norus, galėjo pasiekti viską, ko troško jo besiblaškanti širdis. Bet žemiški malonumai ir garbė žmogaus patenkinti negali. Jis pradėjo studijuoti visas religijas nuo budizmo ir islamizmo iki krikščionybės. Taip jis svarstė ir lygino žemiškas vertybes su dvasiškomis. Pagaliau 1939 m. jis aiškiai pamatė, kad toji svarstyklių lėkštelė, į kurią dėjo žemiškas vertybes, iškilo aukštai, aukštai, o toji, kurioje buvo dvasiškos vertybės, savo sunkumu nusviro iki žemės. Nebuvo jokio abejojimo. Šių vertybių negalima nė lyginti. Argi jis galėjo iki šiol būti toks aklas? Kaip jis galėjo klaidžioti šunkeliais, nematydamas tikrojo kelio? Bet — geriau vėliau negu niekad. Ir jis pasuka iš klaidžių šunkelių į tiesų vieškelį, vedantį prie amžinų vertybių.
Lemiamoji jo gyvenimo valanda buvo išmušta tamsią naktį Rio de Janeiro mieste. Čia jis buvo apsistojęs viešbutyje savo profesijos reikalais, o taip pat ir norėdamas atsiimti įprastų malonumų duoklę. Jau keletą metų brendo jame mintis pasukti kitu keliu, bet štai šiame viešbutyje jis pasiryžta žengti lemiamą žingsnį. Liepia tarnautojui atnešti žemėlapį. Jo akys laksto žemėlapiu po įvairias Pietų Amerikos vietas ir pagaliau sustoja prie mažo Cuzco miestelio Andų kalnuose, Peru valstybėje. Čia buvo griežtos observancijos pranciškonų vienuolynas. Greitai skuba lėktuvu namo į Meksiką, parduoda prabangiškus savo namus bei kitus turtus ir vyksta į Cuzco, kur tikisi prasmingesnių gyvenimu atsilyginti Dievui už veltui praleistą laiką, gyvenant tik nuodėmingiems malonumams, toli nuo Dievo. Vyksta į Peru, į aukštus kalnus, toli nuo Meksikos, kad visiškai atsiskirtų nuo tų vietų, kurios jam primena nuodėmingą praeities gyvenimą, klaidžiojant apgaulingais keliais.
Praėjusiais metais jis dalyvavo Eucharistiniame Kongrese Brazilijoje. Šia proga savaitraščio "O Cruzeiro" reporteris turėjo progos su juo trumpai pasikalbėti. Štai kelios to pasikalbėjimo mintys:
— Kuris jūsų filmas geriausiai patiko?
— Niekados nebuvau patenkintas tuo, ką atlikau menui. Artistas niekad nėra savo darbu patenkintas.
— Ar kartais gal pasiilgstate savo praėjusio gyvenimo ir paliktos profesijos?
— Dėkui Dievui, niekad nesu jautęs nė šešėlio tokio ilgesio.
— Kuris šventasis jums geriausiai patinka?
— Šv. Pranciškus Asyžietis.
— Ar palaikote santykius su garsiais artistais, su kuriais teko drauge vaidinti?
— Nutrūko santykiai beveik su visais, išskiriant du ar tris.
— Ar dar susirašinėjate su Hollywoodu?
— Hollywooda jau seniai užmiršau.
— Kaip praleidžiate dieną dabartiniame savo gyvenime?
— Meldžiuosi ir dirbu, dirbu ir meldžiuosi.
— Koks Šv. Rašto posakis jums labiausiai patinka?
— "Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų".
— Koks yra gražiausias jūsų kūdikystės atsiminimas?
— Pirmosios Komunijos diena ir pasiaukojimas Marijai.
— Kokia žmonių ypatybė jums labiausiai patinka?
— Kilnumas ir atvirumas.
— Ką manote bendrai apie žmoniją?
— Po Dievo aš ją labiausiai myliu.
Kartais dar ir dabar Josė Mojica gieda, bet ne žmonėms, o Dievui bažnyčioje. Pagrindinė jo pareiga yra rūpintis pašaukimais į kunigus. Šiam tikslui jis net sutiko vaidinti filme "EI Portico de la Gloria", kuriame vaizduojamas kunigiškas pašaukimas. Suradęs tikrąjį kelią, jis nori, kad ir kiti jį pažintų ir juo pasuktų į neapgaulingą laimę.
J. Vaišnys, S. J.