1956 M. RUGSĖJO (SEPT.) MĖN. VOL. VII, NO. 8
Sunku įsivaizduoti kultūrą be tolerancijos. Paprastai jos abidvi eina ranka rankon. Kuo žmogus yra kultūringesnis, tuo labiau jis gerbia kitą asmenį ir toleruoja jo įsitikinimus. Fanatizmas, savo nuomonėje užsispyrimas ir kitų niekinimas yra didžiausi kultūros priešai. Tik tas žmogus yra vertas pagarbos, kurs moka gerbti kitą. Išdidus pasipūtėlis, kurs kiekvieną skirtingų pažiūrų žmogų pravardžiuoja. krikdemu, davatka arba bedieviu, masonu, pats save pasmerkia visuomenės akyse, panašiai kaip tas fariziejus, kaltinęs ir niekinęs muitininką. Per dažnai mes savinamės tik vienam Dievui priklausančią teisę — pasmerkti žmogų amžinai. Jeigu šiandien vėl tarp mūsų apsigyventų Kristus, tai, tur būt, ne vienas “patentuotas krikščionis” Jį pasmerktų, matydamas kalbantis su kokiu nors “raupsuotuoju”, su kokiu nors “bedieviu” ar “masonu”, panašiai kaip kadaise Jį smerkė fariziejai, matydami kalbantis su Magdalena.
Mūsų visuomenėje labai trūksta objektyvumo. Esame įpratę žiūrėti ne į tai, kas yra daroma, veikiama, organizuojama, bet į tuos asmenis, kurie veikia ir organizuoja. Jeigu kuris nors asmuo yra man nesimpatiškas, tai viskas yra bloga, ką tik jis bedarytų; jeigu kuri nors asmenų grupė yra ne mano pažiūrų, tai viskas yra smerktina ir boikotuotina, kas tik tos grupės būtų organizuojama. Tas pats veiksmas yra labai geras ir girtinas, jeigu jį atliksiu aš, bet jis taps smerktinu ir nuodėmingu, jeigu bus atliktas ne mano įsitikinimų žmogaus! Štai svarbiausias daugelio mūsų “veikėjų” principas! Štai pagrindinis jų moralės dėsnis! Vadovaujantis šiuo “moralės” dėsniu, didesnis veikėjas bus tas, kurs daugiau griaus kitų darbus, kurs daugiau kenks kitų pažiūrų organizacijoms. Taigi, daugiausia tuo mūsų veikla ir reiškiasi: kovojant ir pešantis vieni su kitais.
Jeigu tą energiją, kurią sunaudojame kovodami su savo broliais ir draugais, panaudotume kovai su savo tikraisiais priešais, tai žymiai daugiau laimėtume. Dažnai mes nesugebame atskirti draugo nuo priešo. Kartais priešu skaitome geriausią savo draugą, siekiantį to paties tikslo, kovo-jantį dėl tų pačių idealų, bet einantį trupučiuką skirtingu keliu ir kovojantį kitokiu ginklu. Mes matome tik savo kelią ir vertiname tik savo ginklą, bet nesuprantame, kad yra ir daugiau lygiai gerų ginklų ir lygiai saugių kelių. Jei Visagalis kada nors mums leis grįžti į savo tėvynę, gal vieni lipsime į laivą, kiti sėsime į lėktuvą. Ir vieni ir kiti sieksime to paties tikslo, nors nevienodomis priemonėmis ir ne tais pačiais keliais. Ir vieni ir kiti susitiksime savo žemėje. Bet jegu mes savo akių nenukreipsime į bendrą tikslą, bet į skirtingas priemones, jei vieni kitus pradėsime laikyti savo priešais, jei iš laivo nukreipsime patrankas i lėktuvą, o iš lėktuvo i laivą mesime bombas, tai tėvynės nei vieni nei kiti nepasieksime, bet žūsime kelyje.
Mes žinome daugelį naudingų tiesų šiame gyvenime, bet per dažnai mes jas užmirštame. Mes žinome, kad savęs atsižadėjimas yra atlyginamas su nuošimčiais, bet stebuklai teįvyksta, kai mes patys šį žinojimą praktikuojame. Labai dažnai jie į-vyksta, kai esame praradę paskutinę viltį.
Z. Kolba
Kristaus (vitražas)
F. Oursler pasakoja, kad taip atsitiko jo draugui Bill Williams, vienam iš beviltiškiausių girtuoklių Niujorke. Joks gydytojas negalėjo jam padėti. Vieną rytą, sėdėdamas savo gydytojo kabinete rutininiam patikrinimui, jis paklausė:
— Daktare, kelintą kartą aš čia ateinu?
— Šiandien penkiasdešimtą. Tu jau mūsų sukaktuvininkas.
— Aš manau, kad alkoholis mane nužudys, ir netrukus.
— Bill, — pasakė rimtai gydytojas, — man labai gaila, bet tai yra tiesa.
— Užtat, — tarė nušvisdamas Bill, — gal mažą taurelę man nuotaikai pataisyti?
— Tvarkoj, — sutiko gydytojas, — bet pirma aš norėčiau tavęs šio to paprašyti. Gretimame kambaryje yra jaunuolis labai prastame stovyje. Jis čia pirmą kartą. Gal būt, jei tu jam pasirodytum, kaip sukrečiantis pavyzdys, tu jį atgrasintum nuo gėrimo visam gyvenimui.
Vietoj supykęs už sukrečiančio pavyzdžio vardą. Bill susidomėjo pasiūlymu ir pasakė:
— Gerai, aš norėčiau padėti tam vargšui vaikėzui.
Jaunuolis tikrai jautė jo pasmerkimą, ir Bill, kuris save pripažino nepataisomu agnostiku, staiga, pats savimi netikėdamas, pradėjo prašyti jaunuolį kreiptis į kokią nors aukštesnę išorinę jėgą.
— Alkoholis yra tavo išorėje, — kalbėjo jis, — tiktai kita išorinė jėga gali tave išgelbėti. Vadink ja Dievu, vadink teisybe, vardas nesvarbu, bet šauk pagalbos!
Nesvarbu, kokia buvo jaunuolio reakcija. Bill pats sau padarė neišdildomą įspūdį. Grįžęs į savo kambarį, jis užmiršo pažadėtą taurelę. Tai buvo 1934 metais, ir dar šiandien jis jos neišgėrė. Galvodamas pagaliau apie kitus, jis pradėjo gyvenimą, pagrįstą krikščioniškuoju principu. Ir tuo principu vadovaudamasis, Bill Williams įkūrė garsiąją "Alcoholic Anonymous" draugiją.
Tas principas gali atrodyti neaiškus skeptikams, bet jis veikia paslaptinga jėga. Štai keistas atvejis. Daktaro McAlister graži ir jauna žmona, kurią jis labai mylėjo, mirė labai anksti. Jos mirtis taip gydytoją pribloškė, kad jį panėrė į gilią melancholiją. Jis nevalgė, nekalbėjo ir buvo apimtas savižudybės manijos. Visą metų eilę jis buvo saugojamas pakaitomis trijų slaugių. Liūdėdamas ir krimsdamasis vis labiau ir labiau, daktaras sulyso ir tapo lyg kevalas. Jį reikėjo pakelti iš kėdės, guldyti ir valgydinti. Ir kaip jis nekentė savo slaugių!
Vasarą McAlister būdavo vežamas į pajūrį, kur jis mėgdavo sėdėti savo ratukuose ant stataus kranto ir žiūrėti į jūrą. Vieną popietę jis nustebino slaugę, pasiūlydamas jai eiti paplaukioti.
(Modernieji medikai apie tikėjimą)
Žmogus visada pasiliks mįslė įvairiais atžvilgiais, ir beieškant tos mįsles sprendimo, yra naudinga patirti įvairių mokslo šakų atstovų pažiūras. Įdomu, kad po XIX šimtmečio pozityvizmo (tikiu tik tai, ką matau ir ką pojūčiais galiu patirti) dabar net eksperimentinių mokslų atstovų pažiūros yra stipriai priartėjusios prie religijos. Tai gali mums pavaizduoti visa eilė pavyzdžių. Jų mums daug patiekia ne taip seniai Berlyne pasirodžiusi studija "Gottbekennt-nisse Moderner Naturforscher" (Moderniųjų gamtamokslio atstovų Dievo išpažinimai). Šiuo kartu mes čia pažvelgsime į medikus (apie kitų gamtamokslio šakų atstovų pareiškimus esu rašęs "Drauge"). ,
Mediciniškoji religija
Tarp pirmaujančių Europos medikų minimas prof. dr. Werner Leibbrand, kurs nuo 1946 m. dėsto medicinos istoriją Erlangeno universitete. Jisai, baigęs medicinos ir filosofijos studijas, buvo vėžio instituto promotorius Berlyne. Nacių pašalintas iš pareigų, lankė Europos kultūrinius centrus, ypač Prancūzijoje. Yra parašęs visą eilę mokslinių studijų, kuriose jis labai teigiamai atsiliepia apie krikščionybę. Vienoje jų jis rašo: "Krikščionybė yra, galima sakyti, mediciniškoji religija, jos įvedami veiksmai turi artimą ryšį su gydytojų veiksmais... Psichoterapiniai veiksmai priartėja prie teologinių ne taip, kad psichoterapeutas turėtų pakeisti kunigą, bet taip, kad jis paruošia kelią kunigui, nes ir jis į tą patį tikslą krypsta. Jeigu jis taip daro tai jis yra gydytojas, kaip Aristotelis sako — sveikatos Logos."
Žinomas vėžio ligos tyrinėtojas dr. Erwin Liek net turėjo drąsos savo veikale "Das Wunder der Heilkunde" (Gydymo stebuklas) tvirtinti:
— Virchovo posakis "aš esu išskrodęs tūkstantį lavonų, bet juose neradau jokio sielos pėdsako" mums, dabartiniams gydytojams, skamba neprotingai, kaip piktžodžiavimas. Mes žinome, kad sielos nesurasi mikroskopu, ją tegali surasti tik kita siela. Mūsų, gydytojų, uždavinys glūdi pareigoje suprasti ir apimti visą žmogų. Negalima būti gydytoju, jei netiki, kad yra siela.
Toliau jis primena tą nuostabią žmogaus organizmo sąrangą, suminėdamas, kad gyvas narvelis turi 24 bilijonus molekulių, susidarančių iš 300 kvadrilijonų atomų. Mažiausias gyvas organizmas turi apie keturis bilijonus molekulių. Turėdamas prieš akis tą nuostabųjį gyvių pasaulį, mokslininkas rašo:
— Galybė, kuri sukūrė pasaulį, kuri jį tvarko amžinais, paslaptingais įstatymais, kuri atomuose leido suktis elektronams, yra taip pat nutiesusi statybos planą ir nuostatus tam margam, amžinai besikeičiančiam organiniam gyvenimui.
(Clare Boothe Luce atsivertimo istorija)
Clare Boothe Luce yra žinoma Amerikoje ir kitose šalyse, kaip dramaturge, Kongreso narė, JAV ambasadorė Italijoje. Ji yra taip pat konvertite, prieš dešimtį metų perėjusi į katalikų tikėjimą. Šiam žingsniui ji buvo paruošta garsaus vyskupo (tada dar prelato) Fulton J. Sheen.
Didslė tragedija atvedė ponią Luce prie Katalikų Bažnyčios durų. Tuo metu, t. y. 1944 m., auto katastrofoje žuvo jos mylima duktė Ona. Palaidojusi dukterį, ji vis dėlto negalėjo palaidoti didelio širdies skausmo. Be to, besibaigiančio antrojo Pasaulinio Karo įvykiai ją, didelę JAV patriotę, taip pat labai giliai sukrėtė. Humaniška jos širdis labai sunkiai galėjo pernešti atominių bombų sprogimus ant Hirošimos ir Nagasaki miestų. Vargai, rūpesčiai ir didelis širdies skausmas 1945 m. rugsėjo mėnesį jau beveik baigė visai palaužti tą kilniąją moterį. Ypač buvo sunki viena naktis, jai esant Waldorfo viešbutyje. Žiaurios mintys ją buvo bevedančios skausmingon a g o n i j o n. Anksčiau ji niekad neparnešdavo nervų, nors ir sunkiausiuose psichiniuose pavojuose, bet tada ji tikrai bijojo, kad neištversianti ir palūšianti.
Nežinodama ką daryti, ji suklupo prie lovos ir mėgino maldoje rasti paguodos. Tačiau ir tai negelbėjo. Kai ji atsistojo, pastebėjo ant stalo dar neatplėštą laišką. Rašė jėzuitas Tėvas Edward Wiatrak, kurs pirmiau prieš keletą metų jai buvo rašęs, pagirdomas ją už kalbą, pasakytą Madame Čiangkaišek garbei ir už jos rūpestį karo našlaičiais. Į laišką jam buvo atsakyta. Po to ji skundėsi jėzuitui kitu laišku dėl dukters mirties ir ieškojo paguodos įvairiuose savo rūpesčiuose. Ji atidarė laišką ir ėmė skaityti. T. Wiatrak ją ramino dėl ankstyvesnio liūdesio valandų. Klausė, ar ji skaičiusi šv. Augustino išpažinimus, kur šventasis maldoje suradęs sielos poilsį. Baigdamas laišką, jėzuitas sakė meldžiąsis už ją.
Ponia Luce pasirausė viešbučio kambaryje, ieškodama Biblijos. Deja, nerado. Tada griebė telefono abonentų knygą, susirado Jėzuitų namų numerį ir, nežiūrint kad buvo 2 val. nakties, paskambino. Atsiliepė labai mieguistas broliuko balsas. "Aš pašauksiu T. Wiatrak", jis atsakė. Jai belaukiant prie telefono, vėl ėmė kryžiuotis įvairios mintys. Norėjo mesti telefoną, kristi lovon ir stengtis užmigti. Tačiau atsiliepė T. Wiatrak ir išklausė ponios Luce skundą, kuriame ji sakėsi jaučianti didelę dvasinę depresiją. Jėzuitas jai tarė:
— Taip, gerbiamoji Ponia, tai yra nakties šauksmas, dėl kurio aš meldžiausi.
— Kada aš galėčiau Jus pamatyti asmeniškai, Tėve?
Skaityti daugiau: “JEIGU DIEVAS GERAS, KODĖL MANO DUKTERĮ ATĖMĖ?”
Kalbėti apie auklėjimą, kuris neauklėja, reiškia ne ką kita, kaip tokį auklėjimą pasmerkti ar bent apkaltinti jį visišku neefektingumu ar nukrypimu nuo savo tikslo. Iš tikro, visiškai neauklėjančio auklėjimo negali nė būti. Tokį pavadinimą galime priimti tik kaip priekaištą, bet ne kaip teisingą apibūdinimą. O tokius priekaištus neretai padaro viena kitai atskiros tarp savęs nesutariančios ir kita kitą kritikuojančios labai priešingos pedagoginės srovės. Tokius priekaištus dar dažniau daro atskiri asmens, kai susiduria su auklėjimu, kuriam nepritaria, kurio nesupranta ar kurį smerkia iš ideologinio nusistatymo.
Tokiems priekaištams sudaro sąlygas per didelis auklėjimo įvairumas ir jo išsišakojimas, kilęs iš paties gyvenimo sudėtingumo ir pažiūrų įvairumo. Prieš keletą šimtų metų tokiems priekaištams daug mažiau tebuvo vietos, nes tada mokykla galėjo apimti visus mokslus, ir gabus jaunuolis galėjo juos visus išeiti. Šiais laikais, nepaprastai išaugus mokslams ir menams ir nepaprastai susikomplikavus politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui, auklėjimas jau nebegali apimti visko ir turi tenkintis, perduodamas jaunimui tik mažą mokslų dalelę. Lygiai ir gabiausias jaunuolis jau nebegali visų mokslų pasisavinti ir turi tenkintis tik esminių žinių atranka. Ir ta mokslų, žinių ir auklėjimo turinio atranka šiandieną įvairiuose kraštuose yra labai įvairi. Įvairių kraštų švietimo sistemų planuotojai jau nevienodai supranta auklėjimą, nevienodas žinias numato perduoti jaunuomenei ir nevienaip auklėja priaugančią kartą. Taip atskiros auklėjimo sistemos ir atskiros pedagoginės srovės, skirtingai nusistatydamos auklėjimo tikslus ir skirtingą pasirinkdamos mokomąją medžiagą yra dažnai viena nuo kitos nutolusios, viena kitai prieštaraujančios ir neretai viena kitą smerkiančios. Vienos švietimo sistemos stengiasi ir šiais laikais apimti kiek galima visus mokslus ir perduoti jaunimui visų mokslų pagrindus. Kitos gi sistemos jau nebesistengia apimti visų mokslo sričių ir numato leisti mokiniams pasirinkti jiems artimesnius dalykus. Taip Europos mokyklos, eidamos daugiau tradiciniu keliu, vis tebesilaiko principo perduoti jaunimui visų sričių žinias ir todėl savo programas labai išplėtė bei jas perpildė. Amerikos mokyklos pasirinko kitą kelią, būtent, neapsunkinti jaunimo didele žinių daugybe ir jaunimui daugiau perduoti tai, kas tik jiems gali būti gyvenime naudinga ir kas atitinka mokinių palinkimus bei interesus. Eidamos skirtingais keliais, šios dvi auklėjimo kryptys jau dažnai viena kitą kritikuoja. Europiečiams, kurie laikosi tradicinio auklėjimo, amerikiečių auklėjimas atrodo be sistemos (nes vaikai patys pripuolamai pasirenka mokytis mokslo dalykus), be disciplinos, ne daug ką išmokąs, paviršutiniškas. Amerikiečiams gi Europoje besilaikąs tradicinis auklėjimas atrodo taip pat nebeatliekąs moderniųjų auklėjimo uždavinių, nes atsilikęs, nemoderniškas, net labai konservatyvus ir neprogresuojąs su bekintančia civilizacija, perdaug formališkas, vienašališkai intelektualistiškas, abstraktus, perkrautas nereikalingų dalykų mokymu, negyvenimiškas, nė kiek neatsižvelgiąs į auklėtinių individualius skirtumus, neprisitaikąs prie auklėtinio interesų bei linkimų ir iš viso nepagrįstas auklėtinio psichologijos pažinimu. Kalbamas pažiūrų skirtingumas apie auklėjimą rodo, kaip, sprendžiant apie kitokios krypties auklėjimą, lengva būti šališkam ir kaip sunku objektyviai įvertinti mums svetimas tendencijas.
Geram auklėjimui, kaip matome, statoma daug ir įvairių reikalavimų. Tačiau pagrindiniu reikalavimu kiekvienam bendrajam auklėjimui, atrodo, reikėtų laikyti tą, kad jis nebūtų vienašališkas, o būtų kiek galima daugiau vispusiškas, tai yra, kad jis duotų visų sričių išauklėjimą ir išlavinimą ir lavintų visą žmogų. Jei, vaiką auklėdami, ruošiame jį kultūringo žmogaus gyvenimui, tai, savaime suprantama, jis turi ir apimti visas svarbiąsias gyvenimo sritis, būtent, žmogaus prigimtį, kultūrą ir religiją. Taigi, vispusiškas yra toks auklėjimas, kuris lavina auklėtinį fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai, kuris aprūpina jį gyvenimui reikalingomis žiniomis, kuris apskritai praplečia žmogaus žinojimą ir išmoko žmogų ne tik praktiškai, bet ir teoriškai galvoti, kuris įveda jauną žmogų į šių laikų žmonijos pasiektą kultūrą ir naujųjų laikų mokslo pažangą. Todėl auklėjimo, kuris apleidžia šias pagrindines sritis, gal jau nebegalėtume laikyti vispusišku ir vispusiškai auklėjančiu.
I
Meilė yra ne tik sudėtingiausias, bet ir asmeniškiausias išgyvenimas, kuriame daug problemų ir mįslių. Juk kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, su skirtingu paveldėjimu ir išgyvenimais, kurie jį ugdo. Dėl to kiekviena konkreti meilė turi skirtingų spalvų ir atspalvių, duodama pagrindo tvirtinti, kad koks žmogus, tokia ir jo meilė.
Retai žmogaus dvasia išgyvena tokią įtampą, kuri galėtų prilygti meilės išgyvenimui. Retai žmogus gali būti taip giliai savo vertingume apsprendžiamas, kaip tada, kai jis myli. Todėl ir antrasis posakis atrodo teisingas: kokia meilė, toks ir žmogus.
Štai dvi pagrindinės mūsų straipsnio tikrovės. Čia mes nenorime nieko pasakyti prieš pačią meilę, kurios nesuteptą idealą kiekviena siela savyje nešiojasi, ir kurio jokia nešvari realybė nesugeba sutepti. Bet mums teks paminėti liūdną tiesą, kad nėra grožio, kurio žmogus neįstengtų subiaurinti: jo kojos gali sutrypti ir puikiausių gėlių puokštes.
Meilės grožis
"Tas pats dalykas, kuris šalia mūsų vadinamas grožiu, mumyse vadinamas meile." Šiais žodžiais O. Milašius nusako meilės ir grožio giminingumą. Šį giminingumą įrodo meilės ir jos pasireiškimų stebėjimas. Ar ne tiesa, kad meilė žmogų pripildo grožiu ir nuteikia grožiui; ji pati, pirm visko, išgyvenama kaip grožis. Jau pirmasis gimstančios meilės jausmas išreiškiamas grožiu: ji man patinka, ji graži arba jis gražus. Dažniausiai šis jausmas išgyvenamas kaip išorinis grožis, bet ne retai jis pajuntamas kaip vidinis grožis, pagražinąs net pačią išorę. Vadinasi, meilė gimsta širdyje grožio pavidale. Šv. Raštas, kalbėdamas apie pirmąsias žemės šeimas, sako, kad žmonių sūnūs matė žmonių dukras esant gražias ir ėmė jas sau už žmonas. Grožio išgyvenimas įžiebė meilę, o meilė suartino visam gyvenimui. Biblijos "Giesmių Giesmė" liudija, kad besimylintieji vienas kito grožį mato, jį svajingais palyginimais ir pavadinimais šlovina. "Visa graži esi, mano drauge", — sako mylimasis, meilę grožio pavidale išgyvendamas.
Žmogaus pašaukimą įkvepia, valdo ir palaiko antgamtinis tikslas, apčiuopiamai pasireiškiąs Dievo ir žmogaus meile. Tokiu būdu, jaunas vyras, apsisprendęs tapti kartūzu, palieka pirmykštį gyvenimo būdą ir pasirenka atgailos ateitį, nes jį masina, veda Dievo ir žmogaus meilė. Mes — būtinai ir besąlyginiai — jungiame Dievo meilę su žmogaus meile, nes krikščioniškoje pasaulėžiūroje Dievo meilė neįsivaizduojama be žmogaus meilės. Viename viešame susirinkime kažkoks žmogus suriko: "Aš myliu Jėzų, bet nekenčiu katalikų". Tokiai priešingybei nėra vietos krikščioniškoje galvosenoje, nes — kaip Evangelistas Jonas tvirtina — "kiekvienas, kuris sakosi mylįs Dievą, nemylėdamas savo brolio, yra melagis".
Viešpaties Kristaus žodžių prasmė yra labai aiški, kai Jis skelbia, kad Įstatymas ir Pranašai remiasi Dievo ir artimo meile. Tai yra ne tik bendrinė krikščionybės norma, bet ir dvasinio gyvenimo motoras, duodąs jėgą minčiai ir veiksmui. Ne veltui Apaštalas Petras sako, kad "meilė uždengia nuodėmių daugybę". Iš Apaštalo Povilo žodžių aišku, kad meilė yra krikščionio alfa ir omega; be jos ne tik žmogus, bet ir jo žygdarbiai yra beverčiai. Ir mums atrodo tikslu sakyti, kad Dievo ir žmogaus meilė yra vienintelis krikščioniškumo kriterijus. Kas jos neturi, tas nėra krikščionis. Kas tik ja ir jai gyvena, tas — šventasis. Tarp šitų priešingų polių sprendžiasi išganymo problema. Ar žmogus gyvena pagal Dievo ir žmogaus meilės pašaukimą? O gal jis išsižadėjo krikščioniui būtino idealizmo ir meilę pajungė savimylai? Kiekvienam žmogui prieinamas meilės pašaukimas, bet klausimas lieka neatsakytas, tol, kol neapsisprendžiama tarp meilės ir savimylos.
Z. Kolba Angelas (mozaika)
Grįžkime prie jaunojo vyro, pasirinkusio kartūzų vienuolio dalią, kuris — išgyvenęs atgailos vienatvėje tam tikrą laiką — dabar pergyvena antgamtinio dvasingumo lūžį. Panašų atvejį aprašo buvusi vienuolė Monica Baldwin savo autobijografijoje, vardu "Aš peršokau per sieną". Sakykime, kad jaunasis kartūzas apsisprendžia grįžti į pasaulį, nes nuolatinės aukos gyvenimas jam pasirodo per sunkus ir nebetekęs pirmykštės svarbos. Mes nedrįstame teisti net fiktyvaus epizodo, bet gyvenimas liudija, kad, idealizmui ir pasiaukojimui sumažėjus, padidėja savimyla. O jai padidėjus, egoistinio elemento įtaka sustiprėja sprendimuose ir veiksmuose. Gėrio darymas gauna kitą kryptį, nes motyvai pasikeitė. Jau nebe Dievo, nebe žmogaus meilė yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Žmogus pats sau tapo tikslas.
— Sveikas gyvas, seniai bematytas Jonai, — sveikinau Čikagos gatvėje netikėtai sutiktą savo gerą gimnazijos laikų draugą.
— Sveikas, Kęstuti!... Na, kad tu ir pasikeitęs ... Girdėjau, kad tu įstojai, bet, žiūrėk, tu ir atrodai, kaip tikras misijonierius.
— Paskutinį kartą Vokietijoje matėmės prieš kelis metus. Ir kas galėjo manyti, kad štai šiandien vėl taip netikėtai susitiksime Amerikoje,
Tvirtai paspaudę viens kitam ranką, pasikeitę keliom šiltom frazėm, norėdami atnaujinti seną pažintį, pasukome iš pilkos gatvės į čia pat žaliuojantį Marguette parką. Dar gimnazijos laikais gyvendami vienoje stovykloje Vokietijoje, mėgdavome išeiti vakarais į lauką — kaip mes sakydavome, "pafilosofuoti". Jis turėjo gerą galvą, sklidiną minčių ir problemų.
Dabar jis jau buvo bebaigiąs universitetą ir ruošėsi vesti. Pasisakiau, kad ką tik seminarijoje užbaigiau filosofijos studijas. Atrodo, jam tai tik ir tereikėjo priminti. Filosofiškoji gyslelė jame dar nebuvo apmirusi net po tiek daug metų. Jis mane apibėrė klausimų klausimais. Nespėdavau nė vieno atsakyti, kaip jis pastatydavo naują.
Po kiek laiko jis truputį aptilo ir, surimtėjusiu veidu tiesiai žiūrėdamas į mane, tarė:
— Žinai, Kęstuti, karts nuo karto aš pagalvoju apie Dievą. Bet man atrodo, kad aš pradedu Jį prarasti. Ne ... gal perdaug smarkiai išsireiškiau. Iš tikro — ne Jį prarästi, bet gal nebesusivokti, kas Jis yra. Dievas? ... Kai tą vardą tariu, beveik nieko kito negaliu įsivaizduoti, kaip tik žilą senelį su barzda, kadaise matytą katekizmo knygoj, kurs pirštu rodydamas, sako: "Tai daryk, o to nedaryk."
— Jonai, man atrodo, tu pats labai teisingai pastebėjai sakydamas, kad tu iš tikro Dievo nepraradai. Kaip tik priešingai; tu pradedi Jį atrasti. Nebesusivokti—tai geras ženklas, nes...
— Kaip tai, geras ženklas?
TRAPEZĖ
Turinys yra nesudėtingas, ir charakteriai— lėkšti žemės piliečiai, bet meisterio ranka, priklausanti garsiajam britų režisieriui Sir Carol Reed, vairuoja veiksmo laivą per seklius vandenis vikriai ir saugiai.
Turinyje matome du faktorius. Pirmas. Akrobatai Burt Lancaster ir Tony Curtis lavinasi rizikingamnumeriui, kuris cirko istorijoje yra pavykęs tik šešiems asmenims, būtent: trigubom "salto mortale". Curtis nori būti septintasis, ir Lancaster — ilgamečiu akrobato patyrimu ir drąsa — padeda jam siekti tikslo. Antras. Savanaudė Gina Lollobrigida ieško progos pagarsėti ir matydama, kad akrobatika ore yra cirko programos širdis, bando prisiplakti prie Curtis ir Lancaster, nesiskaitydama nei su priemonėmis, nei su pareigomis.
Pagrindiniai aktoriai atlieka savo vaidmenis be priekaišto. Labai gera filmo fotografija, ir Paryžiaus cirko gyvenimas pagautas intymiai ir efektingai. Tik paskutinismomentas, kai Curtis išpildo trigubą "salto mortale" ir tampa garsenybe cirko pasaulyje, o savanaudė Lollobrigida vis dėlto pasirenka Lancaster, tuo pačiu atsisakydamas šviesios karjeros, mums atrodo psichologiškai neparengtas ir neįtikinantis. Akrobatinius numerius atlieka patys aktoriai — Curtis ir Lancaster. Pastarasis yra buvęs cirko akrobatu, prieš tapdamas filmų aktoriumi.
Filmas žiūrėtinas tik suaugusiems, atkreipiant jų dėmesį į ideologinį filmo amorališkumą.
Liepos men. 29 d. buvo iškilmingas žemės pašventinimas ir simboliškas pamatų prakasimas naujai statomiems Tėvų Jėzuitų namams, kuriuose bus didelė salė lietuviškiems parengimams, erdvūs kambariai aukštesniajai lituanistikos mokyklai ir specialūs būklai jaunimo organizacijoms. Iškilmėse dalyvavo daug rinktinės Čikagos lietuvių publikos ir įvairių organizacijų atstovai. Ateinančiais metais šie pastatai bus baigti. Jais galės naudotis visos lietuviškos organizacijos ir įvairių pažiūrų sambūriai, kurie tik dirba Lietuvos gerovei. Tikimės, kad ši vieta taps mūsų kultūriniu centru, jungiančiu į bendrą darbą visus geros valios lietuvius.
Būtų gražu, kad įvairių pažiūrų lietuviškos organizacijos ir sambūriai bei pavieniai asmenys bent maža auka prisidėtų prie šio bendro mūsų visų darbo. Aukas galima siųsti šiuo adresu:
JESUIT FATHERS, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Guareschi. DON KAMILIAUS MAŽASIS PASAULIS. II dalis. Išvertė A. Sabaliauskas. Iliustruota paties autoriaus.
Albinas Baranauskas. SNIEGO PLATUMOS. Novelės. Išleido Nida, 375 psl., kaina nepažymėta.