1956 M. VASARIO (FEBRUARY) MĖN. VOL. VII, NO. 2
Tėvynės klausimas mums dabar yra labai aktualus. Jos esame netekę, bet nenustojame vilties, kad vis dėlto anksčiau ar vėliau ją atgausime, jon grįšime, ja džiaugsimės. Suprantame, kad jos laisvė ne tik nuo mūsų noro ir pastangų priklauso, bet vis tiek būtų nusikaltimas, jei mes ja visai nesirūpintume, o tik rankas sudėję lauktume, ką kiti nuspręs. Nekurstoma tėvynės meilės ugnis gali labai greitai ir suaugusiųjų širdyse išblėsti, o ką bekalbėti apie jaunimą, kurs jos jau gerai neatsimena, o gal ir visai nematęs! Tad reikia tą ugnį ypač jaunimo širdyse kurstyti, reikia apie mūsų tėvynę kalbėti, bet reikia ir veikti, savo darbu ir auka prisidėti, kad jos dangų aptraukę juodi debesys pradėtų vis labiau ir labiau retėti.
Negalima tvirtinti, kad nėra tokių, kurie tėvynės meilę tinkamai suprastų ir jos gerovei dirbtų konkretų naudingą darbą. Tokių tikrai yra. Tačiau gal žymiai didesnė mūsų tautiečių dalis nesugeba pasirinkti vidurio kelio, o nueina į kraštutinumus. Vieni, gal būt, daugiau ar mažiau yra susirgę šovinizmo liga. Tėvynės vardą savo viešose ir privačiose kalbose jie linksniuote linksniuoja. Vartoja daug superlatyvų ir patoso, švaistosi tuščiais žodžiais ir bereikšmiais posakiais, niekina ne tik kitas tautas, bet ir tuos lietuvius, kurie nesielgia panašiai kaip jie. Tėvynės garbei (o gal negarbei) jie begales žodžių ir kalbų prisako, bet kaip su darbais? Apie juos verčiau nekalbėkim, užtenka tik prisiminti, kad ne vieno tokio “patrijoto” vaikai lietuviškai beveik nemoka. Kartais jie nei patys lietuviškose organizacijose nedalyvauja, nei vaikų į jas neleidžia, nes jos esančios nepakankamai lietuviškos. Jos “nelietuviškos” esančios dėl to, kad neniekina kitų tautų, bet stengiasi su jomis bendradarbiauti ir joms apie Lietuvą bei dabartinius jos vargus papasakoti. Toki “patrijotai” nujaučia, kad jie yra silpni, kad jų stiprybė tik tuščiose kalbose ir išpūstuose posakiuose, todėl jie bijosi su kitais susitikti, jie užsidaro lyg sraigė savo kiautelyje ir ten tūno. Bet kiekvienam turėtų būti aišku, kad tokiu bailiu bėgimu iš kovos lauko nebūsi tėvynei naudingas.
Kiti, eidami visiškai priešingu kraštutinumu, mėgina save ir kitus Įtikinti, kad rūpintis savo tėvyne visai nekrikščioniška, nes Dievo įsakymas liepiąs mylėti visus žmones ir visas tautas. Tėvynės meilę jie laiko stabų garbinimo kultu. Kas stengiasi vis labiau ir labiau mylėti tėvynę, tas ją pastato vietoj Dievo. Taip galvoją žmonės nesugeba suderinti Dievo ir tėvynės meilės. Jie mano, kad tėvynės meilė prieštarauja religijai. Šiai meilei esą negalima rasti jokio pagrindo krikščionių religijoje, nes nei Dievas neįsakė tėvynės mylėti, nei Kristus apie jos meilę niekad nekalbėjo.
Eile progų mes linkime kitiems, o kiti linki mums — laimės ir sėkmės. Daug kartų vildamiesi klausėmės tokių ar panašių linkėjimų ir, savo ruožtu, juos siuntėme draugams ir pažįstamiems. Liūdna pripažinti, kad nuo tų linkėjimų nei kiti, nei mes laimingesni nebūsime pasidarę. O linkėta, rodos, buvo nuoširdžiai ir prasmingai. Kur priežastys?
Pati svarbiausioji priežastis glūdi mūsų prigimties pastovume. Mat, žmogaus prigimtis niekada esmingai nesikeičia. Žmogus yra įdėtas į žmogiškosios prigimties rėmus ir jų išaugti bei praaugti jis neįstengia. Antgamtinė malonė ir gera valia gali apvaldyti neigiamuosius palinkimus arba duoti jiems teigiamą kryptį. Pati gi prigimtis esmingai nepakeičiama. Kitaip žmogus liautųsi buvęs žmogumi.
Kita priežastis, kuri mums atrodo taip pat labai svarbi, ir apie kurią norėtume čia kalbėti, yra žmogaus romantinė pažiūra į gyvenimą. Tur būt, kiekvienas žmogus žavisi herojumi ir slapčia pavydi jam herojiškųjų ypatybių. Jau vaiko amžiuje mes pastebime didžiulę pagarbą ir milžinišką dėmesį herojui. Konkrečios šio žavėjimosi formos keičiasi pagal kraštą, istoriją, papročius, bet, tur būt, visur mes rasime herojų kultą, kuris nuolat gyvas, patrauklus, nuolat įkvepiantis, nes pats žmogus nešiojasi gilų, nors ir slaptą norą būti herojumi. Su amžiumi šis noras darosi kuklesnis ir realistiškesnis, bet jis nuolat lydi žmogų. Jaunatvėje širdis svajingesnė, ir dar visas gyvenimas prieš akis. Todėl šio noro perspektyva tarsi nesulaikoma jėga tiesia rankas į ateitį. Vyresniame amžiuje žmogus mato, kad jaunystės troškimai dar neišsipildė. Dar būtų ne per vėlu, bet jau nebėra energijos, nebėra jėgų. Senatvėje žmogus mato, kad šio noro perspektyva pakeitė kryptį. Ji dabar grįžta į praeitį, ir jos šviesoje žmogus kartoja jaunystės degančius žodžius, bet jau nebeturėdamas žemėje ateities ir bandydamas taikytis su gyvenimo likimu.
Popiežiui Pijui XII šių metų kovo mėn. 2 dieną sukanka 80 metų amžiaus. Jis gimė Komoje 1876 m. kovo mėn. 2 dieną. Buvo įšventintas kunigu 1899 m. balandžio mėn. 2 dieną. Po poros metų pradėjo darbuotis Vatikano sekretoriate. 1917 m. buvo paskirtas Apaštališkuoju Bavarijos Nuncijum ir konsekruotas arkivyskupu. Po kelių metų buvo paskirtas Nuncijum Berlyne, pasirašė konkordatus su Bavarija ir Prūsija. 1929 m. paskirtas kardinolu ir kitais metais, po kard. Gasparri mirties, tapo Vatikano Valstybės Sekretorium, šiose pareigose išbuvo iki buvo išrinktas Popiežium 1939 m. kovo mėn. 2 d. Savo popiežiavimo metu išleido daug vertingų enciklikų, paskelbė Marijos Dangun Ėmimo dogmą (1950 m. lapkr. 1 d.) ir pravedė Kat. Bažnyčioje labai naudingų reformų. Vatikano sluoksniuose kalbama, kad paskutinės labai sunkios ligos metu jam pasirodęs Kristus. Po to Popiežius tuoj pasveikęs. Jo pagijimas tikrai daugeliui specialistų atrodė stebuklingas.
J. Pautienius
Gyvenime žmogus susitinka su herojizmu, ir jame kartojasi noras nuveikti ir palikti žemėje ką nors didelio, nuostabaus, apie ką kiti žmonės kalbėtų, girtų, pripažintų. Šis noras yra tuo įdomus, kad nors žmogus gyvenime jo neįvykdo, vis dėlto šis noras nudažo eilę žmogaus nusistatymų savotišku idealizmu, kuris pasireiškia ne sistemingu ir kasdieniu idealo siekimu, bet gerokai nerealistišku palinkimu apleisti smulkmenas ir laukti pasirodant didesnės svarbos dalykų. Mes sakome, kad šis noras yra gerokai nerealistiškas ta prasme, kad labai dažnai žmogus jo neįvykdo, nepaverčia apčiuopiama gyvenimo tikrove. Šis noras dar ir dėl to yra nerealistiškas, kad jis nebekreipia dėmesio į smulkmeną, mano ją esant laiko gaišinimu ir laukia didesnės svarbos dalykų, kurie, deja, žmogų aplenkia, o jei ir apsilanko, tai tik retomis progomis.
Aš tau ranką paduodu, lietuvi,
Aš tau atveriu širdį kaip broliui,—
O be meilės mes būtume žuvę
Svetimoj nuo tėvynės nutolę.
Faustas Kirša.
Tikrai jau pats laikas, jau net kiek ir pavėluota kiekvienam mūsiškių savam šilui ošti pradėti, vienas kitam rankas padavus. Kiekvienas suprantam, kad mums yra būtina, brolis broliui širdį atvėrus, meilę vienas kitam darbais išsakyti. O vienok mūsų tarpe savam šilui ošiančių lietuviškų pušų taip reta. Ir meile liepsnojančių širdžių mūsuose taip negausu. Ir tai didiža dalimi vien dėl to nutinka, kad mes savęs nepažįstam — mes, erelių sveikata pertekę, žąsinais girgėti nesiliaunam.
Ponai tarp mužiku ir pastumdėliai tarp ponu
Ne drebučių pavidalo protoplazmos gabalu, bet valia bei pasiryžimu geran apvaldytų raumenų — smegenų junginiu kiekvienas privalom tapti. "Paduok, jaunyste, man sparnus — per negyvuosius skrisiu skliautus vilionių rojun į sritis, kur pasiryžimas daro stebuklus." Taip mes privalome nuolat kartoti. Tegul šie Adomo Mickevičiaus prisišaukti sparnai perkelia šiandien kiekvieną mūsų į tokią būklę, kad mes kiekvienas tikėti pradėtume, jog mums, kaip ir kiekvienam sveikam žmogui, niekad jėgų nestokoja — mums tik kartais valios pristinga. Čia ir slypi ne vieno mūsiškių nelaimės šaknys. Štai kodėl mes ne vešlia pušimi savai aplinkai ošiam, bet nuskurusio karklo vien pavėjui lingavimu pasitenkinam. Mat, mes sveikų akių savininkai tariamės siauraregiais esą. Taip įsikalbėję, mes dvasia susergame. Tada mes pakalniui pasileidžiame, vieton vis aukštesnių viršūnių siekę. Siauraregių akių mastu matuodami, mes pradedame ne savas jėgas prie didžių siekių derinti, bet mėginame savus siekius prie ydingų akių pritaikyti. Tada mes siauraregių akių plote gyvenimą kuriame ir, žinoma, susipančiojome. Tada mes savo parapijos ribų peržengti neišdrįstame. Taip nusiteikę, mes liekame ponais tarp mužikų ir pastumdėliais tarp ponų. Tada mes pasitenkiname vien popiergalių rinkėjo darbu bei indų plovėjo uždarbiu ar bingo partijon atsilankymu. Čia dar pridėk šventyklos popiergaliais papuošimą, novenos, sakramentalijas sakramentų vieton pastačius, užsakymą, ir jau tuo beveik visus nulietuvėjusios ir nukrikščionėjusios ne savam šilui ošiančios lietuviškos pušies veiklos plotus būsi aprėpęs.
Kam neteko girdėti apie epidemijas? Anksčiau, kai gydymo mokslas dar nebuvo taip išsivystęs, žmonės mirdavo it musės, marui ar kitai užkrečiamai ligai įsiveržus į kurią šalį. Kaip limpama liga užkrečia kūną, taip ir žmonių dvasią gali užpulti pavojinga epidemija.
Jei kas paklaustų, ar Dėdės Samo žmones yra apnikusi kokia dvasios epidemija, nedvejodami turėtume pasakyti: taip! Ir jei paklaustų, kokia ta epidemija yra, mūsų atsakymas būtų: abejingumas tikrajam tikėjimui! Tik išeikim į Amerikos miestų ir miestelių gatves ir ką mūsų akys išvys? Skirtingą bažnyčią ant kiekvieno gatvės kampo! Tik paklausykim, kaip žmonės kalba apie religiją, ir ką išgirsim? "Svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena. Visos bažnyčios yra lygiai geros; visos juk garbina tą patį Dievą". Panašiai yra kalbama. Nuostaba apima blaiviai galvojantį žmogų, kad tamsos galybei yra pavykę taip apmulkinti tūkstančius žmonių. Juk kankiniai verčiau leisdavo save žiauriai nukankinti negu priimti kitą tikėjimą arba atsižadėti nors vienos tikėjimo tiesos. Mūsų tautiečiai Kražiuose nežiūrėjo kazokų bizūnų, kad tik išlaikytų savo bažnyčią; rizikavo savo turtu ir laisve, nešdamiesi iš Prūsų lietuviškas maldaknyges ir kitas knygas, nes bijojo, kad su rusų raidėmis bus primestas ir pravoslavų tikėjimas. Jei tad nesvarbu, ką žmogus tiki ar kuriai bažnyčiai priklauso, kam visa tai? Tuokart tiek mūsų tautiečiai, tiek mūsų Bažnyčios kankiniai buvo pasigailėtini fanatikai, užjaustai siaurapročiai.
Jau vien šis mažytis pavyzdys aiškiai byloja, jog yra milžiniškas skirtumas, ar žmogus tiki viena ar kita, ar priklauso tikrajai Bažnyčiai ar ne. Tuo dar labiau įsitikinsim, pažvelgę į du dažnai linksniuojamus posakius.
Svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena.
Tarp to posakio ir Kristaus mokymo yra toks skirtumas, kaip tarp dienos ir nakties. Vieną kartą Atpirkėjas stebuklingai padaugino duoną. Panaudojo tą progą pamokslui apie dangaus duoną — šv. Komuniją: "Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus... Duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas pasaulio gyvybei" (Jo. 6/51.52). Jo klausytojai ima murmėti. Kaip jis gali jiems duoti valgyti savo kūną? Tie žodžiai perdaug kieti, kad kas galėtų jų klausyti! Kristus tikriausiai juos nuramino: "Jūs netikit, kad aš galiu duoti valgyti savo kūną ir gerti savo kraują? Nesukit sau dėl to galvos! Juk svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena!" Jis to nesakė! Kristus nedviprasmiškai pabrėžia: "Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo!" (Jo. 6/54). Nuo to meto daug jo mokinių pasitraukė šalin ir jau nevaikščiojo drauge. Jėzus leidžia jiems eiti. Jis pasiryžęs verčiau leisti net savo dvylikai išrinktųjų eiti šalin, jei nori, negu atsiimti atgal ar pakeisti vieną žodį iš to, ką buvo pasakęs!
Kitas pavyzdys. Fariziejai prikiša Jo mokiniams, kad, nusiskindami subatos dieną varpų, laužo šventę. Kristus tikriausiai jiems tarė: "Jūs, fariziejai, tikite, kad keletos varpų nuskynimas sulaužo subatą, mes netikim. Kam mums dėl to ginčytis? Jūs tikėkit, kas jums patinka, mes tikėsim, kas mums patinka. Juk svarbu ne ką žmogus tiki, bet kaip gyvena". Jis to nesakė! Kristus ne viena proga viešai iškėlė fariziejų mokslo klaidingumą ir liepė saugotis jų mokslo, kaip pavojingo raugo!
Žmogaus gyvenime draugystei priklauso labai svarbus vaidmuo. Kaip žmogus yra skirtas gyventi, taip jis yra skirtas ir draugauti. Jau senovės graikų filosofai apie draugystę rašė ir disputavo, pripažindami jai labai didelę reikšmę kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Mūsų laikais apie draugystę yra labai daug kalbama, bet mažai rašoma. Kalbėti gal yra lengviau negu rašyti. Kalbėdamas gali klausytoją skambiais žodžiais užliūliuoti, bet jeigu rašai — skambių žodžių neužtenka, reikia daugiau pagalvoti, reikia gilesnes klausimo sritis paliesti. Gyvenime kiekvienas gėrisi daugiau ar mažiau išsiskleidusiais draugystės žiedais, o kartais ir liūdi, kad tie žiedai, vos spėję prasiskleisti, staiga nuvyto. Taip, visi mato žiedus, bet retas tepagalvoja apie šaknis. O nuo šaknų jų priklauso ir žiedas. Tad panagrinėkime trupučiuką draugystės šaknis.
Dievas sutvėrė žmogų gražų ir tobulą, gražesnį ir tobulesnį už visus kitus žemės tvarinius. Žmogus tuoj pasijuto, kad jam viskas priklauso, kas iki šiol buvo sutverta. Jis pasijuto esąs žemės karalius. Nors jis buvo silpnesnis už daugelį tvarinių, bet iš jų visų išsiskyrė savo protu ir laisva valia. Suprato, kad jis gali juos visus valdyti. Nesvarbu, ar tada žmogus žinojo ar ne, bet tikriausiai žinojo Dievas, kad žmogaus proto galia nesiribojo vien žeme, kad jo protas galės tyrinėti ir paliesti net tolimiausius žvaigždynus. Tad žmogų buvo galima pavadinti ne tik žemės, bet visatos karalium. Atrodo, kad jis galėjo būti laimingas, nes jam nieko netrūko, visos žemės gėrybės ir grožybės buvo jo nuosavybė. O vis dėlto žmogus laimingas nebuvo, jam trūko kito žmogaus, trūko draugo. Žmogus, sukurtas su nuostabiomis sielos galiomis, buvo panašus į patį Kūrėją. Galėjo ir jis kurti, bet kam jis kurs, kas jo kūryba gėrėsis, kad nebuvo kito žmogaus? Jam galėjo giliausių minčių kilti, bet su kuo jomis pasidalins? Jis galėjo gražiausius žodžius tarti, bet kas jų klausys? Jis galėjo nuostabiausius heroiškus darbus atlikti, bet ką jis jais nustebins? Argi su gyvuliais ir žvėrimis savo laime jis galės dalintis, argi jiems savo sielos jausmus išlies? Taip kartais bando daryti tik supagonėjęs dvidešimtojo amžiaus žmogus, bet vos iš Dievo rankų išėjęs žmogus dar buvo protingesnis. Jisai suprato, kad ir ištikimiausias šunelis tikru jo draugu nebus, jis nesupras jo žodžių, nesupras jo sielos jausmų, juk šunelis neturi sielos, neturi proto nei laisvos valios. Jo širdis skirta ne meilei, liežuvis — ne kalbai. Veltui stengsiesi su juo pasikalbėti, veltui švelniausius žodžius ir kilniausias mintis sakysi — jis vizgins uodega ir tiek. Tokio atsakymo tau nepakaks. Tik žmogus gali būti žmogaus draugas.
Paprastai yra manoma, kad kino ar baleto žvaigždės nepasižymi nei dora nei charakterio tvirtumu, kad tai yra tik peteliškės, skrajojančios nuo vienos gėlės prie kitos, nuo vieno malonumo prie kito, neabejojančios daryti didžiausius kompromisus su savo sąžine. Gal daugumoj tai ir yra tiesa, bet vis dėlto pasitaiko labai gražių išimčių, čia paminėsime du tvirtus tikėjimo ir doros charakterius: jauną italų artistę Emma Danieli ir anglų baleto žvaigžde Mary Drage. Jos abidvi atsisakė turtų ir pasaulinės garbės, nenorėdamos atsisakyti doros ir tikėjimo.
Emma Danieli, simpatiška Šiaurės Italijos blondinukė, buvo bebaigianti gimnaziją, kai ja susidomėjo filmu agentas ir pasiūlė persikelti i Romos “Cinecittä” vaidinti drauge su Ingrid Bergmann ir Anna Magnani filme, vardu “Siamo Donne”. Šis pasiūlymas, dėl kurio ne viena mergaitė būtu beveik protą pametusi, nesukėlė didelio entuziazmo nei Emai nei jos tėvams. Mergaitė ramiai baigė mokslo metus ir tik tada, drauge su tėvais, išvažiavo i Romą. Jos išvaizda buvo taip fotogeniška ir vaidybiniai gabumai tokie dideli, kad po poros dienu jau galėjo stoti prieš filmu aparatą su garsiausiomis žvaigždėmis. Nieko jai netrūko užtikrinti garsios filmu žvaigždės ateiti. Režisieriai ja stebėjosi ir didžiavosi.
Šiemet sukanka 40 metų nuo Karolio de Foucauld (tariama de Fuko) (1858-1916) mirties. Nuostabus buvo jo gyvenimas: iš pradžių — pilnas nerimavimo ir audrų, po to — pasinėręs Dievo akivaizdoje dykumų tyloje ir ramybėje. Tartum siaučiąs liūtas, virtęs avinėliu, Karolis de Foucauld atsigulė prie Viešpaties kojų.
Jo gyvenimas buvo virtinė skirtingų tarpsnių: turtingas, meniškos nuotaikos aristokratas, kavalerijos karininkas Prancūzijoje ir Afrikos kolonijose, Maroko mokslinis tyrinėtojas, vienuolis trapistas Syrijoje, klarisių zakristijonas Palestinoje, misijonie-rius atsiskyrėlis Saharoje, pagaliau kankinys, Afrikos musulmonų fanatikų nužudytas. Kiek čia įvairių nuotaikų ir spalvų, įdomių psichologinių momentų, dvasios audrų ir lūžių, jausmo prarajų ir bedugnių! Retai kuris kitas gyvenimas talpina savyje tiek apčiuopiamų dieviškos malonės įrodymų ir jos galybės stebuklų. Karolis de Foucauld yra tikrai nuostabi dvasios turiningumu asmenybė. Daug rašytojų jau yra bandę ją nušviesti. Prancūzų režisierius Poirier yra net sukūręs kino filmą apie jo gyvenimą — "L'appel du silence" (Tylos šauksmas).
De Foucauld gyvenimo paveikslas pasidaro dar įdomesnis, prisiminus 19-jo šimtmečio Prancūzijos dvasinio gyvenimo foną, auklėjusį ir formavusį jo dvasią. Juk tai buvo metas, kada žmonės didžiavosi proto ir mokslo visagalybe pažinti kiekvienai tiesai ir nuvainikuoti (nors to atvirai ir nebuvo sakoma) viskam, kas dvelkė bet kokiu antgamtiškumu. Kaip tik tuo metu Renanas dėjo pastangas savo raštais užgesinti Jėzaus asmenybės šviesą. Evoliucionistai mokslininkai, piktnaudodami Darvino atradimus, tarėsi turį teisę pažeminti žmogaus pranašumą ir garbę, pastatydami jį greta gyvulių. Flaubertas ir Zola savo natūralistiniais romanais garbino kūną ir jo teises, visai pamiršdami, jog ir dvasia turi savo teisių ir siekimų.
Audringa jaunatvė
Karolis de Foucauld gimė 1858 m. rugsėjo 15 d. Štrasburge, aristokratų šeimoje. Nevienas jo giminių paskutiniaisiais šimtmečiais dalyvavo žymesniuose Prancūzijos istorijos įvykiuose. Įdomiu sutapimu Karolis išvydo pasaulį tuose pačiuose istoriniuose didikų rūmuose, kur pirmąkart, 1792 metais, buvo sudainuota Marselietė. Sienoje įmūryta lenta visiems pasakojo apie tą įvykį. De Foucauld giminės herbe buvo įrašytas šūkis "Niekada atgal!", t. y. visada žengti tik pirmyn, nežiūrint kliūčių ir nepasisekimų. Karolis tą šūkį savo vėlesniame gyvenime labai įtikinančiai įvykdė!
Vos pradėjęs septintuosius savo amžiaus metus, berniukas netenka tėvelio ir mamytės. Jį su seseria Marija Ines paima globoti senelis. Būdamas vienuolikos metų, Karolis nuvažiuoja vasaros atostogų pas savo tetą vienoje Normandijos pilyje. Ten susipažįsta su savo dviem pusseserėmis. Viena jų, Oliva, vėliau ištekėjusi už grafo de Bondy, tampa gražiausia jo gyvenimo draugė. Jai Karolis pasipasakodavo visus savo sielos pergyvenimus. Tą draugiškumą įrodo 734 jai parašyti laiškai, paskutinysis jo paties mirties dieną.
Prieš šimtą metų mirė danų filosofas Soeren Kierkegaard, kurio iškeltus klausimus mūsų laikų egzistencializmas vienaip ar kitaip pakartojo. Šia proga priminsime vieną žmogišką jo gyvenimo įvykį — sužieduotuves su Regina Olsen.
Filosofas pirmą kartą susitiko Reginą 1837 metais. Ji buvo dar tik septyniolikos metų mergaitė su visomis to amžiaus savybėmis: jauna, graži, naivi ir jautri. Kierkegaardas buvo už ją 10 metų vyresnis. Šią mergaitę jis tikrai mylėjo. Tai aiškiai matyti iš jo atsiminimų. Štai jo prisipažinimas: "O Regina, mano širdies karaliene... Kiekvienos mergaitės veide aš matau tavo bruožus. Reikėtų surinkti visų mergaičių veidus, kad būtų galima išsemti tavo grožį. Aš jaučiuosi laimingas prie tavęs. Tai man teikia prasmę gyventi."
Regina gyveno ištaigingai. Jos tėvas buvo valstybės patarėjas. Į šios šeimos duris išdrįso pasibelsti filosofas, jau šiek tiek žinomas ir mėgiamas kalbėtojas Kopenhagoje. Kierkegaardas neatrodė patrauklus, nors buvo ekspresyvaus, simpatiško veido. Jis buvo išdžiūvęs ir liesas iki liguistumo. Jis sutiko Reginą jos tėvų bute. Ji buvo viena namuose. Pakviečia filosofą užeiti į salioną. Soeren pasijunta kažkaip nejaukiai šių namų vienumoje. Šiose aplinkybėse jie landa išeitį prie pianino. Jis paprašo Reginos ką nors paskambinti. Staiga jis prieina prie pianino, nutveria gaidas ir meta jas į šalį sakydamas: "Regina, aš atėjau dėl tavęs, ne dėl muzikos!" Regina nutyla. Filosofas išeina iš namų.
Tremtiniai
J. Pautienius
Vėliau jis kreipiasi vedybų reikalu į tėvą, kurs šį klausimą labai šaltai svarsto. Pasirodo, kad jis rimtai apie dukros vedybas negalvoja, vis dėlto po kiek laiko sutinka. Soeren ir Regina susižieduoja.
Paskutinių metų Nobelio literatūros premiją laimėjo Islandijos rašytojas Halldor Laxness. Be jo, islandų literatūroje yra žinomesni dar trys vardai: Gunnar Gunnarsson, Krist-mann Gudmundsson ir Jon Svensson. Lietuviams yra žinomiausias Jon Svensson, miręs paskutinio karo pabaigoje, 84 metų senelis. Jis studijavo Prancūzijoje, priėmė katalikų tikėjimą, tapo jėzuitu ir ypač pagarsėjo savo knyga "Nonni".
Įdomu, kad šie rašytojai, būdami mažos tautos žmonės, rašė svetimomis kalbomis savo geriausius veikalus. Gunnarsson parašė "Šeimos Borg Istoriją" daniškai, o Gudmundsson sukūrė "Gyvenimo Rytojų" norvegiškai. Jon Svensson rašė vokiškai. Tai yra viena iš galimybių, kaip mažos tautos rašytojai gali pagarsėti ir išnešti savo tautos vardą į svetimus kraštus. Tokiais atvejais svetima kalba nei rašytojui nei tautai gėdos nedaro.
Halldor Laxness, gimęs 1902 m. Reikiavike, jau nuo 17 savo amžiaus metų pradeda rašyti. Jis parašė ir išleido apie 25 knygas. Daugiausia rašė romanus, pasakojimus, keletą teatro vaidinimų ir vieną poezijos knygą. Jis yra tvarkos ir darbo žmogus. Savo darbą kasdien pradeda 8:30 val. ryto ir be pertraukos dirba iki 2 val. po pietų. Darbo metu jis mėgsta klausytis muzikos. Ir pats skambina pianinu. Muzika jam padeda geriau išreikšti savo mintis. Prieš pietus jis eina pasivaikščioti, 3 valandą pietauja, o po pietų važiuoja į "Knygos Klubą". Šis klubas leidžia geresnes knygas. Apie 10 val. jis grįžta namo. Jo namai yra pastatyti labai gražioje vietoje ant uolos, apie kurią jam močiutė pasakodavo sagas (islandiškos pasakos). Pagal sagą, ant uolos kadaise gyvenęs senas herojus. Močiutės su savo pasakojimais — sagomis islandų šeimose užima reikšmingą vietą. Iš tų sagų ne vienam rašytojui gimė knygos siužetas. Laxness pačioje savo jaunystėje pajuto meilę sagai ir kūrybai. Jis net nenorėjo baigti aukštesnės mokyklos, kad greičiau galėtų pasišvęsti literatūrai.
Istorijoje visuomet bus gyvas Sūnaus Palaidūno vaizdas, nupieštas paties Kristaus prieš du tūkstančius metų. Bet neseniai Prancūzijoje išleista knyga, kurioje aprašomas Tėvo Palaidūno gyvenimas. Tos knygos autorė — aštuoniolikos metų mergaitė. Knygos vardas — "Bonjour tristesse" (Sveikas, liūdesy!). Ši knyga Prancūzijoj tuoj pasiekė 350 tūkstančių tiražą, ji buvo išversta ir į kitas kalbas. Retas pasisekimas, kurio gali sulaukti aštuoniolikos metų rašytoja.
Šios knygos pasisekimas — temos nepaprastumas. Žmogų nukrečia šiurpas, vartant šios knygos puslapius, kur aštuoniolikmetė dukra rašo apie savo gyvenimą tėvo palaidūno globoje. Ką galėtų galvoti kiekvienas tėvas, jeigu jo gyvenimą aprašytų jo paties vaikai? Ar būtų jam malonu skaityti savo gyvenimo knygą? Mūsų laikų vaikai jau nepėsti, bet važiuoti. Daug šeimos paslapčių jiems jau nebe paslaptys. Gyvenimo tempas skrieja jų galvose. Jie viską žino, viską mato ir apie tai net knygas parašo.
Štai trumpas tos knygos turinys. Jauna šešiolikos metų mergaitė grįžta iš pensijonato. Jos tėvas, 40 metų vyras, jau penkiolikti metai našlys. Savo dukrą jis myli nuoširdžiai ir nori pamažu ją išvesti į suaugusiųjų gyvenimą, duodant jai rimtą profesiją, suteikiant jai naudingų pažinčių, kurios galės daug padėti gyvenime. Tai yra jo tikrai nuoširdus rūpestis. Didžiausia sunkenybė tėvui iškyla tada, kai jis prieš save pamato jau nebe vaiką, bet paaugusią ir galvojančią mergaitę. Į tėvo gyvenimą yra įsipynusi vienos jo mylimos moters istorija. Jis nutaria, kad slėpti nėra prasmės. Reikia dukterį pastatyti prieš esantį faktą, kuris jo akyse yra pateisinamas senu meilės komedijų posakiu: meilė yra tik malonumas — garbė yra pareiga. Išlaikyti garbę ir naudotis meilės malonumais buvo visų rafinuotų aristokratų gyvenimo programa.
I'LL CRY TOMORROW
Giliai prasmingas filmas, suktas pagal Lillian Roth autobiografinę knygą, vardu "I'll Cry Tomorrow" — "Rytoj aš verksiu". Taip motina ją verkiančią ramindavo, kai Lillian buvo dar maža mergaitė. Motina buvo ištekėjusi už aktoriaus, kurio ambicija buvo didesnė už jo talentą. Pastebėjusi savo mergaitėje stiprių vaidybinių duomenų ir muzikalumo, ji dėjo visas pastangas padaryti iš dukters Broadway ir Hollywood žvaigždę.
Motinai pasisekė. Lillian Roth, sulaukusi 18-os metų, buvo žvaigždė, o 21 -ų metų ji jau turėjo banke milijoną dolerių, ir verkti — nei šiandien, nei rytoj — jai priežasties, rodos, nebuvo.
Praėjusiu Kalėdų proga Prezidentas Eisenhoweris žmonėms, esantiems ųž Geležinės Uždangos, per radiją pasakė:
“Kalėdų laike aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog Amerikos žmonės supranta jūsų vargus, kuriuos kenčiate, ir drauge prisideda prie jūsų rūpesčių atstatyti asmenines laisves ir politinę laisvę ir su jumis tiki, kad pagaliau teisingumas užviešpataus ir vėl jus grąžins i laisvų pasaulio tautų tarpą.”
Jos gyvenimas susvyravo iš pamatų, kai mirė sužadėtinis David. Ši mirtis įstūmė ją į valią paralyžuojančios apatijos prarają. Užaugusi teatro užkulisiuose, matydama tėvų nelaimingą moterystę ir moralinį teatrinio pasaulio nepastovumą, neturėdama religijos ir antgamtinio principo, Lillian Roth palūžo. Slaugė, matydama jos neviltį ir žudančią įtampą, pradėjo jai duoti — vietoj miego vaistų — degtinės. Nuo čia prasidėjo jos kelias į nevilties pakalnę. Ji tapo alkoholike. Norėdama nusikratyti juoda melancholija, užmiršti pergyventą tragediją, ji gėrė dieną ir naktį.
Šitame stovyje ji susituokė su pirmuoju vyru ir tai suprato, tik išsiblaiviusi. Ši moterystė baigėsi skyrybomis, kaip ir kitos trys. Priežastis: besaikis gėrimas. Vienas jos vyrų buvo sadistas ir avantiūristas, kurio rankose ji kentėjo pragarą, neteko viso turto ir — nuo jo bėgdama — pasislėpė miesto padugnėse.
JAUNIMO NAMŲ STATYBA
Pavasarį Tėvai Jėzuitai pradės Čikagoje statyti namus, skirtus ypač mūsų jaunimui ir kultūrinei lietuvių visuomenės veiklai. Labai prašoma, kad mūsų visuomenė ir lietuviškos organizacijos, kurioms šie namai yra skiriami, bent maža auka prisidėtų prie jų statybos. Aukas galima siųsti šiuo adresu: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
“Laiškų Lietuviams” leidėjai labai nuoširdžiai dėkoja visiems skaitytojams, kurie, atnaujindami savo prenumeratą, vieną kitą dolerį pridėjo, norėdami mums palengvinti žurnalo siuntinėjimą tiems tremtiniams, kurie negali užsimokėti prenumeratos mokesčio.
Kun. S. Laurinaitis (Columbus) aukojo 20 dol., Ald. Kudukytė (Cicero) — 10 dol., J. Klimas (E. Chicago) — 10 dol., V. Matikiūnas (Chicago) — 8 dol., kun. J. Karalevlčius (Elizabeth) — 8 dol., P. ir A. Norkūnai (Philadelphia) — 8 dol., kun. L. Lukas (New Mexico) — 6 dol.
Po 5 dol.: P. Valonis (Australija), A. Anderson (Chicago), kun. V. Cukuras (Colchester), V. Kreznor (Providence). 4 dol.: kun. S. Morkūnas (Sioux City), B. Leščinskas (Chicago).
Po 3 dol.: kun. J. Tautkus (Omaha), A. Zakarauskas (Scranton), T. Tamulevich (Brunford), kun. K. Steponls (Burbank), A. Kindurys (Dolgeville), M. Mikėnas (Omaha), J. Juška (Chicago), dr. A. Alekna (Chicago), M. Jasaitytė (Pembroke), M. Monkus (Chicago), J. Ambrizas (Chicago), A. Sabaliauskas (Euclid), kun. Br. Benesevich (Naugatuck), L. Kairienė (Chicago), N. Šumskienė (Chicago), M. Šveikauskas (Chicago), S. Mačiukienė (Chicago), A. šulaitis (Chicago), dr. P. Rasutis (Chicago), dr. J. Starkus (Chicago), kun. L. Budreckas (Pittsburgh), P. A. Deltuva (Rockford), kun. Pr. Geisčiūnas (Fromberg), B. Vaišnorienė (Chicago), G. Kažemėkienė (Chicago), kun. A. Račkauskas (Brooklyn).
Po 2 dol.: A. Kleiza, E. Baleišis, L. Zurlis, E. Debulski, P. Balčiūnas, J. Stančikas, L. A. Bendoraitis, V. Andriukaitis, A. Šleževičius, J. M. Laurinaitis, F. Žebrauskas, K. ir A. Venclauskai (visl Chicago); C. V. Petruliai (Baltimore), J. Gritėnas (Melrose Park), kun. J. Grabys (Schenectady), S. L. Jasinskas (Athol), K. Čėsna (St. Charles), M. Kazlauskas (Brockton), A. Juškauskas (Baltimore), B. Sturmaitis (Hamilton), M. Petraitytė (E. Chicago), kun. J. Patasius (Great Falls), dr. V. Plioplys (Rockford), S. Aukštikalnis (Detroit), G. Kažemeckas (Hamilton), T. Sereikienė (Hartford), J. Adomavičienė (So. Boston), Z. ir F. Rajeckai (Maspeth), A. Vitkunas (Gurnee), J. Petronis (Philadelphia), Z. Baranauskienė (Anglija), M. Šimkus (Baltimore).