1956 M. LAPKRIČIO (NOV.) MĖN. VOL. VII, NO. 10
Lapkričio pirmoji diena, kai mes prisimename visus šventuosius, turėtų sukelti kiekvienam galvojančiam žmogui rimtų minčių. Turime prisipažinti, kad mes per maža galvojame, nepakankamai esame įsigilinę į gyvenimo prasmę, dažnai mums atrodo perdaug miglotas gyvenimo tikslas. Ar ne tiesa, kad didelė žmonių dauguma neina per gyvenimą kaip laisva valia ir protu apdovanoti tvariniai, bet plaukia kaip maži srovės nešami šapeliai? Visi žinome, kad mes turime protą ir valią, bet kartais atrodo, kad mes bijome jais naudotis. Turime akis, bet kartais jas tyčia užmerkiame, kad nematytume; turime ausis, bet jas užkemšame, kad negirdėtume. Ir kas svarbiausia — mes nenorime girdėti, matyti ir suprasti savo tikslo, savo laimės, savo tikrojo gyvenimo!
Kai kurie, matydami savo ar kitų žmonių labai nelogišką ir neišmintingą elgesį, visai negalvodami pasako: “Ką padarysi, juk mes nesame šventieji!” Arba kartais, stovėdami prieš koki nors rimtą darbą ir nenorėdami parodyti reikalingų pastangų, save nuramina visai neapgalvotais žodžiais: “O, toki darbą galėtų atlikti tik šventieji!” Sakome, kad tokie žodžiai yra neapgalvoti, neišmintingi ir nelogiški. Be abejo. Juk jeigu žmogus suprastų, kas jis yra ir koks yra jo tikslas, jeigu jam būtų aišku, kas yra šventumas, tai tie žodžiai ir pasakymai jam pačiam atrodytų juokingi. Kiekvienas žmogus, jeigu jis nenori atsižadėti savo žmogiškumo ir garbės, turi siekti šventumo! Juk šventumas yra dvasinis tobulumas, todėl žmogus, būdamas dvasinės prigimties tvarinys, turi šio tobulumo siekti, jeigu nori gyventi pagal savo prigimtį.
Galima sakyti, kad kiekvieno tvarinio tikslas yra savos rūšies tobulumas. Neprotingi tvariniai tiek tobulumo turi, kiek jiems yra suteikęs Tvėrėjas. Žinoma, įvairios išorinės priežastys ir gyvenimo sąlygos gali jiems padėti arba pakenkti išvystyti tokį tobulumą, kuris jų prigimčiai yra galimas. Tai galima pasakyti ir apie žmogaus kūną. Bet žmogus, paimtas dvasine prasme, kaip protingas ir laisva valia apdovanotas tvarinys, tiek dvasinio tobulumo gali pasiekti, kiek jis parodys noro ir pastangų. Jo dvasiniam tobulumui nėra ribų. Jis savo dvasine prigimtimi turi galimybių kaip galima labiau priartėti prie tobulumo idealo. Tai matyti ir iš Kristaus žodžių: “Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas” (Mato 5, 48). Tad kiekvieno žmogaus idealas ir tikslas yra beribis tobulumas — Dievas. Žmogus gali vis labiau ir labiau prie Jo priartėti, jeigu tik to nori ir visomis jėgomis siekia. Taigi, šventumas yra ne tik išrinktųjų ar kokių nors nepaprastų žmonių, bet kiekvieno žmogaus tikslas. Daugelis jo nesiekia ir net kratosi tik dėl to, kad jo nepažįsta, nesupranta šventumo esmės.
II
Nuo pat kūdikystės, nuo jaunų dienų žmogus remiasi kitų autoritetu: tėvų, mokytojų, valstybės, Bažnyčios ir t.t. Kad kūdikystėje ir jaunose dienose taip yra, niekas neturi pagrindo stebėtis, nes kitaip ir būti negali — žmogus pasirodo šioje žemėje bejėgis ir aklas, pilniausia šių žodžių prasme. Net ir po eilės metų, kai ne tik jo kūnas, bet ir protas subręsta, žmogus tebepriklauso nuo faktorių, kurių jis savyje neturi ir kuriuos privalo skolintis iš kitų šaltinių. Šis savos rūšies bejėgiškumas ir aklumas lydi žmogų visu gyvenimo keliu jau vien dėl to, kad žmogus yra labai ribotas, labai apibrėžtas laiku ir vieta. Todėl — norėdamas gauti atsakymą į daugelį klausimų — jis turi pasikliauti kitais žmonėmis, kitų autoritetu.
Faktas lieka faktu, kad žmogus remiasi kitų autoritetu kiekvienoje žmogiškojo aktyvumo srityje, kur jis pats neturi pakankamai žinių, mokslo, supratimo. Ne retai net toje srityje, kuri jam yra gana gerai žinoma, jis vis dėlto — ypatingai susidarius sunkioms ir sudėtingoms aplinkybėms— yra linkęs kreiptis į specialistą ir jo nuomonę pasidėti į savo nuomonės ir apsisprendimo pagrindus. Jei jau taip yra empyriniame pasaulyje, kur dalykai, priežastys, tikrovės yra vienu ar kitu būdu apčiuopiamos ir patikrinamos, tai nesunku suprasti, kas pasidaro, kai mes įeiname į dvasios šventyklos prieangį. Čia autoritetas yra būtina ir neapeinama sąlyga. Šitos fatalinės problemos neišsprendė net protestantiškoji religijos reformacija. Ji sugebėjo realizuoti tik vieną tikrovę; dieviškąjį autoritetą ji pakeitė žmogiškuoju autoritetu. Mes čia nenorime gilintis į priežastis, paskatinusias reformacijos gimimą bei vystymąsi. Mums svarbu tik pats istorinis faktas.
Žmogus turi remtis autoritetu, nes į šią žemę jis ateina aklas ir bejėgis, nes jis ir jo gyvenimas yra absoliučiai apibrėžti laiku ir vieta. Net gamtiniame pasaulyje jis turi priimti didelį skaičių tiesų, pasitikėdamas knyga, laikraščiu, žmogum. Vaduodamasis šiuo pasitikėjimu, jis klauso gydytojo, advokato, architekto ir t.t. Kitais žodžiais tariant, jis priima nežinomą ar mažiau žinomą tikrovę, remdamasis svetimu autoritetu. Štai čia — šitoje labai žmogiškoje ir nuolat pasikartojančioje situacijoje — mes randame dogmos pradžią. Jei mes visa šita perkeliame į religijos sritį, į antgamtinį pasaulį, mes matome fatališką ir besąlyginį reikalą remtis kokiu nors aukštesniu autoritetu, nes tiesos, su kuriomis mes susiduriame, dvelkia paslaptimi, prašoka mūsų proto pajėgumą ir liečia ne tik mūsų praeinančią dabartį, bet ir amžiną ateitį.
Andersonas yra sukūręs vieną pasaką.
Ančių šeimai gimė labai biaurus ančiukas. Jis išsirito iš kiaušinio vėliau negu kiti, buvo didelis, nerangus. Senė antis bandė save raminti: "Ne, ne, jis visai nebiaurus. Žiūrėk, kaip gražiai jis plaukia ir kaip puikiai riečia kaklą."
Tačiau ančiukams jis nepatiko. Jie jį vaikė, gnaibė, sakydami: "Vargšas sutvėrime, kaip būtų gera, jei tave katė nustvertų!"
Biaurusis ančiukas ilgai kentė įžeidinėjimus. Pagaliau pritrūko kantrybės ir pabėgo į svetimą kūdrą, kur gyveno laukinės antys. Bet ir šios jo nepriėmė. Kraipydamos galvas juokėsi: "Kokia iš tavęs antis?..."
Liūdna pasidarė ančiukui. Niekas jo nemylėjo, nes jis buvo labai biaurus.
Bailiai plaukiodamas po kūdrą, jis pamatė virš medžių skrendančias gulbes, ir jį apėmė nesuprantamas noras su gulbėmis skrajoti.
Atėjus pavasariui, ančiukas pasikėlė į orą sustiprėjusiais sparnais ir skrido į tolį. Beskrisdamas pamatė sodo tvenkinyje tris gulbes. "Skrisiu prie tų karališkų paukščių", tarė sau ančiukas. "Jie mane užmuš, nes aš esu biaurus. Bet geriau mirti nuo jų rankos, negu būti užgnaibiotam ančių."
Gulbės pamatė nepažįstamąjį ir išskėstais sparnais puolė jo pasitikti.
"Užmuškit mane", tarė vargšas ančiukas ir palenkęs galvą laukė mirties.
Bet vandenyje prieš jo akis išniro nuostabus paveikslas. Jis nebuvo biaurus ančiukas, bet gracinga gulbė! Pagaliau jis atpažino save, ir jam prasidėjo laimės dienos.
*
Ši pasaka išreiškia vieną gamtos dėsnį: prigimtis kiekvieną verčia būti tuo, kuo jis yra. Ji ieško savo atbaigimo, o ne ko kito. Kas blogai supranta savo esmę ir pagal tą supratimą gyvena, yra nenormalus ir nenatūralus. Tokio nei kiti negali suprasti, ir jis pats neranda laimės.
(tęsinys)
Šeima krikščionybės eroje
Kaip visas žmogiškasis gyvenimas nauja šviesa nušvito krikščioniškosios tiesos atokaitoje, taip ir šeima, žmonių bendruomenės pradžia ir pagrindas, krikščionybės eroje įgijo naujo kilnumo ir prasmingumo.
Pop. Pijus XI, pradėdamas encikliką "Casti connubii", pirmajame sakinyje atveria skaitytojui kertinę krikščioniškosios moterystės tiesą, pabrėždamas, kad Jėzus Kristus, amžinojo Tėvo Sūnus, ne tiktai įvykdė visuotinį žmonijos atnaujinimą, bet dargi šeimą, žmonių bendruomenės pradžią ir pagrindą, sugrąžino į dieviškosios kilmės pilnatvę, pakėlė ją į Naujojo Testamento Sakramentą ir jį administruoti pavedė Bažnyčiai, savo Sužadėtinei.7
K. Musteikio nuotr.
Omahos lietuvaitės
Sakramentinis krikščioniškosios moterystės kilnumas ir vertingumas traukė jau ir pirmųjų krikščionių širdis. Jie, susirinkę į duonos laužymo pamaldas ir pasilikdami vienširdžiai šventyklose, su pagarba skaitydavo viešai Apaštalų Petro ir Povilo laiškus, atskleidžiančius jiems "didžią paslaptį" — krikščioniškąją moterystę.
Po didžiosios saulės dangumi vaikščioja žmonės, kuriuose mažosios saulės degdamos šviečia ir šildo, gelia ir kankina...
Nešiojame krūtinėje žaizdą...
Kas yra toji saulė? Kas ta žaizda?
Yra žmogaus dvasioje židinys — sunkiai nusakomas, slaptingas, kurs gali suliepsnoti gerumu, jaukumu ir šilima, kurs gali spinduliuoti į aplinką ir ją dvasiniai gaivinti. Bet tas židinys, misdamas gaunama ir teikiama meile, yra kurstomas, o iš dalies ir gesinamas, ilgesiu, nusivylimu ir kančia. Dvelkdamas saule ir išgyvenamas kaipo žaizda, tas židinys žmogaus krūtinėje — tai jo širdis.
Visi subtiliausi ir geriausi jausmai —- tai širdies spinduliavimo išvada. Visos galimos dvasinės kančios — tai jos skaudi dalia. Nuo vos pajuntamo švelnaus pianissimo jausmo iki draskančio kančios fortissimo garsų (kurie vertė mūsų Maironį sudejuoti: "Išplėšk man širdį kruvinai..."), siaučia ir audrina ją įvairūs jausmai ir jutimai. Ji reaguoja į viską: į kito balso toną, į vos, vos suminėtą užuominą, į praskridusią žmogaus veide šypseną. Slaptingų nuojautų varstoma, ji nekartą įžvelgia į paslėptą dabartį ir net į dar neegzistuojančią ateitį. Tartum kompaso adata ji nerimauja ir blaškosi, neturimos laimės ilgėdamasi, nuo liūdnos ir sunkiai pakeliamos dabarties svajonėmis bėgdama. (Prisiminkime Putino "Vai eičiau, aš eičiau...") Tai ištisas vidaus jausmų pasaulis, kurio neišmatuosi, kaip jūros neišsemsi, kurio dugne slypi nežinomos brangenybės, nenujaustos pabaisos, verčiančios žmogų susimąstyti dėl slaptingų jo dvasios gelmių, širdim vadinamų.
Kiekviena širdis — tai atskiras pasaulis, turįs savo istoriją ir savas paslaptis. Lygiagrečiai su išorinio žmogaus gyvenimo istorija eina daug gilesnė, dramatiškesnė ir tragiškesnė širdies istorija. Pirmoji yra pastarosios išdava ir atspindys. Širdies istorija savyje turi tokių nesuprantamybių, mįslių, neišaiškinamų posūkių ir vingių, kad visai pagrįstai tenka kalbėti apie širdies mįslę. Kai prisimeni, ypač moters, širdies nuojautą ir, regisi, nepagrįstus jos širdies skaudėjimus, kurie numato būsimą nelaimę, kai galvoji apie motinos širdies meilės didumą net blogam vaikui, kai iškyla visokie širdies nelogiškumai, proto logikos nepagaunami — tada atsiduri prieš širdies paslaptį. Jei dar prisiminsi tą nuostabią tiesą, kad "širdis nesensta", kad, net žmogui senstant, ji pasilieka jauna ir nekartą jaunesnė už jauno žmogaus širdį, nes ji sugeba giliau mylėti ir giliau kentėti, dažnai gyvendama iliuzijomis iki pat mirties (o juk meilė, kančia ir iliuzijos — tai širdies funkcijos ir jos amžino jaunumo įrodymas!) — tada širdies paslaptis pasidaro dar gilesnė.
Paveldėtas kraitis
Vaikas gimdamas gauna iš tėvų fizines ir psichines savybes. Tačiau jo dvasia dar yra tuščias indas, kuris, vaikui beaugant, turi būti pripildytas tam tikro turinio. Augąs vaikas trokšta pagal prigimtą polinkį prisirinkti kuo daugiausia įspūdžių įvairių pojūčių pagalba. Jis domisi spalvomis, daiktų išvaizda, garsais ir visa aplinka, kurioje jis įauga į pradinės erdvės formas. Gautus įspūdžius asociacijos dėsningumu grupuoja ir kloja atmintin, kaip kraičio skrynion, iš kurios vėliau semsis reikiamų žinių orientuotis egzistenciniame kelyje. Pradedant busti proto galiai, vaikui kyla begalės klausimų, ieškančių atsakymo aplinkos ryšingume: mama, kodėl ugnis karšta, kodėl vanduo verda, kodėl šuo loja, kodėl gaidys gieda, kodėl vėjas pučia, kodėl tėtė ilgai nepareina, kodėl gėlės žydi ir t. t. Noras susekti priežastingumą apreiškia vaiko protaujančios galios buvimą ir tuo būdu jį išskiria iš gyvulių aplinkos ir perkelia protaujančių tvarinių plotmėn.
Paauglys jaunuolis nebesitenkina pirmųjų atsakymų tikrumu. Jis dar kartą perkošia savo žinias, jas tikrina ir kritiškai vertina, norėdamas atrasti savo žinojimui pirminį pagrindą ir savo buvimui prasmingą atsakymą. Jeigu vaikišką žingeidumą galėjo motina patenkinti paprastu teigimu, nurodymu, pasakišku elementu, tai kritiškojo amžiaus jaunuolio nepatenkins daiktinis nurodymas nei atsitiktinis daiktų ryšingumas. Jis pradeda suvokti už daiktų slypinčią stipresnę jėgą ir savo buvimo gilesnę prasmę.
Protiškai atbundančio vaiko aplinkos supratimo žodynan motina įdėjo ir Dievo, dvasių, šventųjų terminus ir išmokė religinės praktikos pirmųjų žingsnelių. Tačiau šie religiniai elementai vaiko supratime dar buvo labai daiktiški — medžiaginio pobūdžio. Jam angelas tereiškė baltu apsiaustu apsivilkusį jaunuolį, Dievas — pražilusį senelį. Vaiko supratime sielos turinčios gyvenusio žmogaus medžiaginį pavidalą, o Dievas — aukščiausiai sėdįs ir ilgiausiai gyvenęs senelis. Jo religinis pasaulis yra visiškai toje pačioje plotmėje kaip ir medžiaginis. Skirtumas yra tik tas, kad dvasinio pasaulio esybės yra išsirikiavusios aukštesnėse pakopose, o medžiaginiai daiktai žemesnėse. Tačiau jie visi yra tos pačios medžiaginės erdvės dalyviniai elementai. Panašiai religinį ir dvasinį pasaulį supranta ir labai primityvūs žmonės.
Kritiškam jaunuoliui iš motinos paveldėto žinyno nepakanka tiek aplinkos ryšingumo nusakyme, tiek religinės bei dvasinės srities atskleidime. Jis trokšta žinoti daugiau ir suvokti giliau. Iš tėvų paveldėtas žinių kraitis yra nepakankamas. Prie to kraičio jaunuolis turi pridėti šiek tiek ir savo prakaitu uždirbto turto. Jis turi rasti atsakymą į būties kilmę ir prasmę.
WAR AND PEACE
Monumentalinis ir epinis romanas, vardu "Karas ir Taika", kuriame Tolstojus genialiu sugebėjimu parodė istorijos fatališkumą ir išreiškė didžiųjų gyvenimo veiksnių — karo, taikos, meilės, ambicijos, aukos ir beprotybės — santykį bei susikryžiavimą, yra perdirbtas į filmą, susilauksiantį kontroversinių ir prieštaraujančių atsiliepimų. Apie 1200 romano puslapių sukrauta į 3 valandas ir 28 minutes. Iš 69 svarbesniųjų romano veikėjų liko tik 23. Bet mums atrodo, kad — turint galvoje gigantines įvykių atkūrimo sunkenybes — filmas reikia laikyti labai nusisekusiu.
Tolstojaus nepažįstančiam žiūrovui šis filmas bus ypatingai įdomus, nes jame labai gausu spalvingų ir pulsuojančių kontrastų, kai ydos raizgosi tarp dorybių, ir virš žmogaus gyvenimo komplikacijų kabo grėsmingi karo, kančios ir mirties debesys. Tolstojų skaičiusiam žiūrovui teks šiek tiek nusivilti, nes ekrane matomi veikėjai ne visur ir ne visada atitiks romano tipus: kai kur jiems truks gylio, specifinio slaviškumo, o kai kur — laiko išsivystyti.
Audrey Hepburn — nepaprastai vykusi kaip Nataša Rostov. Jos retas talentas, kuris ne tik tampa vaidinamuoju asmeniu, bet kartu auga, paslaptingai keičiasi ir bręsta. Tą patį reikia pasakyti apie Henry Fondą, kurio sukurtasis Pierre Bezuchov mums atrodo labai artimas romano tipui. Labai geras Mel Ferrer kaip princas Andrius Bolkonsky. Savo vietoje Vittorio Gassman ir Anita Ekberg, kaip temperamentingieji Karuginai — be principų ir be skrupulų. Neblogas Herbert Lom Napoleono asmenyje. Labai mielas John Mills kaimiečio Platek vaidmenyje, nors jam duota, palygint, maža laiko organiškai atverti religinę savo gyvenimo filosofiją. Daugelio žiūrovų atmintyje ilgiau pasiliks Oscar Homolka, vaizduojąs senąjį generolą Kotuzov. Kai girdi jo neatšaukiamąjį sprendimą, prieš akis atsistoja milžiniška Napoleono invazijos grėsmė ir kone visagalė vieno žmogaus išmintis: "Ko nori armija? Būti sunaikinta? Ir ji bus sunaikinta, jei dabar stos prieš Napoleoną. Ko nori Caras? Sosto netekti? Ir jis neteks jo, jei dabar išeisime prieš prancūzus. Ko nori visa tauta? Tapti vergais? Ir vergais ji taps, jei dabar kovosime. Aš noriu duoti Rusijai tai, ko ji iš tikrųjų nori: taikos laisvėje. O tai bus tą dieną, kai žemėje neliks nė vieno prancūzo. Bet šiandien — traukimės!"
Jau kyla aukštyn "Jaunimo namų" sienos, kuriuos Tėvai Jėzuitai stato Čikagoje. Šiuose namuose bus didelė salė lietuviškiems parengimams, erdvūs kambariai Aukštesniajai Lituanistikos mokyklai ir specialūs būklai jaunimo organizacijoms. Ateinančiais metais šie pastatai bus baigti. Jais galės naudotis visos lietuviškos organizacijos, kurios tik dirba Lietuvos gerovei. Tikimės, kad ši vieta taps mūsų kultūriniu centru, jungiančiu į bendrą darbą visus geros valios lietuvius.
Kadangi šie namai yra statomi lietuvių visuomenei, būtų gražu, kad ir organizacijos ir pavieniai asmenys prisidėtų prie šio darbo bent maža auka. Aukas galima siųsti šiuo adresu:
Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS
Būtume labai dėkingi, kad skaitytojai stengtųsi dabar, apie Kalėdas, atnaujinti prenumeratą. Jeigu kas išsikelia į naują vietą, tegul tuoj praneša savo naująjį adresą, pažymėdamas taip pat ir senąjį. Vis dar neretai pasitaiko, kad žurnalas grįžta, neradęs adresato. Kartais, išsiuntinėjant žurnalą, gali pasitaikyti įvairių klaidų ir apsirikimų, dėl kurių vienas kitas skaitytojas jo negauna. Jeigu taip įvyktų, prašome tuoj pranešti Administracijai. Už Jūsų bendradarbiavimą ir pagalbą būsime labai dėkingi.
“L. L.” Administracijoje galima gauti šias knygas:
DIEVAS IR ŽMOGUS. Katalikų tikėjimo tiesos, doros reikalavimai ir sielai pašvęsti priemonės. Kaina $5 (kietais viršeliais — $6,50). Ši knyga daugeliui padės rasti atsakymą į visokius religinius ir moralinius neaiškumus, kurių kiekvienas galvojąs žmogus turi. Būtų naudinga kiekvienoje šeimoje ją turėti.
Hardy Schilgen, S. J. TU IR JI. Autorius gražiai ir suprantamai kalba apie jaunuolio santykius su mergaite. Dabar, kai mūsų jaunimas tikrai yra pasimetęs ir pradeda pamėgdžioti kitus, kuriems yra svetimi bet koki moralės dėsniai ir kultūringi papročiai, ši knyga duotų labai naudingų patarimų. Kaina $2.
V. Gutauskas, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? Paprastu ir visiems suprantamu būdu išrišta daug painių mūsų tikėjimo klausimų. Kaina $1.
Taip pat galima gauti įvairių lietuviškų maldaknygių. Paminėtinos ypač šios:
JAUNUOLIŲ MALDOS. Paruošė kun. P. K. Kirvelaitis. Kaina $1,75.
VIEŠPATIES ANGELAS. Parašė kan. A. Sabaliauskas. Kaina $2.
SVEIKA MARIJA. Parengė kun. Stasys Yla. Kaina $3.00 (su paauksuotais kraštais).
VARDAN DIEVO. Mažųjų maldos, paruoštos kun. St. Ylos. Kaina $1,25.
Immaculata Press
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois