1956 M. BALANDŽIO (APRIL) MĖN. VOL. VII, NO. 4
Žmogaus pažiūra į gyvenimą Anapus panaši į senovės klaidą, kad žemė -— plokščia. Naktį pasukęs klaidinga kryptimi, gali prieiti žemės kraštą ir nukristi į nežinios prarają. Taip ir gyvenimas Anapus daugeliui atrodo kaip nežinios praraja.
Ši pažiūra yra rojaus palikimas. Rojaus, ne kurį Dievas sukūrė, bet kurį žmogus sugriovė. Ši pažiūra yra griuvėsių iškasena toje vietoje, kur stovėjo Pažinimo Medis, kur Žaltys dėstė nepriklausomybės teoriją, baigdamas ją negirdėtais žodžiais: “Būsite kaip dievai!”
Šie žodžiai, nors Žalčio ištarti, nebuvo Žalčio nuosavybė. Jie buvo ir Dievo planas ir Dievo pažadas. Juk Dievas buvo žmogų sutvėręs į Savo panašumą. Bet Žaltys pacitavo dieviškus žodžius, neskelbdamas jų autoriaus, tą valandą, kai žmogus buvo pasigėręs puikybės vynu. Būsite kaip dievai! Kai jis grižo į tikrovę, jis stovėjo nuogas prieš Dievą ir savo sąžinę. Jo dabartis buvo usnys nevaisingoje žemėje. Jis buvo darbo ir aplinkos vergas. Jo malda nuskambėdavo be amen. Jo džiaugsmas buvo be aleliuja. Jo ateitis vedė į mirtį. Būsite kaip dievai?
Jis buvo sutvertas į Dievo paveikslą ir panašumą, bet savyje, gyvenime, aplinkoje žmogus matė tik žmogiškąjį elementą. Jis žinojo, kaip buvo anksčiau. Jis turėjo du palyginimo taškus, dvi skirtingas situacijas. Jis matė, koks tragiškas palikimas tenka jo vaikų vaikams. Tai buvo bankrotas, palietęs ne tik fiziologinius ir psichologinius elementus, bet visą žmogaus prigimtį. Prigimtį, sutvertą ir paskirtą amžinybei. Tai buvo vergo ir belaisvio dalia, kurią tiksliai ir vaizdžiai nusakė pranašo rauda, giedodama apie žmones, glūdinčius tamsybėse ir mirties šešėlyje.
Bet Tas, kuris žmogų sutvėrė į Savo panašumą, geidė, kad transformuotas žmogus būtų transformuotas per Sutvėrėją, tampantį Atpirkėju. Ši antgamtinė ateities tikrovė buvo gaivalinga ilgų amžių viltis. Kantrus ir ištvermingas Atpirkėjo laukimas, kuris baigėsi žmogaus pergale paradoksiniuose Augustino žodžiuose: “Felix Culpa” — “Laimingoji Nuodėmė”, kurios tragiškame fone Sutvėrėjas tapo Atpirkėju.
Kiek daug mūsų gyvenimą žudančių pradų yra pasaulyje! Milijonai žmonių ne gyvena, bet vien tik egzistuoja, nerasdami savo aplinkoje nuoširdumo, neturėdami artimo žmogaus. Jie gyvena ir miršta šaltosios vienatvės glėbio dusinami. Nenuostabu, kad žmogus ieško būdų iš tokios padėties išsigelbėti. Jis bando susikurti kitą, nuo realybės nepriklausomą grožio pasaulį. Ne vienam gyvenimo vaistas yra kartkartėmis užsimiršti, užsisvajoti, grožiu apsvaigti ir iliuzijomis pagyventi. Vienas grožio šaltinių yra garsai. Pasaulis būtų daug negražesnis, jeigu jis būtų nebylys, jeigu jame negirdėtum garsų.
Kaip šviesa yra spalvų fonas, taip tyla yra garsų fonas ir jų rėmai. Užtat garsų grožiui pajusti reikia tylos. Tyla yra sąlyga garsams girdėti, į juos įsiklausyti ir juos įvertinti. Turėti gyvenime tylos valandėlę — tai turėti galimybę ugdyti savyje jautrumą garsų pasauliui. Gyventi nuolatiniame triukšme — tai mažinti savyje jautrumą ir muzikalumą, o drauge ir pakenkti sielai, kurią ugdo garsų pasaulis. Šitą tylą varsto ir skrodžia garsai, ypač tie, kurie yra tylūs, kuriuos tik jautresni žmonės tenujaučia. Tur būt, kiekvienam teko pajusti, kaip kartais tarp dviejų žmonių užviešpatavusi tyla yra neišsakomų žodžių kupina. "Tyli abu... tai tyla, kurią galima pavadinti prisotinta tyla" (A. Guenther). Nekartą, esant visai vienam, tyloje pasigirsta sieloje kylą kūrybiniai žodžiai, kurie prakalba dar nejaustais ir negirdėtais būdais. Minėtasis A. Guenther rašo: “Stojo tyla, kaip retai pasitaiko mūsų besikarščiuojančiame ir skubančiame mieste, pilname gėrio ir blogio. Toji tyla, kurioje mūsų siela tampa lyg arfa su stygomis, įsipainiojusiomis į amžinybės tonus."
Tokioje tyloje poetiškos dvasios žmonės pradeda girdėti tai, ko negirdi kiti. Jie klausosi, kaip kalba tyla... O. Milašius girdi, kaip “amžinas švelnumas verkia ir dainuoja visų daiktų širdyje". R. Tagorė tekančio laiko tyloje girdi, kaip "laikas skamba atsisveikinimo varpais". Ir mūsų Nyka-Nyliūnas girdi, kaip "sunkiai dejuoja daiktai, kaip kadaise mirusio žmogaus prikimęs balsas klaidžioja po namus ir sodus, kaip klykia laukai". Tyloje pasigirsta ir paprasta ausimi girdimi negyvų daiktų ir negyvos gamtos garsai. Kai kurie jų lydi žmogų visa gyvenimą — tai varpai ir laikrodžiai: tai vėjai ir audros, nuo kurių ošia miškai, švilpia kaminai, braška langinės ir girgžda tvoros. Tokiu būdu lyg atgyja ir prakalba negyva gamta.
Žmogus susitinka su žmogumi. Ar tikrai susitinka? Gal tai tik optinė klaida: jie nesusitinka, tik prasilenkia, alkūnėmis vienas kitą užgaudami... Visi visiems esame svetimi...
Jei šis mano straipsnis būtų daina, tai norėčiau, kad šie pirmieji jo žodžiai būtų lyg akompanimentas, kurs visą dainą palydėtų. Žmogus yra mažutė dulkė, pasimetusi didžiuliame pasaulyje, dviejų milijardų žmonių dulkyne. "Yra tiesų, kurių pažinimas mums turi būti atneštas ant gyvenimo ašmenų. Negauname tų tiesų iš knygų, nei iš svetimų lūpų, ir jos įsminga į mus su tais ašmenimis" (E. Ožeškienė). Tai tiesa, kuri tampa tiesa per skausmo patyrimą. Šiame rašinyje ir bus gvildenama viena iš tokių skaudžiausių žmogaus gyvenimo ir jo likimo tiesų — tai baisioji tiesa apie žmogaus vienatvę. Jeigu Šv. Raštas sako, kad "kas daugina pažinimą, daugina skausmą", tai tiesos apie žmogaus vienatvę pažinimas tikrai yra skaudus,
Bet gal nereikėtų tokių skaudžių tiesų kelti ir apie jas kalbėti? Kai kam gali atrodyti liguistas sielojimasis tokiais klausimais. Tačiau apie tai tylėti — tai užmerkti akis gyvenimo tikrovei. Yra žmonių, kurie nenori giliau pagalvoti, kurie gyvena tik gyvenimo paviršiumi, jie nenori pagalvoti apie tai, kas galėtų sudrumsti jų "ramybę" ir gyvenimo "džiaugsmą". Šiuo straipsniu nenorėčiau drumsti jų ramybės ir džiaugsmo, norėčiau jiems tik pavydėti. Tam tikra prasme gal yra laimingas tas, kurs giliau negalvoja, kurs nieko giliau nejaučia. Didžiosios ir tragiškosios žmogaus gyvenimo tiesos praeina pro juos, visiškai jų nepalietusios. Jie jomis nesirūpina, dėl jų nekenčia. Laimingas tas, kurs, niekada nebūdamas savimi, visur prisitaiko prie daugumos. Jis nevaikščioja savais keliais, kuriuos su vargu tenka susirasti ir prasiskinti, bet eina saugiais, kitų išmindžiotais takais. Toksai savo gyvenimui daug kančios sutaupo.
O tie didieji gyvenimo klausimai visu savo svoriu krinta ant atskirų individų, kurie kenčia už milijonus. Jei, anot Lenau, "tai, kas dieviška, man niekada nepasirodė gyvenime be palydovo liūdesio", tai toji melancholija supa daugelį didžiųjų gyvenimo tiesų. Viena tokių skaudžių gyvenimo tiesų ir yra žmogaus gyvenimo vienatvė. Tai tinka ne tik kai kuriems žmonėms, bet visiems, nes žmogus iš esmės yra vienišas, nesvarbu, kas jis bebūtų ir kur jis begyventų.
Pasaulyje turime labai daug išsilavinusių žmonių, milijonus įvairiausių specialistų. Kiekvienoje žmogiškosios veiklos srityje randame tūkstančius asmenų, kurie savo darbui yra gerai pasiruošę, kurie yra produktingi, patyrę ir kompetentingi, žodžiu, kiekviena gyvenimo sritis turi daug savos rūšies specialistų. Deja, yra viena sritis, kuri mums atrodo visiškai apleista. Tai yra žmogaus supratimo sritis — ta svarbiausioji žmonių santykiavimo plotmė, kur žmonės susitinka ne tik kaip mąstantys ir kalbantys gyvūnai, bet kaip nemirtingi asmenys su idealais ir problemomis, viršijančiomis ir žemę ir patį žmogų. Tai yra vienintelė sritis, kur žmonės susitinka ir bendrauja kaip aukščiausiosios matomojo pasaulio būtybės.
Plačiajame universe tik žmogus turi supratimo galią. Tik žmogus gali stebėti, tirti, klausyti, samprotauti ir pasakyti: Suprantu! Kiekvienas žmogus turi šią nuostabią galią, bet tik labai retas žmogus šia galia naudojasi. Daugumoje ši žmonių galia gludi neveikli ir nevaisinga. Kodėl?
Mat, daugumoje žmonių ši galia yra nukreipta vienpusiška kryptimi, būtent, į save. Savaime aišku, kad žmogus turi suprasti ir save — tikrąjį, o ne įsivaizduotą save. Ne retai juk girdime žmones nusiskundžiančius, aš pats savęs nesuprantu. Bet kai žmogus visą supratimo galią tik į save pakreipia, jis pasuka šios didelės jėgos teleskopą ne į tolimą žvaigždę, bet į artimą skruzdėlę. Gal dėl to tūlas žmogus, visą supratimo galią į save — ir vien tik į save — pakreipęs, turi atsidusti: Pats savęs nesuprantu!
Kiekvienas žmogus turi supratimo galią, bet ne kiekvienas ja pasinaudoja. Galimas dalykas, kad žmogui pamiršti save ir nusikreipti į kitą trukdo viena aplinkybė: žmogaus santykis su pasauliu per save patį. Mes sprendžiame pagal save, pagal savo protą, skonį, patyrimą ir t.t. Tai yra bendrinis žmonių kelias. Būtų per drąsu, gal ir nepagrįsta, sakyti, kad tai yra klaidingas kelias. Mes manytume, kad tai yra visiškai priimtinas kelias, bet jis yra išstatytas dideliems pavojams. Žmogus, įpratęs spręsti pagal save, pradeda savo normas, reikalavimus ir sugebėjimus taikyti kitiems. Dažnai girdimas išsireiškimas liudija: Kaip jis gali tai padaryti, jei aš negaliu?
Čia dedame du kunigo Jono laiškus savo seseriai, kurią su maža dukrele pametė negailestingas vyras. Manome, kad panašioje padėtyje yra ir daugiau moterų. Šie nuoširdūs kunigo brolio žodžiai gal ir joms padės kantriau nešti savo sunkų kryžių ir nepalūžti po sunkia našta. Redakcija
PIRMAS LAIŠKAS
Brangioji Sesute!
Šiandien gavau iš Australijos laišką. Neatskiriu, kurios Tavo sesers ranka rašytas. Tarp įvairių naujienų radau jame keletą eilučių ir apie Tave. Kaip aš išsigandau jas perskaitęs! Dieve mano, galvoju, jei ne taip toli būčiau, viską metęs kuo skubiausiai dumčiau pas Tave! Pasikalbėtume, pasitartume, kaip anais laimingais gimnazijos laikais, ir tikrai rastumėm takelį iš balos išbristi. Bet dabar — tokia baisi toluma skiria mus! Reikia tenkintis laišku. Ir ką galiu Tau parašyti? Ką aš žinau, ką jaučia Tavo vyro paniekinta ir sutrypta širdis? To vyro, kuriam Tu iš grynos meilės buvai atidavusi savo gražiausių dienų žiedus! Bijau, kad Tu nemanytum: "Ką tu, kunige vienuoli, supranti apie šeimos tragedijas? Kaip tu gali atjausti nuskriaustą motinos širdį? Tavo pamokslai man nepadės..."
Nebūčiau brolis, jei nerašyčiau. Manyk, ką nori. Ir gal keista, bet yra teisinga: kaip tik tokius vienuolynų mūruose užsirakinusius atsiskyrėlius žmonės gaudyte gaudo ir jiems išlieja savo sielos skausmus, atveria paslaptis, kurių nė vienam kitam jie nepasakytų. Vyrai ir moterys, su kuriais gal niekas kitas jau nė kalbėtis nebenori. Dar keisčiau, kad tas šeimos gyvenimo tariamai nepažįstąs vienuolis dažniausiai sugeba juos suprasti, paguosti, suraminti, sugeba atgaivinti viltis, įkvėpti drąsos bei ryžto gyventi, net didvyriškai gyventi, bei rasti sugriauto gyvenimo prasmę ir džiaugsmą.
Tikėk, Sesute, ką čia rašau, nėra mano lakios fantazijos svajonė. Tai gyvenimo tikrovė. Bet ką aš parašysiu Tau? Tau, kai nežinau net kokios mintys Tave kamuoja! Kai nežinau net, ar priimsi mano neprašytą laišką. O aš labai labai noriu Tau padėti! ...
Tikra draugystė turi būti meile paremta. Jeigu su kuo nors ir dažnai susitinki, daug bendrauji, bet tarp judviejų nėra meilės, tai tokio asmens nevadinsi draugu, bet kolega, partneriu ar kokiu nors kitu vardu, kurs išreiškia tik judviejų bendravimą, bet ne draugavimą. Meilė yra pagrindinė tikros draugystės žymė. Kiekvienas žmogus turi draugų, kiekvienas ką nors myli ir yra kitų mylimas. Čia gali kilti klausimas, ar draugystė ir meilė nėra tas pat, ar tarp draugystės ir meilės yra koks nors skirtumas. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia turėti aiškias draugystės ir meilės sąvokas. Bet tai nėra taip lengva. Daug kas bandė aptarti ir apibrėžti meilę, duoti tinkamą jos sąvoką, bet niekam pilnai nepasisekė.
Kun. St. Yla savo knygelėje apie meilę štai kaip šiuo klausimu pasisako: "Niekas neabejoja, kad meilė yra pati tikriausia realybė, nors niekas nėra pilnai jos aptaręs. Žmogiškos meilės priežastys, pasak Pascalio, neprieinamos mūsų protui. Ji sunkiai suvokiama savo esmėje, dar labiau savo pasireiškime. Atsakyti, kas ji, dar nepajėgė joks kabinetinis mokslo raštas, joks iškalbingas retorikos žodis, joks lakus romano vaizdas. Kiekviena tikra meilė, paradoksiškais Fr. Mauriaco žodžiais, yra pamišimas..." ("Meilė", 4 psl.).
Meilė — pamišimas! Tikrai paradoksiškai skamba! Bet šitas trumpas ir paradoksiškas pasakymas, gerai suprastas, ar tik ir nebus geriausias ir teisingiausias meilės aptarimas? Juk ir pats Kristus, didžiausios ir tikriausios meilės įsikūnijimas, ar nebuvo daugelio laikomas pamišėliu? Ar tokiais daugelis nelaiko mūsų didžiausių šventųjų, pasižymėjusių heroiška meile?
Teko girdėti per radiją apie Čikagos ir apylinkių dailės parodą. Buvo premijuotas paveikslas, kurs buvo pakabintas ne taip, kaip reikia. Mat, akylus žiūrovai pastebėjo, kad autoriaus parašas buvo neįprastoje vietoje: viršuje paveikslo ir dar aukštyn kojomis.
Tokiomis tad nuotaikomis teko išsirengti į lietuvių religinio meno parodą Čikagoje. Nors ir slaptai tikėjausi, kad tokio pobūdžio paveikslų neteks pamatyti, tačiau ir mūsiškiai neapvylė. Tokių, bet kuria puse kabinamų paveikslų, buvo ir lietuviškoje parodoje. Geriausiu tokios rūšies darbu tenka laikyti Leonardo Mockaus "Paveikslą". Ką bendro šis paveikslas turi su religija? Nebent tai, kad jo autorius yra Dievo tvarinys. Buvo ir daugiau tokių. Kęstučio Račkaus "Šv. Cecilija", Bronės Jameikienės "Trys karaliai". Pastarąjį galima būtų pavadinti, sakysime, kad ir "Trisdešimt žvirblių ant skiedryno".
Mūsų dailininkų garbei tenka pripažinti, kad ne jie išrado šiuos dvasinės menkystės pasireiškimus. Tokia meno parodija šiandien yra apsikrėtę apie 90% amerikiečių dailininkų. Tokių paveikslų pilna šiandieninėse meno parodose. Lankantis šiuose dvasinės menkystės paraduose, ne tiek įdomu žiūrėti į paveikslus, kiek stebėti negausių žiūrovų veidus, kurie, nedrąsiai šyptelėdami, žvilgčioja vieni į kitus, lyg klausdami: "Kurie čia iš mūsų kvailesni? Ar tie, kurie pritepliojo, ar tie, kurie atėjo pažiūrėti?"
Tiesa, tokiose parodose, kur dalyvaujančių nesaisto jokios sąlygos, galima tikėtis visko arba nieko. Tačiau parodoje, kuri pavadinta religinio meno paroda, taigi, turinti savo specifinę temą, žiūrovas nori rasti kūrinius, kurie keltų religines emocijas. Juk kažkada plastinis menas buvo vadinamas beraščių biblija. Jis padėjo žmogui suvokti religines tiesas. Todėl šioje religinio meno parodoje tenka ieškoti kūrinių, kurie keltų religines nuotaikas. Ypatingai to norima iš tų paveikslų, kurie turi aiškius religinio turinio pavadinimus. Todėl autorius neturėtų pagrindo pykti, jeigu žiūrovas paveiksle pavadintame "Nukryžiavimas", niekaip negali atskirti, kuris čia Kristus, kur Marija, kur šv. Jonas ir kuris latras. Tematinė problema šių dienų mene yra didžiausias ginčo objektas. Žmogus, nematydamas paveiksle bent kiek aiškesnių formų, piktinasi, o dailininkas kaltina žiūrovus, kad jie nesupranta?
Bernini Šv. Teresė
Nors meilė yra žmogaus labiausiai mėgiama, o skausmas jį baugina, bet gyvenime skausmas ir meilė eina ranka rankon.
THE CONQUEROR
Štai vienas tų filmų, kurį pamatęs žiūrovas išeina iš kino salės ir patenkintas ir nusivylęs. Patenkintas, nes turėjo progą pamatyti eilę grandijoziškų dalykų. Nusivylęs, nes filme vaizduojami asmenys ir situacijos, toli gražu, neprilygo žiūrovo turimai pažiūrai tiek į istorinius tiek į psichologinius situacijų elementus.
Filmas vaizduoja Džengis Kaną, didįjį mongolų karvedį, kuris sutriuškino totorių galybę ir grasė Vakarams skaitlingomis ir gerai disciplinuotomis hordomis. Veiksmas vyksta Gobi dykumoje, 12 šimtmetyje, totoriams skriaudžiant mongolus, merkitus ir kitus nomadus.
John Wayne, vaidinąs Džengis Kaną, yra gana geras, bet jo sukurtasis asmuo vargiai prilygsta didžiajam mongolų užkariautojui, kurį filme, vardu "The Black Rose", Orson Welles bus įspūdingiau suvaidinęs. Bene didžiausioji filmo silpnybė bus nesugebėjimas parodyti tą puslaukinės Azijos erą, kurioje dominavo brutalumas, intrygos ir gyvuliška kova už būvį, kurioje militarinis ir organizacinis Džengis Kano genijus sugebėjo suburti nuolat nesutinkančias mongolų gimines ir ta suburta jėga parblokšti totorių dominiją. Iš kitos pusės, filme yra gerų iliustracinių momentų, vaizduojančių Azijos nomado gyvenimą, papročius, keletą maišyto folkloro elementų.
Susan Hayward vaidina totorių kunigaikščio dukterį, vaidina tikrai gerai, bet neturiprogos pasinaudoti savo plačia psichologine klaviatūra.
Filmui įdomią muziką parašė Victor Young, o filmą finansavo Hollywood multimilijonierius Howard Hughes, kuris regimai nepraleidžia progos pasišaipyti iš krikščioniškosios dorovės normų. Todėl filme yra keletas scenų, kurios yra tiek tipingos vaizduojamajam pasauliui, kiek naktiniai marškiniai yra tipingi pokylio stalui. Įžangoje sakoma, kad filmas remiasi fikcija, pagrįsta faktu. Faktas gi yra istorinis Džengis Kano asmuo, kuris istorijos vadovėlyje, mūsų nuomone, yra įspūdingesnis negu ekrane.
Šį pavasarį lietuviai tėvai jėzuitai Garfield Blvd. ir Western Ave. gatvių kampe pradės statyti modernius namus, skirtus mūsų visuomenės ir ypač jaunimo organizacijų veiklai. Čia galės rasti patogia prieglaudą savo susirinkimams, posėdžiams ir parengimams visos lietuviškos organizacijos, kurios dabar turi bastytis svetimtaučių salėse, o kartais net smuklėse. Šio darbo jėzuitai ėmėsi, prašomi visuomenės atstovų. Jų statomi namai skiriami lietuviškai visuomenei, todėl iš jos laukiama ir paramos. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Ill.
ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS
Prašome gerbiamuosius Skaitytojus, kurių prenumerata pasibaigė, kaip galima greičiau ją atnaujinti. Kai kuriems asmenims pasiuntėme "Laiškus Lietuviams" susipažinti. Būtų malonu, kad jie praneštų, ar nori, kad ir toliau laikraštį siuntinėtume. Šių metų gegužės mėnuo yra paskelbtas spaudos mėnesiu. Būtų tinkamas jo paminėjimas, jei kiekvienas užsisakytų bent vieną naują laikraštį ar žurnalą.