1956 M. KOVO (MARCH) MĖN. VOL. VII, NO. 3
Mėlynai pridengti gavėnios altoriai verste verčia susimąstyti. Ta mėlyna atgailos spalva nuo mūsų akių slepia meniškas statulas, spalvingus paveikslus, ji slepia paties Dievo veidą. Mūsų žvilgsnis sustoja prie mėlynos spalvos, jis neįstengia praskleisti atgailos šydo, bet mintis nori pro jį prasiveržti ir atspėti, ką jisai slepia, kas už jo yra. Kad kas nors yra, tai aišku. Jeigu nieko nebūtų, kam reikėtų dengti? Taip, kad kas nors yra, mes suprantame. Bet kas? Ir eina į darbą žmogaus fantazija, protas įvairiausias išvadas daro. Vaizduotėje gražūs paveikslai vienas paskui kitą bėga, prieš akis atsistoja lyg gyvos marmuro statulos, protas mėgina atspėti jų stilių, senumą, autorius... Tie vaizdai ir spėliojimai daugiau ar mažiau priartės prie tikrenybės, bet pilnai jos neatidengs. Jei tikrai nori žinoti, ką tie mėlyni šydai slepia, nueik ir paklausk bažnyčios tarno, kurs pats tuos paveikslus ir statulas uždengė — jis tiksliai viską pasakys.
Tai mūsų religijos simbolis. Dievo mes nematome. Jį slepia nuo mūsų akių sutvertų daiktų šydas. Tačiau tik žvilgsnį jisai gali sulaikyti, protas įstengia pro jį prasiskverbti ir suprasti, kad jeigu yra šydas, jeigu yra sutvertas pasaulis, tai turi būti kas nors po tuo šydu, turi būti pasaulio Tvėrėjas. Bet Jo vaizdas mums bus labai neaiškus, miglotas, netikras. Jei norime apie Jį tikslesnių žinių — reikia nueiti pas tuos, kuriems yra pavesta aiškinti žmonėms apie tą Paveikslą, paslėptą nuo mūsų akių.
Šių dienų žmonės turi susikūrę keistus ir juokingus Dievo įvaizdžius. Jei visus juos būtų galima nufotografuoti ir iškabinti paeiliui ant sienos, tikrai žmogus negalėtų tvirtinti, kad tie paveikslai yra vienos ir tos pačios didžios Asmenybės. Vieniems Jis yra nepermaldaujamas rūstus teisėjas, kuris reikalauja sugrąžinimo paskutinio skatiko; kitiems — gerasis Dėdė Samas, kuris lengvai duoda savo "okay" visais doros klausimais. Aišku, koki jų įvaizdžiai, toki gali būti ir jų santykiai su Dievu.
Be šių įvaizdžių dar yra viena Dievo sąvoka, kuri Jį laiko tėvu. Tai gražus Dievo paveikslas. Jis yra gražiausis iš visų Dievo paveikslų, kokį žmogus gali susikurti. Kas Dievą garbina kaip tėvą, aišku, išpažįsta taip pat ir Jo griežtumą. Bet Jo griežtumas nėra šaltas teisėjo griežtumas ir Jo tėviškas gerumas nėra taip pat gerojo Dėdės Samo silpnybė. Jo griežtumas yra nuoširdus ir Jo gerumas tvirtas. Todėl siela, kuri išpažįsta Dievą kaip tėvą, turi pagarbą, bet ne baimę — turi pasitikėjimą, bet ne perdėtą pasipūtimą: “Aš nieko nebijau!" Tėvo griežtumas neįskaudina vaiko ir jo gerumos neveda prie nedorybių. Todėl geras vaikas varžosi tėvo artumo ir, iš kitos pusės, jis nesijaučia niekur tiek laisvas, kiek tėvo akivaizdoje. Gero elgesio tonas tarp tėvo ir vaiko yra meilė, viena tikros ir nuoširdžios draugystės meilė. Šiam meilės jausmui užleidžia kelią visi kiti nemalonūs jausmai, kitaip sakant, jie yra apimami meilės. Todėl, nežiūrint pagarbos ir baimės, pasilieka visados tarp tėvo ir vaiko nuoširdūs santykiai.
Pagaliau, kur glūdi tėvo sąvokos esmė? Ar iš tikrųjų. Dievas yra mūsų tikras tėvas? Ar tiktai "bėdos" tėvas, globėjas, įteisintas tėvas?
Afrikoje gyvena kai kurios tautelės, kurios yra beveik visai pamiršusios Dievą. Jos garbina Jį tiktai kelis kartus metuose per tautines šventes. Jei jos patenka į nelaimę, jos kreipiasi ne į Dievą, bet į savo mirusius tėvus ir protėvius bei kitas dvasias. Paklaustos, ar jos tiki Dievą, kuris yra daug didesnis už jų protėvius, jos atsako: "Taip, mes tikime Jį! Bet Jis turi nedaug laiko dėl mūsų. Be to, Jis gyvena perdaug toli nuo mūsų ir mažai supranta mūsų reikalus." Toks tėvas tikrai yra apgailėtinas "bėdos" tėvas.
Dabar, gyvenant be Tėvynės, dažnai širdį suspaudžia sunkus ilgesys. Vaizduotėje regiu savo numylėtąjį kraštą su pakrypusiais pakelėse Rūpintojėliais, su paslaptingai ošiančiomis giriomis ir subtiliu upių bei upelių čiurlenimu. Prisimenu tada ir gimtąjį kaimą ant Šventosios kranto. Tai kaimas, kuriame takai ir takeliai vaikystėje išbėginėti, pievutės išbraidžiotos, ant Šventosios kranto smėlinės pilys, pilaitės statytos...
Mano gimtinė ir šiandien vaizduotėje iškyla apsupta paslaptingo grožio ir mistikos. Kaimelis medžiuose paskendęs, tylus, ramus, tartum susidūmojęs... Tik kai mintimis priartėji prie jo, jis lyg pagyvėja, lyg kažką išgirsti, o vėliau ir vaizdą pamatai. Pamatai dėdę, akėčiomis žemę purenantį, vaikus pakluonėje bežaidžiančius, užgirsti ir senutę mamą, upelyje baltinius velėjančią. Viskas taip pasakiškai gražu ir širdžiai malonu! Prisimenu ir savąją sodybą, pakluonėje augantį baltmarškinį beržą, o prieš langus bestovintį aukštą, didingą kryžių, ištikimiausią mūsų namų sargą.
Tas kryžius dar neseniai mūsų sodyboje atsirado, ir ne be priežasties.
Pirmiau ten stovėjo labai senas, apipuvęs kryžius, kurį kartą užėjusi audra visai nulaužė. Iš jo buvo pakurta šventoji namų ugnis. Nuo to laiko nebebuvo mūsų gimtinės sodyboje tokio ištikimo namų sargo.
Laikas vis bėgo ir bėgo tolyn. Bebėgdamas jis atnešė ir mūsų gimtajai žemei didžią nelaimę. Sulaukė mūsų kraštas, o taip pat ir mano gimtinis kaimas, tamsių dienų. Užėjo pikti žmonės, gaudė mūsiškius ir vežė į tolimus, nežinomus Sibiro kraštus, o kitus ir vietoje sušaudė. Žmonės verkė, aimanavo, slapstėsi, darė pažadus Dievui, kad tik atitolintų tą baisiąją nelaimę. Žilagalvės motinos ir seni tėvai meldėsi, kad išliktų jų sūnūs ir dukterys neištremti baision nežinion. Vaikai slapstydamiesi šnabždėjo poterius, kad ta baisioji grėsmė nekristų ant jų tėvų galvos.
Veit Stoss
Kristaus mirtis.
Kiekvienam žmogui peršasi įvairios pasaulėžiūros. Kiekvieną veikia kitų žmonių elgesiai ir visuomenėje vyraują papročiai. Tie elgesiai ir nuomonės nekartą yra vieni kitiems priešingi, kaip ir paties žmogaus kilnieji polėkiai ir žemyn traukiančios aistros. Todėl, ypatingai jaunam žmogui, nelengva susirasti tašką, ant kurio laikytųsi jo dorinė lygsvara. Čia patieksime keletą minčių ieškantiems tos lygsvaros.
Tarp subjektyvumo ir objektyvumo
Savo veiksmus ir elgesius tvarkome pagal sąžinės nurodymus. Sąžinėje mes visai laisvai apsisprendžiame. Niekas mūsų bent vidujiniai negali priversti laikyti doru ar daryti tai, kas sąžinei atrodo bloga. Sąžinės laisvė dabar labai vertinama. Ji yra laikoma vienu didžiausių šių laikų laimėjimų. Sąžinės, tikėjimo, kulto, žodžio ir spaudos laisvę visuomenė rūpinasi garantuoti valstybės konstitucijomis, kad žmogus ne tik turėtų teisę, bet ir iš tikro galėtų tikėti, išpažinti, kalbėti ir elgtis taip, kaip jo paties sąžinė reikalauja. Mat, žmogus, kaip laisva ir protinga būtybė, turi galėti veikti pagal savo praktiškojo proto galutinį sprendimą arba sąžinės reikalavimą. Bet kodėl sąžinė reikalauja elgtis taip, o ne kitaip; kodėl vieną veiksmą ji laiko geru, darytinu, o kitą — blogu? Žmonės į šį klausimą duoda įvairius atsakymus:
— Tai jau sąžinės, o ne mano dalykas!
— Taip aš dalyką suprantu ir vertinu.
— Dabar visi taip daro, tokia dabar mada.
— Tai patinka mano prigimčiai.
— Jaučiu tokį vidujinį įpareigojimą.
Tačiau nė vienas šių atsakymų mūsų nepatenkina, nes jie remiasi kažkokiu nesąmoningumu, aklu nujautimu, neaiškiu palinkimu. Tokiu būdu prieinama ir prie klaidingo subjektyvumo, kai vienas tą patį dalyką ar veikimą laiko blogu, neleistinu, o kitam jis yra geras, leistinas ir darytinas. Todėl yra reikalingas visiems žmonėms koks nors bendras matas, visiems galiojanti elgimosi taisyklė arba objektyvi dorovės norma. Tik objektyvi dorovės norma duoda galimybę protui, o per jį ir sąžinei, teisingai pasverti ir įvertinti savo bei kitų žmonių veiksmus, siekiant laimės ir gerovės.
Ši objektyvi dorovės norma yra visiems žmonėms bendra žmogiškoji prigimtis su savo gyvybiniais ir dvasiniais reikalais. Kaip metras visiems yra objektyvi norma ilgiui matuoti, taip ir žmogiškoji prigimtis yra tikra, objektyvi dorovės norma. Juk visi žmonės, būdami tos pačios prigimties, turi tuos pačius prigimtinius polinkius, reikalavimus ir žmogiškuosius santykius su kitomis būtybėmis. Užtat morališkai yra geras tas veiksmas, kurio siekiamas dalykas sutinka su žmogiškąja prigimtimi, o blogas ir nedoras tas, kurs su ja nesutinka ir eina prieš ją. Taigi, visiems žmonėms yra protu pažįstama bendra objektyvi moralė, aiškiai parodanti gera ir bloga, dora ir nedora.
Be to, su pačiu prigimimu žmogui yra duodama galia, įpareigojanti daryti gera ir vengti bloga. Ši galia yra praktiškasis žmogaus protas, veikiąs artimame sąryšyje su sąžine. Ją galima palyginti su gyvulio instinktais, kurių dėka gyvulys tiksliai, nors aklai, pažįsta bei siekia to, kas jam gera, ir būtinai išvengia, kas jam bloga ar kenkia gyvybės bei veislės palaikymui. Panašiai ir žmogus savo praktiškojo proto dėka pažįsta ir jaučia patraukimą bei tikrą, nors laisvą, įpareigojimą siekti to, ką sąmoningai pažino derinantis su žmogiškąja prigimtimi ir esant gera, ir būtinai išvengti to, kas bloga. Savo pažinimą protas išreiškia įpareigojančiais sprendimais: "Daryk gera ir venk bloga!"; "Nedaryk kitam to, ko pats nenori!"; "Laikykis tvarkos!"; "Neužmušk!" ir t. t.
Praėjusių metų gruodžio mėnesio numeryje buvau rašęs šiuo klausimu straipsnyje, pavadintame "Šeimos židinio liepsna". Tenai buvau nurodęs, kaip svarbu kurstyti meilę šeimoje ir ką daryti, kad toji meilė viename ar kitame pavidale neišnyktų iš širdžių. Bet, anot gyvenimiškos taisyklės, niekada nebus per daug kalbama tais klausimais, kurie niekad nėra per daug vykdomi. Dėl to čia noriu iškelti dar keletą minčių šiuo svarbiu klausimu.
“Meilė yra menas, taip kaip poezija ir muzika" (J. Wassermann). Jei taip, tai ji yra reikalinga rūpestingo ugdymo. Šiame straipsnyje nurodysiu visą eilę nuotaikų ir būdų, kurie gali prisidėti prie meilės ugnies palaikymo širdyse, bet anaiptol nenoriu visa tuo pasakyti, kad yra koks nors vienas, visiems tinkamas receptas, kuris galėtų sustabdyti meilės gesimą. Juk meilė gęsta ir žūsta dėl įvairiausių, tik besimylintiems žinomų (ir tai nevisada!) veiksnių. Kaip ji kartais nejučiomis atsiranda, taip nejučiomis kartais ir gęsta, nors ir kažin kaip besimylintieji stengtųsi ją išlaikyti. Juk nelaimė yra daug subtilesnis ir sudėtingesnis jausmas negu laimė. Neveltui L. Tolstojus savo romaną "Anna Karenina" pradeda žodžiais: "Visos laimingos šeimos panašios viena kitai, bet kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga skirtingu būdu."
Kokias tad nuotaikas reikia žadinti savyje, kad meilė liepsnotų? Visų pirma reikia meilę principiniai branginti ir vertinti. Juk meilė nėra menkniekis. Su ja krinta ar keliasi žmogus. Ji galingiausiai paliečia žmogų ir galingiausiai jį psichiniai sukrečia. Kaip galima pasakyti, kad koksai žmogus, tokia ir jo meilė, taip ir iš žmogaus meilės intensyvumo, dvasingumo ir kitų ypatybių galima spręsti apie žmogaus vertę. Juk meilė tai pats giliausias žmogaus prigimties šauksmas (šalia Dievo ilgesio, kuris, nors ir būdamas labai stiprus, žmogaus, nemokančio savęs ir savo prigimties analizuoti, mažiau sąmoningai pastebimas). Tai šauksmas, kuris nori išeiti iš dvasinės vienatvės, savo širdimi laimėdamas kito širdį. Tik tas nėra vienišas, kas tikrai myli ir yra mylimas. Bent toji iš vienatvės išėjimo iliuzija jam yra stipriausia, todėl dėl jos jis mažiau ir kenčia. Tuo tarpu visi kiti, kaip jie save beapgaudinėtų ir besiramintų ir autosugestijos keliu beįsikalbinėtų, pasilieka vienatvės tamsoje.
Štai kodėl meilės nevertinti tai reiškia žmogaus prigimčiai prieštarauti ir ją paneigti, o meilę pajuokti — tai bandyti palaužti tą šaką, ant kurios sėdima. Nepamirškime, kad į gyvenimo bendrumą besimylintieji todėl ir sueina, kad, nors ir nesąmoningai, tikisi išeiti iš vienatvės. Kai su meilės žuvimu žūsta ir toji viltis pasprukti iš vienatvės šalto glėbio, tada jie pasijunta esą apvilti, vieniši ir tik su nustebimu žiūri vienas į kitą, nesuprasdami, kas čia yra įvykę, kad jie, vienas kitam dvasia svetimi žmonės, gyvena vienuose namuose ir tokio gyvenimo stiliumi, kurį tik meilė galėtų pateisinti ir paaiškinti.
Paprastai mes visiems linkime gero. Kartais pavydas ar keršto noras nudažo mūsų linkėjimus piktu savanaudiškumu ir blogo geidimu artimui. Bet, sakytume, tai yra išimtys. Nors jos pasitaiko palyginti dažnokai, tačiau nesudaro bendrinio mūsų nusistatymo kitų žmonių atžvilgiu. Išimtys lieka išimtimis, nes jos paliečia vieną ar kelis asmenis ir — tik labai retomis progomis — nusikreipia prieš visą bendruomenę.
Paprastai mes žmonėms linkime gero. Šitas gero linkėjimas žmonėse glūdi daug giliau negu mums iš paviršiaus gali atrodyti. Kaip dažnai skubama — visa metus į šalį — padėti nelaimėje atsidūrusiam praeiviui ar pakeleiviui! Kiek tokiais atvejais parodoma širdies ir paslaugumo! Pasitaiko liūdnų atsitikimų, kur tariamasis kaltininkas bando pabėgti, sakykime, iš automobilio nelaimės vietos. Bet šituose atvejuose žmogus dažniausiai pasiduoda panikai. Tai nėra apgalvotas sprendimas, bet baimės padiktuota reakcija. Kartais mums patiems pasitaiko sunkiai susirgti svetimoje aplinkoje, toli nuo savų namų. Mus nustebina ir sujaudina svetimų mums žmonių visai nelaukta pagalba ir rūpestis. Gero linkėjimas žmonėse yra įleidęs gilias šaknis.
Šios šaknys augina draugiškumo medį. Mes ne tik gero kitiems linkime, bet bandome būti jiems draugiški. Ir čia mes kalbame apie bendrus reiškinius, nesigilindami į išimtis, nesvarbu kaip dažnos jos būtų. Šis draugiškumas, mums atrodo, yra įprastinė žmonių nuotaika, nors gali pasitaikyti ir pasitaiko momentų, kada ta nuotaika esmingai pasikeičia, tapdama pykčio, nekantrumo, perdėto jautrumo ar išdidumo išraiška.
Kadangi mes paprastai žmonėms gero linkime, tai mūsų nusistatymas jų atžvilgiu yra draugiškas. Bet yra vienas veiksnys, kuris nužudo ir gero linkėjimą ir draugiškumą, būtent, nuomonių skirtumas. Rodos, kas gi čia nepaprasto — turėti savo nuomonę. Kiekvienas turi savo nuomonę, gal iš kito pasiskolintą ar kito padovanotą, primestą, įsiūlytą. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę.
Gerbiamieji,
Žinau, kad Jūs “Laiškuose Lietuviams" nagrinėjate visas gyvenimo problemas, tad norėčiau ir aš patiekti porą klausimų.
1. Norėčiau sužinoti, kaip teologijos mokslas žiūri į savižudybę ir kaip aiškina jos pasekmes. Žinome, kad savižudybės atvejai yra labai skirtingi. Vieni žudosi, padarę didelius nusikaltimus, kiti žudosi, savo noru sėsdami į torpedą, kad susprogdintų priešo laivą, žinoma, ir patys žūdami. Arba štai nusižudo senas šeimos tėvas, sergąs nepagydoma liga ir nenorėdamas būti šeimai našta. Jis tai daro tik iš artimo meilės. Ar jį Dievas už tokį darbą smerks? Juk atrodo, kad tai labai kilnus pasielgimas.
2. Kitas klausmias — tai dabartiniai JAV santykiai su Rusija. Mes, kurie esame Rusijos pavergti, jaučiame prieš ją neapykantą ir matome, kad išsigelbėti galėtume tik tada, jei būtų jai duotas mirtinas smūgis. Bet juk Kristus liepė mylėti priešus ir jiems geru už bloga atsilyginti. Bet ar šis Kristaus pamokymas gali būti visuomet praktikoje įvykdomas? Jeigu mane apiplėšusiam gangsteriui iš meilės atiduosiu ir tuos pinigus, kurių jis dar neatėmė iš manęs, tai ar tokiu savo veiksmu aš jam gera padarysiu? Ar tokiu būdu jo nepaskatinsiu dar daugiau vogti? Atrodo, kad ir Amerika su Rusija dabar panašiai elgiasi, bet iš to nieko gero nematome. Tad ar galima visuomet valstybių ir atskirų žmonių santykiuose įvykdyti tą Kristaus mokslą, kuriuo Jis liepia mylėti priešus ir jiems gera daryti? P. P.
Gerbiamasis,
Abu Jūsų klausimai tikrai gyvenimiški ir aktualūs. Atsakysim į kiekvieną paeiliui.
Pirmasis — apie savižudybę — pailiustruotas dviem pavyzdžiais. Lakūną, sėdantį į torpedą ir susprogdinantį priešo laivą, reikia girti; jo veiksmas yra geras ir leistinas. Tačiau sergantį tėvą, nusižudantį, kad nebūtų šeimai našta, reikia peikti; jo veiksmas neleistinas ir blogas. Kodėl toks skirtumas tarp tų iš pirmo žvilgsnio visai panašių pavyzdžių? Tai paaiškina "dvejopos pasekmės" dėsnis — gal vienas iš svarbiausių doroviniame gyvenime (plg. "L. L." 1952 m. liepos-rugp. mėn. 169-171 p.).
Žemėje gėris dažnai taip susipynęs su blogiu, kad vienas negalimas be kito. Jonelis, tyčia išdaužęs langą, nori išvengti diržo — tai gera; tačiau tai gali vien pameluodamas — tai bloga. Vytauto Didžiojo tarnaitė išvadavo kunigaikštį iš kalėjimo, duodama jam savo drabužius persirengti ir pati palikdama kalėjime — tai gera; tačiau tai darydama pati prarado galvą — tai bloga. Lakūnas nori tiksliai pataikyti torpeda į priešo laivą — tai gera; tačiau tai darydamas pats žūna — tai bloga. Tėvas nenori būti šeimai našta, nes serga nepagydoma ir atstumiančia liga — tai gera; tačiau tai daro save nužudydamas — tai bloga. Kitais žodžiais, dažnai iš savo veiksmo pramatome dvejopą pasekmę: vieną gerą, kitą blogą, ir viena negalima be kitos. Ar toks veiksmas leistinas?
(Tęsinys)
Šalia apaštalavimo prancūzų legionierių tarpe, Karoliui de Foucauld labiausiai rūpi vietinių arabų sielos. Mahometonai, nežiūrint jo heroiškų pastangų ir meilės, mažai teatsiveria Evangelijos šviesai. Karolis užmezga su jais vis naujų pažinčių. Galvoja net kreiptis į visą Europą, prašydamas kryžiaus žygio — maldos už mahometonų atsivertimą.
Artimo meilės apaštalas
Visi juo pasitiki, nes visus myli. Jo Brolijos (taip vadino savo būstinę) durys atviros visiems. Visus stengiasi suprasti ir visiems padėti. Mokslininkai, Afrikos tyrinėtojai, valdžios siunčiami ištirti, ar būtų galima pravesti per Sahara geležinkelio ir telegrafo liniją, pasakoja apie Tėvo Karolio nuoširdumą: dalinasi su jais dykumų patirtimi, įspėja saugotis netikėtų pavojų kelionėje, kiekvienu įmanomu būdu stengiasi padėti atlikti jiems duotą uždavinį.
Tą švelnų kito žmogaus supratimą jis parodo ir ten, kur nekartą žmogaus širdis yra ypatingai jautri — tikėjimo ir doros dalykuose, sąžinės konfliktuose. Vienam karininkui, įsimylėjusiam išsiskyrusią moterį ir negalinčiam tos meilės nugalėti, štai kaip rašo: “Jūs turite savo rankose tos sielos gyvybę ir mirtį. Mylėkite ją. Mylėkite taip, kaip Kristus ją myli. Mylėkite ją, kad nuvestute į dangų ir būtute tenai drauge. Užuot ėjęs su ja netinkamu keliu, būkite jai gerasis angelas. Už tai ji bus Jums dėkinga čia ir amžinybėje. Ar nebus Jūsų laimė didesnė, jei jausite, kaip ji bus Jums dėkinga, matydama Jūsų savęs išsižadėjimą ir didžią meilę; suprasdama, jog aukojate net savo paties laiką, norėdamas jai gero!" Ar begalima švelniau ir atsargiau, nepažeidžiant žmogaus jausmų, apeliuoti į širdies kilnumą?
Karolis de Foucauld
Tėvas de Foucauld gerai suprato Afrikos dykumų kareivio gyvenimą. Baisūs karščiai, nejauki mirtim dvelkianti tyla, jokio gamtos vaizdo atgaivinti akiai ir širdžiai, nemiga, smėlio audros, nepatenkintos aistros, nekartą ir kriminališka šitų legionierių praeitis ir išsiskyrimas iš normalaus gyvenimo eigos išmušdavo nevieno nervus iš pusiausvyros. Ta dykumų neurastenija dažnai prasiveržia proto netekimu, girtuokliavimu, kriminalais ir net savižudybėmis. Tėvas Karolis stengiasi grąžinti kareivių prarastą tikėjimą ir jį gilinti, nes tik gilus tikėjimas gali išlaikyti dvasinę žmogaus pusiausvyrą tokiose sunkiose sąlygose.
Liturgija bando jungti tikinčiuosius ir viešąjį Dievo garbinimą istorinių įvykių prasmingumu. Kitais žodžiais, grįžti — kiek tai įmanoma — prie ankstyvosios Bažnyčios praktikų. Amžiams bėgant, dalykai vystosi, plečiasi, įgauna naujų formų; formos praturtėja naujomis detalėmis. Tai yra faktas, kurio negalima užginčyti, kuriuo reikia pasidžiaugti. Mat, jis liudija pažangą. Pažanga yra sveikintinas reiškinys visose gyvenimo srityse, ypač religijoje, nes tik religija jungia tuos du pasauliu, kurie yra žmogaus prigimties pagrindai: medžiaga ir dvasia.
Dalykai auga ir plečiasi. Deja, kartais aplinkybių įtakoje augančiuose dalykuose pasirodo reiškinių, iškreipiančių dalyko prasmę arba įvykio tikslingumą. Labai tinkamas pavyzdys yra Didžiosios Savaitės liturgijos istorija. Nuo pat krikščionybės pradžios Bažnyčia šventė Atpirkimą — Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą — ypatingu dėmesiu ir susitelkimu. Šv. Augustinas liudija (Ep. 55, 14), kad "nukryžiuoto, palaidoto ii prisikėlusio" Kristaus kančia buvo minima specialiu tridieniu. Netrukus buvo pridėtas iškilmingas Eucharistijos įsteigimo minėjimas. Galiausiai, pradėta švęsti triumfalinis Kristaus žygis į Jeruzalę — Verbų sekmadienis. Tokiu būdu susidarė ištisa savaitė, kiuri dėl nuostabaus įvykių šventumo buvo vadinama Šventoji Savaitė arba Didžioji Savaitė.
Ankstyvoje Bažnyčioje Didžiosios Savaitės apeigos buvo apvaikščiojamos istorinėmis įvykių dienomis ir valandomis. Todėl Eucharistijos įsteigimas buvo minimas Paskutinės Vakarienės Mišiomis ketvirtadienio vakarą. Penktadienio vidurdienį buvo minima Viešpaties Kristaus nukryžiavimas ir mirtis, šeštadienį prasidėdavo iškilminga vigilija, kuri baigdavosi prisikėlimo džiaugsmu Velykų rytą.
Viduramžiais dėl įvairių priežasčių Didžiosios Savaitės apeigos buvo keliamos į ankstesnes valandas. Apie Viduramžių pabaigą jos visos buvo nukeltos į ankstų rytą. Nuo to laiko prasidėjo maišatis ir erzinantis nesutarimas tarp evangelijos aprašytų įvykių ir liturginių apeigų. Paskutinė Vakarienė pradėta minėti ketvirtadienio rytą. Velykų vigilijos iškilmingoji liturgija nustojo savo prasmės, kai ji iš šeštadienio vakaro buvo perkelta į šeštadienio rytą. Italijoje ir Ispanijoje iki paskutinių laikų žmonės jau linki Linksmų Velykų po Didžiojo šeštadienio rytinių apeigų.
COURT-MARTIAL OF BILLY MITCHELL
.. Pulkininkas William (Billy) Mitchell buvo vienas pirmųjų aviacijos pionierių Amerikos armijoje, gyvenimą ir karjerą paaukojęs vienam tikslui: atkreipti generalinio kariuomenės štabo dėmesį į būtiną stiprios aviacijos reikalą.
Negalėdamas to pasiekti tiesioginiu keliu, Mitchell sukvietė laikraščių reporterius ir jiems nušvietė tragišką aviacijos stovį, apkaltindamas generalinį štabą trumparegiškumu ir apsileidimu. Šitas viešas pasisakymas sukėlė audrą visoje Amerikoje, sukėlė ir generaliniame štabe. Pulk. Mitchell buvo atiduotas karo teismui.
Karo teisme iškilo eilė liūdnų dalykų, kurie nebuvo žinomi visuomenei ir kurie parodė, kad Mitchell pasirinktas kelias — karo teismo išprovokavimas — buvo vienintelė priemonė priversti sausumos karį pergalvoti ateities strategines problemas aviacijos sąvokomis. 1925 metais Amerikos karinė aviacija turėjo 1.869 lėktuvus, kurių 1.400 buvo muziejiniai eksponatai, 400 — buvo palikti Prancūzijoje po pirmojo karo, 60 — buvo vartojami apmokymui, o 9 (sic!) — buvo palikti krašto gynybai. Kadangi oficialus lėktuvų skaičius oficialiuose raportuose buvo 1.869, tai net generalinis štabas nematė pagrindo jaudintis.
Septynerių metų bėgyje buvo žuvę 527 karo lakūnai. Katastrofinis skaičius. Priežastis: pasenę ir saugiam skraidymui netikę lėktuvai.
Pulkininko Mitchell teisme pasirodė dar du dalykai, kurie gyvenime ištinka ne vieną karį profesionalą: karo teismas ir reikalas pasirinkti tarp pareigos kariuomenei ir pareigos tėvynei. Karo teismas yra, palyginti, retas įvykis, ypač taikos metu, bet jis gali būti tragiška neteisybė, jei teismas pabrėžia tik kario nepaklusnumą, nekreipdamas jokio dėmesio į tokio veiksmo pateisinamumą. Antra, yra momentų, kada karys turi pasirinkti tarp pareigos kariuomenei ir pareigos tėvynei. Pvz., nacių karininkai teisinosi paklusnumu — pareiga kariuomenei. Bet bendro gėrio konkrečioje vizijoje nusveria pareiga tėvynei. Profesinis integrumas pastato žmogų į keblią padėtį. Pvz., gen. Matt Ridgway, armijos štabo viršininko, atsistatydinimas.
Šį pavasarį lietuviai tėvai jėzuitai Garfield Blvd. ir Western Ave. gatvių kampe pradės statyti modernius namus, skirtus mūsų visuomenės ir ypač jaunimo organizacijų veiklai. Čia galės rasti patogią prieglaudą savo susirinkimams, posėdžiams ir parengimams visos lietuviškos organizacijos, kurios dabar turi bastytis svetimtaučių salėse, o kartais net smuklėse. Šio darbo jėzuitai ėmėsi, prašomi visuomenės atstovų. Jų statomi namai skiriami lietuviškai visuomenei, todėl iš jos laukiama ir paramos. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Ill.
Labai nuoširdžiai dėkojame skaitytojams, aukojusiems po 1 dolerį paremti "Laiškus Lietuviams" ir padėti juos siuntinėti tremtiniams, negalintiems užsimokėti prenumeratos mokesčio. Štai jų pavardės:
S. Juodaitis (Norwalk), A. Binkienė (Phila.), S. Uždavinis (Lawrence), K. Merkis (S. Boston), D. Vaidila (Toronto), V. Levanas (Waterbury), E. Burčikas (Phila.), O. Žilėnas (Berwyn), Fr. Savickas (Grand Rapids), A. Sadauskas (Cleveland), I. Paliukas (S. Boston), M. Bumbulienė (Toronto), K. Stundžia (St. Catherines), M. Ruseckas (Mich.), dr. V. Lelis (Rochester), T. J. Anderson (Calgary), E. Paurazas (Detroit), A. Litvinas (Los Angeles), T. Kardelis (Leduc), K. Sragauskas (Detroit), K. Girnys (Kanada), L. Baluišis (Toronto), K. Barzdukas (Kearny), A. Lukoševičiūtė (Grand Rapids), V. Mažeika (Delhi), P. Mikalauskas (Omaha), E. Bulkaitis (Milwaukee), J. Pečkaitis (Baltimore), A. Matonis (Waterbury), A. Leščinskas (Detroit), J. Žukauskas (Euclid), P. Augaitis (Kanada), S. Urbonavičius (Cleveland), O. Matusaitienė (Worcester), O. Abarienė (Detroit), H. Idzelevičius (Cleveland), J. Pupinskas (Rochester), J. Liaudanskas (Los Angeles), O. Žilinskas (Cleveland), V. Simanavičienė (Australija), J. Rukaitė (Great Neck), A. Lietuvininkas, P. Milus, S. Bugnaitis (Worcester), J. Augis (Edmonton), S. Šalnaitis (Phila.), E. Bulkaitis (Milwaukee), O. Šulinskas (Elizabeth), M. Vaškevičienė (Toronto), A. Grigaliūnas (S. Boston), Fr. Gailiūnas (Worcester), P. Balčiūnaitė (Cleveland), S. Ruokienė (Brooklyn), L. Michaelytė (Waterbury), I. Stankaitienė (Cambridge).