J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
Iki saulės vėliavų nusileidimo
Turiu dar valandas kelias ...
Tai žėručius dienos žaidimo
Pavakariais sumėtau į marias.
Bangpūtis išbrenda ir kelia vėjus,
Kurie dar nesakytą žodi tars ...
Ir lauki, derlių tą pasėjus.
Kol mėnuo vandenis suars;
Iš gilumos kad bangos virstų —
Gal aukso žiedą jos išmes.
Kuris nukrito man nuo piršto
Į vandenų tamsias gelmes.
Aš vėl, kaip saulę, jį mūvėčiau
Vėlybas valandas kelias,
O žėručius vėl mėtyčiau, kaip mėčiau,
Į lūžtančiais stogais marias.