Prieš šimtą metų mirė danų filosofas Soeren Kierkegaard, kurio iškeltus klausimus mūsų laikų egzistencializmas vienaip ar kitaip pakartojo. Šia proga priminsime vieną žmogišką jo gyvenimo įvykį — sužieduotuves su Regina Olsen.
Filosofas pirmą kartą susitiko Reginą 1837 metais. Ji buvo dar tik septyniolikos metų mergaitė su visomis to amžiaus savybėmis: jauna, graži, naivi ir jautri. Kierkegaardas buvo už ją 10 metų vyresnis. Šią mergaitę jis tikrai mylėjo. Tai aiškiai matyti iš jo atsiminimų. Štai jo prisipažinimas: "O Regina, mano širdies karaliene... Kiekvienos mergaitės veide aš matau tavo bruožus. Reikėtų surinkti visų mergaičių veidus, kad būtų galima išsemti tavo grožį. Aš jaučiuosi laimingas prie tavęs. Tai man teikia prasmę gyventi."
Regina gyveno ištaigingai. Jos tėvas buvo valstybės patarėjas. Į šios šeimos duris išdrįso pasibelsti filosofas, jau šiek tiek žinomas ir mėgiamas kalbėtojas Kopenhagoje. Kierkegaardas neatrodė patrauklus, nors buvo ekspresyvaus, simpatiško veido. Jis buvo išdžiūvęs ir liesas iki liguistumo. Jis sutiko Reginą jos tėvų bute. Ji buvo viena namuose. Pakviečia filosofą užeiti į salioną. Soeren pasijunta kažkaip nejaukiai šių namų vienumoje. Šiose aplinkybėse jie landa išeitį prie pianino. Jis paprašo Reginos ką nors paskambinti. Staiga jis prieina prie pianino, nutveria gaidas ir meta jas į šalį sakydamas: "Regina, aš atėjau dėl tavęs, ne dėl muzikos!" Regina nutyla. Filosofas išeina iš namų.
Tremtiniai
J. Pautienius
Vėliau jis kreipiasi vedybų reikalu į tėvą, kurs šį klausimą labai šaltai svarsto. Pasirodo, kad jis rimtai apie dukros vedybas negalvoja, vis dėlto po kiek laiko sutinka. Soeren ir Regina susižieduoja.
Kai paprastai po sužieduotuvių paskęstama meilės sapne, Kierkegaardas tik dabar pradeda matyti ir jausti savo gyvenimo tragediją. Regina dar yra jaunutė. Jis jaučia šventą pareigą gerai apsvarstyti ne tik savo, bet ir Reginos dalią šeimos gyvenime. Jam prieš akis stoja jo paties šeimos gyvenimo tragedija. Būdamas 27 metų, jis netenka tėvo, motinos, dviejų brolių ir trijų sesučių. Jis jaučia lyg kokį prakeikimą savo šeimos gyvenime. Jo sveikata labai menka. Mirties ir baimės jausmas užvaldo jo širdį. Ar Regina tokių šeimos nelaimingų įvykių perspektyvoje galės būti laiminga? Be to, jis galvoja ir apie savo filosofiją. Jis jaučiasi esąs mokslo ir kūrybos žmogus. Filosofijoje jis pasiilgsta tylos, iš jos jis maitina savo mintis ir knygas. Dėl kūrybos reikia dažnai palikti žmones, pasitraukti iš gyvenimo. Iš pradžių jam atrodė, kad šeima padės nugalėti jo melancholiją, išvystys kūrybos jėgas, o dabar po sužieduotuvių jis pajunta, kad gali įvykti priešingai. Tad kas kaltas? Kur yra klaida? Klaida buvo jo paties asmenyje. Kierkegaardas buvo melancholijos ligonis. Čia buvo jo kūrybos jėga, kuri tęsėsi iki mirties. Šioje ligoje jis turėjo būti viengungis, moters meilė nepajėgė numalšinti jo gyvenimo skausmo.
Kierkegaardas nusprendžia nevesti Reginos. Vedybų netikrumas ilgai tęsėsi. Iš karto jis nedrįso nutraukti santykių. Regina pajunta, kad tarp jų kažkas netvarkoje. Pagaliau Soeren apsisprendžia ir po ketverių metų nuo jų pirmojo susipažinimo grąžina Reginai žiedą. Trumpame laiškelyje jai rašo: "Norint išvengti naujų bandymų, reikia baigti. Užmiršk šių eilučių autorių. Atleisk vyrui, kuris tau neatnešė laimės. Šilko kaspino atsiuntimas rytų tautose reiškia mirtį. Čia priklauso mirties sprendimas tam, kuris grąžina žiedą..."
Penki laimingieji, praėjusiais metais gavę iš Švedijos karaliaus rankų Nobelio premija už didžius savo darbus žmonijai. Iš kairės Į dešinę: trys JAV mokslininkai — V. du Vigneaud (chemija), P. Kusch ir W. E. Lamb (fizika); toliau švedas H. Theorell (medicina) ir islandas Haldor Laxness (literatūra).
Regina pagalvoja, kad Kierkegaardą ištiko melancholijos priepuolis. Ji pažinojo jo melancholišką charakterį. Jos širdyje kyla užuojautos jausmai. Ji dar jį myli, prašo pasilikti. Iš karto Soeren nusileidžia, bet po to ir vėl apsigalvoja ir paskutinį kartą Reginai pasako: "Reikia skirtis. Aš tau grąžinu laisvę. Neieškok progos susitikti."
Po dviejų savaičių Kierkegaardas išvyksta į Berlyną. Galvoja net apie savižudybę. O Regina grįžta prie savo jaunystės simpatijos ir netrukus už jo išteka. Soeren jai trumpai palinki: "Geros sėkmės. Telaimina tave Viešpats." Tačiau ir vėliau filosofas Reginos neužmiršta. Mintis, kad jis negalėjo jos padaryti laimingos, jį persekioja iki mirties. Kiekvieną naujai parašytą knygą jis gražiai įriša ir padeda atskirai į spintą. Testamente parašo, kad šios knygos turi būti perduotos Reginai.
Taip melancholijos filosofas pasiliko vienišas visą gyvenimą. Tai kilnus žmogus, kurs manė, kad negalima savo skausmo lieti ant svetimos krūtinės. Neatrodo, kad šis pavyzdys būtų paskutinis žodis apie melancholiką. Gyvenime gali pasirodyti ir kita melancholijos savybė, kuri padeda žmonėms glaustis vienas prie kito. Psichologai sako, kad yra dviejų rūšių melancholikų: vieni uždari, kiti atviri. Atrodo, kad uždaro tipo melancholikas yra skirtas viengungio gyvenimui, nes šeimą jis nuodytų savo charakterio tamsumu. O atviro tipo melancholikai, kurie ieško mylimo žmogaus ir prie jo glaudžiasi, kurie jam išsipasakojo savo širdies skausmus ir ieško paguodos liūdesyje, gali rasti laimę ir meilę šeimyniniame gyvenime.